Gintaras Patackas. DIDYSIS ŠIRDŽIŲ MŪŠIS. – Vilnius: Vaga, 2005. – 175 p.

       Kalbėjimas apie naują ne pirmą dešimtį rašančio poeto knygą tarytum įpareigotų bent „dėl akių“ arba dėl to, kad „taip įprasta“ rašant recenziją, apžvelgti ankstesniąją poeto kūrybą, išgirsti ją nagrinėjusių kritikų vertinimus. Toks recenzavimo būdas būtų paprastesnis – keletas pasiskolintų kritikos eilučių, pastraipa cituojamų kitų pastebėtų autoriaus „kūrybos tendencijų“, tuomet į pasigamintas vėžes įstatoma nauja poezijos knyga, pateikiama charakteringų eilėraščių citatų, galbūt dar tinkama (geriausiai – akiplėšiška ir provokuojanti) paties autoriaus frazė, apibendrinimas ir – recenzija baigta. Šis „klasikinis“ recenzijos modelis telieka nuošaly. Gintaro Patacko knyga „Didysis širdžių mūšis“ bus skaitoma atsiribojant nuo jo ligtolinės kūrybos, stengiantis išvysti poetinę knygos visumą. Sunku neatkreipti dėmesio, jog eilėraščių parašymo laikas apima visą dešimtmetį – nemažą knygos dalį užima kitur netilpę, užmiršti, stalčiuose subrandinti kūriniai. Todėl tematiniu, meniniu, stilistiniu požiūriu ši knyga nevienalytė – penki jos skyriai, kurių pavadinimai tiksliai atspindi poezijos turinį, atrodo kaip paties autoriaus bandymas suklasifikuoti skirtingo pobūdžio eilėraščius.
       G. Patacko meilės objektas – moteris – pirmoje knygos dalyje „Sakyk: myliu“ yra efemeriška, romantizuota, nereali arba beveik reali: „Tikėjimas, kad ji yra, laukimas / Prie durų uždarų. Paskui skambutis... / Bet raktas vėlei skelbia išdavystę, / O spyną tartum sielą ėda rūdys“ („Detektyvinis epizodas“). Poezijoje skambantis meilės prisipažinimas beveik prilygsta A. Puškino klasikai („Я вас любил...“): „Mylėjau Jus, gražusis / man dovanotosios būties paveiksle, / kurį aš iki skausmo ištapiau“ („Mylėjau Jus“). Meilės tema skleidžiama per motinystės, gyvybės pradėjimo motyvą: „Prie tvenkinio, prie verkiančių lelijų / Sūnelis mažas po širdim atgijo / Ir įsmeigė krūtinėn kalaviją, – / Pradėjo pienas bėgti iš krūties“ („Išėjimas prie skulptūros“); „šitaip gamta mus pakrikština vaisiaus brandumui, / kai išdeginus smilkinius saulė trykšta iš tavo spenelių / purslais dieviško pieno ant mano veido, mieloji“ („Nakties maudynės“). Egzistencine gaida apmąstoma kūryba: „Tai nebaisu – rašyk eiles ir verki, / Nors kartais būna ašaros bevertės – / Sudrėksta popierius, o akys – sausos“ („Patarimas“) ir kūrybos prakeiksmas: „Kaip verkia tavo šypsena nuoga, / O rojaus obuolys ant žemės mėtos... / Neliesk manęs, nes aš sergu poeto / Sunkia ir nepagydoma liga“ („Neužmirštuolės panardinimas krištolinėje vazoje“).
       Tokia meile skaitytojui nesunku patikėti, tačiau kartu su antruoju knygos skyriumi „Prasideda modernas“ sentimentalųjį romantizmą iš tiesų keičia ironiškasis „modernizmas“, buvusiam sudievintam meilės objektui tardamas: „Tu sena debilė mieloji“ („Nuovargis“). Pirmoje knygos dalyje mitologizuotą vaisiaus nešiojimo, gimimo motyvą („Sprogo supernova kaip akmuo, / Šventas Petras atrakino Rojų, / Vos neplyšo įtemptas raumuo, / Bet gyvybė pro vartus išjojo“ – „Vaisius“) keičia makabriškas siužetas: „Vaikšto gatvėm motina pėsčia, / Jos pilve – du dvyniai negyvi, / o aplink – gamta, tokia nėščia, / O aplink – saulėlydžiai rausvi“ („Pokalbis“).
       Turbūt sunku būtų vienareikšmiškai teigti, kad G. Patacko poezija vaizduoja gyvenimo tikrovę. Greičiau poezijoje atsiskleidžia subjekto santykis su jo individualiai išgyvenama dabartimi: „išorinis pasaulis pūliuoja / pasaulis neįdomus / pilnas troleibusų / fanatikų bei iškrypėlių“ („po pietų nieko nebelieka“). Knygą pradedančią meilės lyriką keičia viešnamių ir išviečių poezija; šiais įvaizdžiais grindžiamas eilėraščių tikrovės ir subjekto šioje tikrovėje vaizdavimas: „Septynerius gėrimo metus / Pornografijos plauna lietus. / Pornomintys ir pornotekstai / Rungtyniauja pagret su valdžia“ („Porno“); „ir dar yra / veiksmažodis tualetas / ryžtingai numaunantis kelnes / kiekvienam įeinančiam“ („po pietų nieko nebelieka“). Visas „procesas“, kuris yra patiriamas šioje garbingoje, poeto gyvenimo metafora tampančioje vietoje, sklandžiai ir išsamiai vaizduojamas eilėraštyje „Vienakojis lauko tualete“: „Antras galas kad suriaumos, / Tėkš į duobę tai, kas buvo skanu, / Dailu, kvapnu, malonu“. Viešnamiuose parduodamas kūnas, pridvisęs išviečių oras – gašlumo ir žemojo kūniškumo įvaizdžiais eilėraščiuose įkūnijamas dabarties „modernusis“ pasaulis: „Nepadori dama / Užstrigo, užsisklendusi / Lauko išvietėje, / Ir smirdančio vėjo gūsiais / Pučia kasdien į provincialėjančią sostinę. / Tokia yra tūkstantmečio pabaiga“ („Iš metraščių“). Sąmonės srautu išsiliejančiame vaizdų kaleidoskope dažnai prarandamas prasminis minties krūvis, žodžiai rikiuojami sekant jų garsiniu sąskambiu: „Ir t. t. Linksma country muzikėlė, nusivalius / suodinus bučinius šviesiame peklos plote / su bledėmis, ledėmis, kurvomis ir kurvimetru“ („ir t. t.“); „Nešvari boba, subinė kaip tankas, / Taukuota prijuostė, pasikelia sijoną / Ir pirsteli, tomahaukas lekia į sieną, / Senos vandenys tvinsta, lavonas, / Supuvęs ir pasmirdęs, apšepęs klošaras / Laka vyną tiesiai iš kakliuko, kaklas / Laibas kaip žąsino, gir gir gar gargaliuoja, / Gerklę skalaudamas, eržilas, jam po / Akim mėlynė, pederastas, nusprendžiu / Duot atkirtį očkarikui. Očkozauras nurimsta, / Ir viską nuplauna Paskutiniojo teismo banga“ („Paskutinė diena“). Nenorminė, svetimų kalbų leksika, barbarizmai, provokuojantys rimai – tokia yra „modernioji“ G. Patacko šokiruojančios poezijos programa. Leksiniai ar net labiau garsiniai eksperimentai, nepridengti „prasmingo“ eilėraščio kauke, matomi „Abėcėlėje“, kur žodžiai eilutėse rikiuojami pirmosios raidės principu, nuo A iki Z: „Čekšt, čiukčia, čia čiuvašas, čia ČK. / Česlava, čiuožk čečiotką, čiupki člieną, / Čiočiare, čirva, čiga, Čiočiosan, / Čiulpk čiačią, čiaudanti čiau čiau, čečėne“.
       Daug dėmesio skiriama istoriniam okupacijos, spaudos draudimo epizodui (trečias knygos skyrius pavadintas „Kirilica, kareivių karaliene“), šiuo motyvu apmąstant gimtosios žemės, gimtosios kalbos, kaip žmogaus identiteto kvintesencijos, prasmę: „Nesutelpa lotyniškasis šriftas / Po pravoslavų cerkvės cibuliu – / Pirmasis klyksmas ir pirmasis krikštas, / Ir kažkodėl „myliu“, o ne „люблю“ („Sakyk: myliu“). G. Patacko poetiniuose išsisakymuose svetimos galios priespauda išgyvenama šiuolaikinei poezijai tarytum jau nebūdingai skaudžiai ir aktualiai: „Stovi place ešafotas, / Mandagiai paklausia: „Ser, / Kur taip buvot ketvirčiuotas?“ / Atsakai: „SSSR, / Ten gimiau, verkiau, buvau, / Dvasios triperį gavau!“ („Emigrantas“); „Sustingusiom akim žvelgiu į sieną / Su kabančiu žemėlapiu. Jame / Matau, kaip voras mezga tinklą / Ant laisvės nebetekusios tėvynės žalio / Kontūro, kurį užgožti baigia / Didėjantis raudonas krešulys“ („1944 m.“).
       Štai toks G. Patacko „Didysis širdžių mūšis“, kurio įkarštyje man buvo lemta atsidurti. Vienuose eilėraščiuose – sentimentalus, su patriotine gaidele, kituose – tulžingas ir šokiruojantis, dar kituose – tiesiog lengvabūdiškai banalus ir paviršutiniškas. Vienišo subjekto kova su meilės, mirties, gyvenimo realybe, o gal su vėjo malūnais?