Tai kas,

     Jei aš šiandien nežymus –

     Ataugu ir ataugu!

     J. Žlabys-Žengė

     ĮVADAS

     Kaip nė vieną kitą keturvėjininką, lietuviškojo avangardo atstovą Juozą Žlabį-Žengę ignoravo sovietinė literatūros mašina. Po trylikos tremties metų grįžęs į Lietuvą, poetas ilgus dešimtmečius gyveno tyloje: (...) pagal nerašytus nuostatus, kol neatliks viešos „atgailos", jam buvo užtrenktos durys į spaudą. Tokios „atgailos" rašytojas nepadarė (38, p. 233). Taigi duomenys apie Žlabio biografiją ir kūrybą tebėra skurdūs ir menki, nors prasidėjus Atgimimui poetas atgijo: ėmė spausdinti eilėraščius, atsiminimus, buvo grąžintas į Rašytojų sąjungą, prabilo apie kai kuriuos savo gyvenimo faktus bei įdomias pažintis. Šalia to dar galima remtis autobiografine apybraiža My lady 1992 metais išleistoje poezijos rinktinėje Pavasarių gramatikos (3), bet ir čia biografinės žinios fragmentiškos.

     Turint galvoje tai, kad J.Žlabio-Žengės poezija šalia K.Binkio, S.Šemerio, J.Tysliavos ir kitų sudaro esminę lietuvių avangardistinės kūrybos dalį, o publicistika, proza bei atsiminimai verti atskiro tyrinėtojų dėmesio, dažnai iškyla problema, į ką atsiremti, kas poetui buvo aktualu. Pagaliau visa tai, kuo gyveno šis rašytojas, aktyvus keturvėjininkas, aistringas gimtosios kalbos gynėjas, yra svarbi viso lietuvių literatūrinio gyvenimo dalis. Todėl, naudodamasi monografiniu metodu, mėginu paanalizuoti apie J.Žlabį-Žengę surinktą biografinę medžiagą, papasakoti kai kuriuos dar neatskleistus ir patikslinti jau žinomus ilgo ir išties dramatiško jo gyvenimo faktus, aptarti būdingus asmenybės bruožus.

     Monografinį tyrimo metodą suvokiu kaip tam tikrą skaitytoją dominančio veikėjo pristatymo būdą, bet nesiriboju vien tuo. Šalia J. Žlabio-Žengės gyvenimo faktų primenu ir ano meto visuomeninį bei literatūrinį Lietuvos gyvenimą ar gimtosios Žagarės įvykius – visa tai galėjo turėti įtakos konkretiems poeto gyvenimo ar kūrybinės veiklos posūkiams. Toks pasakojimas galbūt kai kur pasirodys nenuoseklus, tačiau ryžtuosi kuo nuosekliau išdėstyti Žlabio gyvenimo įvykių seką ir atskleisti aplinkybes, kuriomis poetas gyveno, atmosferą, kuri formavo jį kaip rašytoją, karininką, o svarbiausia – kaip žmogų.

     Ieškodama medžiagos apie J. Žlabį, susidūriau su nemažai problemų. Pagrindinė iš jų, žinoma, ta, kad artimiausių poetui žmonių – brolių, seserų – jau nebėra tarp gyvųjų, o žinios, kurias suteikė jo dukterėčia Neringa Preikšaitė, nėra tokios išsamios, kokių tikėjausi gauti. Žlabys, kaip žinoma iš jį gerai pažinojusių žmonių, buvo labai uždaro būdo, todėl net ir globotinės Eglės Žlabytės suteikta informacija negalėjo būti išsami. Tad apie kai kuriuos įvykius ar besiformuojantį maištingą poeto būdą galima daryti tik tam tikras prielaidas, išplaukiančias iš paties poeto trūkinėjančių atsiminimų, pirmųjų kūrybos bandymų.

     Turėjau galimybe susipažinti su didele J.Žlabio-Žengės aistra – susirašinėjimu. Gaila, bet jo paties laiškų pavyko aptikti tik kelis, tačiau ir j am siųsta korespondencija, mano manymu, verta dėmesio. Laiškų, gautų iš JAV, Lenkijos, turinys rodo, kaip nuoširdžiai poetas išgyveno dėl lietuviško žodžio ne tik tėvynėje, bet ir svetur išlikimo, kaip atidžiai sekė lietuvių literatūrinį gyvenimą. Gausiausią laiškų grupę sudaro asmeninė Žlabio korespondencija: dukterėčių, žmonos Zofijos, brolio Aniceto laiškai iš Žagarės į Vorkutą, į Kauną. Tai svarbi poeto gyvenimo dalis – išsami jų analizė leistų atskleisti daugiau faktų apie šį laikotarpį, suteiktų žinių apie Žlabį kaip asmenybę: dėdę, tėvą, vyrą; brolį. Beje, įdomumo dėlei reiktų pri durti, kad rašytojo globėjos doc. Irenos Laptevaitės namuose jo korespondencijos palikimas išties įspūdingas – pluoštai kambariuose, kelios dėžės rūsyje. Nė vienas laiškas nebuvo išmestas, ir kitiems šeimos nariams tai buvo griežtai uždrausta. Štai kodėl sesuo Marija, Žagarėje iš baimės sudeginusi dar XX a. pradžioje Fausto Kiršos ir kitų kolegų rašytus laiškus, užsitraukė didelę brolio nemalonę.

     Beveik iki mirties, kol leido vis silpnėjanti sveikata, Žlabys turėjo dar vieną aistrą – rašė dienoraštį. Savo skaitytojo tebelaukia dešimtys storų sąsiuvinių, kurių analizė galėtų būti jau atskira tema, puikus poeto pažinimo šaltinis. Deja, daugelis iš jų, ypač paskutinių metų, dėl vis blogėjančio regėjimo tiesiog neiššifruojami. O nemažai jų buvo sunaikinti ar pasimetę dar tremties metais. Siekdama rasti kokių nors žinių apie tragiškiausią rašytojo gyvenimo puslapį, – nė pats Žlabys gerai nesuprato, už ką buvo nuteistas, – nesitenkinau gana paviršutiniška straipsnių, enciklopedijų, laiškų, poeto artimųjų suteikta informacija. Mano tikslas buvo baudžiamoji nuteistojo byla, kurią radusi mėginu paaiškinti skaitytojui ir pati sau poeto tremties aplinkybes.

     VAIKYSTĖS MALŪNAI

     Juozas Žlabys gimė 1899 m. Gimbūčių kaime (Skaistgirių valsč., Šiaulių apskr.). Gimimo mėnuo ir diena vienuose šaltiniuose nurodoma senuoju stiliumi – balandžio 20 d. (2, p. 3), kituose, taip pat ir Lietuvių literatūros enciklopedijoje, – naujuoju – gegužės 2 d. Širdyje jis visą gyvenimą nešiojosi tą pavasarį, o rudens darganą primenančių metų (o tokių nemažai pragyventa) naštą pakėlė išdidžiai, su pavasarišku fju-turizmu lūpose ir su viltimi akyse...

     Juozo Žlabio tėvas Juozas (g. apie 1860 m.; mirė 1942 m.) buvo kilęs iš Daukšių (4 km į rytus nuo Žagarės). Abu su broliu Antanu jie anksti liko našlaičiais. Antanas tarnavo Petrapilyje, o pasimokęs tapo dideliu ponu: įsitaisė lombardo vicedirektoriumi (47, p. 180). Žlabio tėvas buvo nagingas žmogus, linkęs meistrauti. Jam teko tarnauti caro kariuomenėje, vėliau, uždarbiaudamas pas kaimo malūnininką, pramoko malūnininkystės amato, kurį gana gerai išmanė – tapo tiesiog malūnų meistru, jį dažnai žmonės kviesdavo remontuoti malūnų (19). Tokiu būdu susitaupęs pinigų, nusipirko malūną Gimbūčiuose.

     Neaišku, ar čia, ar dar anksčiau susipažino su Valerija Ratkute (g. apie 1867 m. Medginų kaime, Joniškio r.) – būsima J.Žlabio mama. Tai buvo itin šviesi, meniškos sielos moteris ir visiems vaikams pirma rašto mokytoja (29, p. 11). Juozo ir Valerijos santuokos data tiksliai nežinoma, tik galima daryti prielaidą, jog tai įvyko apie 1890 m. Žlabio dukterėčia Neringa Preikšaitė pasakoja, kad šeima gana ilgai negalėjo susilaukti palikuonių, kas anuomet buvo visiškai nesuprantama, juk ir tuokdavosi tam, kad būtų vaikų (19). Senkant Žlabių viltims, kai j au buvo sutarta įsivaikinti kokį našlaitį, paskutiniais XIX a. metais pasaulį pagaliau išvydo jų pačių vaikelis. Pirmagimiui suteiktas tėvo – Juozo – vardas ir nerašyta pareiga rūpintis kitais, atėjusiais po jo, kurie dabar pasipylė tarsi iš gausybės rago: 1903 m. gimė sesuo Marija, vėliau – Pranas, Ona, Anicetas, Antanas, Jonas, Alfonsas, Valerija. Pastarieji keturi mirė dar maži (priežasčių turbūt negalėjo pasakyti nė tuometiniai daktarai), temdydami gimimo džiaugsmus ir teikdami daug skausmo tėvams.

     Jau 1903 m. Žlabys parduoda malūną, nusiperka namą ir apdegusį malūną šalia jo Žagarėje, Raktuvės gatvėje, kuri baigiasi kapinėmis (čia ir buvo palaidoti visi keturi mirę kūdikiai). Namo Gimbūčių kaime, taip pat kaip ir gero vėjo malūno (29, p. 20), jau nebėra. Suremontuotas malūnas Žagarėje veikė maždaug iki 1937 m., tebestovi ir dabar. Be stogo, sparnų. Naudojamas vietoj sandėlio, nors yra savos rūšies paminklas (47). Taigi pragyvenimo šaltinis buvo visai šalia (tėvas tiktai kartais išeidavo taisyti kaimynų malūnų), todėl šeima visą laiką praleisdavo drauge.

     Malūnas buvo ne tik darbo, bet ir vaikų, ypač berniukų, žaidimų vieta. Čia būsimasis poetas susipažino su vėjų stichija, vėliau praūžusią ir jo kūryboje. Galbūt iš čia ir laisvės pojūtis, įkūnytas ne tik J.Žlabio poezijoje, bet ir apskritai gyvenime. Štai kaip pats rašytojas atsiliepia apie savo, dar vaiko, gėrėjimąsi vėjais nuo tėvo malūno sparnų: Nelabai sutikdavo su mano gėrėjimusi vėjais kiti, kurie bijodavo bet kokio sūkurio. Reikėjo mokėti folkloro maldelę, kuri padėdavo išblaškyti blogą sūkurį. Tai galėtų būti savotiška aliuzija į būsimo poeto avangardistinę lyriką, kur gražiai susipynė ne tik vėjo iš malūno viršaus įvaizdis, bet ir mamos giesmių bei pasakų malda.

     Ne tik vėjo reikalais rūpinosi mažasis Juozukas malūne. Visiems trims broliams tekdavo čia ir padirbėti, kartais net naktimis, kaip rašytojas atsimena autobiografijoje My lady, jei tik vėjas pūsdavo. Einant metams, tėvui prie malūno darbų daugiausia padėdavo tik Anicetas, jauniausias Žlabių sūnus ir artimiausias Juozui žmogus. Neaišku, ar ypatingi santykiai tarp vyriausio ir jauniausio brolių buvo jau vaikystėje, tačiau tolesnis gyvenimas susiklostė taip, kad jiems (ir ne vieną kartą) teko susikeisti pareigomis: jaunėlis Anicetas nepaprastai mylėjo ir gerbė Juozą, rūpinosi juo Kaune ir kalint lageryje, nors iš užsispyrusio brolio rašytojo kartais nesulaukdavo jokio padėkos žodžio. J.Žlabys atsimena nelinksmą nuotykį, atsitikusį broliui Pranui:

     Tik vieną kartą prieš senų metų pabaigą ir naujų pradžią buvo susidariusi tragiška būklė. Brolis Pranas buvo įlipęs į sparnus kažką pataisyti, o tada supūtė vėjūkštis, ir sparnai pradėjo suktis! (...) Koreguoti nebuvo kaip, tik galima sustabdyti, kai likimiškas sparnas atsidurs toje vietoje, nuo kurios pradėjo suktis. Tas ir įvyko. Brolis išlaikė netikėtą egzistencijos egzaminą ties didele oro praraja.

     Beje, ir nebe vaikas būdamas, Pranas neišvengdavo pavojų, kol vienas jų baigėsi tragiškai...

     Lietuva tik XX a. pradžioje įžengė į viešo visuomeninio gyvenimo ir viešos kultūrinės veiklos kelią. 1904 m. gegužės 7 d. buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas; legali spauda tapo svarbiausia krašto interesų tribūna, su pirmaisiais jos leidiniais (Lietuvių laikraščiu Petrapilyje, Lietuvos ūkininku Vilniuje, Šaltiniu Seinuose) ūžtelėjo visuomeninio aktyvumo ir kultūrinio įsitvirtinimo banga... Nuo 1906 m. balandžio 22 d. Kauno gubernijoje pradinėms mokykloms buvo leista mokyti lietuvių kalbos kaip atskiro dalyko. Šis įstatymas Žagarę pasiekė tik 1907 m. antrąjį pusmetį, kai mokytojas A.Vokietaitis kovo 6 d. paprašė Žagarės valsčiaus seniūną leisti dėstyti lietuvių kalbą savo mokykloje (52, p.378). Nuo 1905 m. miestelyje veikia saviveiklos teatras, 1906 m. atidaryta dviklasė miesto mokykla, kurioje Ivanas Kučas moko rusų kalbos. Tačiau Juozas, kaip matyti iš jo paties atsiminimų, 1906 m. mokyklos dar nelanko:

     (...) aš asmeniškai nieko apie Joną Kučą nežinau, nes, matyt, tada mokyklos ir nelankiau, bet užtat puikiai atsimenu (...) mokytoją Antaną Vokietaitį, žinomą lietuvių mokyklos pedagogą ir vėlesniais, o ypač Nepriklausomybės laikais. (56, p.15)

     Tuo metu septynmetis Juozukas mokosi įdomesnių dalykų: mama, apsisiautusi absoliuto skara, moko sūnų būti doru žmogumi, nevogti ir kitų etikos pradų, kurių nebuvo galima paneigti (29, p. 11), o juk pasielgti priešingai bus tiek daug progų. Šioje vietoje, užbėgant už akių tolesniems įvykiams, galima teigti, kad gyvenimo mokyklos egzaminus Juozas Žlabys išlaikė su pagyrimu.

     Jau nuo 1893 m. Žagarėje veikia vadinamoji viešoji liaudies biblioteka, kuri telpa dviaukščiame mūro name, viršutiniame aukšte (apatiniame buvo įsikūrusi valsčiaus valdyba). Šioje bibliotekoje literatūra buvo tik rusų kalba siekiant atitraukti žagariečius nuo lietuviškų knygų skaitymo ir platinimo. Rusinimas Žagarėje ypač sustiprėjo nuo 1860 m.: per cerkvę, įspūdingas šventes, cerkvinę mokyklą, rusų valdininkus ir tarnus, santuokas buvo verčiama priimti stačiatikių tikėjimą, mokytis rusiškai. Kėsintasi ir į lietuviškos nuostatos kunigus. Tačiau žagariečius jau apie 1883 m. iš Tilžės per Tauragę pasiekia draudžiamoji spauda. Žinoma, ji neaplenkia ir Žlabių namų. Nors tėvas, iš prigimties ramaus būdo žmogus, nebuvo aktyvus lietuviškos spaudos rėmėjas ar sueigų dalyvis, bet knygelių lietuvių kalba jo namuose netrūkdavo.

     Iš Juozo Žlabio atsiminimų galima suprasti, jog jų šeima, kaip ir daugelis lietuviško žodžio pasiilgusių žagariečių, naudojosi draudžiamosios spaudos platintojų – P.Daugmadžio, A.Baranausko su žmona Emilija, E.Buivydžio, Marcinkaus – paslaugomis. Pirmoji rašto mokytoja mama moko uždrausto lietuvių rašto iš maldaknygės, pati dirbdama. Iš slepiamo elementoriaus reikėjo pažinti raides, dideles ir mažas. Atsimenu raidę Q, kuri buvo palydėta rimu: „Q – griebk už plaukų!" (29, p. 11). Taigi pirmoji J.Žlabio mokslo praktika, jo paties žodžiais tariant, labai priminė P.Rimšos skulptūrą Vargo mokykla. Tai buvo apie 1906 m., kai Juozas dar nelankė tikros mokyklos, be to, tik 1907 m. Žagarėje buvo įkurta lietuviška biblioteka, taigi visai įmanoma, jog slepiamas elementorius ir maldaknygės, iš kurių mama mokė būsimąjį poetą rašto, buvo gauti iš knygnešių (51, p. 304–317). Minėtą lietuvišką biblioteką Žagarės dviklasės mokyklos turgavietės aikštėje, dviaukščiame name, antrame aukšte įkuria tas pats J . Žlabio itin mylėtas ir gerbtas mokytojas A.Vokietaitis. Šią biblioteką, kurios turtas tilpo mažoje spintoje klasės kampe, sudarė mokymo reikalams ir savišvietai skirtos knygos. Komplektuodamas lietuvišką biblioteką, A.Vokietaitis 1907 m. kovo 6 d. raštu Nr.26 prašo Žagarės valsčiaus seniūną aprūpinti mokyklą ir biblioteką šiomis lietuvių kalba parašytomis knygomis:

     1. Naujas elementorius. Vaikams dovanėlė 50 egz.

     2. Bendorius P. Vaikų žvaigždutė 15 egz.

     3. Ladislovas L. [Laumenskis V.]. Žiupsnelis. Knygelė vaikams pasiskaityti 10 egz.

     4. Mečius S. Trumpas žemės aprašymas 10 egz. (34, p. 379)

     Juozas Žlabys prisimena, kad šalia J.Gabrio lietuvių kalbos gramatikos mokėsi ir iš šių knygelių. Taigi lietuvių kalba Žagarės pradžios mokykloje galėjo būti pradėta dėstyti 1907 m. antrame pusmetyje, t.y. tada, kai tėvas (nežinia, ar savo, ar nepaprastai vertinusios mokslą Valerijos Žlabienės iniciatyva) į mokyklą atveda ir Juozą:

     A.A. tėvas nuvedė į mokyklą, arba to laiko terminu tariant, „skalą", ir prasidėjo mokslas. (...) tada dar lietuviškai nemokė, bet tai truko neilgai ir tai turėjo būti prieš pat lietuvių kalbos dėstymo pradžią. (56, p.14)

     Lietuvių kalba buvo dėstoma, žinoma, šalia rusų kalbos, kuri Juozui nepasirodė sudėtinga: mokykloje jam sekėsi labai gerai, nes geriausiai iš visų mokėjo ir suprato rusiškai (19). Taigi nors iš pradžių vaikui gamta atrodo malonesnė ir įdomesnė nei alfabeto ar maldų skaitymas, Juozukas greitai pritampa, be to, pasirodo esąs išties imlus mokslui, jam dar ir patinka mokytis, pavyzdžiui, linksniuoti iš J.Damijonaičio Trumpos lietuvių gramatikos, kai (...) galima padeklamuoti bet kurio žodžio lankstymųsi (29, p.12).

     Šalia lietuvių kalbos gramatikos dėstoma ir lietuvių literatūra – taip suartėjama su literatūrine visuomene. Smalsumą, neįprastą aštuonmečiui berniukui begalinį troškimą kuo geriau pažinti gimtąją kultūrą, Juozas tenkina literatūros pamokose, kur atsiranda galimybė ne tik skaityti, bet ir vertinti, kas patinka, o kas ne ir kodėl. Autobiografijoje My lady poetas prisimena: šalia mokyklos daug padėjo Seku pasakos (Pr.Vaičaičio), Kapso (dr. Kudirkos), Maironio irkt. kūriniai, savaitinių laikraščių skaitymas. Visos gėrybės, žinoma, – iš Vokietaičio lietuviškos bibliotekos, kurią komplektuodamas pradinių klasių mokytojas vis nenurimo: susirašinėjo su Vilniuje veikiančiu M.Piaseckaitės-Šlapelicnės knygynu ir J.Basanavičiaus centrine kontora, nuolat reikalavo bibliotekai periodinių leidinių, žurnalų.

     Taigi gimtosios kalbos mokymas turėjo didelės reikšmės būsimo rašytojo savimonės formavimuisi, tuo labiau kad Žagarėje šiuo laikotarpiu gyvena daugybė kitakalbių – žydų, vokiečių, latvių, rusų ir kt., nors ir šis faktas, jei prisimintume nepaprastą Juozo domėjimąsi mokslo pasauliu, turėjo savotiškų pliusų: noras suprasti kaimynų šneką dar vaikystėje išlavina Žlabio sugebėjimą ateityje lengvai ir greitai išmokti bet kurią kalbą (jų mokėjo 13!). Vokietaičio pamokos, be to, buvo išties įsimintinos, pamokančios: teko mokinukui dailyraščiu daug kartų perrašyti sakinį:

     Lietuvių kalba graži. (...) tekstas buvo perskaitytas ir skaičiusiam labiausiai įkrito į akį sakinys, būtent lietuių kalba graži. – Kurgi su lietuvių kalba gali eiti, – klausė manęs nustebęs žagariškis, tačiau ne lietuvių tautybės. Aš, matyt, nebuvau gerai supratęs ir klausimo, betgi atsakiau, kad man kalba patinka, o be to, kad taip mokytojas moko.

     Nereikia nė abejoti, jog Vokietaičio autoritetas ir taip nuo vaikystės kalbos dalykais besidomintį Juozą labai veikė. Po daugelio metų Žlabys sakys: sakinys lietuvių kalba graži įkrito į galvą kaip lemtingas, – gal todėl, kad čia buvo paliestas tautinis klausimas (56, p. 15–16). Nors tada, gindamas gimtosios kalbos grožį kitakalbio žagariečio akyse, pradinukas gal ir negalvojo, kad tai darys visą gyvenimą, tačiau rašytojas pripažino, jog jau tada kalbos dalykai jam patiko pasąmoniškai, neskirstant kalbų į blogas ar geras.

     XX a. antrojo dešimtmečio pirmoje pusėje Juozas Žlabys įsitraukia į Žagarės mokinių literatūrinį sąjūdį, parašo pirmuosius eilėraščius, kuriuos siunčia į Lietuvos ūkininkų ar į Rygos naujienas: apskritai latvių spauda Žagarei buvo tokia pat artima ir sava kaip ir lietuvių. Tačiau neaišku, ar siunčiamus eilėraščius jis verčia į latvių kalbą, ar ne, nors tai visiškai įmanoma, nes latviškai Žlabys išmoksta jau ankstyvoje jaunystėje (beje, ir gyvenant Kaune rašytojas visą laiką domėjosi Latvijos spauda bei literatūra; 13). Vadinamasis Literatūrinis sąjūdis, pasak poeto, turėjo lietuviškos sąmonės substratą (29, p.12), nebuvo atsitiktinis. Tokia mokinių veikla, aišku, nebuvo kažkur oficialiai įteisinta, tačiau jiems patiems tai buvo be galo svarbu.

     Čia prasidėjo ir J.Žlabio kaip poeto kelias: 1912 m. balandžio 12 (25) d. Lietuvos ūkininko numeryje pirmąkart išspausdinta jo žinutė drauge su redakcijos pranešimu apie eilėraščius, kurie nebuvo skelbiami dėl tam tikrų meninių trūkumų. Žinutė buvo pasirašyta Genijaus slapyvardžiu. Autobiografijoje My lady autorius prisimena, jog priklausydamas mokinių literatūriniam sąjūdžiui, sukūrė tris realistinius eilėraščius – „Upelis", „Žvaigždutė" ir „Žiema", – bet spaudoje jie nepasirodė dėl formos stokos. Eilėraštis Žvaigždutė pasirašytas Žagarės strazdelio slapyvardžiu, o po juo dar prirašyta: 13 metu amžiais turiu. J.Žlabis. Reikalauju pašalpos (11, p. l). Po eilėraščiu Žiema (1911 m.) puikuojasi jau ne tokį didelį pasitikėjimą savimi demonstruojantys žodžiai: Meldžiu atsakyti jei negerai, per laikraštį. Jeigu gerai meldžiu atspauzdinti (rašyba netaisyta)...

     Jau baigęs penkias pradinės mokyklos klases, Juozas keletą metų lanko privačią vidurinę A.Belios mokyklą, įsteigtą 1909 m. Į šią mokyklą buvo priimami visų tautybių vaikai. Mokslas buvo mokamas, tad nereikia stebėtis, kad Žlabiai negalėjo sau to leisti – juk namuose buvo dar keturi vaikai. Juozas baigia tik dvi paruošiamąsias klases (iš viso mokykloje buvo 6 klasės), kuriose gauna gana platų žinių bagažą – tą rodo dėstomų dalykų gausa: istorija, matematika, buhalterija, komercija, raštvedyba, braižyba, vokiečių ir prancūzų kalbos. Tokio tipo mokyklų Kauno gubernijoje buvo tik dvi – Kaune ir Žagarėje (39, p. 334).

     Besimokydamas prekybos mokykloje, vaikinas tęsia literatūrinę veiklą – bendradarbiauja mokinių laikraštėlyje Žabuotinis. Tai buvo ranka rašomas leidinys, kurio vardas kilęs nuo aukščiausios kalvos Daukšių kaimo apylinkės pavadinimo. Iš tos kalvos, gausiai apaugusios krūmais, buvo galima parsigabenti žabų, t.y. žagarų (29, p. 12). Nuo 1914 m. Žlabys savo poeziją pasirašinėja santrumpa Žl.; taip pasirašytas ir pirmasis spausdintas jo eilėraštis Banga švelni... (Lietuvos ūkininko priede Jaunimas, 1914 02 13). Pasirodžius žinutei Į draugus (1912 m.), laikraščio redakcija pasiūlo moksleiviui rašyti daugiau, plačiau. Tie laiškai buvo mano archyve, bet giminės, genami baimės, sunaikino (47, p. 169), – po daugelio metų apgailestavo rašytojas.

     Gavęs pirmąjį honorarą, nemokamą Lietuvos ūkininko ir Lietuvos žemės prenumeratą, vaikinas šalia poezijos ir toliau rašo straipsnelius jam aktualiomis temomis. Pranešimas apie dviklasės mokyklos mokinių surengtą vakarėlį 300 metų Romanovų giminės viešpatavimo sukaktuvių paminėjimui rodo, jog ir baigęs pradinę Žlabys toliau domisi literatūriniu jos gyvenimu, o ypač mokytojo Vokietaičio veikla:

     (...) visų pirma g. mok. A. Vokietaitis skaitė apie svarbiausius atsitikimus pas carus Romanovų giminės. Paskui dainavo rusiškas ir lietuviškas dainas, deklamavo eiles. Lošė („vaidino" – J.B.) dviejuose veiksmuose komediją „Į mokslą" (...). Gyvieji paveikslai irgi buvo... Po lošimų, žinoma, šokiai (...). Daugiau mokyklose tokių vakarėlių!.. (9, p . l)

     Kitas straipsnelis, taip pat pasirašytas Žl., yra apie Žagarės liaudies gydytojus (10). Autorius piktinasi tokia medicina:

     Kažin, ar užtiksi Lietuvoje kokį nors kampelį, kur šundaktarių nebūtų (...), o per vis daugiausia išeina tuos „mokslus" kunigų šeimininkės – „panelės". Na, ir gydo, duoda visokius patarimus, žodžiu sakant, geri „specialistai" (...). „Gydytojas" ima daiktais, pinigais, kaip kas duoda... Puikiai!

     Čia aiškiai pastebima ironija dingsta pranešimo pabaigoje – lieka tik užuojauta šundaktarių klientams, kurie nesupranta, bėga prie jų, prašydami pagelbos („pagalbos" – ].B.), o skriaudas padarytąsias pamina po kojų, tartimi nemato, lig gyvena kitame pasaulyje. Abu minėti straipsniai skirti Lietuvos ūkininkui, tačiau ar buvo šie tekstai išspausdinti, neaišku. Dauguma Žagarėje rašytų korespondencijų, kaip ir laiškai, buvo sunaikintos, pasidavus gobšumui ir kultūros naikinimui, nepagailėta jaunučio spaudos darbininko darbo ir meilės (24).

     1914 m. į miestelį atvyksta Kazanės meno mokyklos studentas Vytautas Bičiūnas. Penkiolikmečiui literatūra susižavėjusiam vaikinui ypač įstringa pasakojimai apie K.Binkį, su kuriuo vėliau, jau pritapęs prie Keturių vėjų sąjūdžio, susipažino ir asmeniškai. Nors ankstyvieji Žlabio eilėraščiai dar pakluso romantizmo bei simbolizmo tradicijai, tačiau naujosios literatūros ieškojimai viliojo ne mažiau. Bičiūnas apsistoja pas Žagarės gydytoją M.Kuprevičių, kurio sūnums Viktorui ir Liudui padeda mokytis muzikos. Juozas buvo dažnas svečias čia, namuose, kur nuolat skambėdavo S.Šimkaus harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, vykdavo vaidinimai. V.Bičiūnas turėjo geros informacijos, o man viskas rūpėjo: vis klausinėdavau, ar nežino, ar negirdėjo. Man atrodė, kad mokytojas studentas – ypatingas žmogus (45).

     Vaikinas taip pat užsidegęs skaito Rygos naujienas, Šaltinį, kitus laikraščius, Maironį, V.Kudirką, – ši patirtis labai praverčia tolesnėje literatūrinėje Žlabio veikloje. Žinoma, noras siekti žinių ir tobulėti, užsispyrimas, aktyvumas ir ne pagal metus stebinantis pasitikėjimas savimi čia taip pat turėjo įtakos. Tačiau svarbiausia tai, kad būsimasis poetas labai anksti įsisąmonina pareigos tėvynei bei gimtajai kalbai jausmą, kurį gyvenimas Žagarėje tik sustiprino.

     1914 m. Juozas Žlabys įstoja į Lietuvos kariuomenę kavaleristu. Tuo pat metu įvairiuose žurnaluose vis gausiau spausdinami jo eilėraščiai. Per visą tą laiką nuo poezijos nenutrūkau, o vis šį tą parašydavau (29, p.13). Su kariuomene susijusiais dalykais Juozas pradeda domėtis dar mokydamasis pradinėje mokykloje: prirašytų sąsiuvinių popierius uždarbio sumetimais buvo parduotas. Žinoma, ne tiek kapeikos reikalo atžvilgiu, kiek kurio nors kariško daikto įsigijimo reikalui (56, p.16).

     Kai pirmąsyk vaiką užkėlė ant balto ariančio lauką arklio, pasijuto labai aukštai, galįs mylėti žemės trauką, tolius. Taip, žirgas – neatsiejama tuometinės kariuomenės dalis – viliojo Juozuką ne mažiau už Pegasą. Anot jo, joti visai kas kita nei važiuoti: galima j o t i tiesiai, ratu, skersai, išilgai, galima su žirgu ir upę perplaukti (29, p.13). Žlabys laikė save itin geru jojiku, o jodinėjimas visą gyvenimą šalia kūrybinės veiklos išliko didžiąja j o aistra, kurią galima sieti ne tik su darbu tėvo laukuose, bet ir su garsiuoju Žagarės žirgynu, esančiu buvusių dvaro rūmų (dabar vidurinė mokykla) parko pakraštyje. Žirgų sportas čia pradėtas dar grafų Naryškinų laikais (XIX a. pab. – XX a. pr.): dvare formavosi raitelio paruošimo, išjodinėjimo menas. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje kavaleristu, Žlabys praleidžia žirgyne daug laiko.

     Būtent su kavalerija siejama tarpukario Lietuvos žirginio sporto pradžia. Kadangi žirgynas buvo viena populiariausių Žagarės vietų, galima teigti, jog žirgų sportas čia egzistavo jau Pirmojo pasaulinio karo metais ar dar anksčiau: Senieji žagariečiai atmena įvairias vikrumo varžybas, besibaigiančias prizais (46, p. 600). Žlabys, vadinęs lietuvius raiteliais iš prigimties, kaip nuostabiausius gyvenimo įvykius atsiminė savo dalyvavimą šiame sporte. Vaikinas didžiavosi esąs karys, tėvynės gynėjas: gerbiu aviaciją, bet padangėje nėra žemės, žirgo kvapo (57). Jaunasis kavaleristas domisi ir kitų tautų jojimo būdais, išmano vokiečių, rusų, italų jojimo mokyklų subtilybes. Kariuomenei ir žirgams Žlabys atidavė apie 20 gyvenimo metų (tarnavo iki 1934 m.), dedikavo šiam savo pomėgiui nemažai eilėraščių (dauguma jų parašyti jau po Pirmojo pasaulinio karo, spausdinti Karyje). Aktyvaus būdo paaugliui, kuriam labiau už viską rūpėjo Lietuvos gerovė, tarnyba kariuomenėje buvo puiki galimybė prisidėti prie jos kūrimo.

     Tarpukario Lietuvos literatūrinio gyvenimo pradžia galima laikyti 1917 metus, kai, susilpnėjus vokiečių okupaciniam režimui, Vilniuje ir kitur pradėjo intensyviau veikti lietuvių politinės organizacijos, sujudo literatūros kūrėjai. Pagrindinis lietuvių kultūrinio ir politinio gyvenimo centras šiuo laiku yra Vilnius. Čia leidžiami laikraščiai pasiekdavo ir Žagarę, kur Pirmasis pasaulinis karas priverčia žmones dar labiau domėtis spauda: jau 1914-1915 m. čia buvo pasiektas didžiausias periodikos skaitymo bumas. Žlabių šeima nebuvo įvykių nuošalyje: vyriausiasis sūnus antrame namo aukšte, savo kambaryje, sukaupia krūvas spaudinių ne tik lietuvių, bet ir kitomis – latvių, rusų, vokiečių – kalbomis. Greičiau nei iš Vilniaus miestelį pasiekia žinios iš Latvijos. Tad jei Žagarėje pasirodydavo „Rote Fahne", tai ji ateidavo (...) per Latviją (28, p. 318). Drauge su spauda šeimą pasiekia ir brolio Prano laiškas iš Maskvos (tiksli data nežinoma) – pranešimas, kad išvyksta į frontą. Autobiografijoje My lady Juozas Žlabys taip pat mini šį įvykį, apgailestaudamas, jog brolio nurodytu adresu jiems susirašinėti nepavyko, – nors jis rašė, tačiau atsakymo nebuvo gauta. Pranas labai jaunas pasitraukė iš vokiečių okupuotos Lietuvos kaip prijaučiantis komunistams. Žinių apie jo likimą, kaip teigia N.Preikšaitė, Žlabiai niekada ir negavo.

     Įstojus j Lietuvos kariuomenę, Juozo kambaryje šalia gausios periodikos didėja ir knygų krūva. Įvairaus pobūdžio vadovėliai, knygos, įvairių kalbų žodynai, žinoma, pirmiausia imami iš bibliotekų, kurių dauguma išgrobstyta karo metais, pavyzdžiui, stambi Žagarės dvaro savininko Naryškino biblioteka, sukaupusi literatūros rusų, prancūzų, lenkų, vokiečių, anglų kalbomis – romanų, mokslinio praktinio turinio knygų apie žemdirbystę, gyvulininkystę, sodininkystę. Kai kurie leidiniai karo metu galėjo pakliūti į Žlabio bibliotekėlę. Be to, jis naudojosi ir jaunimo draugijos, kuri Žagarėje veikė nuo 1914 m., skaityklos paslaugomis. Sunaikinus skaityklą, dalis knygų greičiausiai irgi pateko į aktyvaus draugijos nario biblioteką. Taigi dar jaunystėje Žlabys susižavi knygomis, išmoksta jas tausoti. Netrukus apie rašytojo ir karininko pomėgį kaupti literatūrą tarpukario Kaune sklandys legendos.

     Neaišku, ar šiame poeto gyvenimo etape būta tikros meilės, tačiau to jausmo užuomazgų tikrai buvo. Deja, apie tai spręsti tegalime remiantis vieninteliu šaltiniu – keliais sakiniais iš autobiografijos My lady, bet ir šie nedaug tepasako:

     (...) tada buvo madinga formulė, kuri ir dabar populiari, nes ją dažnai galima pamatyti gatvės bei pravartės asfalte ar net mūro sienoje. Mano formulė buvo rašoma A + J = meilė, t.y. Alina plius Juozas lygu tai pačiai meilės deivei, tačiau iš tos formulės liko tik jaustukas aj!

     Apie santykius su paslaptingąja Alina dabar nieko konkretaus negalima pasakyti, tik spėti, kad meilė užsiliepsnojo apie 1917-1919 m., nors My lady autorius teigia, jog dar anksčiau (apie 1916 m.)... Žinoma tik tiek, kad Alina Petrauskaitė buvo pirmojo 1919 m. Žagarėje įsisteigusio dramos, muzikos ir dainos ratelio Varvas pirmininko J.Žlabio sekretorė. 1919 m. poetui išvykus į laikinąją sostinę, santykiai greičiausiai nutrūko.

     Beje, apie Varpo veiklą verta papasakoti plačiau. Pirmininkaujant Žlabiui, čia tariamasi dėl lietuviškiems vakarams pasirenkamų veikalų, režisuoti kviečiamas A.Macevičius, chorui vadovauti – M.Liuberskis, numatomi šokių ir žaidimų organizatoriai. Greičiausiai paties pirmininko iniciatyva priimtas nutarimas afišų neversti mažumos gyventojų kalbosna (53, p. 399). Kuriama biblioteka. Žlabys groja miesto dūdų orkestre. Taip pat 1919 m. pirmoje pusėje pirmojo specialaus literatūrinio leidinio Šaka organizavimu Kaune susirūpinusį poetą F.Kiršą pasiekia jaunojo žagariečio eilėraščiai, skirti šiam almanachui, kuris taip ir nepasirodė (37, p.104). Taigi paskutinis pavasaris, kaip ir visi Žagarėje praleisti metai, buvo išties aktyvus ir prasmingas. Deja, tolesni gyvenimo įvykiai gerokai pakoregavo iš prigimties atvirą bei visur dalyvauti besiveržiantį poeto būdą.

     Karas sugriovė tariamai pastovią tvarką Europoje, sustiprino engiamų tautų politinį aktyvumą. Lietuvos visuomenei susiklostė palankios sąlygos siekti nepriklausomybės. Po ilgų derybų gautas vokiečių valdžios leidimas Vilniuje sušaukti Lietuvių konferenciją (1917 m. rugsėjo 18-22 d.), kurioje žagariečiams atstovauja kun. V.Jarulaitis ir A.Kvedaras. Grįžę į Žagarę, jie pasakoja gyventojams apie konferencijos darbą, aiškina, kad Lietuva greitai bus nepriklausoma valstybė. Jau 1918 m. vasario pabaigoje žagariečiai sužinojo apie Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Tačiau, anot Žlabio, dar 1919 m. pradžioje Lietuvos valstybės akto sukaktuvės Žagarės mieste ir apylinkėj e niekas nešvenčia, nes čia dar buvo Maironio minima „po Lietuvą žiema" (28, p.318).

     Vokiečiams pasitraukus, 1918 m. gruodžio mėnesį miestą užplūsta latvių raudonųjų šaulių 8-ojo pulko kariai. Valsčiaus ir miesto komitetai išvaikomi (50, p.63–106). 1919 m. sausio 7 d. Naryškino dvaro manieže įvyksta mitingas, kuriame išrenkama vadinamoji darbininkų ir mažažemių valstiečių atstovų taryba. Dvidešimtmetis Juozas Žlabys – vienas iš šios politinės mokyklos dalyvių. Gana anksti politiniais Lietuvos reikalais susidomėjęs jaunuolis, nuo pat Pirmojo pasaulinio karo pradžios sekęs ne tik savo krašto, bet ir viso pasaulio įvykius ir visais klausimais turjs savo nuomonę, nusprendžia ją išsakyti. Žlabys mitinge buvo vienintelis, kuris išdrįso prabilti lietuvių kalba, – jo įsitikinimu, tai, jog lietuviai verčiami kalbėti rusiškai ar latviškai vien todėl, kad šios kalbos yra vyraujančios, yra neteisinga ir negalima to leisti, – tai yra prievarta (28, p.320). Tik po jauno karininko kalbos gydytojas M.Kuprevičius (tas pats, pas kurį Žlabys dar prieš karą susitikinėdavo su V.Bičiūnu) su kitais inteligentais išdrįsta iškelti klausimą: kodėl komitete kalbama vien latviškai ir rusiškai, o lietuviškai – ne? Po šio įvykio žagariečiai surenka parašus po prašymu lietuviams Vykdomajame Žagarės komitete kalbėti gimtąja kalba. Žlabys prisimena, kad po šio įvykio sulaukta ir reakcijos:

     Tik staiga, kai buvau kitame kambaryje ir su visa šeima ketinome sėstis prie stalo, išgirdau svetimų žmonių balsus. (...) Aš sustojau per du tris žingsnius nuo durų, nes tai buvo momentas, ar aš išeisiu, ar kas įeis... Tik staiga išgirdau, kad kažkas suklykė, kartu buvo atidarytos durys, ir pamačiau tragišką vaizdą. (...) Prieš langą trys kareiviai buvo nukreipę savo karabinus į šeimos narius, motina buvo parklupusi ir sunėrusi rankas. (...)

     Po to milicininkai padaro kratą įtariamojo kambaryje, o pokalbis pratęsiamas kariškai revoliuciniame tribunole. Jokio sąmokslo neišaiškinus, Žlabys netrukus paleidžiamas, jį pasitinka tėvas. Tai, anot rašytojo, buvo išganinga valanda (...). Džiaugiausi, kad išliko sveiki šeimos nariai. Gaila buvo tų skausmo ašarų (28, p.321, 331). Apgailestavo ir dėl visos Žagarės, kai į ją ėjo iš vienos pusės raudonoji armija, o iš kitos – vokiečių daliniai, kai miestas liko tarsi niekieno žemėje. Tai buvo pirmasis Juozo Žlabio teismas. Taigi priežasčių džiaugsmui, kuris užplūdo ambicingą tėvynės gynėją išgirdus apie kuriamą nepriklausomos Lietuvos kariuomenę, pakako. Tikėdamasis ir pats prisidėti prie kitokio Lietuvos valstybės gyvenimo kūrimo, Žlabys tampa savanoriu ir 1919 m. vasarą palieka gimtąją Žagarę...

     ŽAGARĖ – KAUNAS

     1919 m. birželio 19-ąją į Kauną atgužėjo visas traukinys moksleivių ir savanorių. Vakarop jie ilga gatve, apsodinta viduryje medžių eilėmis, buvo nuvesti į etapo komendantūrų, kur jokių gultų nebuvo, tad miegojo kiekvienas kaip išmanė ir galėjo. Gal kai kas ir kieme persnūduriavo (26). Tokia buvo pirmoji Juozo Žlabio naktis Kaune, mieste, su kuriuo jis susiejo visą savo gyvenimą. Tačiau Žagarė visada liko brangiausia, nes čia buvo tėvų namai (45).

     Laikinojoje sostinėje Raitelių pulko kareivinės tampa pirmaisiais Žlabio namais. Reikėjo mokytis prižiūrėti arklį – didžiausią raitelio ginklą. Kareivinės buvo Žaliakalnyje, prie Vileišio aikštės. Čia ir prasidėjo rimta literatūrinė veikla, nors kariuomenės aplinka jai buvo tolima ir svetima (47, p.169). Radęs valandėlę laisvo laiko, jaunas karininkas užsilipa ant arklidės, perrašo kelis iš Žagarės atsivežtus eilėraščius ir nusiunčia juos į dienraštį Lietuva (1919-1928). Sonetus be jokio pasikalbėjimo, aptarimo (44) išspausdina Faustas Kirša (trioletas apie Žagarės negilių, bet gražių ir mylimų Švėtės upę buvo paliktas ir paskelbtas vėliau toje pat „Lietuvoje"), vėliau dar atsiunčia laišką, kuriame teigia, jog mato jame būsimą poetą, ir prašo eilėraščių almanachui Šaka. Eilėraščius Juozas pasirašo Žengė – tai susiję su kariuomene, stt komanda „Žengte marš!" Kažkoks kategoriškas imperatyvas reikalavo veržtis priekin, pirmyn, uerim li... (29, p. 14) – slapyvardžiu, kuris tapo lygiaverte Žlabio pavardės dalimi. Autobiografijoje My lady ta džiaugsminga akimirka, kai jaunas karininkas išvydo tiksliai, be jokio svetimo žodžio, išspausdintus sonetus, taip aprašyta:

     Po poros savaičių, kai valiau žirgą, kitas kareiviukas išskleidęs laikraštį žiūrinėjo. (...) Pagautas nuotaikos, paprašiau duoti man laikraštį truputį pažiūrėti, prinešiau jį prie žirgo šnervių ir pasukau akių linkui, sakydamas: „ – Še, žiūrėk, tai mano eilėraščiai!" Žirgas suprunkštė, matyt, pajuto dažų kvapą, bet nieko man neatsakė. Aš išskėčiau puslapius ant jo nugaros, lyg tai būtų Pegaso sparnai. (29, p. 14)

     Nei tam kareiviokui, nei kam nors kitam Žlabys nesako, kad tai jo eilės, kurį laiką laikosi incognito, tarsi pats tuo netikėdamas. Faustą Kiršą jis laikė pirmuoju savo mokytoju žengiant į literatūrą ir buvo jam dėkingas. Asmeniškai jie susipažino kiek vėliau, 1920 metų pabaigoje, Žlabiui atvykus į Karo mokyklą. Čia Kirša drauge su majoru V.Biržiška, būsimuoju bibliografu, ruošia jaunus karininkus.

     Reiktų pabrėžti, jog Žlabys nebuvo vienintelis rašytojas, tapęs savanoriu, – 1920 m. spalio 9 d. L.Želigowskiui užgrobus Vilnių, šimtai studentų, gimnazistų ir pradedančių literatų stoja į Lietuvos kariuomenę: S.Santvaras, J.Tysliava, P.Ruseckas, H.Baltrušaitis ir kt. Į Geležinio Vilko pulką įsirašo S.Šimkus, K.Binkis, drąsindami dainomis ir eilėraščiais menkai aprengtus ir silpnai ginkluotus kareivėlius (42, p.137). 1921 m. pabaigoje Žlabys baigia I-ojo Lietuvos Prezidento karo mokyklos IV laidą, pakeliamas į pėstininko leitenanto laipsnį su vyresniškumu ir paskiriamas į 3-qjį kavalerijos pulką (3). Beje, prieš įstojant į karo mokyklą, Juozui tenka kurį laiką padirbėti kareivinių raštinėje (čia turėjo pereiti po ilgos ligos dar 1919 m.), kur įgyja raštininko specialybę. Jaunajam husarui tai buvo naudinga patirtis: kone trejus metus (nuo 1923 m. gruodžio 3 d.) jis išdirba steigiamos pulko karininkų bibliotekos darbuotoju, atstovauja kariuomenės reikalams spaudoje: Karyje (išspausdinta netoli pusšimčio trioletų ir kareiviško gyvenimo sunkumus poetizuojančių eilėraščių), Mūsų Žinyne, Karde. Žlabio eilėraščiai spausdinami ir Lietuvoje, Sekmojoje dienoje (čia skelbiama ir K.Binkio poezija; šiame leidinyje išryškėja lietuviškasis avangardizmas), kituose laikraščiuose. Sekmojoje dienoje išdrįsta pasirašyti J.Žlabys-Zengė. Veikiamas K.Binkio Botanikos įspūdžio, jis nori būti toks pats ekspresyvus: ėmė ieškoti šėlstančių emocijų (...). Bet tai dar nebuvo nei ekspresionizmas, nei futurizmas (37, p. 160–161). Žurnalistiką skelbia Kazio Jotmylos slapyvardžiu: Straipsniams į Vilniaus spaudą pseudonimų nusikaliau iš „joti" ir „mylėti". Vėliau sužinojau, kad jis ydingas, kad taip du veiksmažodžiai nejungtini (48, p. 170). Vis dėlto Jotmylos vardas labai daug pasako apie anuometines Žlabio nuotaikas, apie jaunystę, susijusią ne tik su literatūra, bet ir su kardu, su žirgu.

     Į Kauną atsikėlus Lietuvos vyriausybei, čia ima telktis visas meninis gyvenimas: įkuriamas oficiozas Lietuva, pradeda eiti Kauno žodis (1919), atsikuria prieškarinės periodikos leidyba. Užverda intensyvus valstybės ir kultūros kuriamasis darbas. Kaip ir J.Žlabys, į nepriklausomybės kovą stoja P.Morkūnas, V.Montvila, F.Neveravičius ir kiti rašytojai. Žengė prisimena: čia, Kaune, vyravo „Gėlių dienos" nuotaika su jau žinomais poetais (29, p.14). Iš tikrųjų vienkartinė Gėlių diena, išleista 1919 m. birželio 1-ąją, buvo pirmasis naujo laikotarpio lietuvių literatūrinio gyvenimo Kaune ženklas. Leidinį parėmė Lietuvos moterų globos komitetas, sudarė K.Binkis. Čia išspausdinta F.Kiršos, M.Vaitkaus, I.Šeiniaus kūrybos. Į lietuvių literatūros istoriją Gėlių diena įėjo pirmąja Binkio Utų publikacija, kuri, anot J.Žlabio-Žengės, ir išgarsino šj leidinį (12, p. 5). Pirmuosius gyvenimo laikinojoje sostinėje metus rašytojas prisiminė kaip didžiulio aktyvumo, pakilimo laiką, pastangas veržtis, organizuotis, kovoti su bolševikais ir su lenkais. Aktyvus, j au Žagarėje pradėjęs domėtis valstybės reikalais bei politika jaunuolis negalėjo likti nuošalyje: Lietuvai žengiant pirmuosius nepriklausomybės žingsnius, reikėjo apginti jos valstybingumą (54).

     Laisvalaikį Žlabys skiria skaitymui, kūrybai. Į jo rankas patenka iliustruotas literatūros, meno ir kultūros žurnalas Veja (1919, pirmuosius du numerius redagavo K.Binkis), kuriame spausdinama ne tik realistinės, bet ir neoromantinės bei impresionistinės pakraipos rašytojų (A.Vienuolio, L.Giros, M.Vaitkaus, V.Bičiūno) kūryba. Bendradarbiaudamas spaudoje, Žlabys susipažįsta su keturvėjininkais – J.Tysliava, J.Petrėnu-P.Taruliu, S.Šemeriu, kuris ir pakviečia jauną karininką į pirmąjį padielninką: Vieną kartą Salys Šemerys, sutikęs mane atsitiktinai Laisvės alėjoje, staiga pakvietė: „Girdi, užeikime pas Kazį Binkį". Man liko, be abejo, tik sutikti; ir mudu nužingsniavome į Maironio gatvę (...).

     Pirmasis vizitas užtruko neilgai, Žlabiui nereikėjo nieko perskaityti, tačiau apsilankius pas Binkį antrąsyk, jau neišsisuko: tai buvo pirmas kartas, kai Žengė turėjo skaityti prieš auditoriją. Nors eilėraštis apie žibintus paldieninkų (ar padielninkų) tėvo buvo sukritikuotas kaip turįs per daug ryškų ryšį su simbolizmu, jaunojo poeto tai neatbaido, – šį ir visus kitus literatūrinius keturvėjininkų vakarus J.Žlabys-Žcngė išsaugojo atmintyje kaip brangiausias ir reikšmingiausias pamokas, turėjusias didžiulės įtakos jo poezijai: K.Binkis vis kalbėjo (...), kad kiekvienas turįs surasti, parodyti savo stilių. O kas yra stilius? Tai galvojimo menas, tai tematika (12, p.6).

     Dalyvavimas keturvėjininkų paldielninkuose įkvepia Žlabiui pasitikėjimo savimi kaip poetu, kūrėju. Išgirsti K.Binkio, J.Tysliavos ir kitų literatūriniuose vakaruose dalyvaujančiųjų vertinimus, jo kūrybos kritiką Juozui Žengei buvo tiesiog būtina, bet ne vien dėl to, kad galėtų ramiai reikštis Keturiuose Vėjuose, nuo kurių jis apskritai buvo gana nepriklausomas – savo eilėraščius čia spausdino tik nuo 2-ojo numerio. Tam tikri vertinimai Žlabiui pirmiausia rūpėjo kaip akstinas pamąstymams, kaip pradžia literatūrinėms diskusijoms, kurioms niekada nesugebėjo atsispirti.

     Poetas pasirodė esąs tikras eruditas, mėgstantis diskutuoti, visais klausimais turintis savo požiūrį, tačiau pakantus ir kitų nuomonei. Tiesa, pastaroji savybė ilgainiui vis blėso. Bronys Raila, jauniausias Keturių Vėjų sambūrio dalyvis, įsitraukęs į jį tik 1927 metais, atsimena Žengę kaip žmogų, visuomet palaikantį pradedantį kūrėją: debiutas beveik nepavyko. (...) Jis man uždėjo ranką ant peties ir sako beveik tėviškai: „Eilėraštis buvo geras, Brony. (...) Man labiausiai patiko teisingas skambėjimas – pypy pepel (49, p.270). Iki gyvenimo pabaigos rašytojas išliko itin atidus ir atlaidus kuriantiesiems, laikėsi principo, jog niekada negalima niekinti kito kūrybos, o tik skatinti.

     Nesvetimas Žlabiui šiuo laikotarpiu bohemiškas gyvenimo būdas; vakarais ar laisvalaikiu rašytoją dažnai galima sutikti Laisvės alėjoje, Laisvės restorane, kur rinkdavosi dauguma tarpukario Kauno menininkų, teatro darbuotojų, žurnalistų. Tai buvo beveik bohemiško turinio restoranas. Tačiau jis imponavo ir savo „laisvės" kategorija (26). Čia jis susipažįsta su Juozu Petrėnu – šmaikščiu karo valdininku su vokiečių spalvos bei „grau" (pilku) munduru (26). Meninė bohema jau pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvoje atsiskleidžia kaip autonomiško literatūrinio gyvenimo terpė. Užsidarius Laisvei, mėgstamiausia menininkų užeiga tampa Konrado kavinė, o jos lankymas – literatūrinės (ir ne tik) bohemos įpročiu. Čia kartais susirenka ir keturvėjininkų grupė, perėmusi ankstyvųjų ekspresionistų bohemos manieras: vadindavosi broliais, svarstydavo literatūros klausimus, pasistatę buteliuką (25, p.380). Konrado kavinėje buvo galima susitikti beveik su visais žurnalistais, pasikeisti informacija, ir tam jaunas karininkas skyrė kiekvieną laisvesnę popietę...

     1922 m. Juozą Žlabį pasiekia liūdna žinia – miršta mama. Tais pačiais metais sesuo Marija baigia keturias Žagarės progimnazijos (nuo 1919 m.) klases, įsitraukia į 1920 m. įsikūrusį šaulių būrį, kuriam priklauso choras ir bibliotekėlė. Tėvui prie malūno dabar padeda vienintelis Anicetas. 1923 metais tėvas veda antrąkart – beveik 20 metų už save jaunesnę Marijoną Rakštytę, kuri, anot N.Preikšaitės, be mamos likusiems vaikams buvo labai gera, švelni, ir anūkai jų vadino močiute, Žlabio mamų – senele (19).

     1922 m. vasario 16 d. atidaromas Lietuvos universitetas, kur paskaitas skaito M.Biržiška (senosios lietuvių literatūros istorija), J.Tumas-Vaižgantas (XIX a. lietuvių literatūra), V.Krėvė-Mickevičius (rusų ir lenkų literatūros). Universitetas sustiprina lietuvių literatūros pagrindus, akademinę literatūros kritikų (55, p. 46). Nuo pat atvykimo į Kauną Žlabys nori studijuoti – karo mokslų nepakanka. Kada tiksliai jis įstoja į Lietuvos universitetą, neaišku, labiausiai tikėtina, kad trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio sandūroje ar dar anksčiau.

     Žlabys nebuvo mokęsis lotynų kalbos ir neturėjo atestato, todėl Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas M.Biržiška pataria: Tai pirma stok į ekonomikų, paskui pasiruoši ir pereisi į teisę (45). Čia studentui erudicija ir akademine kultūra imponuoja tikra teisės mokslų enciklopedija M.Romeris (ketvirtajame dešimtmetyje universiteto rektorius), intriguoja P.Šalčiaus paskaitos. Lietuvos universitetą ilgiau ar trumpiau lanko ir kiti keturvėjininkai (S.Šmerauskas-Šemerys, J.Petrėnas), nepriklausantys jokioms grupėms rašytojai J. Paukštelis, J.Grušas, J.Graičiūnas ir kt. Turint galvoje, j og svarbiausi trečiojo dešimtmečio literatūros įvykiai (pvz., Keturių vėjų sambūris) gimsta anksčiau, dar ne universitete, ši aukštoji mokykla yra daugiau viduriniosios literatų kartos įsitvirtinimo visuomenėje bei kultūriniame gyvenime atrama bei raiškos erdvė (55, p.47) (Žlabys priklauso jaunesniajai – ketvirtojo dešimtmečio – kartai). Daugelis rašytojų šalia savo dalykų renkasi literatūrą kaip šalutinę specialybę. Universitete galioja dalykų, o ne kursų sistema, t.y. studentas pats gali rinktis, kada kokį dalyką išklausyti. Negalima atmesti galimybės, jog Žlabys, aktyvus Kauno literatūrinio gyvenimo veikėjas, poetas, tuo irgi pasinaudoja, bet studijų nebaigia.

     1926 m. liepos 16 d. baigęs aukštuosius Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto kursus, 1927 m. pradžioje Žlabys paskiriamas vyresniuoju pulko karininku – leitenantu. Tarnyboje Juozas pasižymi punktualumu, griežtumu, reiklumu; valdiniai j į visuomet gerbia, nes yra ne tik griežtas, bet ir teisingas – ši savybė ryški ir vėliau. 1927 m. tarnybos atestacijoje skaitome tokį įrašą:

     Vyr. leit. Žlabis įdomaujasi ir sena karo literatūra, ir įgytas žinias sumaniai sugeba pritaikyti. (...) Netarnyboj kiek šiurkštūs santykiai su nekuriais karininkais, bet tai priežastis jo būdo savybių. Tarnybai tas nekenkia. (3, p.27)

     Taigi jau kariuomenėje pasireiškė šiurkštokas Žlabio būdas, kuris tiko leitenantui, bet šaltumas, griežtumas, komandavimas kitiems kuo toliau, tuo labiau ryškėjo ir asmeniniame gyvenime, santykiuose su artimaisiais. N.Preikšaitė prisimena:

     Dėdės bendravimas, kaip ir poezija, buvo „laužytas". Aš vadinau jį „kepurninku", t.y. žmogumi, kuris aplink save apsitvėręs tvora ir į savo pilį nieko neįsileidžia. „Kietas" vyrukas – visais laikais. (19)

     1924-1930 metai itin palankūs ne tik tarnyboje. Šiuo tarpsniu Žlabys sukuria nemažai avangardistinių eilėraščių, iš kurių keli išspausdinami Keturių vėjų žurnale. Jaunas poetas – karininkas atkreipia literatūrinės visuomenės dėmesį savo kūrybiniais ieškojimais, kai kurie eilėraščiai patenka į antologijas, verčiami į rusų, lenkų, estų, žydų (jidiš), esperanto kalbas (38, p. 223). Žlabys tikisi išleisti eilėraščių rinkinį Pavasario gramatika, tačiau šis sumanymas, kaip ir daug kitų, sužlunga, o poezija ir toliau spausdinama įvairiuose leidiniuose.

     Čia vertėtų paminėti Krivulę – pirmąjį rentabilų iliustruotą žurnalą, kuris skelbia vidutiniam skaitytojui taikomą prozą, vertimus, spaudos apžvalgas. Tokios spaudos poreikį tarpukario visuomenėje rodo tai, kad tris pirmuosius Krivulės numerius leidėjams tenka pakartoti. Tuo metu karininkas taip pat bendradarbiauja Klaipėdos žiniose (1924-1926), J.Paleckio Rygoje įkurtame, o 1927 m. perkeltame į Kauną Naujame žodyje (1925-1933), Dienoje (1929-1939).

     Juozas Žlabys buvo dešiniųjų pažiūrų, nepriklausė jokiai partijai, tačiau nepaliovė gilintis į politiką. 1926 m. dalyvauja K.Griniaus pašalinimo akcijoje, – teigia rašytojo globėja doc. I.Laptevaitė (18). Šių įvykių detalės nėra iki galo aiškios. Tačiau žinoma, jog A.Smetona iš tikrųjų apie 1925 metus suartėja su karininkija. Bendravimas abipusis: Smetonai reikia įgyvendinti idėją patekti į valdžią, o karinei vadovybei tiko kieto režimo šalininkas, autoritetingas ir žinomas visuomenei žmogus (43, p. 128–129). Pats Žlabys nelaikė Griniaus pašalinimo perversmu – jis sakė tik vykdęs tai, kas buvo įsakyta aukštesnių... Nuo 1929 m. lapkričio 23 d. Žlabys – I-ojo husarų Didžiojo Lietuvos etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos pulko kapitonas. Apie šį laiką ar dar anksčiau jis suartėja su voldemarininkais (1, 15), susipažįsta su prof. A.Voldemaro adjutantu majoru Matulevičiumi. Kapitonui įstrigo A.Voldemaro kalbos:

     Mokėjo metaforą pavartoti. Kartą grįžęs iš Ženevos, kur buvo susitikęs su Pilsudskiu, vietoj to, kad pasakytų trafaretiškai „mūsų Vytis", pasakė: „mūsų žirgas įjos į Vilnių"... Matot, tada kasmet norėjom įjot į Vilnių. (47, p. 171)

     Užgrobto Vilniaus problema J.Žlabiui itin aktuali ir kaip karininkui, ir kaip piliečiui, – ir pasitraukęs iš Lietuvos kariuomenės, jis nesiliaus domėtis šiuo klausimu, analizuoti lenkų spaudą; gal tuo profesorius ir sužavėjo – Vilniaus klausimo užaštrinimu, – Žlabys manė, jog lietuviai per daug pasyvūs, nekovoja.

     Einant pulko kapitono pareigas, Žlabiui tenka keliskart stovėti šalia A.Smetonos – kariuomenės pajėgų vado. Jam pasiūloma susidomėti prezidentu, fiksuoti blogus jo darbus. Rašytojas kategoriškai atsisako: Kitaip negalėjau. (...) mano teisybės ženklas buvo kardas (48). Žlabys ir iš kitų pirmiausia reikalavo padorumo – tai jam buvo svarbiausias žmogiškumo matas, teigia N. Preikšaitė. 1931 m. sausio 12 d. Juozas patvirtinamas pulko žemesniųjų karininkų garbės teismo nariu.

     Vadinamajame voldcmarininkų puče (1934 m. birželio 7 d.) karininkai, anot Žlabio, tik vykdė kariuomenės aukštosios vadovybės planą: tai buvo ne karininkų grupės sukilimas (...). Ko norėta, ko tikėtasi? Kad būtų aktyvesnė mūsų vyriausybė... Norėta, kad su A.Smetona kartu galėtų veikti profesorius Voldemaras... (48). Raitelių eskadrono kapitonas tą lemtingą dieną neturi vilties nuversti prezidentą, be to, tiesiogiai sukilime nedalyvauja dėl operuoto rankos piršto, nors apie rengiamą akciją žino. Karininkams, dalyvavusiems šiame puče, A.Smetona liepia grįžti ir tęsti tarnybą, pažada maištaujantiems neprisiminti tos nakties (48). Tačiau tarnybos byloje jau 1934 m. birželio 15 d. įrašas skelbia: š.m. birželio mėn. 7 d. įvykiams ištirti k-jos nutarimu laikomas areštuotu savo bute (3, p.27). Tą pačią dieną Žlabys atleidžiamas iš pulko komendanto ir pulko švietimo karininkų pareigų, o liepos 10-ąją – iš karo tarnybos, išbraukiamas iš pulko karininkų sąrašo. Per 24 valandas buvęs eskadrono kapitonas turi apleisti Kauną, tačiau Žlabio niekas neprigriebia, ir jis lieka mieste: režimas privengė per prievartą keliaujančio ir galinčio dėstyti tiesą žurnalisto... (47, p.174).

     Taip laimingai baigiasi 15 metų trukusi Juozo Žlabio karinė karjera. Nuo eilinio pakilęs iki kapitono, nepriklausomos Lietuvos karininkas visą gyvenimą tuo didžiavosi, džiaugėsi apdovanojimais: Vytauto Didžiojo 5-ojo laipsnio ordinu, Nepriklausomybės medaliu. Užsispyręs, pavyzdingas, drausmingas, kai kada nervingas, ambicingas – tai bruožai, kurie dažni paskutinėse kapitono tarnybos atestacijose, kaip ir šis sakinys: Tinka užimamai vietai. Paskutinėje, 1933 metų, atestacijoje užsimenama, kad atkaklus, tvirto charakterio ir gabus kapitonas Juozas Žlabys tinka užimti aukštesnę vietą iš eilės, bet šitai jau neįvyksta.

     Atsisveikinimas su Lietuvos kariuomene buvo skaudus smūgis prisiekusiam tėvynės gynėjui, tačiau labiau nei aukštesnės vietos Žlabys gailėjo žirgo.

     Pirmą kartą savųjų nuskriaustam, bet, laimė, turinčiam kaip kardas aštrią plunksną Žlabiui netrukus vėl nusišypso sėkmė – kolega keturvėjininkas A.Gricius padeda įsitvirtinti Lietuvos aide: čia išspausdinami keli straipsneliai iš kariško Žlabio gyvenimo. Dienraščio vyriausiasis redaktorius I.Šeinius, matyt, skaitydamas savo laikraštį ir atostogų metu (26), palankiai įvertina buvusio karininko darbą ir pakviečia jį pokalbiui. Žlabys pažada rašyti daugiau.

     Bendradarbiavimas Lietuvos aide suteikia galimybę vis dažniau lankytis netoli nuo redakcijos esančiame Karo muziejaus sodelyje, įvairiose iškilmėse ir sueigose (galbūt jau čia Žlabys susipažįsta su muziejaus darbuotojais, būsimu direktoriumi P.Tarasenka), – Karo muziejus su savo aplinkuma buvo lyg lietuviškas kiemas, kur gyventojai (...) dalindavosi džiaugsmais ir vargais (26). Tais pačiais 1934 metais laikraščio korespondentas nusprendžia stoti į Lietuvos žurnalistų sąjungą. Nario žinių lape Žlabys išvardija svarbiausias gyvenimo datas ir trumpai išdėsto savo žurnalistinio darbo patirtį:

     Aktyviau spaudoje pradėjau dirbti būdamas kariuomenėje, Kaune. Rašiau karo spaudoje. „Kary" rašiau daug šiaip ir beletristikos, poezijos, korespondencijos, atskirų vaizdų, feljetonų ir atskirų karo straipsnių. (...) „Mūsų žinyne" – atskirų karo straipsnių ir įvairių literatūros recenzijų. Kai kurie straipsniai išleisti atskirais spaudiniais. (...) Dabar esu „Lietuvos aido" korespondentas ir dirbu visoje karo spaudoje.

     Prie prašymo pridėti Kario, Lietuvos aido, Mūsų žinyno, Mūsų krašto, Literatūros naujienų, Ūkininko patarėjo, Kardo pažymėjimai, įrodantys bendradarbiavimą šiuose leidiniuose. Lapkričio 16 d. prašymas patenkinamas. Kaip žurnalistui Žlabiui suteikiamos kai kurios nuolaidos (pvz., susisiekimui), atsiranda daugiau galimybių apsilankyti kitose šalyse, susipažinti su jų kultūra. 1935 m. vasarą patenkinamas prašymas vykti į Estiją bei Latviją, kur dalyvauja tų šalių žurnalistų suvažiavime, studijuoja estų ir latvių kultūrą, literatūrą, kalbą. 1940 m. pavasarį vėl vieši Latvijoje, Estijoje, užsisako jų žurnalistų sąjungų leidinių. Bendradarbiaujant su LŽS, Žlabys domisi ne tik kalbos, bet ir politinio, visuomeninio Lietuvos gyvenimo klausimais: studijuoja kaimyninių valstybių spaudą, rašo straipsnius apie Europos politiką, karo grėsmę, vedamuosius svarbių Lietuvai ir Kaunui įvykių temomis (30).

     Darbas tarpukario spaudoje leidžia pasireikšti tokioms Žlabio savybėms kaip užsispyrimas, įžvalgumas, smalsumas, aktyvus domėjimasis ne tik savo krašto, bet ir viso pasaulio politiniu, visuomeniniu gyvenimu, literatūriniams gabumams ir nepaprastai plačiam akiračiui. Svarbiausias jo kaip žurnalisto tikslas tuo metu – informuoti visuomenę, nors pats po lemtingų birželio 7-osios įvykių buvo linkęs laikytis neutraliai. Žurnalistui diplomo niekados neužteks, nes jį visados turės papildyti kūrybinė praktika (24), – mano J.Žlabys ir, tarsi patvirtindamas tai, įstoja į 1932 m. įsikūrusią profesinę lietuvių rašytojų organizaciją – Lietuvių rašytojų draugiją (tikslios priėmimo datos sužinoti nepavyko), kuriai iki Antrojo pasaulinio karo priklausė apie 90 lietuviškai rašančių literatų. LRD rūpinasi premijomis, paskolomis, palaiko ryšius su užsienio rašytojų organizacijomis, rengia literatūros vakarus.

     J.ŽIabio-Žengės poezija įtraukiama į pasikeitusią ketvirtojo dešimtmečio literatūrinę situaciją simbolizuojančią poezijos antologiją Antrieji vainikai (1936). Be to, dar 1930 m. išleidžiama jo knygelė Anykščių šilelis. Nervuota poema (21), kurios pirmosios publikacijos pasirodė jau anksčiau, o 1940 m. – apsakymų rinkinys Gyvenimo novelės. Čia nurodyta, jog spaudai jau paruošta: Pavasario gramatikos, literatūriniai škicai Didysis Keturių vėjų teismas, 3 veiksmų šaržas Nuotykiai literatūros mašinų skyriuje, verčiama A.France'o Silvestro Bonnard'o nusikaltimas (22, p.6). Deja, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, minėtų darbų įgyvendinimas atidedamas neribotam laikui. Šiaip ar taip, Žlabys kaip rašytojas ir kaip žurnalistas labai prisideda prie 3–4 dešimtmečių Lietuvos, o ypač Kauno literatūrinio bei visuomeninio gyvenimo pakilimo. LRD ir LŽS nariu jis buvo iki 1940 metų, o prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, tampa dienraščio Į laisvę darbuotoju.

     Maždaug nuo trečiojo dešimtmečio vidurio iki 1944 metų, antrosios sovietų okupacijos, J.Žlabys-Žengė gyvena Žaliakalnyje.

     Vokiečių laikais (1941–1944) Kaune sklido gandas, kad Žlabio kambaryje (...) tiek daug knygų, spaudos ir popieryno, kad niekur negali tilpti rašomoji mašinėlė – ją, pakibusią ore, laikė tik lubose įtvirtintas geležinis kablys. (35)

     Jau Žagarėje išryškėja rašytojo aistra knygoms. Žinoma, laikinojoje sostinėje ją dar pakursto palankesnės sąlygos reikiamai literatūrai gauti (bibliotekos, knygynai). Žlabys pagarsėja kaip žmogus, visiškai abejingas materialiniam pasauliui: vietoj naujesnio rūbo ar daikto jis perka knygas, spaudą. Laikydamasis nuomonės, jog biblioteka reikalinga, kad sutaupytum laiko (45), poetas įsigyja literatūros įvairiausiomis temomis ne tik lietuvių, bet ir prancūzų, vokiečių, rusų kalbomis. N.Preikšaitė prisimena: Buvo nepaprastai plačios erudicijos, tikras bibliofilas. Knygas pirko tiesiog tam, kad turėtų, nebūtinai skaitytų, jam reikėjo jausti knygas, žinoti, kad jos jį nuolat supa (19). Tuo metu, kai visos menkos pajamos už darbą spaudoje (kartais, o ypač artėjant karui, už straipsnius ar kitą kūrybą kai kurie leidiniai apskritai nemokėjo) išleidžiamos knygoms, laikraščiams įsigyti, į Jankaus g.10 vienas po kito plaukia Mokesčių inspekcijos pranešimai apie nesumokėtus delspinigius.

     15 metų trukusi tarnyba kariuomenėje paliko pėdsakų: Juozas Žlabys tampa šaltu žmogumi, itin reikliu ne tik sau, bet ir kitiems, gana nervingu. Aplinkiniai, o pirmiausia šeima, tai patiria, o Anicetui vis dažniau tenka malšinti vyresniojo brolio sukeltus konfliktus. Savotiškas rašytojo charakteris – viena pagrindinių priežasčių, kodėl patrauklus, inteligentiškas vyras taip ilgai nesukuria šeimos. Be to, asmeniniam gyvenimui aktyvus žurnalistas, rašytojas, karininkas tiesiog neranda laiko – sąžiningas darbas buvo tai, ką Žlabys vertino labiausiai už viską. Taip pat ir mokslą. Marijos dukros Neringa ir Lakstė nuo vaikystės žinojo, kas dėdei suteiktų tų didžiausią laimę, – tai aukštojo mokslo siekimas, ir laikė savo pareiga jo nenuvilti.

     Artimieji prisimena J.Žlabj buvus ypač mandagų, paslaugų moterims, kurių visais laikais nemažai turėjo, ir priduria, kad husaras buvo tikras mergišius, žinodavęs, kaip asistuoti damoms, kuo jas pakerėti. Kokių nors konkrečių žinių apie tikros meilės egzistavimą šiuo laikotarpiu gauti sunku: jis niekada nebuvo linkęs garsiai kalbėti apie savo asmeninj gyvenimą, nėra išlikusių jokių laiškų. Be to, neaišku, ar ilgalaikių santykių apskritai būta, – Žlabys pernelyg mylėjo laisvę, kas atsispindi net jo vėjavaikiškoje kūryboje, ir... save (19). Bet žinoma tai (poeto globotinės Eglės nuomone), jog trečiajame dešimtmetyje jis susipažįsta su Zofija Prakapavičiūte (g.1904 m. Virbališkių valsčiuje, Šekštyninkų kaime), būsimąja žmona. Tiesa, toji iškilminga diena išauš negreit, beveik po pusšimčio metų laukimo...

     IŠLIKTI SAVIMI

     1940 metais prasidėjusi sovietų okupacija sujaukė Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Naikinama tautinė Lietuvos mokykla bei švietimo sistema, pertvarkoma spauda: uždarytų laikraščių patalpose redaguojami nauji, pakito redaktoriai ir bendradarbiai. Lietuvių rašytojų draugijos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos nariams netrukus tenka pildyti buvusių trečiafrontininkų A.Venclovos ir K.Korsako išplatintas anketas: J.Žlabys-Žengė irgi pateikė savo veiklos duomenis, nurodė, kuriuose leidiniuose bendradarbiavo, kokiais vardais ir slapyvardžiais rašė. Tik kvietimo į Rašytojų sąjungą šįkart negauna, bet ir nesiteirauja: iš anksto buvo aišku, kad į naująją sąjungą nepriims (31, p.9). Užtat čia pakviečiama daug naujų rašytojų, nežinomų, parašiusių tik kokį nors propagandinį straipsnį...

     Nors J.Žlabiui vietos naujojoje sąjungoje nelieka, žurnalistas toliau aktyviai domisi visuomenės gyvenimu, politiniais įvykiais. Su kitais laikraštininkais J.Žlabys kurį laiką lanko paskaitas, kur supažindinamas su sovietine ideologija, dialektiniu materializmu; bendradarbiauja Tarybų Lietuvoje (red. J.Šimkus) ir kituose leidiniuose. Kyla klausimas, kodėl pats vis dar palaikydamas gana glaudžius ryšius su karininkų grupe, vadinama nacionalistais arba voldemarininkais, buvęs Lietuvos kariuomenės husaras tuo pačiu metu dalyvauja ir kairiųjų pažiūrų spaudoje, lanko marksizmo paskaitas. Atsakymas paprastas: jam visada labiau rūpėjo pati kūryba, o ne tai, kur ji skelbiama. Be to, keturvėjininkas buvo labai pakantus, gerbė kiekvieno kuriančiojo pažiūras ar net tikėjimą komunizmu, vengdamas skubotų išvadų. Deja, vėliau dėl to teko ne kartą gailėtis: gerai pažinojau L.Girų, J.Paleckį. Gerbiau jų pažiūras (...). Kai man buvo striuka, jie, žinoma, nepadėjo. Atvirkščiai... (47, p.176).

     Toks tolerantiškas žurnalisto požiūris, žinoma, netrukdė jam, voldemarininkui, bendradarbiauti ir Taryboje Lietuvoje. Bet ar visiems kūryba šiuo sudėtingu laikotarpiu išliko svarbiausiu rašytojo vertinimo kriterijumi? 1940 m. Darbo Lietuvoje pasirodęs A.France'o knygos Silvestro Bonuard'o nusikaltimas fragmento vertimas (Nr.l18) susilaukia atsako: netrukus Taryboje Lietuvoje išspausdinamas A.Churgino ir H.Radausko laiškas, kritikuojantis Žlabio iniciatyvą versti France'ą (šitokį stilistą!), pasak jų, nė prancūziškai nemokant (40, p.332). Buvusiam keturvėjininkui tai priminė tipišką pavyzdį: kad neprašytas svečias susiprastų, kur patekęs, valgant bulves su rūgščiu pienu ir kišant šaukštų į puodynę, kažkuris vakarieniautojas trinkteli samčiu kakton (31, p.10). Šis J. Žlabio-Žengės vertimas, kurio fragmentas net buvo sukėlęs savotišką literatūrinę polemiką (31, p.9), taip ir nebuvo išleistas atskiru leidiniu. H.Radauską labai mylėjo P.Cvirka (40, p. 333), Tarybų Lietuvos redaktoriaus J.Šimkaus bičiulis ir buvęs kairiųjų avangardistų sambūrio Trečias frontas narys, o A.Churginas savo ruožtu J.Žlabį atvirai vadino voldemarininku, piktindamasis visais leidiniais, kurie tik atverdavo jam savo puslapius. Visa tai verčia suabejoti, ar tikrai A.France'o vertimo, 1940 m. jau parengto spaudai, leidybą sutrukdė grynai techninės kliūtys...

     J.Žlabys-Žengė taip pat bendradarbiauja Raštuose. Čia redaktoriaus P.Cvirkos raginamas, rašo literatūrinio pobūdžio žinutes, iš rusų kalbos (laikraščių Literaturnaja gazeta, Inostrannaja literatūra) verčia reikalingus tekstus. Taip laikraštininkas Žengė iki karo ir gyvena, namuose ar redakcijose dažnai iki išnaktų (35) rašydamas ar kurdamas eiles. Laikydamasis nuomonės, jog kūrybos srityje geriausia yra neutrali pozicija, rašytojas išsikelia vienintelį tikslą – informuoti visuomenę apie kultūrinį gyvenimą, naujai išleistas knygas, vadovėlius ir tam skiria visą savo laiką ir jėgas.

     Atleistas iš kariuomenės kaip birželio 7-osios įvykių dalyvis, Žlabys nenustojo domėtis politiniais šalies vingiais, apgailestaudamas, kad negalės kariauti. Nors 1940 metais apie tai, ar karas užklups Lietuvą, buvo dar nežinoma, tačiau pasigirsdavo tokių pagalvojimų (31, p.10). 1941 metais jis tampa pirmųjų karo su Vokietija dienų liudytoju:

     (...) ankstų birželio 22–osios rytą, apie 4 valandą, išgirstu keletą stiprių sprogimų. (...) Kai išeinu ir pažvelgiu nuo Žaliojo kalno į pietvakarius, pamatau kelis juodų dūmų stulpus. Kažkur suzirzia zenitinis pabūklas, tad jau aišku, kad pradedama kariauti.

     Lietuvių tauta atsiduria dviejų totalitarinių imperijų kovos lauke: vieni lietuviai trokšta Sovietų Sąjungos pergalės, kiti, siekę tautinės nepriklausomybės, tikisi, kad anglosaksai sutvarkys Europą. Į du ideologinius ir teritorinius centrus karas perskelia ir lietuvių literatūrinį gyvenimą. (Plačiau žr. 42, p. 340–368). Lietuvos laikinoji vyriausybė grąžina tautinę kryptį švietimo ir kultūros įstaigų tinklui. Tai paskatina atkurti Lietuvių rašytojų draugiją, kurios pirmininku išrenkamas F.Kirša, o vicepirmininku – J. Žlabys.

     Buvęs nepriklausomos Lietuvos karininkas patiki, jog kaip tik dabar, kai sovietų kariuomenė ima krikti, gali būti atstatytas Lietuvos valstybingumas. 1941 m. birželio 23-iosios rytą Žlabys kreipiasi į Šaulių sąjungą, iš kur su trim jaunais vyrukais vyksta prie Vytauto kalno saugoti šarvuočių. Vėliau pasirodė, kad saugojo šarvuočius, kurių jau nebebuvo. Niekam neatėjus jo pakeisti, J.Žlabys patraukia namo, nešdamas šautuvą abiem rankomis, rizikuodamas sutikti besitraukiančią kariuomenę (54).

     Šis įvykis buvo paskutinis kartas, kai rašytojas, tikėdamasis dar būti naudingas tėvynei, paėmė į rankas kardą, – kitaip nei Pirmojo pasaulinio karo metais, šįkart prarastą nepriklausomybę buvęs karininkas gina tik plunksna – prižiūri, kad mūsų karštuoliai ko nors nepridarytų: vienų neapdrabstytų purvais, o kitų per daug neišgarbintų... (47, p. 174–175). Būtent su tokiu tikslu, paakintas karininkų (voldemarininkų), o tiksliau – pulkininko Bobelio, J.Žlabys-Žengė sutinka tapti dienraščio Į laisvę redaktoriumi, šį jau pirmosiomis Lietuvos laikinosios vyriausybės dienomis pasirodžiusį laikraštį leido žmonės, susiję su XX amžiumi (1936-1940) bei katalikiška ideologija. Patyręs žurnalistas Žlabys iš karto suvokia, kaip svarbu ir būtina prižiūrėti, kad į dienraštį patektų kuo mažiau Lietuvai nenaudingų straipsnių, ieškoti būdų žadinti tautą ir kultūrą. Suprasdami, jog visuomenė iš spaudos tikisi savo lūkesčių atspindėjimo, žurnalistai ima spręsti, rodos, neišsprendžiamus klausimus. Kartu su Faustu Kirša Žlabys kreipiasi į anuometinį Lietuvos saugumo vadą Čenkų, buvusį karininką, kuris padeda išlaisvinti vokiečių sulaikytą Teofilį Tilvytį; pasklidus gandui, jog į Kauno kalėjimą pateko Salomėja Nėris, ieško ir jos: jei ten ji būtų buvusi, tai greičiausiai būtume išvadavę, neabejojo žurnalistas (31, p. 11).

     1941–1944 metais Lietuvos kultūrinė veikla, kaip ir bolševikinės okupacijos laikotarpiu, išgyvena didelius sukrėtimus: vokiečiai naikina, grobia Lietuvos kultūrines vertybes, uždarinėja mokytojų seminarijas. J.Žlabys, nepaprastai dėl to išgyvendamas, visomis išgalėmis stengiasi, jog dienraštyje Į laisvę būtų pateikiama visa tai, kas naudinga Lietuvai istoriškai, etnografiškai, ekonomiškai, nors kai kada vokiečių spaudimo ir nebuvo galima išvengti. Žurnalo Ostland žurnalistai vis prašydavo jų straipsnius atpasakoti kuo išsamiau – tuo siekta pabrėžti vokiečių kultūros reikšmę. Tačiau temperamentinga keturvėjininko prigimtis ir rūpinimasis savo krašto kultūra suteikė drąsos priešintis net ir vokiečių laikraštininkams: J.Žlabys-Žengė pavadina iš Berlyno pasikviestą P.Ancevičių, birželio 7-osios bendražygį, Berent vardu ir išsiunčia jį atgal, manydamas, kad skaitytojams tai bus geras jaukas, nes jie gaus iš Vokietijos tiksliausių žinių (31, p. 11). Žlabys didžiavosi šiuo savo poelgiu: vokiečių cenzūra atsidūrė prieš jau įvykusį faktą.

     Pirmenybė, žinoma, buvo teikiama vokiečių karo reikalams bei jų politikai, tačiau negausus dienraščio Į laisvę žurnalistų būrys visada ieškojo, kaip prasiskverbti tarp tų oficialių dalykų su Lietuvos istorija (31, p. 12). J.Žlabys-Žengė – vienas aktyviausių jo narių, rūpinęsis ne tik kultūra, bet ir plunksnos draugais, patekusiais į bent kokią nelaimę: vokiečių markėmis padėta rašytojams l.Simonaitytei, K.Binkiui. Gal ir lengviau (...) voldemarininkui buvo rašytojus gelbėti (41), tačiau ne čia tikroji šio lengvumo priežastis: Žlabys visada tvirtai tikėjo, jog svarbiausia – žmogiškumas, tolerancija (juk negulima kaltinti autoriaus, jei jo kūriniai yra ne tos pačios ideologijos, kuria reiškia žurnalas ar laikraštis; 31, p. 13). Žinoma, ir slapta viltis, kad skausmo valandą galbūt ir pats sulauks palaikymo. Deja...

     1943 metų pradžioje ima išsiskirti kai kurių dienraščio darbuotojų nuomonės. Susiformavus naujam, dar artimesniam vokiečių administracijai redakcijos branduoliui, Į laisvę pavadinamas Ateitimi. Išeina F.Kirša, B.Dundulis, J.Būtėnas. 1943 m. balandį vyriausiuoju redaktoriumi tampa buvęs Lietuvos aido administratorius B.Daunoravičius-Daunoras, pažadėjęs su vokiečių pagalba padaryti laikraštį turiningesnį. Žlabiui iškyla klausimas, kaip pasielgti jam. Kai netrukus čia ima rašyti dar keli buvę Lietuvos aido žurnalistai (M.Ilgūnas, A.Merkelis), jis apsisprendžia vis dėlto likti ir bendradarbiauti. Svarbiausia tokio apsisprendimo priežastis – rūpestis, kad laikraštyje nebūtų skelbiama tai, kas tinka ir reikalinga vien vokiečiams.

     Ir toliau laikydamasis nuomonės, jog literatūrinės pažiūros turi būti tolerantiškos, Žlabys Ateityje kovoja dėl kiekvieno kultūros straipsnio ar eilėraščio, kuris vokiečių cenzūros ar savųjų tiesiog išmetamas dėl autoriaus pažiūrų neatitikimo. Stengdamasis, kad leidinyje būtų skelbiami K.Jakubėno, V.Sirijos Giros kūriniai, jis susiduria su aršiu pasipriešinimu, jam pasiūloma išeiti (pereiti į Kūrybos žurnalą), tačiau nujausdamas Ateities darbo epilogą, žurnalistas atsisako tai padaryti ir dar spėja išversti iš vokiečių kalbos knygą apie Kuršių nerijos elnius, nors vertimas taip ir nepasirodo... Kiek kainuos bendradarbiavimas su vokiečių administracija susijusioje spaudoje, Žlabys tada dar nežinojo. Nors pavojų jautė, tačiau galimybe emigruoti (traukdamiesi siūlė padėti Jonas Nelis, M.Biržiška) nepasinaudojo: buvo gaila palikti trijuose kambariuose vos telpančią biblioteką. Neturėjau kam ją palikti (44).

     Jau 1944 m. pradžioje Anicetas supažindino Juozą su Laptevų šeima, kuriai rašytojo brolis tiekdavo malkas. Vieną iš trijų savo kambarių pagal rusų valdžios nuostatas jie būtų turėję užleisti kareiviui, tad Anicetas pasiūlė patikimesnį žmogų. Poetui tai irgi buvo nebloga išeitis – vokiečiams traukiantis, buvęs Į laisvę redaktorius ir Ateities žurnalistas bijo likti namuose Jankaus g.10, kurie, beje, priklausė repatriantui, todėl buvo įtartini. Žlabys stengėsi gyventi tyliai: Niekas apie mane nieko blogo negalėjo pasakyti, betgi galėjo žinoti, kad aš visą laiką rašau (31, p. 13). Be to, name buvo sukaupta daugybė literatūros vokiečių kalba, korespondencijos, medžiagos apie Sovietų Sąjungos politinius įvykius...

     Žlabys prisiregistravo Laptevų bute Juozo Žengės vardu kaip trečiojo kambario gyventojas, bet persikelti neskubėjo – nebuvo kaip išgabenti apie 5000 knygų (5, 1.11); vis dėlto tikėtina, jog dalis literatūros karo pabaigoje pasiekė naująjį žurnalisto butą – taip išvengta visos vertingos bibliotekos sunaikinimo. Čia Juozas susipažino su Irena Laptevaite, išsilavinusia dvidešimtmete, kuri vėliau tapo karšta jo talento gerbėja ir ištikima padėjėja. Visą gyvenimą šiuos žmones siejo ypatingas ryšys: jie bendraudavo visai kitame lygyje, nebuvo jokių kalbų apie buitį (...). Jautėsi ypatingas dvasinis artumas (19), – taip Žlabio dukterėčia Neringa Preikšaitė apibūdino savo įspūdžius, kurie ją užplūsdavo kiekvieną kartą išgirdus dėdės ir Laptevaitės pokalbius; anot jos, nežemiškos šių eruditų diskusijos literatūros bei visuomeniniais klausimais nenutrūko net ir paskutinėmis poeto gyvenimo dienomis.

     1944 m. liepos viduryje į Vilnių grįžo būrys į Rusiją išbėgusių rašytojų. Tą pačią vasarą iš Lietuvos pasitraukė dauguma Lietuvių rašytojų draugijos narių. Spaudžiama sovietų, vokiečių kariuomenė pamažu traukėsi. Nors kai kurias miesto apylinkes tebelaikė vokiečiai, rugpjūčio 1 d. į Kauną įžengę sovietų kariai jau aiškino, kad dabar prasideda laimingiausios dienos (31, p.13). Juozo Žlabio ši laimė nepalietė – jis 1945 m. sausio 1-ąją įsidarbina Kauno Kariškai istoriniame (buv. Karo) muziejuje Paminklų apsaugos įstaigos archyvų skyriaus vedėju. Muziejaus direktorius Petras Tarasenka, kuris geriau mokėjo rusiškai negu lietuviškai (45), rašė archeologinius darbus, o Žlabys juos vertė į lietuvių kalbą. Artimiausias Juozo kolega archyvų skyriuje buvo Petras Biržys, žurnalistas ir kraštotyrininkas, rengęs tekstus itin populiariai humoristinei radijo teatro laidai Pupų Dėdės pastogėje (55, p. 90–92). Sausio 8 d. pagal naujus Švietimo liaudies komisariato etatus juodu paskiriami vyresniaisiais mokslo darbuotojais.

     1944 m. pabaigoje prasidėjęs lietuviškojo nacionalizmo rovimas dabar įgavo dar didesnį pagreitį. Žlabio suėmimas 1945 m. gegužės 4-ąją, be abejo, buvo dalis šios kilnios saugumiečių misijos. Rašytojas taip prisimena tą lemtingą rytą:

     P. Tarasenka kiša man kažkokį raštą pasirašyt. (...) Staiga atbėga tarnautoja, klausinėdama: „Kur direktorius? Kur direktorius?" Man pasidarė įtartina, ir dingtelėjo mintis: „Ar nereikia man išeit ir pasislėpt?" ( 4 5)

     Taip bebėgantis slėptis muziejaus sodelyje ir sulaikomas. Mėgina klausti saugumiečio vado Gleizerio, už ką, tačiau veltui... Gegužės 5-ąją Žlabys direktoriaus įsakymu nr.8 atleidžiamas iš muziejaus vyr. mokslo darbuotojo pareigų, o gegužės 8 d. suimamas (areštui vadovauja leitenantas Ovčinikovas). Netrukus rašytojo namuose atliekama krata, kurios metu aptikta: anglų kalbos žodynų (9 kn.), Didžioji tarybinė enciklopedija (16 kn.), Karo enciklopedija (13 kn.), prancūzų enciklopedija (22 kn.), lietuvių– rusų kalbų žodynų (1 kn.), 33 Lenino knygos, apie tūkstantis kitų knygų, taip pat daugybė spaudai paruoštų straipsnių: Iš laikraštijos istorijos (mašinraštis), Šešioliktai vasario (rankraštis), Bolševikų karo balansas nebesueina (mašinraštis), Kaunas prieš vienerius metus (mašinraštis), Adolfas Hitleris išvaduotojas (rankr., mašinr.), Vokiečių kariuomenės koncertas (rankr., mašinr.), Kalbinės pastabos: iš laikraštininko bloknoto (rankr., mašinr.) ir kt. Radus tokią gausybę daiktinių kaltės įrodymų, jau gegužės 21 d. Žlabiui pareiškiami kaltinimai tuo, kad

     (...) gyvendamas vokiečių okupuotoje teritorijoje, Kaune, 1941 metų liepos mėn. pulkininko Bobelio kvietimu savo noru sutiko dirbti vokiečių administracijai pavaldaus laikraščio „Į laisvę" redaktoriumi, kur dirbo iki 1943 m. sausio, o po to tapo fašistinio laikraščio „Ateitis" bendradarbiu. Dirbdamas minėtų leidinių redakcijose, jis redagavo ir vertė iš vokiečių į lietuvių kalbą antisovietinius kontrrevoliucinius straipsnius. Išvijus vokiiwčių okupantus iš Lietuvos TSR teritorijos, savo bute saugojo kontrrevoliucinę literatūrą ir vokiečių okupacijos laikotarpiu išleistus laikraščius, kuriuos duodavo skaityti ir į Kauną iš tremties grįžusiems lietuvių rašytojams. (7, 1.76)

     Remiantis šiais kaltinimais, Žlabys pagal 58-ąjį straipsnį nuteisiamas 10 metų laisvės atėmimo ir dar 5 metams be teisės grįžti į Lietuvą, konfiskuojant jam priklausantį turtą, ir 1945 m. gegužės 26-ąją ištremiamas į Vorkutos lagerį tolesniam stebėjimui. Anicetas dar mėgino gelbėti brolį laišku Lietuvos saugumui (8), bet galima suabejoti, ar nuoširdus jo prašymas, parašytas lietuvių kalba, apskritai buvo perskaitytas. Be to, nuosprendžiai liaudies priešams (6, 1.13) praktiškai negalėjo būti atšaukiami: J.Žlabys-Žengė rašė skundus į visus šonus (36), tačiau visi jie buvo atmesti. Teisme Žlabys prisipažino kaltu, tačiau nurodė, kad minėtų laikraščių redakcijose pradėjo bendradarbiauti bijodamas atsisakyti vokiečiams, o juos išvijus iš Lietuvos teritorijos, fašistinę literatūrą saugojo kaip archyvinę istorinę medžiagą. Pareiškė, kad jis drauge su kitais lietuvių rašytojais rengėsi šią medžiagą sutvarkyti ir perduoti Lietuvos TSR saugumo organams, bet nespėjo to padaryti dėl savo arešto (7, 1.76).

     Vorkutos lageryje keturvėjininkas susitinka su A.Griškėnu, aktyviai rezistencinėje spaudoje dirbusiu J.V.Narbutu, Sakalo leidyklos kūrėju A.Kniūkšta, Mūsų Vilniaus redaktoriumi V.Uždaviniu ir kitais kultūros žmonėmis.

     Jo butą Jankaus gatvėje jau 1945 m. liepą užima kažkokio darbininko Smeršo šeima (5,1.14). Leitenantei Siomkinai duris atidariusi naujoji šeimininkė atsako, kad baldus ir knygas jie rado išmestus į rūsį kaip netinkamus naudoti. Surašomas aktas, o raktas nuo buto atiduodamas draugui Kiseliovui – tyrimo pirmininkui. Siomkina savo raporte teigia, jog tai, kokių priemonių imtasi su neteisėtais buto užėmėjais, jai nežinoma. Kitame – slaptame – jos rašte (1946 07 04) pranešama, kad Žlabio bute po pakartotinių kratų buvo rasta apie 1240 knygų, kurios jau 1945 m. liepos 8 d. buvo perduotos partinio kabineto žinion. 1945 m. liepos 10 d. Kiseliovas savo raporte praneša, jog Medicinos enciklopedija (8 knygos) ir Didžioji medicinos enciklopedija (6 knygos) dabar yra pas jį. 1946 m. kovo 13 d. Vilnių pasiekia laiškas iš Vorkutos lagerio (4, 1.11), kuriame prašoma ištirti Žlabio parodymus, kad savo namuose Kaune jis buvo sukaupęs apie 5000 knygų, neskaitant periodinės literatūros, be to, turėjo du auksinius žiedus ir 850 rublių, – visa tai kratos protokole nepaminėta, kaip ir Brokhauzo enciklopedija (182 tomai), kiti žodynai, enciklopedijos... 1946 m. pradžioje draugas Kiseliovas perdavė Žlabio namo raktą leitenantei Siomkinai, kurios mamai ir broliui, ką tik atvežtiems į Lietuvą, reikėjo buto, kur jie galėtų apsigyventi (5, 1.14).

     Vorkutoje Žlabys buvo įdarbintas anglies kasykloje, jam teko gyventi beveik ant plyno lauko, apniktam visokių gyvių, apiplyšus, nesiprausus, be jokios higienos (47, p.175). A.Griškėnas, gyvenęs netoli Žlabio barako (dirbo geležinkelio taisytoju), teigia, jog tada jam atrodė, kad nieko baisesnio negali būti už darbą kažkur po žemėmis, kur niekad nepatenka dienos šviesa. (...) Liaudies priešu paskelbtas keturvėjininkas čia greitai susilpnėja, vaikšto sulinkęs, nusiminęs, susenęs (36). Už sunkų darbą kaliniai pietums gauna tik po samtį šiaurinių tarnepsų lapų sriubos... Fiziškai išsekęs Žlabys (kelis kartus tiek buvo belikę gyvybės, jog pasigirdo vagonų dundesiai; 41) ima stebinti drauge kalinčius kolegas dvasine stiprybe bei užsispyrimu: įsitikinęs, kad jį paleis, poetas rašo skundą po skundo, užsirašinėja latvių, estų ir kitų barako gyventojų kalbas, aiškindamasis, kokiai kalbų grupei priklauso jų žodžiai.

     Žengė kalba tarsi būtų viena koja namuose, taip sukeldamas ne tik prižiūrėtojų, bet ir kitų rašytojų, poetų šypseną: skundų rašymu užsiėmęs keturvėjininkas perspėjamas, kad ilgiau penkerių metų čia niekas nepratraukia... (47, p.175). Bet Žlabys apie mirtį neturi net kada ir pagalvoti: laisvalaikiu klausydamasis barako kaimynų, jis mokosi anglų, prancūzų kalbų, kuria eiles, atsakinėja į brolio bei dukterėčių Neringos ir Lakstės laiškus, kurie jį pasiekia reguliariai, maždaug kas dvi savaitės.

     Gyvenimo sąlygos pamažu gerėjo: dėl išsilavinimo rašytojas netrukus gavo lengvesnį – barako apšildytojo – darbą, tačiau sąlygos kūrybai netapo palankesnės: Šiaurėje nebuvo galima rašyti. Naikino, plėšė. Briedžiai, kurie ganėsi, galėjo dau giau perskaityti nei aš (44). Kiekvienas kratos metu užtiktas rašinys ar eilėraštis buvo plėšomas ir paleidžiamas pavėjui (29, p. 19). Toks prižiūrėtojų elgesys, pasak doc. I.Laptevaitės, Žlabiui suteikė nepaprastai daug skausmo. Susirašinėjimas su dukterėčiomis ir broliu Anicetu tapo maloniausiu ir laukiamiausiu rašytojo užsiėmimu. Žlabys, verste vertęs dukterėčias siekti aukštojo išsilavinimo, labai didžiavosi, kad abi – ir Neringa, ir Lakstė – studijuoja. Daugelį Neringos Preikšaitės laiškų, į Vorkutos lagerį nukeliavusių tiesiai iš gimtosios Žagarės, galima vadinti savotiškais literatūros kūrinėliais. Žlabiui atrodė svarbu, kad kiekvienas jam rašytų tai, ką išgyvena, patiria, kaip jaučia gamtą. Pasak Eglės Žlabytės-Zinkcvičienės, tėčio pageidavimu ši tradicija buvo atgaivinama kiekvienąkart, kai tik šeima grįždavo iš viešnagės Žagarės miestelyje: kiekvienas narys turėjo papasakoti jam raštu apie patirtus įspūdžius.

     Tėčiui buvo viskas įdomu – rašymo stilius, minčių tėkmė (...) . Praėjo daug metų, kol išdrįsome jam pasipriešinti – ką gi ten papasakosi? Atsibosdavo kasmet rašyti tą patį. Bet Žlabiui viskas, kas susiję su Žagare, kiekvieną kartą atrodė naujai. (20)

     Poetą pasiekdavo sveikinimai ne tik iš gimtojo miestelio, bet ir iš Kauno: spalvingi Zofijos Prakapavičiūtės meilės laiškai šaukte šaukė laukiamų paukštelių ir iš šaltų kraštų.

     Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje sukaupta patirtis Šiaurėje buvo naudinga: J.Zlabys mokėjo apsiginti ir pasirūpinti savimi, todėl išliko, nepalūžo (19). Gyvenimo, kaip ir darbo, sąlygos Vorkutos lageryje buvo sunkios: anglių kasėjai gyveno po 10-20 žmonių viename kambaryje, lovas atsiskirdami paklodėmis. Maistas – prastas. N.Preikšaitė prisimena, kaip dėdei tekdavo dirbti net ir pačiomis baisiausiomis oro sąlygomis, siaučiant stiprioms pūgoms. Anglių kasyklose daugelį metų kvėpuodamas sprogimų dūmais ir griūvančių luitų dulkėmis, o nakčiai iš po žemių už pažastų keliamas į lagerį ir it tyčia paliekamas pakyboti lies bedugne (41), Žlabys vis dėlto išliko su pavasariška dvasia, nesiliovė kūręs.

     Gavus lengvesnį darbą, maždaug kas dvi savaites jį pasiekdavo brolio Aniceto maisto siuntiniai iš Lietuvos. Deja, lengvesnis darbas nepadėjo kita, moraline, prasme: buvęs aktyvus karininkas, keturvėjininkas, žurnalistas tampa savyje užsidariusiu, įtariu ir piktu, niekuo nepasitikinčiu žmogumi: jo elgesys su nuteistaisiais iš tikrųjų kartais buvo nepriimtinas, net žiaurus. Sakė, su kirviu rankoje vaikščiodavo. Draugų Vorkutoje neatsirado (19). Bet ar galima pastangas išlikti gyvam vadinti žiaurumu, tuo labiau kad pats poetas nejautė jokios kaltės nei savo tautai, nei kitoms tautoms (41).

     6-ajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje prasidėjo vadinamasis atšilimo laikotarpis, tačiau prievartos sistema ir toliau nepaleido kultūros iš savo gniaužtų. Grįžtantys iš tremties inteligentai buvo sutinkami su įtarimu ir nepasitikėjimu. Daugelis jau negalėjo dirbti savo veiklos srityse. 1958-aisiais po 13 metų tremties į Lietuvą grįžusiam Žlabiui taip pat teko susitaikyti su tuo, jog spaudos durys jam atsivers tik tada, kai rašys taip, kaip Antanas Miškinis (48). Poetas dar mėgino kalbėtis su kai kurių leidinių redaktoriais bei rašytojais (Reimeriu, Mieželaičiu), tačiau greitai suvokė: reikia įtikti, rašyti specialius kūrinius. Su kūrybos laisve, vieninteliu keturvėjininko idealu, tokie valdžios reikalavimai visiškai nesiderino: Juk tai bus plagiatas, – rašė J.Žlabys-Žengė savo pareiškime Lietuvos TSR rašytojų sąjungai (sekretoriui M.Sluckiui). Nenorintis įtikti ir pritikti aktyvus tarpukario spaudos žurnalistas nenuleido rankų, kai kur dirbo neoficialiai, kai kam rašė mokslinius straipsnius: Aišku, po šiais rašiniais mano pavardės nebūdavo (44). Vis dėlto tokie pašaliniai darbai pravertė, suteikė galimybę šiek tiek prisidurti prie 25 rub. pensijos per mėnesį ir išgyventi, o kartais net įsigyti kokią nors knygą ar laikraštį.

     Paskutiniais metais Vorkutoje Žlabys, jau baigęs jam paskirtą bausmę, galėjo daugiau laiko skirti kūrybai, diskusijoms su drauge kalinčiais kolegomis. Dalis 1956–1957 metais parašytų eilėraščių išliko ir buvo išspausdinti poezijos rinktinėje Pavasarių gramatikos (1992). Šie eilėraščiai ir artimųjų laiškai buvo visas turtas, kuriuo nešinas Žlabys atėjo į brolio Aniceto namus prašyti bent laikino prieglobsčio. Didžiulę moralinę skriaudą patyręs rašytojas kuo toliau, tuo dažniau susikaupusį pyktį bei pagiežą liejo ant artimųjų. O augant polinkiui nuolat vadovauti, reguliuoti kitų gyvenimų (20), ima kilti vis daugiau konfliktų su namų šeimininke – Aniceto žmona (pats jaunesnysis brolis, nepaprastai gerbdamas poetą, niekada nedrįso jam prieštarauti, buvo nuolatinis jo sukeltų konfliktų glaistytojas).

     Susiklosčius tokioms aplinkybėms, Žlabys išsinuomoja kambarį Žaliakalnyje, Mackevičiaus gatvėje, kur atkeliauja ir jo bibliotekėlė bei krūvos korespondencijos. Naujojo būsto plotas – 9 kvadratiniai metrai. Kambarys greitai tampa visiškai nepraeinamas pro knygas, o apie sąlygas kūrybai čia apskritai negalėjo būti nė kalbos. Tačiau nepriklausomos Lietuvos savanorio, rašiusio ir ant arklidės stogo, tai nebaugino: Žlabys toliau kuria eiles, bendradarbiauja su Mažosios lietuviškosios tarybinės enciklopedijos redaktore, Istorijos institutu, Vagos leidykla, rašo atsiminimus apie Keturių vėjų sąjūdžio dalyvius. Nuo 1960 m. poetas prenumeruoja periodiką kinų kalba, kurios pramoko dar lageryje, bendraudamas su kartu kalinčiais kinais.

     Jūsų laikraščių „Kalbos kampas" ir „Kinų kalbos rekonstrukcija" skaitymas man teikia malonumo. (...) Prašau ir toliau informuoti apie kinų kalbos reformas. Siūlau viename iš straipsnių papasakoti kinų kalbos istoriją. Manau, kad Jūsų skaitytojus tai sudomintų, – rašo Žlabys anglų kalba laiške minėtų leidinių redakcijai (15).

     Taigi nors į spaudą buvusio voldemarininko kūryba ir nebuvo įsileidžiama, poetas nepasidavė, toliau domėjosi ne tik lietuvių, bet iš kitų tautų literatūriniu gyvenimu, kalbos reikalais.

     Kaip minėta, po tremties keturvėjininkas neapleido ir didžiosios savo aistros – knygų. Knygynai tampa ypač dažnai poeto lankoma vieta: ateidavo čia susenęs, sugniužęs, aptrinta pigia, labai seniai laidynę bemačiusią eilute (36), užtat niekada nepraleisdavo progos įsigyti kokią nors knygą. I.Laptevaitė prisimena, kad skaitydamas poetas pabraukdavo pieštuku patinkančias vietas, dažnos knygos antraštiniame lape – poeto parašas ir data, kada ta knyga įsigyta (18). 1970 metais rašytojas kreipėsi į ją, prašydamas užleisti vieną iš tuomet dar tik statomo namo (K.Būgos g.27-1) kambarių kūrybai.

     Tremtis nenutraukė Žlabio santykių ir su kita jo gyvenimo moterimi – Zofija Prakapavičiūte, kuri iki 1929 m. mokėsi Lietuvių mokytojų profesinės sąjungos gimnazijoje (baigė 8 klases), o nuo 1935 m. iki 1936 m. lankė Montessori draugijos kursus vaikų darželių vedėjoms rengti. 1972 m. liepos 8 d. Žlabys vedė Zofiją ir įsivaikino jos septynerių metų dukrą Eglę (g.1965). Trijų asmenų šeima nebegalėjo gyventi 9 kv. m ploto kambaryje, kuriame dar turėjo tilpti ir didžiulė biblioteka. Kadangi dalis knygų jau buvo pargabentos į Laptevaitės namus, o Zofija, kaip ir Juozas, Kaune neturėjo jokio turto ir galimybės įsigyti savo gyvenamąjį būstą, tais pačiais 1972 metais Žlabiai apsigyvena viename iš Laptevų namo kambarių. Rašytojas daug prisidėjo prie statybos, užsiėmė kūrenimo reikalais. Pasak Laptevaitės, Juozas dirbo nemokamai, o iš Žlabių jokio užmokesčio ji taip pat nereikalavo.

     Irena niekada nebuvo geros nuomonės apie Zofiją Žlabienę – daktaro laipsnį turinčiai moteriai kliuvo nepakankamas jos išsilavinimas, požiūris į kai kuriuos dalykus. Apie rašytojo žmoną ji ligi šiol kalba nenoriai. Šios skirtingų poreikių, skirtingų charakterių, temperamento moterys Žlabiui abi buvo svarbios. Verčia susimąstyti N.Preikšaitės pastebėjimas, jog dėdė su Zofija niekada taip nebendravo kaip su Irena: Juodu bendraudavo visai kitu lygiu (...). Jautėsi dvasinis artumas – su žmona lokio bendravimo negalėjo būti (19). J.ŽIabys padėjo Laptevaitei rašyti anglų kalbos disertaciją, ji būdavo viena iš pirmųjų jo kūrybos kritikių, rūpinosi biblioteka. Juozo ir Irenos pokalbiai niekada neliesdavo buities, tik literatūrą, kalbos dalykus.

     Iš pokalbių su docente ir Preikšaite susidaro įspūdis, kad Zofija buvo gana toli nuo viso šito, be to, daug išgyvenusi, ligota, nuolat susirūpinusi dėl dukters ateities, todėl žemiški dalykai jai buvo artimesni. Skiriasi ir šių moterų laiškai Žlabiui: žmonos kalba buitiškesnė, paprastesnė, tačiau labai nuoširdi – ji visada pasakoja apie kokius nors rūpesčius, apie nebaigtus darbus ar Eglutės reikalus, bet pabaigoje niekada neamiršta priminti, jog myli ir bučiuoja. eimos nesukūrusios Irenos laiškų kalba moksliška, kupina įspūdžių (bet nekasdieniškų), be to, ji rašo poetui tik anglų kalba, savo laiškus vadina lessons (pamokomis), o pasirašo tik Irene... Nepaisant visko, ponia (taip Zofija vadino Laptevaitę) rūpinosi visa Žlabio šeima, kelias atostogas Palangoje praleido drauge su Eglute, kuri (su vyru Juozu ir sūneliu Vytuku) ligi šiol tebegyvena tame pačiame docentės name.

     Apie 1970 metus J.Žlabys-Žengė pradeda aktyviai susirašinėti su ginklo draugu Klemensu Čepučiu, kuris su žmona Emilija Antrojo pasaulinio karo metais emigravo į JAV. Poetą domina naujienos, susijusios su lietuvių literatūriniu gyvenimu, kitų Lietuvą palikusių rašytojų likimai, istorijos klausimai, buvusių tarpukario rašytojų veikla. Dažname laiške, aptarus kultūrinio gyvenimo svetur įvykius, Čeputis leidžiasi į prisiminimus apie gimtąją Žagarę, Švėtę – tai viena iš mėgstamiausių Žlabio temų. Kartkartėmis iŠ Kauno Kanadą pasiekia knygų siuntos, už kurias jaunystės draugas nepaprastai dėkoja (16).

     Rašymą poetas laikė istorine pareiga, kai ateina istorinis laikas (29, p.19). Iki gyvenimo pabaigos jis domėjosi literatūriniais bei politiniais Lietuvos klausimais, tikėjosi sulauksiąs nepriklausomybės. Prasidėjus Atgimimui, Žlabio asmenybė ir kūryba pagaliau susilaukė dėmesio: 1990 m. poetas vėl tampa LRS nariu. Tų pačių metų gruodžio mėnesį j am paskiriama respublikinės reikšmės personalinė pensija, o Vagos leidykla įtraukia į leidybos planus keturvėjininko poezijos rinktinę:

     Tuo pačiu norėtume su Jumis aptarti būsimos knygos apimtį bei struktūrą. Gal tai galėtų būti eilėraščių ir atsiminimų knyga? Tuo klausimu mes esame kalbėję su Vytautu Kubiliumi ir Leonu Gudaičiu. Jie abu sutinka prisidėti. (17)

     1992 m. Žlabiui buvo suteiktas Lietuvos kariuomenės dimisijos pulkininko leitenanto laipsnis. Deja, rašytojo sveikata ėjo vis blogyn. 1992 m. vasarą jis jau buvo aklas: liko tik klausa ir lytėjimas. Ligoninėje (sirgo šlapimtakių vėžiu) Žlabį diena iš dienos lankė kolegos rašytojai, skaitydavo jam eiles. Lankytojus atskirdamas vien iš balsų, jis su kiekvienu bendraudavo individualiai. Šalia ligonio nuolat budėjo Eglė ir doc. I.Laptevaitė (Zofija Žlabienė mirė 1985 m.); Irena atsakinėjo į poeto klausimus apie neseniai atkurtos nepriklausomos Lietuvos reikalus, drauge su juo aptarinėjo literatūros naujienas. Tai buvo antras kartas (pirmas – lageryje) keturvėjininko gyvenime, kai prieš silpną sveikatą jis priešinosi moraliniu savo vertės jutimo pranašumu.

     Nuėjęs sunkų ir sudėtingą kelią, avangardistinės lietuvių literatūros kūrėjas ir daugelio istorinių įvykių liudytojas Juozas Žlabys-Žengė mirė 1992 m. rugsėjo 9-osios naktį. Sugrįžo Raktuvės kalnelin, visai netoli nuo vaikystės malūno, kuris kadaise įkvėpė jaunąjį žagarietį kurti.

     IŠVADOS

     Svarbiausiu J.Žlabio-Žengės biografijos etapu galima laikyti 1899-1919 metus, praleistus gimtojoje Žagarėje. Šis laikotarpis įkvėpė jį kaip kūrėją, visuomenininką. XX a. pradžios miestelio visuo meninio, kultūrinio ir politinio gyvenimo sąlygos aktyviai asmenybei buvo itin palankios (mokyklos atidarymas, bibliotekų steigimas, kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės pradžia). Čia atsiskleidė tokie jauno literato asmenybės bruožai kaip smalsumas, veiklumas, siekis tobulėti, susirūpinimas gimtosios kalbos ir tėvynės ateitimi.

     Itin reikšmingi poetui 1919-1940 metai. Šis, kaimietiškasis, laikotarpis, susijęs su tarnyba kariuomenėje, turėjo įtakos tam tikrų rašytojo charakterio bruožų – griežtumo, punktualumo, valdingumo, šiurkštumo – formavimuisi. Žurnalistinė veikla suteikė galimybių pasireikšti keturvėjininko smalsumui, erudicijai, užsispyrimui, domėjimuisi ne tik savo krašto, bet ir viso pasaulio politiniu, visuomeniniu gyvenimu, literatūriniams gabumams ir nepaprastai plačiam akiračiui. 1924-1928 metai, Keturių vėjų laikotarpis, produktyviausias ir kūrybos atžvilgiu: J.Žlabys-Žengė parašo nemažai avangardistinių eilėraščių, poemą Anykščių šilelis. Kaune pasireiškia poeto aistra knygoms (sukaupiama apie 5000 leidinių biblioteka), susirašinėjimui.

     Paskutinis – 1940-1992 metų – J.Žlabio biografijos etapas atverčia tragišką lietuvių avangardisto gyvenimo puslapį: tremtis nutraukia kūrybinį intelektualinį darbą, tačiau ši likimiška pertrauka tebuvo laikina. Iki pat mirties poetas l i ko ištikimas savo principams ir literatūriniam credo: kūryba yra laisva.

     ŠALTINIAI

     Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA)

     1. [Aktyvesnieji voldemarininkai] / / F. 378. Ap. 13. B.148.

     2. Žlabys J. Curriculum vitae [Lietuvos žurnalistų sąjungai]. 1934 / / F. 610. Ap. l. B. 366.

     3. J. Žlabio tarnybos byla / / F. 930. Ap. 2. B. 71.

     Lietuvos ypatingasis archyvas (LYA)

     4. J. Žlabio laiškas 1946 03 13 / / Jo stebėjimo byla. F.k–1. Ap. 58. B.a 27669/s.

     5. J. Žlabio stebėjimo byla. 1946 04 04 / / Ten pat.

     6. J. Žlabio baudžiamoji byla. 1946 07 04 / / Ten pat.

     7. J. Žlabio baudžiamoji byla. Išvados. 1954 09 2 3 / / Ten pat.

     8. Aniceto Žlabio laiškas Aleksandrui Guzevičiui. 1945 05 14. K a u n a s / / Ten pat.

     Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštynas (LLTIR)

     9. Žlabys J. [Žinutė, skirta Romanovų giminės minėjimui, rankr.) / / „Lietuvos ūkininko" fondas.

     10. Žlabys J. Gydytojai (rankr.) / / Ten pat.

     11. Žlabys J. Žvaigždutė (eil. rankr.) / / Ten pat.

     12. Žlabys J. Atsiminimai apie poetą K. Binkį (rankr.) / / Ten pat.

     13. Žlabys-Žcngė J. Mano pažintis su latvių rašytojais (mašinr.) / / Ten pat. L. Giros fondas.

     J. Žlabio archyvas

     14. Zofijos Prakapavičiūtės laiškas J. Žlabiui. 1948 04 12. Kaunas.

     15. J. Žlabio laiškas Language Corner ir Chinesse Reconstructs redakcijai. 1961 08 10.

     16. K. Čepučio 1977 04 23, 1981 05 21, 1976 04 0 3, 1977 07 12 laiškai J. Žlabiui.

     17. Eugenijaus Kubilinsko laiškas J. Žlabiui-Žengei. 1990 12 17.

     Autorės pokalbiai

     18. Su doc. Irena Laptevaite Kaune 2003 01 15.

     19. Su Neringa Preikšaite Vilniuje 2003 01 21.

     20. Su Egle Žlabyte-Zinkevičiene Kaune 2003 02 17.

     J. Žlabio knygos ir straipsniai

     21. Žengė J. Anykščių šilelis: nervuota poema. Kaunas, Zavišos ir Steponavičiaus sp., 1930.

     22. Žlabys-Žengė J. Gyvenimo novelės. Kaunas, Sakalas, 1940.

     23. Žlabys-Žengė J. Pavasarių gramatikos: poezijos rinktinė / Parengė L. Gudaitis. Vilnius, Vaga. 1992.

     24. Žlabys-Žcngė J. Kas yra tas „kolega žurnalistas"!? / / Kauno tiesa. 1992 04 03.

     25. Žengė J. Kas buvo „Keturių vėjų" paldieninkai / / Jaunoji Lietuva. 1939. Nr. 6 / 7.

     26. Žlabys-Žcngė J. Laisvės alėja asmeniškai ir istoriškai / / Kauno tiesa. 1992 05 30.

     27. Žlabys J. Lietuvių kalba Žagarės mokykloje / / Žagarės vidurinė mokykla 1919–1944. Žagarė, 1944.

     28. Žlabys-Žcngė J. Lietuvių kalbos byla kariškai revoliuciniame tribunole / / Žagarė. Vilnius, Versmė, 1998.

     29. Žlabys-Žcngė J. My Lady / / Pavasarių gramatikos. 1992.

     30. Žlabys J. Paukščių keliais: kūrybinis Vaitkaus žygis / / Literatūros naujienos. 1935 10 01.

     31. Žlabys-Žcngė J. Tarp bombų dūžių ir mūzų lūžių / / Nemunas. 1991. Nr. 12.

     32. Antrieji vainikai: naujosios poezijos antologija / Parengė K. Binkis. Kaunas, Spaudos fondas, 1936.

     33. Balvočiūtė N. Liaudies medicina XX a. pabaigoje – XX a. pradžioje / / Žagarė. 1998.

     34. Cicėnienė A., Vaitkienė R. Prie bibliotekos ištakų / / Ten pat.

     35. Čerkcliūnas K. Pas „Keturių vėjų" pranašą / / Darbininkas (JAV). 1992 08 21.

     36. Griškėnas A. Šimtą kartų prakeiktas... / / Naujasis dienovidis. 1993 09 14.

     37. Gudaitis L. Laiko balsai. Vilnius, Vaga. 1985.

     38. Gudaitis L. Paaiškinimai / / J. Žlabys-Žengė. Pavasarių gramatikos. 1992.

     39. Jankcvičiūtė-Kupčiūnicnė J. Žagarės mokyklų kronika / / Žagarė. 1998.

     40. „Jei apdainuoji girias, tebūnie jos konsulo vertos": poetų Aleksio Churgino ir Sigito Gedos pokalbis apie Henriką Radauską ir jo kūrybą / / Radauskas / Sudarė G.Viliūnas. Baltos lankos, 1994.

     41. Juškaitis J. Pagyrimo vertas užsispyrėlis / / Lietuvos aidas. 1992 09 11.

     42. Kubilius V. XX a. literatūra. Vilnius, Alma littera, 1996.

     43. Lietuvos istorijos problemos. Vilnius, Naujoji ROSMA, 1999.

     44. Limantas A. Pavėjui ir prieš vėją / / Kauno diena. 1991 09 14.

     45. Macijauskienė M. Žodžiai iš testamento / / Ten pat. 1994 09 22.

     46. Milenčius P., Vaitkus V. Žagarės žirgynas / / Žagarė. 1998.

     47. Palilionis P. Išlikę savimi. Kaunas, Varpas, 1997.

     48. Palilionis P. Keturių vėjų pranašas gyvena Kaune / / Atgimimas. 1990. Nr. 43.

     49. Raila B. Nuo vakarykštės iki rytdienos. Vilnius, Žurnalistika, 1996.

     50. Šenavičius A. Žagarė XV–XX a.: raidos problemos / / Žagarė. 1998.

     51. Vaitkienė R. Knygnešių keliai / / Ten pat.

     52. Vaitkienė R. Kūrę talentu ir darbu / / Ten pat.

     53. Vaitkienė R. Lietuvių vakarų tradicijos raidai / / Ten pat.

     54. Vanagienė V. Tai atsitiko likimiškai... / / Tiesa. 1992 07 31.

     55. Viliūnas G. Literatūrinis gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje: 1918–1940. Vilnius, Alma littera, 1998.

     56. Žagarės vidurinė mokykla 1919–1944. Žagarė, 1944.

     57. Žicmytė I. Lietus iš profilio / / Vakarų ekspresas. 1991 11 07.

     Darbai ir dienos, 2003, Nr. 35