tekstai.lt

Juozas Tysliava. Eilėraščių rinkinys „Auksu lyta“ (1925)

b_100_141_16777215_0___images_iliustracijos_2014_Tysliava.jpg     Juozas Tysliava gimė Suvalkijoj. Baigęs Keturvalakių mokyklą, mokėsi Vilkaviškio gimnazijoje, kurioje baigė keturias klases. 1919 m. įstojo į savanorių gretas. 1920 m. demobilizavosi iš Lietuvos kariuomenės. Nuo 1920 m. dirbo „Steigiamojo Seimo darbų“ ir laikraščio „Žemdirbių balsas“ redakcijose, 1922 m. – Eltoje, laikraščio „Lietuvos aidas“ korespondentas. 1922–1924 m. laisvo klausytojo teisėmis Lietuvos universitete studijavo literatūrą.

      Rašyti pradėjo labai jaunas būdamas. Pirmąją eilėraščių knygą „Žaltvykslės" išleido 1922 m. Vėliau buvo aktingas „Keturių vėjų" brolijos narys. 1925 m. gavo valstybinę stipendiją ir išvyko į Paryžių studijuoti žurnalistikos. Aplankė beveik visas Europos valstybes. 1928 m. Paryžiuje leido literatūros žurnalą „Muba“. 1929 m. išvyko į Š. Ameriką, kur redagavo seniausią Amerikos lietuvių laikraštį „Vienybę“. 1929 metų antologijoje J. Tysliava savo gyvenimą sudeda į dvi eilutes: „Autobiografija? Kam? Mano tauta jau seniai išmirusi, o kalba, kuria čia norėčiau rašyti – užmiršta”. 1935 m. išleido Amerikoj parašytų eilėraščių rinkinį „Poezija“.

     Poetinėje kūryboje Tysliava originaliai sulydė neoromantinius, modernistinius bei avangardistinius XX a. 3-iojo dešimtmečio lietuvių poezijos ieškojimus. Literatūrinę aplinką šokiruodamas vaizduotės bravūriškumu bei rafinuotos individualybės gracija, davė pradžią žaidybinės kilmės estetikai, kūrybos atvirumo ir dinamikos mostams, būtiniems lietuvių menui vaduojantis iš „samanotos lūšnelės“. Vėlesnėje kūryboje poetas pasirodo kaip galantiškas Vakarų Europos didmiesčių poezijos dendis.

  

    

     O. Rymantei

    

     DAINA APIE DUONĄ

    

     Sutemo.

     Gatvyne pasidarė raina.

     Aš išėjau,

     Ir mane pasitiko

     Alkis.

     Akyse raina ir tamsu,

     Akyse parkai,

     O už tų parkų —

     Vien alėjos, ir alėjos.

     Juk man vistiek —

     Išeisiu j laukus,

     Ar čia po miestą klaidžiosiu, —

     Vistiek nesusitiksiu duonos.

     O duona vaikščioja,

     Kai kam net ir ant stalo užlipa,

     O kai kam dar būna ir prie duonos.

     O, gerbiamoji ponia duona,

     Kodėl tu taip karštai pamilus mano brolius?

     Kodėl gi jiems tarp lūpų nuolatos taukų pavasariai?

     O, duona!

     Kodėl gi taip tamsu ir raina?

     Atsiliepki man!

     Juk tu gera,

     Juk tu vienoda motina

     Ir man

     Ir tam,

     Kuris tave taip spardo ir nekenčia.

     O, duona!

     Kad tu žinotum, kaip aš tave myliu

     Ir kokiomis iliuzijomis aš kaišausi,

     Tai tu pas mane ristumsi

     Ne kepalais,

     O mėnesiais ir saulėmis,

     Nė kiek ne mažesnėms,

     Kaip ten,

     Vadinamoj dangaus mėlynėj.

     Kodėl toks liūdnas vakaras?

     Kodėl taip garsiai švilpia vėjas?

     Nejaugi paskutinj kartą švilpia vėjas?

     Nejaugi verčiasi dangus?

     Nejaugi — žvaigždės?..

     O ne!

     Tai duonos kepalai man krinta ant galvos!

     Tai salve ir hosanna!

     Tai eina minios pasitikt

     Manęs,

     Į žemę atkeliavusio pasaulių intendanto.

     Visiems po porciją!

     Visiems tokią, kaip žemės kepalas,

     Visiems po kepalą,

     Tokį, kaip žemė!

     Hosanna iš aukštybių!

     Aikšiakite visi, pamilę duoną,

     Tą amžinąją Kleopatrą,

     Tą velnišką ir siuntančiąją Carmeną!

     Visiems,

     Visiems po duonos skritulį,

     Po skritulį didžiausią,

     Kad su juom išdrįstumėt aplėkti žemę

     Ir jau paskui —

                    paskui gyventi savarankiškai,

     Puikiausioj nepriklausomybėje

     Nuo alkio ir liūdėjimo,

     Kurie ateina į svečius

     Tada,

     Kai mes be galo norim valgyti.

    

    

     4 ratai

    

    

     4 RATAI

    

     4 vežimo ratai,

     Juodbėri arkliai...

     Niekis, jei truputį krato —

     Tieskitės, keliai.

    

     Gale kaimo upelukas,

     O paskui — kalnai...

     Prunkščia lekia juodbėrukai,

     Tirpsta brizgilai.

    

     Pučia vėjas, vėjas pučia,

     Pučia iš kalvos,

     Nagi kas dabar, vyručiai,

     Kliūtį išgalvos?..

    

     4 vežimo ratai,

     Ratu nematyt,

     Nežaboti mūsų metai —

     Nieks negal pavyt!

    

    

     PASAULIO JŪRA

    

     Jūra ne man suvaldyti,

     Vilnys ne man sutūrėt.

     Tirpsta pavasario lytys,

     Vėliai žuvėdros atlėks.

    

     Švyturį vilnys bučiuoja —

     Šiąnakt dar daugel laivų

     Žada atplaukt atliūliuoti

     Amžinu jūrų taku.

    

     Krašto gėrybės auksinės

     Išplaukė jūrų laivais.

     Myliu tave, o pasauli,

     Myliu širdim ir jausmais.

    

     Tavo kratinėje auksas,

     Tavo svajonė — dangus,

     Jūroje švyturį aukštą

     Įžiebė tavo žmogus.

    

     Viskas pasauliui priklauso —

     Jūra, laivai ir žmogus.

     Vilnys man šnabžda į ausį:

     — Būki pasauliui brangus.

    

    

     PERKŪNSARGIS

    

     Padangėse perkūnas

     Svaido granatas.

     Kai trenkia kam perkūną,

     Tai kūnas nebe tas.

    

     O ritasi granatos...

     Dinamo mašina

     Padangių langus krato,

     Padangėse daina...

    

     Drąsi daina per kūną,

     Lyg pirštai klavišius,

     Pasiutėliui perkūnui —

     Paduos žaibų ryšius.

    

     Ir pina riša žmogų

     Perkūnas kaip matai.

     Be stogo nepatogu —

     Lietus arba ledai...

    

     Padangėse perkūnas

     Minosvaidį paleis —

     Ir vargšo žmogaus kūne

     Tuoj gyslos pasileis.

    

     — Tačiau palauk, perkūne,

     Ir man eilė ateis, —

     Jam taria žmogaus kūnas

     Galingai ir didžiai,

    

     — Užaugsiu lig padangių,

     Lig debesų kalnų,

     Ir žvengi ar nežvengi —

     Tau kumsčia kalinu.

    

    

     VASAROS JAUNIKIS

    

     Velnias žino, kas čia per pavasaris —

     Visi paukščiai išsikraustė iš galvos.

     Rytą vakarą padanges drasko,

     Rodos naktį Dievo šunes ims ir los.

    

     Mano namas smelkiasi į pievų plotus,

     Ryto saulė apvali ir kupina.

     Rytą pievų plotai ašaroti,

     Eiki vildamos pavasario daina.

    

     Pamanysite, kad aš, kaip šitie paukščiai,

     Linksmėdamas nebežinau nei kelio, nei prasmės.

     Žvaigždėtą naktį pažiūrėkite į aukštį,

     O pamatysite, kad žemė sublizgės.

    

     Jei šiandie jūsų proto horizontuos

     Dar neužsidegė pavasario daina,

     Tai negalvodami pamokit jūrų krantą,

     O sužinosite, kad siela kaip daina.

    

     Nejaugi jūs neturite širdies žodyno,

     Kad dar nežinote pavasario dainos.

     Jūs matote — čia viskas aišku, gryna,

     Klausykite — lakštingalų orkestras jums sugros.

    

     O, neužmikite žvaigždėtą naktį —

     Danguj jums mėnuo saulę deklamuos,

     Pritarkite ir šokite visi į taktą,

     Tą naktį vasaros jaunikis atvažiuos.

    

    

     KERTAMOJI

    

     Ne taip, kaip senovėje

     Piautuvo mėnesiu

     Nuo lauko geltonus rugius nugeniodavo.

     Dvejetas arklių —

     Ir per kalną

     Keturiais sparnais mašina

     Kaip drakonas

     Der dvi valandi

     Viską nuryja.

     Mašinos sparnai:

                                  Riškite,

                                  Veskite,

                                  Kulkite,

                                  Malkite.

     Dantys, tai dantys,

     Kad grybžtelės kur,

     Tai ant žemės nė varpos nelieka —

     Mašina viską nuryja.

                    Sparnai — ūšt,

                    Dantys — čiarrr,

     Ratai nepaprastas pėdas palieka.

                                  Riškite,

                                  Veškite,

                                  Kulkite,

                                  Malkite,

     Kad iki pavasario būtumėt sotūs ir pavalgę.

    

    

     MANO DAINOS

    

     Visos žvaigždės apvalainos,

     Saulė taipgi apvali,

     Tad ir jūs, o mano dainos,

     Lėkite toli, toli.

    

     Paskutinei žvaigždei žydint

     Vėl pasikelia aušra;

     Velniškai man žemę mylint

     Nuliūdimo nebėra.

    

     Dainos apie visą žemę,

     Dainos ligi pat aušros.

     Siela ir širdis sutemus

     Da nebuvo niekados.

    

     Amžinai pasaulis girtas,

     Nuo girtumo žmoguje —

     Sieloje pražydi mirtos,

     O širdy — daina nauja.

    

     Begalinė saulė šviečia,

     Žydi žemė ir dangus.

     Mano dainos mane kviečia

     Į padanges ir laukus...

    

    

     Milijonai

    

     AUKSU LYTA

    

     Šiandie rytą auksu lyta,

     Dega mūrai, dega gatvės.

     Auksu lyta. Pasakyta.

     Eik j gatvę, o jaunatve.

    

     Šiandie rytą miestą rita,

     Rita, rita trotuarais...

     Krautuvės da uždarytos,

     Parke daros ryto garas.

    

     Ryto garas gera daro.

     Auksu lyta. Pasakyta.

     Būtinai išeik bulvaran,

     Kai pradės vėl auksu lyti.

    

     Kodėl rytą auksu lyta? —

     Kas man darbo. Dega gatvės.

     Rytas auksu nudažytas,

     Auksu puošiasi jaunatvė...

    

     Kas neturi 100 litų,

     Tegu eina ten, kur eina,

     Kur nuo ryto auksu lyta,

     Kur nuo ryto — aukso dainos...

    

    

     LIETUVI!

    

     Lietuvi, mano mylimas lietuvi,

     Užaugęs pievose ir girių dūburiuos,

     Kviečiu tave dabar į naują būvį,

     Kur radio lakštingalos tau amžių amžiais suoks.

    

     Tau duosiu ilgą asfaltuotą gatvę,

     Liktarnos vakarais tave čia palydės.

     Lietuvi, užsimiršk, ką giriose esi praradęs,

     Tramvajuose tau naujos girios pražydės.

    

     Rytais mašinų, fabrikų švilpukai

     Tau šičia tokius koncertus supūs,

     Kad tu nebežinosi kas įbruko

     Į atmintį tau pievas ir laukus.

    

     Lietuvi, mano mylimas lietuvi,

     Nenusimink, jei orlaivis tavęs da neklausys.

     Atsimeni, kaip tavo tėvui kliuvo

     Ratu per strėnas — kad bailus arklys.

    

     Tave čia traukinys juoduos tuneliuos

     Išmokys geležinį langą uždaryt,

     O kai ant tilto būsi užvažiavęs,

     Tai pagalvok, kas reikia padaryti ryt.

    

     Rytoj ketvirtą valandą tau kino radio

     Parodys tavo tėvą danguje.

     Pradžiugsi tu ir būsi susiradęs

     Be vado Eldorado savyje.

    

    

     MILIJONAI

    

     Ei, saulėteki raudonas!

     Kraują lieja vakarai!

     Kraują liejo milijonai,

     Milijonams bus gerai.

    

     Milijonų milijonai

     Savo himną uždainuos.

     Seno šimtmečio mamoną

      Milijonai nukryžiuos.

    

     Milijonai kraują liejo,

     Milijonai sužinos,

     Kad per naują Galilėjų

     Einam prie naujos dienos.

    

     Milijonų milijonai

     Darbo dieną pamylės.

     Seno šimtmečio mamona

     Milijonais subyrės.

    

    

     KETURKAMPIS

     (K u b i s t a m s)

    

     Keturkampis tampa kampas.

     Jokis daiktas nesušlampa.

     Visos dienos tiktai tam, kas

     Pamylėjo savo kampą.

    

     Dega plytos keturkampės...

     Gal ir žemė kubu tampa...

     Jeigu žemą saulė tampo,

     Jai geriau būt keturkampei.

    

     Erdvėj žiba žvaigždžių rampa,

     Mėnuo myli savo kampą,

     Kai veneros jj patampo,

     Tai ir jis padaro kampą.

    

     Keturkampis laikas tampa...

     Kubo laikrodis bus tam, kas,

     Pamylėjęs savo kampą,

     Taipgi tampa keturkampis.

    

    

     KINO

    

     Po ekraną žemė ganos.

     Aš naktingam kambary

     Vėl myluoju okeaną,

     Kur pingvinai laivą gena,

     Kur jie žino, kad pavys.

     Bet kodėl jie laivą gena,

     Jei po platų okeaną

     Raivosi juoda vilnis?

    

     Po ekraną karavanai.

     Iš visų plačių kraštų

     Žmonija, kaip uraganas,

     Vėl internacionalą

     Tūkstantėjančiu kartu...

     Nepasiekiamas ekranas

     Žemę vynioja ir gena,

     Gena linkstančiu taku.

    

     Takas erdvėje išdyla.

     Švinta rūmų kambariai.

     Žvaigždės vėl dangun pakyla.

     Muzika kažkur nutyla.

     Po ekraną žiburiai...

    Aš vedu ramybės bylą

     Ir žiūriu, kaip žemė kyla

     Su vėzuvijų smilkytais

     Įvairiai.

    

    

     DARBININKAI

    

     Naktį dieną darbininkai

     Lieja geležį ir cinką.

     Darbininkui cinkas tinka

     Nuo pakaušio lig pakinkių.

    

     Nuo pakaušio lig pakinkių

     Pasipuoški, darbininke.

     Tavo plienas, tavo cinkas —

     Pasipuošk, kuo tau patinka.

    

     Darbininkai susirinko,

     Lieja geležį ir cinką...

     Pažiūrėkite aplinkui,

     Kiek čia plieno, kiek čia cinko.

    

    

     RUDENS ŽINIA

    

     Už langų lietus ir vėjas

     Neša žinią rudeninę.

     Ach, tas vėjas — jis atėjo

     Ir per kalnus ir per plynias.

    

     Senas parkas sėja vargą

     Savo broliams, savo ponams.

     Naktj, kai akyse marga,

     Šlampa kelnės ir žiponai.

    

     Lapai lapai iš padangių

     Susisuko susimaišė —

     Ten, kur švilpia senas langas,

     ten, kur žiopso gatvės raišos.

    

     Už langų lietus ir vėjas

   Neša žinią rudeninę,

     Kas išėjo į alėją,

     tą pasveikino purvynas.

    

    

     STATYTOJAS

    

     Senas miestas aptrūnijęs,

     Da senesnis jojo vardas.

     Lentą palytėjo vinys —

     Ir paskelbiau: — miestą ardo.

    

      Žmonės su barzdom ir ūsais

     Renkasi mane sutikti, —

     Lyg asloj paklydę blusos

     Ima šokinėt ir pykti.

    

     Būdą jūsų aš pažįstu

     Ir žinau, kiek jūs kaštuojat,

     Šokinėsite ar pyksit, —

     Aš ekspresu atvažiuoju.

      

     Vietoje senos bažnyčios

     Sau paminklą pastatysiu,

     Ogi jus visus netyčia

     Gatvių grįsti išvarysiu!

    

     Išleido Pr. Stiklius, Kaunas, 1925

     Raidės spaustuvė Kaune

 

     b_100_144_16777215_0___images_iliustracijos_2014_venclovos_exlibris.jpg

 

 

 

     Tekstai skaitmenizuoti iš knygos egzemplioriaus, kurį suteikė Venclovų namai

 

     b_500_766_16777215_0___images_iliustracijos_2014_Tysliava_Auksu_lyta_virselis.jpg