tekstai.lt

Juozas Brazaitis. Fausto Kiršos „Tolumos“ (1948)

b_100_141_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_kirsa_tolumos.jpg     Sruoga — Kirša — Putinas yra trys amžininkai, trys lyri­kos šulai, kurie visi trys sudaro organišką literatūrinės veik­los vienetą.

     Sruoga pasuko naujos lyrinės formos ieškoti. Formos rūpestis jo kūryboj persvėrė turinį. Kiršos poezijoje persvėrė rūpestis nauju turiniu, pergyvenimu. Viduryje tarp jų galima įžiūrėti Putiną, išlaikantį pusiausvyrą tarp turinio ir formos.

     Sruogos formoje skambėjo muzika, persverdama vaizdą. Kiršos poezijoje forma pasirodė lyg monumentali architektūra, paskendusi miglose, temdančiose architektū­rinio pastato spalvas ir linijas. Putinas mėgino išlaikyti pusiau­svyrą tarp vaizdo ir muzikalumo, tarp spalvos ir linijos, tarp emocijos ir intelekto.

     Sruogos poezija rodės lyg širdies žaismas. Kiršą įsivaiz­duoji jo poezijoje kaip aukotoją su visa aukos rimtimi. Putinui poezija — tai skausmingas būtinumas atverti nuosavą širdį, kad jai palengvėtų.

     Kai Sruoga ėmėsi dramos, joje rodė karalius, kunigaikš­čius, riterius, su pasiskonėjimu nutraukdamas juos nuo didybės pjedestalo į žmogiškojo banalumo lygį. Kai Kirša ėmėsi „Pelenų“ ir matė žmogiškojo banalumo ir menkumo žymes, palietusias Lietuvos žmones, jis sielojosi ir pranašo balsu šaukė juos kilti į žmogiškąjį taurumą. Kai Putinas epe vaizdavo žmogų, jis rodė su skausmu žmogaus nusileidimą iš aukštumų į žemumas, iš principų pasaulio j žmogiškojo vidu- tinumo laipsnį.

     Senoji formulė „tezė — antitezė — sintezė" atrodo geriausiai tinkama šiem trim poetam schematinti.

     Pirmasis iš jų — Sruoga — jau išsijungė iš gyvųjų kurian­čiosios eilės. Putinas, kaip ir jo vaizduotas žmogus, privers­tas dar žemiau leistis nuo principų plotmės, nuo savųjų įsi­tikinimų ir skausmingai jungtis į gyvenimo banalybės apšaukimą principais, demonizmo vainikavimą Viešpačio karūna. Putinas jau nustoja buvęs kūrėjas, nes jis nebeturi kūrybos laisvės. F. Kirša nebeturi fizinių kūrybos sąlygų, bet jis tebeturi bent vieną iš moralinių sąlygų — laisvę — ir šios sąlygos užteko, kad atsirastų Tolumos.

     Perskaitai knygą, užverti ir stengies susivokti, kuris ar kurie eilėraščiai labiausiai patrauks dėmesį, kurie sudarys viso rinkinio ar jo skyrių branduolį — tokiu metodu didžiu­liame Kiršos Tolumų rinkiny sustoji prie „Laiško obelai­tėms“. Čia sutelktas pats gerasis ir tikrasis Kirša su patrioto tremtinio jausmu: tėvynės meile, ilgesiu, viltimi. Su tais pergyvenimais Kirša reiškiasi visame pirmame skyriuje. Su jais kartojasi ir kituose dviejuose. Tai pergyvenimai ir visų tremtinių poetų. Bet jeigu dažnai atsitinka, kad šis dabar nuoširdžiausias ir švenčiausias jausmas nevirsta nuoširdžia ir įtikinančia poezija, tai apie „Laišką obelaitėms“ to negalima pasakyti. Jame žavi pergyvenimo įtikinąs nuoširdumas, tikru­mas ir išraiškos konkretumas bei naujumas.

     Pergyvenimo nuoširdumas ir tikrumas kyla iš to, kad eilėraštyje prašneka­ma ne apskritai lietuvio širdimi, bet širdimi lietuvio, susijusio su tam tikra aiškia profesija, pririšančia žmogų prie labai konkrečių tėvynės kampelių... Čia, būtent, yra ūkininko meilė ir ilgesys savo gyventam kampeliui. Jo psichologijai prašneka ne abstraktūs tėvynės, tėviškės terminai, bet ūkininkiškos konkretybės. Eilėraštyje ir žavi tas gerąja prasme naivus, jaukus intymumas tarp mylinčios pasiilgusios širdies ir paliktojo kampelio; žavi to pergyvenimo išraiškos konkre­tumas, su kuriuo atminime iškyla tolumoj paliktųjų namų vaizdai: obelaitės, klevai, skylėtom sienom vežiminė, klo­jimas, po kurio skvernais skylėtais šimtai žvirblių ir blezdingių perėjo, ir t.t. Laikas paliktųjų namų vaizdus ne nuplukdė, bet priešingai: išryškino, sukonkretino, kiekvieną jų įpras­mino ir susiejo bendrais visumos ryšiais. Eilėraštyje žavi autoriaus mokėjimas sukurti jaukią idilišką laisvo gimtojo kampo nuotaiką, o taip pat mokėjimas įvesti į ją skaudžius šešėlius, kurie disonansu pritemdo idilės šviesą, meilę paver­čia skausmu... Cituoti reiktų kiekvieną strofą, ir kiekviena jų leistų pajausti, kaip tėvynės meilė buvo ir tebegali būti amžinai gyvas tikros poezijos šaltinis.

     Tarp eilėraščių, iškeliančių poeto atsiminimuose Lietuvos vaizdus, sustojam dar prie ,,Smūtkelio“, kuriame „aprašomas“ dievdirbys, „smūtkelį“ bedrožiąs. Tas rūpin­tojėlis, kurį talentingai yra įvedęs Putinas į lietuvių poeziją, Kiršos yra paliestas visai kitu aspektu. Mažame kūrinėlyje Kiršos nuostabiai yra sukondensuotas liaudies kūrėjo kūry­binio akto subjektyvus, objektyvus ir socialinis atžvilgiai. Čia sutelkiami tie akstinai, kurie davė kūrėjui pergyvenimo (kančia dėl sūnaus išvežimo į Sibirą!); sutelkiamas pats kūrėjo pergyvenimas kūrybos proceso metu (gaivališkas savo sielvarto perdavimas drožiamam medžiui); sutelkiama sukurtojo kūrinio socialinė prasmė (iš širdies kilusio kūrinio stebuklinga veikmė visuomenei ir pačiam kūrėjui!). Tas gilus ir platus turinys yra susiradęs ekspresyvią išraišką, nelyginant Galdiko deginančios spalvos.

     Norėtum sustoti dar prie gamtinių eilėraščių „Pavasaris atėjo“, „Rudens Lietuvoje“, „Pavasaris“ ir kt., kuriuose Kirša rikiuojasi į tos rūšies pavasarinę poeziją, kaip Putino „Pava­sario paradas“ ar Binkio pavasarinė lyrika: su lengva, žai­džiančia, vėjinga, dinamiška nuotaika, su miniatiūriniu drąsiu vaizdingumu. Kirša juose suranda naujų pavasarinių ženklų, kurie ir sudaro jo eilėraščių vaizdinį arsenalą a la:

    

     Matau: į Lietuvą pavasaris atėjo.

     Jau paskutinės sniego lėkštės tirpsta.

     Miške medžius kalena kėkštas.

     Katytes supa blindų virpstai (49 p.).

    

     Už šituos (ar tikriau: šitos rūšies) tyros poezijos gaba­lėlius be priekaištų gali praleisti tuos eilėraščius, kuriuose tėvynės meilė nėra suradusi naujo pavidalo, kuriuose pasi­taiko net paprastų prozaizmų a la:

    

     Ir patvino vieškeliai

     Nematytom voromis...

     Lietuva, tu nebijai,

     Būdama padori vis (24 p.).

    

     Anuose minėtuose eilėraščiuose F. Kirša savo patrio­tinius pergyvenimus suobjektyvina tėviškės vaizdais. Tai pati gražioji Kiršos poezija. Blankesnė, kur autorius savo per­gyvenimus reiškia tiesiogiai. Šios rūšies eilėraščiuose pasi­taiko ir anų minėtų prozaizmų. Tačiau pastaroji rūšis mums įdomi idėjiniu atžvilgiu. Kai poetas paliečia tremtinio dalią, juodas skausmas prašneka jo pirmosiose strofose. Tačiau eilėraščio pabaigoje blaivosi nuotaika; atsiranda ramybės, stoiškumo ir vilties. To optimizmo šaltinis tai poeto pasau­lėžiūros pobūdis. O Kirša yra vienas iš filosofiškiausių ir intelektualiausių mūsų lyrikų. Jo mintyje ir pergyvenime visata ir žmogus yra. organiškoje ir dinamiškoje harmonijoje. Paskai­tykim „Kas ta gėlė?“, „Širdies stebuklai“, „Pabudimas“, ir atsiskleis, kiek svetimas Kiršai visatos kaip chaoso suvo­kimas. Iš suvokimo visatos kaip prieštaringų jėgų chaoso, kuris slegia ir skaldo žmogų, paprastai plaukia pasaulėžiūri­nis pesimizmas. Kiršos suvokime viršum kosmo —

    

     viršum kalnų, bedugnių, vandenynų

     Pasveikina viena tyli akis.

     Ar tai teisėjas paslapties žinyno?

     Ar tik išalkusi širdies ugnis? (180 p.).

    

     Ar tai objektyvi Pirmapradė Būtis, ar tai žmogaus išvi­dinio būtinumo susikurta idėja, deda klaustukus poetas. Bet ne tai svarbu: svarbu, kad poeto širdis tos Būties, Paslapties (kitur tiesiog figūruoja Dievo vardas) reikalauja, ir ji sklendi viršum visatos kaip veiksminga visa ko priežastis ir gerumo bei kūrybos pradas. Jos idėja spindi žmoguje, kaip esminė jo širdies, sielos dalis. Spindi žmoguje, Kiršos pasakymu, amži­numas. Jis gali būti apneštas dulkėm, gali kaitriau spindėti, bet jis niekados neišblėsta. Žmogaus kelias ir yra nuolatinė dinamika tarp kalnų ir bedugnių metaforiškai paties poeto žodžiais sakant. Nors kažin kokis išorinis skurdas, bet jis nepalaužia žmogaus, kada pastarasis išorines gyvenimo sąlygas telaiko praeinamu reiškiniu, o esminiu — amžinumą. Šitaip įkainojant būties vertybes, kyla stoiško pasitenkinimo ir ramybės, savo išvidinę vertę jaučiant: „Mes esam amžinumo vaisiai“. Dėl to poetas ir skelbia:

    

     Atrodo, niekas jau nebeprikels gyventi,

     Alsuoti kvepiančiu iš savo žemės oru, —

     Kaip juodos darbo dienos, dings naktin ir šventės,

     Ir pragaro dainom švaistysis meteorai.

     O, ne! Mes neparduosim nei širdies, nei veido,

     Nei žemės dulkės, kur tėvai per amžių tvėrė:

     Mes esam uolos, kur aštriausios bangos dūžta,

     Rūsčioj kančioj dvasia nemirštamoji žėri (98 p.).

    

     Filosofiniai nusiteikimai idealistiniai, platoniniai yra F. Kiršos optimizmo pagrindas. Jais Kirša yra labai giminiškas Jurgio Baltrušaičio poezijai.

     Kirša savo poetinę misiją kontrastuoja su poetine misija Brazdžionio, kuris šaukė tautą pranašišku tonu. Kirša sau mato kitą poeto kelią:

    

     Aš nešaukiu tautos į kelią

     Aš tautai duodu dovanų,

     Kad būt lengviau jai nešt kryželį

     Svečiuos tarp svetimų kalnų (51 p.).

    

     Pačioje kūrybos ekstazėje, kai „amžini regėjimai nubunda“, poetas jaučiasi aukotojas:

    

     su tėvų šešėliais

     Praamžių Dievui kloju žemės vaisių,

     Aistringai atnašauju minių gėlą (183 p.).

    

     Kai kūrybos ekstazė baigias:

    

     ...Kai dienon sugrįžtu,

     Rūkai ir dulkės ant akių užkrenta,

     Pakelt galvos iš minių nesiryžtu,

     Širdy slepiu, kas amžina ir šventa (154 p.).

    

     Tačiau ir šitaip pergyvendamas savo pašaukimą, Kirša vis dėlto negali išvengti sprendėjo, vertintojo, gal kai kada net pranašautojo vaidmens. Tarp šitos rūšies eilėraščių sustoji prie „Aš sveikinu Europą“. Čia Kirša tikrai kitas nei anose idilėse. Čia jis kitoks nei istoriosofas, svarstąs iš tolumos Europos didybę ir jos žlugimą. Kitoks nei pranašas, kuris su didžia rūstybe plaka nuodėmes. Kiršos pergyve­nimas čia tai pergyvenimas didžiai mylėjusio, meilei visa save paaukojusio, kuris betgi pasijuto apgautas. Subtiliu vaizdu skelbia pasididžiavimą buvusios Europos išmintim, bet jau brutaliais didingais vaizdais demaskuoja Europos, jį apvylu­sios, dvasinę mirtį:

    

     O tu pūsta didybe! Badas ir griuvėsiai

     Be žmogiškų, be dieviškų minties ženklų!

     Tu šliužams, vabalams paminklų prikilojai

     Šventovėse, alėjose, — net žengt klaiku.

    

     Ir poeto santykis su demaskuota Europa, kurios sunykimo kirminas yra mintis, klaidinga idėja, davusi pradžią klaidingom doktrinom:

    

     Prakeikiau tavo ysčiuj gemalus su izmais

     Kaip nuodus, piktą vėžį ar muses ce-ce;

     Prakeikiau tavo kultą: kraują ir žudynes:

     Ir G.P.U., ir Gestapo, galop K.Z-et.

    

     Sutrupinta Europa! Prie išminčių karstų,

     Kur Dievas kalba mums ir spindi išmintis,

     Saldžiai grožėjaisi heteromis ir faunais,

     Užmiršus, kad yra Didžioji Paslaptis.

    

     Europa, sveikinu tave su kraujo upėm,

     Su Kaulų kalnais, — proto išdavos ranka!

     Tik šliužai tau suklups, tik pakalikai džiūgaus,

     Bet pranašai nenusilenks tau niekada! (84 p.).

    

     Iškilmingas, patetiškas F. Kirša čionai. Bet toks čia ir turi būti jis, tas antrasis Kirša, atėjęs lyg iš Pelenų. Pele­nuose buvo dvejopas Kirša: kuris plaka lietuviškojo gyve­nimo pabaltintus grabus; kuris meldžiasi lietuviškojo gyvenimo idealui. Ir abudu sudarė darnią neatjungiamą vienumą ir idėjiniu ir kompoziciniu atžvilgiu. „Aš sveikinu Europą“ toks pat Kirša, tik su žymia pirmojo persvara. Tačiau jo smūgiai čia tebėra stiprūs, efektingi. Ne visur toks pajėgus Kirša išsilaiko kituose šios rūšies eilėraščiuose („Vokiečių karo fabrike“, „Kryžiuočiams“). Per daug jau šis gyvenimas įsirėžė į poeto asmeninį gyvenimą; jis nespėjo nusikratyti gyvenimiško pergyvenimo ir paversti jį poetiniu pergyvenimu. Dėl to čia randi tokių prozaizmų, kaip ir aukš­čiau minėtame patriotiniame cikle.

    

     Jūs trupinat ir darote kartu

     Armotas, šovinius, raktus...

     Visokį plieną ir visokį šlamštą

     Į karo snukį kemšat (104 p.).

    

     Arba kryžiuočiams:

    

     Karaliai mūsų, mūsų karalaičiai

     Poetų skoniu siausdavo kaimus.

     O jūs kaip briedžius naikinote mus, —

     Istorija jūsiškė negraži (111 p.).

    

     Čia turime jau ne tik prozaizmą, bet ir pavyzdį, kad daž­nokai autorius paaukoja bendrinės kalbos kirtį vardan ritmo.

     Kai analitines pastabas dėl pačios knygos baigi, tai sintetinėj išvadoj peršąs mintis teigti, kad šitame didžiuliame rinkinyje turim sutrauktus visus pagrindinius Kiršos kūrybos bruožus — ir tuos, kurie reiškėsi grynosios lyrikos rinkiniais, ir tuos, kurie buvo prašnekę Pelenais.Čia Kirša su pačiais gražiausiais literatūriniais žybčiojimais, bet ir su neišbaigtu formaliniu susidorojimu. Čia tas pats Kirša, kuriame per­sveria filosofinis gilumas, pasaulėvaizdžio harmonija prieš formą, kurioj neišbaigimai disonansu nuskamba. Filosofiniu atžvilgiu čia Kirša jau susiradęs tai, ko jis buvo ieškojęs anks­tesniuose rinkiniuose.

     Su dėkingumu priimant Kiršos rinkinį kaip poeto „dovaną“ tautai, „kad būt lengviau jai nešt kryželį“, su nuo­širdumu linkėtume ir poetui, kad jo „krivūlė“ ir toliau žydėtų, kad „žvaigždžių, mirgančių per dūmus, takus ir šilumą“ tebejustų visa kūrybine prigimtimi.

     Kiršos rinkinį yra gausiai papuošęs dailininkas Petravi­čius linoleumo raižiniais. Galbūt skonio reikalas tie piešiniai. Tokie kaip „Dailininko portretas“, ar „Langas į sodą“, ar „Sprendimo valanda“ man jie nepatinka. Bet su pasitenki­nimu norėtųs pažymėti Petravičiaus pasinešimą iš plėmų kompozicijos — į žmogiškųjų linijų ir nuotaikos vaizdavimą a la „Motinos rūpestis“.

    

     Faustas Kirša Tolumos. Eilėraščiai. Išleido „Mūsų Kelias“. 189 psl. iliustruota Viktoro Petravičiaus lino raižiniais.

    

     Aidai, 1948, Nr.14

 

     b_500_703_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_kirsa_tolumos.jpg