Dažnai užsuku į vieną didžiųjų Berlyno knygynų, vadinamąjį „Buchhandlung – Kulturhaus Dussmann“. Šalia stalų ir lentynų su leidyklų brangakmeniais tokie pat gražūs stalai, tik jau paženklinti lentelėmis „Modernes Antiquariat“ („Modernus antikvariatas“). Ir taip per penketą aukštų salėse-salonuose.

       Maga, aišku, atsekti paslaptį, kokiu būdu modernus knygų prekybos centras sukūrė taip įmantriai pavadintą pardavimo formą, viliojančią pirkėją (vertinga knyga už pigesnę kainą!) ir, matyt, nenuostolingą parduodančiajam. Tai juk „atpiginta“ knyga. Sakyčiau, pažeminta… Tokią terminiją bei jausmą parsivežiau iš viešnagės Lietuvoje, viename kitame knygyne pamatęs tas „nuvertintas“ knygas. Suskausdavo širdį išvydus ant nuošalyje vargstančio „stalo“ ir visai nepelnytai atstumtą leidinį. O Berlyno knygyne einu prie žymenio „Modernus antikvariatas“ – paviliotas! „Va dabar tai jau pirksi!“ Ką sakyti apie liesesnės piniginės savininko – studento ar mokinio – džiugesį.

       – Pirmiausia dėl pavadinimo… Jis – magnetas. Mūsų „Modernus antikvariatas“ sudėtas iš dviejų svetimžodžių, bet jie abu pas mus seniai įsipilietinę, – paaiškina knygyno direktorė Martyna Titel, prityrusi knygų prekybos vadybininkė, daug kam pažįstama iš didžiųjų Frankfurto ir Leipcigo mugių. – Nieko ypatinga nedarome, svarbiausia – geras ryšys su leidyklomis. Net su naujai atrastomis, mažomis, dar tik startuojančiomis su pirmaisiais leidiniais. Pavyzdžiui, pasiūlome knygos premjeros proga pirmąjį šimtą egzempliorių parduoti pigiau… Žinote, naujų vertingų knygų fejerverkas stipresnis už įprastą (brangią) reklamą! Galimas ir kitas atvejis. Pastebime, kad skaitytojas naujos ir geros knygos „neatpažino“. Mėginame leidiniui padėti kainos svertais… Jau turime pakankamą būrį knygos mylėtojų, kurie laukte laukia tokios informacijos. Internetas taip pat padeda. Per jį galima sužinoti, kokius leidinius, nusipirkus už visą kainą, galima bus – vėliau, pasinaudojus – parduoti „Moderniam antikvariatui“… Žinoma, jei knyga bus pakankamai gerai išsaugota.

       – Susidaro įspūdis, kad nė viena knyga nepaliekama užmarščiai. Na, kur nors apdulkėjusioje lentynoje.

       – Apdulkėjusių lentynų neturime. Už tai atsako darbuotojai, kurių dauguma ir patys aistringi knygos mylėtojai. Jų pareiga pirkėją pasitikti kaip laukiamą svečią. Jam suteikti informaciją. O jei reikia – leidinį užsakyti ir į rankas paduoti tą pačią savaitę. Savo ruožtu skyrių vadovai kasdien informuoja direkciją apie padėtį. Kolektyve – įvairių specialybių žmonės. Studentai taip pat gali užsidirbti, prieš tai dvi savaites pas mus pasimokę.

       Nemažiau džiugina, kad knygyne daug jaukių kampelių, kur galima atsisėsti, su knyga pabendrauti. Bet juk esama ir tokių žmonių (daugiausia jaunų), kurie ateina vien pasiskaityti…

       – Jie pirks knygą rytoj. Jei atsitiktinai viena ar kita knyga nukenčia (mes pastabūs), jai neatimta galimybė pirkėją pradžiuginti „Moderniame antikvariate“…

       – Tačiau ar tai ne kelias į bankrotą?

       – Nesiskundžiame. Praėjusiais metais knygų pardavėme daugiau kaip už 30 milijonų eurų… Dar vienas svarbus dalykas. Mums rūpi knygų „advokatai“. Visų pirma gimnazijų mokytojai, aukštųjų mokyklų docentai ir profesoriai. Tai – patikimiausias tiltas į jaunąjį skaitytoją. Bendraujame, susitinkame. Jie auklėtiniams padeda geras knygas laiku „atpažinti“.

       Mintyse aš Vilniuje, Gedimino prospekte. Knygynas „Draugystė“ („Vagos“ filialas). Ankštose patalpose idealiai pateikta knygų įvairovė. Todėl viešėdamas būtinai aplankau. Vedėja Vilija Aukštulienė parodo savąsias „nuvertintas“ knygas. Tolimame kampe vienišas stalas. Tiesa, papuoštas gėle (jei atmintis neapgauna – saulėgrąža!). Mano akyse – tai iš tikrųjų pažemintų knygų kolonija. Pas „saulėgrąžą“ įsigijau Nobelio premijos laureatą J. Brodskį. Už… 5 litus. Stora dvikalbė rinktinė. Aukso luitas. Įsigyju ir melagio barono Miunhauzeno pasakojimus „apie nuostabias keliones jūromis ir žeme, karo žygius ir linksmus nuotykius“. Knygos vertėjas D. Urbas pridūręs 91 paaiškinimą. O iliustratorius K. Kasperavičius šį „Vyturio“ leidyklos leidinį pavertė dar ir maža sensacija: vieną barono žiemos nuotykį susiejo su Tolminkiemiu, su Donelaičio bažnyčia. Už visa tai – 50 centų!

       „Varlių ir pelių karas“ – taip pat tarp sugėdintųjų (vaikų) knygų. Pasakorius I. Krylovas užsimotų lazda: „Tai juk knyga vaikams nuo 7 iki… 70 metų“. Nežinomas graikų–persų karų epochos poetas (penktas šimtmetis prieš Kristaus gimimą) talentingai parodijuoja savo meto epą, apdainuojantį karą ir karžygius. „Iliados“ ir „Odisėjos“ hegzametru „Varlių ir pelių kare“ šlovinama – taika.

       Pašnekovės vadybininkės M. Titel žodžiais:

       – Kur jūs, kur jūs… šitų gerų knygų advokatai?..

       Post scriptum.

       Pasidomėjau, ką apie knygų prekybos nišą „antikvariatas“ byloja „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ (2001 m., 1 t.). Taip, tai dar „viduramžiais gimusi senienų prekyba“. Tarp jų – knygos. Daugiau nieko. Pageltusiame tarpukario Lietuvos enciklopedijos lape prieš 72 metus („Lietuviškoji enciklopedija“, 1 t., 758 p.; redaktorius prof. Vaclovas Biržiška) prie panašių žodžių priduriama štai kas: antikvariatas gali padėti „ir šiaip naujas knygas įsigyjant“. Parašas: „Vc. B-ka“. Atpažįstame patį „tomo“ redaktorių, didįjį bibliografą, kultūros istoriką.

       L. STEPANAUSKAS       

       Berlynas