Balandžio mėnesį dramaturgui, žymiausiam lietuvių avangardinės dramos kūrėjui, literatūros istorikui ir kritikui Kostui OSTRAUSKUI sukako 80 metų. Rašytojų sąjungos leidykla   
       išleido šio autoriaus dramų ir teatro knygą „Užgavėnių kaukės“. Jubiliejaus ir naujos knygos pasirodymo proga rašytoją kalbina literatūrologės Elena BUKELIENĖ ir Loreta   
       MAČIANSKAITĖ.


 
       Prieš penkiolika metų atsisakėte rašyti autobiografiją, nes turėjote rimtesnio darbo. Neabejojame, kad ir dabar jo turite, tą rodo nesenos dramų datos „Užgavėnių kaukėse“; neužmiršome ir „Metuose“ 2005 metų vasarą spausdintos pjesės „Paskutinis kvartetas ir dr. Kripštukas“. Tačiau gal nebesate toks kategoriškas ir sutiktumėte savo skaitytojams plačiau papasakoti apie save – bent vieną kitą biografijos faktą, prisiminti reikšmingus gyvenimo įvykius, žmones, lemtingus posūkius. Viskas mums svarbu ir įdomu, nes Lietuvoje per mažai apie Jus žinome.

       Ką gi, tenka pripažinti – jubiliejus. Tačiau kas iš jo? Jubiliejai ateina ir praeina – kaip ir viskas. Tad nebent tik proga nusistebėti, kad šitokio amželio sulaukiau. Niekad nesitikėjau. Buvau šventai įsitikinęs, kad įkopsiu į 47 – ir galas. To amžiaus sulaukę mirė mano Tėvas ir jo tėvas, mano senelis – abu taip pat Kostai ir ta pačia liga. Tai kaip netikėsi, kad ir manęs toks pats „likimas“ laukia. Net susilažinau kartą su savo draugais ir atitinkamą dokumentą liudininkų akivaizdoje pasirašiau, kurį vienas iš jų, advokatas, oficialiai „užantspaudavo“. Ir štai stebuklas – lažybas prapyliau. Nusikapsčiau net iki 80, o šventa žemelė tebenešioja. Tiesa, anatomija gerokai braška, ypač pastaruoju metu. Tačiau ko, žmogau, gali tikėtis. Tad kol gyvas, gyveni. O ką veiksi negyvenęs?
       Mano gyvenimas – tiesa, netrumpas – nebuvo nuotykingas, sakyčiau, net pernelyg kasdieniškas, nuobodus. Tad, nors nekategoriškas, nesu linkęs ir šiandien klostyti visų pilkų biografijos faktų. Na nebent šiek tiek.
       Dar tik gimnazistas, atsidūriau svetur, Vokietijoje, po karo baigiau Liubeko lietuvių gimnaziją, studijavau lituanistiką Pabaltijo universitete (Baltic University) Hamburge/Pinneberge. Emigracijos įkarštyje 1949 m. nutūpiau Amerikoje ir įstrigau ten iki šios dienos – jau net 57 metai! Pradžioje trumpai gyvenau Niujorke, iš ten keliems mėnesiams išsprukau į Čikagą, vėl grįžau į Niujorką, kol pagaliau 1950 m., gavęs Pensilvanijos universiteto stipendiją, atsidūriau Filadelfijoje. Ten baigiau studijas magistro laipsniu, o vėliau gavau doktoratą lietuvių literatūros srityje. (Beje, tarp mano profesorių buvo ir V. Krėvė.)
       Pradėjau reikštis kaip literatūrologas, ketinau imtis akademinio darbo. Tačiau kone atsitiktinai tapau bibliotekininku to paties universiteto bibliotekoje, – mažiau įpareigojančios pareigos, leidžiančios daugiau susitelkti kūrybiniam darbui. Ilgą laiką vadovavau tenykštei muzikos bibliotekai, o vėliau rūpinausi lituanistikos telkimu, – bendroji to universiteto biblioteka turi vieną didžiausių lituanistinių rinkinių už Lietuvos ribų. Ten darbavausi, kol išėjau 1989 m. į pensiją, tačiau ir iki šiai dienai talkininkauju lituanistiniais reikalais. Teberašinėju, retkarčiais brūkšteliu ir šį tą „nekūrybiško“. Šiaip gyvenu su žmona Danute nuošaliai ramybėje tolimuose Filadelfijos priemiesčiuose; netoliese sūnus Darius su šeima.
       Tai bene „reikšmingiausi“ mano biografijos faktai. O jeigu kam prireiktų smulkesnių, galima juos rasti, sakykim, Violetos Kelertienės išsamiame enciklopedinio pobūdžio straipsnyje, esančiame „Baltų lankų“ leidyklos išleistoje jos knygoje „Kita vertus“ (2006).
       Reikšmingesnė man pastarųjų metų biografijos dalis – Jūsų minima šiemet pasirodžiusi knyga „Užgavėnių kaukės“. Šia proga norėčiau pasakyti, kad ji nėra, kaip, atrodo, kai kas galvoja, mano darbų rinktinė. Nė iš tolo. Išskyrus keletą gerokai ankstyvesnių dramų, jau esančių kitose mano knygose, tačiau reikalingų šios knygos sandarai, tai pastarųjų metų darbai, iki šiol buvę išbarstyti periodikoje, ir vienas kitas išvis dar nespausdintas. Žodžiu, ne rinktinė, bet rinkinys.

       Norėtume perskaityti nors lakoniškas mintis apie estetines Jūsų pozicijas ir apie kūrybos kelio pradžią, paskatas, vadinamąją literatūrinę mokyklą, atsitiktinumą ar sąmoningą apsisprendimą imtis avangardinės dramos.

       Taip viskas susiklostė, kad jau pačioje pradžioje traukė teatras. Vos gimnazistas bėgiojau į Kauno teatrą, smaksojau „galiorkoje“ ir rijau spektaklius – dramas ir operas. Netrukus net mečiau gimnaziją, įstojau į Jaunimo teatrą, lankiau dramos studiją, veržiausi į aktorystę, tačiau tuoj pat tuo šišu persirgau ir, užuot pradėjęs eilėraščiais (sakoma, tas ne gimnazistas, kurs eilių nerašo), pats puoliau „kurti“ dramos „veikalus“. Ilgainiui, jau Vokietijoje, supratau, jog mane kur kas labiau domina ne, pavyzdžiui, K. Binkio „Atžalynas“, bet jo „Generalinė repeticija“, o užgriebiant platesniu mastu, „arčiau dūšios“ ne H. Ibsenas, bet neva šiek tiek „kvanktelėjęs“ A. Strindbergas. Na o atsidūręs Amerikoje „sumodernėjau“. Taip ir atsiradau be jokio ypatingai sąmoningo nusiteikimo „avangardo“ kompanijoje.
       Tačiau tai nereiškia, kad visiškai atsižegnojau tradicijos. Liko jai ne tik respektas, bet ir žavesys. Apsiribojant tik saviškiais ir drama, – kaip gali būti abejingas, sakykim, V. Krėvei ar B. Sruogai? – tačiau jokiu būdu ne Vydūno „tragaidoms“ ar P. Vaičiūno „pjesėms“ (pastarojo termino išvis kratausi). Tad ne atsitiktinai mano dramose kyšteli tradicinės dramos bruožai, – tiesa, kartais gal apversti „aukštyn kojom“. Ne be reikalo atsirado „Kanarėlė“, „Čičinskas“, „Stasiukas“, „Balys iš Baibokų“, „Vaižgantas“ ir kt.
       Pridursiu, kas, manau, ir šiaip turėtų būti aišku: be tradicijos nebūtume tokie, kokie esame. O norint būti „moderniam“, pirma reikia pažinti tradiciją, siekiant „laužyti“ taisyklę, privalu žinoti, kokia ta taisyklė, kas tai per padaras. Kad ir kaip šiauštumeis prieš tradiciją, net ir kautumeisi su ja, vis tiek ne iš nieko išdygai, nesi tuštumoj. Pagaliau nors ir verstumeisi per galvą, aukščiau bambos neiššoksi.

       Ką Jums reiškė absurdo dramų pasirodymas? Kai rašėte savo „Pypkę“ (1951), beveik tuo pat metu pasirodė E. Ionesco „Plikagalvė dainininkė“ (1950), S. Becketto „Belaukiant Godo“ (1953).

       Šis klausimas ir mane šiek tiek sudomino, ypač Ionesco/Becketto atvejis. Atrodo, turite galvoj „pirmumo“ reikalą.
       „Pypkė“ parašyta 1951 metais (išspausdinta 1954 m. „Literatūros lankuose“). Pasidairius greitosiomis po duomenis, pasirodo, jog ta E. Ionesco „Plikagalvė“ („La cantatrice chauve“), pirmą kartą pastatyta Paryžiuje 1950 m., buvo išspausdinta tik 1954 m., kurį laiką beveik nesulaukė platesnio atgarsio ir išgarsėjo svetur išversta į anglų kalbą („The Bald Soprano“, 1956). S. Becketto „Belaukiant Godo“ prancūziškas originalas („En attendant Godot“) pasirodė 1952 m. (premjera 1953 m.), o angliška versija („Waiting for Godot“) – 1954 metais.
       Žinoma, E. Ionesco ir ypač S. Beckettas netrukus atsirado mano akiratyje. Kiek vėliau sudomino J. Genet, M. de Ghelderode, ankstyvasis E. Albee ir H. Pinteris, o ypač T. Wilderio „Our Town“. Tačiau taip pat L. Pirandello ir E. O'Neillas; mažiau T. Williamsas ir A. Milleris.
       Apskritai tas pirmumas dažnai yra gana miglotas, „slidus“ reikalas, sunku jį suvaikyti. Chronologijos čia negana. Pagaliau kūryba – ne soclenktynės. Kartais idėjos tartum pačios subręsta, pakimba ore, atsiveria naujos galimybės – telieka tik jas „suuosti“ ir nutvert už uodegos kone nesąmoningai – bet kam, kuris joms atviras, ir bet kur. Šiuo atveju mums, „mažiesiems“, padeda, kai, išsprukę ar išmesti už savo „parapijos“ ribų, atsiduriam plačiajame pasauly. Be to, čia dar knieti pabrėžti, jog, apskritai kalbant, mes, lietuviai, kartais (dažnai?) manom, kad visada velkamės visiems iš paskos ir kad tik šventieji – šiuo atveju kitataučiai – puodus lipdo, o jeigu mes ką nors naujesnio ar šviežesnio sužiedžiam, tai tiktai nusižiūrėję į kitus. Ne visada ir nebūtinai.

       Ar šeštojo septintojo dešimtmečio judėjimai veikė Jūsų dramų stilistiką ir temas? Tarkim, „Gyveno kartą senelis ir senelė“ rašyti Vietnamo karo laikais. Ar galima ieškoti ryšio tarp pirmųjų Jūsų dramų ir pacifistinių judėjimų, alternatyvių kultūrinių sąjūdžių (pvz., hipių)? Gal mes tiesiog nejaučiame Jūsų kūrybos konteksto? Gal būta kitokių kūrybinių inspiracijų? Ar jautėte giminystę su Fluxus judėjimu? Ar buvo artimas J. Meko avangardinis kinas?

       Prisipažinsiu, čia neišvengiu nešyptelėjęs. Beveik visada buvau nelabai visuomeniškas, gana nutolęs nuo „politikos“. Išimtis – kai kurie didieji, katastrofiški praeities įvykiai, dėl kurių taip nelemtai atsidūriau svetur. Tai atsispindi, sakykim, „Gundymuose“ ir vienaveiksmyje „Imperatorius ir jo imperija“, o „Gyveno kartą senelis ir senelė“ yra iš dalies, – pabrėžiu: tik iš dalies ir iš šalies, – „didžiosios“ tarptautinės politikos dažno absurdiškumo ironizavimas ir mūsų išeivijos kultūrinio gyvenimo ir politikos kritika – su šypsena. Šiaip, žinoma, esmė yra patys seneliai ir jų išdaigos.
       Nedomino manęs ir tie jūsų minimi judėjimai bei sąjūdžiai. Nežinau, kiek hipiai buvo „kultūrinis“ sąjūdis, tačiau neabejotinai tai buvo trankaus, bet „nepavojingo“, kartais net gana simpatiško jaunimėlio neįprasti „prajovai“ bei „nusidavimai“. Nebuvau „giminingas“ ir Fluxus sąjūdžiui – toloka nuo mano interesų. Niekad nemačiau jo performansų – tik apie juos skaičiau, girdėjau: apsiribojant tik muzikiniais (?) pavyzdžiais, – štai atbėga į sceną vyrukas (pianistas?) ir sukapoja kirviu fortepijoną; arba atsisėda prie puskubilio su vandeniu apkūni plika moteriškė (kad bent būtų daili), įmerkia kojas, apžergia (o kaip kitaip?) įbedusi į vandenį violončelę ir ima groti Bachą (sako, neblogai). Ką gi, neabejotinai gana išradingi „koncertai“. Šiaip, žinoma, kone kiekvienas „anti-“ laikysena bei elgsena nusiteikęs sąjūdis – tad ir hipiai, ir Fluxus – sujudina sustabarėjusias tradicijas, šiek tiek „pravalo kraują“, taigi – irgi į sveikatą.
       Jokių J. Meko filmų niekad nesu matęs.

       Kritika ankstyvesnes Jūsų dramas vadina absurdo dramomis, o vėlyvąsias – postmodernistinėmis. Ar ir Jums taip atrodo? Kas Jums yra postmodernizmas?

       Absurdas? Postmodernizmas? Niekad nesvarsčiau nei jų prasmės bei esmės, nei kuris sietinas su mano dramomis. Man vis tiek. Kryptys keičiasi, transformuojasi, susilieja su kitomis, kartais visai išblunka ir dingsta praeityje. Gimsta nauja, miršta sena – arba atvirkščiai. Nori nenori, esi savo laike, savo meto kultūrinėje aplinkoje, – rašai, kone nesąmoningai, koks esi, kaip jauti ir išmanai. O kūrinio esmė yra ne jo „tradiciškumas“ ar „modernumas“, apskritai ne kryptis ar jos atmaina, bet jo autentiškumas, autoriaus sugebėjimas kūrybiškai prabilti savo balsu. Galų gale kaip pavadinsi – nepagadinsi. Tačiau sutinku, kad „tvarkos“ – istorinės, vadovėlinės – reikia, padeda orientuotis. Tačiau tai literatūrologų darbas. Ir ačiū jiems už tai.

       Didelį vaidmenį Jūsų dramose, jų idėjų ir struktūros sumanymuose vaidina klasikinė muzika. Geras autoriaus muzikinis pasirengimas akivaizdus. Kodėl Jums tai svarbu, ką duoda šitų dviejų menų sintezė?

       Užaugau muzikos aplinkoje. Tėvas ilgą laiką buvo vargonininkas, choro dirigentas ir kanklininkų ansamblio vadovas. Namuose dažnai skambėjo fortepijonas, fisharmonija, kanklės. (Jauniausias jo brolis ruošėsi pianisto karjerai, tačiau, deja, man dar visai mažam esant, mirė greitąja džiova. Tėvo sesuo, dažnai apsilankydama pas mus, tuoj pat puldavo prie fortepijono.) Gana muzikali buvo ir Motina, o aš, atsimenu, susėdęs su močiute pas kakalį, vaikystėje gūdžiais vakarais kažkokius šventus ir svietiškus duetus traukdavau. Kartais Tėvas eidavo į bažnyčią pats sau groti vargonais. Įsikibęs į skverną sekdavau ir aš – tuščia bažnyčia, Bachas… Visa tai negalėjo, ačiū Dievui, nepalikti pėdsakų ir man. Vėliau ir aš „apturėjau“ muzikinių ambicijų – užsigeidžiau ir pradėjau ruoštis tapti dainininku, jau net ėmiau šiek tiek „koncertuoti“, bet tos užgaidos, kaip ir anksčiau aktorystės, greitai išgaravo. Tačiau iki šiai dienai muzika tebeliko, galima sakyt, esminė mano gyvenimo dalis. Nors į koncertus neinu, – publika čiaudi, kosti, šnirpščia, kaimynas programą lamdo, o kaimynė su kita dienos įspūdžiais ir pletkais dalijasi, – turiu išsirašęs iš radijo šimtus man įdomių klasikinės muzikos kūrinių kasečių, tad „atgroju“ koncertus namuose, – ką noriu ir kada noriu. Pagaliau tapęs, kaip sakiau, universiteto muzikos bibliotekos vadovu, vėl atsidūriau muzikos aplinkoje, šį kartą akademinėje, net pats pasidariau kone „muzikologas“ – bostoniškėje „Lietuvių enciklopedijoje“ tvarkiau visuotinės muzikos istorijos skyrių, pripliekiau ten šūsnis straipsnių straipsnelių.
       Tad nenuostabu, kad muzika „įsiskverbė“ ir į mano kūrybą. Ir ten ji kartais ne pagalbinė, iliustracinė priemonė (daugiau naudinga eventualaus pastatymo atveju), bet, kaip teisingai pastebėjot, esminis dramos struktūros, jos kompozicijos elementas (pvz., „Kvartetas“). Tiesa, nemanau, kad tarp muzikos ir literatūros esama kokios organiškos giminystės, – nebent tik tai, kas apskritai bendra kūrybiniams impulsams. Tačiau vis dėlto tikiu, kad muzika, net ir nesiekiant menų sintezės (Gesamtkunstwerk), šiuo atveju ne tik nekenkia, bet ir praplečia bei pagilina kūrinio, tad ir dramos, akiratį ir estetinį poveikį.

       Kartais rašoma, kad Jūs neindividualizuojat savo dramų personažų, jie labiau primena ne individus, bet simbolines arba tiesiog abstrakčias figūras. Ar charakterizavimas Jums nerūpi?

       Iš tiesų taip kartais sakoma, gal net dažniau negu kartais. Ar tikrai man tai nerūpi? Anaiptol. Priklauso nuo rašomo teksto – ko siekiu, ko noriu. Taip, kartais mano personažai sąmoningai nėra individualizuoti, gana abstraktūs, pavyzdžiui, „Kvarteto“, „Bacho fleitos“, ypač kai kurių trumpųjų tekstų – diptiko „Who?“ ir pan. Tačiau tikrai nemanau, kad, sakykim, „Kanarėlių“, „Čičinsko“, „Eloizos ir Abelardo“, „Stasiuko“, „Balio iš Baibokų“ bent pagrindiniai personažai nėra individualizuoti. Tad trumpas atsakymas būtų štai koks: personažų charakterizavimas man dažniau rūpi, negu nerūpi.

       Ar Jūsų kūryba yra „žaidimas“, kaip pats esate sakęs ir kaip kartais kitų apie ją rašoma? Ar Jūsų dramose esama paslėptų kultūrinių, intelektinių nuorodų, kurių reikia ieškoti?

       Mano kūrybiniame procese neabejotinai figūruoja „žaidimas“, tad jis atsispindi ir pačiose dramose. Tačiau „žaidimas“ homo ludens prasme, o ne „durniaus voliojimas“. Kiekvienas kūrinys – ne tik literatūros, bet ir muzikos, meno – yra artefaktas. Jis suteikia žmogui estetinio poveikio ir patirties, paįvairina ir praturtina jo gyvenimą.
       Nemanau, kad mano dramose slapstoma (bent sąmoningai) kultūrinės, intelektinės nuorodos, kurių reikia ieškoti. Be abejo, jų esama, tačiau jokio kodo (net ir Da Vinčio) čia nereikia. Tos nuorodos ar užuominos turėtų būti atpažįstamos kiekvienam bent kiek išprususiam skaitytojui ar žiūrovui. O jeigu jis kartais kai ko ir neatpažįsta – joks kriminalas. Pagaliau gal ir neblogai, jeigu lieka viena kita „paslaptis“? Gal tada kūrinys labiau intriguoja?

       Jeigu kūryba yra daugiau ar mažiau žaidimas, ar literatūra turi prasmę? O gyvenimas? Ar Jums pažįstama absurdo jausena?

       Literatūra savaime prasminga – kaip ir kiekvienas (pozityvus arba bent ne negatyvus) žmogaus kūrinys.
       O gyvenimas? Nežinau, kiek jis prasmingas, tačiau tikrai vertas gyventi jau vien todėl, kad yra Mozartas, Shakespeare'as, Leonardo etc. Taip, gyvenime neabejotinai nemaža absurdo – nereikia jo toli ieškoti, tik apsidairyk. Bet ar tai reiškia, kad turi tartum nagais įsikibti į absurdo jauseną? Toli gražu. Tačiau negali jo ir ignoruoti: žvelgiant į gyvenimą ir žmogų, kartais (gal net ir dažnai) praverčia (kreivoka) šypsena, skepticizmas, ironija ir, žinoma, kritika, o tuo labiau – savikritika. Kitokia jausena ir laikysena, bent man, neįmanoma. Gal dėl to gyvenimas ir žmogus „dramatiškesnis“?
       Kalbant apie literatūros prasmę ir gyvenimą, paraštėje galima pridurti, kad literatūra – ne gyvenimas, o tik jį ir žmogų iš dalies atspindintis veidrodis, kartais, tiesa, kreivas. Be abejo, ji gali retkarčiais „pamokyti“, bet jokiu būdu ne vadovėlis, joks vade mecum. Pats gyvenimas yra „mokslas“ – gyveni ir mokaisi. (Ir nieko gero neišmoksti?) Tad ir rašytojas – ne mokytojas (išskirtinai garbinga profesija), tuo labiau ne pamokslininkas, ne moralistas. (Bent ne aš.) To mokymo jau ir taip per daug.

       Ar rašydamas turite prieš akis sceninę kūrinio viziją, ar tik skaitytoją? Kurios pjesės, Jūsų nuomone, artimiausios teatro scenai? O gal jaučiatės laisvas nuo žanrinių įsipareigojimų?

       Drama visų pirma yra tekstas, literatūros žanras. Tačiau pastatyta drama yra ir teatras. (Ne be reikalo ir knygos „Užgavėnių kaukės“ paantraštė – „dramos ir teatras“.) Idealiu atveju – dramos ir teatro derinys. Tad rašydamas neabejotinai turiu prieš akis ne tik skaitytoją, bet ir žiūrovą – sceną, teatrą. Tiesa, kai kuriuose mano tekstuose, ypač miniatiūrose, labiau orientuojamasi į skaitytoją, na o rinkinys „Spec(tac)ulum mundi“ skirtas tik skaitytojui, nors ir čia, manau, esama sceninių galimybių. Bet tai išimtys. Šiaip mano dramos – ne skaitytinės, ne Lesedrama. Todėl negalėčiau pasakyti, kurios „artimiausios teatro scenai“, – jos išvis nėra scenai „tolimos“.
       Ar jaučiuosi laisvas nuo žanrinių įsipareigojimų? Visiškai nuo žanro nepabėgsi, tad ir nesistengiu nuo jo sprukti. Tačiau taip pat nenoriu būti jo sukaustytas ir tartum spyna užrakintas. Kita vertus, visai išbėgti į lankas irgi nekas – gali atsidurti tokioje teritorijoje, kad nežinosi, nei kur esi, nei ką darai.

       Kokį teatrą mėgstate? Kokie ryškiausi teatriniai įspūdžiai įsispaudė atminty?

       Bet kokį – tradicinį, modernų, eksperimentinį. Tačiau kalbu daugiau teoriškai, nes į teatrus, kaip ir į koncertus, neinu. Per 57 metus Amerikoje esu buvęs vos keliuose amerikiečių spektakliuose – P. Shafferio „Amadeus“, kažkas E. O'Neillo, dar vienas kitas – nebeatsimenu. Kartais pasižiūriu kokį įdomesnį pastatymą per televizorių. Retkarčiais, skaitydamas kokią patrauklesnę dramą, pats ją vaizduotėje „susirežisuoju“ ir „pasistatau“. Tad jokie įspūdžiai „neįsispaudė“.
       Tiesa, buvau keliuose E. Nekrošiaus pastatymuose, kai jis su Jaunimo teatru gastroliavo Filadelfijoje, – iš smalsumo, na ir iš „patriotizmo“. Džiaugiausi. Iš tolo domėtis lietuvių teatru neįmanoma. Tačiau šiek tiek orientuojuos – daugiausia pagal „Kultūros barus“.

       Amerikos lietuviai pastatė nemaža Jūsų pjesių, pradedant „Kanarėle“ 1956 metais. Kaip vertinate tuos pastatymus, su kokiais sunkumais susidūrė režisieriai, aktoriai, pamėginę „įveikti“ Jūsų veikalus?

       Toli gražu ne visus juos esu matęs, o būta jų ne tik Amerikoje, bet ir Kanadoje, Australijoje. Tai buvo daugiausia „senais gerais laikais“. Tada išeivijos teatriniame gyvenime dar reiškėsi kai kurie Lietuvoje buvę teatralai profesionalai. Iš mano matytų pastatymų įsiminė Jūsų minėta „Kanarėlė“ (rež. Vytautas Valiukas) Čikagoje, (vėliau su kitu sąstatu Niujorke), „Duobkasiai“ (režisavo Jurgis Blekaitis, nemaža talkininkavęs ir kai kuriems kitiems mano dramų pastatymams), „Gyveno kartą senelis ir senelė“, „Žaliojoj lankelėj“ ir „Lozorius“ – visi Čikagoje ir trys skirtingi „Pypkės“ pastatymai – Čikagoje, Niujorke ir „Santaros–Šviesos“ suvažiavime. Pastarąjį ypač išradingai režisavo ir jame vaidino A. Škėma; deja – ir dar kartą, deja, – kitą dieną grįždamas iš ten namo jis žuvo.
       Kaip režisieriai ir aktoriai „įveikė“ tas dramas? Nagi ėmė ir susidorojo – nieko ten ypatingai „neįveikiamo“ nebuvo ir nėra. Su kokiais sunkumais jie susidūrė? Kaip ir kone kiekvienas išeivijos kūrybinis užmojis – laisvalaikio stoka, tinkamų sąlygų ribotumas.
       Šiaip ar taip, tie laikai seniai praėjo, į tolimą praeitį nudardėjo. Šiandien teliko, galima sakyt, visai mėgėjiškas išeivijos teatras. Tiesa, ir jis atlieka teigiamą vaidmenį, tačiau per daug iš jo tikėtis būtų nerealu. Nebent naujoji emigrantų banga įlies šviežesnio kraujo. Štai girdėjau, jų grupė „Žaltvykslė“ neseniai Čikagoje išmoningai atpliekė (rež. Ilona Čiapaitė) tuos mano „Senelius“.

       Lietuvos profesionaliojoje scenoje beveik nepasiryžtama statyti Jūsų dramų. (Klaipėdos dramos teatre 1990 m. rež. J. Ivanauskas pastatė „Lozorių“; Ferdinandas Jakšys suvaidino monodramą „Vaižgantas“.) Testamentinė J. Lankučio frazė – „laikas ir K. Ostrausko „mažajam teatrui“ prabilti į gimtojo krašto žmones“ – kol kas neišgirsta.

       Na būta ir dar vieno kito pastatymo: „Čičinskas“ Šiaulių dramos teatre (rež. R. Atkočiūnas); televizijoje – „Eloiza ir Abelardas“, „Duobkasiai“. Kone kuriozas – vienaveiksmio „Gaidžio teismo“ atvejis: jį pastatė vokiškai (su sinchroniniu rusišku vertimu), pavadinimu „Contra naturam“, Deutsches Theater Kaliningrad ir bene gastroliavo Maskvoje ir kažkur Vokietijoje.
       Tačiau visa tai, žinoma, tik trupiniai. Esate, be abejo, teisios, kai „diplomatiškai“ sakote, jog „Lietuvos profesionaliojoje scenoje beveik nepasiryžtama statyti“ mano dramų. Iš tiesų kartais atrodo, jog jomis labiau domisi mėgėjai – minėto Jakšio „sinjorai“ (jų pastatytas „Balys iš Baibokų“), Jūsų, p. Nijole, „namų teatras“ („Raudonkepuraitė“, „Kaliausės mirtis“, „Lozorius“) ir, kiek girdėjau, kiti. Nejaugi jie mano dramose mato, ko profesionalai nemato ir neranda? (Čia tikriausiai blasfemija.) O gal todėl, kad mėgėjai labiau respektuoja tekstą? Kita vertus, kartais sakoma, – stebiuosi, kodėl, – kad mano dramos „sunkiai įkandamos“. Tai gal mėgėjai nežino, ką daro? Taip ir nesusivaikau. Na, galima toliau šiek tiek paspėlioti. Jokia paslaptis, kad jau kuris laikas teatras visur, tad ir Lietuvoje, yra dažniausiai režisieriaus karalystė – jis ten viešpatauja. (Vis dėlto turėtų būti bendra jo ir dramaturgo teritorija.) Dramos tekstas režisieriui dažnai tik tartum planas, geriausiu atveju – scenarijus, kurį jis minko kaip išmano. O mano dramose per daug to „nelemto“ teksto? (Čia gal pravartu pažymėti, kad be teksto/dramos nėra ir teatro, – net ir „nebylioji“ pantomima turi „tekstą“.) Pagaliau gal jos tekste jau mano paties „surežisuotos“, tad režisieriui maža kas ten veikti? Anaiptol. Autoriaus „režisūra“ yra, galima sakyt, tik sau pačiam. Jo remarkos tėra tiktai – daugiau ar mažiau – sugestijos, užuominos. Ne jos, o tekstas esmė. Režisūra – šis menas – savaime aišku, yra režisieriaus, ne kieno kito, darbas ir pareiga. Ir visai suprantama, kad jis nori – ir privalo! – būti kūrybingas – tai sine qua non. Bet ar neturėtų režisierius siekti dramos ir teatro sintezės, derinio, kurį minėjau? Tačiau kai, priešingai, nueinama tik režisūros kryptimi, o kartais dar taip įsibėgėjama, kad autorius savo kūrinio scenoje atpažint negali… – vis dėlto nei šis, nei tas. Gal tada net geriau, – horribile dictu! – jeigu drama lieka išvis nepastatyta?
       Matau, jog apėjęs ratu grįžtu, kur pradėjau. Taip ir nežinau, kodėl profesionalai mano triūsui abejingi, kodėl tas mano „mažasis teatras“ (manau, jis ne toks jau „mažas“) vis dar neprabyla į „gimtojo krašto žmones“. Tad kapituliuoju. Tikriausiai tik patys teatralai galėtų pasakyti. Galų gale, vienaip ar kitaip, nesuku dėl to galvos, nes ji jau taip apsukta, kad nebeatsuksi, – tik tebesikrapštau prie savo popierių, kiek dar valioju, ir tiek…

       Tai gal išvis nesirūpinate savo kūrinių likimu?

       Rūpintis kūrinio likimu būtų beprasmiška. Kartą parašytas ir išspausdintas (o gal net ir neišspausdintas?), jis savaime egzistuoja – be autoriaus rūpesčio, be jo – ir kitų – malonės. Tad ir drama. Žinoma, labai gerai, jeigu ji tampa pastatyta – tada ji įgyja „dvigubą“ egzistenciją. Tačiau neblogai, jeigu ir nepasiekia scenos. Tekstas kalba už save. Gal tai pernelyg „filosofiška“, bet man realu – ir to pakanka. Ko daugiau bereikia?

       Dėkojame už pokalbį.

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 56 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 37 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 39 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 26 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 113 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1