tekstai.lt

Faustas Kirša. Ištrauka iš poemos „Pelenai“ (1930)

b_100_149_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_Kirsa_pelenai_1930.jpg     „Pelenuose“ paliesta daugybė tuometinio gyvenimo realijų (partijų rietenos, ministrų spekuliacijos, valdžios priklausomybė nuo užsienio ir daugelis kitų). Bet šis kūrinys nėra padrika įvykių kronika, kuo dažnai virsta satyrinės poemos, o turi savo probleminius ir filosofinius aspektus. Praraja tarp valdžios ir liaudies, tarp šviesuomenės ir sodžiaus – pagrindinė poemos kolizija. Aštriu satyros brūkšniu F. Kirša padalijo Lietuvą į nesutaikomas dalis: valdančią poniją ir sodžių. Kūrybinė „Pelenų“ patirtis turėjo didelę reikšmę visai tolesnei F. Kiršos poezijos raidai. Jo poetinis vaizdas vis labiau konkretėjo, be to tam didelę įtaką turėjo ir tuometinė poetinė kultūros padėtis.

   

 

     PELENAI
     Keturios giesmės

    

     .............................Vilkai gaujoms susibėgo

     Ir, kaip pratę yr', tamsoj tralalaudami staugė.

     Ak, jūs neprieteliai, ar jau mėsos pasigendat!

     Ar jau vėl skilvy jums pasninkai pasidarė?

    

     Kristijonas Duonelaitis

    

     .........Kadais lietuvis kapoj’ skitui sprandą...

     .................................................................

     Pilie sena, neminėk išgamų, nebradų!

     Neminėk to, kad tave viltviliai prarado.

     Nes jei pagal nuopelnus, visus lygiai peiktum.

     Bijausi, kad visą mūs’ tautą neprakeiktum!

    

     Dionyzas Poška

    

    

     PIRMOJI GIESMĖ

    

     Ant jambo supykau. Ir vėl jis? Bet ilgesnis.

     Mat, juo toliau einu, juo darbas protingesnis.

     Ir vis tik norisi rašyti ir tylėti...

     Ne taip. kaip tinginys, paėmęs baltą skėtį.

     Nuo saulės spindulių pridengia savo sprandą.

     Oi ne, ne taip, nes jį vabzdžiai ir ten sukanda.

     Aš noriu elgeta, sugraužęs duonos kąsnį,

     Minėti už save kur kas nelaimingesnį.

    

     Bet tik filosofams statyti laimės bokštai.

     O aš galiu rašyt, ko mano mintys trokšta.

    

     Deja, apie save neverta daug šnekėti.

     Jau daug geriau pakrimst paėmus pupų rėtį.

     Kiti sakys — smalsus, didvyrio vardo nori.

     Bet kas? štai tipų daug. Jų šimtas užsikorė.

     Pegasui ant pečių — tik imk ir drožk per kailį

     Ar poną Protį, na, ar kitą poną Kvailį,

     Ar dar kitus tipus, kurių smakrai tašyti

     Ir savo marškiniuos gan žvalūs... išprašyti.

    

     Mat, nūn važiuojame savais žirgais ir ratais,

     O juk naujakeliuos visur pasėdžios kratos.

    

     O Mūza! duok sparnus. Skrendu, kur skristi gali

     Troškimų sugauta širdis per margą šalį.

     Kur man nepasislėps ingys, nei darbo jautis!

     Gerai žinau taip pat — tenai reikės man kautis.

     O Mūza! prie sparnų suteik aštrių vylyčių

     Ir stiprų kardą, kad, užpuolus iš netyčių.

     Visur man ant takų liktų vieni lavonai.

     Vistiek, kas jie — vergai, klajūnai, būrai, ponai.

    

     Tiesa, gal perdrąsus kovos pasiryžimas,

     Bet kas pavasarį: pašūkaut — įpratimas.

    

     Kas kartais pradeda šiek tiek naujau rašyti.

     Dėl rifmų jis, žiūrėk, tuoj ims atsiprašyti.

     O Mūza! nedrebėk, imsiu vistiek, kas būtų.

     Nors ir veiksmažodžiai, kad tik mintis nežūtų.

     Žinau, smarki ranka, bet ima abejonė,

     Kad kartais nepražūt kur užkampiuos svajonė.

     Tad suteik, prašau, drąsos, pasišventimo

     Ir sulaikyk mane prie tyro įkvėpimo!

    

     Deja, kur rodos man tyriausias įkvėpimas,

     Ten, pažiūrėk, kitiems, kaip Jakštui, tuščias rimas.

    

     Kai taip pasižvalgai. — ir kuogi aš ne Jakštas

     Ir aš eilėkalis, ir mano eilės ankštos.

     Jei norite daugiau — ir kritikas nesotus

     Galiu aš tuoj patapt, kaip naujas idiotas.

     Ir kuo aš ne Gira? Maironiui gal nelygus?

     Kaip matot. Dievaži, mūs marškinėliai pigūs.

     Ir tomai ritmuose pasauliui neprilimpa,

     O Lietuviams, saviems, neįperši už timpą.

    

     Kas gyvas — pačiūža, numirusieji vyrai!

     Skubėkit mirt visi, kas turit garbę tyrą!

    

     Gal daug mes valgome lietuviškojo kumpio,

     O žinome plačiau tiktai žemaičių klumpę.

     Tad nieko įstabaus, jei mus kiti akėja.

     Ir mūsų pareigos — kaip amžino vežėjo.

     Politika?! Sakyk! Toliau riestos alkūnės

     Blaivai nematome, kur kaukia kiemo šunes.

     Ot šmugelis! Na, ja! Tai kitas aiškus daiktas

     Peisotajam tarei — ir tuoj dalykas baigtas.

    

     O mes? Na, kągi mes? Mes miname ratelį

     Ir drobes audžiame, kad nieks prikibt negali.

    

     Rods būtų negražu, kai patys leistrai irsta.

     Bet ką čia kaltinsi, kad taip pasaulis virsta.

     Nes laimė darbą mums jau lopšyje paskyrė —

     Vienus palepino — kitus kulnu paspyrė.

     Ir stumdomės ne taip, kaip norim, kaip norėtum,

     Bet skubame varguos, kad tik numirt suspėtum.

     Gerai, kur Dievas viens: ten kryžių dės — ir guli.

     Bet kur čia vargšams mums — mes turim daug die­vulių.

    

     Anot žemaitiško, tiesa — be veino galo —

     Kurpalių daug daugiau, bet ir daugiau yr melo.

    

     Devynios partijos — devyni Dievo kūnai.

     Kiekviena vėliava — devyndraskiai perkūnai.

     Kiekvienas jų narys — aprėžtas individas.

     Kiekvieno parama — gudrus klajūnas žydas,

     Kiekviens politikas ir savas aparatas.

     Nors poliai keturi, bet žėdnas demokratas.

     Ir glaudžiai juos visus tylios tėvynės kerčios —

     O ten marmeladu, arba iš pudros verčias.

    

     Tai še jums pavyzdys — daugybė idealų:

     Jie žengia iš dangaus, o kartais ir iš balų...

    

     Kodėl? Aš nežinau. Tiktai Neries verpetai,

     Kaip mums, menu, visiems prabėgo metų metai,

     Dar taip nesisukė, nevarė kalnų putų.

     Gal tūkstantis narų nūn mandytis sukruto!

     Kodėl? Aš nežinau. Ir Nemunas nerimsta —

     Bene ir jo vaga į Jūrą plautis grimsta.

     Vienur, kaip slibinas, giliai išgraužė kalnus.

     Kitur, kaip didžponis, žolėse plauna delnus.

    

     Tikrai, aš nežinau, bet taip sau vienas spėju:

     Yra čia iš svetur atklydusiųjų vėjų.

    

     Kad būčiau, kaip kiti, be prietarų, be burtų,

     Visi nerimasčiai mane paliktų kurtų;

     Bet vargas, kai širdis, lyg peteliškė skraido:

     Ir bijo skruzdėlės ir kartais mešką baido.

     Aš pats nesuprantu, ko lysti, kur nereikia,

     Kur vien tik spiaudosi, ir vienas kitą keikia.

     Prie tos nesąmonės tik priežodį pridėsiu:

     Jei margiu tu gimei, tokiuo tikrai ir dvėsi.

    

     Juoba, vaje, destis, kaip Tumas nuolat sako,

     Čia noriu papešiot ir Aitvarą ir Smaką.

    

     Jūs nemanykite, kad mūsų mažą kraštą

     Vieni svetimšaliai su geležimis krapšto.

     Mūs archeologai daug žino tik nesako.

     Neris ir Nemunas, kai laužia jūron taką.

     Gyvena su mumis ir meldžias, ir supranta.

     Ir neša milžinais iš kartos kartai mantą.

     Tiktai budėkite, palenkit žemei ausį —

     Ir girdit? Nemunas ir požemius išprausia.

    

     Kad mes dar neprausti, tai paprastas likimas.

     Bet — immer vorwärts, ja! — tai mūsų pašaukimas.

    

     Pas Kauno pilkalnio vaikų daužytus langus

     Neries į Nemuną subėga visos bangos.

     Ten tylūs švogeriai šaunias kalbas kalbėjo.

     Kur klupo vienas jų, ten kitas tempt padėjo.

     Mat, tų aušros laikų visi darbai migloti

     Ir težinodavo du vyru — Kvailį, Protį.

     Ir nepriklausomos tėvynės patriotai

     Kalbėjos, kaip gabent — koniakas. pudra, šprotai.

    

     Ir juodbruvis Kvailys prieš juodaplaukį Protį

     Išdėjo vekselius apie tėvynės klotį.

    

     „Nauja šalies tvarka naujybių reikalinga.

     Kultūros ir darbų — jos atgimimui stinga.

     Tik aiškiai pamanyk — kino be filmų būtų.

     Jei mes idėjosna nė kiek nclietum srutų.

     Aferos, žudymai. — tai faktoriai de jure

     Pasaulinėj tvarkoj tautos stiprybę kuria.

     Čia griozdulio ranka neras į dangų rakto.

     Greičiau kitiems ir sau kvailai suskaldys kaktų".

    

     Čia Protis neramiai, patempęs šventą lūpą,

     Pakratė garbanas, bet rodė lengvą ūpą.

    

     Jis tęsė: „Excellence! Čia reikia etikietos.

     Jei reikia, ją dėk nors prie žekės nudėvėtos.

     Svarbu jos išdava. Gyvenimas — tai birža.

     Po kursu gyvas būk! Tik mūs tauta apdiržo.

     Su žemiška aistra, su kosmine gaivybe

     Išneškim jos palas į biržos nemarybę.

     Visi keliai geri, kurių kiti nemato,

     Tiktai tvirčiau paspausk naujos valstybės spatą".

    

     Atsikvėpė Kvailys. Jį Protis pavadavo

     Ir paliestas mintis su kulnais sintezavo.

    

     „Juk aš esu žmogus ir man naudinga būtų —

     Homo sum et humini nihil alienum a me puto.

     Aš ex officio darau ir spausiu pressą.

     Bet tu galus suvesk, kaip vyras ex professo.

     Pagauti reikia progą — inter arma silent leges —

     Su mūsų force majeure teauga naujas diegas.

     Tiktai lietuviškai, įsrįžus, bet crescendo —

     Gutta cavat lapidem non vi, sed saepe cadendo."

    

     Sujaudintas Kvailys geningos dvasios pilnas

     Įvertino čia pat pirmų kirpimų vilnas.

    

     „Pabrėžiu, Excellence, jau kartą paminėtą

     Slaptingą visados gyvybės etikietą.

     Jei aš rašaus Kvailys, o jūsų krikštas Protis —

     Kvailų raidžių garsai nė vieno nepasotins.

     Kaip ant pilies langų supuvusis karnizas.

     Tik etikietka, tik. Kas kita paso vizos.

     Nors lygios jos visiems, bet raštas kraują jaučia.

     Kur birža persunktos ir kepenos ir plaučiai".

    

     Magingų pajėgų darbais paraudo žiotys

     Ir, kaip politikas, saugingai tarė Protis: —

    

     „Duobėta mūs šalis, bet status, mat, in statu.

     Kur šimtas dvylika kas žingsnį tavo mato.

     Gerai, kai mes, savi, kaip pranašai, sub divo

     Dievų svarstykles spaust kiek galim espressivo.

     Bet reikia ir atmint — visur šunybių randas.

     Ir jei fiasco bus — tada tik tertius gaudens.

     Mums minus dvigubas, pavojus visai šaliai;

     Spauda su cerberiais — suklupsim trivialiai".

    

     Ir stiprūs švogeriai prie kazuso užšalo.

     Ir aš savos giesmės teduodu pirmą galą.

    

     Murmėjo Nemunas, Neries siūbavo bangos.

     Nežinomi vaikai pilaitės daužė langus.

     Atskeltas dar naujai, senobinis karnizas

     Į Prūsus plūkavo be diplomatų vizos.

     Tarp sienų aidinos atuolakis ūžimas,

     Jau nesuprantamas, kaip krašto atgimimas.

     Ir varnos rymančios į vakarus lingavo

     Ir kylančias audras gyvybei pranašavo.

    

     Vos vėjo paliestos nuo sienų krito plytos.

     Aplinkui atmatos gulėjo išdraikytos.

    

     Faustas Kirša. Pelenai: keturios giesmės. Kaunas, Tulpė, 1930.

 

     b_500_745_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_Kirsa_pelenai_1930.jpg