V a h a g n a s   G r i g o r i a n a s  – armėnų rašytojas; 1942 m. gimė Jerevane, 1964-aisiais baigė Jerevano universitetą, kur studijavo filologiją. Nuo 1995 m. gyvena Lietuvoje. Išleido septynias apsakymų ir apysakų knygas, kuriose analizuojamos moralinės ir psichologinės problemos. Romane „Priešaušrio tamsa“ (1984) vaizduojami sudėtingi Armėnijos žmonių likimai istorinių lūžių metu. Naujausiame jo apysakų ir apsakymų rinkinyje „Paukščio siela“ (2002; Armėnijos rašytojų sąjungos premija už geriausią metų prozą) satyros, fantastikos ir parabolės priemonėmis atskleidžiami kintantys naujausių laikų žmonių santykiai, yra lietuviškų motyvų. Nemaža jo kūrinių išversta į kitas kalbas. Į armėnų kalbą išvertė J. Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metą“ ir J. Baltušio „Sakmę apie Juzą“ (kartu su žmona N. Grigolavičiūte). 

VERTĖJA   

 



Iš armėnų k. vertė Marytė Kontrimaitė

 

 

       Iš namų jis pabėgo netikėtai – išėjo į krautuvę ir neparėjo, tai kitą rytą sužinojau iš jo žmonos, paskui ir jis pats patvirtino. Sako, iš gatvės įėjęs į mūsų kiemo tarpuvartę, tiek čia to ėjimo – daugiausia dvidešimt žingsnių, ir išnėręs pro kitą pusę, sakytum, iš kokios kosminės juodosios skylės: mūsų kiemas, namas, laiptinės – staiga viskas jam pasirodė tiek nepažįstama arba, atvirkščiai, pažįstama, kad, užuot įėjęs į savo butą devintame aukšte, palypėjo dar penkis aukštus, iš ten – ant stogo, kur, sako, dabar būsianti jo buveinė. Ant stogo, sako, vėjas pučia, susirado šiokią tokią užuovėją už tos sienos, kurioje įtaisyti kaminai, ir atsišliejęs sienos atsisėdo, pirkinių maišelį pasidėjęs tarp kojų. Nuo pat ryto jie buvę alkani, sako, tik vėlai vakare žmona teikėsi iš savo neliečiamųjų atsargų ištraukti tūkstantinę, sviesti jam į veidą. Pravėręs maišelį ir užuodęs šviežos duonos ir lieso sūrio kvapą jis pasijuto esąs niekšas,
dėl to patyręs nemenką pasitenkinimą. Pusę duonos kepalo ir ketvirtadalį sūrio prarijęs iš karto, paskui, nepaisydamas troškulio, pasikišęs po galva porą plytų, dėl minkštumo ant viršaus uždėjęs maišelį ryžių (aišku, ant stogo jų neišsivirsi), susigūžė po striuke ir pabandė užmigti. Sako, jam tai pavyko, visai netikėtai iš karto, kur kas greičiau negu savo lovoje pastaraisiais metais. Kol surado didžiuosius ir mažuosius Grįžulo Ratus (prieš porą dienų mano mažylis sūnus kaip tik juos man parodė), kol ieškojo Svarstyklių žvaigždyno (kurio nerado), akys pačios užsimerkė.
       Žmonės sako, kad kruša plaka tą pačią vietą, bet nepanašu, kad jam tos krušos būtų kliuvę; jei kam kliuvo, tai – man, nes šiaip kurių galų vos prašvitus man reikėjo atsidurti prie krautuvės durų. Ten ir išvydau – jo žmona per gatvę bedrožianti. Man, žinoma, būtų buvę kur kas maloniau pamatyti jį patį, bet ką darysi, tebus žmona, ir taip mandagiai sakau: „Labas rytas“; ir mandagiai klausiu: „Kaip gyvuoja ponas Vahinakas?“ – nes, ko čia slėpti, jo lūkuriavau, maniau sau: jei kas ir duos porą šimtinių dramų
1, tai tik jis. Maniau, dar truputį pakentėsiu, o kai dorai prašvis, nueisiu ir pasibelsiu į jo duris, gal duos kiek nors. Žinoma, skolon. Bet jo žmona sausai atkirto, kad ponas Vahinakas šiąnakt neparėjo namo. „Kad tik nebūtų jam ko nutikę“, – aišku, tai aš sakau, bet ji jau į krautuvę įėjo. Išėjo nešina pilnu pirkinių maišeliu, ir jame ne tik duonos, sūrio ir ryžių būta, – tai, žinoma, paskui pagalvojau, kai Vahinakas papasakojo, kaip vakar vakarieniavo. Buvo jau po pusiaudienio, kai mano mažius atnešė žinią, jog Vahinakas sėdįs ant stogo. Kiek kartų jam kaliau, kad ant stogo nesikarstytų, taigi vėl su vaikiščiais išlindo ant stogo ir ten išvydo Vahinaką. Apsiaviau batus (prastai jaučiausi, todėl buvau atgulęs) ir patraukiau aukštyn. Maniau, Vahinakas bus nuklydęs „į šoną“, todėl dabar nedrįsta žmonai pasirodyti, ir ketinau jam pasakyti, kad vyriškumas – ne pas panas užklysti, o paskui namo pareiti. Nuėjau, žiūriu – jis apsirengęs, susitvarkęs sėdi ant kėdės, o kėdė – tik su trim kojom. O jis – nieko, sakytum, tai paprasčiausias dalykas, sakytum – užėjau į jų namus, ir jis vos mane išvydęs sako: „Ateik, ateik, Vaharšakai, pažvelk, koks čia puikus vaizdas“. Mano vardas Vaho – taip mane vadina, taip ir pase parašyta, bet jis, kai prieš dešimt ar dvylika metų atsikraustė į mūsų namą, vos susipažinęs su manim nusprendė, kad jei mano pilnas vardas (Vahinakas) ne kaip jo, vadinasi, turėčiau būti Vaharšakas, o aš neprieštaravau, nors skambėjo panašiai kaip Vaharšapatas2. „Taigi, – sako, – tokioje erdvėje žmogaus širdis atsiveria, o mes kaip žiurkės tūnom savo urvuose ir graužiam, graužiam“. – „Apie žiurkes, – atitariu, – gerai išsireiškei, nors gal ir gaila būtų, jei pinigingas žmogus apetito neturėtų, bet kodėl, – klausiu, – tavo kėdė tik su trim kojom?“ – „Jeigu ir trečiosios nebūtų, – sako, – nebūtų galima nusėdėti, Vaharšakai“. – „Kas be ko, nekvailai kalbi, bet geriau išsiimk tą akmenį iš užančio ir eik namo“. – „Negaliu, – sako, – jei nulipsiu, uždusiu“. – „Ėhė, – juokiuosi, – mes dūstam lipdami aukštyn, o tu – žemyn. Kas aš toks, – sakau, – kad tave mokyčiau, bet eitum namo, žmona pavaikščios kelias dienas susiraukusi, paskui – atsileis; jei nori žinoti, iš karto reikėjo tau pareiti, bet ir dabar nėra vėlu, pasakysi, – juokiuosi, – kad prieš pareinant širdis panūdo grynu oru pakvėpuoti“. Aš vis dar maniau, kad jis „į šalį“ buvo patraukęs, o jis – tik pamanykit! – visą naktį praleido ant stogo. „Ar girtas buvai?“ – klausiu. Sako: „Ne“. – „O jei ne, tai ko namo nėjai?“ – „Taigi paaiškinau, Vaharšakai, – sako, – dūstu, oro trūksta“. – „Nieko, pamažėle nulipsim, kiekvienoj laiptų aikštelėj pailsėdami“. – „Tu šiandien į save nepanašus, Vaharšakai, – sako atsidusdamas, – sunkiai susigaudai“. Aš, tiesą sakant, įsižeidžiau. Man tegul šneka, kas ką nori, tik ne tai. „Aha, pone Vahinakai, – sakau, – sunkiai susigaudau. Būtum kaip aš visą rytą tuščiai prastypsojęs prie krautuvės durų, nė tiek nesusigaudytum.“ Jis geras žmogus, juk ne veltui sakau: išrausė kišenes, iškrapštė gal porą šimtų dramų: „Ar tiek užteks?“ – „Padarysim, kad užtektų, pone Vahinakai, gal atnešti, kartu išgersim?“ – „Ne, – sako, – jei gali, atnešk man vandens, jau nuo vakar troškulys kamuoja“. – „Jei valgei mūsų krautuvės sūrio, kaip netrokši. Tu čia dar truputį vaizdu pasigrožėk, aš tuoj sugrįšiu“. Nusileidau žemyn, mažne šimtą dramų ir pats turėjau, pridėjau, nupirkau ketvirtainį buteliuką, įsibrukau užantin, užsukau namo – mūsų butas pirmam aukšte, – plastikinį ar kokį ten pusantro litro butelį pripyliau vandens, pasikėliau aukštyn. Tą butelį traukte ištraukė man iš rankų, – tai tikrai buvo labai ištroškęs, – užsivertė ir kliukina. Aš savąjį butelaitį atkimšau,
gerą gurkšnį patraukiau. „Va dabar, – sakau, – pone Vahinakai, matau – kaip ten sakei? – vaizdas puikus; mūsų pirmame aukšte, pavyzdžiui, Masisų3 nepamatysi, tik Hamo garažą. Verta kartkartėm čia užlipti, žmoniškai atsisėsti, gražiai pasišnekučiuoti, kad, kaip sakei, širdys atsivertų“. – „Prašom, – sako, – ateik, kada tik panorėsi“. – „Tai yra – kad ir kada ateičiau, čia būsi?“ – „Kol kas, – sako, – čia būsiu“. – „Matyt, labai tau patiko ši minkšta vietelė“. – „Ne, – sako, – nelabai minkšta, bet manęs labai neišvargino“. – „Pone Vahinakai, iš pažiūros neatrodai galintis bet kur nugriūti ir užmigti“. – „Ir man iš pradžių buvo neįprasta, – sako, – bet vos pakilau skristi, visus nepatogumus pamiršau“. – „Atsiprašau, pakilai – ką daryti?“ – „Skristi, – sako, – visą naktį skraidžiau“. – „Aha, – sakau, – skraidymas – smagus dalykas, ir aš sapne tokių dalykų pridarau, kad griūk iš koto!“ O jis: „Ne, ne, Vaharšakai, tai nebuvo paprastas sapnas, ko gero, pranašingas“. – „Tai papasakok, jei prisimeni“. – „Paprastai, – sako, – neatmenu, bet šitą prisimenu nuo pradžios iki galo: pirmiausia skridau virš mūsų Trečiojo kvartalo, aš juk ten gimiau ir užaugau. Iš mokyklos pabiro mano klasiokai ir klasės vadovas su jais, žiūrėjo ir vienas kitam rodė: „Žiūrėkit, žiūrėkit, Vahinakas skrenda!“ Paskui jie ėmė man rankomis moti, ir aš supratau, kad atsisveikina. Turbūt matei, kaip didieji paukščiai nutupia, taip ir aš nusileidau prie jų, spaudžiau iš eilės jiems rankas, bet atsistoti ant žemės nepavyko – vos paliesdavau koja žemę, iš karto kildavau į orą, o klasės vadovas pasakė: „Dabar suprantu, kodėl nė minutės nenustygdavai vietoj, skrisk, jei tavo toks pašaukimas, sėkmės tau“. Įkvėpimo pagautas, – tęsė, – vėl pakilau, nulėkiau link savo namų, ilgai sukinėjausi virš sodo, niekaip negalėjau atsiskirti nuo tėvų, bet ir jie man iš apačios rankomis mojo: „Skrisk, sūneli, keliauk kuo aukščiau ir kuo toliau nuskrisi, tuo daugiau mums džiaugsmo“. Ir aš atsisveikindamas apsukau paskutinį ratą ir nuskridau, o kai truputį vėliau atsigręžiau, nebebuvo nei mūsų namų, nei sodo; toje vietoje – degalinė, supratau, kad ir tėvų nebėra – mirė, nuliūdau, žinoma, bet negalėjau nutraukti skrydžio, – juk tai buvo jų priesakas. Skridau, – sako, – Vaharšakai, ne tik per erdvę, bet ir per laiką, skrydžio metu mūsų miestas vis keitėsi ir kol pasiekiau centrą, pasidarė toks, koks yra dabar. Ištiesęs rankas, – sako, – kaip sakalas sukau ratus virš Centrinės aikštės, žvelgiau žemyn ir mano širdis džiūgavo, bet staiga giedra diena išsyk aptemo, naktimi pavirto, nedaug trūko, kad galvą pamesčiau, bet apačioje išvydau šviesas, paskui – danguje žvaigždes ir pamaniau, argi svarbu – diena ar naktis, kai esi namie. Vaharšakai, – sako, – mūsų miestas ir naktį yra gražus, aš vėl sklandžiau ir gėrėjausi, kai staiga užgeso visos šviesos žemai ir aukštai“. – „Apačioje, suprantama, – būna avarijų ar ko, – čia jau aš sakau, – bet kad vienu mirksniu dangų debesys aptrauktų – neįtikėtina, turbūt kažką supainiojai, pone Vahinakai“. – „Vaharšakai, aš juk tau pasakoju sapną“. – „Atleisk, – sakau, – pamiršau“. – „Vienu žodžiu, – sako, – visiška tamsybė iš visų pusių, pirštu į akį durk, nepamatysi, bet negi dabar nukrisiu, užsimušiu, galvoje tik viena mintis – turiu skristi, tuo ir pasidrąsinau“. – „Labai teisingai galvojai, – pritariu, – ore buvai, priešais – nei sienų, nei duobių, nei atsitiktinių praeivių – važiuok, atsiprašau, skrisk kur panorėjęs, o tai sykį naktį važiuodamas patekau į tokį rūką, kur, kaip tu sakai, – durk į akį, nepamatysi, dar kaip tyčia tolimųjų šviesų žibintai sugedo, tai įsivaizduok…“ – „Vaharšakai, – sako, – ar leistum pabaigti?“ – „Na žinoma, mielasis, pasakok toliau, tiesiog labai netikusi buvo diena, todėl prisiminiau“. – „Nežinau, – sako, – kaip tą dieną išsisukai, paskui papasakosi, o man ėmė darytis keisti dalykai“. – „Nėra ko pasakoti, pasitraukiau dešinėn, sustojau, atguliau ir numigau, kol prašvito, rūkas išsisklaidė. Skrendant, matyt, tas blogumas tėra, kad nepasitrauksi į pašalį, pasakok toliau, mielasis, aš klausau“. – „Vienu žodžiu, – sako, – nebegaliu paskristi: rodos, nepavargau ir kaip skristi neužmiršau, bet kad ir ką darau, krentu žemyn. Lyg kas temptų mane už kojų. Sakytum, kažkas mane gyvą ryja. Krentu ir krentu, turbūt įsivaizduoji, koks siaubas sugniaužė širdį, staiga pajutau, kad mano kojos į kažką klimpsta, gal į pragaro smalą, gal į paprastą pelkę. Tai jėgų man nepridėjo. Bet pamaniau, – sako, – nenorėčiau, kad mano pirmas skrydis būtų ir paskutinis. Ir pradėjau centimetras po centimetro kilti, nežinodamas kur ir kiek, kol tas kažkas paleido mano kojas ir pajutau tokį lengvumą, kaip dar niekados iki tol. Tuo metu apačioje sužibo šviesos, viršuje – žvaigždės. O truputį vėliau, kai aš jau sklendžiau išskėtęs rankas ant oro pagalvių, ėmė švisti. Vaharšakai, – sako, – tai buvo stebuklas, iš tokio aukščio Ararato niekad nebuvau matęs, sakytum, du brangakmeniai užgimtų iš tamsos. Mano širdis galutinai nurimo; saulė kilo aukštyn, aš nuskridau ir nusileidau ant mūsų stogo. Ir pabudau. Ir dabar va sėdžiu, žiūriu į Araratą, į mūsų miestą ir kartkartėmis pajuntu nerimą. Gaila, Vaharšakai, kad tu nemoki aiškinti sapnų, – sužinočiau, ką šitas mano sapnas reiškia“. Jis man apie sapną šneka, o aš dėbsau į jo kojas. „Pone Vahinakai, atsiprašau, tavo batai ir kelnių apačia labai jau purvina“. – „Taip, – sako, – ir aš stebiuosi, gal įeidamas į mūsų tarpuvartę?..“ – „Dar kartą atsiprašau, mūsų tarpuvartė gal ir ne švariausia mieste, bet ne tokia baisiai purvina“. – „ Ką nori tuo pasakyti?“ – pašnairavo į mane. „Kai skraidei, – sakau, – o paskui vis žemyn smukai, buvai su batais ir su kelnėm?“ – „Tai negi be kelnių skraidžiau?“ – „Neįsižeisk, – sakau, – bet jei kas kitas paklaus?“ – „Vaharšakai, esi pavojingas žmogus“. – „Ne, nesu pavojingas, tik noriu miego“. Ketvirtinis butelaitis – ne kažkas, bet, žinoma, saulėkaitoje, ant tuščiųjų... „Eisiu, – sakau, – nusnūsiu mažumą, o tu apsivalyk. Paskui pažiūrėsiu, kaip tu čia.“
       Nubudau bene septintą. Išbudino žmonos ir dviejų kaimynių balsai. Maniškio Vahinako plunksneles kedeno. „Prikąskit liežuvius, – sakau, – žmogų širdis ten patraukė…“ Aš taip suprantu: jei žmogaus širdis ko trokšta, turi tai daryti, nesvarbu, ar tai teisinga, ar ne. Nedaryti – didesnė klaida, nuo to gali susirgti, tapti bėda ir sau, ir aplinkiniams. Žinau iš patirties. Dabar va bandau joms tai įkalti į galvas, nesiseka. Kur įkalsi, galva taigi moteriška. Jų rūpestis – jos pačios, namai ir vaikai, to negana, dabar ir Vahinako žmonos bėda parūpo. „Jei tokia
gera moteriškė, – sakau, – tegu vieną dieną ima ir nuneša viralo jam į viršų, tik penki aukštai, ir liftas, ačiū Dievui, jau antra diena veikia“. – „Kaip nuneš, – sako, – vargšė moteriškė iš gėdos duris užsirakino, niekam neatidaro“. – „Savęs žiūrėkit, ta jūsų vargšė moteriškė vos prašvitus visą krautuvę supirko, namo partempė, dabar sėdi ir kemša“. Kaimynės išsinešdino, matyt, mano žinią dabar jau visiems perpasakoti, o maniškė ėmė mane graužti: „Ta begėdė Vahinako žmona, kuriai nusispjauti į savo vyrą, gyvena kaip ponia, o aš visą dieną plušu, aplink tave šokinėju ir esu tik šuns vietoje“. Žodžiu, namie trūksta ir to, ir ano. O man vėl gerklė perdžiūvo, galva plyšta… „Vieną protingą žodį pasakai, dešimt – kvailų, užsičiaupk, moteriške!“ Stačiomis kažką įsimečiau į burną, vos prarijau, išėjau laukan, matau – moterys dar geros, tik liežuviais mala, o vyrai jau susirinkę tariasi, svarsto, ką daryti. „Ką galim daryti, – sakau, – einam, čiumpam į glėbį ir parsinešam.“ Ketvirtame aukšte gyvena toks vienas Ikyreiva, paskirtas butų savininkų bendrijos ar dar kokios nesąmonės pirmininku, tai jis pareiškė, neva čia rimtas dalykas, nevalia kiekvienam leisti daryti, kas šaus į galvą, namas skirtas visų bendrabūviui, reikią pranešti seniūnijai. Bet mūsų name Vahinakas buvo gerbiamas, vienu metu kaimynai iš džiaugsmo kvaišdavo, kai jis dovanodavo savo knygas, jo knygų nėra turbūt tik mūsų bute, na aš nesu knygius, tai nei įsižeidžiau, nei kitiems pavydėjau. Taigi Įkyreivos viauksėjimo niekas nepaisė, jis užsisiuvo ir su visais – buvom gal šešiese ar septyniese – patraukė į viršų. Žinoma, ir jo žmona kartu. Užlipom ant stogo, žiūriu – Vahinakas tebesėdi ant tos trikojės kėdės kaip sėdėjęs. Jei kelnių klešnės ir batai nebūtų nuvalyti, sakyčiau, kad nuo tada, kai išėjau, jis nė nepajudėjo iš vietos. Mūsų kaimynai, kad ir ką sakytum, mažumą netašyti, dorai net nepasisveikinę išsyk: „Nagi, kaimyne, kokia čia naujovė, ką čia darai?“ – „Sėdžiu“, – sako Vahinakas. „Kitur vietos neradai, čia turi sėdėti?“ – „Čia oras tyras“. – „O apačioje, vadinasi, netyras?“ Mano Vahinakas mandagiai: „Nesakau, kad netyras, tiesiog čia lengviau kvėpuoti“. – „Gana, jau to nebus, negražiai darai, buvai gerbiamas, rimtas žmogus“. O Įkyreiva dar įkišo trigrašį, girdi: „Mūsų namo garbę žemini, Vaho“. Negana, kad mano galva plyšta, dar šitas apie garbę tauzys, visą įsiūtį išpyliau ant jo galvos: „Pirmiausia, jei tau reikia Vaho, tai Vaho esu aš, o šito žmogaus vardas Vahinakas, ponas Vahinakas“. Kad nebūtų per daug nusileidęs, apsimetė neišgirdęs „pono“ ir vėl: „Ar suprantate, Vahinakai, vaikai jus matė, išsigalvoja tūkstantį niekų, plepa, gandus nešioja“. – „Kad juos kur šimts tuos vaikus ir jų tėvus, – sakau, – jų čia nė padujų neturi būti, pasipainios man kuris, ausis nusuksiu, nepažiūrėsiu, kas kieno vaikas!“ Kai man taip bloga, su manim geriau neprasidėti. Įkyreiva irgi nukreipė kalbą, ištempęs kaklą apsidairė, lyg pirmą kartą matytų: „Kiek nuosavų namų pridygo aplink mus!“ Tikra tiesa – pridygo, kalba pasisuko apie tai, ar gerai, kad pridygo, ar blogai, ir už kokius pinigus, kuris namas kieno, ypač va tas, raudono tufo triaukštis. Paskui šneka užėjo, kad mūsų laiptinės aikštelės labai nešvarios, aplink namą purvina, kol dar neprasidėjo vasaros karščiai, reikėtų kokį šeštadienį surengti talką. Jau jie pasijudino eiti žemyn, manasis Vahinakas, kurį jau buvo užmiršę, – girdi, ir ant stogo nešvaru. Čia Įkyreivos pati įsikišo: „Aršakai, juk tai mūsų kėdė“. Aršakas, tai yra Įkyreiva: „Na mūsų, ir kas, ar ne tu sakei – išmeskim?“ – „Kad būtume ketinę išmesti, būtume nunešę žemyn, sakiau, tegul čia pabūna, gal kada nors sutaisysim“. Man kraujas tik ūžt į galvą: „Tai ką, – sakau tai bobai, – ar atėjai kėdės pasiimti?“ O toji: „Ne, tik sakau, kad čia mūsų kėdė“. – „Kad ir jūsų, bet be vienos kojos“. – „Buvo, – sako ji, – mes ir koją užnešėm“. – „Aš tos kojos nemačiau“, – sėdėdamas teisinasi Vahinakas. „Turi būti, – sako, – Aršakai, pažiūrėk ten, aš gerai prisimenu, kad koją atskirai atnešėm“. – „Atskirai atnešėt, atskirai ir išnešit, o dabar, – čia jau Vahinakui sakau, – atsistok minutėlei“. – „Jei atsistosiu, – sako, – nuvirs, tai aš savo svoriu ją išlaikau“. – „Nieko, tegul nuvirsta, tu atsistok, tegu nešasi, tuojau pat iš savo namų atnešiu tau kėdę su keturiomis kojomis“. Tikrai būčiau atnešęs, nors paskui žmona mane gal metus būtų graužusi, bet čia Įkyreiva įsiterpė: „Gana, Manika, dabar kalba ne apie kėdę“. Visi nusileido – ir aš su jais. Antrame aukšte turim gerą kaimyną, labai vykęs vyrukas, abu užėjom pas jį. Mažumėlę pašnekėjom apie Įkyreivą, mažumą – apie Vahinako žmoną. Jis pritarė man, žadėjo: jei Įkyreiva dar kabinėsis, kartu palaikysim Vahinaką, nes jis padorus žmogus, ir dėl jo žmonos sutarėm – kas čia tokio, kad išėjo iš namų, ne pas kokią meilužę iškeliavo, tik penketą aukštų palypėjo, kaip galima nenueiti pas jį, nebandyti prišnekinti, kad grįžtų namo, o jei ir neįtikintų, taigi tavo žmogus po atviru dangum – visokiausių poreikių gali turėti, taip žodis po žodžio, jis turėjo butelioką, išdažėm pamažėle, kai parėjau namo, jau buvo vėlus metas, kritau ir užmigau, Vahinaką aplankiau tik rytą.
       Aš tik spėjau ištarti „labas rytas“, o jis man: „Vaharšakai, ar žinai, naktį kažkas šaudė“. – „Negirdėjau, – sakau, – buvau giliai įmigęs“. – „Iš pradžių šaudė prie pat mūsų namo. Kol pabudau, kol priėjau prie stogo krašto, jau pyškino kitame gatvės gale“. – „Čia bus buvę tie naktiniai šaunūs vyrukai, – sakau, – užgeria, smegeninės įkaista, išsitraukia pistoletus, pykšteli kartą kitą į orą, nekreipk dėmesio“. – „Ne, tai buvo ne pistoleto šūviai“. – „Tai ką – gal turkai buvo į miestą įsiveržę?“ – „Vaharšakai, taip neskaniai nejuokauk“. – „Atsiprašau, bet mums tik tokios bėdos ir betrūksta“. – „Man rodosi, šaudė šautuvais“. – „Jei šautuvais, tai turbūt šunų medžiotojai“. – „Kokie dar šunų medžiotojai?“ – „Tai ar nežinai, – sakau, – kad meras įsakė išvalyti miestą nuo benamių šunų?“ – „Ką tu šneki, Vaharšakai, ar galima šunis šaudyti?“ – „Benamius šunis“. – „Bet jie – taip pat gyvi sutvėrimai“. – „O ką daryti, – klausiu. – Negi leisi, kad užplūstų ir mus pačius suėstų?“ – „Ne, – atsako, – su benamiais šunimis kovoti galima žmoniškesniais būdais“. – „Na jau, pone Vahinakai, mes patys žūvam, o tu
dėl šunų kremtiesi?“ – „Moralė, Vaharšakai, nuo smulkmenų prasideda, nors šuo, mano nuomone, visai ne smulkmena“. Matau, kad ne, su juo nepasiginčysi, sakau: „Tiek to, nuo liežuvio nusprūdo, nežinia, kas ten šaudė, o tu širdijiesi, geriau sakyk, kaip šiąnakt miegojai?“ – „Tie šūviai šiek tiek sutrukdė, o šiaip, ačiū, nieko“. – „Tai sakyk, ar vėl skraidei?“ – „Žinoma, – sako, – neaišku, kiek dar čia išbūsiu, nenoriu nė vienos progos praleisti“. – „Tai pasakok, įdomu“. Truputį nerūpestingai šneku, nes su tuo vyruku iš antro aukšto dar vakar vakare buvom sutarę, o jis, šaunuolis, nepamiršo, prieš eidamas į darbą man šūktelėjo, nuėjom, netoliese yra tokia nebrangi vietelė, po šimtą gramų „labo ryto“ išmetėm. Aš jam pasakiau: „Šiandien tebus tavo sąskaita, kitą kartą – mano, vieną „labą rytą“, brolau, lieku tau skolingas“.
       „Neturiu ko ypatingo pasakoti, – sako Vahinakas, – skraidžiau sau, ir tiek“. – „Ar vėl į bėdą nepatekai?“ – „Ne, vakar, matyt, buvo išbandymas, kurį vienaip ar kitaip turėjau pereiti“. – „Aha, šiandien tavo kojos švarios“. – „Taip, švarios, – sako, – bet tu bijok Dievo, man gerklė perdžiūvo, atnešk vandens, nuo vakar troškulys kamuoja“. Labai susigėdau, aš ne koks beširdis, paėmiau butelį, jau ėjau namo, bet keturioliktame aukšte tokia daugiavaikė motina kažkokį patiesalą bedulkinanti, padaviau jai butelį, sakau: „Pripilk pilną“. – „Ar čia tam prietrankai?“ – klausia. „Tai ar tau tinka, sesute, pravardžiuoti žmogų?“ – „Bijau, – sako, – dar nulips, ką mano vaikams padarys, visą dieną čia žaidžia“. – „Jei manęs nebijai, tai jo nė tiek nebijok, ką jis padarys, daugiausia – nuskris kaip paukštis“. – „Ką padarys?“ – „Tai ne tavo protui suvokti, tu vandens atnešk“. Paėmiau butelį vandens, užlipau aukštyn. „Atsiprašau, – sakau, – buvau nei šioks, nei toks, kol aš gyvas, tau vandens bus į valias, bet jeigu iš kalbos išėjo, ar tau netrūksta maisto?“ – „Turėjau duonos ir sūrio, duona pasibaigė, truputis sūrio dar liko“. – „Mažoka, – sakau, – aš, žinai, nesu koks pasipūtėlis ir tave gerbiu, visada esu pasiruošęs tau padėti, jei reikia, galiu ir į krautuvę sulakstyti“. – „Būtų puiku, – sako, – bet kad neturiu tų nelemtų pinigų“. – „Tai labai blogai, pone Vahinakai, labai blogai, aš irgi neturiu, kad tau padėčiau, tai ką darysi, negi čia sėdėsi alkanas?“ – „Nežinau, – sako, – įsivaizduok, apie valgį visiškai negalvoju“. – „Tu negalvoji, tavo skrandis pagalvos, reikia kažką daryti, gal nueisiu, tavo žmonos paprašysiu?“ – „Ne, – sako, – tik ne jos, nė už ką!“ – „Bet kodėl?
Ji per dieną po du kartus bėgs į krautuvę, o tu sėdėsi alkanas?“ – „Ją, – sako, – palik ramybėje“. Manau sau: „Paliksiu, brolau, ji tavo žmona, ne mano, bet jei tu ant mūsų stogo badu numirsi, Įkyreiva bus teisus, kad suterši mūsų namo garbę. Jei manai, kad apsieisi nevalgęs, – galvoju, – o aš – negėręs, klysti. Bet jei nėra, tai nėra, aš kaip nors ištversiu, o tu – ne“. – „Turėjai ryžių, – sakau, – duokš, nunešiu savo žmonai, išvirs, atnešiu tau pavalgyti“. – „Kaip ir nebėr tų ryžių, – sako, – paukščiams sulesinau, dar liko truputis, yra čia pora dailių purplelių, atlėks, jiems laikau“. – „Tai, vadinasi, dabar tu galvą ant kietų plytų dedi?“ – „Tokia daili porelė“, – sako. „Purpleliai?“ – „Purpleliai“. – „Ne, – manau sau, – gal tu, pone Vahinakai, su purpleliais žaisdamas pasisotinsi, o aš turiu savimi pasirūpinti. Tai kad šitaip, – sakau, – aš eisiu, neliūdėk čia vienas likęs, pone Vahinakai“.

Achille Campanile 4 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 8 Aivaras Veiknys 8 Albinas Žukauskas 3 Aldona Veščiūnaitė 13 Aldous Huxley 14 Aleksandra Fomina 22 Alfonsas Andriuškevičius 28 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 21 Algimantas Baltakis 22 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 21 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Pulkauninkas 2 Andrzej Bursa 4 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 14 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arūnas Spraunius 23 Asta Plechavičiūtė 11 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 38 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Bronius Radzevičius 8 Castor&Pollux 73 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 12 Dalia Bielskytė 6 Danguolė Sadūnaitė 8 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 8 Eduardas Mieželaitis 6 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 6 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 27 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pulokas 5 Georges Bataille 2 Giedrė Kazlauskaitė 44 Gintaras Beresnevičius 47 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 37 Gintaras Radvila 3 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gražina Cieškaitė 14 Gytis Norvilas 23 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrykas Sienkiewiczius 1 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Ieva Gudmonaitė 7 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Irena Bitinaitė 2 Italo Calvino 6 J. G. Ballard 3 Jan Brzechwa 2 Janusz Anderman 6 Jaunius Čemolonskas 4 Jehuda Amichaj 2 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 Jolanta Malerytė 3 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 22 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Zdanys 7 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Juan Bonilla 2 Judita Vaičiūnaitė 26 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 38 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 6 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 7 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 4 Jurgis Gimberis 12 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Justinas Bočiarovas 5 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kazimieras Barėnas 16 Kazys Almenas 4 Kazys Binkis 21 Kazys Boruta 23 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 21 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 26 Kostas Ostrauskas 25 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 47 Laurynas Katkus 6 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leonas Lėtas 2 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Lidija Šimkutė 24 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Kranauskas 5 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Liūnė Sutema 8 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 10 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Marcelijus Martinaitis 38 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 54 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Mark Boog 2 Martin Amis 2 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 14 Neringa Klišienė 1 Nicolas Born 2 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Paul Celan 4 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 5 Petras Cvirka 7 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 13 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 1 Pulgis Andriušis 9 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimas Burokas 12 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 1 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas, Algimantas Lyva 7 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sara Poisson 25 Saulius Kubilius 2 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 11 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 30 Sigitas Poškus 7 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 10 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Stan Barstow 2 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 1 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 7 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 6 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 107 Viktorija Skrupskelytė 1 Viktorija Vosyliūtė 4 Vilius Dinstmanas 3 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Ramonas 3 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Vitalija Bogutaitė 6 Vladas Braziūnas 33 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vytas Dekšnys 14 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Zigmas Gėlė 6 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 9 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1