1. Kaip Jūs vertinate Lietuvą, lietuvius šiandienos pasaulio erdvėje? Kokias regite šalies ateities perspektyvas, o gal – pavojus?

       2. Koks yra šiuolaikinės grožinės kūrybos pasaulis? Kokias tendencijas išskirtumėte? Ar per pastaruosius metus keitėsi knygos, jų statusas ir vertinimai? Kaip apskritai naujausia lietuvių kūryba atrodo pasaulinės literatūros kontekste?

       3. Ką reiškia dabarties visuomenėje būti literatūros kritiku?


       AUDINGA PELURITYTĖ

       1. Nei Lietuvos, nei lietuvių, nei pasaulio nesu pasirinkusi, bet jie man leidžia būti, ir už tai jiems esu dėkinga. Ar dėl to įgyju teisę juos teisti ir vetinti? Galbūt prieš man gimstant kažkas iš aukščiau ir pakišo užpildyti kokią nors asmeninių norų anketą, kažkas aukščiau taukštelėjo ant jos savo štampą, ir štai turiu savo gyvenimo čekį, kurio paslaptingus ženklus vis mėginu ir mėginu perskaityti. Tą padaryti šiandien man nėra lengviau negu vakar, ką jau kalbėti apie „ateities perspektyvas, o gal – pavojus“. Bet klausimas vertas šiurpo: šalies perspektyvos ir pavojai po dvidešimties, dviejų šimtų, trijų šimtų, tūkstančio metų? Lietuviai Marse, kolektyvinių sodų bendrijoje, kaip lietuviams jau įprasta, ravintys dygstančius ridikėlius, arba lietuviai – nykstantys čiabuviai kokiuose nors egzotiškuose dzūkiškų kaimelių simuliakruose, kaip indėnai ar Australijos aborigenai, besifotografuojantys su turistais iš Šveicarijos ar Austrijos už eurą ar du, nes be rusų kalbos jokių kitų taip ir neišmokę, universitetų neišsaugoję, kaipgi tie lietuviai po dviejų dešimtmečių ar dviejų šimtų metų pajėgs išsaugoti savo tapatybę ir užsidirbti pragyvenimui?
       Egipto beduinai jau seniai susitaikę su tokia lemtimi, su kupranugariukais ant rankų, nelyg Betliejaus paveikslėliuose, pozuoja turistams. Jie yra dykumų safario dalis, sudarę sutartis su turistinėmis agentūromis. Pro tris iš cukranendrių supintas bakūžes orus vaikšto genties šeichas, jo sūnus vaišina „Lipton“ arbata, o čadra apsigaubusi viena iš žmonų siūlo mums beduiniškų dirbinių – apyrankių, auskarų, karolių, kurių kiekviename kažkodėl įsispaudęs ženklas: „Made in China“. Taip ir dzūkų ar kokių aukštaičių kaimo vyresnysis galės išdidžiai vaikščioti po mirštančių kaimų teritoriją, kai po grybavimo safario „tikro“ šulinio vandens ten užsuks turtingi ir išsilavinę, savo šalį išpuosėję ir išsaugoję ES žmonės, atvažiavę pasižiūrėti, kaip gyvena civilizacijos aborigenai – dykrų ir šiukšlynų apsupty. Visai galimas daiktas, kad tokio simuliakrinio pasaulio erdvėje bus saugomi lietuvių vaikai, nes tik su jais ir bus įdomu kam nors fotografuotis, o, be fotografavimosi, ką gi jiems ten daugiau būtų veikti? Pajuodusio veido ir pragertomis kepenimis pusamžiui lietuviui būtų sunku net įrodyti, kokia yra jo kilmė, kartais ir aš susipainioju, kur netyčia Lietuvos kaime išlipusi iš automobilio. Aišku, jeigu tų vaikų dar bus, nes šalies, kur per dieną sudega, nuskęsta ar kitaip prapuola tokia gausybė mažamečių, tikriausiai nėra nė vienoje kitoje civilizuotoje šalyje. Sakau civilizuotoje, nes archajinėse kultūrose vaikus saugo paprotinė teisė, civilinės net nereikia.
       Žinoma, mąstant apie lietuvius po dvidešimties, šimto ar dviejų šimtų metų, verta mąstyti ir apie vandenį bei grybus, nes juk aišku, kad tik jie ir būtų kokio tikrai egzotiško bei lietuviško safario dalis. Na, su vandeniu paprasčiau, čia panašiai kaip su „Lipton“ beduinams: mums tiks ir brangaus importinio vandens siuntos plastikinėse talpose, bet kaip bus grybais? Juk miškai, bent jau iš Dzūkijos, vežami vilkstinėmis, ir nakties, ne dienos metu, nes, matyt, vežami nelegaliai. Todėl klausimas esminis – taip ar bus tas grybų safaris, jei tų grybų nebus? Bandelėmis su pievagrybiais prancūzai mus „perspjovė“ jau šiandien, dėl jų tikrai neverta bus čia važiuoti. Rodysime grybų fotografijas iš šių dienų ar džiovintų baravykų liekanas grybų muziejuje? Jei taip, tai jau dabar siūlyčiau nurauti ir tas samanas, kurios dar liko, kad galėtume parodyti, kur ir kaip tie grybai augo. Antraip nebus čia tų safarių, nevažiuos tie užsieniečiai, nedalys po eurą ar du už nuotraukas su išgyvenusiais Lietuvos vaikais. Tai kaip tada tie vaikai išgyvens? Akmenis grauš po dviejų šimtų metų lietuviai? Juk ir dabar grybauja taip, kad lieka plika žemė – samanas atkeldami su grėbliais ir šakėmis. Kita vertus, o gal neverta nusiminti – gal lietuviai mutuos, prisitaikydami prie naujos aplinkos? Gal išgyvens jie aplinkoje be vandens, be medžių, be deguonies. Labai jau ten tie grybai! Gerai jiems bus ir ridikėliai. Ridikėliai Marse, išretėjusios deguonies ir pamėlusių vaikų apsuptyje. Kai pagalvoji, tai koks skirtumas nuo ko jie mėltų – nuo tėvų alkoholizmo, nepriežiūros ir bado savo tėvų žemėje ar dėl deguonies stygiaus Marse. Kai dar geriau pagalvoji – antroji perspektyva atrodo patrauklesnė, todėl jau dabar kraunuosi kuprinę. Lietuviai Marse – pati patraukliausia ateities perspektyva, kelianti kur kas mažiau pavojų negu lietuviai Lietuvoje. Mes ten išgyventume ir be safarių. Gal Marsas – pažadėtoji ateities lietuvių žemė? Kaip kažkada Madagaskaras.

       2. Klausimas apie lietuvių literatūrą ir pasaulinės literatūros kontekstus man labiausiai patinka. Jei redakcija šito neklaustų, vis tiek mėginčiau sau į tokį klausimą atsakyti. Net nežinau, kodėl jis kyla, gal tai mentaliteto dalykai, atitekėję iš kažkokio bendro ikicivilizacinio Europos gyvenimo tarpsnio, kai tautos dar tik skirstėsi į bendrijas, tyrinėjo teritorijas, o tas, kurios labiau patikdavo, užsiimdavo. Gal jis mums, lietuviams, kyla dėl to, kad viena vieta patiko labiau nei kita, bet ta, kur labiau patiko, jau buvo užimta, ir kol mes svarstėme, kaip mandagiau aptarti šį subtilų klausimą su ją užėmusiaisiais, jie mus visai nesubtiliai stumtelėjo ir šalin pravijo, ir, užuot prie šio klausimo grįžę vedybinių ar valstybinių sutarčių formomis, kaip kad juos sprendė šiuo metu Vidurio bei Vakarų Europoje įsikūrę ES piliečių protėviai, nuskausti ir užsigavę likome dūmoti tose žemėse, kuriose štai tokiomis nenumatytomis aplinkybėmis atsidūrėme. Ilgai mes taip stumdomi dūmojome, vis pasiteisindami kokiems užėjėliams, kad lietuviais esame mes gimę, kol pagaliau, ne be Jono Basanavičiaus ir Maironio, Kazimiero Būgos ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, supratome – tai kad ir esame. Ir būkime, kiek tik mums patinka. Bet ar patinka? Kai tik pasijuntame lietuviais esantys, kažkas mumyse pradeda kuždėti, kad dar prieš gimdami mes lyg ir ne taip užpildėme iš aukščiau mums pateiktą anketą, maždaug – tikėjomės kažko kita, kažko kitaip.
       Lietuvio ir pasaulio, lietuvių ir pasaulio kūrybos priešprieša mane visada verčia suabejoti lietuvių savigarba, nes šioje priešpriešoje glūdi labai įdomi mintis, verta Ričardo Gavelio plunksnos. Ši priešprieša liudija, kad lietuviai – tai ne pasaulis, o pasaulis – tai ne lietuviai, kad jie nesutaikomi tarp savęs. Ši priešprieša man padeda apsibrėžti savo tapatybę, labai tolimą bet kokioms modernių tapatybių motyvacijoms. Būti lietuviais – tai nelyginant asteroidui be paliovos suktis atskiroje orbitoje, nepriklausomoje nuo kitų planetų, ką jau ten kitų literatūrų. Būdama lietuve savo ruožtu jaučiuosi esanti visiškai kitokia nei visi kiti Žemės gyventojai, kitaip tariant, jaučiuosi beveik kaip marsietė. Esmi ne Vytautas Kubilius, o ir laikai pasikeitę, ir euroromanai manęs negąsdina, ir europoezija nežavi, ir grožinis pasaulis man dar yra, o jo tendencijas kaip noriu, taip skirstau. Bet kuo labiau skirstau, tuo labiau tos tendencijos nepaklūsta mano lietuviškiems įgeidžiams ir klasifikacijoms. Nes tikriausiai visos literatūros yra savitos nemažiau nei lietuvių, ir jos taip pat nori mums kažką labai svarbaus pasakyti. Ir ne tik dabar, ne tik šiame komunikacijos amžiuje. Jei skaityčiau visomis pasaulio kalbomis ir jeigu skaitymas būtų mano tikroji profesija, už kurią gaučiau atlyginimą (vandeniui ir orui), tikriausiai leisčiausi į aršią diskusiją, gindama arba kaltindama lietuvių literatūrą, nelyginant kokią poziciją pasirinkčiau – pamotės ar motinos, teisėjos ar advokatės. O dabar, kadangi neskaitau nei japonų, nei vengrų, nei kroatų kalba, nei švediškai, vien tik apgraibomis pasičiumpu kokią verstinę knygą, nes ne tik rusiškos, bet ir lenkiškos, angliškos, čekiškos ir visokios kitokios originalios knygos mūsų taip paprastai nepasiekia. Tad ir vertinimai – kuo labiau kategoriški, tuo labiau neverti. Tiesa, prieš vengrės Agotos Kristof (knyga „Storasis sąsiuvinis“) ir kanadietės Margaret Atwood (knyga „Oriksė ir Griežlys“) stabtelti rekomenduočiau, nes jos pasakoja kažką labai svarbaus iš kito, alternatyvaus, asteroido, labai panašaus į mūsiškį, aplinkos ir istorijos. Gal tai reiškia, kad literatūros visatoje mes ne vieniši? Arba jos ne vienišos. Gal tiek ir pakanka žinoti?
       O apie ką Kristof ir Atwood kalba? Jos mums pasakoja apie tai, ką pasakoja mano sutikti beduinai Egipto dykumoje – apie nenugalimą žmogaus troškimą išlikti bet kokia kaina, net ir išstumiant, išduodant, atstumiant kitą. Tas kitas kartais gali būti labai artimas – ne tik žmona arba vyras, sūnus arba sūnėnas, dukra arba sužadėtinė, bet ir šią akimirką aistringą meilę prisiekusi draugas ar draugė. Beduinų istorija – išmirę galingo Egipto protėviai, išstūminėję vienas kitą ne tik gyvųjų, bet ir mirusiųjų karalystėje. Luksoras (buvę Tėbai) – seniai mirusių Egipto karalių šventykla, kurioje amžinybės troškimo ir garbės pomirtiniame gyvenime apakinti faraonai milžiniškų kolonadų labirintą statė kaip nesibaigiantį pranešimą ateinančioms kartoms. Žvelgdami į kiekvienos šių kolonų viršų, turime stipriai užversti galvą, bet kad ir kaip stengtumėmės, jų paliktų iškaltų rašmenų neįmanoma suprasti (neegiptologams), nors jie, be abejo, tikėjosi, kad bus suprantami per amžius. Tikėjosi netgi labai, trokšdami, kad šiuos rašmenis perskaitytų ne tik žyniai, bet ir patys dievai, valdantys faraonišką amžinybę. Ir taip Ramzis po Ramzio kaldino hieroglifus, nepamiršdami jokių savo žygdarbių, o kartušuose – karališkųjų vardų, kol vienas Ramzis, trokštantis išlikti labiau už kitus, nenukaldino savo vardo ant mirusių faraonų vardų ir obeliskų. Štai mums ir pasaulinės literatūros kontekstas – vienas Ramzis vietoj visų kitų. Įsiamžino. Šiandien tai – kraują stingdančių didingų griuvėsių vieta, kur galime pasimatuoti žmogiškąją tuštybę. O aplinkui vien pustomos smėlio dykumos, kuriose erdvės savo gyvenimui be paliovos ieško nei rašto, nei hieroglifų, nei pasaulinio literatūros konteksto nepasigendantys beduinai. Regis, mums, lietuviams, vis dėlto pavyko labiau, nors iš užpildytos anketos prieš gimimą tikėjomės ir geresnių rezultatų. Palyginti su beduinais, mūsų čekio nustatyta obligacija yra palankesnė gyvybei išlaikyti. Jeigu užgniaušime garbėtroškos ir nekantrumo jausmus, kaip moko Kristof ir Atwood, ir sustiprinsime bendražmogiškąsias gyvenimo pajautas, dar turime šansų išlikti. O argi pati geriausioji lietuvių literatūra mus moko ko kito?

       3. Dabarties visuomenė man tokia pat nepažini kaip ir autobusų, traukinių ar maršrutinių taksi stotyje dūzgianti žmonių minia: jie tikriausiai turi savo džiaugsmų ir rūpesčių, o aš nejaučiu pareigos jiems pranešti, kad elgtųsi atsargiai, nes jų aplinkoje gali būti literatūros kritikų. Jeigu ir praneščiau, manau, jie per daug dėl to nesijaudintų, nes literatūros kritikai nedalija nei labdaros, nei pašalpų, nebent patys jų pageidauja. Kita vertus, literatūrinė Lietuvos statistika rodo, kad rašo kone didesnė dalis šiandieną skaityti mokančių lietuvių, todėl kitą kartą, akis į akį susidūrus su dabartine visuomene, kritikuoti linkusiam kritikui ar kritikei verčiau būtų neišsiduoti – ką gali žinoti, gal imsi ir susidursi su kokiu nors sukritikuotos knygos autoriumi. Literatūros kritikui geriau būti neišsiduodant, kokiame nors uždarame instituto ar universiteto rezervate. Kultūros ir švietimo politika yra tokia, kad vandens ir oro mes gauname saikingai – gyvybei išlaikyti būtinomis normomis. Vietos asmeninėms piramidėms ir obeliskams kiek nori, neištyrinėtų pergamentų – tūkstančiai, ir ateityje jų tik daugės, o jei tik pradeda dirbti didesnėmis apsukomis, žiūrėk, deguonies jau ir pritrūksta. Kuo ne Marsas?


       MARIUS BUROKAS

       1. Lietuviai tapo laisvesni, išsibarstė po visą pasaulį ir Europoje dažnai nebesijaučia provincialai. Tačiau tai tik viena medalio pusė. Kita vertus – klesti cinizmas ir nepakantumas kitokiai odos spalvai, kitokiam tikėjimui ar kitokiam mąstymui. Lietuviai veržiasi į Europą, tačiau dažnai neturi ko ar nemoka to, ką galėtų, pasiūlyti, nesugeba prisistatyti patys ir pristatyti savo šalies. Nemoka suprasti kitų žmonių.
       Galima dejuoti, kad lietuviams rūpi tik pinigai, emigruoti į Airiją ar Angliją, tačiau po truputį ryškėja ir kiti procesai – grįžtama namo. Vieni grįžta užsidirbę, kiti – baigę mokslus; jau imama suprasti, kad galima dirbti ir Lietuvos labui.
       Nenoriu būti dar vienas pesimistas, pritariantis visuotiniam pesimizmo chorui. Juk reikia paieškoti ir šviesesnių pusių, nors tai, turiu pripažinti, sunku.
       Pavojų daug: man jau dabar neramu, kaip besiriedami, besiginčydami ir sudarinėdami įvairiausias keistas neveiksnias komisijas pasiruošime pateikti Vilnių kaip 2009-ųjų kultūros sostinę? Laiko juk lieka vis mažiau...
       Neramu dėl griaunamo senojo Vilniaus, vis mažiau lieka pažįstamų ir jaukių erdvių ir vis daugiau kyla visokių naujų prekybinių zikuratų, prikimštų prabangių parduotuvių, kurios, susidomėjimui atslūgus, dažnai stovi tuščios, o paskui tyliai bankrutuoja.
       Visa tai – truputį vienašališka, nes, gyvendamas Vilniuje, nejaučiu provincijos gyvenimo pulso. Sostinę pasiekia tik gandai ir kraupios laikraščių antraštės. Kita vertus, džiugu, kad pastaruoju metu menas, ypač dailė, skulptūra, nebesitelkia tik vienoje vietoje, keliauja po Lietuvos miestus ir miestelius, ir šiuo požiūriu provincijos galerijos gyvena gana aktyvų gyvenimą, dažnai netgi įdomesnį negu Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje.
       Apskritai, mano nuomone, mūsų šaliai nėra daug perspektyvų: arba likti dulkėtu ir uždaru etnografiniu muziejumi, arba tapti Europos pasienio provincija, kurią pasiekia tik atskiri absurdiški potvarkiai iš tolimo centro ir kurią saugo nuobodžiaujantys svetimi kareiviai, čia regintys vienintelę pramogą – pasimušti su vietiniais dėl vietinių mergų. Gaila, bet kol kas nieko nedarome, kad taptume savita, nors truputį įtakinga Europos valstybe.

       2. Pilkšvas tas pasaulis. Daug įdomesni procesai vyksta rimtosios ir populiariosios literatūrų susikirtimo taške. Jeigu ir gimsta kas nors nauja, tai tik tenai. Iš pripažintų literatų dažniausiai gauni tai, ko tikiesi – gerą, skaitomą literatūrą, tačiau nuspėjamą. Paprašytas paminėti kokią nors geresnę šių ar praėjusių metų knygą, dažniausiai ilgam nutylu.
       Na, šiemet buvo „užsukta“ ilga reklaminė geriausiųjų knygų penketuko kampanija. Tik kaip visada rinkusiųjų knygas literatūrologų ir eilinių skaitytojų sampratos labai tolimos viena kitai – juk paprastas žmogus gal ir paskaitys G. Dauguvietytės knygas, tačiau tikrai neims į rankas A. Jakučiūno romano.
       Dėmesį literatūrai arba tam tikram autoriui paprastai eskaluoja tik mada (įžymybės ar dainininko parašyta knyga) ir, deja, kurio nors autoriaus mirtis. Štai tada knygas mes perkame ir skaitom arba nusipirkę bent į lentyną pasidedame.
       Nykiai atrodo ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos „Pirmosios knygos“ serija. Man regis, žūtbūtinis noras kasmet išleisti ir poezijos, ir prozos knygelę – nieko gero. Kas iš tos kiekybės, jei kartais šias knygeles net gėda atsiversti? Jei nėra tinkamų pretendentų – kam leisti menkavertę rašliavą? Jau geriau tam skirtus pinigus panaudoti antrą ar trečią knygą leidžiančiam autoriui finansuoti.
       Gera vertimų iš užsienio kalbų padėtis: išverčiama daug gerų, naujų, svarbių knygų.
       Patys itin garsių vardų neturime, tačiau mūsų literatūra, ypač poezija, verčiama į kitas kalbas ir, reikia tikėtis, skaitoma – ar galima daugiau ko norėti?

       3. Šiuolaikinėje visuomenėje būti literatūros kritiku keblu. Kritikams buvo daug lengviau, kai egzistavo tvirti orientyrai, o ne tik telkšojo tiršta „postpost“ bala. Tačiau negalima nepastebėti, kad šiuolaikinės literatūros kritikos Lietuvoje raiškos laukas platus: nuo „senosios mokyklos“ atstovų iki Castoro ir Polluxo, drumsčiančių literatūrinius vandenis ar tiesiog drumsčiojančių į juos.
       Jei paklaustumėte, koks turi būti literatūros kritikas, atsakyčiau: tiesiog pastabus, kiek įmanoma – nešališkas ir, svarbiausia, nepaisantis tokio nemalonaus, kartais net šlykštaus tarpusavio ryšių, pažinčių ir vieno kitam teikiamų paslaugų voratinklio, kuriame įsipainiojusi mūsų kultūra. Ir, žinoma, nesiveliantis į tarpusavio rietenas. Šiuo metu Lietuvoje, manau, labiausiai trūksta šmaikščios kritikos – nesiplūstančios, kuri smagiai, išmoningai ir net su humoru pristatytų ar analizuotų knygas.