Deja! Taigi rytą paaiškėjo, kad neprivalau laukti, kol prie žemės priartėjęs dangus išlaistys į lovą amžinybės sėklas, kad pirmame pasitaikiusiame kekšyne galiu surasti tai, ką lig šiol laikiau tik nedalomu vieniu. Ar iškart puoliau šturmuoti pasaulį? Ne. Tiesiog pamažu supratau, jog kiekvienas kvapas skelbia ir liudija tą patį dalyką. Ar mažiau apie svajonę būti mylimam pasako troškinamų kotletų kvapas? Arba televizoriaus ekrano dulkės, kurių nenubraukei, rodos, visą šimtmetį? Taip, tyrinėjau namus. Argi neįdomu tyrinėti vietą, kurioje esi įsigyvenęs? Tąsyk radau juose labai daug naujo. Noriu tikėti, kad stalinė lempa, kai paliesdavau ją ranka, egzaltuotai nušvisdavo, kad aš pats suteikiau tris progas ant sienų pabėgioti saulės zuikučiams, nors ir neturėjau jokio šviesą atspindėti galinčio daikto. Užtekdavo kryptelėti galvą, ir gelsva dėmelė ant sienos tapetų šokdavo į kitą vietą. Neabejoju, kad ir dabar, jei tik turėčiau jėgų pasikrutinti, nutiktų tas pats. Man – vis vien. Nejaugi graužčiausi dėl to, jog nejučiom pradėjau atspindėti šviesą, arba – dar įtartiniau – ji pati pradėjo iš manęs sklisti. Bet tai jau mistika, o aš niekad netroškau savo buvimu paliudyti antgamtinių reiškinių egzistavimo. Ačiū Dievui bent už tai, kad praeivių jau kaip ir nėra. Jeigu kiek neprigirdėčiau, sakyčiau, jog lauke – tylu. Beveik taip ir yra, tik nereikėtų užmiršti, jog po minutės kitos į kiemą atvažiuos šiukšliavežė, kuri, žinoma, sukels baisingą triukšmą. Bet neilgam – atvažiuos, susivers į save šiukšlių konteinerių turinį ir išvažiuos. Tada kuriam laikui vėl stos rimtis, ją su išlygomis paprastai drįstu vadinti tyla. O tada jau – vaikų klegesys, sūpuoklių girgždėjimas, žodžiai, kuriuos aiškiai gali girdėti, tačiau nepajėgi suvokti jų prasmės. Bijau tos valandos. Ji daug baisesnė negu šiukšliavežės, praeiviai ar paukščiai. Be to, pro langą kambarin gali įspįsti saulė, jei tik danguje nebus tiek debesų, kad ją užstotų. Jei ji švies, bijau, kad diena bus visiškai pražudyta. Mažai kas yra blogiau už ilgą gulėjimą dienos šviesoje. Ji tarsi apgaubia kūną, įkalina savo švytėjime nepalikdama galimybių išsprūsti atgal – į laisvę suteikiančią tamsą. Baimė, kurią per ilgus metus naktį išmokau pažaboti, dieną pakimba viršum mano glebaus kūno kaip girnapusė, kuri, rodos, kiekvieną akimirką gali nukristi. Neretai pasijuntu lyg tarpuaukštyje įstrigusiame lifte. Ar jūs bijote liftų? Ar aš bijau liftų? Aš – taip. Beje, dabar jau ne taip kaip paauglystėje, tačiau garsas, kuris visuomet pasigirsta pradėjus kilti arba leistis liftui, man niekad neteikė ramybės iliuzijos. Kažkoks kvailas, nestabilus prietaisas, kuriam esi priverstas patikėti savo gyvastį! Laimei, gyvenu aš žemai – trečiame namo aukšte, todėl liftu naudotis kasdien netenka. Tik tuomet, kai vykstu pas draugus arba pažįstamus, kurie, mano nelaimei, gyvena taip aukštai, jog net ir baimindamasis, kad nieko bloga nenutiktų liftui, būnu priverstas paspausti jo iškvietimo mygtuką. Liftuose pavyksta mąstyti tik išilgai, dvasios skersiniai ir įstrižainės svetimos jo logikai. Tik kuo čia dėtas liftas? Juk, teisybę sakant, laukiu, kada pagaliau atvažiuos ir išvažiuos savo keliais šiukšliavežė ir stos tas trumputis, tačiau palaimingas tylos metas. Praeiviai išsivaikščioję, šiukšliavežė išvažiavusi, o vaikų dar nėra – tikriausiai valgo pusryčius. Tai paskutinė galimybė šiandien, kai galima būtų pamėginti užsnūsti. Titaniškas darbas, bet galimybių daugiau nebus. Vaikučiai šėlios iki vėlyvo pavakario, vėliau pradės burgzti namop grįžtančiųjų automobiliai, kaukšėti batai, tada nuo suolelių atsklis lėbaujančiųjų balsai, tada... Galėčiau iš eilės surašyti kiekvienai paros valandai būdingus garsus, bet neverta. Niekam nuo to nebūtų geriau, net ir man pačiam. Tiesiog stebiuosi, kodėl prieš tai man šovė į galvą mintis apie tą liftą. Na, bijau jų, ir kas? Jei nebijočiau nieko, jausčiausi atsidūręs akligatvyje, bergždžias ir niekam netinkamas. Dabar – irgi niekam netinkamas, tačiau suvokimas, jog kažko iš tikrųjų bijau, iškelia mane virš tų, kurie dar nesusistemino savo fobijų. Hm... Jaučiuosi norįs šį tą nuo jūsų nuslėpti. Iš tiesų liftai man – baimingas virpėjimas laukiant to stebuklingo momento, kai atsivers durys ir aš galėsiu išžengti iš tos pragaro dėžės, bet ne tik. Viskuo kaltos mano bičiulio jaunystės patirtys. Savo, kaip vyro, gyvenimą jis pradėjo dvylikaaukščio namo liftinėje. Kitaip sakant, ten jis kitados pasimylėjo su savo bendraklase, ant grindų, kurios tikriausiai buvo nešvarios, lifto motoro skry~sčiai tuo metu zvimbdami į rites suko lynus ir kartais sustodavo, nes kažkam kažkur vis prireikdavo išlipti, o jie vis mylėjosi ir mylėjosi – jis pats taip sakė, – nors dar nebuvo pasibaigusios pamokos, nors ir per daug jaudrino prakaite atsispindinti prietaisų lempelių šviesa. Gražu, puikiai tiktų erotiniam filmui. Bet pala! Girdžiu, jau atvažiuoja šiukšliavežė. Dabar ji gretimame kieme, ką tik pradėjo kelti konteinerį.... Aha, byra šiukšlės.... Irgi gražu. Gerai pagalvojus, kiek daug gražių dalykų galima rasti pasaulyje! Tiesa, šiukšlės atsiduoda nemaloniai, bet nejau reikia manyti, jog kvapas visada nužudo estetiką? Pakanka tik užmiršti, kad uoslės receptoriai vis dar veiksnūs, ir nebeliks jokių problemų. Taip, atrodo, vėl pajudėjo... Turiu galvoje šiukšliavežę. Tuoj bus mano kieme... Posūkis, tada pro elektros skydinę... taip taip... požeminiai garažai.... Štai ji ir čia. Burzgia. Mano langai kukliai virpa, matyt, jiems drovu. Kažkas iššoka iš kabinos, kabina prie konteinerio kablius. Pradeda suktis skrysčiai. Irgi savotiškas liftas, bet ne žmonėms, o šiukšlėms. Gaila tik, kad neaukštai – iki angos, kuri joms, matyt, dvelkia anapusybės siaubu. Nieko, ištvers. Visiems kada nors taip nutiks, todėl labai bijoti neapsimoka. Sąvartynas – neką prastesnė vieta už mano sujauktą patalą neegzistuoti, ypač jei dar tave taip paslaugiai įkelia į katafalką. Tiesa, nebaigiau pasakoti, kas mane sieja su liftais. Sakykime, kažkada liftinėje mylėjosi porelė. Na, pasimylėjo, susitvarkė apatinius drabužius, išgėrė butelį spirituoto vyno ir grįžo atgal į pamokas. Ir viskas, atrodo, nebūtų daugiau apie ką kalbėti. O man šis vaizdas turbūt visam gyvenimui įstrigo į atmintį. Įlipęs į liftą, nesvarbu, kur jis būtų, spausdamas mygtuką nesugebu neįsivaizduoti karšto, sudrėkusio moters kūno, mano juslės nepajėgia nepriminti man kvapo, kuris pavienius geismiūkščius sulipdė į vientisą ir tvarų troškimą su kuo nors suartėti. Tiesa, visad gerokai susijaudinu fiziškai – nesu pajėgus kovoti su krauju, kuris pats puikiai žino, kur tuo metu jam geriau suplūsti. Juk suprantate, apie ką kalbu? Tai va. Tereikia įsivaizduoti, kaip jis zvimbia, kai kyla arba leidžiasi, kaip vibruoja nuo greičio sienelės, kaip vaikiščių užrašai ant jų – o užrašų ten niekad nestigo – krūpčiodami prabyla mamų gaminamos vakarienės kalba. Neneigsiu, įkyrokai pradedu geisti savo žmonos. (Spėju, kad ir jai kažkas panašaus nutinka, pavyzdžiui, važiuojant dviračiu.) Ir niekas, net ji pati, nesugebės užginčyti, kad elgiuosi neteisingai. Mūsų pasaulyje ko nors geisti, ačiū Dievui, nėra smerktinas dalykas. Daug labiau smerktina būtų, jei negeistum nieko. Ramiai sau varstytum spintų duris, žongliruotum automobilio rakteliais, tikslai žinotum, kur vakar ant kilimo nutūpė priklydusi dulkė. Net kaimynė bobulė, kuri nuo pasaulio priešaušrio nematė priešais save vyro, ir ta rūsčiai smerktų už tokį pasigailėtiną vienos kūno dalies geibumą. Tuo reikėtų ir pabaigti, nes, jei toliau apie tai mąstyčiau, susijaudinčiau, o susijaudinti mano dabartinėje padėtyje būtų labai nenaudinga. Ir šiaip neverta. Kam kęsti geismus, kai net tiksliai nežinai objekto? Suprantama, objektą galima surasti, bet problemos tai neišspręs. Taip, kaip ją ką tik išsprendė šiukšliavežė – įjungė motorą, suburzgė ir išvažiavo į kitą kiemą, į tą, kuriame vaikystėje mušiau kitą vaiką. Neneigsiu, tąsyk buvo malonu jį spardyti, nors šiuo metu dėl tokio poelgio man veikiau gėda. Pamenu, išspyriau iš jo burnos pieninį dantį. Jis gulėjo įsauly – toks bejėgis ir gelsvas, – kad vieną akimirką užsigeidžiau jį pakelti ir neštis. Suvenyras! Žinoma, būčiau taip ir pasielgęs, bet tuo metu viskas jau buvo praradę žavesį. Vėliavos, kurias dvi dienas akvarele piešėme ant popieriaus ir klijavome ant kiemuose surastų pagalių, skutais puošė bobelių taip mylimus gėlynus. Kai kurie iš mūsų kiemo vaikų žliumbė. Jau tada žinojau, kad iš jų nieko nebus – jei žmogui net nekyla mintis atplėšti nuo asfalto savo trofėjaus, vadinasi, jo likimas nulemtas. Neturėjau kitos išeities – tik paimti į rankas paskutinį pagalį, ant kurio dar laikėsi mūsų sukurtos vėliavos puslapis, ir keletą sykių suduoti vargšei aukai per nugarą. Rodos, auka sudejavo, tačiau aš viską atsimenu lyg per miglą. Mano draugų, mano kariūnų nebebuvo – jie visi išsilakstė išvydę, jog žaidimas staiga tapo realybe. Nuo tos akimirkos lioviausi tikėjęs žmonėmis. Nutrenkiau „vėliavą“ ant žemės ir grįžau į savo kiemą. Pasislėpiau krūmeliuose už elektros skydinės ir ėmiau žliumbti. Ne dėl pavykusio žygio, ne. Supratau, kad gyvenime nuo manęs pabėgs visi žmonės, jei imsiuosi ką nors daryti iš tikrųjų. Negalėsiu tikėtis pagalbos, užuojautos, užtarimo, net jei būsiu tas, kuris ką tik išpildė visuotinę svajonę. Taip, tai buvo pamoka. O žiaurių pamokų aš nemėgstu. Man patinka vienam vykdyti tai, ką iš anksto esu suplanavęs. Nuo tos akimirkos į savo planus niekada nebeįtraukiu jokių prašalaičių – net tuomet, kai nesunkiai galėčiau juos vadinti draugais. Beje, prasidėjo tas laimingasis pusvalandis, kai lauke beveik tylu. Šiukšliavežė, kaip minėjau, išvažiavo, vaikučiai ims siaubti kiemą vėliau. Pavieniai paukščių balseliai dar girdėti, tačiau esu įsitikinęs, jog tai tos jų rūšys, kurios mielai čiulbėtų ir ant krintančių bombų. Tiesa, jų čyravimą vyravimą kiek sustiprina garsą rezonuojantys tušti buteliai, kuriuos pavyzdingai statau virtuvėje po stalu. Esu sulaukęs iš jų ir aitros, ir kartumo, ir švelniai geliančio skausmo kairiame šone. Dėl to nebegaliu jų mylėti, išmokau tik pakęsti. Tamsoje jie švyti bjauria, žalsvai pilkšva šviesa – matau ją net ir tada, kai akys užmerktos. Jie mane žudo, jiems tai malonu. Suprantama, nesu geras šeimininkas. Aš jiems nesuteikiu tiek laisvės, kad galėtų jaustis išdidūs. Jie tūno ankštame savo gentainių spiečiuje ir puikiai supranta, kad neturi jokios ateities. Tikiu, kad tai jie suprato dar tada, kai stovėjo parduotuvių lentynose, tačiau turėjo spindėti viltis, jog niekas niekada jų nenupirks ir neišgers, ir juo labiau – nereikės dulkėti tokioje pasibaisėtinoje vietoje. Bet aš manau, kad jie šiek tiek klysta, tie buteliai. Man juk neką geriau, gal net blogiau negu jiems. Pastalėj mažiau girdisi paukščiukų balsai, šiukšliavežės riaumojimas, praeivių žingsniai. Jei nesi reiklus, gali ten pratūnoti amžinybę. Tartis, jog egzistavai, net jei ir esi tuščias. Kartais noriu juos išspardyti – dėl jų sugebėjimo nepalūžti tokiomis siaubingomis sąlygomis. Bet tada virtuvėje būtų per daug šukių, tingėčiau jas valyti. Ar nesakiau, kad esu tinginys? Kartais mėgstu pažaisti tokį žaidimą. Pavyzdžiui, vasarą. Langas atviras tiek, kiek įmanoma jį atverti. Tuo metu mane kartais apima baisingas noras rūkyti, jam atsispirti man taip ir nepavyko išmokti. Guliu lovoje ir mąstau, kaip čia geriau pasielgus. Ar keltis ir eiti patenkinti troškimo į virtuvę, ar, patyliukais išplūdus save, pašlovinti kantrybę? Ir staiga į galvą šauna mintis. O siaube! Ji gan įtartina, tai tiesa. Parūkyti lovoje ir išspriegti tą sumautą nuorūką pro langą. Aišku, tai komplikuota, kadangi, jei nepataikyčiau, – tokia galimybė visad egzistuoja, – vis tiek būčiau priverstas keltis iš lovos ir pakelti ją, žaižaruojančią, nuo kilimo, kuris tikrai įsipliekstų, jei išdrįsčiau būti per daug lėtas. Paskubėčiau – gaisras, žinoma, neįsipliekstų, bet juk man vis tiek tektų keltis! Visuomet ilgokai svarstau, ką daryti, bet noras užtraukti dūmą dažniausiai įveikia galimus nesklandumus pranašaujančią mintį. Taigi vienas iš dviejų – arba pavyks išspriegti nuorūką pro langą, arba teks lipti iš lovos ir atsidėjus ieškoti jos ant grindų. Kiek atsimenu, visad renkuosi pirmą variantą, nors galiu patikinti, jog nuorūkos labiausiai mėgsta skristi ten, kur patinka joms, o ne man. Pavyzdžiui, į užuolaidas. Arba į lango stiklą. Kartą įstrigo orlaidės tinklelio plyšyje – o juk orlaidė kitoje pusėje! Suradęs nevykusiai nuspriegtą nuorūką visuomet kruopščiai užgesinu ją į savo neįgalaus televizoriaus ekraną. Vis tiek jo niekada nebereikės. Nebestūgaus jame muzikos žvaigždės, nebeišgirsime liaudies šokių atlikėjų klumpių taukšėjimo į grindis. Nelieka ekrane net rimtų juodulių. Tik kažkokios dulkės ir nuobodulys, kurį, atrodo, patiria televizorius, kai, užuot siekęs jį pažinti iš esmės, aš užsiimu tokiu perdėm buitišku darbu. Mūsų bendrystė labai neapibrėžta – jis nešvyti ir nieko man neliudija, aš savo ruožtu taip pat nieko iš jo nesitikiu. Šiuo požiūriu mudu panašūs. Panašus mentalitetas. Tik tiek, kad jis stovi, o aš – guliu. Manau, televizorius, jei mokėtų judėti, neretai pasikasytų į mane kurį nors staiga panižusį kampą ar mygtuką. Gal net įsisiūlytų padrybsoti drauge lovoje – juk dviese įdomiau, ar ne? Bet juk ne apie tai noriu kalbėti – nepaisant, kad vis dar turiu vilties užsnūsti. Dabar – ta valanda, kai nėra nieko neįmanomo. Gal net galėčiau atsikelti iš patalo ir išsikepti kiaušinienės – vis tiek kada nors reikės valgyti. Neatsimenu, kada paskutinį kartą kramčiau ir rijau maistą. Gal prieš keturias ar prieš penkias dienas. Atvirai sakant, man nusispjaut. Vis tiek beveik viską išvemčiau. Mano skrandis jau seniai nepajėgus priimti maisto ir jo virškinti. Dar blogiau – jis man atgrasus. Kartais, vien išvydus lėkštėse patiekalus, kyla noras stipriai truktelėti staltiesės kampą, kad valgiai vieną akimirką (ir visiems laikams!) atsidurtų ant batais išpurvintų grindų. Kada, po velnių, aš užmigsiu? Ar išvis kada nors pajėgsiu miegoti? Gal miegas – paskutinįsyk padoriai miegojau ar tik ne prieš tris savaites, tas miegas buvo veikiau išimtis, ne taisyklė – niekuomet daugiau manęs nebeapims? Gal aš praradau paskutinę progą pasimėgauti sapnais ir nuo šiol mane persekios vien snaudulingos haliucinacijos, kurioms esu skolingas tik tiek, kad aš žlungu pamažu – ne taip greitai, kaip jos norėtų. Jeigu taip, turėjau beprotiškai džiaugtis kiekviena miego minute, šlovinti nakties košmarus, kurie ištikimai lydėjo mane miegantį ir iš kurių taip norėdavosi pabusti gyvam. Baisiausia, kad užmiršau net paskutinio košmaro detales, kadangi, – jau minėjau, – daugybę naktų iš eilės nemiegojau. Alsinu savo smegenis. Žudau save, kaip pasakytų žurnalų išmintį perėmęs klastūnas žiniuonis. Ir kas man iš to? Darsyk kartoju, jog seniai esu žuvęs – jau nuo tada, kai tapetų gėlėse aikčiodami ėmė siūbuoti mano tėvų šešėliai. Bet jau kartojuosi, rodos, apie tai esu kalbėjęs anksčiau. Neverta į tai gilintis. Jeigu kils noras, pražudyti save galite ir jūs. Patikėkite, tam nereikia labai daug pastangų. Nesiūlau tik metodų, mat šiuos kiekvienam derėtų rinktis pagal savo skonį. Nežinau, ką ir patarti. Mano žuvimas neišvengiamas, bet labai lėtas. Jūs galite rinktis greitesnį. Arba suvis nesirinkti. Bet jus vis tiek kas nors pražudys – gal net greičiau, nei manote. Žemės drebėjimas, insultas, taifūnas, smegduobė, gaisras... Man juk vis vien, kaip neteksite gyvasties jūs. Na, gal tapau pernelyg arogantiškas. Vis tiek aš jus myliu, niekas manęs šiame pasaulyje neišmokė nemylėti žmonių. Galbūt tai yra mano tragedija. Bet, jei atvirai, svarbūs jūs man esate tik iki tos akimirkos, kai raudodami atsiduosite giltinės globai. Tuomet – viskas, tuštuma. Aš nebeegzistuoju jums, jūs nebeegzistuojate man. Baisu, kai gerai pagalvoji, bet ką gi daugiau galėtume veikti? Šiandienos su anapusybe nesieja joks ryšys, nepasiųsi juk elektroninio pašto žinutės į rojų! Vadinasi, tai – pabaiga. Nulis, kurio nykumą abipusiai turėsime ištverti. Privalome su tuo susitaikyti, o susitaikius, galimas dalykas, pasidarys lengviau. Bent jau man, nes užmigti, rodos, jau kaip ir nepavyks, nors kieme – vis dar dar tylu. Bet toji tyla jau pulsuoja dienos šurmuliu, niekas, deja, niekas negali uždrausti dienai siautėti! Vaikai, kurie netrukus sudrums man ramybę, sūpynių žvygavimu išniekins mano gulėjimą, kol kas dar lovose, gal net miega, tačiau jų bundančių širdžių ritmai jau pradeda virpinti orą, pusryčiams suvirškinti skirtos seilės pamaž pradeda tirpdyti laiptinių durų užraktus. Taip, dar dešimt penkiolika minučių, daugiausia – pusvalandis. Per jį turėčiau nuveikti kažką gero – pavyzdžiui, apsiversti ant kito šono, mat tas, ant kurio nūn guliu, jau įskaudo. Tikiu, kad pavyks, tik ne iš karto. Ne vieną dešimtį minučių reikia iškęsti, kad ryžtumeis pasielgti taip didvyriškai. Reikia būti valingam ir užsispyrusiam, kad, vos ėmęsis įgyvendinti šią idėją, į ją nespjautum. Keisdama metų laikus, panašiai turėtų jaustis žemė... Regis, kiek nusišnekėjau... Palaukit... Ką, čiulba paukščiukas? Viešpatie, kas jam atsitiko? Šiuo metu jis turėtų ieškoti grūdų arba tupėti lizde, jei būtų patelė. Ar tai – menas, ar angoje įstrigusio kiaušinio rypavimas? Ne man spręsti, bet čyravimas jau turėtų būti nutilęs. Kita vertus, jis privers mane greičiau persiversti ant kito šono. Puikiai suprantate, jog kiekvienam šiame pasaulyje reikia prievartos. Be jos – nė žingsnio. Ačiū Dievui, mane prievartauja šlykštus, laike pasiklydęs paukščiukas, kuris tikriausiai nė nesiruošia dvėsti. Jei jis staiga užsičiauptų, tikriausiai norėčiau jam padovanoti savo vargšą nustekentą televizorių. Galėtų išdidžiai ant jo tupėti ir girtis, kad pagaliau įgijo šiokios tokios nuosavybės. O televizorius tarp paukščių turėtų būti didelė vertybė. Atitikmuo žmonių gyvenime galėtų būti nebent apartamentai su vaizdu į senamiestį arba privatus lėktuvas, ne mažiau.- Tiesa, ant televizoriaus visai nebūtų paukščiams mielų trupinių, bet nejau dėl tokio apgailėtino dalyko kaip alkis jis drįstų palikti savo nekilnojamąjį turtą? Nieku gyvu! Esu tikras, kad, praėjus savaitei, daugiausia – pusantros, jis sėkmingai padvėstų ant savo lobio – nunarinęs galvelę, liūdnas, pasiruošęs pūti. Matytų, kaip jo buvę bičiuliai snapais kapnoja neišsemiamas maisto atsargas, kaip jie klega ir poruojasi, girdėtų, kaip į kiaušinių lukštus stuksena būsimoji padermė, bet nesitrauktų. Džiaugtųsi dangaus šviesuliais, kurie neįkyriai žibėtų jo nuosavybės ekrane. Pakalentų snapeliu į mygtuką neabejodamas, kad jis – valgomas. Ir net nenusiviltų, nes rimtam nusivylimui paprasčiausiai neužtektų smegenų tūrio. Paskui – padvėstų, tvirtai tikėdamas savo įstabia lemtimi. Pūtų. Nežinau, kaip atrodo jums, bet man – gražu. Norėčiau kada nors nuodugniai apžiūrėti paukštuko maitą. Atvirai kalbant, man yra kilę minčių, kad tikriausiai pavyktų šio to iš jos pasimokyti. Tai suteiktų man jėgų. Gal net pajėgčiau keistis, pabandyti gerėti. Kas galų gale pasakė, jog stebėti vargšę maitą – blogesnis saviauklos ir savęs prusinimo būdas už lankymąsi bažnyčioje ar studijas universitetuose? Nuoširdžiai siūlau jums apie tai pamąstyti. Galbūt jums kils geniali idėja, kaip efektyviau ir prasmingiau naudotis šiuo pavyzdžiu. Bet pavyzdžių mano gyvenime esti ir daugiau. Aš turiu galvoje nuorūkas, kurias mėgstu gesinti į ekraną, kai spriegis būna ne itin tikslus. Sakiau, jog tomis akimirkomis mudu su televizoriumi stengiamės žvelgti vienas į kitą atsainiai? Labai panašiai ir yra. Nebent... Matyt, būsiu priverstas atskleisti dar keletą dalykų... Hmmm, jie gana subtilūs, todėl nežinau, ar man pavyks rasti tinkamų žodžių... Negalėčiau patvirtinti, jog santykis su televizoriumi būdavo išties atsainus. Paprasčiausiai sėkmingai išsivertęs iš savo tėvynės lovos, į televizorių aš niekada nesu pažvelgęs. Aišku, norėdavosi pažvelgti į televizorių iškart, ir ne tik pažvelgti, bet nuodugniai apžiūrėti, tačiau visąlaik sutrukdydavo įgimtas mano drovumas ir suvokimas, kad, jei nepažvelgsiu, gerą pusdienį turėsiu dėl ko graužtis. Be to, kėlimosi tikslas visąlaik rodėsi per daug bereikšmis, niekingas tiek, kiek per mažai jėgų turėdavau jam pasipriešinti... Nežinau, ar pasakiau suprantamai... Trumpai tariant, mane užplūsdavo savigailos džiaugsmas. Nepažvelgiau į televizoriaus ekraną! Dieve! Šiaip ar taip, jis man primena keletą dalykų, kurių, net ir labai norėdamas, neužmiršiu. Jie įsirėžę į atmintį taip smarkiai, kaip giliai mokyklų suoluose peiliuku rėždavau nešvankius įrašus. Vienas jų – pirmiausia jį aš esu linkęs išviešinti – kiek seilėtas. (Aš kalbu apie tikrų tikriausias seiles, kurių prisitvenkia burnoje išvydus gardų patiekalą. Šiuo atveju patiekalai niekuo dėti.) Vaikystėje džiūgavau tokia pramoga: kai nematydavo tėvai, pripuldavau prie minėtojo televizoriaus ir apdrėbdavau seilėmis viršutinę ekrano dalį. Seilės, gerdamos ant stiklo nusėdusias dulkes, pamažu slinkdavo žemyn, o aš, netverdamas džiaugsmu, taškydavau vis naujas ir naujas seilių porcijas. Kai seilių vagos susiliedavo, mane apimdavo ekstazė. Pajėgdavau net labai suaugėliškai susimąstyti, kodėl tai man šitaip svarbu. Juk šie Tigrai ir Eufratai7, pamėlę nuo tuomet mėgstamų vynuogių sulčių, niekaip nekeitė mano vaikystės, nesiūlė nieko nauja ir nevertė nieko atsisakyti. Aišku, tuomet taip subtiliai nemąstydavau, bet tai nė kiek nemažino mano entuziazmo. Paskui, žinoma, seiles tekdavo valyti užuolaidų kraštais, mat jei šiuos didžius žygdarbius būtų pastebėję tėvai, neabejoju, galėjau nusipelnyti diržo sagties. Aišku, tas pats būtų grėsę ir už užuolaidų niokojimą, tačiau seilės paprastai džiūva labai greitai, nepalikdamos medžiagoje kietulių ir tvaiko, kokį vėliau, paauglystėje, palikdavo antklodėje sėkla! Taigi viską jums išpažinau. Bent vienas dalykas nuo šiol nebeslėgs mano sąžinės. Nežinau, ar ji apkrauta. Nesu nei nusidėjėlis, nei niekšas, todėl didelio svorio nejaučiu. Iš visų įsakų, kuriuos skelbia bažnyčia, per savo gyvenimą pažeidžiau gal du ar tris, daugiausia – keturis, bet ir tais kartais nenuoširdžiai. Sakydamas „nenuoširdžiai“ turiu omeny ne tai, kad nuoširdžiai nenorėjau jų pažeisti, priešingai, didelę dalį savęs būčiau atidavęs, kad sugebėčiau pažeisti visus devynis, bet – gailiuosi savęs – nesugebėjau. Pritrūko ryžto ir jėgų. Esu per daug silpnas nusidėti ir dėl to įstengčiau vadinti save doruoliu... Bet aš juk šnekėjau apie televizorių, ar ne? Kodėl apie jį dar šiek tiek nepašnekėjus, ypač kai lieka vos kelios ramios minutės ir į kiemą ims plūsti vaikučiai? Jau dabar pro atvirus langus ir orlaides iš gretimo namo girdžiu aidint jų balselius, kurie įsakmiai reikalauja košių, šokdynių, kreidelių, kastuvėlių ir batų. Jei Apokalipsės knyga būtų rašoma dabar, ten tikrai turėtų būti skyrius apie vaikus (gal bibliniais laikais jų nebuvo?). Suprantate, kodėl juos plūstu, bet privalote suprasti ir tai, kad juos myliu. Šis klausimas dalija mane į dvi lygias dalis, jaučiuosi, lyg būčiau perrėžtas peiliu, tarsi koks obuolys ar melionas. Ir ką? Nejaugi turėčiau tam paskirti ilgas apmąstymų valandas, kurios nuo to netaps nei bergždesnės, nei prasmingesnės? Neabejoju, jog kada nors prie šios temos sugrįšiu – laiko vis tiek turėsiu apsčiai. (Juk sakiau, kad nesirengiu per greitai užversti kojų!) Bet tik ne dabar. Pasistengsiu apmąstyti tai, ką vis nesąmoningai atidėlioju, nors dalykas tikrai nėra iš tų, kurių pajėgčiau gėdintis arba jų drovėtis. Gal prieš penkerius ar šešerius metus moteris, kurią tąsyk palaikiau savo erotinių fantazijų grynuoliu, o vėliau – perkūriau į žmoną, ją, kaip jau sakiau, dažniausiai vis dar išeina mylėti, rūkydama mano kambaryje prie lango, nuogais sėdmenimis netyčia prisilietė prie televizoriaus ekrano. Ji nežinojo, kad tuo ekranu kitados plūste plūdo seilės, kad jį nuolat baksnoja netaikliai nusviestos nuorūkos. Atšoko, nes šis, matyt, pasirodė šaltokas. Tikriausiai toks ir buvo, nors niekuomet nesu patvirtinęs ar paneigęs šio fakto. Galiausiai nesvarbu. Vėliau ją glamonėjau. Neneigsiu, malonumą patyriau net didesnį, negu būčiau galėjęs tikėtis, tačiau kiekvienąsyk, kai delnai nuklysdavo ant jos įstabių pusrutulių, sugebėjau galvoti tik apie tai, ar smarkiai ją paženklino ekranas. Ryte, kai ji išėjo, aš kaip pamišėlis tyrinėjau patalus ieškodamas, ar juose neįsispaudė koks nors nuo televizoriaus ekrano nubrauktas dulkių dryžis, svarsčiau, ar, liesdama tą mano vaikystės stiklą sėdmenimis, ji nepagrobė dalies manęs. Žinoma, nieko neradau, negalėjau rasti. Tikriausiai norėjau gudriau ir įmantriau pasielgti – kartais apima toks pašėlęs noras. Bet jei meilės syvais išterliotame patale būčiau užtikęs bent menkiausią dulkę nuo televizoriaus ekrano, toji moteris niekada daugiau nebūtų įžengusi į mano namus. Ilgai galvojau apie šį nuotykį. Gaila, kad man nesisekė jo lyginti su vaikystės patirtimis, kadangi iš praeities mano galvoje išliko tik faktai. Neprisiminiau, ką tiksliai jausdavau, kai ekrane susijungdavo seilių upeliai, apie ką tiksliai galvodavau tomis akimirkomis, kurias neseniai pavadinau „ekstazėmis“. Nebuvo jokios prasmės toliau svarstyti. Paaiškėjo, kad televizoriai kartais irgi būna intymūs. Mano galva, intymu gali būti visa, kam užtenka jėgų šią savybę pripaišyti. Kartą, pavyzdžiui, sumaniau išsikepti kiaušinienės. Niekniekis, kai gerai pagalvoji. Užkaisti keptuvę su aliejumi ir, šiam įkaitus, sumušti du arba tris kiaušinius. Bet tąsyk nepavyko! Ne dėl to, kad nebūtų linksmai plieskusi ugnis, ne dėl to, kad staiga stebuklingai išnyko artipilnis aliejaus indas. Tiesiog paėmęs pirmąjį kiaušinį ir švelniai sugniaužęs saujoje pajutau, jog mudu – aš ir kiaušinis – esame kažkas viena. Suprantate, nieku gyvu nebegalėjau jo kepti – tai būtų buvusi baisi, ištvirkėliška šventvagystė. Vaikščiojau po namus laikydamas jį rankose ir klausiausi, kaip po lukštu kliuksi būsimasis viščiukas. Tiesa, jau iš pat pradžių žinojau, kad jį sudaužysiu. Ne todėl, kad būčiau jautęs neapykantą besiritančiai vištų padermei – ji kaip tik padėjo man stabilizuotis, suvokti, kad nuo žmonių pasaulio mane skiria neką plonesnis lukštas, ir ne mažiau darbo įdėčiau, jei savo snapeliu pabandyčiau jį prakalti. Taigi nešiojausi kiaušinį rankose. Buvau su juo prie drabužių spintos, prie patalynės dėžės, aplankėme televizorių, stalinę lempą, skutimosi mašinėlės dėklą. Mums viskas labai patiko. Kai supratau, jog kiaušiniui viskas patinka lygiai taip pat kaip ir man, lioviausi jaudinęsis. Matyt, jį jaudino šiluma, kurią sugebėjo išskirti lukštui delnas, viltis, jog tas, kuris čiuopia, gali padėti jam prasiskverbti į tą didžiulę ir nykią visatą, kuri vadinama „mano butu“. Pradėjau jo neapkęsti. Jei iš manęs kažkas kažko reikalauja, tampu neatlaidus. Ar man svarbu, ką veiks kiaušinis, jei netikėtai grįš į šaldytuvo dėklelį? Nusprendžiau juo atsikratyti. Sustojau vidury virtuvės ir gerai žinojau, jog vieną akimirką atgniaušiu pirštus. Tuomet kiaušinis kris, galbūt krisdamas pamatys tai, kas mūsų akims uždrausta, nes, šiaip ar taip, mes dar ne visai nupuolėme, o jis kris ir žinos, jog iki sudužimo lieka tik trumpa akimirka, tik sekundė, kuria dar galima mėgautis, paskui žiauri grindų kietybė pavers jį lukštų ir glitaus skysčio pliure. Ir atgniaužiau. Kiaušinis nukrito, sudužo. Nieko nejaučiau. Nejau turėčiau jaudintis, kad dalykas, niekuomet nesukūręs manyje nieko, ką maloniai arba liūdnai galėčiau prisiminti laisvalaikiu, staiga susikūlė ant žemės? Man juk vis vien – ar jis sveikas, ar ne. Svarbiausia, kad matau trynį, baltymą, regiu išsibarsčiusius lukštus. Ir viskas, visa pasaka. Bet pasakas mėgsta tik vaikai – jie jau atėjo prie sūpuoklių, tuoj supsis. Girdžiu jų balsus, ore virpa noras priversti cypauti aprūdijusias įvores. Savotiškai miela. Galbūt pats užsimanyčiau vėl tapti vaiku, jei ne mane užgulusi metų našta, kuriai privalau ištikimai vergauti ir kuri patyliukais man kužda, jog senti – ne taip jau blogai. Na, užmigti nepavyko, tuoj pradės sūpuotis vaikučiai. Ką čia dabar nuveikus? Smegenys darbuojasi, vaikučiai kieme dar neįsišėlo. Gal pamąstyti apie nuorūkas, kurias aną dieną palikau peleninėje, virtuvėje. Kuo, pavyzdžiui, viena nuorūka skiriasi nuo kitos? Pripažįstu, tai labai keblus klausimas. Subtiliu parudavimu? Yra ilgesnės arba trumpesnės? Gal kuri nors iš jų pasižymi nuorūkoms išvis nebūdinga savybe? Pavyzdžiui, yra atsidavusi?! Cha! Rodos, ėmiau paistyti niekus. Aišku tik tiek, kad jos vienodai dvokia. Ir sugebėjo pavirsti pelenais. Už tai jas ir myliu. Juk aš pats seniai pavirtęs pelenu, tik gyvu ir – tai siaubingiausia! – gyvybingu. Todėl myliu save. Jei nemylėčiau, matyt, nebeegzistuočiau. Būčiau kuklus narys to legiono nelaimingųjų, kuriuos kasdien graudingai išlydite anapusybėn. Gaila, esu per daug stiprus, kad jūsų nebylūs raginimai padarytų bent šiokios tokios įtakos. Nesitrauksiu tol, kol jūsų mėgstama giltinė nesugalvos išvaduoti nuo manęs pasaulio. Bet aš tada jai kerštaučiau. Tikiu, ji manęs bijo, juo labiau, kad niekad nė iš tolo dar nėra man pasirodžiusi. Tuo geriau man, neabejoju, ji taip pat nesiskundžia lemtimi. Yra daugybė žmonių, kurie sutiks ją nepalyginti oriau ir solidžiau negu aš. Kita vertus, nemanau, jog labai jos bijosiu. Manau, ji veikia labai greitai. Cakt, ir baigta, tavęs nebėra. O kiti – yra. Labai nemalonu. Norom nenorom, užsigeidžiu, kad staiga liautųsi buvę kiti. Kuo jie geresni? Kodėl įprastesnė būstinė jiems yra jauki kontora, o ne pūvąs karstas? Juk mirtis irgi teikia malonumų. Galima šnektelėti su kirmėlytėmis, pauostyti gniužulą dirvožemio, justi, kaip į tavo buvusį kūną smenga augalų šaknys. Dūlėti apskritai turėtų būti gana smagu. Galėtum sakyti sau – per šią savaitę vienas procentas manęs sudūlėjo, per kitą – sudūlės du procentai, mat šis procesas linkęs spartėti. Daugiau apie tai nešnekėsiu, darosi baisu. O jeigu iš tikrųjų numirsiu? Ne, tai neįmanoma – per daug savimi didžiuojuosi, kad sugebėčiau užversti kojas. Mirtininkai nesugeba saulės zuikučiais šokčioti ant sienų. Nemoka tikėti, kad juos išgelbės neveikiančio televizoriaus pultelio mygtukas, nakties šviesulių judėjimas ekrano nykybėje. Betgi aš – tikiu. Neabejoju, po dviejų, na po trijų dienų kelsiuosi. Paliksiu savo tėvynę ir eisiu ieškoti tėvynių kitur. Sako, ten jų irgi pasitaiko. Jų turėtų būti ir mažesnių, ir didesnių, ir skurdžių, ir turtingų. Man tas pats – aš savo tėvynę jau turiu, kas jos dar neatrado, teieško savo iškrypėliškai primityviuose vaizdiniuose. (Šioje teksto vietoje siaubingai trokštu panešvankauti, bet kultūra – ačiū jai – to neleidžia.) Noriu švytėti. Taip, kaip kompaktinės plokštelės paviršiuje dabar švyti mano mylimiausios stalinės lempos lemputė. Žaviuosi šiais abiem šviesą savaip skleidžiančiais daiktais, tik dar tiksliai nežinau, kuriuo labiau. Ar lempute, kuri sriegiais tvirtai įsisukusi į lizdą, vakuume degina volframą, zirzia ir cypčioja, ar tuo begėdišku atspindžiu plokštelėje, šis rafinuotas ir tylus, tačiau neabejojantis, jog yra geresnis už savo pramotę, verčiančią spėriau suktis elektros skaitiklius. Dievai žino. Jei reikėtų rinktis, pirmenybę suteikčiau atspindžiui – anądien sumąsčiau, kad jis ne toks klusnus, kaip lemputės skleidžiama šviesa. Keista, kad šioji mano jam priskirta savybė paliko tokį didelį įspūdį – šiaip aš nemėgstu neklaužadų daiktų. Ryte suradęs daiktą ne ten, kur jį pastačiau iš vakaro, susierzinu. Tokiais atvejais visuomet perkeliu jį į tą vietą, kurioje tikėjausi jį rasiąs. Tądien dažniausiai nebekreipiu į jį dėmesio, stengiuosi nepastebėti. Šitaip žiauriai paauklėti daiktai kitąsyk stengiasi elgtis ne taip įžūliai, būna kuklūs ir paslaugūs. Tikisi atleidimo. Žinoma, visuomet jiems atleidžiu, juk jie – mano. Bet tiek to. Kol kas nenoriu narplioti šių sudėtingų santykių subtilybių. Noriu ramybės. Noriu, kad vaikai – tie, kurie šiuo metu guža prie sūpuoklių, – grįžtų namo ir reikalautų iš savo mamų gardesnės pusrytinės košės. Kad sūpynių cypavimas dar bent valandą nevargintų mano ausų. (Dievaži būčiau laimingiausias žmogus pasaulyje, jei ne tas liūdnasis faktas, kad esu žmogus ir gyvenu pasaulyje. Ir buvimas žmogumi, ir pats pasaulis nepriverčia šypsotis. Jei esi optimistas, gali garsiai atsiriaugėti, nors tvirtinama, jog tai – vulgaru. Iš tikrųjų tai tokio pat pobūdžio problema, kurią gvildenau kalbėdamas apie lemputę ir jos atspindį kompaktinėje plokštelėje. Turiu galvoje egzistenciją ir atsiriaugėjimą. Juk labai panašu, ar ne?) Bet sūpuoklių žvygavimas – tai dar niekis, palyginti su auklių ir bobulių rėksmingais tonais. Žiaurus sąmokslas prieš tuos, kurie vis dar tikisi užmigti. Pavyzdžiui, aš. Suprantu, kad esu visai nepanašus į tokį, kuriam kada nors tai pavyktų, bet juk naivus patiklumas dar niekam nepakenkė! Įdomu tik, ar pasaulis neatrodytų gražesnis, jei šią akimirką imčiau suptis. Aplinka imtų siūbuoti, lietis, šiek tiek išskystų. Tai tikriausiai padėtų man atgauti šiokį tokį tikėjimą ir pasitikėjimą, tačiau juk nė vienas vaikas, net pats mažiausias, nesutiktų užleisti sūpynių kėdės kažkokiam nepažįstamam „dėdei“! O juk aš, užuot gulėjęs šiame prakeiktame patale, taip noriu suptis! Tik nemanykit, kad esu toks kvailas – puikiai suvokiu savo galimybes. Nei aš supčiausi, nei ką. Turbūt iš karto apsivemčiau, nors niekad to nedarau be būtino reikalo. Tiesa, apsivemti nebūtina – geriau ramiai ir saugiai prisiminsiu vaikystę, kai pats mielai pasiūbuodavau toje geležies švytuoklėje. Gerai atmenu tokį įvykį: besisupant prie manęs priėjo bičiulis ir paklausė, ar aš žinąs, iš kur atsiranda vaikai. Aš atsakiau, kad man tai visiškai neįdomu, nors galbūt ir žinau. Ir išties – palyginus su švytavimo sūpuoklėse keliamu džiaugsmu, vaikų darymas atrodė pasibaisėtinai neįdomus darbas, kuriam nedera paaukoti nė sekundės vėjo švilpesio, nė vieno sūpynių girgžtelėjimo, taip kraupiai aidinčio erdvėje tarp daugiabučių. Paauglystėje vaikų darymas ėmė rodytis gerokai reikšmingesnis ir tauresnis dalykas, o jeigu atvirai – visa ko esmė. Nuolat mąsčiau apie tai bręsdamas, bandžiau savaip interpretuoti, stebėdavau moterų kojas ir užpakalius. Neblogai išmaniau, kaip, kada ir kodėl jų atžvilgiu dera elgtis. Žinoma, ir elgiausi. Stebino tik, kad santykių su moterimis mano gyvenime nebuvo tiek daug, kiek tariuosi esąs vertas. Juk šiaip esu visai neblogas. Bent jau pakenčiamas. Visąlaik įtariau, jog kažkas įkyriai man neleidžia šioje srityje atsiskleisti. Tikriausiai Dievas. Bet ne, ne Jis. Atvirai kalbant, bijau perdėti... Tai gana subtilu, aš labai retai ryžtuosi kaip nors tai įvardyti... Svarbiausia, kad kas nors mano šnekoje neįmatytų metaforų – jų nėra. Nėra palyginimų, onomatopėjų, personifikacijų... Tikiu, jog nesu suterštas kalbos figūrų ir jas lydinčių aliuzijų. Norėjau pasakyti, jog kartais man kyla noras – tiesa, labai specifinis ir net banalokas (bet aš pats juk negaliu įvertinti savo jausenų kokybės?!) – tobulai įsigyventi į stalviršio, kėdės atkaltės, stiklo ar virtuvės indo egzistenciją. Nesakau, kad trokštu juos pažinti, nors tai kasdieninė ir svarbiausia mano veikla... Noriu būti lygus, plokščias, įlenktas, įgaubtas arba slidus... Toks, kad įstengčiau tik būti. Vienoje vietoje, vienos formos, vienos paskirties. Jei niekas manęs ilgai nepajudintų, ant manęs sluoksniais gultų dulkės, kartais saldų trupinį nuo mano paviršiaus pasičiuptų musė. Tada galėčiau tvirtai pasakyti kiekvienam, kuris saviškai manęs gvieštųsi, jog negaliu, nepajėgiu, net netrokštu – ir ko čia stebėtis! – kadangi esu taip sutvertas. Tai būtų lengviausias išsigelbėjimas tiek man, tiek jiems. Turiu galvoje daugybę būtinų dalykų, kurie man tapo atgrasūs, ir visai ne todėl, kad negalėčiau jais pasimėgauti... Matyt, būsiu priverstas šį bei tą paaiškinti... Pavyzdžiui, mano žmona. Ji graži, net pasibaisėtinai, ypač kai apsimauna žalias kojines. Tuomet pradedu ją mylėti labiau už patį save... Tiek to, nenoriu būti sentimentalus. Jeigu myliu žmoną, tai nereiškia, kad esu geresnis, nei iš tikrųjų esu... Jeigu šią akimirką ji būtų čia apsimovusi savo žaliąsias kojines, tučtuojau jas numaučiau. Kartais ir numaunu, tačiau ne visada žinau, ką veikti su kūnu, kuris tykiai bando mane gundyti antklodžių raukšlėse. Regis, nepamylėjau jos visą amžinybę. Kartais pradedu galvoti, gal man verta pakelti nuo žemės žaliąją kojinę ar šiaip paimti antklodės kraštą, tvirtai sukąsti ją dantimis ir laikyti burnoje tol, kol medžiaga gausiai prisigers seilių. Tuomet bent galėčiau stebėti dėmę, kuri prikišamai liudytų, kad esu netikęs žmogus, kuriam visas jo valiai atiduotas laikas tėra nevykęs laisvalaikis. Įdomu, ką apie tai pasakytų lova – mano tėvynė? Ar ji sugebėtų teisingai mane suprasti ir nepasmerkti? Jei taip, tai kur tokio aršaus kilniaširdiškumo šaknys? Žinoma, kilniaširdiškumas paglostytų mano savimeilę, tačiau vis tiek jausčiausi sutrikdytas. Lig šiol nežinau nė vienos tėvynės, kuri kilniaširdiškai elgtųsi su savo piliečiais. Tai būtų depresyvi, kažkieno nuskriausta tėvynė – lyg vaikas, iš kurio dičkis smėliadėžėje atėmė kastuvėlį. Manau, ji nebūtų verta vadintis tėvyne. Nors ką aš žinau? Niekada apie tai nemąsčiau. Gal išties tikra tėvynė turi savo pilietį popinti, glamonėti ir guosti. Nežinau, nežinau... Aš visuomet intuityviai jaučiau, kad tėvynės privalo būti atšiaurios ir chaotiškos – maždaug tokios, kaip mano mieloji lova. Kad tuo įsitikintum, nereikia daug laiko – trečdalis antklodės išsivilkęs iš susiglamžiusio ir prakaitu dvokiančio užvalkalo, sujaukta beformė pagalvė, prie sienos mėtosi prišnerkšta nosinė. Neneigsiu, dabartinis lovos vaizdas ir man pačiam kelia pasidygėjimą, bet dar didesnį siaubą pajuntu, kai pabandau įsivaizduoti ją kruopščiai iščiustytą, apdangstytą iškrakmolytomis lovatiesėmis. Tokios lovos kelia egzistencinį nerimą, abejoju, ar apskritai sugebėčiau tokioje lovoje išgulėti daugiau kaip pusvalandį. Tiesa, galbūt pavyktų save apgauti. Esu lankęs moterį, kurios lovoje viskas buvo tobula – nė menkiausios raukšlelės paklodėje, jokių įplėšimų ir trūkių. Bet užmigti ji galėdavo tik prispaudusi veidą prie purvino, siūlėto ir susiglamžiusio aksomo gabalo, kurį vadindavo „mano švelnumas“. Išvydęs tai pirmąsyk, buvau sukrėstas, tačiau iškart tapo aišku, jog tuo aksomo gabalu teks su ja dalytis – jis buvo vienintelė išeitis tame darnos ir harmonijos rūme, suręstame ant dvigulės čiužinio. Palaukit... Rodos, kiek nukrypau į šalį... Juk kalbėjau apie savąją lovą ir tėvynes? Tai va dabar klausiu savęs, ar sugebėčiau ją ginti. Vargu. Niekada nemačiau nė vieno tikro gynėjo, tad kodėl aš turėčiau elgtis taip didvyriškai? Na, jei priešas būtų tikras lovos savininkas, kuris dėl kažkokių asmeninių priežasčių nuspręstų ją susigrąžinti, stengčiausi prieštarauti ir gal net laimėčiau, tačiau jei pretenzijas į pusę tėvynės pareikštų daili sugulovė, neabejoju, kad išskysčiau. Gal net pats pasiūlyčiau jai ne pusę, o du trečdalius. Arba tris ketvirtadalius. Bet greičiausiai – iškart visą, kartu su manim, be jokio priešinimosi ir kovos. Ir būtų puiku. Ji džiaugtųsi laimėjusi, aš džiaugčiausi pralaimėjęs. Vieną sekundės dalį gal net pasijustume laimingi. Ko daugiau, po velnių, reikia? Viena aptriušusi lova už sekundėlę laimės yra labai nebrangu. Esu tikras, jog daugybė žmonių už ją paaukotų kur kas vertingesnių daiktų... Prakeikimas! Sūpynių girgždėjimas nebenutyla nė minutei, galima pagalvoti, sūpuoklininkai keičiasi jų nestabdydami. Galbūt jie žino būdą, kaip ant jų užšokti ir nušokti nestabdant proceso? O dar tas irzlus ir priekaištingas šunų amsėjimas... Įtariu, jie visi prieš mane susimokę. Kita vertus, šunis puikiai suprantu ir užjaučiu, nors kaip tik jų balsai mane labiausiai erzina. Nuobodžiai sukti ratus apie kažkokį stulpelį, prie kurio esi pririštas, kai tavo šeimininkas tuo metu smagiai švytuoja sūpuoklėse, yra kančia. Gal per tą laiką, kol vaikai siaubs keistąjį įtaisą, pavyktų prakąsti šoną kokiam kiciui ar išdidžiai nuloti nuo savęs neveislinį gentainį? Juk tai daug maloniau, nei diržinti pasaitėlio kraštus į metalą! Tik koks man skirtumas? Dabar užmigti jau vis tiek nepavyks. Artimiausia proga tai padaryti – tarp pirmos ir trečios valandos po vidurdienio, kai kiemo padaužos su savo auklėmis patrauks pietauti, o dirbantieji kontorose vis dar barškins kompiuterių klavišais. Tuo metu man neretai pavyksta užsnūsti, bet neilgam – daugiausia valandai, dviem. To net nedrįsčiau pavadinti miegu. Greičiau jau būsena, kai pavyksta nemąstyti. Akyse plūduriuoja vaizdai, skamba bereikšmiai sakiniai. Taigi, vis tiek jokio poilsio, bet juk kietai aš niekada nemiegodavau. Ypač naktį. Matyt, be reikalo piktinuosi dienos garsais, tyla, ypač spengianti (ačiū Dievui, mieste tokios kaip ir nebūna), man visuomet sukelia isteriją. Tokiais atvejais desperatiškai atsisėdu lovoje. Net negalėčiau pasakyti, ar atsisėdu aš pats, ar pašokti mane verčia nevalingos mano kūno konvulsijos. Galvoje susigrumia būtinybė ką nors nuveikti, ir žinojimas, kad vienintelis išmėgintas būdas aprimti – išgėrus kiek įmanoma daugiau gėralo, bejėgiškai griūti atgal į patalą, užsitraukti ant galvos antklodę ir kęsti karštį nejudant, kol pradės pilti prakaitas. Tuomet visada pasidaro kiek lengviau. Tamsa po antklode kitokia – ji beerdvė, daug tirštesnė ir jaukesnė už tą, kuri niauriai gobia visą žemės pusrutulį. Tokioje tamsoje, tarp dviejų širdies suspurdėjimų, kęsdamas baisų skausmą pilve, aš kitados suvokiau, jog pasiutusiai noriu kurti save iš naujo. Patikėjau, kad kažkur netoliese pasislėpęs tūno mažmožis, ateity priversiąs mane išvėdinti pridvisusį savo vidų. Galbūt ši fata Morgana man padėjo tą naktį – likusią jos dalį išties praleidau ganėtinai ramiai, nors ir neabejojau, kad, atėjus rytui, įsikalbėtasis tikėjimas atrodys mažų mažiausiai beviltiškas. Visiems tikėjimams dažniausiai taip ir nutinka – jie tampa beviltiški. Tik dabar suprantu, kokią tąsyk padariau siaubingą klaidą. Tikėjimas liko manyje. Jau daugybę laiko jis įkyriai dirgina mano smegenų centrus. Dėl to kartais ant savęs nirštu, bandau jį ištrinti iš galvos kaip informaciją iš magnetinės juostelės. Susitaikyčiau su jo buvimu ir net pajėgčiau juo džiaugtis, jei nors šis tas jame neatrodytų netikra. Įkyri, pasalūniška fikcija, kuriai, pats to nenorėdamas, turiu vergauti! Mano galva, tai šlykštu. Kita vertus, vergauti savo fikcijai yra truputėlį maloniau, nei vergauti buržujui. Nereikia atlikti daugybės beprasmių ir fiziškai sunkių priedermių. Jai vergauti galiu bet kada ir bet kur. Tikriausiai vergauju jai ligi šiol – kaip kitaip paaiškinti, kad nuolat apie tai galvoju? O gal nevergauju? Logiškai pats vaizdinys turėtų vergauti savo kūrėjui. Taip būtų bent teisinga. Man pritaria ir šunys, kurie staiga liovėsi amsėti. Esu jiems dėkingas už supratingumą. Kad ir kaip nekęsčiau gyvūnų, pripažįstu, jog kartais jie parodo nepaprastą išmintį. Sūpuoklių krėsleliuose siūbuojantys vaikai dar negreit bus tokie protingi. Liūdna tikimybė, kad taip nenutiks niekad. Bet kaip aš noriu išlaisvinti iš vergijos sūpuokles – net labiau, negu išvaduoti savo ausis nuo jų keliamo garso! Šiuo atveju ir tai nesvarbu. Noriu suteikti progą vaikams sužinoti, kas yra kančia. Duodu galvą nukirsti, kad daug dienų ir naktų jie negalėtų susitaikyti su jų kiemą ištikusia apokalipse. Vartytųsi naktimis savo lovytėse, sapnuotų košmarus, žliumbtų. Kaltintų plėšikus, piratus, kaubojus, vėžliukus nindzes. Galiausiai pradėtų nepatikliai žiūrėti ir į žaislinius nykštukus, peliukus Mikius ir savaeigius traukinukus. Taip, tai būtų tikra kančia. Galbūt ji juos sutaurintų? (Juk, sako, kančia taurina žmogų, ar ne?) Bet aš taip nemanau. Išties jie dar per maži kažką suvokti, todėl kančia daugių daugiausia gali padėti juos sužlugdyti. O aš juk sakiau, kad myliu vaikus, nors nė vienas jų nedrįstų net spėti, kad galbūt myli mane. Ką padarysi… Beje, neseniai pastebėjau, jog mano mielojo televizoriaus ekrano kraštelis apšviestas saulės. Labai keista. Kiek pamenu, saulė į mano kambarį niekada nešviesdavo. Nejau būtų pasikeitusios dangaus šviesulių trajektorijos? Taip manyti būtų gana kvaila – tikriausiai šį paros metą visuomet pragulėdavau nugara į langą arba tyliai kentėdavau pakišęs galvą po antklode. Bet ne, meluoju (aišku, netyčiom). Ką tik prisiminiau vieną atvejį, kai spinduliūkštis nukeliavo kur kas toliau, nei mano mielojo televizoriaus ekranas. Labai galimas dalykas, jis pabuvojo ir daugybėje kitų mano kambario vietų, gal net pašildė atkampiausias kertes, tačiau aš to negaliu nei patvirtinti, nei paneigti. Prisimenu tik tą vieną vienintelį atvejį. Sykį begulint man užsikimšo nosis. Iškart įsivaizduojate suglamžytą, prišnerkštą ir beformę nosinę? Taip, turiu tokią, ir nesirengiu jos gėdintis, bet anądien – gal tyčia, gal atsitiktinai – neradau jos įprastoje vietoje ties siena. Buvau priverstas gręžtis lango pusėn ir permesti akimis kambarį. Kaip tik tada ir pastebėjau spindulį labai neįprastoje vietoje – po rašomuoju stalu. Dar daugiau – jis tviskino naujintelį vienkartinių nosinių pakelį. Suvokiau tai kaip ženklą. Atsikėliau, pakėliau jį nuo žemės ir grįžau atgal į lovą, tikėdamasis ramiai išsišnirpsiąs nosį. Tačiau vos atplėšus pakelį į šnerves staiga plūstelėjo kvapas, svaigus ir alpinantis, toks, koks paauglystėje visad lydėdavo svajones apie ateitį ir neįvykusias sueitis. Neabejoju, kad manyje jis siejosi su kokiu nors konkrečiu žmogumi ir įvykiu, tačiau mano sąmonė buvo nevykusi, o atmintis – per daug silpna, kad įmatytų tuos plonyčius siūlus, kuriais buvau pririštas prie kitados buvusio savęs. Menu, tąsyk kelias valandas nejudėdamas gulėjau ant kairio šono ir godžiai uodžiau tą kvapą, rijau jį, naiviai vildamasis jo aitra išblaškyti praeitį apgobusias ūkanas, nors jau iš karto žinojau, kad neprisiminsiu jo istorijos. Ją išsaugojo vien juslės, tiksliau, viena juslė. Galų gale tai nėra taip svarbu. Toji diena jau buvo išgelbėta – tegu ir ne taip sėkmingai, kaip ją būtų išgelbėjęs tauraus gėralo butelis, tačiau mįslingasis kvapas ir kambario erdvėse pasiklydęs spindulys gimdė mano kūne alsų svaigulį… O! Įstabu! Saulės spinduliai jau apsėmę gerą trečdalį ekrano! Norom nenorom, peršasi išvada, kad aš visai nepažįstu savo buto. Jame turėtų būti ir daugiau slėpinių. Kai vėl galėsiu išlipti iš lovos – toks laikas, neabejoju, ateis, – būtinai ištyrinėsiu jį atidžiau. Galbūt surasiu ką nors tokio, kas privers mane keistis. Kitaip mąstyti, kitaip kalbėti, kitaip atverti ir užverti duris. Neabejoju, tai turėtų būti koks nors mažmožis, kuris man nieko nevertas ir aš jam nieko neskolingas – net pakantumo. Bet mažmožiai stiprūs, tikiu tuo. O aš – ar stiprus? Ar stiprus patalas, į savo audinį sugėręs tiek daug manęs? Puikiai suprantate, kad šie klausimai retoriniai. Užduoti konkretų klausimą kol kas esu nepajėgus. Bet būsiu, patikėkite, būsiu. Dar viena diena ir viena naktis, ir demonai turės paleisti mano kūną. Aš tai žinau, labai gerai žinau. Galiu net sakyti, kad neblogai pažįstu jų būdą. Seniai perpratau jų dažniausiai naudojamas klastas, pradėjau nutuokti apie jų siekius. Įtariu, kad panorėjęs galėčiau jų ir visai į save neįsileisti, tik nežinau, ar tikrai to noriu. Egzistavimas be demonų turėtų būti pilkas ir siaubingas. Tikriausiai nebeturėčiau ką veikti. Liktų sėdėti priešais neveikiantį televizorių ir pirštu kažką piešti ant ekrano dulkių. Bet dulkes greitai nuvalyčiau, ir tai pramogai ateitų galas. Tą akimirką dabartinė mano istorija baigtųsi visiems laikams. Būčiau priverstas pradėti ją kurti iš naujo. Turėčiau ieškoti kitokios – kvapnios ir nenudėvėtos tėvynės. Tektų pamažu ją jaukintis, paskui – ja rūpintis ir ją puoselėti. Tai, naujajai, nebeužtektų vien šuniško prieraišumo ir ištikimybės. Ne, tikrai nemanau, kad esu tam pasirengęs! Gal tokia našta suvis ne mano jėgoms. Bet ne. Tikiu, kad ir su šia užduotimi susidoročiau. Kita vertus, neabejoju, jog tą naująjį būvį visą likusį gyvenimą suvokčiau kaip emigraciją. Tam pasaulėliui vis tiek visada likčiau svetimas – lygiai taip, kaip televizoriaus ekranui svetimas saulėtas lopas. Galiu pasakyti, jis atrodo graudžiai. Dulkėse įklimpusi saulės šviesa įgijo kažkokį pilkšvą atspalvį, ji nepajėgia linksmai spindėti stikle. Neįstengia žadinti vilties, kurti iliuzijų, neskatina tikėti ateitimi. Tik bejėgiškai slenka iš vieno krašto į kitą, akivaizdžiai norėdama kuo greičiau pasprukti iš dulkių klampynės. Manau, kad jai sunku. Jei šviesa pajėgtų mąstyti, jos įsitikinimai ir vertybės šiandien pasikeistų. Bet pala... Regis, ji sustojo pusiaukelėj. Pristigo jėgų arba ryžto... Vargšė saulės šviesa, užjaučiu ją. Gyventi mėšlyne reikia įgūdžių, antraip išprotėtum. Aš savo įgūdžius formuoju jau penkiolika metų ir vis dar negaliu pasakyti, kad jie jau tobuli. Nemanau, kad kas nors būtų kitaip, jei juos formuoti būčiau pradėjęs dar motinos įsčiose. Kad įvaldytum šį meną, mokytis reikia labai ilgai – galima tuo neabejoti. Užtenka pažvelgti į šviesos lopą ant televizoriaus. Jis pamažu slenka atgal! Matyt, pasijuto atsidūręs akligatvyje. Suprato, kad už ekrano jo laukia dar nykesnės ir dulkėtesnės spintos plókštumos, toliau – sujaukti patalai, ketvirtąją dešimtį skaičiuojantys tapetai, aš, nesuvokiantis, kuri manoji dalis dar geba formuluoti mintį. Vienintelė logiška išvada – kuo greičiau sprukti iš šios landynės. Ir sprunka – tiesa, lėtai, tačiau nė nestabtelėdama. Dar minutė kita, ir jis nuo ekrano peršoks tiesiai ant palangės, nučiuoš stiklu ir įsilies į bekūnę spindulių bendruomenę. Sutinku, pasaulyje yra daugybė žmonių, kuriems šviesos reikia kur kas labiau negu man. Kad ir bobulėms, kurios šiuo metu šnekučiuojasi mano laiptinėje. Puikiai girdžiu, ką jos šneka. „Jo (atseit mano) kambaryje jau mėnesį dega stalinė lempa“, – sako viena. „Gal numirė?“ – antrina drebantis balsas. Ar aš numiriau? Galimas dalykas, taip, jei nepaisysime, jog vis dar sugebu kalbėti ir mąstyti. „Vargšas girtuoklėlis...“ Šiuos žodžius bobulė sako stuksendama į laiptą lazda. Dukslus aidas sustiprina įspūdį, kad ji pasakė gryną teisybę. Tikriausiai toks ir esu – vargšas girtuoklėlis, kuris, be to, visą mėnesį nesugeba išjungti lempos. Kita vertus, šis sąskambis mane erzina. Žodis „vargšas“ žadina gailestį, o gailesčio (tai jau sakiau anksčiau) aš negaliu pakęsti. Ir ne tik tada, kai gailimasi manęs. Pajutęs, jog pats netyčia pradedu ko nors gailėtis, stengiuosi kuo greičiau užgniaužti šį keistą įprotį. (Sakau „įprotį“, kadangi niekaip nesiryžtu gailesčio pavadinti jausmu.) Tėvai ir mokykla mus mokė, kad reikia gailėtis sužeistos katytės ar neskraidaus paukštelio. Kentėti dėl perdegusios elektros lemputės, vienišų žaislų, nepaklotos ir todėl neva kenčiančios lovos. Tada buvome uolūs mokiniai, todėl netrukus ėmėmė gailėti visko, kas bent kiek neatitinka idėjos. Aksioma tapo įpročiu, žodis – kūnu. Prisimenu vieną savo klasės mergaitę, kuri verkdama glostė įtrūkusį lango stiklą. „Jam dabar tikriausiai labai liūdna“, – sakė proverksmiais. Ką galėjau jai pasakyti? Nieko, aišku, kad nieko. Gailiuosi tik (atkreipkite dėmesį – gailiuosi), jog tuomet neatsirado žmogaus, kuris būtų galėjęs suprantamai paaiškinti, kodėl neverta laistyti ašarų dėl bedvasio stiklo. Manau, dabar visi būtume kitokie. Jei ne visą gyvenimą mane persekiojęs gailestis, tikrai dabar nesitenkinčiau tokia skurdžia ir ankšta tėvyne. Išdidžiai nestovėtų ties ja butelis, kamštukais nebūtų nusėtos grindys. Gyvenimas būtų klostęsis maždaug taip, kaip jį kitados vaizduodavausi žygiuodamas pėsčiomis namo iš vaikų teatro repeticijos. Tai buvo svajonių ir iliuzijų kelias, niekuomet juo neidavau vien tam, kad pasiekčiau tikslą. Tikrasis tikslas būdavo netrukdomam pasvajoti ir pasigraužti. (Juk sakiau neįsivaizduojąs savo gyvenimo be savigraužos?) Tiesa, dabar negalėčiau tiksliai pasakyti, kur link anuomet krypo mano svajos, tačiau neabejoju, kad jos neturėjo nieko bendra su šiuo pradvisusiu kambariu. Kaip būčiau jautęsis, jei kas nors andainykščiam man būtų parodęs dabartinį mane? Neabejoju, būtų kilęs noras žudytis, nors aš niekada ir nepiktnaudžiavau mintimis apie nebūtį. Išties nieko negaliu pasakyti, nežinau. Andainykščio savęs nebepažįstu ir nesumeluosiu, jei pasakysiu, kad visai nenoriu pažinti. Kas man iš to? Net jei sugebėčiau atminties labirintuose sužvejoti vieną kitą prarastos realybės atspindį, vargu ar jis suteiktų man pasitenkinimo. Galiu lažintis, jog nepavyktų net pasigraužti, o dalykai, dėl kurių neįmanoma graužtis, mano supratimu, neverti dėmesio. Tūžmingai žvygaujančios sūpuoklės – ir tos man rodosi esmingesnės. Ech... Ar aš nuoširdžiai norėjau prisiminti savo vaikystės pasivaikščiojimus? Ne, tikrai ne. Jie mane ligi šiol slegia. Nenoriu varginti savo smegenų nebrandžiais įspūdžiais. Geriau jau sugrįžtų taip staiga pasibaigusi žiema. Gulėjimo klaikas žiemą kartais būna toks siaubingas, kad tampa įmanoma juo mėgautis. Grožėtis raumenis kaustančia isterija, stebėtis pabudusia, bet nesmarkaujančia lytimi. Apskritai žiema kvepia išsipildymu (galbūt vėliau norėsiu pabandyti apibūdinti šį pojūtį). Šiuo metų laiku kartais net pavyksta pasvajoti, nors tokia pramoga jau seniai nekelia man džiaugsmo. Veikiau jau kartėlį. Vis tiek aišku, kad niekas iš to, ką rezga įkaitinta sąmonė, nebus įgyvendinta. Niekada. Man jau per daug metų, kad ką nors pajėgčiau pradėti iš naujo. Jeigu nepavyko, vadinasi, taip buvo lemta. Mano kelias žemėje tiesiog nė kiek nepriminė kelio, kuriuo eidavau į namus iš vaikų teatro. Ir viskas. Nebeturiu daugiau ką pridurti, išskyrus vieną efemerišką pojūtį, kuris visuomet mane persekioja, kai imuosi kalbėti apie dabartinį savo būvį. Tikiu nuojautomis, štai. O nuojauta man kaip tik kužda, jog dar ne viskas prarasta, ir tie dvidešimt – trisdešimt – keturiasdešimt metų, kurie man galbūt dar liko gyventi, nebus visiškai bergždi. Net jei ir nepavyktų apleisti šios netikros tėvynės, kažkas vis tiek turėtų nutikti. Tiesa, nebūtinai gero, tačiau nebūtinai ir blogo. Galų gale man nelabai svarbios pasekmės, svarbiausia, kad kažkas vyktų. Tuomet galėčiau užsiimti to vyksmo stebėjimu, džiaugtis arba graužtis dėl jo eigos, padaryti ilgalaikes arba trumpalaikes išvadas. Manau, kad jausčiausi puikiai. Tuomet tikrai nesusierzinčiau laiptinėje išgirdęs bobučių pokalbį, nerimo ir kančios nekeltų sūpuoklių žvygavimas, šiukšliavežės baritonas, skubrus, nerimastingas kulniukų caksėjimas į ryto asfaltą. Tai va, išsipasakojau. Neįsivaizduoju, ką dar galėčiau pridurti. Nebent, kad nuojautos mane labai retai apvilia. Jei visgi taip nutinka, jaučiuosi sugniuždytas. Niekam nėra malonu prisipažinti klydus. Eilinį kartą įsitikinti, kad matei ne likimo siūlus, o tik bereikšmius jų atspindžius. Tai siaubinga, geriau jau tų nuojautų iš viso nebūtų. Tuomet bent jau galėčiau tartis esąs vienvaldis savo varganos būties šeimininkas. O dabar... Anądien, eidamas iš parduotuvės, mačiau keistą vaizdą. Kiemo vidury, ties smėliadėže, ant lazdos parimusi stovėjo pasibaisėtinai stora boba. Vilkėjo storu vatiniu paltu, ant galvos buvo užmaukšlinta Kalėdų Senelio kepurė. Bet juk buvo gegužės pradžia! Sustojau ir žiūrėjau į ją. Senė nejudėjo, matyt, ilsino įskaudusius sąnarius. Nesunkiai galėjai pamanyti, jog priešais tave ne žmogus, o skulptūra. Beje, tai neturėjo jokios reikšmės, vaizdas vis tiek buvo atstumiantis. Nusigręžiau nuo jos ir norėjau traukti toliau, bet tą akimirką iš senės užpakalio su trenksmu išsiveržė riaumojanti oro srovė. Neslėpsiu, tada vos nesusivėmiau, bet įstabiausia, kad tą pačią akimirką pajutau baisų, savaime nenuslopsiantį geismą. Ne senei, aišku. Negalėčiau dabar ir pasakyti, kam jis buvo adresuotas. Greičiausiai niekam – tokie geismai mane užklumpa labai dažnai. Tiesiog tąkart geismas buvo toks stiprus, kad aš suvis lioviausi mąstyti. Parėjęs namo kritau į lovą ir ėmiau masturbuotis. Nežinau, kiek tai truko, laikas tuo metu neegzistavo. Geismams nuslopus pasijutau apgailėtinai. Siaubingai kalė širdis, krūtinė ir veidas buvo aptaškyti sėkla. Kiek pailsėjęs ėmiau žaisti su savo rankomis. Rodėsi, kad nuo jų pozicijos tiesiogiai priklauso mano savijauta. Aišku, tai buvo iliuzija. Laikydamas rankas delnais į viršų, jaučiausi per daug atviras ir pažeidžiamas, o priglaudęs juos prie paklodės, pajusdavau keistą oro spaudimą, ir aš tučtuojau vėl pakeldavau delnus bijodamas, kad vėliau nesugebėsiu jų atplėšti nuo audinio. Dabar man tai atrodo kvaila. Matyt, dar nesu tiek nusibaigęs, kad įtikėčiau visomis įmanomomis fikcijomis. Visgi norėčiau sužinoti, kas tąsyk man sukėlė geismą. Kalėdų Senelio (arba nykštuko) kepurė, kokias per šventes mėgsta nešioti paauglės, ar iš senės išeinamosios išsiveržęs garsas? Nežinau, sunku pasakyti. Matyt, egzistavo koks nors trečias dalykas, kurį dabar esu užmiršęs. Jeigu taip, tai džiaugiuosi. Niekada nemėgau prisiminti dalykų, kurie vėliau galėtų trikdyti. Ir šiaip gausybės dalykų tiesiog nebepajėgiu prisiminti – pernelyg dažnai antklodės storiu atsitveriu nuo pasaulio ir paties savęs. Kai ko nors neatsimenu, įstengiu būti abejingas. Tai kažkuo primena laimę. Tarkime, tu žinai, kad vakar nutiko kažkas bloga, tačiau nežinai ir niekad nesužinosi kas. Argi ne puiku? Kiek daug nugrimztų į nebūtį nuoskaudų! Kiek iš paskos sekančių šešėlių liautųsi vadinęsi vardais ir pavardėmis! Galvodamas apie tai, jaučiu pasitenkinimą. Gal po dvejų trejų metų, vėliausiai – po penkmečio, prisiminti galėsiu dar mažiau. Atmintis išsaugos tik pačių būtiniausių daiktų pavadinimus – lova, stalas, kėdė, durys...
(Bus daugiau)
7 Upės Mesopotamijoje. (Atgal>>>)
Aliuzija į archajiškus tikėjimus, neva mirštantieji (taip pat aklieji) geba pranašauti. (Atgal>>>)