„Mus supantis pasaulis daug kam atrodo baisus ir nežmoniškas, tačiau mes galime jį pakeisti ir ištaisyti“, – valiūkiškai mirktelėjo akį žymusis Galisijos magiškojo realizmo dainius Manuelis Rivas ir ėmėsi rašyti knygą, kurioje meilė stebuklingai nugali ne tik karą, bet ir pačią mirtį. Šiandien „Dailidės pieštukas“ laikomas viena gražiausių mistiškos meilės istorijų visoje XX a. literatūroje.

       Itin poetiškas ir subtilus pasakojimas perkelia į 1936-ųjų vasarą – pirmuosius Ispanijos pilietinio karo mėnesius. Diktatoriaus Franco kalėjime dailininkas piešia šventuosius įkalintų respublikonų veidais, o jo bičiulis Danielis nekantriai laukia pasimatymų su mylimąja Marisa. Marisai irgi neabejingas kalėjimo prižiūrėtojas Erbalis priverstas stebėti, kaip jų meilė nuolat stiprėja ir pražysta vis naujomis spalvomis.

       Siužetas įgauna magiško atspalvio, kai Erbalis, „iš gailesčio” pribaigęs nelaimingą dailininką vienu šūviu, išgelbsti jį nuo žiaurių Franco smogikų patyčių. Kameroje rastas dailidės pieštukas, užkištas žudikui už ausies, tampa jo sąžinės kuždesiu ir bando įžiebti bent menkutes žmogiškų jausmų kibirkštis...

       1998 m. romanas apdovanotas Nacionaline Ispanijos literatūros kritikų premija ir Galisijos rašytojų asociacijos premija. 2003 m. Galisijos režisierius Antónas Reixa pagal šį romaną susuko to paties pavadinimo filmą.

       Manueli Rivas „Dailidės pieštukas” (ištrauka)

       Korunjos kalėjimas talpino šimtus įkalintųjų. Regis, čia viskas buvo kur kas geriau organizuota ir atliekama beveik pramoniniu būdu. Netgi naktiniai išgabenimai. Mirtininkų paprastai toli neveždavo, viskas vykdavo pajūry, Žiurkės lauke. Per egzekuciją Herkulio švyturio spinduliai, panašūs į vėjo malūno sparnus, iš sutemų nutverdavo baltus nuteistųjų marškinius. Prie uolėtų krantų jūra – nuo Erminjos kyšulio iki San Amaro – mykė kaip paklaikusi karvė, kuri blaškosi prie langų tvarto su seniai ištuštėjusiomis ėdžiomis. Po kiekvienos papliūpos stodavo tyla – nei šauksmų, nei dejonių. Kol ir vėl lyg monotoniška litanija pasigirsdavo paklaikusios karvės mykimas.

       Tarp naktinių budelių buvo paplitusi ir tokia pramoga, kaip mirties atidėjimas. Kai kada kuris nors iš myriop pasmerktų kalinių išgyvendavo, kai kurio kulka pasigailėdavo. Tačiau tokia sėkmė, tas netyčia padovanotas gyvenimas, aukos gyvenimą paversdavo dar didesne tragedija ir išsigelbėjimo akimirką, ir vėliau. Menkutė ir įnoringa viltis tarsi akmuo ant kelio jam trukdė išsigelbėjimo akimirką gailėtis tų, kurie ėjo, surišti viena virve. O vėliau tas, kuris sugrįžo, akyse parsinešdavo prisiminimą apie patirtą siaubą.

       Kartą pačioje rugsėjo pradžioje jau vakarėjant, kai Erbalis vienas sėdėjo sargo bokštelyje ir stebėjo kormorano skrydį, dailininko balsas jam pakuždėjo: šiąnakt pasistenk įsisiūlyti savanoriu. O Erbalis, nesibaimindamas, kad jį kas nors išgirs, sušuko: atsitrauk! Na, ką tu, Erbali, nejau nori jo išsižadėti? Kaip tik dabar? Atsitrauk, dailininke, kad bent žinotum, kaip jis į mane žiūri. Tarsi į kiekvieną akį bestų po švirkštą. Jis galvoja: kai Marisa ateina su juo pasimatyti, aš specialiai sukiojuosi tarp jų pasiklausyti, apie ką jiedu kalba, ir neleidžiu net piršteliu prisiliesti vienam prie kito. Tas tipas neturi supratimo, kas tai yra įsakymas! Bet juk tu galėtum bent kartais apsimesti neregiu, paprieštaravo dailininkas. Aš taip ir padariau, pats žinai, kad taip ir padariau, netgi leidau jiems susiliesti pirštų galais.

       O apie ką jiedu kalbėjosi? – paklausė Marija da Visitasau. Apie ką jie kalbėjosi, kai susilietė pirštų galais?

       Ten buvo labai triukšminga. Tiek kalinių ir lankytojų, kad rėk nerėkęs, vis tiek vos girdėti. Bet jie kalbėjo tai, ką paprastai sako įsimylėjėliai, tik dar keistesnius dalykus.

       Jis pasakė, kad, išėjęs iš kalėjimo, važiuos į Portą, į Beljao turgų, ir nupirks jai maišelį įvairiaspalvių pupų – na, žinai, kurias mes vadiname laukinėmis medetkomis.

       Ji pasakė: jam padovanos krepšelį valandų ir minučių. Ji pažįsta prekybininką iš Valensos, kuris pardavinėja prarastą laiką.

       Jis pasakė: jiedu turės dukrelę, ir ji rašys eilėraščius.

       Ji pasakė sapnavusi, kad jie, girdi, jau daug metų turi sūnelį, kad jis laivu išplaukė į Ameriką ir tapo smuikininku.

       O aš pamaniau, kad iš tokių profesijų mūsų laikais – ne kažin kokia nauda.

       Tą naktį Erbalis buvo akylas: atėjus išgabenimo laikui, norėjo pasisiūlyti į sušaudymo komandą savanoriu. Ir štai kas įdomiausia. Be jokio ypatingo įspėjimo, tarsi priežastis tam būtų mėnulio fazė, visas kalėjimas žinojo, kada ateis susidorojimo naktis. Erbalis, stovėdamas su kitais šaudytojais prieš daktarą Da Barką, nutaisė visiškai abejingą veidą, sakytum, matydamas pirmą sykį. Bet paskui, nusitaikęs, jis prisiminė savo dėdę medžiotoją ir žvilgsniu daktarui tarė: mielai to nedaryčiau, bičiuli.

       Kankinimų išbandymus perėję areštuotieji, kai Žiurkės lauke juos sustatydavo ant šiukšlių krūvų, stengėsi stovėti tiesiai, tačiau stiprus vėjas nuo jūros juos blaškė lyg skalbinius, iškabintus laivo denyje. Tas, kuris šovė pirmas ir, kaip sakoma, atidarė medžioklės sezoną, palaukė, kol nusisuks švyturio spindulys, ir ateis ilga menkutės tamsos pauzė. O jie šaudė prieš vėją. Regis, nedaug tetrūko, kad šiaurės rytų vėjas numirėlius blokštų tiesiog ant budelių.

       Daktaras Da Barka liko stovėti.

       Išvesk jį, paskubomis sukuždėjo dailininkas, nešaudyk.

       Šitą aš parvešiu atgal! – pasakė Erbalis. Skubiai puolė pirmyn, kaip medžiotojas, laikantis už sparnų dar gyvą balandžiuką.

       Tas, kuris sugrįždavo iš kelionės po mirtį, pereidavo visai į kitą būties lygmenį. Kai kuriems pasimaišydavo protas, ir jie visą kelią atgal be sustojimo kažką kalbėdavo. Šaudytojams toks žmogus tapdavo nematomas ir savotiškai nepažeidžiamas – buvo geriausia tam tikrą laiką jo nepastebėti, kol vėl taps mirtinga būtybe.

       Bet, praėjus vos kelioms dienoms, daktaro Da Barkos atėjo antrą kartą.

       Ei, pabusk, skląsčiai žvanga! – pakėlė aliarmą dailininkas, tampydamas Erbalį už ausies. Na, jau ne, šį kartą nė už ką nesikišiu, gynėsi gvardietis. Gana. Atsikabink nuo manęs. Jeigu jam lemta mirti – tegu pagaliau numiršta. Paklausyk. Tai nejau tu dabar pasišalinsi? Juk niekuo nerizikuoji, pasakė dailininkas. Nejaugi? – kone riktelėjo Erbalis. Aš išprotėsiu, ar tau atrodo to maža. Dabartiniais laikais išprotėti – ne taip jau ir blogai, atrėžė dailininkas.

       Prie pagrindinių vartų budėję sargybiniai į kalėjimą praleido šaudytojų grupelę, bet Erbalis jų nepažinojo, išskyrus vieną, kuris netgi jį, pratusį prie visko, privertė sudrebėti. Tai buvo kunigas, kurį Erbalis kažkada matė per oficialią ceremoniją keliantį kieliką. Dabar kunigas vilkėjo mėlyna uniforma, už anties užsikišęs pistoletą. Jie naršė koridoriais, užeidinėjo į kameras, rinkdami žmones pagal sąrašą. Ar jau visi? Vieno trūksta, Danielio Da Barkos. Atsakymas – įtemp ta tyla, tarytum šermenų naktį prie karsto. Žiebtuvėlis užkliudė kažkieno siluetą. Dombodanas. Ir Erbalis pasakė: regis, šitas.

       Tuomet pasigirdo ryžtingas šmėklos balsas:

       Ko ieškote?

       Danielio Da Barkos!

       Tai aš, pasiruošęs.

       O ką man dabar daryti? – sutrikęs dvejojo Erbalis.

       Sek paskui juos, žioply, įsakė dailininkas.

       Žinia akimirksniu pasklido po kameras. Daktarą Da Barką išsiveda antrąsyk. Tarsi pasiekus lemties ribą, iš kalėjimo plūstelėjo visi tie nevilties ir įtūžio riksmai, kurie susikaupė per nesibaigiančią 1936-ųjų vasarą. Klykė netgi vamzdžiai, grotos ir sienos. Lavina neapykantos, kuria vienas kitą užkrėtė žmonės ir daiktai.

       Pakeliui į San Amaro pakrantę Erbalis pasakė: šitas – mano. Turiu su juo savų sąskaitų.

       Jis nutempė daktarą ant smėlio ruožo. Parklupdė kumščio smūgiu į pilvą. Čiupo už plaukų: išsižiok, niekše! Pistoleto vamzdis barkštelėjo į dantis. Būtų gerai, kad neišmuštų, šmėstelėjo daktarui. Erbalis sugrūdo vamzdį giliai į burną. Mirties nagas drėkstelėjo per gomurį. Bet paskutinę akimirką Erbalio ranka vis dėlto sudrebėjo.

       Vienu pediku mažiau, pasakė jis.

       Ryte daktarą surado skalbėjos. Jūros vandeniu nuplovė žaizdas. Jas užtiko kareiviai. O šitas iš kur čia? Iš kurgi dar? Iš kalėjimo, kaip ir anie. Ir mostelėjo į negyvus kūnus. Ką jūs su juo darysite? – paklausė moterys. Kaip ką – nuvešim atgal, kitos išeities neturim. Kitaip mums kiaušus nuraus!

       Vargšas! Argi danguje dar yra Dievas?

       Daktaro Da Barkos žaizda pasirodė esanti švari. Kulka perėjo pro kaklą, neužkliudžiusi jokio gyvybiškai svarbaus organo. Jis neteko daug kraujo, pasakė daktaras Solansas, bet jeigu lydės bent menkutė sėkmė, jis išsikrapštys.

       Mergele Švenčiausioji! Galima pagalvoti, kad tai stebuklas, ženklas iš aukščiau! Išeina taip, kad netgi pragare yra savos taisyklės, nusistebėjo kalėjimo kapelionas. Dabar jiems teks palaukti Karo tribunolo. Tada jį ir sušaudys Dievo valia.

       Pokalbis vyko kalėjimo viršininko kabinete. Jis, regis, irgi akivaizdžiai nerimavo: nežinau, kas dedasi ten, dausose, bet viršūnėse – labai nepatenkinti. Sako, tas daktaras Da Barka seniai turėjo gulėti po velėna – vienas pirmųjų, kai tik prasidėjo mūsų Judėjimas. Jie nenori, kad ši byla pasiektų tribunolą. Matote, jis turi dvigubą pilietybę, gali užvirti košė.

       Jis priėjo prie lango. Tolumoje, prie Herkulio švyturio, akmenskaldis plušėjo prie akmeninių kryžių. Jie nori, kad jis pradingtų amžiams, reikia jį bet kokia kaina pašalinti iš žaidimo. Beje, jis turi sužadėtinę – ji tikra karalienė. Nepatikėsite, kokia gražuolė. Žodžiu, šlykštu, kai mirtingieji niekaip nenori numirti.

       Tas žmogus – gyvas, su nebūdingu jam ryžtingumu pasakė daktaras Solansas. Aš daviau gydytojo priesaiką ir pasiryžęs jos laikytis. Dabar jo sveikata – mano rankose.

       Gydant ligoninėje, nuolat budėjo daktaras Solansas. Naktimis užsirakindavo. Kai daktaras Da Barka galėjo kalbėti, jie surado neišsemiamą pokalbių temą: daktaro Novoa Santoso „Bendrąją patologiją“.

       Beje, šventasis tėve, padrąsintas atviro pokalbio tono, pasakė kalėjimo viršininkas, o ką ten pas jus galvoja apie Dombodaną, tą patį, vadinamą Mažium?

       O ką apie jį galima galvoti? – nustebo dvasininkas.

       Jam paskirta mirties bausmė. Nors visi žino, kad jis – paprasčiausias kaimo kvailelis. Tai yra protiškai atsilikęs.

      Manuel Rivas. Dailidės pieštukas. Iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė. K: Kitos knygos, 2012