tekstai.lt

Antanas Vaičiulaitis. In memoriam Juozui Tysliavai (1962)

b_100_126_16777215_0___images_iliustracijos_2014_tysliava.jpg     Juozas Tysliava dar žaliūkas pasirodė lietuviškajame akiratyje kaip poetas, kurio balsas nuskambėjo kitaip – drąsiai ir plačiai. Drauge jis atsinešė kaimo gelmenų arba bent tautosakos paslapties. Jau pirma jo knyga vien tik savo pavadinimu bylojo naujai ir negirdėtai. Su savo "Žaltvykslėmis" jisai pasirodė beveik prieš keturiasdešimt metų, kada dar nė Keturi Vėjai nebuvo pradėję garsiau ūžauti mūsų raštuose. Kurie domėjosi mūsų poezija, sužiuro į naują lyriką "iš Suvalkijos lygumų", kaip jisai pats vėliau save apibūdino, dar prisiskirdamas sau "kultūringo barbaro" titulą. Net ir kietasis Adomas Jakštas, mūsų kritikų karalius, nebuvo jam perdaug rūstus.

      Patsai būdamas iš Suvalkijos lygumų, anksti girdėjau žmones šnekant apie Juozą Tysliava – poetą. Vilkaviškio gimnazijoje mums netrūko lyrikų ir beletristų. Kiti iš jų paskui ir į pasaulį išėjo. Tačiau tai buvo savieji, pažįstami ir dar neprasikalę. Iš vilkaviškiečių, jau žinomų kitur, kartais pasirodydavo Salys Šemerys, – ir jį keletą sykių teko regėti mieste. O Juozas Tysliava, lyg retas klajoklis paukštis, šmėstelėdavo mūsų padangėje ir dingdavo. Atsimenu, vienas draugas kartą, bene per atlaidus, man su pagarba parodė minioj: "Ana, Juozas Tysliava". Tačiau ir tada jo nepamačiau – jis pranyko minioje. Ir taip mums teko susidurti jau tik šios žemės krantuose, po ilgesnių metų. Jis negrįžtamai buvo išklydęs į pasaulį, ir "lūšnelė samanota dingo tolumoj".

    

     I

    

     Amerikoje Juozas Tysliava pasinėrė į naujus veiklos plotus. Nemažą metų eilę jisai redagavo seniausią lietuvių laikraštį "Vienybę". Iš šalies žiūrint, galėjo atrodyti, kad jisai jaučia pasididžiavimą, tradicijos ir paveldėjimo dvasią, savo rankose turėdamas tokį seną savaitraštį. Buvo tai jo pilis, tvirtovė ir veikimo bazė. Iš šios pilies pasaulį dažnai pasiekdavo ir smalsios žinios, – taip ligi paskutinio numerio, kurį jam teko suredaguoti. Tai reiškia, kad "Vienybė" buvo gyva ir kad redaktorius Tysliava nevengdavo sulaužyti ietis su prieštaraujančiais, o kovoje jis buvo atkaklus. Redaktorius pats ištikimai rašydavo skiltį "Dabar", numeris iš numerio. Čia jisai išliejo savo mintis ir nusistatymus. Rašydavo trumpai ir aiškiai, dažnai pasivaduodamas ir senų kaimo žmonių išminties posakiais. Literatūros istorikui gal bus įdomiau tai, kad Juozas Tysliava čia tarpais įbrukdavo žodį kitą apie save, apie savo namus, apie savo motiną.

     "Vienybę" Juozas Tysliava redagavo ilgiau negu kas kitas, nuo 1933 metų. Jisai turėjo jausti tam tikrą istorinę tėkmę, jei atsiminsime, kad šio laikraščio redaktoriaus krėsle yra sėdėję tokie žmonės kaip A. Milukas, J. Endziulaitis, J. Mačys-Kėkštas, Petras Mykolainis, J. Sirvydas ir kiti, o bendradarbių eilėse praeityje yra buvę Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, A. Vištelis, Biržiškos, Vydūnas, V. Pietaris, Sauerveinas... Per tokį ilgą laiką "Vienybė" buvo keitusi savo veidą, – ji buvo ir katalikų, ir socialistų, ir kitokiose rankose. Dabartinį jos pobūdį Juozas Tysliava taip vaizdavosi: "Tautinės minties liberališkas laikraštis". Jo įsitikinimu, užjūrio lietuvių, o taip pat ir spaudos uždavinys yra "išlaikyti lietuvybę gyvą". Šiaip J. Tysliava galvojo, kad prie jo "Vienybė" "pasidarė daugiau nepriklausomas ir, sakyčiau, tautinis laikraštis. Todėl ir politikoje jisai laikėsi savo linijos ir turėjo savo atskirą nuomonę.

     Nuo 1940 metų Juozas Tysliava pasiėmė ir "Vienybės" leidimą. Tai ir buvo sunkiausia jo paskutinių dešimtmečių našta. Apie žinių vertimą, straipsnių taisymą, vedamųjų paruošimą jisai sakė, kad visa tai "nėra taip bloga", nes vis tiek siejasi su raštu. "Sunkiausioji našta – laikraščio leidimas... Kada reikia rūpintis laikraščio leidimu, tai nėra lengva", prisipažino jisai. Todėl jis jautė, kad šie leidimo rūpesčiai trukdo poeziją, neleidžia susitelkti ir atbaigti naujo rinkinio. Ieškodamas savo laikraščiui lėšų, Juozas Tysliava važinėjo iš miesto į miestą, zujo iš namų į namus, lankė prenumeratorius ir pažįstamus, rinko aukas ir užsilikusias skolas, – ir iš perspektyvos žiūrint, tokiam darbui reikėjo ir energijos, ir užsispyrimo, ir pasiryžimo. Kaip redaktorius, Juozas Tysliava negalėjo išvengti visuomeninės ir politinės veiklos bei sūkurių. Apie tai užsimenu čia tik todėl, kad dalyvavimas susirinkimuose, minėjimuose ir įvairiose iškilmėse atskleidė dar vieną Juozo Tysliavos gabumų bruožą: jisai šiame krašte išgarsėjo kaip kalbėtojas, vienas iš geriausių oratorių. Teko girdėti senus lietuvius lyginant, jeigu kuris kitas prakalbininkas būdavo itin geras: "Kalbėjo beveik kaip Juozas Tysliava". O iš tribūnos jisai bylojo didingai ir dramatiškai. Kalbėjo jautriai, karštai, patetiškai, klausytojus graudindamas ir pagavimo momente pats prieidamas prie ašarų, kai bylodavo apie kurio žmogaus ar mūsų tautos tragediją. Jo žodis buvo vaizdus ir lakus, iškilmingas ir liaudiškas, todėl ir jį patį kaip oratorių būtų galima pavadinti savotišku liaudies tribūnu. Mokėjo daryti plačius ir už širdies tveriančius sugretinimus, kaip rodo nors ir šioji ištrauka iš jo kalbos šiemet per "Vienybės" deimantinės sukakties minėjimą: "Per tuos septyniasdešimt penkerius metus "Vienybė" matė, kaip žmogus gimė, kaip stovėjo prie altoriaus ir gulėjo grabe... Bet tauta nemiršta. Tauta gyvena tūkstančius metų." Arba kitoje vietoje, atpasakojęs lietuvių tautos varganą dalia, jisai sakė: "O lietuvis vistiek, kaip tas žirnis prie kelio, žydi ir žaliuoja". Tokiomis vietomis Juozo Tysliavos gražbylystė jau susisiekdavo su poezija.

    

     II

    

     Juozas Tysliava apie poeziją turėjo augštą supratimą: jo paties žodžiais tariant, tai esanti "Dievo dovana". Jis literatūrai statė griežtus reikalavimus, sakydamas: "Rašytojas yra vertinamas tik tada, kada jis vienas užsidaręs gali parašyti vertingą kūrinį". Šioji samprata kažkaip netikėtai giminiuojasi su Hemingway pažiūra į meną, būtent: "Rašymas geriausiu atveju yra vieniša būtis". Pagaliau Juozas Tysliava jautė, kad "poezija yra pati sunkiausioji kūryba iš visų kūrybų".

     Poeto misija Juozas Tysliava užsikrėtė anksti: paties prisipažinimu, eiles pradėjo rašyti, būdamas dvylikos metų. Pirmi jo poezijos mėginimai buvo išspausdinti kauniškėje "Vienybėje", kurią redagavo istorikas kunigas Antanas Alekna. Tuo būdu Juozas Tysliava savo spausdintų raštų kelią pradėjo "Vienybėje" ir baigė "Vienybėje", tik kitoje Atlanto okeano pusėje ir kitoje žemėje.

     Literatūros knygose Juozas Tysliava paprastai įrikiuojamas į mūsų futuristų broliją. Tačiau jisai pradžioje ėjo daugiau natūraliu rašytojo keliu, dar neapkerėtas poetinių šūkių, dogmų ir mokyklų. Tokis jis daugiau yra savo pirmoje knygoje "Žaltvykslėse". Jo lyrikos naujovės žodyno ir turinio prasme, —- visokios pelkių liepsnos ar vilkolakiai, tada galėjo būti pasemtos iš kaimo tautosakos turtų. Be to, gal čia kiek papūtė Herbačiausko vėjai su ano "vėlė kibirkštėlė". Abu jie buvo beveik iš to paties kapsų kampo. Tiesa, Herbačiauskas ilgai bruzdėjo po svetimą žemę, bet, kaip atrodo, vienu tarpu juodviejų keliai buvo susibėgę arčiau, – tada kai jau ir Juozas Tysliava pastebimai dairėsi ties mūsų Parnasu. "Žaltvykslių" autorius pasakojo, kad, dar prieš "Keturių Vėjų" leidinio pasirodymą, jisai su Ryto bendrovės pirmininku Stikliorium buvo sutaręs spausdinti naujosios literatūros žurnalą "Grįžulo Ratai", kurio redaktorium turėjo būti Herbačiauskas, vienas iš skardžiausių ir našiausių naujos mūsų literatūros šauklių. Juozas Tysliava minėjo, kad, apie tai patyrę, pas jį į Eltą atėjo Kazys Binkis ir J. Petrėnas, prikalbindami vietoje "Grįžulo Ratų" bendras jėgas permesti į jų ruošiamus "Keturis Vėjus", kurių Pranašas jau buvo išėjės. Juozui Tysliavai sutikus, esą, "Herbačiauskas apsiašarojęs išėjo iš Eltos". Taip Juozas Tysliava pasidarė "Keturių Vėjų", anot jo, tvarkytoju, o redagavo J. Petrėnas.

     Mūsų raštuose futurizmo šaknys paprastai siejamos su Kazio Binkio atsivertimu nuo klasiškųjų jo eilėraščių į moderniškus. Tačiau Juozas Tysliava tai kvestionavo, ir kam čia pirmieji laurai uždėtini, tegul išaiškina gyvieji mūsų keturvėjininkai. Mums čia rūpi tik tai, kad Juozas Tysliava, kaip poetas modernistas, yra mūsų futuristų mokyklos adeptas, nors, kaip ir visame savo gyvenime, gana nepriklausomas. O to savarankumo versmė buvo jo talento veržlumas ir pats asmuo. Kaip tai aiškino Juozas Tysliava, "Keturi Vėjai" ir mūsų futurizmas reiškė revoliuciją ta prasme: prieš tai buvo manoma, kad mūsų poezijoje "žodis turi būti labai parinktas", dainuojama apie saldžius dalykus – "lakštingalas, padanges". Mūsų gi futuristai įpilietino paprastą žodį, kasdieninį, grubų ir šiurkštų.

     Antra vertus, "Keturi Vėjai" atnešė ir naują turinį: "kalbėjo apie miestus, techniką, mašinas... bandė laužt pasenusius dalykus, nors ir nežmoniškai, bet kitoniškai", sakė Juozas Tysliava. Mūsų futuristai savo naują mokslą buvo pasigavę daugiausia iš Majakovskio, bet, kaip priminė Juozas Tysliava, "Keturių Vėjų" kolektyvas "labai sąmoningai vis tiek ieškojo lietuviškų elementų ir kad tas modernizmas būtų išreikštas lietuviškos dvasios rėmuose". "Keturių Vėjų" brolijos nariai buvo reiklus savo amato meistrai. "Buvo išgvildentos beveik visos literatūros kryptys, laboratoriškai per aštraus kriterijaus mikroskopą išstudijuotos formos ir stiliai; drąsiai buvo daromi eksperimentai...
 Aš buvau jauniausias Keturių Vėjų narys ir kalbėti gaudavau paskutinis. Kai aš atsiradau, labai nudžiugo Tysliava, nes iki tol jis buvo jauniausias ir laikė tai neunoru". Taip rašo apie anas futurizmo dienas Antanas Rimydis savo autobiografijoje "Antrųjų Vainikų" knygose. Tie jo žodžiai lyg dokumentuoja Juozo Tysliavos sijas su šia literatūros mokykla ir meta užuominą apie pastarojo rangą mūsų futuristų hierarchijoje. Kiek liečia patį Juozą Tysliava, "Keturių Vėjų" dienos reiškė naują vingį ir naują spalvą jo lyrikoje. Tačiau amžinos ištikimybės jisai nebuvo čia prisiekęs. Prabėgus kapai metų, jisai apie "Keturių Vėjų" žygius taip kalbėjo: "Vėliau tai praėjo, kaip ir visos mados."

     Vis dėlto "Keturi Vėjai" ir futurizmas paliko ryškią žymę Juozo Tysliavos poezijoje, – ir formos ir turinio prasme. Jo lyrikoje nuskamba mechaniškoji kultūra, mašinos, radijas, kinas, lėktuvai, įsiveržia sportininkai su futbolu, ietim ir rekordais, išsirikiuoja miestai ir gatvės. Vietomis, kai jisai jau regėjo Paryžių ir kitus pasviečius, jaučiama dar modernesnė gaida, lyg ir surrealizmo paveikslai, Chagallio dažas, kaip šioje ištraukoje:

    

     Vidury kaimo, kur medžiai ošia ir linguoja,

     kaip per sapną, Kur vieškelis, kaip diržas, nutiestas per

     lauko žolę, Vakarų šalies varna, atlėkus, padėjo kiaušinį,

     Kad po šimto metų iš jo išsiristų didelis miestas.

     Jau baigia švilpauti birželio auksaburnis mėnuo,

     Mano gimtojo kampo vandenys savo

     dumbluos užmigdo aukso karosus.

     Ateis ir vėl nueis per dangų debesys, kaip

     mano laimės metai,

     Tik anapus žvingaus praeitis – arklys

     supančiotas pakalnėj.

    

     (Poezija, 59 p.)

    

     Taip ryžtingai ir su Antano Rimydžio pastebėtu "unoru" žengdamas mūsų lyrikos laukais, Juozas Tysliava neišvengė teatralinės pozos, deklamacijos ir manieros. Tokiu pavyzdžiu galima dėti ilgą jo eilėraštį – radijo poemą "Tysliava Paryžiuj":

    

     Klausykit jūs,

     Rouseau,

     Voltaire

     Ir Viktorai Hugo,

     Aš jūsų mizerablių ir kandidų kapinyne

     Baigiu šią savo radio poemą.

     Jos turinys –

     Jaunystė nežebota.

     Jos vardas —

     Tysliava Paryžiuj.

    

     Kaip Kazys Binkis ir kiti iš "Keturių Vėjų" brolijos, taip ir Juozas Tysliava geriausių šios rūšies rezultatų pasiekė, kai jie modernizmą maišė su anais jo minėtais "lietuviškais elementais". Čia mūsų futuristai buvo originalūs, įdomūs, išradingi ir kūrybingi. Tokie geri Juozo Tysliavos eilėraščiai yra "Ratai", "Pieniška daina", "Vėjas" ir ypač "Vyšnios žydi". Štai pastarojo pora posmų:

    

     Kaimas džiaugias.

     Eržilai iš tvartų plinta.

     Jei paklaustum savo draugą,

     Kam svirnų pakraigės švinta,

     Atsakytų tau – sustojęs, —

     Kaimas džiaugias.

    

     Kelias eina.

     Dulkių debesys atjoja

     Ant žirgų, kur neša dainą

     Lauko seseriai ir broliui,

     Ir – kur žydi žalios lankos —

     Kelias eina.

    

     Geriausiais savo lyrikos pavyzdžiais Juozas Tysliava išsineria iš bet kokių literatūrinių mokyklų lukšto ir stoja prieš mus kaip natūralus talentas. Tokiems jo eilėraščiams būdingos savybės – švari melodija, erdvus mostas, ritmo natūralumas, vaizdo ir išgyvenimo gaivumas, skonio tikrumas ir nuotaikos sugestyvumas. Kiekvieno poeto palikimą išsijojus, bandymas esti išlaikytas, kai pasilieka keletas eilėraščių, kuriuos gali statyti šalia geriausių savo krašto poezijos pavyzdžių. Juozo Tysliavos kūryboje tokie pranokstantys posmai pirmiausia yra "Mano deimantai" ir "Naktis iš okeano". Iš paskesnės kūrybos jisai savo širdyje ypač šiltai globė ilgesnį dalyką "Tėve Mūsų", kurį sukomponavo, intonuodamas šią maldą prūsų kalba. Šis kūrinys jam buvo artimas istorine prasme, savo giminės ir kartos tradicija: Juozas Tysliava save laikė senųjų prūsų palikuoniu ir savo autobiografijoje rašė: "Mano tauta jau seniai išmirus, o kalba, kuria aš norėčiau rašyti, užmiršta". Šioje poemoje randame patetišką jausmą, tautos tragedijos stiprų išgyvenimą ir likiminės prasmės sklaidą, tačiau nėra spontaniško lakumo ir gaivumo, kuris būdingas Juozo Tysliavos kūrybos viršūnei. Šiame kūrinyje yra vienas naujas jo raštų bruožas – religinis atspalvis, šiaip nejaučiamas jo veikaluose, kurių ašis daugiau yra jo asmuo ir patyrimas, savo žemė, jos buitinė tikrove ir moderninė realybė, didieji gamtos elementai, okeanai, vėjai ir žvaigždės, o ne metafizinė mįslė ar meditacija. "Tėve Mūsų" sudaro lyg naują ženklą Juozo Tysliavos žodyje, nors gal reikšmingą ne tiek idėjine, o istoriškai tradicine bei genties prasme. Šių elementų susibėgimas gerai matyti nors ir šioj ištraukoj:

    

     Aš, paskutinis prūsų palikuonis,

     Iškeliu rankas į dangų

     Ir meldžiuosi...

     Nakties mėnesienoj girdžiu —

     Obliuoja grabą...

     Mano gulbino giesmėj

     Galandamojo kalavijo ašmenys žvanga.

     Viešpatie, šiąnakt mano širdis,

     Kaip žimė, dreba.

    

     "Tėve Mūsų" bene ir yra Juozo Tysliavos "gulbino giesmė". Ši poema pasirodė "Gabijoje", literatūros metraštyje, 1954 metais ir yra bene stambiausias savo apimtimi jo kūrinys. Dar šių metų pradžioje Tysliava pasakojosi turįs paruošęs "vieną prozos dalyką" ir "beveik paruošęs rinktinę". O prieš porą metų sakėsi turįs "paruošęs dvi knygas", – turbūt, tas pačias. Kažin ar jis tai galutinai sutvarkė, – vis atitraukdavo dienos darbai. Antra priežastis: Juozas Tysliava buvo savotiškas perfekcionistas. Anot jo, kūryba tai tokis dalykas, apie kurį gali galvoti ir traukiniu važiuodamas. Todėl atsiminęs, kad "tokioj vietoj, tokiame posme galėčiau geriau padaryti", jis išsiėmęs blanknotą pataisydavo. Kai mudu su J. Aisčiu rinkome lietuvių poezijos antologiją, Juozas Tysliava man atnešė savo pataisytų eilėraščių tai knygai. Kai kurie pataisymai buvo tik smulkmenos, vienas žodis pakeistas kitu, bet tiksliai ir skoningai. Sakysime, eilėraštyje "Vėjas" buvo vieta:

    

     Girios braška, miestai griūva,

     O tas laivas, laivas jūroj...

    

     Antologijai jis atnešė su tokia mažyte atmaina:

    

     Girios braška, miestai griūva,

     O tas laivas – lašas juroj...

    

     Dabar vietoje paprasto žodžių kartojimo pasigauta naujo vaizdo ir erdvios perspektyvos. Tokių smulkių, bet taiklių paįvairinimų rasime ir kitur. Kai kur atmainos lietė visą eilėraščio struktūrą, mintį ir iš dalies nuotaiką. "Vasaros naktis" dar seniau buvo perredaguota nuo pirmo žodžio. Pirmiau buvo:

    

     Mano namas – girių pievų plotai,

     Ryto saulė – taurė sklidina.

     Pievų akys žalios, ašarotos

     Ir kaip gulbė vasaros daina.

    

     O paskui pataisyta:

    

     Tavo namas – girių, pievų plotai,

     Saulė, mėnuo – indai sklidini.

     Pievų akys žalios, ašarotos, –

     Gal ir tu pravirkti ketini?

    

     Taip Juozas Tysliava, savo ankstesniems eilėraščiams vis ieškodamas kito žodžio, sakinio ar vaizdo, kuris suteiktų naujo reljefo, varsos bei skambėjimo, vargiai ar bus spėjęs atlikti tai, kas pro kasdieninį triūsą jam vis knietėjo ir šmėsčiojo, kaip sąžiningam ir išreikalaujančiam savo amato ir meno meistrui. Tad ir jis būtų galėjęs tarti su anglų poetų W.H. Audėnu: "Kitų akyse žmogus yra poetas, jeigu jis parašė vieną gerą eilėraštį. Savo paties akyse jis yra poetas tą momentą, kai jis savo naujame eilėraštyje daro paskutinį pakeitimą".

    

     ***

    

     Juozas Tysliava gimė 1902 m. lapkričio 1 d. Geisteriškių k., Keturvalakių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. Pirmas jo poezijos rinkinys išėjo 1922 m. Buvo tai Žaltvykslės. Toliau pasirodė Traukinys, 1923, Nemuno rankose, 1924, Auksu lyta, 1925, Tolyn, 1926, ir Poezija, 1935. Pastaroji knyga išleista Amerikoje. Lietuvoje dirbo Eltoje, Lietuvos Aide, buvo Keturių Vėjų kolektyvo narys. Kaip švietimo ministerijos stipendijatas buvo nuvykęs į Paryžių. Ten išėjo jo eilėraščių vertimų knyga prancūzų kalba (1926). Ameriką pasiekė 1932 m. ir nuo 1933 m redagavo Vienybę. Be to, 1939-41 m. redagavo žurnalą Lietuva. Dalyvavo vietos lietuvių veikime, buvo Amerikos Lietuvių Tarybos New Yorko skyriaus pirmininku, o pastaruoju laiku – Lietuvių Rašytojų Draugijos pirmininkas. Mirė šių metų lapkričio vienuoliktą, ištiktas širdies smūgio. Straipsnyje duotos J. Tysliavos citatos, jei šaltinis nepažymėtas, yra paimtos iš įvairių jo pasikalbėjimų, įrašytų juostelėse.

    

     Aidai: mėnesinis kultūros žurnalas, 1962 m. lapkritis

 

     tysliava.jpg