tekstai.lt

Christoph Zürcher. Juozas Tysliava: žodinių vertybių meistras (1998)

b_100_153_16777215_0___images_iliustracijos_2014_tysliava_j.jpg     Gyvenimui ir kūrybai

    

     Tysliava, priešingai nei Binkis, niekada netapo lietuvių literatūros klasiku, nors lietuvių literatūros istorija visuo­met stengėsi patvirtinti jo ir Binkio talentų tolygumą. (1) Tačiau to priežastimi jokiu būdu nėra nepakankamas origi­nalumas ar prasta poetinė kokybė. Du faktoriai apsunkino Tysliavos kaip modernaus klasiko priėmimą į literatūri­nį kanoną ir tuo užtvėrė kelią į jo kūrybą plačiajai publi­kai.

     Pirmasis faktorius susijęs su ankstyva poeto emigracija 1932 metais į JAV ir vėlesnė (nuo 1940 metų) lietuvių lite­ratūros sovietizacija, neišvengiamai apribojusi kūrybišku­mą. Tačiau Tysliava nebuvo visiškai išstumtas – 1967 me­tais pasirodė jo eilėraščių rinktinė. To meto literatūros istorijoje jam nebuvo skirta daug vietos; viena literatūros kritikė užsiminė, kad ir mokykloje, ir literatūros institute Tysliava bei jo kūryba buvo vos kartą paminėta. Vis dėlto jis buvo skaitomas: savų žmonių rate, studentų bendrabu­čiuose ar prie virtuvinio stalo, įprastinėse sovietinio reži­mo nepageidaujamos kultūrinės veiklos vietose.

     Antrąjį faktorių, sutrukdžiusį Tysliavai tapti moderniu klasiku, atsektume labai plačioje jo kūrybos panoramoje, kūrybos įvairovėje, sutrukdžiusiai Tysliavos identifikacijai tik su kuria nors viena literatūrine epocha. Tuo metu, kai Binkis su savo 100 pavasarių tapo lietuviško avangardo ly­deriu ir kai vėjavaikis įkūnijo visą literatūrinę epochą, Tysliavai įsitraukti tapo dar sunkiau. 1922-1926 metais eilėraš­čių rinkiniais pasirodžiusi jo kūryba buvo labai artima Keturių vėjų tradicijai ir tuo pačiu – simbolistinei lyrikai. Aiškus ry­šys tarp simbolizmo ir avangardo, tipiškas lietuviškajai mo­derniajai literatūrai, matomas ir Tysliavos kūryboje.

     Šis ambivalentiškumas buvo ne tik jo kūryboje, jis jį iš­gyveno ir kasdienybėje. Nors Tysliava artimai bendravo su keturvėjininkais, ypač 1923-1925 metais, tačiau visada stengėsi išlaikyti tam tikrą distanciją ir nebuvo daugiau nei asocijuotas Keturių vėjų brolijos narys. Savo eilėraščius spausdino įvairių literatūrinių krypčių žurnaluose, todėl tuometinėje komunistinėje literatūrinėje kritikoje buvo pra­mintas dvasios ir meno prostitute. (2)

     Juozas Tysliava gimė 1902 metais Lietuvos pietvakariuo­se, Suvalkijoje, netoli Vilkaviškio. Po dvidešimties metų valstiečio sūnus, jau tapęs poetu, liko ištikimas savo kil­mei kreipdamasis į Paryžiaus tramvajus: Na, jau ne. Nepaimsite manęs. Kultūringo barbaro iš Suvalkijos lygumų. (3) Jis, vienintelis iš kosmopolitinio avangardo literatų, išsiver­žusių į vakarietišką miesto kultūrą, niekada nenusigręžė nuo Suvalkijos, net ir tuomet, kai studijavo Paryžiuje ar emigravo į Naująjį pasaulį.

     Septyniolikametis Tysliava, baigęs keturias gimnazi­jos klases, išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, kovo­jusią prieš Raudonąją armiją ir lenkus. Po vienerių ka­reiviško gyvenimo metų, apie kuriuos nedaug težinome, Tysliava palieka armiją ir pradeda dirbti įvairiose ne­priklausomos Lietuvos respublikos sostinėje Kaune įsi­kūrusiose redakcijose. Greta kaip laisvas klausytojas stu­dijuoja literatūrą ir meną Kauno universitete.

     Jau 1922 metais pasirodo pirmasis nedidelis eilėraščių rinkinys, pavadintas Žaltvykslės, kuriame dar labai ryški simbolisto Balio Sruogos (1896-1947) įtaka. Lyrinė eilėraš­čių nuotaika dar nėra užgožta tramvajų dardėjimo, dar ma­tyti žvaigždės, bangos, ilgesys, meilė, nenauji, amžini po­ezijos motyvai, poeto ritmo pojūčio ir muzikalumo paversti nedidelėmis simbolistinėmis puošmenomis. Dažniausiai šių tekstų lyrinis subjektas yra subject patiens, kuris iškyla tai nugrimzdęs skausme, tai kupinas neverbalizuoto gyveni­mo džiaugsmo. Čia dar nerandama vėlesnių eilėraščių ge­nijaus kulto (Genijum būti iš amžių žadėta) (4), perdėtos abe­jonės (Naktie, juoda tamsi naktie, / ...likausi viens, / ...Manęs nekviečia nieks) (5), savojo aš tematizavimo, kai ne tik kad ne­vengiama ekstremalių situacijų, bet jų net ieškoma.

     Tą patį galima pasakyti ir apie antrąjį eilėraščių rinkinį (Traukinys, 1927), pasirodžiusį po metų, kuriame greta naujos kūrybos buvo ir keli senesni eilėraščiai. Jiems bū­dingi lengvi, tarsi akvareliniai škicai, rūpestinga ritminė faktūra ir tariamai nesunkiai, net atsitiktinai pasiektas mu­zikalumas. Kalbant apskritai, eilėraščių intonacija tapo lengvesnė, linksmesnė, skausmingi tonai – retesni, juos kei­čia natūralus linksmumas, tiksliau – gamtos linksmumas. Ne lyrinis subjektas, patys daiktai spinduliuoja gyvenimo džiaugsmą. Štai lakoniškai prasidedantis eilėraštis – „Kai­mas džiaugiasi“. (6) Kitoje vietoje džiaugiasi pražydęs sodas: Sodas ... šypsosi medžių žiedais. (7) Arba visai paprastai: Nusi­juokė laukai, nusijuokė miškai. (8)

     Vienintelis eilėraštis, antrašte „Traukinys“, išreiškia mo­dernumo įsiveržimą. Greičio keliamas triukšmas, susiža­vėjimas technika ir ateities kultas pirmą kartą šiame eilė­raštyje tampa tema:

    

     Traukinys pašėlo lėkti –

     Kloniai virpa, upės tiesias.

     Ten, kur naujos dienos spiečias,

     Traukinys pašėlo lėkti (9)

    

     Per kitus trejus metus pasirodo daug eilėraščių rinkinių, bet juose vyrauja sena, žinoma kūryba: 1924 metais Nemu­no rankose, 1925 metais – Auksu lyta, 1926 metais – Tolyn. Nors simbolizmo tiesiogiai neatsisakoma, bet greta švel­nių, muzikinių škicų, dominavusių pirmuosiuose dviejuose rinkiniuose, šiuose žymiai daugiau modernių tonų ir ak­centų. Visuomet įžvalgus Mykolaitis-Putinas, aptardamas rinkinį Auksu lyta, nurodė, kad 1924-1926 metų Tysliavos kūryboje vis daugiau susižavėjimo modernumu. Iš recenzijos tono matyti, kad Mykolaitis-Putinas šiuo susiža­vėjimu neketina sekti:

    

     Tysliava, matyt, tvirtai pasiryžęs į savo poetinį pasaulį įtraukti visą modernųjį gyvenimą, o ypatingu pamėgimu bando poetinti technikos laimėjimus. (10)

    

     Nepaisant visos technikos poetizavimo kritikos, toliau sakoma, kad Tysliavos trečiojo dešimtmečio gyvenimo tik­rovės išdėstymas yra daugiau nei madingas bandymas bet kokia kaina įžengti į iki šiol poezijai uždraustą terito­riją, o menininkų revoliucijos išraiška, vis aiškiau pabrė­žianti epochų ribas.

    

     Jisai (jo kūrinys – C. Z.) yra dar išraiška tos problemos, kuri kyla menininkui dviejų epochų persivertimo metu. Praeitis dar gyva, bet dabartis jau gyvena ateities nujautimais. Pievas, girias ir jų lakštinga­las pakeis asfaltuotos gatvės, tramvajai, radijo koncertai. (11)

    

     Per šiuos dvejus metus Tysliava parašo keletą eilėraš­čių, kurie yra artimi Keturių vėjų poezijai. Kitaip nei anks­tyvuosiuose Tysliavos eilėraščiuose, čia, pasiremiant Bin­kių ir jo 100 pavasarių, dažniau pasigirsta agitatoriškas tonas; lyrinis subjektas pasaulį skirsto į mes ir jūs, o mums turi priklausyti ateitis: Gyventi jums ir pūti praeity, / O mums gyventi ir žydėti ateity / (12) Gamtos ir pavasario aprašymai pra­randa savo švelnią, melodingą harmoniją ir tampa audringesni, smarkesni, primenantys Binkio stilių ir tempera­mentą: Vėjas lekia ir kvatoja, / Vėjas žemėje kovoja. / Kas ne jo gaida užgroja, / Tam išlaužia vėjas koją. (13)

     Artumas Keturių vėjų poezijai, kuris nėra toks aiškus vi­suose jo eilėraščiuose, baigiasi 1925 metų rudenį ir menine, ir geografine prasme. 1925 metų rudenį, gavęs valstybinę stipendiją Tysliava, nors būdamas dar labai jaunas, bet dėl savo talento tapęs visuomenei žinomu žmogumi, išvyksta iš Lietuvos. Jis studijų metu apsistoja Paryžiuje, vėliau pa­aiškėja, kad tai buvo emigracijos pradžia. 1926-1932 metais Tysliava daugiausia laiko praleidžia Paryžiuje, be to keliauja po Suomiją, Lenkiją, Vokietiją, Olandiją, Angliją, Italiją, Švei­cariją ir Ispaniją. Lietuvą ir Suvalkijos lygumas jis aplanko labai retai; bet labai aktyviai dalyvauja Paryžiaus literatūri­niame gyvenime. Ypatingai patraukia dėmesį jo susitikimai su V. Majakovskiu ir I. Erenburgu, taip pat darbas tarptau­tiniuose literatūriniuose projektuose: pirmiausia tai žurnalas Muba (nuo Mūsų baro apžvalga), ėjęs lietuvių ir prancūzų kalbomis bei vienijęs dešimties šalių modernius tekstus. Šis žurnalas pasirodė tik du kartus ir buvo iliustruotas ži­nomų dailininkų P. Modriano ir K. Malevičiaus. 1929-1930 metais Tysliava dirbo lenkų ir prancūzų kalbomis ėjusia­me avangardistiniame žurnale L'art contemporain.

     1932 metais Tysliava paliko senąjį pasaulį ir persikėlė į Ameriką, kur 1961 metais mirė Brukline. Amerikoje jis bu­vo labai aktyvus visuomenės veikėjas, publicistas, tačiau literatūrinė jo veikla buvo seniai pasibaigusi.

     Tikrosios Tysliavos emigracijos priežastys, jį per Paryžių ir beveik visas Vakarų pasaulio sostines stūmusios į Ameri­ką, yra dar nežinomos. Yra tikra, kad kultūrinė, socialinė ir politinė tuometinės Lietuvos situacija, labai pablogėjusi po 1926 metų, valdžią perėmus nacionalistams, turėjo lemia­mos įtakos jam apsispręsti. Jau 1925 metais, tuoj po savo iš­vykimo į Paryžių, Tysliava su pašaipa rašė apie savo naciona­linį ribotumą, grėsusį ir kultūriniam Lietuvos gyvenimui:

    

     Aš labiau mėgstu prancūzišką vyną, negu lietuvišką poeziją, atmieš­tą „Birutės“ vandeniu.

    

     Dar aiškiau jis pasisako prieš tėvynės miesčionis ir na­cionalistines jų pozas savo atsisveikinimo laiške, kuris bu­vo išspausdintas 1932 metais Lietuvos aide, jau Tysliavai išvykus į Ameriką:

    

     Jūs, kurie nuolatos kalbat apie aukštas žmogaus ir piliečio pareigas, kurie liepiat semti stiprybės iš praeities, o tuo tarpu patys ją semiat iš valstybės iždo, ar kada nors pagalvojot, kad be šitos stiprybės, kurią gaunat kas mėnuo, jūs būtumėt nelaimingi invalidai? (14)

    

     Tysliavos asmens ir jo kūrybos ryšys yra daug artimes­nis nei Binkio ar Žlabio-Žengės. Visose epochose autoriaus genijaus kultas, savęs stilizavimas, abejonės, vienatvė, švel­numas ar aistringa meilė rasdavo savo vietą eilėraščiuose ir kartu apibrėždavo lyrinį herojų, kurį būdavo nelengva atskirti nuo autoriaus. Ironiška distancija tarp autoriaus ir lyrinio subjekto, aiški iš fiktyvaus sutapimo Binkio tekstuose, Tysliavos kūryboje yra pakeičiama įtemptais santy­kiais tarp identiteto ir stilizacijos. Šio poeto kūryboje identifikacija tarp įvairiapusiškai stilizuoto lyrinio subjekto ir poeto kaip realaus asmens nėra aiški; bet kuriuo atveju iš­siskyrimas su savuoju yra tema.

     Tų dienų kritika nebuvo pasiruošusi drąsią savęs stilizaci­ją suvokti kaip literatūrinę situaciją, ir jei poetas atsistodavo būtent tokia poza, jam ji būdavo sunkiai atleidžiama. (15) Taip atsitiko Tysliavai lietuvių literatūros istorijoje, kurioje jis ne­užima garbingos vietos, o atstovauja jaunimui arba vadinamai pradedančiųjų, bręstančiųjų grupei. Pats Tysliava nie­kada savęs nepriskyrė jokiai literatūrinei mokyklai ar grupei. Tam trukdė ne tik jo asmenybė, kuri visuomet teikė pirme­nybę išvykimui, o ne aklimatizavimuisi, bet ir tekstų įvairo­vė, kuri vos ne vos gali būti suskirstyta į tam tikras grupes. Ši įvairovė, atrodo, Tysliavai patiko, nes savo eilėraščių rinki­niuose jis pats greta sudėdavo gana skirtingus eilėraščius.

     Toliau seks trumpa Tysliavos kūrybos apžvalga. Dau­giausiai dėmesio skiriama eilėraščiams iš kūrybingiausio poeto laikotarpio 1923-1925 metais.

    

     Su pavasario vėju: eilėraščiai, sekantys Keturių vėjų tradicija

    

     Eilėraščiai apie pavasarį lietuvių literatūroje tapo tradi­cija ne tik dėl Binkio 100 pavasarių – pakanka užmesti akį į lietuvių poezijos antologiją ir tai tampa aišku. Jau seniai lietuvių poezijoje metų laikų kaita ir gamtos pabudimas yra svarbios temos. Saulė ir mėnulis, žemė ir dangus, nau­jovių nešėjas vėjas yra lietuviškos mąstysenos ir kūrybos didžiosios jėgos. Su 100 pavasarių pasirodymu atsiranda mo­derni pavasario eilėraščių tradicija, kuri darė įtaką ir Tys­liavos tekstams, ypač eilėraščiams „Pavasarogirda“ (1923-1924), „Vėjas“ (1923-1924), „Vasaros jaunikis“ (1924-1925).

     Čia panašia maniera kaip Binkio 100 pavasarių yra pertei­kiami pirminiai veiksniai – gamtos pabudimas, sniego tir­pimas, pirmieji pumpurai ir paukščiai. Modernistiniai bruo­žai pastebimi familiariame tone, gražių žodžių atsisakyme, naujų, dar nenaudotų junginių vartosenos džiaugsme:

    

     Girdžiu – pavasaris atūžia:

     Sniegas nerimsta ant ledo.

     Padangėse rodosi šventas Kazimieras,

     O už jojo pečių –

     Vyturių milijonai...

     <...>

     Žemei taip pat kažkas darosi,

     Žemei įšuto paslėpsnys ir pažastės!

     Žiemą nelinksma gyventi, –

     Pavasarį – gera –

     Milijardai gyvybės atokaitoj. (16)

    

     Įspūdinga, kokia suvokimo jėga yra nepaprastai gyvame lyriniame subjekte (Girdžiu – pavasaris atūžia!): suvokimo erdve tampa visas dangus su savo konsteliacijomis, žemė, paraudusi nesuskaičiuojamoje daugybėje vietų, vyturiai tarsi milijardus kartų pakartotas gyvenimas apskritai. Pavasaris čia tampa kosminiu įvykiu, kuris Tysliavos yra ne­paprastai apčiuopiamai išgyvenamas.

     Antrojoje šio eilėraščio dalyje lyrinis subjektas virsta ko­lektyviniu mes, besipriešinančiu jūs. Tysliavos kūrybai – kaip ir Binkio – yra būdingas pasaulio dalijimas į mes ir jūs, kur mes asocijuojasi su pavasario jėgomis, o jūs atsto­vauja praeičiai, sutapatinamai su peržydėjimu:

    

     Mes einame ne dienomis, –

     Pavasariais mes einame!

     Mes nepažįstame nei nuovargio, nei liūdesio.

     Mes metame jums vieną pigų žvilgsnį

     Ir mažą paskutinį žiupsnį žodžių: –

     Gyventi jums ir pūti praeity,

     O mums gyventi ir žydėti ateity! (17)

    

     Be jokios abejonės, „Pavasarogirda“ yra tas Tysliavos ei­lėraštis, kurį 100 pavasarių tradicija aiškiausiai paveikė, ir nežinant jį galima priskirti Binkiui. Toks pat yra ir eilėraš­tis „Vasaros jaunikis“. Jis prasideda ironišku lyrinio sub­jekto pavasario išgyvenimu: Velnias žino, kas čia per pavasa­ris – / Visi paukščiai išsikraustė iš galvos. (18) Čia taip pat mes ir jūs yra antagonistai, tačiau priešprieša yra žymiai švelnes­nė nei „Pavasarogirdoje“: Nejaugi jūs neturite širdies žody­no, / Kad dar nežinote pavasario dainos? (19)

     Vėją, pavasario ir atsinaujinimo skelbėją – šį būtiną keturvėjininkų poezijos veikėją – Tysliava, savaime supran­tama, taip pat apdainuoja. Jo eilėraštis Vėjas gali būti ne­sunkiai lyginamas su Binkio vėjo eilėraščiais (20): Vėjas lekia ir kvatoja, / Vėjas žemėje kovoja. / Kas ne jo gaida užgroja, / Tam išlaužia vėjas koją.(21) Priešingai nei Binkio eilėraščiuo­se, čia lyrinis subjektas savęs netapdina su gamtos jėga, siaučiančia grėsmingiau nei binkiškas vėjas. Paskutinėje strofoje pastebima baimė prieš abejingą stichijos prievartą žmogui, neturinčią nieko bendro su Binkio lyrinio subjek­to linksmu ir žaismingu savęs pajautimu: Girios braška, mies­tai griūva, / O tas laivaslašas jūroj. / Vėjas lekia ir nežiūri, / Kur čia miestas, kur čia jūra.

     Si patirtis, kurią mėginta apibūdinti kaip egzistencialisti­nę, Tysliavos kūryboje atveria naujas dimensijas, kitokias nei Binkio, ir tuo pačiu primena simbolizmo epigonus su savo dualistiniu pasauliu. Pastebėjimas, kad modernumas lietuvių literatūroje yra tarsi išretintas, kad greta jo laike ir poetinėse sistemose matyti paralelinės stilistinės srovės, gali būti aiškiai iliustruotas Tysliavos kūryba. Nors kai ku­rie Tysliavos eilėraščiai buvo artimi keturvėjininkų poezi­jai, tačiau tik du jo tekstai buvo išspausdinti Keturių vėjųžurnale, abu pirmajame jo numeryje (1924). Turimas ome­nyje eilėraštis „Žemės garvežiu“, kuris buvo vėliau reda­guotas ir paskelbtas kitu pavadinimu – „Daina apie trau­kinį“. Antrasis eilėraštis yra „Rudenio radiograma“, vėliau skelbtas kaip „Rudenio gandas“.

     Be abejonės, eilėraštis „Žemės garvežiu“ yra ankstyviau­sias himnas technikai visoje lietuvių poezijoje, liudijantis apie susižavėjimą greičiu – kelionė traukiniu prilyginama skrydžiui. Greitis ir laisvė išreiškiami palyginimais su gam­ta: Traukinys švilpia kaip vėjas; jis raitos kaip ugny gyvatės, jo laisvė lyginama su debesimis, dangaus karvėmis: Lėkit paskui, dangaus karvės,/Jūsų piemens dar negimę! Susižavėji­mas modernumu apdainuojamas ikimodernia kalba, nau­ja išreiškiama senais konceptais.

    

     Supoetinti modernumas ir urbanizacija

    

     Tysliavos kūryboje modernumo kultas yra ryškesnis nei Binkio ar Žengės kūriniuose: apdainuojami technikos lai­mėjimai, ypač radijas, geležinkelis, automobilis. Greičio svaigulys tampa tema, taip pat ir žmonių suartėjimas ko­munikacijų dėka; futbolas, naujos kultūros produktas, taip pat randa kelią į poeziją. Šiandienos požiūriu, modernu­mo kultui paaukoti Tysliavos eilėraščiai jo kūryboje už­ima užribio vietą. Tačiau pagal anksčiau cituotą kritiko Mykolaičio-Putino pasisakymą matyti, kad būtent jie su­silaukė bendraminčių atidumo ir kritikų reakcijos. Čia rei­kia prisiminti, kad pirmieji techniką į lietuvių literatūrą įvedė keturvėjininkai ir taip sugriovė tradicinį suprati­mą apie poezijos užduotį ir esmę. 1920 metų Lietuvoje tokia provokacija atrodė daug modernesnė nei Vakarų Eu­ropoje, kur gyvenimo kasdienybė buvo išties susijusi su technikos ir urbanizacijos naujovėmis ir todėl jos poezi­joje buvo natūralesnės. Lietuvoje tokiam šuoliui realių są­lygų beveik nebuvo. Krašte vyravo kaimiškumas, urba­nizacija silpna, o tikrovėje egzistuojanti technika buvo keletas radijo aparatų ir pavieniai automobiliai. Techni­kos kultas – galima spręsti cum gano salis – Lietuvoje bu­vo importuotas produktas.

     Ypač tai pasakytina apie urbanizaciją, kuri tapo tema keliuose Tysliavos eilėraščiuose. Bus aiškiau, jei mes aki­mirkai įsivaizduosime 1920 metų Kauną, vienintelį dides­nį Lietuvos miestą, lenkams okupavus Vilnių: sovietiniai plokščių statiniai, keturių vėžių gatvės, sukeliančios nie­kada nesibaigiančios aglomeracijos įspūdį; žvilgtelkime į šiandieninio Kauno centrą, kuris, išskyrus sovietinius sta­tinius, mažai kuo skiriasi nuo keturvėjininkų laikų Kauno. Įspraustas į kampą, sudarytą iš viena į kitą sutekančių Ne­ries ir Nemuno upių, o iš kitos pusės, šiaurės rytuose, Kau­no senamiestis apjuostas kalvų grandine, tad aptvertas lyg ankšta siena, kurią suardyti atrodo neįmanoma. Dėl isto­rinio atsitiktinumo tapęs respublikos sostine, Kaunas iš es­mės liko turgaviete, provincijos ir buvusio garnizono mies­tu. Pagrindinė miesto gatvė yra Laisvės alėja, prasidedanti ties buvusios miesto karinės įgulos ir vedanti iki pilies griu­vėsių. Jos šaligatviai buvo grįsti medžiu, namai retai kada didesni nei 3 aukštai; niekur žvilgsnis nesiekia horizonto. Vystymasis modernizacijos ir modernumo link galėjo pra­sidėti tik 1920 metų pabaigoje.

     Sunku patikėti, kad šis miestas inspiravo tokį posmą vie­name iš nedaugelio miestietiškų Tysliavos eilėraščių:

    

     Mašina mašiną gena.

     Mašina – daina naujoji.

     Su liepaičių karavanais

     Gatvė žaidžia ir bėgioja. (22)

    

     Pirmieji šio eilėraščio („Vakaras mieste“) posmai yra vi­siškai kitokio tono. Karštligiškas miestietiškas skubėjimas įpinamas į viską apimantį vakarėjimo paveikslą, kuriame tuo pačiu metu grimzta ir žmonės, miestas bei gamta; sku­banti žmonių minia atrodo lyg natūralaus proceso dalis, kuris apibūdinamas kaip nakties įsiveržimas. Įdomu tai, kad ir vėjas, dažnai tokio tipo eilėraščiuose nesijaučiantis kaip namie, šiame eilėraštyje randa savo vietą.

    

     Žmonės eina, žmonės skuba.

     Miesto plotai vakarėja.

     Parkų skrybėlės įdubo. -

     Ar girdi, kaip švilpia vėjas?

    

     Bokštai sutemas užlaužė.

     Žiburių mieste netrūksta.

     Kaminai padangę graužia,

     Graužia, kad net dūmai rūksta. (23)

    

     Kas yra didmiestis, Tysliava patiria vėliau, kai išvyksta studijuoti į Berlyną ir Paryžių. Visa tai jis išdėsto poemose Berlyne ir Tysliava Paryžiuje. Iš pirmo žvilgsnio gali atro­dyti, kad šiuose tekstuose Tysliava aprašo savo išgyveni­mus, patirtus Vakarų Europos miestų sostinėse. Tačiau jų tema yra atkaklus individo prieštaravimas baisiai miesto jėgai bei svetimšalio iš Lietuvos, besiskiriančio savo kul­tūra, esybės pabrėžimas prieš Vakarų metropolijų kultūri­nį dominavimą.

    

     Pabaigai: sintezės bandymas

    

     Mėginimas įsigilinti į Tysliavos kūrybą tik pagal jo te­matiką yra pavojingas, nes šio nepastovaus poeto įvairia­pusiškas turinys – nuo meilės ir vienatvės per gamtos ap­rašymus iki tramvajų ir futbolo – gali užstoti kūrybos esmę. Todėl reikia pamėginti į šios poezijos aspektus pažvelgti sintetiškai.

     Tysliava iš visų keturvėjininkų, be abejo, yra pats muzi­kaliausias. Beveik kiekvienas eilėraštis pasižymi kruopš­čia fonetine faktūra – melodija, ritmas, aliteracijos susijun­gia į harmoningą visumą, kuri dažnai ne tik paremia „tu­rinį“, bet pati yra turinys. Tysliava ne veltui dažnai savo eilėraščius vadino dainomis. Nuostabaus eilėraščio „Ma­no dainos“ pirmajame posme jis rašo:

    

     Visos žvaigždės apvalainos,

     Saulė taipgi apvali,

     Tad ir jūs, o mano dainos,

     Lėkite toli toli. (24)

    

     Pagal savą logiką Tysliava dainas, kurios jam atrodo ap­valios, sutapatina su apvalia saule, apvaliomis žvaigždė­mis ir paleidžia jas skristi. Dainos tuoj tapo materijomis, dangaus kūnais, ir originalaus teksto melodija padeda su­prasti šį ištrūkimą iš racionalumo. Tokios eilutės yra pa­žado ištesėjimas, kurį keturvėjininkai buvo davę savo ma­nifeste: Mes turime žodį. Pirmiausia stengiamės jį pažinti. Po to mes iš jo kuriame naujas vertybes. (25)

     Kurti žodžių vertybes – tai Tysliava turėjo galvoje, ra­šydamas savo eilėraščius. Tada jam nereikia pagrindi­nės minties, plano, kuris uždegtų jo poetinę energiją. Dažnai Tysliavos eilėraščiai gimsta iš nieko, jie nepa­klūsta turiniui, bet klaidžioja nuo vieno prie kito. Daž­nai garsinė-ritminė faktūra eilutes sujungia ir įveikia perėjimą, neteikdama pirmenybės nei sintaksei, nei lo­gikai. Galbūt ši savybė gražiausiai pasireiškia žinoma­me eilėraštyje „Auksu lyta“:

    

     Šiandie rytą auksu lyta,

     Dega mūrai, dega gatvės.

     Auksu lyta. Pasakyta.

     Eik į gatvę, o jaunatve.

    

     Šiandie rytą miestą rita,

     Rita, rita trotuarais...

     Krautuvės da uždarytos,

     Parke daros ryto garas.

    

     Ryto garas gera daro.

     Auksu lyta. Pasakyta.

     Būtinai išeik bulvaran,

     Kai pradės vėl auksu lyti.

    

     Kodėl rytą auksu lyta? –

     Kas man darbo. Dega gatvės.

     Rytas auksu nudažytas,

     Auksu puošiasi jaunatvė...

    

     Kas neturi 100 litų,

     Tegu eina ten, kur eina,

     Kur nuo ryto auksu lyta,

     Kur nuo ryto – aukso dainos...

    

     „Auksu lyta“, 1924

    

     Tačiau Tysliavos žodžio tviskėjime kartkartėmis prasi­veria bedugnės ir pasirodo egzistencinis požiūris į pasau­lį, kuris, nepropaguodamas sistemos, žmogų ir gamtą, saulę ir žemę, žvaigždes ir vėją stebi ne tik kaip solidarius feno­menus, bet ir kaip slapta vienas kitam svetimus – ne ma­žiau, bet ir ne daugiau. Tai atspindi ir pačio Tysliavos cha­rakterį, kuriam tokio pasaulio buvimas, kur žmogus neturi jokios įtakos, jokiu būdu nėra dengiamas egzistencialisti­nės abejonės, o kupinas gyvenimo džiaugsmo:

    

     Jūra ne man suvaldyti,

     Vilnys ne man sutūrėt.

     Tirpsta pavasario lytys,

     Vėlei žuvėdros atlėks.

     <...>

     Viskas pasauliui priklauso –

     Jūra, laivai ir žmogus.

     Vilnys man šnibžda į ausį:

     – Būki pasauliui brangus. (26)

    

     „Pasaulio jūra“, 1925

    

     Tokie eilėraščiai – kaip cituotasis „Pasaulio jūra“ – dar kartą įrodo, kad Tysliavos poetinėje kūryboje avangardas ir simbolizmas buvo glaudžiai susiję. Be abejonės, yra teks­tų, kurie aiškiai priklausytų vienai kuriai krypčiai. Simbolistiniai yra ankstyvieji eilėraščiai, atsiradę dėl simbolisto Sruogos įtakos, o kai kurie tekstai iš 1924-1925 metų tikri Binkio 100 pavasarių sekimai. Bet daugelis eilėraščių niekaip negali būti priskirti nė vienai grupei, nes juos galima labai įvairiai perskaityti. Vienas tokių yra „Poetas ir jūra“, kuris gali būti geru pavyzdžiu, kaip sunku Tysliavos kūrybą pri­skirti vienai kuriai krypčiai. Pirmajame posme skambantis lyrinio subjekto pasitikėjimas savimi, aiškus genijaus kul­tas, linksmas, nerūpestingas, lygiateisis žaidimas, atsiran­dantis tarp lyrinio subjekto – erelio ir jūros – gali būti pa­vyzdžiu įveikiant visas individą varžančias kliūtis, o tai yra būdinga avangardo pasauliui. Kita vertus, jūra suvokiama ir aprašoma kaip tvirta ir nepajudinama didybė, teikianti didelę jėgą, galinčią atnaujinti gyvenimą:

    

     Labas, jūra!

     Aš pirmutinis Lietuvos poetą,

     Tu pirmutinė visame krašte.

     Genijum būti iš amžių žadėta,

     Sprandą nusisukti – dar šventam rašte.

    

     Kai jachtos bangynėje galvas užriečia

     Ir vėjai kaip demonai siunta,

     Tai visa, kas jūrą,

     Kas švyturius liečia,

     Nors būtų padvėsę, atkiunta.

    

     Dabar aš kaip aras,

     Krūtinę įlenkęs,

     Su jūrių bangomis taškausi.

     Čia smiltis bučiuoju,

     Žemai pasilenkęs,

     Čia vėlei padangėms kertu aš į ausį. (27)

     <...>

    

     „Poetas ir jūra“

    

     Ne prieštaravimas, bet įtampa ir, žiūrint literatūros is­torijos požiūriu, įdomus fenomenas, išreiškiamas tokio po­būdžio tekstuose.

     Paskutinis žodis šiame skyriuje apie Tysliavą turi pri­klausyti pačiam poetui. Pats Tysliava — ir tai verta pabrėž­ti – paskutinį žodį suteikia jūrai:

    

     Mano brolių

     Skambios dainos

     Dingsta žemės

     Platumoj,

     Tik nedingsta jūrių bangos, –

     Gyvos vėtroje,

     Tyloj... (28)

    

     „Pakrantėj“

    

     ­____________

    

     (1) Greta Binkio bene pajėgiausias keturvėjininkų poetas buvo Juozas Tys­liava: Lietuvių literatūros istorija.V., 1979, p. 293.

     (2) J. K-pas, „Keturiems vėjams pamirštant“, Kibirkštis, 1925 (6-7), p. 44-45.

     (3) Iš poemos Tysliava Paryžiuje (Radio poema). Cituota pagal Tysliava,

     (4) Iš eil. „Poetas ir jūra“. Tysliava 1967, 97.

     (5) Iš eil. „Vienume“. Tysliava 1967, 97.

     (6) Ten pat, p. 58.

     (7) Ten pat, p. 59.

     (8) Ten pat, p. 60.

     (9) Ten pat, p. 57.

     (10) V. Mykolaitis-Putinas, Literatūros vertybių ieškant. V., 1984, p. 200-201. Pirmą kartą publikuotas: Tysliava, „Auksu lyta“, Židinys, 1925 (6-7), p. 183-185.

     (11) Ten pat.

     (12) Iš eil. „Pavasarogirda“, Tysliava 1967, 72.

     (13) Iš eil. „Vėjas“, Tysliava 1967, 71.

     (14) Lietuvos aidas, 1932 m. spalio mėn. 1 d.

     (15) V. Galinis , „Juozo Tysliavos poetinis kelias“, Tysliava 1967, 19.

     (16) Iš „Pavasarogirda“, Tysliava 1967, 72.

     (17) Tysliava 1967, 72.

     (18) „Vasaros jaunikis“. Tysliava 1967, 113.

     (19) Ten pat.

     (20) Plg. šio darbo skyrių Juozo Zlabio-Žengės pavasario gramatika.

     (21) Čia ir toliau pagal: Tysliava 1967, 71.

     (22) Iš eil. „Vakaras mieste“. Tysliava 1967, 76.

     (23) Ten pat.

     (24) Tysliava 1967, 117.

     (25) Plg. šio skyriaus 3 dalį.

     (26) Tysliava 1967, 109.

     (27) Tysliava 1967, 97.

     (28) Tysliava 1967, 62.

    

     Christoph Zürcher. Lietuvių avangardo pavasaris. Iš vokiečių k. vertė D. Daujotytė, S. Keturakis. Vilnius: LLTI, 1998.

 

    b_500_763_16777215_0___images_iliustracijos_2014_tysliava_j.jpg