U g n ė  B a r a u s k a i t ė  (g. 1975 m. Kaune) – radijo ir televizijos žurnalistė, prozininkė, Vytauto Didžiojo universitete studijavo meno istoriją. Romanų „O rytoj vėl reikės gyventi“ (2002) ir „Dešimt“ (2005) autorė. Gyvena Vilniuje.

       Vitalija Pilipauskaitė. Sakoma, kad moteriškumas visais laikais labiausiai ir geriausiai atsispindėjo vizualiuose menuose, kad šioje srityje jis unikaliausias ir asmeniškiausias. Antai menininkė Eglė Rakauskaitė sukūrė kaip tik tokį meno kūrinį – keturiolika valandų taukuose mirko moters kūnas: iš pradžių karštoje masėje jis buvo regimas visas, vėliau stingstantys riebalai jį paslėpė. Anot menininkės, šis kūrinys tarsi kalba: „Mes nekenčiame savo kūnų, nes jie yra riebūs“. Tokia yra ir moters viena iš svarbiausių, be vyro paieškos, Helenos Fielding sukurtos Bridžitos Džouns užduočių – kovoti su savo kūnu. Tuo susirūpinusi ir jūsų pirmojo romano „O rytoj vėl reikės gyventi“ veikėja, taip pat kūno keitimosi baimę išgyvena nėščia antro romano „Dešimt“ pasakotoja. Tačiau jos ne tik bijo, bet ir kovoja už savo kūno teisę atrodyti taip, kokias jas sutvėrė gamta („Aš noriu senti“, – pareiškia „Dešimties“ veikėja). Kaip manote, kiek šiuolaikinei moteriai svarbus kūnas?

       Ugnė Barauskaitė. Atsakykime į šiuos klausimus paeiliui. Pirmiausia vizualūs menai atspindi vizualų moteriškumą, tiesa? O juk kūnas nėra vienintelis moteriškumą liudijantis dalykas. Visa, ką darau ar sakau, yra moteriška, nes aš esu moteris. Kalbėdamos apie „moteriškumą“ mes per dažnai laikomės mums primesto stereotipo: rožiniai sijonai su raukiniais, parduotuvės, kavutė su likeriu ir pelių baimė – visa tai neva yra „moteriška“, o kelnės, logika, alus, direktoriaus kėdė ir pitbulis – tai jau „vyriška“. Aš niekada neturėjau rožinio sijono, nesiaubiu parduotuvių, negeriu nei likerio, nei kavos, o peles gaudau plikom rankom (ir, beje, nepažįstu nė vienos moteriškės, kuri išties jų bijotų), – bet ar dėl to aš mažiau moteriška? Kai susitinku su kokiu žmogumi, jis mane pamato kaip „moterišką“, bet kai pasikalbam, kažkodėl jam darausi „vyriška“ – matot, kokia painiava su tais dalykais? Aišku, kad ne vien moters kūnas lemia jos nuosprendį. Ir lygiai taip pat aišku, kad vien jos gebėjimai ar požiūriai taip pat nėra vienintelis lemiantis veiksnys.
       O E. Rakauskaitės kūrinys man pasibjaurėtinas: tokia reakcija rodo, kad į riebalus mes išties žiūrime neigiamai. Minėtame H. Fielding romane yra vienas taiklus pastebėjimas: „Suvokiau tiek metų laikiusis dietos, kad iš mano sąmonės absoliučiai išnyko mintis, jog kalorijos reikalingos gyvybei palaikyti. Pasiekiau tokią stadiją, kai maniau, kad mitybos idealas yra išvis nieko nevalgyti“. Maždaug taip jaučiasi net tos, kurios aršiai neigia kilogramų įtaką asmeninei laimei, pavyzdžiui, aš. Šiuo atveju mano pirmąjį romaną palikime ramybėje – jis skirtas slaptojo moterų alkoholizmo temai. Bet antros knygos herojė išties draskoma į dalis dėl kūno: nuolat kalbėdama apie moters misiją ir senstančio kūno trapumą, ji bando įveikti visuotinės seksualizacijos standartus, o jie taikomi ir vilionių būdams, ir orgazmams, ir, be abejo, kūno formoms. Tai panašu į buvimą prirūkytame kambaryje: tu žinai, kad tave nuodija, bet turi kvėpuoti dūmais, nes kito kambario paprasčiausiai nėra!
       O tobulas kūnas šiuolaikinei moteriai yra svarbus tiek pat, kiek gerai apmokamas darbas, prabangus automobilis ar kitas gerai kotiruojamas dalykas. Kitaip tariant, tai ambicijų klausimas: turiu ar neturiu. Bet man asmeniškai kur kas svarbiau sveikata. Tuo labiau, kad metams bėgant ekshibicionizmas tirpsta. Dievaži straipsnis „Pasiruošk bikinio sezonui“ man aktualus tiek pat, kiek vegetarui – šašlyko raugimo receptas, – ir tai sakydama aš visai nekoketuoju.

       V. P. Ar moters tapatybė nėra tarsi perkuriama pagal tam tikrus kūno standartus? Tiksliau: ar apskritai žmogaus kūnas netampa asmenybės dalimi, kurią kaip ir bet kurią kitą stiliaus detalę galima kurti ir perkurti, rinktis, keisti, standartizuoti? Ar, pavyzdžiui, plastinės operacijos arba šviesinami plaukai nekeičia ir žmogaus aš?

       U. B. Galima teigti, kad pakoreguota išorė žmogaus vidaus nepakeičia, bet... Jei sėdėsi kalėjimo vienutėj, ar tavo plaukai bus balti, ar juodi – jokio skirtumo. Bet jei mus supa žmonės, jie reaguoja į mūsų kūno permainas – ir kas žino, kaip mus paveiks jų reakcija?.. Sakoma, vadink žmogų kiaule – ir jis ims kriuksėti. Svarbu, ar tu keisdama savo išvaizdą sieki tam tikro rezultato, ar tiesiog susitaikai su rezultatu. Aš palaikau sąmoningą poziciją, betikslis šokiravimas išvaizda ar eksperimentavimas mane erzina. Kaip, beje, ir demonstratyvus apkiautimas. Tačiau per didelis dėmesys savo išorei rodo, kad žmogus paprasčiausiai neturi ką veikti.

       V. P. O gal žmogaus siekis konstruoti ir kontroliuoti savo kūną (tatuiruotės, riebalų nusiurbimo operacijos, kosmetinės procedūros, organizmo valymas ir pan.) gali būti suprastas kaip siekis kurti savo tapatybę, savąjį aš?

       U. B. Šie kūno dalykai visada nurodydavo individo priklausomybę tam tikrai socialinei grupei: pradedant antikos laikų prostitučių tatuiruotėmis bei makiažu ir baigiant šių laikų brangiai kainuojančiomis grožio procedūromis ir operacijomis. Šiais laikais finansinė būtinybė priklausyti kolektyvui smarkiai sumenko ir vis labiau įsivyrauja individualistinė ideologija, tad žmonės stengiasi pabrėžti savo aš unikalumą, bet vis tiek neišvengiamai tampa panašūs į kitus. Tai ir ambicijų klausimas: ar nori priklausyti grupuotei, ar tapti jos lyderiu. Tačiau klausimas teisingai nusako reiškinio esmę: mes visi bandome keisti savo kūną, t. y. primesti gamtai savo valią. Gamtą bandome valdyti ir dar griežčiau: visi tie gimdymai sulaukus brandaus amžiaus, hormoninė kontracepcija, vaikai iš mėgintuvėlių... Neneigiu mokslo progreso, bet pastaruoju metu žmonės elgiasi taip, lyg neturėtų jokios dvasios – vien tik kūno saviraiška.

       V. P. Justinas Žilinskas apie romaną „Dešimt“ rašė, kad jame daug sveiko, tikro, „neįkosmopolitaninto“ kūniškumo. Kas yra „kosmopolitaninis“ kūniškumas? Ar apskritai toks yra?

       U. B. Žinoma, yra! Peržvelgus žurnalo „Cosmopolitan“ antraštes, pasidaro aišku kaip dieną, koks jis: „sekso olimpiada“, „orgazmų kosmosas“ ir pan. Tačiau man sunku šį reiškinį komentuoti plačiau, nes aš jau iššokau iš „cosmo“ tipažo rėmų ir, savaime aišku, niekada į juos nesugrįšiu: vaikai ir metai nebeleidžia. Man belieka tik baisėtis ir stengtis rašyti knygas apie kitokią gyvenimo patirtį, ne vien „kosmiškai orgazmiškąją“.

       V. P. Ar egzistuoja tik „Glianz“ žurnalai, ar visa „glianz“ kultūra? Ar galima pritarti minčiai, kad tokie žurnalai prisideda prie moters tapatybės formavimosi? (Lyčių studijų centro elektroniniame leidinyje „Klėja“ buvo paskelbti moteriškų žurnalų tyrimo rezultatai. Pasirodo, tokie žurnalai kaip „Cosmopolitan“ pateikia net tam tikrus taisyklių rinkinius – kaip moterys turi elgtis, atrodyti, bendrauti, dirbti, šypsotis ir t. t., kad galėtų save laikyti „sėkmingomis“.)

       U. B. Žinoma, kad prisideda! Jei skaitai tokius žurnalus... Kartą labai įdėmiai perskaičiau visus metų „Cosmopolitano“ numerius, kad žinočiau, jog netuščiai visa tai kritikuoju. Nors juos skaičiau, tarkim, turėdama mokslinių tikslų, mano vyras pastebėjo, kad tyrimo metu ir aš ėmiau kalbėti apie „šmutkes“, o prie veidrodžio praleidžiamas laikas pailgėjo mažiausiai trigubai. O ką kalbėti, jei moterys tokius žurnalus skaito nuolatos? Milžiniški jų tiražai neteikia jokios paguodos. O kur dar Holivudo filmai ir neaprėpiama reklamos industrija? Štai stabtelkime prie reklamos. Galima pamanyti, kad mūsų moterys yra arba ilgakojės viliokės, kurios vien tik depiliuojasi, prausiasi ir alpsta dėl kavos, arba namų šeimininkės, kurios kažkodėl įsileidžia svetimą vyriškį į vonią ir leidžia jam su skalbiniais išdarinėti visokius triukus. Laimei, bent sauskelnes pradėjo reklamuoti „tėtukai“, bet vyrija šiapus ekrano tuoj susidomėjo – kodėl mamytės nėra nei vakare, nei ryte, gal ji irgi nuvažiavo: „tū tū tū“?..

       V. P. Kaip jūs manote, kiek žmogaus tapatybė šiais laikais priklauso nuo žiniasklaidos, televizijos?

       U. B. Pastebėjau įdomų dalyką. Ne paslaptis, kad moterys filmuojamos ar fotografuojamos atrodo kresnesnės nei gyvos. Tai štai: moteriai tampa svarbiau gerai atrodyti per televizorių nei „gyvai“! Nors net pačios didžiausios TV žvaigždės ekrane per parą šmėžuoja vos valandą iš dvidešimt keturių. Štai kaip absurdiškai susidėlioja prioritetai! Kas yra televizorius? Tai turėtų būti informaciją teikianti dėžutė, o ne žmogaus prievartavimas, jo kompleksų ir saviplakos šaltinis.

       V. P. Viename straipsnyje („Klėja“, Nr. 3, Julija Firstina-Mažuolienė), skirtame moters kūnui, teigiama, kad šiuolaikinei visuomenei primesti gražios moters ir gražaus gyvenimo stereotipai verčia mus manyti, kad esame nepakankamai gražios ir visavertės. Jūsų antro romano nugarėlė: „Jausmas, kad pasaulis surengė prieš tave sąmokslą, beribis: visi laikosi dietų, veriasi į bambas auskarus ir staiposi ant aukštakulnių, praktikuoja sekso akrobatiką, rūko ir geria, iki paryčių šėlioja trankiuose klubuose, įsimyli ir kvailioja, o tu“. Pirmosios knygos nugarėlė: „Knyga apie laikus, kai visas gyvenimas siunčiamas internetu, meilė prasideda sms'ais, o žmonės susitinka tik tam, kad pasigertų“. Kiek jūsų veikėjoms tas reklaminis – kokteilių, vakarėlių, spindinčių šypsenų ir standartinių gražių bei laimingų žmonių – pasaulis yra tikras, padeda jaustis savimi, atrasti, atpažinti save? Ar patiriate ir kitokį pasaulį?

       U. B. Nėštumas ir yra „kitoks pasaulis“. Visom prasmėm, fizine – taip pat. Besilaukiančiai moteriai tenka mesti alkoholį ir tabaką, alinančias dietas ir aukštakulnius, tenka vėl normaliai miegoti, ilsėtis, valgyti, kvėpuoti ir žiūrėti į gražius dalykus, – žodžiu, liautis žaloti save ir imti gyventi „normaliai“. Dvasingoje visuomenėje nėštumas nesukeltų jokio streso, tačiau dabar nėščiosios gyvenimo būdas taip smarkiai skiriasi nuo amžinai kažkur lekiančių „cosmo“ mergaičių, kad tikrai ima atrodyti, jog papuolei į kitą pasaulį. Gerai, jei išgali tą pauzę išnaudoti dvasinėms reikmėms. Bet kur kas dažniau būna kitaip: bėgi į darbus iki pat gimdymo, o po gimdymo – vėl į darbus. Nemanau, kad tas reklamuojamas gyvenimas toks žavus – tiesiog mums niekas nepasiūlo kito, – o pačioms jį susikurti dažniausiai pristinga drąsos. Jei ant svarstyklių lėkštelių gulėtų lygiavertės alternatyvos: vienoje pusėje reklaminės šypsenos ir milijonas „privalau, nes taip reikia“, o kitoje – rami galva ir sveikas kūnas, kažin, ar daug moterų susigundytų šypsenomis. Tačiau dabar rampos šviesos nukreiptos tik į reklaminius dantis. Todėl ir rašiau pirmąją knygą: apie tai, kad reklaminiai dantys – dar ne viskas, nes šalia jų yra ir nereklaminės pagirios bei sielos skausmai. Rašiau antrąją: kad laimė ateina visokiais pavidalais, o reklaminiai dantys retai būna tikri!

       V. P. Ar pritartumėt minčiai, kad šiuolaikinis žmogus į klausimą, kaip gyventi, atsako paprasčiausiais kasdieniais sprendimais: ką valgysiu, ką darysiu pavalgęs, kaip apsirengsiu, ką pirksiu, su kuo susitiksiu ir pan.? Galimų atsakymų laukas yra susiaurėjęs iki to, kas vyksta čia ir dabar. Ar iš tiesų taip yra? Ar žmonės nebemoka (nebenori, nebegali...) mąstyti ne smulkmenomis? Ar nėra taip, kad šios kasdienės smulkmenos suteikia ne tik žmogui būtiną saugumo jausmą, bet ir tam tikra prasme lemia to žmogaus tapatybę?

       U. B. Kartais man atrodo, kad žmogus tesuka galvą, ką išgerti. Ar pastebėjote, kad humoristai, parodijuojantys išgėrusius, dažniausiai susilaukia juoko – ir vien todėl, kad mes visi puikiai žinome, kaip juokinga būti girtam! Žmogus, kuris negeria šiaip sau, be jokios tragiškos priežasties, atrodo įtartinas ir psichiškai nesveikas, o abstinencija atleidžiama tik ligoniams ar pergėrusiems alkoholikams. Kai mokykloje ar psichiatrijos klinikoje surengtą baliuką aptinka televizijos žurnalistai, lėbautojai net putoja, kad drįstama jiems trukdyti! „Į lempą pila“ ir kultūros šviesuliai – aktoriai, rašytojai, dainininkai, – tad sveikam žmogui lygiuotis nebėra į ką. Tiesa, pastaruoju metu atsirado vienas pretekstas garbingai negerti: jei pabuvojai Indijoje. Nors tokių atsivertėlių nuopuolio visi laukia karščiau nei saulės pavasarį...
       Kai nebetikima amžinybe, lieka griebtis daiktų. Jei žmonės dvasiškai būtų „čia ir dabar“, jei neatidėliotų gyvenimo rytojui, – kai turės daugiau pinigų, – būtų puiku. Tačiau „čia ir dabar“ mes gyvename tik buitiniame lygmenyje, o dvasiniame dažnai negyvename išvis. Mūsų gyvenimas man panašus į vieno medikamento reklamą: apsirykime kuo smarkiau, nes yra tabletė, kuri suvirškins už mus! (Lyg skatintum žmogų daryti nusikaltimą vien dėl to, kad kalėjime yra vietos ir jame – šilta.) Mes – vartotojai, nors nieko nesuvartojame iki galo. Ir nereikia piktintis žmonėmis, kurie kuičia konteinerius, – jie tvarko mūsų šiukšles. Juk didžiausias eilinio žmogaus rūpestis – kuo daugiau apsišiukšlinti iš visų pusių. Toks šiukšliškas yra mūsų saugumas – ir tokia mūsų tapatybė.

       V. P. Manoma, kad dabartiniam žmogui labai svarbu išlikti jaunam, ir jaunystės sąvoka tarsi plečiasi į abi puses. Jūs rašote: „Žinoma, šiais laikais niekas neįtaiko į savo amžių: pridažytos keturiolikmetės staiposi žurnalų viršeliuose, o brandžios moterys iš visų jėgų vaidina paaugles. Anksčiau mane nusakydavo taip: „Dvidešimt trijų metų moteris“. Dabar sako: „Trisdešimties metų mergina“. Netruks ateiti laikas, kai ir penkiasdešimtmetės bus merginos“. Jaunam žmogui būdingos savybės – lankstumas, nepastovumas, abejonės, atvirumas ir polinkis eksperimentuoti – garantuoja sėkmę naujoje rinkoje. Tačiau šeimoje reikia brandžios, susiformavusios, pastovios asmenybės, jaučiančios atsakomybę ir gebančios įsipareigoti. Kokia jūsų nuomonė apie tai?

       U. B. Pavydžiu žmonėms, kurie visą gyvenimo kelią nueina susikibę už rankų: nuo pirmosios paauglystės meilės iki dirbtinių dantų stiklinaitėje. Tačiau dažniausiai žmonės pagyvena – ir skiriasi. Tik nemanau, kad žmogaus esmė bręstant taip smarkiai kinta; tiesiog moterims reikia laiko, kad išsilukštentų iš primestų taisyklių, – kokia ji turi būti, kaip atrodyti, elgtis, jaustis... Pirmiausia reikia suprasti, kas tu esi, o paskui atsiras ir tikras gyvenimo partneris. Kita vertus, ir jaunatviškumo manija nėra tokia jau nekalta, nes primeta lengvabūdišką, atsainų toną: „Jei aš tokia jauna ir man viskas prieš akis, kodėl turėčiau sustoti? Gal ten už kampo geriau?“ Taip gaudomi ir rūšiuojami vyrai, bet jėgos senka, darosi vis liūdniau ir liūdniau, o galiausiai su tuo jaunatvišku užpakaliu nebėr ką daryt, nes susiraukšlėja dvasia. Jau nekalbant apie užsitęsusių paieškų padarinį – nevaisingumą. Ir neaišku, kas geriau: ar apsirūpinti vaikais iš anksto ir išsiskirti, o princas galbūt ateis vėliau, ar kantriai laukti to vienintelio, rizikuojant savo sveikata. Nenoriu skatinti lengvabūdiško vaikų „darymo“ ir skyrybų, bet aš asmeniškai rinkčiausi šį variantą – tuo labiau, kad dviejų meilė auginant bendrus vaikus per dažnai pakrinka.
       Kita vertus, jaunystėje meile dažnai vadiname pašėlusias aistras, o vėliau pradedame pagarbiai vertinti kito dvasią. Ir jei apimti aistros prisidarėme vaikų, ne visada galėsime ramiai susitaikyti su tos aistros blėsimu vaikams augant – tuo labiau, kad visa „glianz“ kultūra aršiai eskaluoja aistrų svarbą. Kuo brandesnė galva, tuo mažiau dėmesio skiriama tarpkojui, – bet dvasinės raidos nepaskubinsi, todėl ir sukamės: aistros, vedybos, vaikai, skyrybos, paieškos, radybos – ir jau senatvė.

       V. P. Sociologai išryškina naujas kartos tendencijas: sėkmingą socialinį gyvenimą gyvenantys šiuolaikinių profesijų atstovai, dirbantys interneto dizaino, reklamos, žurnalistikos, finansų srityse ir kituose darbuose, kurių anksčiau nebuvo arba kuriuos labai pakeitė naujos informacinės technologijos, yra žmonės, kurie turi būti visada jauni, lankstūs, gebantys prisitaikyti, išprusę ir t. t. Jie gauna aibes elektroninių laiškų, nuolat keliauja, daug kalba mobiliaisiais telefonais ir yra labai įsitempę, neramūs, nepatenkinti savimi, jaučia tuštumą ir nuolat kažko ieško, bėga... Priversti prisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų jie negali bręsti ir turi nuolat keisti savo tapatybę – kaip kad yra keičiami darbai, namai, miestai, mylimi žmonės... Viskas mainosi, kinta, tačiau dvasiškai jie stovi vietoje ir negali susiformuoti kaip asmenybės. Tai atsispindi ir literatūroje: daugelio šiuolaikinių lietuvių moterų romanų veikėjos taip pat atstovauja minėtajam sėkmingam socialiniam gyvenimui: jos yra žurnalistės, reklamos srities darbuotojos, filologės, jos keliauja per barus ir vakarėlius, sukasi tarp žmonių, keliauja po pasaulį. Ar literatūroje pakankamai atspindimas šis įtempto bei dinamiško socialinio gyvenimo ir žmogaus vidinės tuštumos, nepasitenkinimo, beprasmybės jausmo santykis?

       U. B. Atvirai pasakysiu: nežinau. Aš tarsi irgi priklausau šiai žmonių kategorijai, bet mano gyvenimas kitoks. Aš neturiu „nuvažiuojančio traukinio“ fobijos. Labiau už viską man reikia vaikų, namų, sodo ir vazonėlių balkone, taip pat kačių ir šunų, ilgų pokalbių virtuvėje be televizoriaus, močiutės kėdžių, mamos užuolaidų, tetos teatrinių krepšiukų ir pan., t. y. visų tų dalykų, kurie vadinami giminės tradicija. O jei darbas tavyje sėja tuštumą, kokio velnio jį dirbi? Pasaulyje gausu užsiėmimų, kurie suteikia ir duonos kąsnį, ir ramią sąžinę. Ar kas primetė minėtų profesijų atstovams tokį chaosą? Ne, jie visa tai susikūrė patys, juk jie – pirmoji karta!

       V. P. Jūs rašote: „Moterį nesunku užmigdyti pažadais – ypač kai ji išsekinta vienišumo“. Koks ir kaip šiais laikais yra vienišas žmogus?

       U. B. Kai žmonės nebeturi savo interesų, jie ima skaityti laikraščiuose apie kitų gyvenimą: kaip jie tuokiasi, gimdo, skiriasi... Kai apie laikraštinių žmonių gyvenimą žinai daugiau nei apie draugus, vadinasi, tu – vienišas. Jei šiuolaikinis žmogus staiga nebegautų naujienų iš pasaulio – greičiausiai vėl imtų kalbėtis su kaimynais. Kai grįžtu užmiestin pas mamą, viską žinau: kas nuėjo gatve, ką veikia kaimynas iš kairės ir kada grįš kaimynas iš dešinės, o vardais ten šaukiu ne tik vaikus, bet ir kates su šunimis. Tai visai kitas gyvenimas, ir jis nuostabus! Bet kai grįžtu Vilniun, lifte sutikti kaimynai nesisveikina, nors kasdien kaulija duonos – tiesiog jie žino duris, į kurias galima pabelsti, o veidų nemato. Tačiau Jūsų pacituotas vienišumas – kitoks. Moteris vieniša tada, kai jaučiasi privalanti atitikti „cosmo“ standartą – savo figūra, apatiniais, viliojimo subtilybėmis, – tačiau neturi kam pasiguosti, kai mėnesinės plėšo pilvą.

       V. P. Viename straipsnyje jūsų romanai ir apskritai tokio tipo romanai įvardyti kaip „žurnalistiniai“. Ar sutiktumėte su tokiu apibrėžimu? Kiek jums – rašytojai – turėjo įtakos jūsų, kaip žurnalistės, patirtis ar prigimtis? Kiek jums svarbu atskleisti tikrovę tokią, kokia ji patiriama, ir kiek svarbus meninis pasaulis?

       U. B. Taip, kaip tikra žurnalistė aš kapstausi po visuomenės problemas. Jei literatūra neskatina mąstyti – tai viso labo skaitalas. Savo intymaus gyvenimo neparduodu, bet jei manau ką esant tinkama aprašyti, tai ir aprašau. Vieni rašo fantastiką ir išgalvoja keistus pasaulius, o man patinka atspindėti jau esamą. Beje, žmonės mielai skaito knygas, kuriose atranda savo gyvenimą. Aš asmeninę patirtį paverčiu universalia ir sąmoningai siekiu „žiūrėjimo pro rakto skylę“ efekto. Kitas klausimas, kokiais žodžiais ta „tikrovė“ atskleidžiama; man teksto kokybė yra svarbiausia užduotis (todėl vengiu painių siužeto vingių), rašydama preciziškai dėlioju žodžius ne tik pagal prasmę, bet ir pagal ritmiką – vizualinę ir net garsinę. Tekstas negali būti sprangus, ir kai žmonės sako, kad „lengvai prarijo“ mano knygą, aš be galo džiaugiuosi. Jei sako, kad buvo „gražu ir apčiuopiama“, vadinasi, įvykdyta dar viena užduotis.

       V. P. Ar jūs pati žiūrėjote tokius serialus kaip „Seksas ir miestas“, „Ally McBeel“? Kuo jie įdomūs, kodėl tokie populiarūs? Ar nėra susiformavusi tam tikra Bridžitų Džouns ir Elių Makbyl karta, ar ištisa socialinė grupė? Jei taip – kas pirmiau: višta ar kiaušinis? Žmonės ar filmai, knygos? Ar tai vyksta kartu?

       U. B. Man nepaprastai patinka šie serialai. Tai, kad juos vienija tobulo vyro paieška, manęs nedomina; „Ally McBeel“ man buvo įdomus dėl neįtikėtinų bylų ir dėl fantastiškų tipažų, darniai sugyvenančių kartu. O štai „Seksas ir miestas“ kupinas ironijos, be kurios lyčių santykiai taptų tiesiog senmergystės tragedija ir abejonėmis dėl šlyjančios moralės. Abu šie serialai šlovina draugystę, o tai nepaprastai svarbu pasaulyje, kuriame mėginantis įsitvirtinti žmogus nebeturi savo šaknų. Pirmiausia sukuriami žmonių charakteriai, paskui jie tampa laikotarpio ikonytėmis, o paskui tas ikonytes nušliaužia visa armija. Protingos ir savarankiškos moterys, ieškodamos gyvenimo draugo, nebenori, kad jis būtų panašus į jų tėvą – į tokį, kuris būtų ponas ir šeimininkas; o vyrai – priešingai, jie nori moters, panašios į jų motiną. Štai taip ir susiformavo ta McBeel karta. Atkreipkite dėmesį, visos šios herojės (Kerė, Bridžita, Elė) – trisdešimtmetės. Tai šios kartos problema. Jaunesniajai bus paprasčiau, pamatysit.

       V. P. Jūsų knygas lygina su H. Fielding knygomis. Jūs pati sakote, kad jūsų veikėjos ir Bridžita Džouns turi bendrų bruožų ir kad kitaip negali būti, nes Bridžita nėra tik knygos veikėja, tai jau tam tikras socialinis tipas, įkūnijantis šiuolaikinių miesto moterų patirtį. Ar jums padarė kokią nors įtaką Bridžita – ne kaip veikėja, bet kaip knyga, tekstas, kaip forma, stilius, sandara, raiška, ironija?

       U. B. Antros mano knygos nereikėtų lyginti, o pirmojoje Bridžitos išmintis net buvo cituojama, tad nieko nuostabaus, kad skaitytojas atranda sąsajų. H. Fielding paviešino nemažai juokingų smulkmenų iš moters gyvenimo, ir vyrai skaitydami negalėjo patikėti, kad mes tikrai „tokios durnos“. Aš – kaip moteris – savo ruožtu negalėjau patikėti, kad jie iki šiol tų smulkmenų nematė. Todėl rašydama pirmąją knygą ir perėmiau šį atvirą Bridžitos toną. Tiesą sakant, man tikrai patiko knyga „Bridžitos Džouns dienoraštis“ – ir neapsakomai piktina to paties pavadinimo filmas. Kai ginuosi nuo Bridžitos, ginuosi nuo išpampusios Renee Zellweger ir neteisingos šio mielo personažo interpretacijos.

       V. P. Dar grįžkime prie Bridžitos. Anot Didžiosios Britanijos kritikų, ši knyga yra vartotojų visuomenės tragedija, tampanti absurdo komedija. Tragedija, nes šiuolaikinis žmogus materialine prasme turi beveik viską, ko nori, bet kenčia ne mažiau, o gal net labiau nei ankstesnės kartos. O absurdo komedija yra tai, kad moters gyvenimo prasmė suvokiama kaip neįtikėtino mitinio herojaus – vyro paieškos. Ar iš tiesų moterys ieško mitinio, taigi realiai nesančio ir neįmanomo rasti vyro – herojaus? Kaip jūsų veikėjos – juk jos irgi nuolat ieško, bet ar herojaus?

       U. B. Kaip jau minėjau, vyresnės kartos vartotojas vyras ir moterį laiko vartojamu daiktu, bet pati moteris šiandien daiktu nesijaučia. Kai žmogiškas požiūris – retenybė, nenuostabu, kad vyras tampa mitiniu herojumi. O kur dar tos amžiaus žirklės? Kai pradžioje dar anksti, vėliau – per vėlu, o aukso vidurys tiesiog dingsta! Bet naujai kartai gyventi bus paprasčiau: šiuolaikiniai jaunikaičiai nebesikrato nei puodų, nei savo kojinių.

       V. P. Jūsų mintis iš vieno interviu: „O ką reiškia pažadas mylėti iki mirties? Ne tavo valioj tokie dalykai. Prisižadi, paskui gėda į akis pažiūrėti ir tenka spintą pjauti“. Tad kokios yra šiuolaikinio žmogaus, konkrečiau moters, o dar tiksliau – Ugnės Barauskaitės moters vertybės?

       U. B. Aš seniai nebesišvaistau žodžiais apie meilę. Kiekvienąsyk, kai švaisčiausi, iš to nieko gero neišėjo. Nesakau, kad tapau paranojiška, bet mudu su vyru bendraujame nesiseilėdami. Ir be nuvalkiotų žodžių yra šimtai būdų savo jausmams parodyti ir susilaukti suprantamo atsako. O vertybės? Aš visą knygą apie tas vertybes parašiau!

       V. P. J. Žilinskas pabrėžia, kad jį itin žavi jūsų pasakotojų nuoširdumas. Kiek antra knyga iš tiesų nuoširdi? Žinome, kad ji rašyta iš tikrųjų tuo metu, tais dešimt mėnesių. Tačiau ar būta kokių nors minčių, apmatų, svajonių parašyti tokią knygą dar prieš tai, prieš nėštumą?

       U. B. Vadinamoji „gražioji dalis“, t. y. tekstai apie slapto mylimojo ilgesį rašyti prieš dvejus metus. Yra frazių, išlesiotų iš senų dienoraščių, – kai kurios savo eilės laukė net trylika metų. Ir priešingai: yra tebelaukiančių gabalėlių, kurie nepritapo nei prie pirmosios, nei antrosios knygos.

       V. P. Kaip jūs kuriate ir ar kuriate siužetus?

       U. B. Man nepatinka siužetai. Man patinka, kai tarsi nieko tokio nevyksta, bet nuo knygos atsiplėšti negali. Gyvenime arba viskas verčiasi kūlio, arba ramiai sau stoviniuoji metelius kitus. Todėl ir savo knygose nemėgstu stabilaus siužeto vingių ritmo.

       V. P. Kalba ir visuomenė yra neatsiejamos. Kalba yra socialinio bendravimo priemonė, kurioje ne tik užkoduotos žmonijos patirtys, bet ir atsispindi naujos realijos. Kintant visuomenei, kinta ir kalba. Žinoma, ir literatūros kūrinių. Kiek jums pačiai svarbus kalbos, teksto formavimo, konstravimo lygmuo? Kodėl pirmajam romanui pasirinkote elektroninių laiškų formą? Trumpųjų žinučių citatos, angliški intarpai, virtualus bendravimas – ar tai galėtų būti tam tikras šiuolaikinės literatūros bruožas? O gal šiuolaikinė literatūra be šiuolaikinės kalbos net nėra įmanoma?

       U. B. Aš rašau nepaprastai daug laiškų. Pastaraisiais metais, žinoma, elektroninių. O knygos, kuri atspindėtų šią svarbią šiuolaikinio gyvenimo dalį, nebuvau skaičiusi. Todėl tokią ir pasirašiau. Tarkim, tai buvo būdas įšuoliuoti į šiuolaikinių skaitytojų akiratį. Tačiau antrai knygai aš parinkau kitokį kalbėjimą. Manau, kad lietuvių kalba – aukštasis literatūros pilotažas. Žinoma, kalbėdama apie dienoraštinę kasdienybę greičiausiai neišvengsi žargono ar anglizmų, tačiau visa kita – šventa. Aš keliaklupsčiauju prieš lietuvių kalbą, – rimtai sakau.

       V. P. Feminizmo klasikai yra pažymėję, kad mūsų „objektyvioji“ kultūra yra vyriška, remiasi vyriška samprata, sąmone, kategorijomis. Meno raiškos formos dažniausiai nustatytos pagal tam tikrą vyriškos raiškos standartą. Jūsų knygos „Dešimt“ pristatyme Margarita Jankauskaitė sakė, kad moteriai rašytojai vyrų pasaulyje turbūt sunkiausia rasti savo kalbą, moteriškai įvaizdinti tradiciškai vyrišką pasaulį. Kaip jūs ieškote tos kalbos? Ir ar manote ją radusi, išreiškusi save kaip moterį?

       U. B. Tai labai skaudus klausimas. Dar ne viena karta pasikeis, kol moterys drąsiai kalbės savo kalba – juk vyrų kalba turi tūkstantmetę tradiciją. Niekas manęs taip nepiktina, kaip neatsakingas žodžių mėtymas. Dauguma žmonių nė nesusimąsto, kad net posakiai turi savo istoriją, moteriai dažnai visai nemielą. Pavyzdžiui, bulvarinėje spaudoje mėgstama teigti, kad ta ir ta „padovanojo jam dukrą“ ar „pagimdė jam sūnų“ – visai nesusimąstant, kad vos prieš šimtą metų šis posakis buvo suprantamas paraidžiui, nes moteris į savo vaikus jokių teisių neturėjo. Tokių posakių apstu, bet šis labiausiai krito man akysna pastaruoju metu. Matyt, dar vis tebegyvenu gimdymo nuotaikomis. Aš pati stengiuosi labai atsakingai dėlioti žodžius, nors pasitaiko ir nesusipratimų: štai M. Jankauskaitė užsipuolė mano frazę: „Žinoma, vyrai visada Ims, o mes būsim lengvai arba sunkiai Paimamos – nuo anatomijos nepabėgsi, jie turi smaigą, mes kryžiuojam kojas“, – matyt, jai pasirodė, kad moterys pasyvios kaip daiktai ir tik laukia, kad jas pasiimtų, nors aš turėjau galvoje tik tiek, kad vyrui išprievartauti moterį fiziškai nesudėtinga.

       V. P. J. Žilinskas, recenzuodamas „Dešimt“, rašo: „Juk ne paslaptis – apibūdinimas „moteriškas romanas“ dažnai yra tolygus „šlamšto“ sinonimui“. Ar pritariate? Jei taip, kaip tai būtų galima paaiškinti? Ar tai tik vyriškas požiūris vyriškame pasaulyje, ar esama ir tam tikro realaus pagrindo?

       U. B. Rašytojai Jurgai Ivanauskaitei teko praeiti netrumpą kelią, kol įrodė, kad ir moteris gali būti „rašytoja“. Beje, labai keistas požiūris, nes visa rūsčioji vyrija mokyklose tikrai skaitė bent jau Žemaitę, ar ne? Pristatydama J. Ivanauskaitės tryliktą knygą („Placebą“) leidyklos direktorė apgailestavo, kad iki šiol taip ir nėra kritinių straipsnių apie Jurgos kūrybą – viso labo paistalai apie jos makiažą ar drabužių spalvą. Todėl Jurga iki šiol skausmingai reaguoja į klausimus apie „moterų literatūrą“. Aš einu jos praarta vaga, todėl man ramiau. Teisybė, moterų rašytojų nėra daug (kaip ir dailininkių ar mokslininkių, bet tam yra objektyvių priežasčių), todėl ta konfrontacija tarp „literatūros“ ir „moterų literatūros“ tokia arši. Esu įsitikinus, kad tai laikinas dalykas. Juk ne taip seniai ir kelnėta moteris atrodė kaip velnio pranašas, ar ne?
       Kita vertus, „moteriška literatūra“ pelnytai turi rožinę šlovę: juk iš tiesų moterų kūryboje sentimentalaus šlamšto yra daugiau nei gerų knygų. Vėl – tam yra objektyvių priežasčių. Visuomenėje tebėra gajūs vaidmenys, kai vyras – šeimos galva, o moteris – žavi ir nuolanki patarnautoja. Jei vyrui pateiksite klausimą, kokia turi būti „svajonių moteris“, jis šalia kitų dalykų nurodys: „Kad būtų protinga, bet, aišku, ne protingesnė už mane, nes vyras privalo...“ – na ir t. t. Štai ir atsakymas: jei tikima, kad vyras būtinai protingesnis už moterį, vadinasi, ir moterų literatūra turėtų būti šlamštas. Ir kol pačios moterys tikės, kad privalo būti nėriniuotos rožinės barbės, tai ir barbiškos literatūros bus nemažai.
       Dar vienas klausimas: o ką skaito vyrija? Dažniausiai griebiasi fantastikos, detektyvų ir nuotykių serijos romanų. Jų taip pat nevadiname „rimtąja literatūra“, bet juk niekinamos etiketės neprisegame.

       V. P. Ar elektroniniai laiškai gali būti laikomi savotiška dienoraščio forma? Ar visada svarbus adresatas, kuriam jie skirti? Pavyzdžiui, pirmojo romano Emilis – ar iš tiesų ryšys su Emiliu visada yra abipusis? Ar kartais tiesiog nepakanka „išsikalbėti“?

       U. B. Labai tiksliai pastebėjote: mano herojė išties meta kaltinimą Emiliui, kad jis yra jos gyvenimo dalis tik todėl, kad ji rašo jam, bet ne priešingai. Štai turėjau tokią susirašinėjimo draugę, kuriai labai atvirai rašydavau begalę dalykų, bet jos gyvenime niekada nemačiau ir vargu ar pamatysiu, nes ji gyvena už poliarinio rato Rusijos glūdumoje. Nors, tiesą sakant, mano Kaminskaitės prototipo laiškai būdavo neprilygstami, – tai iš jos aš išmokau rašyti elektroninius laiškus. Bet šiaip su šiuolaikinės komunikacijos priemonėmis nedraugauju: nuoširdžiai nesuprantu, ką norima pasakyti su „sms“ žinute „ka veiki“? Ar į ją turėčiau atsakyti, ką iš tikrųjų veikiu, ar sakyti, kad nieko, ir laukti pasiūlymo ką nors nuveikti kartu, ar tiesiog klausiantysis pats neturi ką veikti, todėl rašinėja tokias beprasmes žinutes. Ir išvis: ar ne paprasčiau tiesiog paskambinti? Normalų žmonių bendravimą šiandien pakeičia beprasmis naudojimasis technologijomis: žmonės siuntinėja banalius paveikslėlius ar standartinius eilėraštukus, pvz.: „Ateis pavasarėlis, gegutė užkukuos, atbėgs iš miško briedis, kiaušiniais pamojuos!“ – kaip jums patinka šis Velykų sveikinimas? Jau nekalbant apie „erotikos perlus“ už litą, ar kiek ten jie kainuoja. Šiais laikais žodis „bendrauti“ dažniausiai yra niekaip nesusijęs su žmonių bendrumu. Todėl ir laiškai dažniausiai vienpusiai, o žmonės susitinka, kaip sakau, „vien tam, kad kartu pasigertų“.

       V. P. Jūsų tekstams būdinga aštri, kandanti ironija. Ar tai yra tik teksto, ar ir apskritai jūsų požiūrio, pasaulėjautos ypatybė?

       U. B. Lietuvių kalba neapsakomai graži, literatūriška – ir mes ja kvėpuojame nuo mokyklos suolo. Bet galiausiai tas grožis pradeda per gerklę lįsti, todėl pradedam spjaudytis ir vemti. Štai todėl „pervargę intelektualai“ žliumbia klausydami angliškų banalybių kaip „I miss you like crazy“ ir panašiai, nes svetima kalba taurias prasmes išvaduoja iš nuvalkiotų apvalkalų. Kam nors įkąsti didelių pastangų nereikia, o norint įstabiai aprašyti rudenį ar ilgesį, tenka nertis iš kailio. Lygiai tas pats su meile: paauglystėje mes „kraustomės iš proto“, o vėliau – „tikrinam jausmus“. Aš jau įžengiau į tą amžių, kai lyrinis trepinėjimas būtų laikomas protiniu atsilikimu! Ir apskritai cinikas – tai gyvenimo nuskriaustas romantikas, tik negarantuoju, ar šitaip pasakė Alberas Camus, ar kas kitas.

       V. P. Kokia moterų autorių literatūra ir apskritai kūryba yra padariusi jums kokį nors poveikį, palikusi teigiamą ar neigiamą įspūdį?

       U. B. Pirmiausia reikėtų paminėti mano paauglystės šventąją trijulę: Fiodorą Dostojevskį, J. Ivanauskaitę ir R. Gavelį. Vėliau vyrai dingsta, o atsiranda Fridos Vigdorovos „Šeimos laimė“, Margaret Drabble „Sezonas provincijos teatre“, Herbjorg Wassmo „Dinos knyga“, Arundhati Roy „Mažmožių dievas“, Elfriede Jelinek „Geidulys“, Zyranna Zateli „Grįžtantys su vilkų šviesa“, Astridos Lindgren „Mes Varnų saloje“, Connie Palmen „Dėsniai“, Petros Mikuttos „Renkuosi vienatvę“ ir, žinoma, U. Barauskaitės „Dešimt“ (nejuokauju, man ji patinka). Labai spalvinga puokštė, ar ne?
       Atvirai pasakius, pastaruoju metu atradau vos dvi įtikusias vyrų autorių knygas: Marko Haddono „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“, apie berniuką autistą, ir Samuelio Shemo „Dievo namai“, apie medikų cinizmą (beje, abi rašytos pirmuoju asmeniu, o tai dar kartą patvirtina mano „aš“ maniją). Tiesa, negaliu neskirti deramo dėmesio dar trims vyrams: prieš penkiolika metų mano pasaulėžiūrai neapsakomą įtaką padarė Richardo Bacho „Iliuzijos“ (dar vienas literatūrinio žaidimo savo asmeniu pavyzdys), Kurto Voneguto „Čempionų pusryčiai“ – tobulo humoro pavyzdys, o Alano Alexanderio Milno „Pūkuotukas“ – nuostabiai Virgilijaus Čepaičio išversta knygelė apie teisingus dalykus ir, beje, mano didžiųjų raidžių pomėgio kaltininkė. Negaliu nepaminėti labiausiai sukrečiančio apsakymo: Jono Biliūno „Kliudžiau“ – joks kitas tekstas nėra į mane taip įtaigiai ir apčiuopiamai įsibrovęs. Žinoma, yra J. Ivanauskaitės kalendorius be vienos dienos ar raudonoji suknelė ėdrūnė, R. Gavelio Gedimino reinkarnacija į šunį ar S. Shemo krintantys limpiai – bet... tas kietas baltas kūnelis su stirksančia strėle mane tiesiog persekioja. O kai mirė mano mažutė balta katelė – aš visai iš proto išsikrausčiau, nes dabar jau ir apčiuopiu tą vargšą gyvulėlį patvory.

       V. P. Norėčiau pacituoti dar vieną sociologų mintį apie mūsų pasaulį. Dabar daugybė žmonių nuolat susitinka ir išsiskiria, toks neįpareigojantis bendravimas yra modernus ir patogus, nes nereikia planuoti ir patirti lėtai erdvėje besitęsiančio buvimo su kitu žmogumi. Globalaus pasaulio žmonės tarsi nuolat viską patiria iš naujo: pirmasis bučinys, pirmasis pasimylėjimas, galbūt pirmosios Kalėdos… ir viskas. Išsiskyrimas. Vėl naujas žmogus, pirmasis bučinys... Tarsi amžina jaunystė. „Šiuo požiūriu serijinė monogamija yra vienas iš geriausių pavyzdžių, iliustruojančių gyvenimo tūkstantmečių sandūroje tendenciją stovėti vietoje pašėlusiu greičiu. Vis iš naujo grįžtama prie starto linijos, o „branda“ taip ir lieka svetimžodžiu“. Ar „Dešimties“ veikėja jau išaugo iš amžinai pirmųjų bučinių, ar prisipratino brandą?

       U. B. Neturiu nuovokos, ką iškrės romano „Dešimt“ veikėja vėliau, nes tas Herr Rokas, šiaip ar taip, trenktas tipas, ir tas mistinis jųdviejų ryšys baisiai keistas... O štai romano autorė, regis, jau susitupėjo. Atvirai pasakius, labai bijau naujų pažinčių – vien mintis, kad vėl teks pasakoti apie save visokias nesąmones, mane varo neviltin. Galbūt čia ir slypi atsakymas, kodėl artimi žmones mane vadina šnekėtoja, o svetimi – klausytoja. Man nepatinka viską pradėti iš naujo, nes tokiu atveju jaučiuosi pralaimėjusi. Aš gyvenu šia diena ir stengiuosi nieko nebelaukti. Kam man laukti gimtadienio, jei draugus galiu pasikviesti šiandien? Artimieji miršta visada per anksti: jei šiandien nepasakysi nieko gražaus, rytoj gal nebebus kam sakyti. Štai todėl aš ir nesakau, kad mylėsiu amžinai, nes nežinau, ar mylėsiu rytoj, – bet jei šiandien myliu, tai ir nesimaivau. Žinoma, faktas, kad trisdešimtmetį sutiksiu jau su trečiu vyru gal ir glumina, bet iš tikrųjų: niekas manęs taip nenervina kaip pakitęs valgiaraštis. Tai bene vienintelė teisinga mintis iš Biblijos: jei negali pakeisti, susitaikyk, bet jei gali – turėk ryžto tai įvykdyti. Ir, žinoma, išminties viena nuo kita atskirti.
       O kalbant apie pirmuosius dalykus, norėčiau priminti, kad pirmas kartas dažniausiai būna juokingas ar tiesiog nevykęs. Rekordai pasiekiami tik po ilgo triūso, o jausmingas alpulys – dažniausiai tik baimė apsijuokti. Štai ir viskas.

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albert Camus 4 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Dovilė Švilpienė 4 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 57 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 38 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 39 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 27 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonardas Gutauskas 35 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Marta Wyka 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 114 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1