„Škotai“

       Rapolas Mackonis „Amžiaus liudininko užrašuose“ pasakoja, kad pratarmę šiai knygai parašyti sugundė vienas „škotas“:

       Ilgainiui, ko gero, nebeliks žmonių, prisimenančių, ką šiame kontekste reiškia „škotas“. Taip pat negalėčiau pasakyti, kas sugalvojo šį žodį. Atsirado jis 1939 metų rudenį, atgavus Vilnių. Atvykstančius dirbti į Vilnių kauniečius pradėta vadinti „škotais“. Ar tuometiniai Lietuvos administracijos valdininkai savo skūpumu iš tikrųjų buvo panašūs į šykštumu garsėjančius škotus – ar dėl kitų priežasčių, bet jiems priklijuota etiketė iš karto prigijo ir iki šiol laikosi. Mano nuomone, todėl, kad tuometinė Lietuvos administracija, su labai mažomis išimtimis, ne tik nesidomėjo Vilniaus lietuvių gyvenimu ir jų patirtais vargais, bet daugeliu atvejų mus ignoravo¹.
      Senieji vilniečiai tikrai vartojo tokį terminą (Jūratės Burokaitės liudijimas). R. Mackonis, amžinas disidentas, „Kauno lietuvius“ neretai portretuoja kaip savanaudžius. Pavyzdžiui, į atgautąjį Vilnių sugužėję žurnalistai, pakviesti bendradarbiauti „Vilniaus balse“, pirmiausia pasidomėdavę honoraru, nes „mes esame realistai“². Tikėtina, jog į Vilnių perkeltiems Lietuvos pareigūnams pritrūko jautrumo (galbūt ir laiko) gilintis į Vilnijos lietuvių ir viso regiono specifinius rūpesčius. Kad ir kokios prasmės būtų buvusios sutelktos šioje pravardėje, akivaizdus yra „škoto“ kitoniškumas, svetimumas.
       Taigi jaunosios „škotės“ – tai 1939–1940 m. į Vilnių atvažiavusios lietuvės merginos, daugiausia studentės. Jų atsiminimai leidžia pažvelgti į šį neilgą laikotarpį (1939–1945 m.) merginų akimis ir (užbėgu į priekį) sufleruoja priešingą, negu įprasta, formuluotę: veikiau reikia kalbėti apie Vilniaus indėlį į kultūrinį moterų gyvenimą, o ne atvirkščiai.
       Tuo laiku ir toje vietoje susidūrė ne tik kelių tautų kultūros, papročiai bei įpročiai, bet ir kelių valstybių interesai, politinės santvarkos, ideologijos. Todėl pusiausvyrai išlaikyti straipsnyje cituojami ir kitų tautų, kartų, kitos lyties autorių atsiminimai. Jie svarsto tas pačias Vilniaus problemas, tik kitokiais rakursais. 1939–1945 m. siužetas, kalbant literatūros mokslo terminais, nepaprastai greitas (Vilnius perduodamas Lietuvai; sovietų okupacija; karas ir vokiečių okupacija, vėl sovietų okupacija). Ir atrodo, kad tik Vilnius, kaip vieta, miestas, lieka pastovus dydis, pergyvenantis savo gyventojus³.

       „Mes be Vilniaus…“

       Šiandien galime teigti, kad „devynioliktajame ir dvidešimtajame amžiuje lietuvių vaizduotę žymia dalimi formavo karališko ir švento, prievarta išplėšto Vilniaus mitas“⁴. Lygia greta egzistavo ir lenkiškoji bei žydiškoji Vilniaus, kaip ypatingo miesto, ideologija; be to, prieš 1939 m. lenkiškojo ir žydiškojo Vilniaus „beveik niekas nesiejo, iš esmės tai buvo du miestai, dvi kultūros“⁵. Apskritai XX a. ketvirtojo dešimtmečio politinis klimatas Europoje buvo atšiaurus, grindžiamas nacionalistinėmis ideologijomis, jėgos ir vyriškos draugystės kultu. Moteris suvokiama pirmiausia kaip mylimoji, gimdanti tėvynei vaikus motina (tvirtos plačiastrėnės dominuoja ir lietuvių dailėje), pagarbiai žiūrinti į herojų (epochos dvasią įkūnija talentingi Leni Riefenstahl filmai). Bet šiuokart domina ne politikos peripetijos, o tai, kaip jas kasdienio gyvenimo pavidalu patyrė, apmąstė ir užfiksavo jaunos lietuvės.
       Šio miesto poveikį žmonės tos kartos, kuri augo su „laikinąja sostine“, pirmiausia pajuto kaip per mokyklas, spaudą, grožinę literatūrą, dainas diegtą Vilniaus vadavimo vajų. „Mes augom Vilniaus pasiilgimo dvasia“, – tvirtina Elena Kuosaitė-Jašinskienė, kurios tėvelis mokytojas organizavo Vilniui vaduoti sąjungos Pasvalio skyrių. Moksleiviai pirkdavo ženkliukus po 10 centų ir klijuodavo į jos platinamas knygeles, tikėdamiesi išvaduoti Vilnių⁶. Birutė Pūkelevičiūtė, kuri ir po emigracijos dešimtmečių sakosi, jog „širdy – likau kaunietė“⁷, prisimena:

       Kadaise, kai buvau maža mergaitė, mokykloje per žaidimus ir ratelius mes bėgdavom koridorium, susikibusios į ilgą virtinę, garsiai šaukdamos: „Kaunas mūsų miestas, Vilnius lenkų rankose!“ Taip ir buvo – Kaunas buvo mūsų miestas – kasdieninė tikrovė, su Vytauto parku, su baltąja Rotušės gulbe, Petro Vileišio aikštėj vykstančiais paradais. Kur tik žengiau žingsnį – visur buvo mano žemė.
       O Vilnius buvo tarsi miražas, mirguliuojantis kažkur toli, „lenkų rankose“… Vilnius buvo regėjimas. Jis snūduriavo žydroj prieblandoj, sapnų, relikvijų ir vizijų rūke paskendęs… Tačiau visai Lietuvai nuo jo spinduliavo tragiška šviesa – tarsi ten lūkuriuotų tikrasis valdovas, netekęs sosto ir karūnos – liūdnas, apleistas, bet vis tiek – karališkas⁸.
      Pranutė Aukštikalnytė-Jokimaitienė, rašydama apie Gediminą Jokimaitį, mini, kad vaikystėje „buvęs labai karingas, vis rengęsis eiti „Vilniaus vaduoti“⁹. Mergaitės dėl egzistavusių lyčių vaidmenų stereotipų negalėjo planuoti tokių žygių, joms teliko tenkintis karšta meile.

       Vilniaus svajone mes buvome auklėjami nuo mažų dienų, gimnazistai ir kaimo jaunimas mokėjo visas Vilniaus vadavimo dainas, kiekviena spalio devintoji – Vilniaus užgrobimo diena – buvo gedulo diena. Ruošdavom minėjimus, vėliavos būdavo perrištos gedulingais kaspinais. Sekėme Vilniaus krašto lietuvių gyvenimą, žinojome [apie] jų kančias, persekiojimus, kentėjom kartu su jais¹⁰.
      Šalia viešojo požiūrio egzistavo ir privatus – reiškiamas tokiomis dainelėmis kaip: „Tupi lenkas ant kalniuko, žiba akys kaip velniuko“¹¹.
       Kad Vilnius bus atgautas taip staiga, buvo netikėta ir Vilnijos, ir Lietuvos lietuviams. „Apie galimas permainas [prijungimą prie Lietuvos – S. D.] Vilniaus krašte kalbėta, bet mažai tikėta. Viltys išsipildyti tegalėjo mažiausiai po penkiasdešimties metų“¹², – teigia R. Mackonis. „Maža būta vilčių sostinę greit atgauti“¹³, – antrina Petronėlė Orintaitė. Koks Vilnius pasirodė tikrovėje? – šis klausimas nėra tinkamas, nes miestas ir liko tarytum iki galo protu nesuvokiamas pasakos, fantazijos įsikūnijimas, akimirką nušvitęs stebuklas, kuris nepasiduoda svarstomas supriešinant realybę ir fantaziją. Ne veltui tautosakos tyrinėtoja P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė atsiminimus apie Vytautą Mačernį pradeda taip:

       Tai buvo seniai, labai seniai… Taip prasideda visos pasakos ir prisiminimai, kurie tokie artimi pasakoms, nes veda į tolimą fantastišką jaunystės pasaulį. Prisiminimuose, kaip ir pasakose, riba tarp realybės ir fantazijos labai neaiški. Nes aplinkinis pasaulis ir žmonės atsiminimuose dažnai atsiskleidžia ne tokie, kokie buvo, bet tokie, kokius matė rašančiojo akys. Todėl tebūnie atleista visiems atsiminimų autoriams¹⁴.

 

       „Vilnius mūsų…“

       Pirmąjį apsilankymą Vilniuje 1939 m. rudenį, kai „drauge su įžygiuojančia Lietuvos kariuomene į sugrąžintąjį Vilnių vyko ir studentija“, P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė mini kaip „įvykį, kuris paliko neišdildomą įspūdį“¹⁵.
      Kadangi aš jau antrą kartą vykau į Vilnių, tai man tas didysis įspūdis buvo praėjęs. Mat pirmą kartą mes važiavom iš Panevėžio mergaičių gimnazijos tuojau po ultimatumo, tada buvo atidaryta demarkacijos linija¹⁶.
      Bet ir praėjus „didžiajam įspūdžiui“, jaudulio pakako. Nors Katedros „aikštė negrįsta, pažliugusi purvu“, kai, „aidint Tautos himnui ir orkestrui, palengva kyla trispalvė Gedimino pilies bokšte… Džiaugsmo, susijaudinimo ašaros plūsta iš akių“¹⁷. Elena Kuosaitė, 1939-ųjų rudenį su studentų ekskursija (veikiausiai tuo pačiu kartu kaip ir P. Aukštikalnytė) specialiu traukiniu atvažiavusi į Vilnių, prisimena, kad, atėję pro Aušros Vartus, Didžiąja ir Pilies gatve, „verkt pradėjom, išvydę Gedimino pilį“. Pritrenkė pastatų didingumas. Vilnius pasirodė ne per daug tvarkingas, namai gerokai apiblukę, bet geros statybos, vis tiek atrodė įspūdingai¹⁸.
       Užburiantis Vilniaus grožis yra visų, tuo laiku aplankiusių šį miestą, atsiminimų dominantė. Prie realaus Vilniaus žavesio prisideda dar ir „jaunystės atradimas“ – atvykimas į sostinę iš provincijos, studijų pradžia (naujas gyvenimo etapas sutapo su nauju valstybės gyvenimo etapu, kuris, kaip veikiai paaiškėjo, buvo pabaigos pradžia). Net ir atvykusiems iš Kauno aukštesniųjų kursų studentams Vilnius darė įspūdį (Laisvės alėja buvo užstatyta dviaukščiais namais). Štai keletas pasakojimų:

       Keturiasdešimtųjų sausio mėnesį Humanitarinių mokslų fakultetą perkėlė į Vilnių. Tai buvo įdomūs metai išsvajotame Vilniuje. Viskas čia buvo nauja, neįprasta, romantiška. Praeitim kvepėjo tos kreivos Vilniaus gatvelės, nušviestos mėnulio šviesos, tos nuostabaus grožio apylinkės, po kurias klaidžiodavom pėsti, mažos kavinukės, į kurias užeidavom vakarais išgerti puoduko kavos ar vyno taurelės. Labiausiai mėgom pusrūsio kavinukę „po laivu“¹⁹ (P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė).

       Išvydau vaikystės maldų ir svajonių miestą 1940-aisiais, atvykusi studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros Vilniaus universitete. Gyvendama Joniškyje, nenujaučiau ir negalėjau nujausti, į kokių svaiginančių įspūdžių puotą pateksiu. <…> Vilnius rijo mane kaip slibinas, pavergdamas bažnyčių ir rūmų architektūra, klaidindamas gatvelių labirintuose, skandindamas nepakartojamo grožio gamtovaizdyje ir įvairiakalbėje žmonių maišalynėje²⁰ (D. Rutkutė).

       Rytą patraukiau į Universitetą – nuo Basanavičiaus gatvės aukštumos atsivėrė senamiesčio panorama su bažnyčių bokštais virš neramios stogų jūros. Leidausi žemyn Trakų gatve, ir miestas iš karto įtraukė savin, pavergdamas grožiu ir paslaptimi. Siauros gatvelės, pasakiškos jų perspektyvos – viskas viliojo nežinia, o kartu buvo pažįstama, matyta M. Vorobjovo ar J. Griniaus knygų iliustracijose, fotografijose, atvirukuose. Mano pačios įspūdžiai pynėsi su meno istorikų įtaigiomis miesto urbanistinio peizažo interpretacijomis. Paskui jis dar buvo atrandamas daugybę kartų. Tai buvo išsvajoto, išsapnuoto Miesto atradimas. Jo gatvės tą rudenį [1941 m. – S. D.] ir žiemą, ir dar ne vienerius metus buvo tykios ir apytuštės, jis visas buvo tarsi nugrynintas savo architektūros grožiu, kuris kaskart naujai atsiskleisdavo, keičiantis metų laikams, spalvoms, orams, šviesoms. Eidavome pasižiūrėti Katedros ar Šv. Onos sningant, šviečiant pilnačiai ar leidžiantis pilkšvai sutemai²¹ (V. Zaborskaitė).

       Atsiminimų tonas pakilus, Vilnius mergaites ryja kaip slibinas, įtraukia savin – kalbama pasakos motyvais. Neteisinga būtų sakyti, kad jaunimas atvažiavo į nepažįstamą miestą – jis buvo pažįstamas, bet tik taip, kaip jo vaizdą formavo lietuvių grožinė ir istorinė literatūra (susisiekianti su lenkų romantizmu, iš esmės vilniškiu) ir vadovai po Vilnių, kurie pirmiausia supažindindavo su architektūra ar apylinkių geografija, bet ne su žmonėmis. Tarsi pasakose apie užkerėtus miestus – Vilniaus gyventojų pirmuosiuose įspūdžiuose kaip ir nėra. Galbūt todėl jaunųjų „škočių“ atsiminimuose akivaizdus požiūris į nelietuvius „čiabuvius“ kaip į egzotiškus, keistus ir smarkiai „kitokius“, kontaktų su jais – tiek, kiek būtina.

 

       Vilniečiai

       Man visos Vilniaus kalbos buvo egzotiškos – nė vienos jų nemokėjau. O lenkiškai ir baltarusiškai net kalbant nebuvau girdėjusi. Traukdavo lįsti, kur svetimtautiškai šnekama, klausytis gražių ponių tuomet dar Žoržo prospekte šveblenimo ir paprastų kaimiečių tarties turguose. Suprasdavau vieną kitą jidiš žodį bei pasakymą, kai tekdavo bemaž spraustis pro sėdinčias ant savo slenksčių šimtametes žydes neregėtai siaurose Senamiesčio gatvelėse²² (D. Rutkutė).

       „Seniau Vilniaus gatvėse – lenkiškai, o dabar – rusiškai; pasigirsdavo lietuvių kalba tik retkarčiais“²³, – prisimena Alė Rūta, apsilankiusi Vilniuje aštuntąjį dešimtmetį.
       P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė detaliai aprašo šeimininkus, iš kurių nuomojosi kambarėlį:

       Nedidelį dviejų kambarių butelį nuomojo, matyt, neaukšto rango eilinė lenkų tarnautojo šeima: tėvas, motina ir dvi paaugusios dukros – Halina ir Kristina. O drauge ir mažas, baisiai nešvarus boloninis šuniukas. Kadangi tėvas buvo atleistas iš darbo, šeima neturėjo iš ko gyventi, tai buvo priversti nuomoti vieną kambarį <…>. Lašinių buvome nemaža atsivežusios iš namų ir laikėme juos komodoje. Vėliau pastebėjom, kad nuo jų vis po truputį atsipjaunama. Supratome, bet nieko nesakėme. Gaila mums buvo pusbadžiu gyvenančių šeimininkų. Keistas buvo jų gyvenimo būdas: niekas nieko nedirbo. <...> Tik viena jaunesnė dukra, kuri buvo negraži, kažkur išeidavo ir grįždavo vakare, matyt, kažką dirbdavo. O gana graži Halina ištisas dienas sėdėdavo prie fortepijono ir skambindavo dviem pirštais paprastas šokių melodijas. Vakarais ateidavo kavalieriai – Janekas „s grubym nosom“ ir Liušekas, buvęs dailės studentas. Jie erzeliodavo, kartais šokdavo. Mat lenkų buvo tokia nuomonė, kad dailiom panelėm dirbti nedera, mokytis – taip pat. Lieka tik laukti pasiperšant. Užtat šeimininkė neatsistebėdavo mumis. „Oi, panienki, – sakydavo mums. – Ir kam jums mokytis? Juk jūs gražios – galit ištekėti. Pas mus universitete mokosi tik negražios merginos.“ O mes labai stebėdavomės tokiomis kalbomis. Net paprasčiausiam, tamsiausiam lietuviui valstiečiui neateitų į galvą šitokios mintys. Nesimokyti todėl, kad graži!²⁴.
      P. Aukštikalnytės-Jokimaitienės atsiminimuose akivaizdus yra savo pranašumo jutimas („tamsiausiam lietuviui valstiečiui neateitų į galvą“). Jautri svetimai nelaimei, ji stebisi nedarbu, nors darbo gauti nemokančiam lietuvių kalbos žmogui staiga pasikeitus aplinkybėms nebuvo lengva. Nekomentuoja apibūdinimo „buvęs dailės studentas“ (kodėl – buvęs?). Jų sutrikimas („Lenkai truputį prisibijojo iš pradžių, paskui tik atsigavo“, – E. Kuosaitė) istorijos pervartoms užgriuvus suprantamas. Šiame epizode matyti dviejų kultūrų susidūrimas – panelė, skambinanti fortepijonu (bet jau prastai) ir laukianti piršlių, yra tarsi atklydusi iš XIX amžiaus; visa šeima atrodo priklausanti praeičiai²⁵. Net ir pasyvi laikysena, laukimas nežinia ko – galbūt bajoriškosios (ar bent su pretenzija į ją) kultūros saulėlydžio ženklas. Jaunosios „škotės“ ateina tarsi iš kito pasaulio, kito laiko, vertybių – energingos nepriklausomos Lietuvos augintinės, dažniausiai kilusios iš valstiečių, orientuotos į švietimąsi, emancipuotos, neprisirišusios prie sustabarėjusių praeities papročių. Pažymėtina, kad ketvirtojo dešimtmečio lietuvių publicistikoje, skirtoje moterų klausimams (nuo Petronėlės Rūtelionienės „Tariamų plaštakių ir „moterų“ (1933) iki P. Orintaitės „Kviečių ir raugių“ (1938)), daugelis kritikuojamų ydų (kosmetika maskuojama nešvara, paviršutiniškas išsilavinimas, materialinė priklausomybė nuo vyro) siejama su lenkių ir miesto įtaka. P. Aukštikalnytės užfiksuotuose moterų portretuose yra tų stereotipinių lenkių bruožų, kurias perima miestietėmis tapdamos lietuvės ir taip gadina sveiką valstietišką prigimtį. Nesusikalbėjimas su šeimininkais matyti visame epizode: šeimininkai šiurpo nuo Alfonso Čipkaus ir Kazio Umbraso, su kuriais merginas „siejo be galo didelė gamtos grožio meilė“, bravūros („jie iš gatvės peržengdavo gana aukštą geležinę tvorą ir lipdavo pro langą į kambarį“), o kai panelės, klajojusios po Antakalnio miškus, grįžo rytą, „atidaręs duris šeimininkas palydėjo mus tokiu žvilgsniu, kuris be žodžių pasakė, kaip jis šį žygį vertina. Nesiaiškinom. Jie niekada nepatikėtų. Jeigu išėjo dvi panelės ir du vyrai į naktį, tai aišku... Kitokio supratimo jie neturėjo“²⁶. „Kažkodėl apie mus visada blogiau pagalvodavo, negu buvo iš tikrųjų“²⁷.


       ¹ M a c k o n i s  R.  Amžiaus liudininko užrašai: Atsiminimai / Sudarė B. Mackonytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001. – P. 5. Cituojama pratarmė datuota 1960 m. liepos 15 d.
       ² Ten pat. – P. 242. Prezidentas Antanas Smetona audiencijoje kalbėjęs panašiai: „Jūs [Vilniaus lietuviai – S. D.] esate romantikai, mes realistai“ (p. 266). Realistas, R. Mackonio supratimu, yra ne šiaip idealisto antonimas, bet pernelyg atsargus, pragmatiškas, net savanaudiškas žmogus.
       ³ Tomas Venclova, atsakydamas Czesławui Miłoszui, pirmiausia teigia, kad „mudu pažįstame ne tą patį Vilnių“, bet pamažu lyg sušvelnina toną: „liko dangus, Vilija (kuri vadinasi Neris), liko kai kurie medžiai – daug medžių“, o svarbiausia – „pasiliko architektūra. Tatai yra svarbu“, nes „kaip tik architektūra suteikia miestui aurą“.  M i ł o s z a s   C z . ,  V e n c l o v a    T.  Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma  //  V e n c l o v a   T.  Vilties formos: Estetika ir publicistika. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1992. – P. 185.
       ⁴ Ten pat. – P. 201.
       ⁵ M i ł o s z   C z.  Vilnius  //  G r a s s  G.,  M i ł o s z    C z. ,  S z y m b o r s k a  W. ,  V e n c l o v a  T.   Pokalbiai apie atminties ateitį=Gespräche über die Zukunft der Erinnerung=Rozmovy o przysłości pamęci. – Vilnius: Baltos lankos, 2001. – P. 83. Lygiai taip pat akivaizdus lietuvių ir lenkų nebendradarbiavimas ir abipusis įtarumas, nors kartais „priešas buvo bendras“. Pvz., Cz. Miłoszas mini lietuviams nepalankų vaivadą Bociańskį: jis išreikalavęs iš Lenkų radijo Vilniuje, kad Cz. Miłoszą pašalintų iš darbo kaip politiškai nepatikimą (M i ł o s z  C z. ,  V e n c l o v a  T.  Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma. – P. 180).
       ⁶ Elenos Kuosaitės-Jašinskienės pasakojimas. Užrašytas Vilniuje 2003 m. vasario 10 d.
       ⁷ P ū k e l e v i č i ū t ė  B.  Egzodo rašytojų autobiografijos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994. – P. 625.
       ⁸ P ū k e l e v i č i ū t ė  B.  Karališkojo sosto spindesy // Dienovidis. – 2001. – Kovas. – P. 32.
       ⁹ J o k i m a i t i e n ė  P.  Apie Gediminą ir save // Pergalė. – 1992. – Nr. 9–10. – P. 141.
       ¹⁰ Ten pat. – P. 149.
       ¹¹ E. Kuosaitės-Jašinskienės pasakojimas.
       ¹² M a c e i k a  J.  Vilnius mūsų…: 1935–1939 metus prisiminus // Pergalė. – 1989. – Nr. 10. – P. 158.
       ¹³ O r i n t a i t ė  P.  Pasaka sraunioji… // Egzodo rašytojai: Autobiografijos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994. – P. 571.
       ¹⁴ J o k i m a i t i e n ė-A u k š t i k a l n y t ė  P.  Tai buvo seniai… // Poezijos pavasaris. – Vilnius: Vaga, 1981. – P. 123.
       ¹⁵ J o k i m a i t i e n ė  P.  Apie Gediminą ir save. – P. 149.
       ¹⁶ Ten pat. Lenkų valdžia veikiausiai atidžiai stebėjo ekskursantus, nors atsiminimuose tuometinis Lenkijos karo atašė Lietuvoje teigia, esą „Vilniaus klausimas“ iškildavęs „ir pačiame Vilniuje ten atvykus lietuvių jaunimui, ir Kaune, kai ekskursantai grįždavo iš Vilniaus“ (kokia forma tai vyko, nedetalizuojama), bet „Lenkijos valdžia Vilniuje žiūrėjo į tai pro pirštus“  //  M i t k i e w i c z  L.  Kauno atsiminimai (1938–1939). – Vilnius: Baltos lankos, 2002 . – P. 241.
       ¹⁷ J o k i m a i t i e n ė  P.  Apie Gediminą ir save. – P. 149.
       ¹⁸ E. Kuosaitės-Jašinskienės pasakojimas.
       ¹⁹ J o k i m a i t i e n ė-A u k š t i k a l n y t ė  P.  Tai buvo seniai… – P. 124.
       ²⁰ R u t k u t ė  D.  Mano jaunystės teatras. – Vilnius: Unitas, 1994. – P. 5.
       ²¹ Z a b o r s k a i t ė  V.  Kultūra kaip gyvybės forma mirties kontekste // Tarp istorijos ir dabarties: Literatūra, atsiminimai, publicistika. – Vilnius: Tyto alba, 2002. – P. 574.
       ²² R u t k u t ė  D.  Mano jaunystės teatras. – P. 5.
       ²³ A l ė   R ū t a.  Tarp ilgesio ir tėviškės: Kelionės į Lietuvą įspūdžiai. – London: Nida Press, 1987. – P. 113.
       ²⁴ J o k i m a i t i e n ė  P.  Apie Gediminą ir save. – P. 151.
       ²⁵ Cz. Miłoszas su nuostaba mini Marylos Wereszcak proanūkės Żółtowskos memuarus: XX amžiaus pradžia ten – „siaubingas pasaulis, vien tik rimtų reikalų pasaulis. <…> O rimti reikalai – tai ištekėjimo ir kraičio reikalai“. Autorius apie save sako: „Aš užaugau už to pasaulio ribų“ (Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas: Pokalbiai su Aleksandru Fiutu. – Vilnius: Alma littera, 1997. – P. 149–150).
       ²⁶ J o k i m a i t i e n ė  P.  Apie Gediminą ir save. – P. 152–153.
       ²⁷ J o k i m a i t i e n ė  P.  Apie Gediminą ir save // Pergalė. – 1992. – Nr. 11. – P. 120.