Autoironija ir „pasakojantysis pasakotojas“

       Romanas „Doriforė“ – trečia Sigito Parulskio prozos knyga. Kas pasikeitė rašytojo kūrybinėje stilistikoje, lyginant su eseistikos knyga „Nuogi drabužiai“ ir pirmuoju romanu „Trys sekundės dangaus“? Tas pats „Parulskis“, ar jau kitas? O jei tas pats, tai koks „tas pats“? Kokie yra pastoviausi šio autoriaus „pėdsakai“ trijose jo knygose?
       Pirmas S. Parulskio kūrybinis „pėdsakas“ atklysta iš jo eseistikos – tai autoironija ir paradoksas. „Iškamšos negali atsiliepti, pelenai neturi balso“, – sako apie save „Nuogų drabužių“ herojus.
Viename interviu rašytojas prasitaria, kad „Doriforė“ irgi parašyta „su didele ironijos, autoironijos doze“1. Ironija visada šiek tiek agresyvi, ji liudija ironizuojančiojo galią žaisti savus žaidimus, gebėjimą apsimesti menkesniu nei esi. Antai ironijos meistras Sokratas apsimesdavo esąs labai paprastas ir paviršutiniškas. O iš tikrųjų jis tiesiog susidvejindavo. S. Parulskio naratoriaus „paprastumas“ taip pat simuliuojamas. Ironizuojantysis niekada nėra iki galo atviras ir nuoširdus. S. Parulskio pasakotojas veikia kasdieniame pasaulyje taip pat įprastai kaip ir daugybė vyriškos lyties herojų: mėgsta lankytis autoservisuose, blaškytis su mašina, jam pasitaiko įstrigti gatvių „kamščiuose“, dėl duonos kąsnio tenka kovoti su darbdaviu (šiuo atveju – su leidėju), susipainioti tarp moterų ir galiausiai patekti į beviltiškas situacijas. Tačiau visą šį spontanišką judėjimą nuolatos stebi antrasis pasakotojas – jau ne kaip veikėjas, o tiesiog kaip „pasakojantysis“ pasakotojas. Sokrato ironijos tikslas buvo didaktinis – parodyti pašnekovui jo mąstymo klaidas. S. Parulskio romano ironiškasis pasakotojas niekam nieko nenori nei paaiškinti, nei atverti. Ironija jam yra pažinimo ir net savigynos instrumentas. Jis iš paskutinių bando kažką išsiaiškinti pats sau. Ironija jam leidžia pastumti problemą kiek toliau nuo savęs. Šis antrasis pasakotojas ironiškas kitiems bei pasauliui, bet dar labiau – autoironiškas: ironijos agresijos smaigalį nukreipia pats į save. Jis ironizuoja viską, ant ko laikosi jo trapus pasaulis. Ironizuoja savo pamatinę egzistencinę laukimo jauseną: „Aš laukiau, laukiau kaip kekšė ant šaligatvio, laukiau, kol mane kažkas užkalbins, laukiau, kol kas nors atsitiks2. Jis ironiškas ir pagrindiniam savo gyvenimo žaidimui – rašytojo amatui: „Beprasmiška profesija – futbolo stiuartas. Arba rašytojas, nuolat kuriantis prasimanytus pasaulius, kad juose galėtų pasislėpti nuo tikrovės, kuriai jis atsuka nugarą ir kuri jam anksčiau ar vėliau suleidžia į sprandą purvinus, nuodingus nagus“3. Pasakotojas leidžia darbdaviui – leidėjui paskelbti savo tekstams negailestingą nuosprendį. „Tavo istorijos kaip iš Rusijos besitraukianti Napoleono armija, – visos pakelės nuklotos lavonais“, – sako jam leidėjas. Ironiškasis pasakotojas aukštyn kojom apverčia ir savo vyriškus žaidimus. Žmonos aptiktas lovoje su meiluže jis nevaidina „kietuolio“ ar superherojaus: jo – kaip pasakotojo – iškalbingumas kažkur dingsta. Vienintelė prasmingesnė frazė, kurią jis dar gali išlementi: „Kojinių neradau“. Feministės sakytų, kad S. Parulskio naratorius sukūrė vyriško idiotizmo formulę. Sunkioje situacijoje „nerasti kojinių“ yra tipiška vyriškos laikysenos bejėgystės simbolika. Vėlgi ši scena gyva tik iš autoironijos perspektyvos. Jeigu tų kojinių ieškotų koks kitas veikėjas, o ne pats pasakotojas, nebūtų taip įtaigu. Mano galva, autoironija yra tobuliausia ironijos tropo forma. Skaitytojas, kuris tekste ieško daugiau vizualinę patirtį įsimbolinančių metaforų, ironijos tropo gali ir nepastebėti. O autoironija, kaip pati rafinuočiausia ironijos rūšis, jam gali pasirodyti nereikšminga, neįdomi ar apskritai praslysti pro akis. Kaip pažymėjo Giambattista Vico, sekdamas Aristoteliu, ironija žmonijos kalbinėje savivokoje yra gan vėlyvas tropas. Jis atspindi tą sąmonės išsivystymo etapą, kai pati kalba tampa mąstymo objektu. Ironiška kalba suponuoja naujas prasmės galimybes, pvz., apsimetinėti, meluoti, simuliuoti, o ne vien lyriškai save išdainuoti, aprašyti metaforomis ar įstabiais vaizdiniais. Tačiau ironijos atpažinimas reikalauja tam tikrų pastangų – gebėjimo pakilti „virš kalbos“. Toks autoironiškas pasakotojas vis labiau tolsta nuo spontaniškos, gyvos patirties, klimpsta į save ir savo apmąstymus.
       Tačiau, kita vertus, jis aptinka ir išnaudoja naujas kalbos galimybes ir pasinaudoja ne vien lyrinėmis, bet ir intelektinėmis prigimties galiomis. Jis išgauna „veidrodinį“ efektą. S. Parulskio romane yra scena, kur pasakotojo meilužė įkalba jį mylėtis prieš veidrodį – pamatyti save iš šalies. Pamatyti iš šalies pasakotojas gali ne vien savo kūną, bet ir save kaip asmenį, pamatyti net savo mąstymą. Tokią „mąstymo apie mąstymą“ tradiciją kūrė Bronius Radzevičius romane „Priešaušrio vieškeliai“. B. Radzevičiaus pasakotojas toks pat sau negailestingas kaip ir S. Parulskio herojus.
Tai jis pasakoja žmonai apie meilę, tai jis tuoj pat sugauna save „už uodegos“, suvokdamas, kad „juokinga buvo, kad jis pusamžis, pilnėjantis vyriškis, bando samprotauti apie meilę, nori pasakyt kažkokią bendrą tiesą. Ir dar taip, kad visi – ir egzaltuotos mergaičiukės jį suprastų, ir senatvė“4. Tas „mąstymas apie mąstymą“ B. Radzevičiaus pasakotoją veda prie gan pesimistinių išvadų: padeda jam suvokti kalbos bejėgystę. „Tu mėgdavai samprotauti apie beprasmybę, neturėdamas nė menkiausio supratimo, kaip ji atrodo, bet tai buvo tik žodžiai <…>. Staiga supratau be žodžių. Nes tikroji kančia, prasmė ir tikslas žodžių neturi, apie tai nesamprotaujama, o gyvenama. Jų neturi tikroji vienatvė. Ji nežino jokių poetiškų atributų, nieko nevilioja, nieko netraukia – tai nelaimė. Tai tyla. Aklina tamsa“5.
      
Autoironija negelbsti ir S. Parulskio romano pasakotojo: „Paširdžius nudiegė supratimas, kad pats esu tarsi išmestas iš savojo likimo (skausmingai šmėkštelėjo prieš akis Lizos veidas) ir kad man pačiam metas į padėvėtų kūnų turgų, o gal net į sąvartyną“6. Gyvenimas pasirodo stipresnis už mąstymą. Nesusipratimų nukankintas herojus vieną dieną susiruošia mirti, pasirinkęs gana „vyrišką kelią“ – išmetamąsias automobilio dujas. Jį gelbsti ne protas, ne jo rafinuotas ironiškasis gebėjimas, o atvirkščiai – arkliašūdžius renkanti „durnė Marija“. Ironiška ir tai, kad pasakotojo kyburiavimą tarp mirties ir gyvybės nulemia beprasmis kvailas atsitiktinumas.


       Kodėl negelbsti mylimos moterys?

       S. Parulskio romanų mylimos moterys nėra gelbėtojos, slaugės ar padėjėjos. Jos kaip savarankiškos monados sukasi savo orbitose. Pasakotojas arba sukasi pasyviai šalia, arba bando sekti joms iš paskos. Sekdamas paprastai patiria nesėkmę. Tai dar vienas šiam autoriui būdingas „pėdsakas“. Sekdamas paskui Mariją romane „Trys sekundės dangaus“ jis nukrenta nuo pastolių. Marija jam taip ir lieka niekada nepasiekiamu dvasingumo idealu. Šio romano pasakotojas veltui laukia Marijos ligoninėje, nešinos sultimis ar uogiene. „Marija taip ir nepasirodė. Per pažįstamus atsiuntė raštelį: „Labai gaila, kad nepavyko…“7 Romane „Doriforė“ sekdamas paskui Dianą jis patiria dar baisesnį smūgį – yra pats klastingai jos aprašomas. Vietoj jo kūrinio, kuris taip ir lieka neparašytas, leidėjas pasirenka šios veikėjos romaną. Ką reiškia toks susidūrimas su moterimi, labai panašia į pasakotoją vyrą? Kodėl vyrų romanuose kartkartėm atsiranda moteris kaip pasakotojo vyro alter ego? Hermano Hesse's romane „Stepių vilkas“ Hermina idealiai atliepia Hariui Haleriui: jinai jį supranta be žodžių; kaip ir jis yra tipiška savižudė. Hermina gelbsti jį ir nubaudžia: priverčia nusižudyti, ir jis tampa pasmerktas amžinam gyvenimui. Roberto Musilio romano „Žmogus be savybių“ pirmoje dalyje nerandame nė vieno moters paveikslo, atitinkančio Ulricho charakterį. Bet antroje dalyje Ulricho eseistinis kyburiavimas staiga išsisprendžia: po tėvo mirties užsidaręs hermetiniame pasaulyje kartu su į jį idealiai panašia seserimi jis aptinka tūkstantmetės karalystės laimės utopiją. S. Parulskio romano pasakotojas yra pakerėtas Dianos fizinės galios – jos nesuvokiamo sportiško, sakytume, gyvūniško temperamento. Ir staiga paaiškėja, kad Diana – tai jis pats. Tik išreikštas kur kas tobulesne ir gyvesne forma. Diana yra tiesiog rašytoja, aprašinėjanti savo gyvenimo žaidimus, o kartu – ir jį patį. Ironijos veidrodis vėl atsisuka į pasakotoją. Paaiškėja, kad rašytoja Diana jam staiga tampa neįdomi: „Dusau smaugiamas savo egoizmo, nes pasaulis dar sykį subyrėjo mano akyse: dviejų ironiškų asmenų susidūrimas visuomet baigiasi kurio nors pralaimėjimu, ir aš labai aiškiai jaučiau, kam šis pralaimėjimas gresia“8.
       Šiame romane dviejų skirtingų lyčių, bet panašių būtybių artimumas nesukuria tos harmonijos bei kooperacijos, kokią matome H. Hesse's ar R. Musilio romanuose. Rašytojas vyras negali kooperuotis su rašančia moterimi? Ar todėl, kad ji tampa tokia pat kaip vyras? Kas jiems trukdo bendrauti – rašymas?
S. Parulskio pasakotojas prisipažįsta, kad, paėmęs Dianos tekstą, labiausiai bijojo jos didesnio talento: „Kai skaitai puikiai parašytą kitataučio, kitakalbio rašytojo knygą, tuo metu kartais apimantis pavydas tėra nekaltumo, švelnios konkurencijos ir malonumo jausmas. Tačiau kai šalia gyvenantis žmogus rašo gerai…, na beveik taip kaip tu, tai velniškai sunkus išbandymas. Nepasitikėjimas savo jėgomis, kompleksai, graužatis, kad per mažai dirbi, kad patingėjai pagalvoti viena ar kita kryptimi, atsiversti vieną ar kitą knygą ir t. t. – sunkiai pakeliamas išbandymas“9. Rašytojo profesija lyčių neartina, ji – išskiria. Vyro ir moters santykis čia interpretuojamas kaip kova. Tai tarsi lenktynės, kuriose galima laimėti ar pralaimėti. Įdomu, kodėl nė vienam iš herojų nešauna į galvą mintis sujungti savo talentus ir rašyti kartu, tapti bestselerių bendraautoriais? Kodėl, pavyzdžiui, realiame gyvenime tai pavyko padaryti filosofui Gillesui Deleuze'ui ir psichiatrui Felixui Guattariui? Jų susitikimas ir artima draugystė abiem reiškė naują bendrą kūrybos etapą. Kartu pasirašinėdami jie išleido „Anti-Edipą“, „Kapitalizmą ir šizofreniją“. Mirus F. Guattariui, G. Deleuze'ui irgi tapo nebeįdomu gyventi. Gal tokios kūrybinės kooperacijos privaloma sąlyga – homoseksualumas? O moters ir vyro santykis yra paženklintas amžinos kovos prieskonio?
       Kokia tai kova? Kas įteikia prizus? Ir ką išlošia laimėtojas? Šis klausimas adresuojamas ne rašytojui, ir juo labiau – ne pasakotojui, nes šis apskritai nesupranta, kodėl įpainiojamas į tokią kovą. Jis kovos nesirenka, jis joje atsiduria. Tokios situacijos ir tokio santykio iniciatorė veikiau yra moteris. Apie dviejų erotiškai susietų būtybių kaip dviejų laisvių kovą rašė Jeanas-Paulis Sartre'as savo filosofiniame traktate „Būtis ir niekis“. Autorius čia neturėtų išsigąsti, kad kritikė sugavo jį „nusirašinėjantį“ nuo J.-P. Sartre'o. Nuo jo fenomenologijos nelabai ką nusirašysi – ji sunkiai perskaitoma. Tačiau žmonių ir daiktų pasaulyje yra archetipiniai, pamatiniai dalykai, kuriuos atpažįsta ir apie kuriuos mąsto ne vien įvairūs rašytojai, bet ir filosofai. Kiekvienas tai daro savaip, skirtingomis priemonėmis. Į klausimą apie lyčių kovą J.-P. Sartre'as atsako: joje niekas nelaimi. Ir niekas nežino, kodėl į ją įsipainioja. Tai kova dėl pačios kovos, kuri, anot G. W. F. Hegelio, yra vadinamoji „pono–vergo“ dialektika.
      
Meilė yra konfliktas10, teigia J.-P. Sartre'as minėtame veikale. Mylėdamas aš egzistuoju dėl kito asmens laisvės, bet kaip tik todėl esu nesaugus, nes ši kito laisvė kelia man pavojų. Mylėdamas noriu būti laisvai pasirinktas (nenoriu, kad mane mylėtų automatas), bet, palikdamas kitam laisvės galią, aš sukeliu sau ir pavojų: mane juk gali laisvai palikti, atmesti, nemylėti. Taip pat laisvai pamatyti, įvertinti ir aprašyti. Todėl mylint man neišvengiamai kyla noras valdyti kitą, tačiau nenoriu valdyti tą kitą vien tik kaip daiktą, kaip kūną. Aš noriu valdyti kito laisvę. Štai čia ir blyksteli didžioji kovos kibirkštis – didysis žmonių santykių paradoksas – noriu valdyti tai, kas nevaldoma. S. Parulskio herojus tarsi jau ir jautėsi valdąs Dianos kūną, bet koją jam pakišo jos laisvė. Toji moteris, pasirodo, jį stebėjo ir aprašinėjo kaip personažą, lygiai taip pat, kaip ir jis sutiktuosius žmones, kuriuos savo tekstuose matydavo kaip personažus. J.-P. Sartre'as daro išvadą, kad, susidūrus dviem laisvėms, santykis su kitu neišvengiamai tampa pralaimėjimu. Jų bendravimas pasibaigia arba sadizmu, arba mazochizmu. Beje, yra dar vienas kelias – abejingumas. Tačiau abejingasis taip pat nusivilia. Kai kitas man tampa tik objektu, jis nepajėgus pripažinti mano laisvės, nes išnyksta jo paties laisvė. Toks sąmoningas savojo aklumo kito atžvilgiu kūrimas, J.-P. Sartre'o požiūriu, lemia faktinį solipsizmą. Aš veikiu taip, tarsi būčiau vienas pasaulyje, vengiu žmonių taip, kaip vengiu mane ribojančių sienų. Sau aklumą pasirinkęs solipsistas kitų laisvę vertina tik kaip priešiškumo „koeficientą“ ir mėgina ją paneigti. Pavargęs nuo šios kovos, sako J.-P. Sartre'as savo fenomenologiniame veikale, galiu panorėti nužudyti kitą. O žudydamas jį, žudau ne šį konkretų kitą, bet apkritai kitą asmenį kaip tokį, kuris nuolatos kėsinasi į mano laisvę. S. Parulskio romano pasakotojas neturi tiek daug pirmapradės agresijos. Jis apskritai nelabai trokšta valdyti. Jam stinga aistros. Jis pasirenka kitą kelią, kurio nenumatė J.-P. Sartre'as, – susinaikinimą. Žudo ne kovos priešininką, žudo save.
       J.-P. Sartre'o fenomenologijos subjektas, kaip ir S. Parulskio romano pasakotojas, neįžvelgia ramaus buvimo su kitos lyties asmeniu galimybės. Tai veikiau R. Musilio „Žmoguje be savybių“ sukurta utopija. Kitaip nei romane „Trys sekundės dangaus“, kuriame veikia tik amžinai išslystanti ir nepasiekiama Marija ir aklos erotikos partnerės, „Doriforėje“, be ekstravagantiškos meilužės, dar yra ir žmona. Pasakotojas erotinių netikėtumų tarsi ir neieško. Pati Diana jam paskambina, pati žmona susideda daiktus ir išeina, galutinai juo nusivylusi ligoninėje nusisuka į sieną. Moterys čia veikia panašiai kaip meteorologinės sąlygos – nežinia, ką atneš rytojaus prognozė. Pasakotojas santykių neinicijuoja ir jų nevaldo, jis pats yra jų auka.
Paskaitęs Dianos tekstą apie save pasijaučia „truputį išduotas“, „paprasčiau tariant, išdurtas“11. Pamažu jis suvokia, kad iš tiesų ilgisi žmonos Lizos, bet ši taip pat jau prarasta. Moterys tarsi ir yra, bet jų tarsi ir nėra – jos neišvengiamai išslysta. Būdamos šalia – nutolsta, nutoldamos – priartėja. Bet šiuos santykius jis – kaip ir viską – nuolatos reflektuoja.
       Dar viena labai „sartriškai fenomenologiška“ romano vieta yra ta, kur pasakotojas apžiūrinėja miegančios žmonos Lizos kūną. Konkrečiuose santykiuose su kitu susiduria, anot J.-P. Sartre'o, ne tik dvi laisvės, bet ir du kūnai. Įmantria filosofine kalba tariant, susiduria dvi būtys-savyje (sąmonę arba laisvę J.-P. Sartre'as įvardija būtimi-sau). Fenomenologai yra aprašę žvilgsnio agresiją. Kito žvilgsnis visada valdo mane, jis paverčia mane objektu.
„Mane valdo kitas asmuo, kito asmens žvilgsnis formuoja mano kūną su visu jo nuogumu, priverčia jį gimti, lipdo, kuria jį tokį, koks jis yra, mato jį taip, kaip aš jo niekada nepamatysiu. Kitas asmuo žino paslaptį – paslaptį, kas aš esu“12. Todėl mylėdami nenorime tapti mylimiesiems objektais, stengiamės išvengti mylimojo žvilgsnio, nenorime būti pamatyti pasaulio fone tik kaip „šis“ tarp kitų „šitų“. Tai, kas aš esu, negali būti matoma kaip bjaurus, kaip mažas, kaip bailus, nes šios mano savybės reiškia mano būties faktinį ribotumą. Noriu būti mylimajam anapus verčių sistemos, o kito žvilgsnis, tyrinėjantis mano kūną, mane nuvertina.
       Panašios mintys ateina į galvą S. Parulskio romano pasakotojui, apžiūrinėjančiam miegančios žmonos kūną: „Žiūrėjau į ją, gulinčią greta, alsuojančią be jokio garso, išskyrus blakstienų virpėjimą – jokių gyvybės požymių, ir kuo ilgiau žiūrėjau, tuo labiau mane ėmė slėgti keistas jausmas, kuris apima, kai ilgai kartoji kokį nors žodį, nesvarbu, žemė, dangus, siela, bet kuo ilgiau kartoji ir klausaisi tariamų garsų, tuo tuštesni ir beprasmiškesni jie darosi. Nuo ilgo žiūrėjimo į Lizą mane apėmė tokia pat nuojauta – jos nejudantis, nekalbantis, ko gero, net nejaučiantis kūnas atrodė visiškai beprasmis, svetimas, nepažįstamas, ir kai pajutau, kad žiūriu į ją kaip į mirusią, mane apėmė dar koktesnis jausmas, primenantis kone pasitenkinimą, niekas manyje nesipriešino tokiai šventvagiškai ir visiškai iš neįsisąmonintos tamsos išnirusiai minčiai... Ir nors toks žiūrėjimas pamažu jau tapo beveik nepakeliama kančia, vis tiek nesilioviau spoksojęs į ją suprasdamas, kad niekad to anksčiau nedariau, kad gal net bijojau žiūrėti į Lizą štai taip, be jokių žmogiškumą liudijančių priedų, be balso intonacijos, judesių plastikos, šypsenos, tik į kūną, kad visą mūsų bendro gyvenimo laiką žiūrėjau kažkur prasilenkdamas su ja,
žiūrėjau į Lizą simbolį, Lizą metaforą, į Lizą – reikšmių ir prasmių sumą, reiškiančią moterį, artimą žmogų, draugą, meilužę“13.
       Jeigu norime aptikti, kada prasideda meilės erozija, jos pirmasis įtrūkis, ši romano vieta yra itin iškalbinga. Meilės erozija prasideda tada, kai kitas asmuo pamato mus tik kaip kūną ir ima lyginti su kitais kūnais. Liza pasakotojui pasirodė tokia maža, kad būtų galėjusi tilpti didelės Dianos kūne. O juk Diana vėliau sėkmingai nutolo nesukeldama didesnių herojaus kančių: „Aš jos ir nepasigedau. Aš, bijodamas pats sau pripažinti, ėmiau ilgėtis Lizos“.
Tačiau ir „stebėjimo seanso“ metu pasakotojas jau yra pajėgus suvokti šito savo patyrimo pragaištingumą: „Pagalvojau, kad reikėtų žmonėms uždrausti žiūrėti vieniems į kitus miegančius arba mirusius. Mintys, kurios tuo metu gali atklysti į galvą, nieko gera nežada nei vieniems, nei kitiems“14. Ko moko mus J.-P. Sartre'o fenomenologija ir S. Parulskio romano pasakotojo patirtis? Moko, kad iš tiesų negalime iki galo suvokti, ką mes mylime: kito kūną ar kito laisvę? Kad pasiklydę tarp dviejų mylimųjų niekada negalime būti tikri, jog žinome, ką iš tikrųjų mylime. Kad ir mylėdami esame nepajėgūs šį jausmą išlaikyti ir ilgai su juo išbūti. Norime išsaugoti meilę? Laiku užsimerkime, arba, kaip Edipas, išsidurkime akis.

 
       1 Romanų autorius nepasitiki superherojais. Ramūno Gerbutavičiaus interviu su Sigitu Parulskiu // Lietuvos rytas. – 2005. – Vasario 4. – Nr. 29. – P. 6.
       2 P a r u l s k i s  S.  Doriforė. – Vilnius: Baltos lankos, 2004. – P. 151.
       3 Ten pat. – P. 76.
       4 R a d z e v i č i u s  B.  Priešaušrio vieškeliai, II d. – Vilnius: Viltis, 1995. – P. 394.
       5 Ten pat. – P. 352–354.
       6 P a r u l s k i s  S.  Doriforė. – P. 193.
       7 P a r u l s k i s  S.  Trys sekundės dangaus. – Vilnius: Baltos lankos, 2002. – P. 194.
       8 P a r u l s k i s  S.  Doriforė. – P. 188.
       9 Ten pat. – P. 187.
       10 S a r t r e  J. - P.  Santykiai su kitu asmeniu // Baltos lankos, 2002. – Nr. 14. – P. 131.
       11 P a r u l s k i s  S.  Doriforė. – P. 188
       12 S a r t r e  J. - P.  Santykiai su kitu asmeniu. – P. 128.
       13 P a r u l s k i s  S.  Doriforė. – P. 147–148.
       14 Ten pat. – P. 242.

Achille Campanile 4 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 8 Aivaras Veiknys 8 Albinas Žukauskas 3 Aldona Veščiūnaitė 13 Aldous Huxley 14 Aleksandra Fomina 22 Alfonsas Andriuškevičius 28 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 21 Algimantas Baltakis 22 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 21 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Pulkauninkas 2 Andrzej Bursa 4 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 14 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arūnas Spraunius 23 Asta Plechavičiūtė 11 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 38 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Bronius Radzevičius 8 Castor&Pollux 73 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 12 Dalia Bielskytė 6 Danguolė Sadūnaitė 8 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 8 Eduardas Mieželaitis 6 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 6 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 27 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pulokas 5 Georges Bataille 2 Giedrė Kazlauskaitė 44 Gintaras Beresnevičius 47 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 37 Gintaras Radvila 3 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gražina Cieškaitė 14 Gytis Norvilas 23 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrykas Sienkiewiczius 1 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Ieva Gudmonaitė 7 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Irena Bitinaitė 2 Italo Calvino 6 J. G. Ballard 3 Jan Brzechwa 2 Janusz Anderman 6 Jaunius Čemolonskas 4 Jehuda Amichaj 2 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 Jolanta Malerytė 3 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 22 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Zdanys 7 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Juan Bonilla 2 Judita Vaičiūnaitė 26 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 38 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 6 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 7 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 4 Jurgis Gimberis 12 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Justinas Bočiarovas 5 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kazimieras Barėnas 16 Kazys Almenas 4 Kazys Binkis 21 Kazys Boruta 23 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 21 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 26 Kostas Ostrauskas 25 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 47 Laurynas Katkus 6 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leonas Lėtas 2 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Lidija Šimkutė 24 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Kranauskas 5 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Liūnė Sutema 8 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 10 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Marcelijus Martinaitis 38 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 54 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Mark Boog 2 Martin Amis 2 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 14 Neringa Klišienė 1 Nicolas Born 2 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Paul Celan 4 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 5 Petras Cvirka 7 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 13 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 1 Pulgis Andriušis 9 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimas Burokas 12 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 1 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas, Algimantas Lyva 7 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sara Poisson 25 Saulius Kubilius 2 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 11 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 30 Sigitas Poškus 7 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 10 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Stan Barstow 2 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 1 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 7 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 6 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 107 Viktorija Skrupskelytė 1 Viktorija Vosyliūtė 4 Vilius Dinstmanas 3 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Ramonas 3 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Vitalija Bogutaitė 6 Vladas Braziūnas 33 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vytas Dekšnys 14 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Zigmas Gėlė 6 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 9 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1