Apsilankyk ligoninėje ir po penkių minučių tapsi budistu, jei juo dar nesi, ar tapsi juo vėl, jei lioveisi būti.

       Parmenidas. Aš niekur nepastebiu jo šlovinamos būties ir jo tobuloje sferoje nematau sau jokios vietos.

       Šioje vagono kupė priešais mane išsižiojusi knarkia baisiai bjauri moteriškė: nepadori agonija. Ką daryti? Kaip ištverti tokį reginį? Man į pagalbą atėjo Stalinas. Jaunystėje, eidamas tarp dviejų jį plakančių kazokų gretų, jis taip giliai įsitraukė į knygą, jog visai užmiršo rykštes. Šio pavyzdžio paskatintas, aš taip pat įsikniaubiau į knygą ir nepaprastai uoliai stabtelėdavau prie kiekvieno žodžio tol, kol pabaisa nebaigė savo agonijos.

       Kartą vienam draugui pasakiau, kad, nebetikėdamas rašymu, vis dėlto nenorėčiau jo atsižadėti, nes darbas yra gintina iliuzija, ir kad prikeverzojęs nors puslapį ar sakinį aš visada užsimanydavau pašvilpauti.

       Religijos, kaip ir jų ydas paveldėjusios ideologijos, galiausiai virsta kryžiaus žygiais prieš humorą.

       Visi mano pažinti filosofai buvo be išimties impulsyvūs.
       Ši Vakarų yda paženklina kaip tik tuos, kurie turėtų būti jai atsparūs.

       Būti kaip Dievas, o ne kaip dievai, yra tikrasis mistikų, kurie taiko per aukštai, kad nusileistų iki politeizmo, tikslas.

       Mane kviečia į seminarą užsienyje, nes ten, regis, pasigendama manųjų dvejonių.
       Yrančio pasaulio budintis skeptikas.

       Kur mano buveinė? Aš to niekada nesužinosiu. Tiesa, neką daugiau žinome ir kur rymo Dievas, nes ką reiškia posakis „rymoti savyje“ tiems iš mūsų, kurie neturi pagrindo nei savyje, nei anapus savęs?

       Aš piktnaudžiauju žodžiu Dievas, vartoju jį dažnai, per dažnai. Aš taip darau kiekvienąsyk pasiekęs kraštutinę ribą ir pasigedęs žodžio apibūdinti tam, kas eina po to. Geriau Dievas negu Nesuvokiamybė.

       Vienoje dievobaimingoje knygoje teigiama, kad negalėjimas palaikyti kieno nors pusės yra požymis, jog „asmuo nėra apšviestas dieviškosios šviesos“.
       Kitaip tariant, neryžtingumas, šitas totalus objektyvumas, yra kelias į pražūtį.

       Aš neklysdamas įžvelgiu ydą visuose, kurie domisi tuo pačiu, kuo ir aš...
       „Šis pasaulis nebuvo sutvertas pagal gyvenimo valią“, – teigiama „Ginzoje“¹³, Mesopotamijos mandėjų sektos gnostiniame tekste.
       Prisiminti visuomet, kai pritrūksti geresnio argumento nusivylimui neutralizuoti.

       Po tiekos metų, po viso gyvenimo, aš vėl išvydau ją. „Kodėl tu verki? – iškart paklausiau jos. „Aš neverkiu“, – atsakė ji. Ir iš tikrųjų ji neverkė, ji šypsojosi man, bet, metams sudarkius jos bruožus, džiaugsmas daugiau nerado kelio į jos veidą, kuriame taip pat galėjai išskaityti: „Kas jaunas nemiršta, anksčiau ar vėliau to gailėsis“.

       Tas, kuris išlieka, sugadina savo... biografiją. Viską pasvėrus, tik nutrūkusį gyvenimą galima laikyti tobulu.

       Draugus patrukdyti derėtų tik per savo laidotuves. Ir net tada!..

       Nuobodulys, pelnęs prastą lengvabūdžio reputaciją, vis dėlto mums leidžia žvilgtelėti į bedugnę, iš kurios kyla poreikis melstis.

       „Dievas nesukūrė nieko, kas būtų jam šlykščiau už šį pasaulį, ir nuo pirmosios kūrinijos dienos Jis daugiau nepažvelgė į jį, – taip stipriai Jis jo nekenčia.“
       Aš nežinau, kas buvo musulmonų mistikas, parašęs šiuos žodžius, aš niekada nesužinosiu šio draugo vardo.

       Nepaneigiamas mirštančiųjų koziris: galėjimas kalbėti banalybes nesusikompromituojant.

       Ciceronas, po dukters Tulijos mirties pasitraukęs į užmiesčio vilą, apimtas sielvarto pats sau rašė paguodos laiškus. Gaila, kad jų nepavyko rasti, dar labiau gaila, kad tokia terapijos priemonė netapo populiari. Iš tiesų, jeigu ji būtų sulaukusi pritarimo, religijos seniausiai būtų bankrutavusios.

       Vien mums skirtas palikimas: valandos, kai mes ničnieko nedarėme... Tik jos mus formuoja, mus individualizuoja, mus daro nepanašius į kitus.

       Danijos psichoanalitikas, nuolat kamuojamas migrenos ir nesėkmingai gydęsis pas kolegą, galop nuvyko pas Freudą, kuris jį išgydė per kelis mėnesius. Pats Freudas paskelbė apie tai, ir visi juo noriai patikėjo. Mokinys, nors ir kaip bloga jam būtų, visada pasijunta geriau kasdien bendraudamas su savo Mokytoju. Ar yra geresnis gydymas nei tas, kaip kasdien matyti žmogų, kurį gerbi labiau už visus pasaulyje, taip ilgai besidomintį tavo bėdomis?! Maža tokių negalių, kurios nepasiduotų tokiam rūpestingumui. Prisiminkime, kad Mokytojas, nors atrodė kaip mokslo žmogus, turėjo visus sektos steigėjui būdingus bruožus. Jeigu jis ir išgydydavo, tai ne tiek savo metodika, kiek savo tikėjimu.

       „Senatvė yra visų mažiausiai laukiamas dalykas, ištinkantis žmogų“, – rašė Trockis keleri metai prieš mirtį. Jei būdamas jaunuolis jis širdimi instinktyviai, bet neklysdamas būtų pajutęs šią tiesą, koks netikęs revoliucionierius jis būtų buvęs.

       Kilnūs darbai galimi tik nesuklestėjus autoironijos laikams.

       Jam skirta dalia buvo realizuotis pusiau. Viskas jame buvo nukirsta: jo gyvenimo, kaip ir mąstymo, būdas. Žmogus iš fragmentų, pats fragmentas.

       Sapnai, panaikindami laiką, panaikina mirtį. Velioniai pasinaudoja jais, kad mums įkyrėtų. Praėjusią naktį sapnavau tėvą. Jis buvo toks, kokį jį visada pažinojau, bet akimirką suabejojau. O kas, jei čia ne jis? Mes apsikabinome kaip tikri rumunai, tačiau, kaip jam buvo būdinga, santūriai, šaltai, be ekspansyviems žmonėms įprasto demonstratyvumo. Tik iš to blaivaus, ledinio bučinio aš supratau, jog tai – mano tėvas. Aš pabudau suvokęs, kad žmogus atgimsta tik kaip įsibrovėlis, kaip sapnų drumstėjas ir kad toks varginantis nemirtingumas yra vienintelis.

       Punktualumas – „skrupulingumo manijos“ atmaina. Kad nepavėluočiau, aš galėčiau net nusikalsti.

       Labiau už ikisokratikus esi linkęs vertinti tuos erezijų mokytojus, kurių veikalai buvo sudarkyti ar sunaikinti ir iš kurių liko vien kelios frazių nuotrupos, slėpiningos lyg pagal užsakymą.

       Kodėl padarius gerą darbą norisi burtis po vėliava, bet kokia vėliava?
      

       Mūsų kilnius gestus lydi kai kurie pavojai: per juos mes pametame galvas, nebent būtume kilnūs todėl, kad jau esame pametę galvas, nes kilnumas yra patentuota apsvaigimo forma.

       Kiekvienąsyk, kai ateitis man atrodo galima, man kyla įspūdis, jog mane aplankė Gracija.

       Jei tik būtų galima nustatyti tą klastotės ydą, kurios įspaudą pasaulis rodo taip aiškiai!

       Aš visada stebiuosi matydamas, kokie gyvi, normalūs, neįveikiami yra mūsų negarbingi jausmai. Juos patirdamas jautiesi atkutęs, vėl priimtas į bendriją, savas tarp savų.

       Jei žmogus taip lengvai užmiršta, jog yra prakeiktas, tai todėl, kad jis visada toks buvo.

       Kritika yra beprasmė: reikia skaityti ne tam, kad suprastum kitą, bet kad suprastum patį save.

       Pasak vieno šventojo, žmogus, kuris save mato tokį, koks jis yra, pranoksta tą, kuris prikelia iš mirusiųjų. Nepažinti savęs yra visuotinis dėsnis, o jį pažeidęs neliksi nenubaustas. Tiesa yra ta, kad niekas nedrįsta jo pažeisti, o tai ir paaiškina šventojo hiperbolę.

       Lengviau pamėgdžioti Jupiterį negu Laozi.

       Neatsilikti yra nepastovaus proto, kuris nesivaiko nieko asmeniška, kuris nepritaikytas manijai, tai aklavietei be pabaigos, ženklas.

       Žymus dvasininkas šaipėsi iš gimtosios nuodėmės. „Ši nuodėmė yra jūsų duona. Be jos jūs mirtumėte iš bado, nes jūsų kunigystė apskritai netektų prasmės. Jeigu žmogus iš pat pradžių nebuvo nupuolęs, kodėl atėjo Kristus? Kad išganytų ką ir kam?“ Jis, girdėdamas mano prieštaravimus, teikėsi tik šyptelėti.
       Religijai galas, kai jos vientisumą mėgina išsaugoti tik jos priešininkai.

       Vokiečiai nesuvokia, kaip juokinga ant vieno kurpalio tempti Pascalį ir Heideggerį. Jų dydžiai yra skirtingi, jie skiriasi kaip Schicksal ir Beruf, lemtis ir profesija.

       Ūmi tyla pokalbio viduryje staiga mums atveria esmę: ji mums apreiškia, kokią kainą mes turime mokėti už kalbos išradimą.

       Neturėti nieko bendro su žmonėmis, išskyrus tik tai, kad esi žmogus!

       Tik žemai puolęs pojūtis teikiasi suakmenėti į idėją.

       Tikint Dievą nebereikia tikėti ką nors kitą, – o tai yra neįkainojamas pranašumas. Aš visada pavydėdavau tikintiesiems, nors tikėti, jog esi Dievas, man visada atrodė lengviau negu tikėti Dievą.

       Žodis, išskaidytas dalimis, daugiau nereiškia nieko, ir yra niekas. Tarsi kūnas, kuris po autopsijos yra mažiau negu lavonas.

       Bet kuris noras man sužadina priešingą norą, tad nors ir ką aš daryčiau, svarbu tik tai, ko nepadariau.

       Sarvam anityam = visa yra laikina (Budha)¹⁴.
       Formulė, kurią būtina kartoti kiaurą dieną nepaprastai rizikuojant, – nuostabu nuo jos nusprogti.

       Aš nežinau, koks velniškas troškimas neleidžia man demaskuoti savo sandėrio su įkvėpimu.

       Kentėti nuo nemigos ir pakeisti kalbą. Du išmėginimai: vienas savaiminis, kitas sąmoningas. Vienas, akis į akį su naktimis ir žodžiais.

       Sveikieji nėra realūs. Jie yra viskas, kas nori, išskyrus būtį, – ją suteikia tik trapi sveikata.

       Iš visų senovės mąstytojų, ko gero, tik Epikūras geriausiai mokėjo niekinti minią. Tuo labiau jis nusipelno pagarbos! Ir kam šovė į galvą taip aukštai iškelti šitą juokdarį Diogeną! Būtent Sodą¹⁵ aš turėčiau lankyti, o ne turgaus aikštę, o tuo labiau – statinę...
       (Vis dėlto ir pats Epikūras ne kartą yra mane nuvylęs. Argi jis neišvadino kvailiu Teognido iš Megaros¹⁶ už tai, kad šis teigė, jog žmogui būtų geriausia negimti, o gimus kuo greičiau įžengti pro Hado vartus?)

       „Jei turėčiau užduotį suklasifikuoti žmonijos nelaimes, – rašė jaunasis Tocqueville'is¹⁷, – aš išdėstyčiau jas tokia tvarka: liga, mirtis, abejonė“.
       Abejonė kaip rykštė: aš niekada nebūčiau galėjęs pareikšti tokios nuomonės, tačiau ją suprantu taip, lyg pats būčiau ją ištaręs – aname gyvenime.

       „Žmonijai bus galas, kai visi bus tokie kaip aš“, – vieną dieną pasakiau apimtas priepuolio, kurio neturiu teisės apibūdinti.

       Vos išėjęs į lauką aš sušunku: „Kiek tobulybės pragaro parodijoje!“

       „Tai dievai turi ateiti pas mane, o ne aš pas dievus“¹⁸, – atsakė Plotinas savo mokiniui Amelijui, norėjusiam jį nuvesti į religines apeigas šventykloje.
       Kas visame krikščioniškajame pasaulyje turėtų tiek puikybės?

       Reikėjo leisti jam kalbėti, kalbėti apie viską ir pasistengti atskirti iš jo ištrūkusius pribloškiančius žodžius. Tai buvo beprasmis žodžių proveržis, lydimas teatrališkų trenkto šventojo mostagavimų. Kad nusileistum iki jo lygio, reikėjo klejoti tarsi jis, byloti didingais ir nerišliais sakiniais. Pomirtinis aistringų šmėklų pokalbis akis į akį.

       Šventojo Severino bažnyčioje klausydamasis vargonuojant Fugos meną aš sau kartojau ir kartojau: „Štai visų mano anatemų paneigimas“.


¹³ „Ginza“ (aramėjų k. – lobis, lobynas) kartu su Jono Krikštytojo knyga yra mandėjų šventraštis. Sektos, kurios nariai (maždaug 20 000) gyvena dabartinėse Irako ir Irano teritorijose, pavadinimas kilęs iš žodžio manda – slaptasis mokymas. Jie garbina Joną Krikštytoją ir nepripažįsta Jėzaus Kristaus, laikydami jį netikru pranašu ir apsišaukėliu.
       ¹⁴ Vienas iš pamatinių budizmo principų. Dažniausiai cituojama visa frazė sarvam duhkham, sarvam anityam (viskas yra kentėjimas, viskas laikina).
       ¹⁵ Epikūras daugiausia mokė savo sode.
       ¹⁶ Teognidas (Theognis; 570?–490? m. pr. Kr.) – graikų eleginis poetas, aristokratas pagal kilmę, reiškęs neapykantą demokratijai, kuri leido „menkėti piliečių veislei“ ir „blogiesiems“ (tai ne vien moralinė, bet ir socialinė sąvoka, reiškianti žemą kilmę) turtėti, įgyti valdžią, o „geriesiems“ skursti ir nykti tremtyje.
       ¹⁷ Alexis de Tocqueville'is (1805–1859) – prancūzų politinis filosofas, teisininkas, istorikas. Svarbiausi veikalai – „Apie demokratiją Amerikoje“ („De la démocratie en Amérique“, 2 t., 1835–1840), „Senasis režimas ir revoliucija“ („L'Ancien Régime et la Révolution“, 1856).
       ¹⁸ Plotinas (apie 204–270 m.) – graikų filosofas, neoplatonizmo pradininkas. Šį Plotino atsakymą cituoja jo mokinys Porfirijas „Plotino gyvenime“ („Vita Plotini“, 10.35–36).

       Iš prancūzų k. vertė LINAS RYBELIS

       Versta iš: Cioran E. M. OEUVRES. Paris: Éditions Gallimard,
       1995. P. 1409–1416, 1574–1580, 1643–1658.