Multithumb found errors on this page:

There was a problem loading image http://www.tekstai.lt/txt/images/stories/robertas.jpg
There was a problem loading image http://www.tekstai.lt/txt/images/stories/robertas.jpg


robertas.jpg

Prokrustas


Tą akimirką kai jau atrodė teks griūti šalia
vakaro medžio kur paukščiai tarp lapų šlamėjo
išniro žmogus žiponėlį sujuosęs balta virvele –
užsuki nakvynės brolau tiek kelio nuėjęs!
 

Namas šiltas jis sako ir viralas laukia skanus
vakar duoną kepiau dar surasim kaušelį vyno
įkyrėjo vienatvė – būsi tarsi sugrįžęs sūnus
gal patiks pas mane ir ilgiau apsistosi – kas žino
 

Ir patraukėm drauge į namus vingriu takeliu
medžiai miegojo o virš medžių žvaigždės jau spietė
žole nušienauta kvepėjo gėlėm dūmeliu
tvino tyla – net ir žingsnių nebuvo girdėti
 

Užu stalo kur žvakė apšvietė duoną peilius
garuojantį viralą – ten tirpo svogūnas ir krapas
taip norėjos nutilt padėkot išsitiest kur paklius
bet nuvėrė šalčiu šeimininko akys nelabos
 

Štai prie lovos jis tikrina skliuto aštrumą virves
ir skrysčius paklebena ir lovą masyvią lyg tiltą
štai delnus patrynė – tuoj mane pakels ir nuves
kiek lemta patrumpint jei reikia – pailgint
 

Tai kodėl tu gyvenime mielas mane apstatei
dovanojai žvaigždes ir pastogę švelnumą gyduolių
ir šnabždėjai ir gundei ir tamsą į šviesą keitei
ir mokei tikėti tavim o kai reikia tvirtybės – prapuolei
 

juk nespėjau tavęs apkabint ir tavo kerais
nespėjau apsvaigti – kaip lėkšta beprasmiška kvaila
ir Prokrustas nespėjo dar žodžių ištarti kuriais
vienišumą prakeiks ir paaiškins ko gaila

 

 

Ispanijos atradimas

 


Ispanijoj saulė nublanksta jei mauki vyną
užkandi žuvim kurioje krekši kaulai
garuoja bulvarų asfaltas ir niekur nenuvadina
donkichotiški laurai
 

į pietus į pietus! Andalūzijos glaistas
alyvmedžių lapuos Algambrijos kraitis
arabiškų raidžių pynutė į prūdą nuleistos
alebastrinės kojos mergaitės
 

Aragono tranšėjų randai ir pasiutęs
noras išgirsti balsus – tenai vienas
atpažįstamas – Julmis Jasutis
marokiečių prisiūtas prie sienos
 

 

eurograšių dzinksėjimas dyla ir dyla
dar pažvelgsim į saulę nublukusią menką
išmesim burnelę pašoksim kadrilį
tu mums – flamenko


Semiramidės sodai

 


Kaip švelniai liečia debesis švelni
viršūnė liepos – įsiteikti stengias
vidurvasariui. Slenka dienos vangios.
Lėtėja upės. Kregždės vandeny
 

neįrėžia sparnais ženklų tų,
kuriuos atsimenu tamsoj ilgų liūčių.
Alyvų debesį nenoromis keičiu
į praradimo ūkaną, lyg būtų
 

pasauliui įkyrėjus sėsluma ribų.
Ir veriasi erdvė, kuri atrodo
lyg tęsinys Semiramidės sodų,
tokių nežemiškų, kad net šiurpu –
 

 

 

Sau

 


Kas lengva – išdalinki ir išeik
     palikęs giedančius prie juodo karsto
     nei artumos nei amen nors prašei
     tik palydėti o ne šito farso

Už slenksčio pamatai kad nesunku
     sugrįžt į debesis į vėją ir į lietų
     patraukti žaibo apšviestu dangum
     nelyg sapne – lyg ant sparnų – iš lėto

 

Ošimas jūros virsta kriauklele
     nešies ant delno – gelmei paauksuoti
     už slenksčio pajunti – galų gale
     galėsi vien tik sau pasiaukoti


Trapi diena

 


Trapi diena ateinanti visiems
kurie tarp sapno dulkių atsimerkia
šešėlius regi ir nereikia jiems
maldos – užtarki laiminki atverki
 

nereikia jiems virš bokštų debesų
ir ryto vieversio rasoto snapo
baisi diena baisi šalis baisu
ir šiapus ir anapus
 

į klastą slepiantį vienybės obeliską
įrėšim SEPER IDEM – amžiui tiks
kankinęs sielą ilgesys išnyksta
kaip ant močiutės smakro obelis

 

 

Kažkas kažką

 


Lyg kumšty sugniaužti – arčiau arčiau
kulka akivaras ar ešafotas
ką išdavei nesupranti tačiau
dantis sukandęs suvoki – išduotas

per daug nurodančių kiek dar gali
teisus byloti kiek gali suklysti
išlieka trupiniai – ką nutyli
per baimę ar per nykią bejėgystę

kažką iškelt stveri kažką sakai
kažką užčiaupt bandai nes gailiai klykia
ir išgirsti už nugaros: niekai
tos visos tavo ašaros nupigę –



Zylutė

 


Nuo ašarų tamsa įsisūrės
     ir ims rūdyt iš kryžiaus luptos vinys
     jau neatskirsi praradimų nuo tėvynės
     ir atėjūno nuo gimtos šalies

Keiksmai lengvai apnuodija bet ką –
     nunykę upės ir dvasia nunykus
     sutilpo visas amžius ant kuprikės
     atsiklaupi žegnojies – ir taika

Dar liko vėjo sauja kol daireis
     kas atsitiko kas dar gali būti
     į veidą atsitrenkus nukrenta zylutė
     maža paliegusi vienuolės apdarais

 

 

Nijolė Miliauskaitė

 


tada
kai saujomis krisdavo žvaigždės
 

tylus
liūdnas balsas
 

atsisuku – Ji
atėjusi mėnulio taku
su smulkiais
jeronimo žiedais
rieškutėse
 

kad skleistųsi
mūsų širdys

 

 

Tai tik sapnas

 


Kaip iš skylančio indo gyvybė
išrasos iš arterijų – spindžiuos
lyg šilkas dulkės žvaigždės
 

begalinis gyvenimas – sako
tik tas indas netyčia įskyla
ir – arterijų spindžiuos tamsu
 

tai kaip sapnas – kažkas bando guosti
tai kaip sapnas – šnabžda ir šnabžda
tai tik sapnas – ir nieko baisaus
 

nesunku patikėti tam šnabždesiui
bet lyg stiklo šukė per lūpas
įsipjauna tiesa