Rojaus ruduo
ir – sėdėjai mes rūkėme buvo
tingiai dūmai sukosi juokėmės tu pama-
žu – iš kišenėlės tau striukės
išsirito obuoliukas
nepastebėjai – sustojo: tu
ramiai nesijudinai – kojų
obuolėlis – ruduo: rojus (aš kvatojau
kvatojau kvatojau, o tu
lyg juokies (?) nežinai dar kodėl (iš mano
juoko?) – tada
pažiūrėjau į obuolį
tą – ir
– juokeisi, ir man dovanojai: mes kvatojom
apsikeitę juokais – pakvatojom
(dabar jau ne Ieva Adomui (o gal
obuolį aš išviliojau?)
rojaus ruduo
Abrutytė, Neringa. Rojaus ruduo: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1995.
Traumlos (O.P. Zier)
linksmas šuolis į
skęstantį laivą
liūdnai pasibaigs?
išsivers išsiveržę žodžiai
kaip rankovės nuo
nerūpestingai traukiamos rankos
(ar per petį plekšnos
ar sustos – virš galvos?)
ar žinai vaikystėj
koks bus mano vardas?
auksinis kardas: o kieno laimę neš
linksmas šuolis į patį save?
skęstančio laivo –
sapne.
Abrutytė, Neringa. Rojaus ruduo: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1995.
***
Jis klausė kunigų ir filosofų
o Ji – mylėjo kunigus ir poetus
Sapnavo prasiskyrė (kartą taip ir buvo) sofa
Raudonoji... (į gelmę jūros krito)... Jis!
...ir klykė visada skaisti
mergelė motina mirtis (?) – banguodama
Ji gimdė (Jį?) – išvijo demonų daugybę
(blogų Eilėrašč. dvidešimt)
kol tapo geras Jis – ir Ji
Kiekvienas Vienintelis Jis.
Abrutytė, Neringa. Rojaus ruduo: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1995.
Istorija su V. Kudirkos Eil. „Varpas“
aš norėjau iš poezijos klastos – į meilę
(pasieksiu daug (?) poezijoj ir meilėj): nors
tada šalia l. nenorėjau tavęs gulėdama keltis
ir atrodė to visai
nereikėjo man vaidenosi – vaidinai: mano aktoriau –
meile! – -
„Kažkada mokykloje skaičiau tą Kudirkos eilėraštį varpas
ir emocijų kažkokių (taip garsiai) nebesutramdžiau:
kelkite kelkite....
vis intensyviau kartodamas neišlaikiau ir pagavau verkti
juokėsi mokytojai ir mokiniai: taip negalėjau nustoti verkti“
juokiausi, pasakoji tą istoriją
juokdamasis – taip gyvai... gyvai (mane bučiuoji).
Abrutytė, Neringa. Rojaus ruduo: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1995.
Patenkintas eil. (savimi)
– ar tu visiems autografus rašydamas pieši didelę širdį? – paklausiau aš – poeto mylimo.
Jie viską žino tarsi
viską žino
aš pernelyg patenkinta savimi
aš tavęs pasiilgau
tu mažas buvai
bučiuojant ir tylint
(ir mažas esi)
aš duosiu tą knygą
kam nors paskaityti
(nėra nieko ten apie tai)
Abrutytė, Neringa. Rojaus ruduo: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1995.
tą akimirksnį norai visi (tarsi broliai)
kurį laiką kai nekeliu kojos
neieškau šypsnių ir istorijų
skaitinėju knygeles apimta
gyvų negyvų galvojimų o
užmiegant (ar lovoje?) glosteliu
koją
tą akimirksnį visi jie
visų jų norai
nuo jauniausio iki vyriausiojo (brolio?)
(broliai)
Abrutytė, Neringa. Rojaus ruduo: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1995.
***
gražios mylimųjų knygos
aš norėjau jų labai – skaityti
ta didybė kažkokia kankina
mane kankino: ilgai į veidrodį
žiūrėjau: mano akys mano akyse
aš tave myliu – bet ir tave aš myliu
tave myliu – ir tave myliu
kai sėdėjom visi – pasijaučiau –
(nors gal šitaip nevyksta)
jis tam, kad retsykiais kurstyčiau tavo pavydą?
(kokia banalybė...)
Jis kalbėjo apie tavo knygą
jam patiko ta knyga – aš tave myliu -
bet ir tave aš myliu
(blaškausi į abi šalis viena sau gili plūstu
į savo akis tik mano kojos plinta į
abidvi jis)
Abrutytė, Neringa. Rojaus ruduo: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1995.
Padėkoju Kažkam kad ir baisūs
dėkoju man jie baisūs
man savo motinos (- tėvo negaila? –
juk ne taip dar blogai)
mano tėvai (mano Tėvai!)
šalia manęs keikia visus mano menkniekius laiko
didžiuojasi kai atsiliepia gražiai jie
prekiauja o mano nedidelė kaina ir tai
padėkoju kad baisūs aš jauna
ne kažin ką nuveikusi ir kol kas
vien tik siaubas kažkas neišeina ir aš nusikeikiu
atrodo jie jau nesimyli seniai
girdžiu: užsirakina
neklausau: susipyksta
užsidengiu galvą paklode: sueina
nors kartoju: man sekasi baisiai.
jie verčia galvot apie mirtį ir verčia
dėkoju jie baisūs (man baisūs) baisūs
Abrutytė, Neringa. Rojaus ruduo: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1995.
Poetas
jis aną poetą išplėtojo jis toliau už
tą poetą nėjo jis poetas buvo
ir žinojo, kad poetas – jį
poetai ir visi žinojo
ir nebūti nepoetas negalėjo jis
už tą daugiau poetą nėjo – nebėra,
bet jį visi žinojo – gal seniai
jam visa tai pabodo?
kūrė tol, kol visko nežinojo?
iš poetų, o paskui žinojo
viską viską – ir sustojo – jį
visi užmiršo? bet žinojo...
Abrutytė, Neringa. Rojaus ruduo: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1995.
Apie raudoną tušinuką, kurį norėjo
atgaivinti gėlininkė
ji norėjo atgaivinti sudžiūvusį tušinuką,
man reikėjo raudono
ištaisyti mokinei rašinį
ir ji krapštė adata taip kruopščiai
elgdavosi ir su gėlėm kai puldavo
amaras ........ tušinukas
deja šitiek metų guli
(tegul kreša dabar tegul kreta turi)
Abrutytė, Neringa. Rojaus ruduo: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1995.
Apie raudoną sudžiūvusį tušinuką,
kurį norėjo atgaivinti akušerė
po dviejų savaičių padovanojusi
eil. apie tušinuką gėlininkei
(su ja gyvenu) išklausiau nuomonę,
kurią ir panaudosiu (atgaivinimui
mirusio tušinuko?) eilėrašty.
– žinai, aš kitaip rašyčiau – eilėrašty trūksta...
gyvybės...
– bet žinot – juk rašiau prieš dvi savaites,
kai tušinuko dar nebuvot atgaivinusi; dabar jau
reiktų sugalvoti kitą eilėraštį, kur tušinukas gyvas!
– ir paskutinį žodį „turi“ keisčiau „trūni“
– aha, – suklususi, ir vos nesusigundžiau... aha, bet... ne
Nors eilėraštyje tušinukas miręs, t.y. prieš dvi savaites
dar nebuvo jūsų atgaivintas, tas „turi“ suteikia jam
žmogiškų savybių
(vien pastangos jį atgaivinti vertos jūsų tušinuko)
(beje, ji pusę amžiaus dirbusi akušere)
– taip aš gaivindavau ir kūdikius: į šaltą
vandenį, už kojų purtydavau, jei gimę dusdavę.
– hm... kūdikis kūdikis... Netinka rodos kaip gėlė kad
tušinukui... Ar tiktų parašyti:
„Apie raudoną sudžiūvusį tušinuką, kurį
norėjo atgaivinti akušerė“ (?)
Abrutytė, Neringa. Rojaus ruduo: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1995.
Sapnas
sapnavau, kad karas: obuolys
mane išprievartauti grūmėsi
atplėšusi jo vieną gelsvą pusę
kita prišlijusi: – viduj: žmogystos masė pūvanti,
o f. sudžiūvęs, man baisu
šiaip taip nusidreskiu ir – plaktuku!
pajuodo visas – bet gyvybės lašas buvo!
bėgu laiptais į kažkokį atrakintą butą,
įbėgu, užtrenkiu (o tas
gyvybės lašas pūva: dar l. stiprus!
jau laužiasi – didėja siaubas
krinta durys
nubundu.
Abrutytė, Neringa. Rojaus ruduo: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1995.