Zita Čepaitė. NEAPŠVIESTAS KELIO RUOŽAS. – Vilnius: Tyto alba, 2006. – P. 208.

       Zitos Čepaitės knyga „Neapšviestas kelio ruožas“ – pas mus naujo, bet vis populiarėjančio žanro kūrinys. Anotacijoje įvardyta kaip dokumentinė proza, ši knyga gali būti laikoma žurnalistiniu ar laikraštiniu romanu. Ji ir primena laikraštinį koliažą, kurį jungia viena intriguojanti tema – nuteistų moterų gyvenimų aprašymai. Kaip ir kur tos moterys augo, kentėjo, kankinosi, kokiais keliais atėjo iki nusikaltimo, kaip jį įvykdė ir kaip dabar jaučiasi Panevėžio pataisos namuose. Autorė kruopščiai „protokoluoja“ apie dešimties tokių moterų istorijas (pakeisti tik jų vardai), apipindama jas socialiniu kontekstu, tiksliai aprašydama buitinę aplinką, papildydama pasakojimus psichologinėmis refleksijomis, ieškodama nusikaltimų motyvacijos, nenusisekusio gyvenimo priežasčių.
       Pirmiausia su tokio tipo knyga asocijuojasi žiniasklaidos maitvanagiai, mintantys žmogaus nelaimėmis ir budriai sukantys ratus virš banaliosios kasdienybės pragaro. Kiekvienas akylos akies aptiktasis ir nebegalintis pasislėpti krituolis šiems maitvanagiams yra didelė sėkmė. O ir gyvenimas jiems yra dosnus, kasdien išmeta vienokio ar kitokio – ašaroto ar kruvino – grobio.
       Nors, kita vertus, dėmesį šio pasaulio nuskriaustiesiems galima vertinti ir teigiamai, – žurnalistai yra tarytum sanitarai, atliekantys nemalonų darbą, nušviečiantys tamsiąsias gyvenimo puses ir atkreipiantys visuomenės dėmesį į šiaip nematomas kasdienybės tragedijas. Pažvelgia į šias moralines sutemas ir Z. Čepaitės knyga.
       Žiniasklaidos prijunkytam masiniam lietuvių skaitytojui skaudžioji gyvenimo banalybė yra įprastas reikalas, bet Z. Čepaitės knygoje iš visų tų istorijų atsiranda kažkokia bendresnio pobūdžio problematika, ima ryškėti tam tikros gyvenimo schemos, apmąstymus skatinantys socialiniai modeliai, charakteriai, elgsenos tipai. Nuo realybės atsitiktinumo lyg savaime einama prie žmogaus egzistencijos dėsningumo, todėl nemalonus „laikraštienos“ prieskonis greitai išnyksta. Imponuoja autorės pagarba moterims, seseriškumo jausmas, konfidencialumas nuteistųjų atžvilgiu.
       Nuo fakto knygoje einama prie kūrybingo rašymo: laikraštinio pobūdžio medžiaga beletrizuojama, aplinkos detalės yra ryškios, praturtintos metaforomis ir vaizdingais palyginimais, pasakojimas intriguojantis, moterų charakteriai – ryškūs ir gyvi. Veikėjų galerija (Jida, Elmė, Nija, Nolda, Tina, Ena, Ulrika, Salva, Oreta...) primena F. Dostojevskio „vargšus žmones“. Beje, įdomiau skaityti pirmąsias moterų istorijas, nes toliau jos visos panašėja, o jų pasakojimai – monotoniški.
       Tokią monotoniją reikėtų vertinti kaip realybės veiksnio intervenciją į kūrybos sferą. Juk medžiaga iš esmės natūralistinė, o personažai sudaro gan apibrėžtą socialinį tipą. Visos tos moterys vienodos, o jų spontaniškai ir impulsyviai atlikti nusikaltimai – stereotipiški. Tai ne intelektualinis, racionalus britų detektyvas ir ne amerikietiškas trileris ar kriminalinė veiksmo istorija. Autorė aprašo labai konkrečią subkultūrą, jos antropologinius aspektus, knyga gali būti vertingas socialinių studijų objektas.
       Ir visgi empirinė medžiaga, tikri gyvenimo faktai, sensacingus laikraščių bei žurnalų puslapius primenantys pasakojimai knygoje tampa egzistenciškai prasminga, nuoseklia ir užbaigta istorija. Tikroviški ir šiaip trivialūs įvykiai pakylėjami virš atsitiktinumo sferos ir įgyja apibendrinančios reikšmės. Įvairūs moterų balsai, jų individualūs pasipasakojimai susijungia į universalią moters likimo temą. Empirinio fakto reikšmė paverčiama žmogaus būties prasme. Menas – sugebėjimas empirines patirtis paversti universaliomis reikšmėmis, susieti su tuo, kas bendražmogiška.
       Kodėl įvyksta tokios transformacijos, atsitiktinumus paverčiančios dėsningumais, beprasmybę – prasmingumu? Esminis motyvas – pagrindinis kūrinio pasakojimas, svarbiausia jo istorija, nustelbianti įkalintų moterų išpažintis. Tai – pačios autorės istorija, jos prabundanti savimonė ir savižina. Knygoje autorės ir moterų istorijos keičiasi vietomis: kūrinį autorė pradeda visą dėmesį sutelkdama į kitą, o pati prisidengia anonimiška žurnalistės kauke, tapatinasi su statistiškai standartiškos, socialiai saugios ir prestižiškos moters įvaizdžiu. Knygos pradžioje autorė slepiasi ir nuo tų moterų, ir nuo savęs, apie save nieko tikro nepasako. Nebent kelios užuominos: vaikystėje ji norėjusi šio ir to, bet tokius savo norus buvo priversta suvokti kaip neleistinus, todėl sąmonėje išliko kaltės ir nepasitenkinimo jausmas. Kaltės jausmas kankina ir reikalauja išsilaisvinimo nuo įtampos, – išsilaisvinimo per bausmę. Taigi toks yra pasakotojos charakterio ontogenetinis (individualios raidos) veiksnys ir tokios jo fazės: iš vaikystės besidriekiantis kaltės jausmas kelia įtampą, o įtampa reikalauja išlaisvinančios bausmės. Iš čia – dėmesingas ir net pavydus žvilgsnis į nubaustas moteris: o kaip jos dabar jaučiasi? Ir iš tiesų tos moterys kalėjime jaučiasi palyginti neblogai, kur kas geriau nei laisvėje; joms visoms būdingas kažkoks teisumo jausmas, o visuomenę jos laiko kalta ir skolinga už joms tekusias nelaimes. Apskritai kai kurioms uždara zona – tarytum apsauga nuo brutalios tikrovės ir savotiškos gyvenimo atostogos.
       Tokia temų grandinė: kaltė – kalėjimas – bausmė – teisė vėl būti žmogumi. Visas šias būsenas aprėpia ir jas suaktyvina galingas meilės fonas. Šis meilės jausmas jau pakilęs virš instinktų sferos, bet dar neįgijęs kultūrinės ir etinės reikšmės. Personažų sąmonė – vaikystės lygmenyje. Tos moterys dar netapo suaugusios, jos, valdomos grynų troškimų, nemoka būti atsakingos, nieko nesuvokia apie pareigą, neturi pilietinio, visuomeninio sąmoningumo. Kartais jas pateisina motinystės jausmas, bet jis irgi pasilieka ties grynųjų instinktų lygmeniu.
       Autorė per kalėjimą ir kalines keliauja į savo pačios įkalintą, sukaustytą ir kenčiančią prigimtį. Aprašytų moterų sferą norisi pavadinti pirmosios veikėjos Idos vardu, – tai būtų id, įkalintos pasąmonės ir instinktų sfera. Jas kalbinanti, situaciją reflektuojanti autorė būtų sąmoningasis ir individualusis ego, kuris per moterų istorijas tyrinėja savo tamsiąją moteriškumo gelmę, o kalėjimas ir visuomenė (dvi viena kitą papildančios sistemos) reikštų superego – cenzūruojantį antstatą, žmogaus prigimtį represuojančią aplinką. Iš šios aplinkos į pasąmonės tamsą pas savo seseris nusileidžianti autorė taip pat turi cenzoriaus bruožų, bet vėliau ima ginti moterų ir savo pačios prigimtį, spontaniškumą ir troškimus, todėl nirtulingai atsigręžia prieš represyvią visuomenės ir valstybės sistemą. Visuomenė baudžia šias moteris už jų norus, taip pat už individualumą ir už stiprius troškimus. Ji knygoje traktuojama kaip prievartinė sistema, todėl nusikaltimas pateikiamas kaip egzistencijos dalis. Taigi ir kalėjimas yra tarytum privaloma, būtina patirtis.
       Moterų likimai knygoje – nevykę bandymo gyventi variantai: kad ir kokį kelią pasirinktų, joms tenka nepasitenkinimas ir neviltis. Jų dalia – vyrai parazitai, sugyventiniai, gyvenimo pakaitalai. Tarsi Lazdynų Pelėdos prozoje matome ryškinamą taurios aukos ir brutalaus budelio santykių stereotipą, tik be sentimentalumo priemaišos.
       Kalėjimo moterys iš tiesų yra įkalintos dar iki kalėjimo, iki bausmės, – jas įkalina žiauri visuomenė, negailestingas pasaulis, ir kalėjimas joms yra lyg saugumo zona, kurioje galima pailsėti ir atsigauti. „Kalėjimas – tarsi atostogos, kurių neturėjo visą gyvenimą.“ Taigi nusikaltimas ir bausmė, kur žmogus yra kaltas be kaltės.
       Atrodo, pasakotoja taip ir nori prisijungti prie savo seserų, tik kažkokia inercija neleidžia jai to padaryti. Ji dar turi kur įsikabinti, – kabinasi už neva mylimo žmogaus, už atsitiktinio gyvenimo pakeleivio, kurį visomis jėgomis bando laikyti savo laimės ir normalumo pagrindu. Bet šita „priekaba“ pasirodo esanti fiktyvi ir neatitinkanti egzaltuotų pasakotojos lūkesčių.
       Taigi į kalėjimą iš laisvės autorė ateina tarytum norėdama per kalinčių moterų veidrodį pasitikrinti savo vertę. Ji neabejotinai yra kitokia nei visos šios baimę keliančios būtybės, normali, protinga, išsilavinusi ir beveik patenkinta savimi. Tarp jos ir tarp tų įkalintų moterų yra saugi riba. Tačiau ši riba yra netikra, formali, paviršutiniška. Egzistenciniame lygmenyje išryškėja moterų – autorės ir kalinių – žmogiškasis bendrumas, net kažkokia prigimtinė giminystė.
       Moterų išpažintys knygoje suveikia kaip katalizatorius, jos sužadina autorės sąmonę, verčia ją pasitikrinti, apmąstyti save, atvirai ir nuoširdžiai pasižiūrėti į savo gyvenimą. Iš savo žurnalistinių tyrimų autorė gauna naudos pačiu netikėčiausiu būdu – ji ima keistis, siekia įveikti savyje visa tai, kas netikra, o knygos pabaigoje jos pasakojimas tampa svarbiausias, ir to pasakojimo esmė – dvasinis žmogaus prisikėlimas (beveik dostojevskiška maniera, per nusikaltimą ir bausmę – kelias į Dievą). Visiškas priartėjimas prie nuskriaustųjų likimo – tai ir nelaimės pačios autorės kelyje, kurios vis ryškesnės, dramatiškesnės, išgyvenamos daug intensyviau nei kalėjimo moterų istorijos ir pagaliau visiškai jas nustelbia. Autorės istorija ir yra tas apibendrintas moters likimas, „neapšviestas kelio ruožas“, kurį netikėtai nušviečia kalėjimo moterų patirtys. Skirtumas tarp jos ir kalinių tik vienas – sąmoningumo, intelektualinės refleksijos lygmuo. Kalinės beveik visos yra įstrigusios infantiliškoje stadijoje, jų veiksmus motyvuoja pirminiai instinktai – laimės, meilės, globos ir saugumo troškimai. Tuos elementarius troškimus jos siekia patenkinti bet kuria kaina, nes jos yra nesocialios, primityvios, keliančios grėsmę, todėl jas visuomenė ir izoliuoja kaip chaoso elementą. Autorės troškimai yra analogiški, bet jie paslėpti ir socialiai adaptuoti. Ji jaučia kaltę dėl savo troškimų, bet nėra baustina, nes psichologinį komfortą kuriasi civilizuotais būdais, sudaro lyg ir kokią sutartį su mylimu žmogum (neįpareigojantys susitikimai). Ir visgi jos emocinis pasaulis nėra autentiškas, jis iškreiptas, todėl pasmerktas katastrofai. Priežastis – noras tenkinti laimės troškimą bet kuriomis sąlygomis. Kalėjimo moterų meilė – instinktyvi ir fatališka, autorės – atitinkanti kažkokį patogų standartą. Tiesiog neįpareigojantis buvimas kartu, taktiškas atsiribojimas nuo nemalonių klausimų, nuo buities problemų („niekada neplausime langų“). Su artimu žmogumi vengiama kurti bendrą gyvenimą. Tai buvimas drauge be turinio, savotiška vienatvė dviese, siekiant išsaugoti laimės iliuziją. Labai trokštamos, bet neišsipildžiusios ar netikros meilės tema eina per visų knygos moterų istorijas. Šis žmogiškas veiksnys priartina autorę prie stichiško bei iracionalaus jos veikėjų pasaulio.
       Apskritai knygoje iškyla svarbių žmogiškų klausimų, kurių, remiantis pirmuoju žurnalistinio ažiotažo sukeltu įspūdžiu, vargu ar buvo galima tikėtis. Štai kad ir klausimas apie meilės jausmo tvarumą visuomeniniame panoptikume. Meilė gali būti suvokiama kaip sunkus moralinis asmens išbandymas, tyrinėjant savo jausmus socialiniame veidrodyje: kas aš esu kaip mylintis žmogus pati sau ir kaip aš atrodau visuomenei? Kiek esu stipri remtis savimi, ir kiek šis jausmas yra socialinis, – kiek visuomenė įeina į mano vidų ir koreguoja mano savimonę, savijautą, lemia tapatybę? Netikra meilė šių įtampų lauke žlunga. Tačiau beviltiška žlugimo situacija suteikia jėgų, leidžia žmogui subręsti, pakilti, dvasiškai atgimti, – toks temos posūkis knygai suteikia intelektualių literatūrinių prasmės projekcijų.
       Vis dėlto galutinio atgimimo knygoje lyg ir nėra. Autorė atranda kažkokią šviesą, bet kaltės dėl savo dramatiškų patirčių ieško anapus savęs, publicistiškai aktualizuodama nenormalumo problemą. Kodėl mylimasis pasirodė besąs homoseksualas? Jei ne ta apmaudi prigimties yda, gal viskas būtų likę kaip buvę? Taip bėgama nuo vidinės problemos prie nuasmenintų samprotavimų, klausiama: kodėl šiandien normalumas nebėra vertybė? Kodėl „vertingi atrodo tik nuokrypiai“? Autorė reikalauja iš gyvenimo tvarkos, prasmės kaip patogaus gyvenimo apsaugojimo priemonių, kaip laimės stabilumo garanto. Pagaliau blogio šaknų ieškoma visuomenėje (ją knygoje tendencingai bandoma paversti kalėjimu). Taip motyvuojamos ir politinės veiksmo linijos: autorė lyg kokia donkichotiška idealistė įstoja į nelabai kokios reputacijos partiją, neva dėl aukštų paskatų, – tai viena iš slidžiausių kūrinio temų, rodanti bandymą ta pačia proga pasiteisinti dėl abejotinų viešųjų sprendimų. Lyg Salomėja Nėris, tik racionali, kieta ir visai neatgailaujanti. Nors tos atgailos niekam ir nereikia, nebent pačiai sau.
       Knyga patraukli tuo, kad joje nėra menininko saviraiškos pretenzijų; joje atsiranda svarbus etinis matmuo: pasakotojo jautrumas kitam, dėmesingumas paprastam žmogui, jo gyvenimo istorijai. Tokia nuostata primena J. Biliūno, Lazdynų Pelėdos kūrybos principus. Tai ir kartos ženklas: jauniausios kartos atstovų kūryba dažniausiai yra egocentrinė, joje kūrėjas narciziškai mėgaujasi savimi. Z. Čepaitė savo knygoje ryškiai mato kitą žmogų. Ji iš karto atsiriboja nuo komercinio motyvo, atsisako naudotis dramatiškais žmonių likimais kaip skandalinga preke. Ji nespekuliuoja žmonių nelaimėmis, nes atvirai aprašo ir savo problemas, jos tekstas yra gana konfidencialus, taktiškas, saikingas, jis moko užuojautos, skatina gilesnius jausmus. Į moterų kalėjimą autorė žiūri kaip į giminišką teritoriją. Beje, vyrams moterų kalėjimo tema – įdomumas iš šalies, pikantiška tema, kuri „veža“ – kaip priedas prie alkoholio (autorės pokalbio su kolega epizodas).
       Kas svarbiau – moterų likimai ar pačios autorės istorija? Kaip minėta, moterų pasakojimai yra priemonė apmąstyti save. Svetimos istorijos silpsta, panašėja, į priekį išeina autorės problema, pakylėta iki egzistencinio sukrėtimo. Jos gyvenimas tampa vis painesnis, atsiranda migloti Dievo ieškojimai. Kartais jie rodo jaunatvišką egocentrizmą: „Dievas mane myli, nors aš juo netikiu“. Taigi meilė privalo būti, bet įsipareigojimai nėra būtini.
       Ir tikėjimas Dievu atsiranda kažkokiu pusiau estetiniu, pusiau organicistiniu būdu. Dėkingumas Dievui už kūnišką gyvenimo dovaną prabunda per grožio suvokimą – stebint augalo žydėjimą. O to augalo gaivališkas pumpuro skleidimas vertybių ieškančiai stebėtojai primena erekciją. Gyvenimas kaip erekcija – gal tai ir yra giliausia prasmingos gyvybės metafora? Sublimuotos erotikos fantazija? Sakralizuotas geismas? Šiaip ar taip, knygoje motyvuotai atsiranda Bernardinų bažnyčios, mišių, dvasinio prisikėlimo temos.
       Galbūt tai prasmingas pasirinkimas: netekus gyvenimo pakeleivio atsivėrusi emocinė tuštuma užpildoma erotizuoto dieviškumo jausenomis, – gamta nemėgsta tuštumos. Religija mūsų laikais labai dažnai yra nepatenkinto seksualumo pakaitalas, literatūroje tai itin ryšku.
       Taip nusikaltimo ir bausmės istorija pereina į religinių reikšmių sferą: pirmiausia yra troškimas – noras mylėti – paskui kaltės jausmas už šį troškimą, ir pagaliau troškimo sublimacija per bausmę – jausmo perkėlimas į dvasinio aktyvumo sferą, kur atrandama atnaujinta ir pakeista tapatybė. Pradedama ne tiek ilgėtis meilės, kiek mylėti – pirmiausia save. Mylėti savo kūną, anksčiau buvusį kliuviniu kelyje į laimę.
       Pagaliau dar vienas knygos naujoviškumas: vis stiprėjanti literatūros tendencija atlikti psichoterapinę funkciją, autoriaus ar autorės poreikis išsipasakoti, išsilaisvinti nuo vidinių įtampų, nerimo ir vienatvės, perkurti save, atsiverti žmonėms. Taip įveikiama vienišumo našta, nušviečiamos kliudančios gyventi baimės, atkuriamas ryšys su visuomene, žmonėmis ir pasauliu, iš neramaus dvasios kalėjimo kylama iki visuotinybės, iki būties pilnatvės, kuri dažniausiai suvokiama kaip Dievo atradimas. Nenuostabu, kad tas prarastas ir atrastas Dievas kartais įgyja jaudinančio erotiškumo ir šiame nepatikimų jausmų pasaulyje teikia stiprią atramą bei guodžiančią apsaugą. Tai pasakytina ne vien apie moteris, tiesiog mūsų šiandienos literatūroje jos dažnai yra kur kas drąsesnės nei vadinamoji stiprioji lytis. Jos nebijo apsinuoginti.