tekstai.lt


Kazio Binkio „EILĖRAŠČIAI“. Poezijos bandymų sąsiuvinys (1920)

b_100_138_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_binkis_eilerasciai_1921.jpg     Kazys Binkis (1893–1942) – lietuvių poetas, rašytojas, žurnalistas, dramaturgas, avangardistinės „Keturių vėjų“ grupės iniciatorius ir vadovas. 1922 m. išleido „Keturių vėjų pranašą“, 1924 m. kartu su kitais bendraminčiais (J. Petrėnu, S. Šemeriu, J. Tysliava) įkūrė žurnalą „Keturi vėjai“.  Dirbo žurnalistu, redagavo įvairius leidinius, rašė populiarias brošiūras, straipsnius, prisidėjo prie laikraščio „Literatūros naujienos“ leidimo. Pasirašinėjo slapyvardžiais K. Alijošius, K. Papilietis, Kazys, Kazys Roviejietis, Nedarbininkas, Neklaipėdietis, Nelatvis, Nepartyvis, Ras Desta, Riza Chanas ir kt. Išleido poezijos rinkinius: „Eilėraščiai“ (1920 m.), „100 pavasarių“ (1923 m.), parašė humoristinių ir satyrinių poemų, kūrinių vaikams. Parengė lietuvių poezijos ir liaudies dainų antologijas. Dirbo Lietuvių rašytojų draugijoje, keletą metų buvo jos valdybos narys. Kūrybinis K.Binkio palikimas nėra didelis, tačiau visuose žanruose jis pasiekė didelių aukštumų. Atsistojęs naujo literatūrinio sąjūdžio priekyje, paskelbęs kovą tradicinėms poezijos priemonėms ir visokiai rutinai, K.Binkis pasuko ekspresionizmo kryptimi, prabilo didelio talento jėga. Jo poezija padarė didelę įtaką vėlesnei poezijai turinio ir formos atnaujinimo atžvilgiu.

    

     Kazio Binkio

     EILĖRAŠČIAI

     Poezijos bandymų sąsiuvinys

    

     Čia tiekiamieji eilėraščiai surankioti iš įairių leidinių ir rašyti daugiausia prieš karą. Gimė jie sodžiuj, tenai norėtų ir gryšt.

     Del to, dėkingumo ir šviesių atsimi­nimų, vedamas skiriu šiuos pirmuosius bandymus mūsų žole, medžiais ir samanom apaugusiam sodžiui.

    

     Autoris

    

     ŠILKASPARNIAI DEBESĖLIAI

    

     Debesėliai šilkasparniai

     saulės blizgančioj šviesoje,

     lyg ant marių baltos burės

     dangaus krištole plaukioja.

    

     Tolimoj pietų šalyje

     tyros bangos okeano

     juos pagimdė, išaugino

     ir šilkais juos apkedeno.

    

     Ir išleido į kelionę

     po svečias šalis lekioti,

     o pietų vėjeliui liepė

     juos lydėti ir daboti.

    

     Ir keliauja debesėliai,

     kur tik nori, kur sumano

     ir po tyrlaukius klajoja,

     ir po plotus okeano.

    

     Naktį ilsis tarp kalnynų,

     rytą šypsos pasilsėję,

     o paskui kaip gulbių pulkas

     vėl išplaukia draug su vėju.

    

     Kur pranyksta debesėliai,

     niekas, niekas jų nežino, –

     ar jie tyrlaukiuos sutirpsta,

     ar gelmėse vandenyno...

    

    

     ŽALUMO BANGA

    

     Ant kalno tulpės,

     pakalnėj ievos,

     miške žibutės

     šilkinės žydi.

     Po lygius laukus,

     po slėnias pievas

     žiedai marguoja,

     plačiai pasklidę.

     Skaistveidė saulė

     iš melsvo sosto

     šviesos srovėmis

     upes bučiuoja.

     Vasarių vėjas

     žolelę glosto

     ir vyšnių žiedus

     švelniai linguoja...

     Gyvybės jūra

     pasaulio plotį

     banga žalumo

     plačiai užliejo.

     Žaliais kilimais

     kalnai nukloti,

     žali dvelkimai

     vasario vėjo

     po jauną žemę

     sapnus nešioja...

     Sapnai tie skleidžias

     kaip žolių dūmas,

     kai dainiaus balsas

     ore banguoja

     ir sėte sėja

     vylingas dūmas,

     vylingus jausmus

     aplinkui sėja.

     – ir vabalėliai,

     ir plestakėlės,

     ir paukščių būriai,

     ilgai ilsėję,

     visi, kai vienas

     iš miego kėlės

     ir garbint ėmė

     Tą, kurs aprėdė

     miškus ir laukus

     ir slėnias pievas,

     Tą, kurs pražydė

     ant kalno tulpes,

     pakalnėj ievas.

    

    

     PAVASARIŠKA

    

     Pradžiūvo darželis. Diegai pinavijų

     iš žemės rausvomis galvutėmis lenda.

     Po kluoną bėgioja marguojanti banda

     žalų ir palšų drūtasprandžių galvijų.

    

     Apvilkta plačia rudine piemenaitė

     pakluonėmis karves gainiojas ir griūva,

     kelniūkštes lig kelių vaikai atsiraitę

     suvirto valkoje į klykiančią krūvą.

    

     Ir katinas rimtas iš svirno išėjo,

     ir margis užlipęs ant priesvirnio rangos,

     ir kvapas gaivinantis priešpiečių vėjo

     sruvena į gryčią pro atdarus langus.

    

     Taip gera, taip lengva, jauku ant krūtinės,

     taip jaučia širdis tą pavasario gandą,

     diegai pinavijų iš žemės jau lenda, –

     pražys tuoj ir gėlės miškuos pirmutinės.

    

     Klausaus ir tyliu. Spindulių okeane

     linksmai vyturys kažin ką triliuliuoja,

     ir prūdas lyg ošia kažkur tolumoje,

     ir rauda pakluonėj pargriuvus piemenė.

    

     Ir juoktis, ir verkti, ir rėkauti noris

     po blizgantį, judantį, skambantį orą.

     ir linksma, kad senis, skrandais apsikoręs,

     jau lopo sodelio suirusią tvorą...

    

    

     TULPĖS

    

     Raudonos, margos, gelsvos, baltos

     pražydo tulpės visos kartu,

     vėliavos iš žolių iškeltos

     raudonos, margos, gelsvos, baltos...

     Kad nebegrįžtų naktys šaltos

     ir pievų kruša neužbertų,

     raudonos, margos, gelsvos, baltos

     pražydo tulpės visos kartu.

    

    

     OBELIŲ ŽIEDAI

    

     Žiūrim – krinta patylomis

     obelių žiedai.

     Plestakėlėmis baltomis,

     žiūrim – krinta patylomis.

     Rodos, sniego atkarpomis

     snigo tik andai, –

     žiūrim – krinta patylomis

     obelių žiedai.

    

    

     VANDENS LELIJA

    

     Mauruoto liekno viduryje

     baltesnė už balčiausį sniegą

     pražydo kažkuomet lelija,

     mauruoto liekno viduryje.

     Ar šviečia saulė jai, ar lyja, –

     ji vis sapnuos paskendus miega –

     mauruoto liekno viduryje

     baltesnė už balčiausį sniegą.

    

    

     ŽIBUOKLĖS

    

     Žibuoklių kvapas ore plauko,

     nors pievoj jų ir nematyti.

     Naktis nusviro jau ant lauko.

     žibuoklių kvapas ore plauko...

     Naktis tylioji žino daug ko,

     bet ko? – negali pasakyti...

     Žibuoklių kvapas ore plauko,

     nors pievoj jų ir nematyti...

    

    

     RŪTA

    

     Šypsodamos skina ji rūtą,

     šypsodamos pina kasas, –

     šią naktį bernelio yr būta.

     Šypsodamos skina ji rūtą...

     Tyliau... Sužinos – tai pražūta...

     Bet kaip sužinos tai ir kas?

     Šypsodamos skina ji rūtą,

     šypsodamos pina kasas...

    

    

     RUGIAGĖLĖS

    

     Vien tik mėlyna akyse!

     Žemėj, ore ir danguj

     daugiau nieko nebmatysi, –

     vien tik mėlyna akyse.

     Užsimerksi, pamąstysi,

     nusijuoksi... O paskui –

     vien tik mėlyna akyse,

     žemėj, ore ir danguj.

    

    

     AGUONĖLĖS

    

     Ugniaspalvės aguonėlės

     po rugius visur liepsnojas,

     lyg išklydę rojaus vėlės,

     ugniaspalvės aguonėlės...

     Visas kraštas – vienos gėlės!

     Ar čia žemė, ar čia rojus? –

     Ugniaspalvės aguonėlės –

     tik liepsnojas, tik liepsnojas...

    

    

     VAKARAS

    

     Gęsta, blėsta spinduliai...

     – Nebegryš meilužis...

     Gęsta žavimi tyliai

     toli už giružės.

    

     Tamsa slenka iš kalnų...

     – Liūdna taip be jojo...

     Baltmiglės ant vandenų

     šilkus išplėtojo.

    

     Sužibėjo aukštumoj...

     – Džiaukis gi, širdele!

     Sužibėjo aukštumoj

     deimanto žvaigždelė...

    

     Bet nukrito tuoj ir vėl

     toli už giružės...

     – Nebegryši, bernužėl,

     prilankyt meilužės...

    

    

     ***

    

     Mano rūtos baigia džiūti,

     nors ir laistau vis tankiau,

     kad pridengtų kiek saulutę,

     debesėliui aš sakiau.

    

     Bet neskuba debesėlis, –

     vos ant miško pasikėlęs,

     žiūri, žiūri ežeran...

     Kas daryt, jei pasivėlys?

     Išdžius rūtos, suvys gėlės,

     ištuštės darželis man...

    

     Debesėli, plauk greičiau,

     kėski sparnelius plačiau, –

     kai iškėsi paregėsi, –

     pražydės žiedai pavėsy,

     margi dideli žiedai, –

     tie kurių dar nematei...

    

     Bet neskuba debesėlis,

     kas daryt, jei pasivėlys?

     Ką sakyt, kai bernužėlis

     vėlų vakarą paklaus:

     – Kaip gi rūtos, kaip gi gėlės?

     Kaip paslėpsiu ašarėles

     nuo veidelio neramaus?

     Nemanyti jau verčiau...

     Debesėli, plauk greičiau!

    

    

     GĖLĖS IŠ ŠIENO

    

     Aš surinksiu aliai vieno

     visus pievų žiedelius

     iš nupiauto rytą šieno

     ir svirnelio kampelius

     jų galvutėms išdabinsiu.

     O kai gryš jis iš lankos

     ir prie kiemo apsistos,

     aš jį tyliai prakalbinsiu

     ir svirnelin pavadinsiu –

     atsikvėpti nuo kaitros.

     O del to, kad sužinočia,

     ar jis myli kiek mane,

     kai paklaus manes del ko čia

     tie žiedeliai balzgani

     taip pat žydi, kai lankoje,

     ir taip kvepia, kai šile, –

     nesakysiu, kad del jo jie,

     tik užminsiu, kad atjoja

     man bernužis iš toli...

     Ir žiūrėsiu tylumoje

     į jo veidą, į akis,

     kol man jos nepasakys,

     ką jis mąsto, ką dūmoja

     apie tą, kuris atjoja...

     Jeigu veidas, greit nubalęs,

     staiga rausti vėl pradės,

     jeigu lūpos lyg gėlelės

     nejučiomis sudrebės

     ir be vilties nusiminęs,

     jis nuleis žemyn akis

     ir „sudiev“ man pasakys, –

     oi, tada aš prie krūtinės

     jį priglausiu taip tvirtai,

     taip meiliai jam pasakysiu,

     kad jis vienas man tiktai

     Ir širdyje, ir mintyse;

     kad žiedeliai tie iš šieno

     anksti rytą sulig diena

     rūpestingai atrasti

     ir svirnelin del jo vieno,

     del meilužio sunešti...

     Bet... Jei jis nenusimintų

     ir juokais tik paverstų

     mano žodžių tiesią mintį, –

     oi, tada jau nuraminti

     nieks manes nebįstengtų,

     nieks tada nesužinotų,

     kam tos gėlės iš lankos

     čia tarp sienų samanotų,

     lyg lankoj dailiai marguotų,

     niekas niekas niekados...

    

    

     DUKRUŽĖLĖ

    

     Oi, tai buvo pas močiutę dukružėlei

     gera būti –

     anksti keltis nerūpėjo,

     vėlai gulti nereikėjo.

     Tik reikėjo atsiminti,

     kaip kaselės susipinti,

     kaip veidelis nusiprausti,

     kaip drobelė plona austi,

     kraut kraitelis, laistyt gėlės –

     tai ir visas rūpestėlis.

     Taip tai buvo pas močiutę

     dukružėlei gera būti,

     kol jaunoji nežinojo,

     koks bernelis ją viliojo;

     taip tai buvo, kol mergina

     bernužėlio nepažino.

     Pogulėlio pasilsėjus,

     ėjo linksma pas pjovėjus,

     grėblužėliu išrašytu

     šieno vystančio vartytų.

     Ėjo linksma padirvėliu

     ir pamatė bernužėlj

     piaunant šieną parugėje.

     Ką pasakė, kaip kalbėjo, –

     nebeatmena jaunoji,

     tiktai mena, kaip sustojo,

     kaip priėjo, pažiūrėjo,

     kaip veideliai kaist pradėjo,

     kaip širdužė sutvaksėjo...

     – Oi, berželi svyruonėli,

     kam darei tu paunksnėlę,

     kam paklojei, tu, šieneli,

     mudum minkštą patalėlj...

     Kas naktelę tylią žvainą

     lanko jauną mylimasis.

     Taip naktelės greit praeina,

     taip dienelės ilgai tęsias...

     Jau močiutė pastebėjo

     ir dukrelės kartą klausė:

     – Ko ne linksma vaikštinėji,

     ko veideliai apsiblausę? –

     Neatsakė jai jaunoji,

     tik veideliai suliepsnojo,

     ašarėlė išdavėja

     tik per skruostus nuriedėjo...

     Tai ir laukia dukružėlė,

     kad motutė ją išleistų

     už bernelio piovėjėlio,

     kur sutiko parugėje,

     kurio likti pažadėjo...

     Ir paliko pas močiutę

     dukružėlei ilgu būti.

    

    

     PERSISKYRIMO DAINA

    

     I

    

     Apsisiautus šilkaryšiu,

     tu išeidama tarei:

     „Lauki, mielas, gal sugryšiu...“

     Ir pamąsčius valandėlę

     nusiskynei baltą gėlę,

     tą, dailiausią iš visų...

     Tą rasotą svyruonėlę,

     kuri dvasią mano kėlė

     lig pat saulės, lig dausų,

     tu šypsodamos nuskynei

     ir prisegus prie krūtinei,

     lyg dievaitė ir nuėjai...

     Mano vilčiai paskutinei

     žiedą jauną tu nuskynei

     taip, kaip žolę piovėjai.

    

     II

    

     Nuėjai tolyn iš lėto,

     lyg nenorom, lyg slapčia...

     Mano laukta, numylėta,

     ar sugryši tu dar čia?

     Laukiu, žiūriu į tą šalį,

     kur tik matoma žvaigždelė

     spindi kartais, lyg sapne.

     „Kas dabar atspėti gali?“

     Ūžia tolima girelė, –

     „Gal sulauksi, gal ir ne...“

     „Gal sulauksi“, – šnabžda vėjas.

     „Gal sugryš kiek palūkėjus“, –

     sako saulė leisdamos.

     Kaž koks paukštis padangėje

     klykia lėkdamas paveja:

     „Nebmatysi mylimos!“

    

     III

    

     Taip, daugiau nebematysiu

     niekuomet ir niekame...

     Tik sapnuose ir mintyse

     ir svajonių audime

     man šypsosis tavo veidas.

     Tik skambės tų žodžių aidas,

     kur taip įstabiai tykiai

     tu, akis žemyn nuleidus

     veidą šilku užsiskleidus,

     vieną kart man pasakei.

     Tik liūdės, liūdės sieloje

     ta gėlelė vystančioji

     nuskintuoju žiedeliu.

     Bet aš lauksiu, mylimoji,

     lauksiu šiandie ir rytoje,

     lauksiu amžius, – nes myliu.

    

     IV

    

     Kiek jau kartų sau kalbėjau,

     kad užmiršt tave reiktų.

     Bet širdies nepergalėjau,

     nes širdy tebesi.

     Tu visur, visur tebesi, –

     sodo kvepinčiam pavėsy,

     tarp našlaičių, tarp rūtų,

     ir saulioleidžių ilgėsy,

     ir langinėse gėlėse, –

     visame jautiesi tu.

     Vakarais rožių tankyne

     lakštingėlė tave mini,

     o nakties tyliam sapne

     veidrodiniame tvankyne

     tavo kasos atsipynę

     traukia prie savęs mane.

    

     V

    

     Aš mačiau tave bemiegąs.

     Mano karstą atdarei

     tu išbalusi, kaip sniegas

     ir vos girdima tarei: –

     – Kelkis, mielas... Aš juokiausi...

     Tavo likti aš rengiausi

     nuo tavęs išeidama,

     tavo štai gėlė dailiausi,

     prie širdies tu ją priglausi, –

     vėl bus viskas, kai pirma.

     Tave vieną temylėjau.

     Naktį dieną teminėjau

     tavo vardą laukdama...

     Mano meile vienui viena,

     kelkis! Sode mėnesiena,

     kvapas vystančiojo šieno, –

     viskas, viskas kai pirma...

    

     VI

    

     Vėl pranyko, vėl pražuvo,

     vėl, kai daugelis sapnų...

     O, kodėl tai sapnas buvo?

     Ko mirkčioja tos žvaigždelės?

     Ko dangus tas toks nubalęs?

     Ko taip liūdi gėlynai?

     Mylimoji, ar žinai?

     Ar žinai, kodėl krūtinėj

     kartais, lyg kardai ugniniai

     veria širdį taip skaudžiai?

     O, mieloji, kad žinotum,

     kai paukštelis atplasnotum

     ir paliktum tu čionai...

    

     VII

    

     Štai, matau aš plevėsuoja

     šilkas ir gėlė balta.

     Tu sugryšti, mylimoji,

     mano meilės apsupta!

     Lyg jaunoji pasipuošus;

     baltu šilku apsivilkus

     ateini tu pas mane.

     Atsipynus plaukus ilgus

     ateini tu pasiilgus

     ištikrųjų, ne sapne.

     Sveika mano, išsvajota!

     Mano laukta, apdainuota,

     mano tikslas ir viltis!

     Vėl man šypsos tylumoje

     svyruonėlė nuskintoji.

     Vėl man moja ateitis...

    

     VIII

    

     Bet... tyli tu prietamsoje...

     Tu išbalusi visa...

     Tiktai šilkas plevėsuoja,

     švisdams dūlančia šviesa...

     Tai karkleliai – balsvos gėlės...

     Tai klajojantis šešėlis

     stovi, šypsos prieš mane...

     Aš beprotis, aš pašėlęs...

     Lyg iš kapo atsikėlęs,

     nardaus nežinios klane.

     Kaip kalėjime tamsiame,

     mintys sukasi aptemę, –

     niekas jų nebeapšvies!

     Kas dangus man, kas man žemė,

     kas man viskas be tavęs?

    

    

     ***

    

     Ji atėjo paskutinė

     mano sodo aplankytų

     taip tykiai, lėniai, išlėto...

     Medžiai ošė nusiminę.

     Lapai patylomis krito.

     Pasakiau jai, kad tylėtų.

     Kad tylėtų taip kai aš,

     taip kai lapai prieš nukrisiant.

                  Patylėjo.

                  Pažiūrėjo.

                  Šyptelėjo.

                  Ir išėjo...

     Tiktai medžiai, tiktai vėjas

     ūžė vieni nusiminę

     ilgią maldą vakarinę.

     Lapai patylomis krito.

                 Ji išėjo paskutinė.

                  Metas vartai uždaryti...

     Juodomis dėmėmis šešėliai nakties

     apidengė sodo pilkuosius takus.

     Nukrito žvaigždutė iš aukščio erdvės,

     nukrito nuo medžio lapelis bailus.

                  Juodomis dėmėmis apklojo takus

                  gauruoti šešėliai nakties.

     Taip gaila kaž ko... Tiktai ko – nežinau.

     Ar žvaigždžių tolių, ar vėlyvų gėlių,

     ar lapų, kurie nebžaliuos jau daugiau,

     ar taip ko – suprasti visai negaliu...

     Žvaigždyčių tolių, ar vėlyvų gėlių,

     ko gaila man taip, – nežinau...

    

    

     ***

    

     „Ko čia taip ilgu, ko čia taip liūdna?“

     Pageltę lapai tyliai šnabždėjo.

     Nustebęs miškas paklausė vėjo:

     „Ko čia taip ilgu, ko čia taip liūdna?“

    

     Dangus blaivusis, lyg nusiminęs,

     lyg ko ilgėdams žemyn žiūrėjo,

     nustebęs miškas paklausė vėjo,

     paklausė beržas po jo auksinis:

    

     „Ko čia taip liūdna, ko čia taip ilgu?“

     Bet neatsakė jiem šaltas vėjas.

     Tiktai prie miško staiga priėjęs

     sparnu pamojo, lyg kardu ilgu.

    

     Ir lapai žemėn nuo medžių krito.

     Ir buvo liūdna, ir buvo skaudu

     klausyti medžių graudingą raudą,

     žiūrėt kai žemėj lapeliai vyto.

    

     Dangus tuoj verkti tyliai pradėjo,

     ir žemės juodi skruostai suvilgo.

     „Ko čia taip liūdna, ko čia taip ilgu?“

     nustebęs miškas paklausė vėjo.

    

    

     ***

    

     Šaltas vėjas blaškos

     po miškus ir sodus,

     kur tik nepažiūriu –

     reginys nuobodus.

     Žiūriu į kalnelį –

     niūkso ten rugienos,

     liūdi ten berželis,

     liūdi vienui vienas.

     Pilkas laukas stovi

     visas nutuštėjęs,

     o po jo tuštynes

     blaškos šaltas vėjas...

     Ko gi tu tyli taip,

     tu, mano širduže?

     Ar bijai kad šaltas

     vėjas smarkiai ūžia?

     Ar bijai kad viena,

     kaip ir tas berželis

     tujei nepaliktum

     vidury naktelės?

     Niekai, nebijoki!

     Visa ką turėjai

     jau senai išplėšė

     šalti šiaurės vėjai...

     Tau tiktai beliko

     dainos tavo vienos,

     kai berželis liūdnos,

     pilkos kai rugienos...

     Nieks jų neatims tau,

     nebijok, širduže...

     Lai sau blaškos vėjas,

     lai sau sveikas ūžia.

    

    

     ***

    

     Kur tavo dainos? Kur sapnai?

                  Giria tyliai niūniavo.

     Gelsvi paklausė putinai:

                  – Kur atminimai tavo?

    

     Paklausė miškas: „Kur sapnai?"

                  Ir kalnas patylėjęs

     paskui paklausė nedrąsiai,

                  paklausė miško vėjas.

    

     – Kur mano dainos ir sapnai?

                  Nebeminėkit jųjų, –

     jie vysta jau senai, senai

                  tarp lapų vystančiųjų...

    

    

     ***

    

     Stoviu tarp medžių. Pilkoj prieblandoje

     kuopelėmis sniegas vingiuodamas krinta.

     Pušis plačiašakė baltai padabinta

     nutilo ir viena ramiai sau dūmoja,

     ir mąsto berželiai būrelin sustoję,

     ir tyli upaitė ledais surakinta...

     O sniegas baltasis vis krinta, vis krinta...

    

     Ir krinta svajonės ir tylios ir baltos,

     kai sniegas lengvutės, kai gėlės nekaltos.

     Jos sukas, išlėto, išlėto lekioja

     ir širdį ramina ir dvasią liūliuoja.

     Tos mielos svajonės, kai gėlės nekaltos,

     tas sniegas taip tylus, taip šypsomai baltas

     tas viskas sutelpa taip jaukiai sieloje.

    

    

     ŽIEMOS ŪPAS

    

     Ir sukas ir krinta baltieji krislai.

     Baltomis bangomis miglos

     jie neša nuvargusiai žemei skubiai

     sapnus slėpiningus žiemos.

                  Ir sukas, ir krinta jie iš aukštumos,

                  ir neša sapnus slėpiningus žiemos...

    

     Užminga viskas baltasparniais sapnais

     ir tamsūs paniurę miškai,

     ir platūs laukai su vėlyvais žiedais,

     ir upės, ir skardūs kalnai.

                  Užminga pasaulis ir ilsis ramiai,

                  užminga ir upės ir skardūs kalnai.

    

    

     SNIEGAS

    

                  Sniegas – žiedas prieblandos.

                  Sniegas – vakaro sparnai.

                  Sniegas – daina be gaidos.

                  Sniegas – tirpstanti sapnai.

     Lyg skraistė žiedais išpinta,

     sniegas krinta, krinta, krinta...

           Iš tyliųjų debesų,

            iš tolių erdvės dausų,

                  čia į žemę,

                  kur aptemę

            nuo tamsių rudens laikų

            stūkso apdarai laukų, –

     lyg skraistė žiedais išpinta,

     sniegas krinta, krinta, krinta.

            Sniego apsuptas krislais

            tyli, stovi ir klausais,

            kaip tolių varpų balsais

            kalba žemė su dausais.

     Lydi mintys tolų aidą.

     O snieguolės skraido, skraido...

            Tolimų sapnų šešėliai

            prieblandoj dūluoja vėlei.

                  Pasibaido.

                 Išsisklaido.

            Tai aplinkui vėl sustoja.

            Tai laukimų sutemoje

            vėl tolyn, tolyn vilioja.

     Slepia rūke tylų veidą.

     O snieguolės skraido, skraido..

            Monų apsuktas tinklais

            tyli, lauki, — gal ateis?

            Sniegu papuoštais keliais

            iš dausų gal nusileis?

     Pamatysi, kaip per miegą,

     veidą, šypsantį iš sniego...

            Bet aplinkui vien tyia,

            vien tik pusbaltė migla

                  ir liūliuoja,

                  ir banguoja...

            Tik varpai už miško alda

            ilgą, dulsią žemės maldą...

     Tiktai juda baltas rūkas..

     Tik snieguolės sukas, sukas...

    

    

     ***

    

     Aš skrajoju linksma po beržynus

     drauge su sparnuočių pulkais,

     aš vainikais visa ąpsipynus,

     apsisiautus auksiniais plaukais.

    

     Eikšinai į mane pasilsėtų,

     pasiguostų į miško pavėsi.

     Paklausysi dainų negirdėtų,

     nematytų daiktų paregėsi.

    

     Aš dainuosiu, kaip nieks nedainavo...

     Tu pajusi galybę dainų

     ir krūtinė nuvargusi tavo

     atsikvėps vėsumoje sapnų.

    

     Uoginojų žalių tau vainiką nupinsiu

     ir šilkiniais rūkais apsupsiu...

     Eikšinai, aš tave nuraminsiu,

     užliuliuosiu miškų ilgesiu.

    

    

     GYVIESIEM

    

     Mūsų žaizdos kas kart naujos,

     mūsų dainos kas kart kitos.

     Širdį gelia,

     dvasią kelia.

     Tulpės krauju nudažytos

     puošia mūsų klaikų kelią.

     Ūžkit liepos! Gauskit eglės!

     Nors pakirstos, nors išvirtę.

     Mes kovoti nepasenom.

     Nors mum priešas skelbia mirtį —

     gauskit eglės, – mes gyvenam!

     Skaudu tai, kad prieblandoje

     nepažindami vienskito

     priešui ranką, – draugui kardą

     tiesti kartais mes išdrystam.

     Laukini saulės, laukim ryto, –

     kol krūtinėj kraujas verda, –

     mes nežūsim, nors suklystam.

     Skaudu tai, kad vėtros staigios

     arko pamestus gėlynus...

     Skaudu, skaudu atsiminus,

     kaip kardai krūtinėn smeigias...

     Bet užmiršim, kai užgirsim

     ankstų rytą griausmo aidus.

     Šypsančius lavonų veidus

     mes užmiršim...

     Kol krūtinėj verda kraujas, –

     dienos mum nesuskaitytos!

     Mūsų žaizdos kas kart naujos,

     Mūsų dainos kas kart kitos...

    

     Viršelis Ad. Galdiko

     Išleido Jonas Raupys

     1920

     b_150_216_16777215_0___images_iliustracijos_2014_venclovos_exlibris.jpgTekstai skaitmenizuoti iš knygos egzemplioriaus, kurį suteikė Venclovų namai

 

 

     Kazio_Binkio_eilerasciai_1920.jpg