„Pradalgė“ – literatūros metraštis, ėjęs 1964–1980 m. Londone. Jį leido Nidos knygų klubas, redagavo Kazimieras Barėnas. Metraštyje spausdinti prozos ir poezijos kūriniai, atsiminimai, laiškai ir apžvalginiai straipsniai. Išėjo 10 netraščio numerių. 1972 m. pasirodžiusiame aštuntajame „Pradalgės“ numeryje publikuoti Fausto Kiršos, Petronėlės Orintaitės, Vytauto Alanto, Julijos Švabaitės, Gražinos Tulauskaitės, Marijos Jurgitos Saulaitytės, Vlado Šlaisto, Eduardo Cinzo, Prano Milašiaus, Prano Visvydo, Zentos Tenisonaitės, Algio L. Lapšio, Antano Giedriaus, Alfonso Giedraičio, Jurgio Gliaudos, Algirdo Tito Antanaičio, Kazio Almeno kūriniai.

     Faustas Kirša

     PLUOŠTAS EILĖRAŠČIŲ IŠ PALIKIMO

     SKULPTORIUS

     Kalu plaku granitą

     Ir grauduliu drebu —

     Negyvas veidas švito

     Pagonišku stabu.

     Kiekvienas bruožas akmeny —

     Širdies virpėjimas many:

     Tai du pasauliai paslaptingi

     Vienoj lemty sustingo.

     Nešventintos skeveldros

     Į laiko dulkes krito,

     Kad atsidengtų veidas

     Ugningas iš granito.

     Kai įkvėpimo smūgiai

     Žaizdras aplinkui sėja.

     Daugiau nei žemės ūgiui

     Prasmė ištrykšta ir idėja.

     BE TEMOS

     Nepašėręs, broli, žirgo.

     Nekratysi brizgilų.

     Paukščių giesmės girioj girdis.

     Kai žaliuoja ir tylu.

     Upės džiūsta ir patvinsta.

     Marios supas amžinai.

     Auksas žemėj rastas tviska.

     Krūmus puošia putinai.

     Kai tiesa nušviečia mintį.

     Dangų širdyje matai.

     Žodžiai vainiku nupinti —

     Sielai gelmių apmatai.

     Tu, įkirtęs kirtį drąsų

     Seno ąžuolo šerdin.

     Nesvajok, kol rūko rasos

     Plieną suvynios rūdin.

     Laužk, kol sveikos rankos siekia!

     Šauk, kol žodis, kaip ugnis!

     Tas tik dovanas palieka.

     Kas idėjų kalinys!

     DAINOS GIMIMAS

     Pamariais bangų skaisčių

     Krenta šydai ant smilčių

     Vėtrų verkiančių paguodai.

     Juodos marškos debesų

     Slenka kerštui iš dausų,

     Marios mėlynos pajuodo.

     Griausmas, pažarai, žaibai,

     Vėtrų vėtomi stabai

     Pėdas suka, tolius skaldo.

     Atrakintas žiburys

     Meile gal širdin įkris.

     Kad pavirstumei į maldą.

     Apvaldytuos sūkuriuos

     Neraliuotas suraliuos

     Dovanomis sostų menėj;

     Ir iš suplakto vandens

     Deivė bures iškedens

     Ir atplauks šviesi Vandenė.

     Tai tik skraidanti banga.

     Tai tik sielos atvanga,

     Tai kentėjimo šaukimas...

     Su bangų plaktu sriautu

     Eina pasaka krantu.

     Blaškosi dainos gimimas.

     ŽAVUS ABSTRAKTAS

     Kai kam liks atmintis — žavus abstraktas:

     Tik dvi aki ir lūpos — sfinksui raktas.

     Kai laikas nusineš spalvas ir mostus.

     Bus prie širdies — tik vakarykštis tostas.

     Tik man vienam paliks girdėtas žodis,

     Aštriais garsais į širdį įsiskrodęs.

     Tik man paliks daina dainuotas žvilgsnis.

     Lyg gyvas dar dienų ir metų žingsniuos.

     Dažnai sustos ant kryžkelės šešėlis,

     Ant juodo kryžiaus nuodėmes iškėlęs.

     Dažnai sustos ant kryžkelės šešėlis

     Su praeities, kaip gėlės, angelėliais.

     Dažnai sustos ant kryžkelės ir veidas.

     Kaip naktį šydą ant akių užleidęs.

     O aš einu dar saule pasigėręs,

     Lyg amžinybė būtų čia, ir gėris.

     Lyg būtų čia tiktai žiedų klajonės

     Ir dieviška tvarka, ir šviesūs žmonės.

     MAŽOJI KARALIJA

     Su vabalais, su peteliškėm,

     Su bitėm, skruzdėm, žirginais, —

     Nutolo dirvose jaunystė

     Ir moja ūkanų sparnais.

     Užmerktos akys mato saules,

     Riedėjusias rupia žeme,

     Kur jaunos dienos sutrupėjo

     Vis naujo ryto laukime.

     Su vabalais, su peteliškėm,

     Su bitėm, skruzdėm, žirginais, —

     Nutolo dirvose jaunystė.

     Ir moją ūkanų sparnais.

     Iš SAULĖTŲ DAUSŲ

     Ak, atskriski, daina nukankintos šalies.

     Ir neklausk, kur gimiau, kur einu, kas esu,

     Man gyventi nubodo ir mirt nebaisu, —

     Tu nuleiski sparnus ant sugeltos širdies

                    Iš saulėtų dausų.

     Apkeliauju žemes, kaip klajūnų minia

     Pasigėrus vaizdais iš slaptingų šviesų!

     Rodos, jūros bangoj būtų plaukti drąsu,

     Kada leistus širdin, kaip žuvėdra,

                    Žinia Iš saulėtų dausų.

     Girdžiu, skamba varpai iš gimtos padangės:

     Ant vitražų liepsna, ant altorių šviesu,

     Rodos, chorai sustūgaus gyvybės garsu,

     Rodos, laimės šypsnys nevilty praregės

                    Iš saulėtų dausų.

     Nors kapuos praeitis, bet koks oras kvapus,

     Tartum rožių banga vaidilučių kasų.

     Tartum aukuro dūmuos užburtas esu,

     Ir tik ženklo pritrūko, kurs audrą nupūs

                    Iš saulėtų dausų.

     Kelias saulė rytuos, tuoj liepsnos vakarai;

     Kurie miega ramiai, aš jų sapno klausau,

     Kurie širdis prarado, kenčiu dėl visų, —

     Ir ramina gimtosios šalies pažarai

                    Iš saulėtų dausų.

     Ak, stebuklų daina, tu nutildai audras,

     Tavo geismo garsuos žemę keiti drąsu.

     Tavo žodžio liepsnoj aš smaragdas esu,

     Kai skrendi per pasaulį dievų aukuruos

                   Iš saulėtų dausų.

     LIETUVA SU MANIM

     Lietuva su manim, nors tamsi uždanga

     Ją atskyrė ir užraktą pančiais apkorė,

     Nors per tėviškės žemę satrapų banga

     Leido pelenu žmones, sodybas ir žolę, —

                                          Lietuva su manim.

     Lietuva su manim, ją nešioju širdy

     Nenusakomą žodžiais, kovingą ir šviesią.

     Prakeikimų kančioj amžinybėj didi,

     Jinai kruviną ranką klajūnui ištiesia, —

                                          Lietuva su manim.

     Lietuva su manim, jos kapų pelenai

     Mane šaukia sugrįžti, kur jūra putoja.

     Kur vagoti laukai, kur upokšnių kalnai.

     Kur rudenio vėjai našlaičiais vaitoja, —

                                          Lietuva su manim.

     PAVASARINIS VĖJAS

     Jis iš pietų šypsodamas pažaist atėjo —

     Ramus, švelnus, puošnus pavasarinis vėjas.

     Mažus ar didelius, kur tik žiedus pamatė —

     Jis pylė į taures spalvų ir aromato.

     Vienuolėj varpinėj varpų garsus prikėlė —

     Ir nulėkė bangom per upę plaštakėliais.

     Kai parkan atžengė, susisukę prie klevo —

     „Pasveikinu visus“, — sušuko ir keliavo.

     Bangavo per miškus ir sliuokė per dirvonus —

     Ir seniams, ir jauniems — ir lauktas, ir malonus.

     Ir buvo liūdna jam tik žaisti ir šypsotis —

     Jis apvertė su mirra padangių ąsotį.

     Ir varsos ėmė plakt, ir pumpurai susprogo —

     Net pažaliavo samanos ant seno stogo.

     Visokius gyvulius už keterų pakratė.

     Lakštutė — paupy, erelis — erdvėj matė.

     Išlandžiojo urvus, pašiurpino pakriūtes

     Ir lakstė pamariais, ir smiltis jūron pūtė...

     Jis palietė mane, jis palietė krūtinę —

     Ir atgimė pirmoji meilė ir gimtinė...

     TREMTINIO PSALMĖS

     I

     1. O Dieve, Tu mus ištrėmei, kad mes budriau

        budėtume Tavyje.

     2. Sukūrei laužus iš rąstų, kuriuos tėvai į

        šventovių sienas sukrovė.

     3. Liepsnoje mes šildėme rankas ir veidus, o

        aplink mus tėvų vėlės stovėjo.

     4. Į liepsną krito šviesios peteliškės ir tie,

        kurie iš skausmo pamišo.

     5. O svetimos vėliavos su plakatais ir piautuvais

        žengė per šventąją mūsų žemę.

     6. Ir ašaros be prasmės tapo, tik temdė likimo

        kelionę.

     7. O tremtie, kuri tautai uždėjai erškėčių

        vainiką, įprasmink mūsų žygius!

     8. O tremtie, kuri veržiesi per kacetus, per

        pinkles, svetimų panieką ir kerštą, įprasmink mūsų žygius!

     9. O tremtie, kuri klajūnų pelenais svečias

        kapines papildai, įprasmink mūsų žygius!

     10. O tremtie, klaidoje gimusi, įprasmink mūsų

          žygius!

     II

     1. Ir atsivėrė prieš mus svetimų žemių plotai,

        ir tapome svečiai nekviestiniai.

     2. Pakrūmės, apleistos pašiūrės ir kareivinės

        tapo mūsų nakvynės ir guoliai.

     3. Ir motinos su kūdikiais ant rankų, raguolį

        kąsdamos, garbina Dievą.

     4. Kam saulė taip šviečia, kam gėlės prie kelio,

        jei meilės nerandam?

     5. O koks laimingas elgeta, kurs turi pastogę,

        palaimintą globą ir žemę tėvynės!

     6. O jūs, svetimi pareigūnai, išdidžiai svetimus

        trupinius mums berdanu, nelemta jums mus praryti.

     7. O jūs, kurie savo apakime iš mūsų dubenio

        sau kraunate turtus, būkite nuteistieji.

     8. Perkūnas netrenkia ir žemė neatveria gelmių

        nuo neteisybės rūstumo.

     9. Mes esame likimo žiburiai, kuriems šviečia

        aukščiausia malonė.

     10. Mes esame nužmoginto bandymo grobis,

          bet teisybė tarp mūsų.

     III

     1. Nuo Sibiro taigų, nuo sugriautų Europos

        miestų mes liudijam gyvąją tėvų žemę.

     2. Ir kas tave gali išnešti amžiam, jei ne mūsų

        maldos, kančios ir kraujas.

     3. Praradom jaučius ir žirgus, bet užgrūdinom

        meilę tėvynei.

     4. Pavirto pelenais rūmai, pilys ir šventovės,

        bet mūsų širdys patapo meilės tvirtovėm.

     5. Užžėlę vaikščioti takai, ir vartytas vagas us­nys

        aptraukė, bet mes nevilty neparpuolėm.

     6. O žemės rutuly, pavirtęs Sodoma ir Homora,

        per kančias atgauni savo veidą.

     7. Ir mano tėvynė iš dumblino duburio versmės

        feniksu kelsis.

     8. Praradusiem dvasią ir artimo meilę

        pasigailėjimas iš mūsų lūpų.

     9. Kovotojų, savanorių, partizanų širdys nusagstė

        amžiam puošmenom laisvės statulą.

     10. Bus saulės rytas, ir skambins laisvės varpas:

          Laisva Lietuva!

     MEDŽIŲ GARBEI

     Aš sveikinu tremty, jūs ąžuolai ir liepos,

     Amerikoj išaugę sultim ir žiedais.

     Už marių, Lietuvoj, man jūsų broliai liepė

     Kitokią laimę šaukti tais pačiais vardais.

     Ten medžiai iš šaknų karams pašėlus virto.

     Išvirto kryžiai, skyrės rūmų pamatai...

     Nūn šermenų giesmė — kas buvo amžiais tvirta, —

     Ar girdit aimanas, ar žinote jūs tai?

     Skarotas gedulas ant ąžuolų užkrito...

     Gyvenimo keliai — skrajojanti kančia.

     Naktinė glūduma užgniaužia aušrai rytą.

     Ir vėjas alkanas, — ar žinote jūs čia?

     Ir liepos apmirė nuo debesų ūžimo,

     Pašvaistės perskrodė žaliuojančias šakas,

     Ir žemė stūgauja pati sau prakeikimą

     Nudiegiančiais balsais, — ar žinote jūs, kas?

     Kai buvome maži, baubojo jaučiai šėmiai.

     Kalbėjo voverės, zuikeliai ir šlaitai...

     Laukuos skambėjo dainos, medis medį rėmė...

     Dabar šauksmai rūkuos — ar žinote jūs tai?

     Aš sveikinu, bet skausmas ant krūtinės gula.

     Staiga nutyla žodis prie svečių stuobrių   

     Bet laisvę vis jaučiu kaip gaivalingą sulą,

     Banguojančią tarpe artojų ir karių...

     Aštuntoji pradalgė: literatūros metraštis. Redagavo K. Barėnas. Londonas, Nidos knygų klubo leidinys nr. 87, 1972.