Marguerite Yourcenar (1903–1987) – žymi prancūzų ir belgų rašytoja klasikė, intelektualė, pirmoji moteris, išrinkta Prancūzų akademijos nare (1980), daugelio romanų, esė, eilėraščių rinkinių autorė, vertėja, kritikė, įvairių literatūros premijų laureatė. Pasak garsaus prancūzų kritiko Jeano d’Ormessono, „Yourcenar esmę <...> atskleidžia reiklumas, kuris prieštarauja šios epochos tendencijoms. Trumpai tariant, ji nepasitiki laime. Ji niekina laimę ir jai priešpriešina tarnystę – tai turbūt tiksliausias žodis, apibrėžiantis jos asmenybę bei kūrybą“.

      Knygą Kaip tekantis vanduo sudaro trys apsakymai, sukurti 1925 m., peržiūrėti 1935 m., o atskira knyga išleisti tik 1981-­aisiais. Kūrinių veiksmo laikas apima XVI–XVII amžius. Pirmame apsakyme Anna, soror... vaizduojama tragiška brolio ir sesers meilė Neapolyje. Apsakymo Nežinomas žmogus veiksmas vyksta Rembrandto laikų Amsterdame, jo herojus Natanaelis – paprastas žmogus, naivus ir atviras pasauliui. Apsakyme Gražus rytas jo sūnus Lozorius prisideda prie keliaujančiųjų aktorių trupės ir gauna galimybę nugyventi daugybę skirtingų gyvenimų.  

     Skaitytojai Yourcenar kūrybą jau spėjo pamėgti. Lietuvių kalba išleistas romanas Filosofinis akmuo (2001, 2006), Adriano memuarai (1986, 1996), Rytietiškos novelės (2008). Visiems rašytojos kūriniams būdinga subtili, poetiška kalba, tapybiški vaizdai ir filosofinės įžvalgos.

     GRAŽUS RYTAS

                            Johanui Polakui

     – Na, ar matei juos?

     – Ne tik mačiau. Kalbėjausi. Tik niekam nesakyk. Aš išvažiuoju.

     – Kur?

     – Į Daniją. Regis, tai kažkur šiaurėje, ten gerai elgiamasi su aktoriais.

     – Jie tave pasamdė?

     – Žinai, jiems trūksta moterų vaidmenų atlikėjų nuo tada, kai „Rudajame lokyje“ jaunajam jų aktoriui kažkas perskėlė galvą.

     – Ar Lauba žino?

     – Ne. Ir gerai. Ji susiras ką nors, kas išnešiotų alų ir kavą klientams.

     – Jie išvažiuoja rytoj?

     – Taip. Anksti. Neliūdėk, Klemai. Mes čia užsuksim grįždami iš Danijos. Beje, aš tau skolingas tris skatikus, kuriuos pralošiau per paskutines lažybas.

     – Na ką tu...

     Juodu apsikabino.

     Per dvylika metų, kuriuos išgyveno ant šio didžiulio besisukančio rutulio, mažylis taip pat spėjo gerokai pasibastyti, bet tik po Amsterdamo gatves ir skersgatvius. Vakare, gražiai apsitaisęs mažuoju liokajumi, lankstydamasis iki žemės, jis atidarinėdavo duris Laubos klientams. Kartais, kai kelis kartus įnirtingai suskambėdavo varpelis, būdavo siunčiamas nunešti vyno ar tabako, kurio pareikalaudavo išskirtiniai svečiai. Beje, mefrau Lauba kitokių ir neįsileisdavo.

     Ponai, atsirėmę į pagalvę su viena iš dviejų dukterėčių arba su trečia, juodaode mergina, nekreipdavo dėmesio į pasišiaušusį mažytį, jie tik atsainiai liepdavo jam pasirausti ant kėdės atlošo užmesto švarko kišenėje ir pasiimti pinigėlį už patarnavimą. Vis dėlto porą kartų Lozorius gavo auksinę monetą ir sutriko, mat nežinojo, kur ją iškeisti, kad nebūtų apkaltintas vagyste. Garsiai juokdamasi, ją iškeitė juodukė. Dukterėčios buvo mielos merginos, bet keldavosi labai vėlai; tarnai be perstojo joms klojo lovas, skalbė ir lygino rankogalius bei kykus ir blizgino batelius. Kirpėja, kuri ateidavo kas dieną šukuoti ir garbiniuoti joms plaukų, leisdavo mažyliui įkaitinti žnyples arba prireikus pūsti, kad jos atvėstų, bet apsvilusių plaukų kvapas jam kėlė šleikštulį.

     Laimingiausios dienos būdavo tada, kai jos paprašydavo jį padėti tvarkytis smuklėje. Lauba, nepikta moteris, besistengianti gerai sutarti su kaimynais, Lozorių visada paleisdavo ir niekada neimdavo iš jo procentų nuo arbatpinigių. O mokykla... kaip nors. Beje, mokyklai jis jau buvo truputį per senas.

     Smuklė buvo ištisas pasaulis. Ir lankytojų joje būdavo visokių: stambių ūkininkų, apsilankančių mieste per didžiąsias šventes, jūreivių iš viso pasaulio, prancūzų, visada neramių, be skatiko kišenėje ir besivadinančių literatais, nors Lozorius nežinojo, ką reiškia šis žodis, o šeimininkas patyliukais vadino juos šnipais, ambasadorių tarnų, kurių jų ekscelencijos tuo tarpu neturėdavo kur apgyvendinti, ir damų su karininkais (tikriausiai tokia buvo ir jo motina). Paketbotas iš Anglijos beveik visada atplukdydavo naujų klientų. Būtent tokiomis dienomis jį įvertindavo – jį, Lozorių, mažąjį Laubos berniuką, ir ne vien todėl, kad jis nešiodavo patiekalus ar palaikydavo kieme arklius, bet dar ir dėl to, kad mokėdavo su tais svečiais susišnekėti angliškai. Pas Laubą buvo daug kalbama angliškai, ir šios kalbos jis pramoko anksti. Net juodukė, gimusi Jamaikoje, grebezavo šia kalba. Lozoriaus gyvenime buvo dar vienas svarbus įvykis, kai Lauba nusivežė jį kelioms savaitėms į Londoną, papuošusi geriausia nėriniuota apykaklaite ir pridėjusi pilną kišenę blizgančių rutuliukų. Bet iš visos tos kelionės geriausiai jis įsiminė jūros ligą.

     Tomis dienomis smuklė knibždėte knibždėjo anglų. Iš pradžių negalėjai pasakyti, ar jie turtingi, ar vargšai, mat buvo apsikrovę prastai surištais ryšuliais, o jų lagaminai buvo seni ir perrišti virvėmis. Kai kurie buvo gerai apsitaisę, bet baltiniai buvo apdriskę ar pilni lopų; kiti atrodė apskurę ir nešvarūs, bet kartais po jų švarkais galėjai pastebėti dailų moterišką šaliką su blizgučiais ar didžiulį žiedą ant piršto – pamačiusi jį, mefrau Lauba būtų iškart pareiškusi, kad jis netikras.

     Lozorius iškart atpažino, kad jie aktoriai. Buvo ne sykį jų matęs. Žiūrėjo porą spektaklių Londone, ir net čia, Amsterdame, kartais buvo vaidinami spektakliai ant platformų, pastatytų kryžkelėse, ar smuklių karietinėse. Bet tie aktoriai – akrobatai ar juokdariai – jam atrodė tik šiaip sau. Šitie (jų buvo aštuoniolika ar dvidešimt) mokėjo beveik taip pat gerai elgtis kaip mefrau Lauba ar Herbertas Mortimeris, kurį, tarsi užburtas nepaprasto jo lipšnumo, Lozorius laikė geriausiu savo draugu.

     Nors prieš Kalėdas Herbertas Mortimeris išvažiavo į Londoną, Lozorius jo nepamiršo. To seno, pavargusio, žilut žilutėlio ir labai švelnaus vyro veidas buvo gražus. Ilgos, gerai prižiūrimos rankos, regis, be perstojo glostė lazdos bumbulą. Jam taip pat patikdavo plekšnoti vaikui per galvą arba atsukti drožinėtą lazdos bumbulą ir pavaišinti jį ledinukais, kuriuos mėgo abu. Su mefrau jie buvo, kaip sakoma, seni draugai. Kai jis atvažiavo pas ją prieš dvejus ar trejus metus, atsivežė keletą gražių drabužių ir didelę dėžę, pilną brošiūrų ir knygų. Turėjo ir mažuliukę, ne didesnę nei kumštis beždžionėlę, bet ji nugaišo. Lauba įkurdino Herbertą viršutiniame savo kambaryje, kur paprastai apgyvendindavo ramybę mėgstančius klientus. Žemyn jis nulipdavo retai; vaikas, kuris nešdavo jam valgyti, manė, kad tikriausiai dėl laiptų ar iš baimės. Niekas tiek nesudegindavo žvakių (lajinių jis nekentė), bet, kad ir kaip keista, Lauba ant jo nepyko. Kadangi juodu vienas su kitu elgdavosi švelniai, Lozorius manė, kad jie tikriausiai dažnai pabusdavo, kaip paprastai daro vienas kitą mylintys žmonės, ant tos pačios pagalvės, bet tikriausiai tai buvo labai seniai, nes Lauba, nors ir pasirausvinusi lūpas, pasipudravusi ir nusidažiusi chna plaukus, buvo ne jaunutė, o Herbertas nė neslėpė, kad yra senas. Jam buvo ne mažiau nei šešiasdešimt. Bet vienu atžvilgiu jis skyrėsi nuo kitų senų žmonių – buvo labai dosnus. Pasidalydavo su mažyliu puodeliu karšto šokolado ir sausainiais, kurių šeimininkė liepdavo jam nunešti pusryčiams.

     Vėlų vakarą, grįždamas į savo mansardą, po Herberto kambario durimis Lozorius dažnai išvysdavo nusidriekusį šviesos ruoželį ir girdėdavo, kaip jis kalbasi su savimi. Arba, tikriau tariant, atrodydavo, kad kalbasi su žmonėmis ir jie jam atsakinėja, bet Lozorius buvo įsitikinęs, jog kambaryje nieko daugiau nėra. Nebent jis kalbėdavosi – baisu pagalvoti! – su vaiduokliais, bet vieną dieną Lozorius žvilgtelėjo pro rakto skylutę ir jokių vaiduoklių neišvydo. Keisčiausia, kad senojo pono balsas nuolat keisdavosi: kartais būdavo kaip jaunuolio, ir tada įsivaizduodavai putlias lūpas ir gražius dantis. Kitais kartais pasigirsdavo merginos balsas – labai švelnus, besijuokiantis ir čiurlenantis lyg upelis. Girdėdavosi ir keli balsai išsyk, tada atrodydavo, kad jie ginčijasi. Bet Lozoriui gražiausia būdavo tada, kai jis kalbėdavo didingu ir tokiu lėtu balsu, kokiu, žinoma, kalba tik vyskupas arba karalius.

     Vieną naktį mažylis nedrąsiai paskrebeno į duris. Senasis vyras maloniai jas atidarė. Rankoje jis laikė knygą.

     – Čia tu? Jau seniai girdžiu, kaip inkšti už durų lyg šunytis.

     Lozorius, vaidindamas šuniuką, tylutėliai kiauktelėjo, atsitūpė ant grindų ir padėjo savo letenėlę misteriui Herbertui ant kelių. Vyras paplekšnojo jam per galvą ir ėmė pusbalsiu skaityti; mažyliui pasirodė, kad žinodamas, jog kažkas jį stebi ir klausosi, Herbertas skaito dar išraiškingiau. Nuo to vakaro juodu daugiau nesiskyrė. Lozorius tapo Herberto sūnumi, ištikimu šuneliu, jo publika. O netrukus – ir mokiniu. Vieną naktį senis pastūmė prie vaiko kelis apiplėšytus puslapius ir tarė:

     – Tu moki skaityti. Replikuok man – bus linksmiau.

     Ir iš tikrųjų buvo linksmiau, nes kaskart, kai Lozorius suklysdavo, – tai nutikdavo dažnai, nes jam prastokai sekėsi skaityti spausdintas raides, – abu raičiodavosi iš juoko.

     Dabar jie beveik visada valgydavo kartu ir dažnai įsivaizduodavo, kad peilis – durklas, įsmeigiamas priešininkui tarp šonkaulių, o šakutė – damai įteikiama gėlė arba, nelygu aplinkybės, – karališkasis skeptras. Du ar tris kartus, pakviestas Laubos, misteris Herbertas sutiko pavakarieniauti su savo šeimininke, bet jos dukterėčios ir nuolatiniai jų svečiai jam keldavo nuobodulį, ir mažylis suprato, kad nepriekaištingos jo manieros prie stalo ir pernelyg mandagus pokalbis daugumą tų ponų trikdo, juk, savaime suprantama, Laubos svečiai dažnai būdavo storžieviai, nors ir turtingi, arba, atvirkščiai, įsitempę ir nepatiklūs. Mefrau Lauba, tokia mandagi ir dailutė su savo nėriniais, buvo įpratusi prie garsaus jų juoko, riaugėjimo ir spjūvių į krosnį. Be to, misteriui Herbertui, taip laisvai kalbančiam karalių ir karalienių anglų kalba, kalbėti olandiškai sekėsi ne taip gerai. Jie šaipydavosi iš jo, ir tai jį erzino. Mažylis taip pat nepraleisdavo progos pasijuokti iš jo riktų, bet tik tada, kai jie būdavo vieni.

     Vieną dieną, prieš pat Kalėdas, kai misteris Herbertas sėdėjo nedidelėje, bet jaukioje Laubos svetainėje, vaikas išgirdo jį sakant:

     – Toks polėkis, ritmo pajautimas... Taip ir matau, koks pats buvau dvylikos, bet jis turi kažką, ko neturėjau aš. Jis elfas, vandenis, Arielis...

     – Arielis? – pakartojo klausiamai mefrau Lauba.

     – Nesvarbu, – nekantriai atsakė misteris Herbertas. – Gėda palikti tokią gražią dirvą pūdymuoti... Mano prižiūrimas, jis...

     – Jūsų profesijos žmonės pradeda badu ir juo baigia.

     – Bet būna ir gražių akimirkų, – atsakė Herbertas užsisvajojęs. – Išjudinti žiūrovų salę, sujaudinti žmones, kurie šiaip jau nesusijaudintų net išvydę gatvėje nužudytą žmogų... O pasirodymai dvare... Kas įprato būti čia karaliumi, čia princu, tas moka pasveikinti jų didenybes nekeliaklupsčiaudamas... Tai profesija, leidžianti artimai bendrauti su šio pasaulio didžiūnais. Truputį panaši į jūsiškę, drįsčiau pasakyti.

     – Na, man niekada neteko nešioti pavojingų telegramų, dėl kurių galima atsidurti kalėjime. Gerai, kad laimingai išsisukote...

     – Jūsų dėka, mano burtininkėle. O jūs išvengėte tokio likimo tik dėl savo žavesio...

     – Ak, bet aš niekada nebuvau įsivėlusi į tas politines nesąmones. Visa tai tik paistalai, mielasis. Aš mėgstu patikimus dalykus.

     – Patikimus ir išskirtinius, – galantiškai tarė Herbertas. – Bet šis mažylis...

     – Ne, – atsakė ji. – Jei kada nors jį išsiųsiu, tai tik su globėju, kurio piniginė storesnė. Sakau jums: visada tik tai, kas solidu, suprantat? Tad su savo svajone galite atsisveikinti.

     Ir atsistojusi padarė kai ką, kas labai nustebino Lozorių: pabučiavo savo senąjį draugą į lūpas. Jis atsakė jai ilgu bučiniu. Ar gali būti, kad tokio amžiaus žmonės dar bučiuojasi? Mažyliui pasigirdo, kad mefrau Klara juokdamasi misteriui Herbertui pasakė, jog dvylikos metų pienburnis jai ne varžovas.

     Bet, praėjus kelioms savaitėms, patenkintas Herbertas parodė seniai lauktą apsaugos raštą su daugybe antspaudų.

     – Patariu jums likti čia, – tarė atsargioji Lauba. – Dabar Angliją valdo puritonai, ir teatro padėtis ten ganėtinai grėsminga. Galite įsipainioti į tikrą gyvenimo dramą.

     Bet jokie perspėjimai nepadėjo. Po kelių dienų senasis vyras išplaukė paketbotu atgal į Londoną, kur Berbidžas* jam pasiūlė puikų vaidmenį. Atsisveikinimas su mefrau Lauba buvo nuoširdus, bet trumpas – taip atsisveikina žmonės, kurie dažnai išsiskiria ir vėl susitinka. Berniukui pasirodė, kad Herbertas jį apkabino ir pabučiavo švelniau nei Laubą, ir jam net sudrėko akys. „Kokia Džuljeta! – kone drebančiu balsu sušnabždėjo jis. – Kokia Džuljeta.“ Bijodamas nemalonumų su muitininkais, didesnę dalį savo knygų ir brošiūrų Herbertas paliko pas Laubą. Lozorius jas pasiėmė, bet žinodamas, kad mefrau pagailės žvakių, paslapčiomis prisigvelbė žvakigalių. Naktį mansardoje stengėsi kuo tiksliau mėgdžioti senojo draugo intonacijas ir gestus.

     Smuklėje apsistoję aktoriai savo išvaizda nė iš tolo neprilygo impozantiškajam Herbertui, kuris, jei tikėsime jo žodžiais, dažnai vaidindavo karaliaus Jokūbo dvare. Bet kišenėse jie turėjo truputį pinigų ir vyko gastrolių į Hanoverį (tenykštė kurfiurstė buvo anglė), Daniją ir galiausiai į Norvegiją, tik pirma ketino suvaidinti komediją kaimo šventėje, kurią savo užmiesčio parke rengė toks bonvivanas, ponas de Brederodė, labai godojamas smuklės šeimininkų. Tokią pat pagarbą jam jautė ir aktoriai. Bet juk aktoriai niekuo nesiskiria nuo galvijų bandos, todėl jiems buvo paskirtas didelis kambarys buvusiame tvarte, tik dabar jame buvo pastatytas apskritas stalas ir kelios kėdės, o vietoj lovų palei sienas patiestos antklodės.

     Lozoriui patiko spėti žmonių amžių, todėl jis sumetė, kad vyriausiam trupės aktoriui tikriausiai penkiasdešimt, o jauniausiam – septyniolika. Septyniolikmetis buvo malonus. Lozorius greit sužinojo, kad jis vardu Hamfris.

     Berniukas zujo pirmyn atgal iš virtuvės į aktorių kambarį, nešiodamas ant padėklo alavinius ąsočius. Tai buvo savotiškas žaidimas. Aukštai iškėlęs liesą ranką, jis meistriškai pilstė alų į stiklines.

     – Bravo! Senojo Jupiterio taurininkas!

     – O aš – jūsų Ganimedas, – sušuko berniukas, pacituodamas aktoriaus, vardu Šekspyras, eilutę.

     Režisierius nepatikėjo savo ausimis.

     – Iš kur tai ištraukei?

     – Moku atmintinai visą Rozalindos** vaidmenį, – išdidžiai atsakė berniukas.

     – Tokiu atveju tai daugiau nei geras ženklas, – tarė sceną stebintis storasis direktorius. – Proga, kurios negalime praleisti.

     – Ką gali žinoti, gal Edmundas dar išsikapstys, – tarė režisierius, kuris mėgo visiems prieštarauti, be to, Edmundui jis jautė simpatiją.

     – Kurgi ne! Jei išsikapstys, tai tik po trijų savaičių, o mes vaidiname jau rytoj. Ir kokia gi iš jo būtų Rozalinda sudaužyta marmūze...

     – Klausyk, tu, utėlėtas žydeli, kur išmokai angliškai? – rūsčiai paklausė režisierius, vaidinantis tirono ir karaliaus Erodo vaidmenis. – Kur tu išmokai Rozalindos monologus?

     – Mūsų namuose gyveno toks ponas, vardu Herbertas Mortimeris.

     Direktorius įtraukė storus riebius žandus ir švilptelėjo.

     – Ir viskas? Beje, Herbertas ką tik grįžo į Londoną su apsaugos raštu. Mums reikėjo, kad jis suvaidintų Cezarį.

     – Kokį dar Cezarį, atsipeikėk! Tokiais neramiais laikais! Pjesė labai pavojinga... Ne... Grįžo dėl Venecijos mauro... Ją pasirinko tik todėl, kad tai velniškai sena pjesė. Bet reikia pripažinti, kad Herbertas visai neblogai atrodo riešutų luobelių dažais išteptu veidu ir su turbanu ant galvos...

     – Vis tiek! Juk visi gerai žino, jog jis jau ne toks jaunas, kad galėtų išdulkinti Dezdemoną...

     – Nesąmonė! Juk žinai, kad amžius teatre ir net gyvenime...

     Berniuką, regis, visi pamiršo, nuo jo akių nenuleido tik storasis šviesiaplaukis direktorius.

     – Replikuok jam, Orlandai, – pasakė jis Hamfriui. – Reikia įsitikinti, moka jis ar ne vaidinti Rozalindą. Šiaip ar taip, jis mielas...

     – Tai neteisinga, – piktai suniurzgė putlus vaikinas, maumodamas sumuštinį su rūkyta silke. – Rozalindą turėjau pakeisti aš, Aliena...

     – Džiaukis, širdele, kad dar esi Aliena, – nutildė jį direktorius, pravardžiuojamas geruoju kunigaikščiu. – Tu prastai atrodai ir su sijonais, o vaidinti vaikinu persirengusią merginą – tas pat kaip triskart persiversti kūliais. Reikia sugebėti.

     – Be to, – pridūrė Hamfris, – šokdinti tokį storulį man būtų labai nepatogu.

     Jis vėl atsitūpė ant grindų, šluostydamasis akis, kad nuslėptų drovaus įsimylėjėlio ašaras, čia juokdamasis, čia maldaudamas. Vaidino jis puikiai: jo Orlandas buvo tas pats Hamfris, tik truputį linksmesnis. Blizgančiomis iš džiaugsmo akimis, Lozorius atsakinėjo jam neklysdamas. Jis vaidino jaunuoliu apsimetinėjančią merginą, guodžiančią mylimosios besiilgintį savo draugą ir sykiu švelniai iš jo besišaipančią. Mažyliui pavyko perteikti tris personažus, taip sakant, savo naudai kurstančius vieną prieš kitą. Juk, be visos tos painiavos, vaikinu persirengusi mergina dar mylėjo vaikiną, iš kurio žaismingai šaipėsi, o jis jos neatpažino, nes ji buvo su vyriškais bridžiais ir liemene. Reikia pripažinti – Herbertas gerai padirbėjo.  

     ____________

     * Richard Burbage (1567–1619) – anglų aktorius ir režisierius, vienas iš Shakespeare’o teatro „Globus“ bendraturčių. „Gražaus ryto“ veiksmas tikriausiai vyksta Cromwellio ir jo šalininkų puritonų, vadinamų „apskritagalviais“, valdymo metais, t. y. po Burbage’o mirties. Tai vienas iš autorės ganėtinai laisvo elgesio su datomis atvejų. (Vert. past.)

     ** Čia ir toliau minimi Shakespeare’o pjesės Kaip tai patinka veikėjai. (Vert. past.)

     Marguerite Yourcenar. Kaip tekantis vanduo: apsakymai. Iš prancūzų kalbos vertė Pranas Bieliauskas. V.: Baltos lankos, 2013.

Viršelio dailininkas Zigmantas Butautis