Multithumb found errors on this page:

There was a problem loading image http://www.tekstai.lt/txt/images/stories/kalinaus.jpg
There was a problem loading image http://www.tekstai.lt/txt/images/stories/kalinaus.jpg


  Jonas Kalinauskas. SAPNŲ LIUDININKAS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 69 p.

     kalinaus.jpg
  Dešimta poeto knyga. Be abejo, gana solidus skaičius, žymintis kūrybinį kelią. Tai ir puiki proga atsigręžti atgal, prisiminti, susapnuoti tai, kas sukurta, susapnuota... Tokia galėtų būti svarbiausia knygos idėja. O tokiems apmąstymams visų pirma nuteikia knygos viršelis: tikras, dokumentiškas, nesusapnuotas; jo tikroviškumą paliudija ir prierašas šalia knygos metrikų: „Apipavidalinimui panaudotos nuotraukos iš autoriaus albumų: rugiapjūtės pabaigtuvės Pajevony, 1925 m.“
       Šia tiesiogiai neeksplikuota nuoroda galima pasinaudoti kaip raktu, atveriančiu Jono Kalinausko naujos knygos „Sapnų liudininkas“ eilėraščių skaitymą. Asmeninėmis nuotraukomis autorius palydi skaitytoją į savitą, savo pasaulį, į kurį žvelgiama tarsi į įrėmintą nuotrauką, aptvertą varteliais, už kurio ribų neišeinama:Dabar apie vartelius. Tokie suklypę
buvo į tą menką sodeliūkštį Pajevonio
centruke prie bažnyčios <...>
<...>
kartais girgždėdami atsidaro, be jokio
reikalo, patys, o paskui, jau senyn,
be menko garselio, lyg patepti kokiu
dangaus eliksyru iš amerikų, kuriose
nesame buvę, nes ir iš to kiemelio
nesam niekur išėję
      
(„Varteliai atsiveria be garso“, p. 31)


       Prisiimta sapnų liudytojo ar sapnuojančiojo pozicija įdomi ir, antra vertus, patogi – juk pasąmonei leidžiama daugiau nei sąmonei... Taip skaitoma poezija atveria bent jau dvi dimensijas, kurių viena yra ten – liudijamas laikas ir erdvė, o kita – čia – erdvė ir laikas, iš kurio perspektyvų liudijami sapnai, prisiminimai, net regėjimai.
       Dimensijų ten ir čia skirtį atliepia ir knygos struktūra – dvi dalys, kurias sąlygiškai galima būtų pakrikštyti „tada“ ir „dabar“. Dimensijos, nors ir turinčios chronologiškai sekti viena kitą, yra gretinamos, viena kitą perdengia – liudydamas vaikystės sapnus, dažnai sapnuojantysis pasaulį mato lyg žvelgtų iš dabarties laiko, o „dabartinis“ sapnuojantysis tarsi persapnuoja ir perpasakoja vaikystės sapnus, tačiau jau kitokius, pairusius, suskilusius, deformuotus, transformuotus. Tokia metamorfozė ištinka ir vaikystės obuolio skiltelę, kuri virsta sudžiūvusio kaštono skiltele; „liudininkas“ pralaimi kūrybos ir pasaulio teisme („Pralošiau / visus teismus // nė vieno neišlošiau / savo naudai“ (p. 44), pasaulis tarsi nebetenka gelmės, įgyja atvirkščio, veidrodinės erdvės matmenį: „kruta / brangūs pavidalai / ant vandeny atsispindinčio / išvirkščio tako // tupi ant kranto ir žvilga // žiūrėdamas tiesiai į saulę / kuri šviečia po vandeniu“ („Varnos liudininkas“, p. 46).
       Dabarties dimensijoje daugiau maišto, trūkstamų, nesančių elementų žymių, pasaulio sąranga pažymėta ne- ženklu:     <...> negirgžda
nė vienas tekinis
    geležinis
bėgiai nezvimbia
      niekas
 
neišlipa ir neįlipa
netempia pintinių
    su žąsimis <...>
šiaip niekas nevyksta
    nes
niekas to ir nenori
      
(„Mažas ir neryškus 1“, p. 47)
      
Čia nėra
net atvirukuose
švenčių
    kurių laukia visi
nieko nenorintys

(„Mažas ir neryškus 2“, p. 48; pabraukta S. K.)


       Neatsitiktinai knygos iliustracijoms panaudotos nuotraukos. Jos iš tiesų įgyja svarbią reikšmę, taip pat kaip liudininkės, kurios liudija tikrą praeitį: „braižėsi / prie rūsio durų // nuotrauka / paguldyta / veidu į žemę // – užpirkite / mišias / neranda vietos“ (p. 23); „Gluosnio drevėj pasislėpėm / gruoblėtą vokišką granatą / ją ardo pasilenkęs / vyriškis svetimu veidu // be garso nuotraukoj / lekia ranka virš ražienų / krutindama pirštus“ (p. 17); „laiką skaičiuoja pagal naująjį grafiką / klausydamiesi bėgių dundėjimo / vis pasitikrindami / drobės ryšelį su žemėmis / tarps senų fotografijų / iš vietų / kurių nebėra“ (p. 26).
       Galimybei liudyti, būti liudininku knygoje suteikiama ypatinga reikšmė. Tai tam tikra misija, kurios metu pasaulis yra įprasminamas, fiksuojamas tarsi kadras, įrašomas į atmintį. Toks savitas „fotografavimas“, įspūdžio fiksavimas išreiškiamas tarytum trūkinėjančia, į kadrus išskaidyta eilėraščio forma. Ji lyg iškarpyta, o vėliau sumontuota. Kiekvienas kadras slepia miniatiūrinę sceną, mirksnį, detalę: „Linksmės kalnas / blyksteli // paskutiniąja / saulėlaidos šuke“ (p. 7); „esame prasilenkę / daugelį kartų / ievoms žydint / lietuje ir // blyksint pro žaltamsę / lašams“ (p. 32), „Kuičiasi šermukšnių medyje / raudona violetinė ir žalia / šaltis kvepia anyžiumi“ (p. 43).
       Misija paliudyti sapnus komplikuoja pasakojimą: išnyra sapnams būdingi ir jų tikrovei netgi būtini siurrealistiniai motyvai ir įvaizdžiai: „veidu į žemę / išverstose upės gyslose / vagos viduriuose / kuriais dunda / nurašyti „maslionkiaus“ vagonai // į priekį kojom / skrendu virš pavogtų gimtinės žemių“ (p. 19); „Ar aš tenai stoviu / už laukujų durų / aptaškytu ievom švarku / nabašnyku kvepėdamas“ (p. 21). Jie įkurdinami tikrame pasaulyje, kurį atpažinti ir kurio realumą pajusti leidžia vietovardžiai (Jiesia, Linksmės kalnas, Pajevonis, Naujoji Vilnia...), savitų realijų įvardijimas ir paaiškinimas (išnašose po eilėraščiais pateikiami „maslionkiaus“, „Erzuko“ apibrėžimai), skaudi, bet išreikšta su ironijos prieskoniu netekties, išėjimo, praradimo patirtis: „ar ką įžiūriu žvakės dūmelyje / tuos smilkstančius / veidus / išnykstančiuose vagonuose // prikimštuose nereikalingo / gailesčio sau / <...> – ką išsimisliji / niekas tų žemių / ir nevogė“ (p. 22); „mes esame atskirti / pačių savęs / nuo gyvenimo mūsų / jonuk“ (p. 25); „(niekam to nesu sakęs: / vėl buvau palikęs / namus – negrįžęs negrįžęs – – –)“ (p. 32).
       Siurrealistiškiausias ir labiausiai sąmonės–pasąmonės santykį atskleidžiantis čia, ko gero, būtų laiko matmuo. Tarsi nuotraukose užfiksuotas žvilgsnio blykstelėjimas sukuria sustojusio laiko iliuziją, tačiau iš tiesų jis nuolat teka ir kinta, nes praeitį ir dabartį patiria ir atkuria tas pats žmogus; jis su savimi susitinka ir sapnų – prisiminimų pasaulyje, ir dabar, šiandienėje tikrovėje:     Žmogų –
    sulytu švarku
vienišių <...>
vėl buvau sutikęs <...>
      
esame prasilenkę
daugelį kartų
    ievoms žydint <...>
 
jis pamažu
    gręžiasi
į mane
    penkias –
dešimt aštuo –
nerius metus
      
(„Žmogų...“, p. 32)


       Sapnų autentiškumą, galimą, o galbūt ir tariamą pasakojančiojo autobiografiškumą leidžia pajusti „Jonuko“ figūra. Šis Jonukas netikėtai priminė J. Biliūno Joniuką, kurio deminutyvinės vardo formos grožį ir svarbą atskleidė profesorė Viktorija Daujotytė. Ir J. Biliūno Joniuko, ir Jonuko viena ryškiausių patirčių – kito mirtis. Tačiau J. Kalinausko Jonukas šiuo atveju ne dalyvis, o tik liudytojas: „tarplysvėj / įkišęs veidą / verkiu / arklių sumindžioto kačiuko / kuris dar ilgai šokinėjo / ištrėkšta galva“ („Ko tu verki, Jonuk“, p. 14).
       Ties antra knygos dalimi ne tik „persikeliama“ link dabar laiko, bet tarsi ir nutolstama nuo Jonuko, nuo savęs, nuo liudijimų apie save. Pasakojančiojo (ir skaitančiojo) akiratyje veriasi kiti gyvenimai, patyrimai, galbūt liudijami sapnai, paslėpti dedikacijomis: Jolantai, Rasai, Kristijonui... „Liudininkas“ tarsi pranyksta, slapstosi „šuniškuose eilėraščiuose“ (p. 50). Belieka tai, į ką pats autorius atsiliepia – efemeriški ženklai, fragmentai: „vieni niekai / gal šukė / atspindinti būsimą žiemą <...> vėjas / surankioja raibas plunksneles / sausžolių kumštyje“ (p. 65).
       Toks „aš“ pasislėpimas ar net išnykimas paaiškinamas ir pačioje knygos pabaigoje, viršelyje, po autoriaus nuotrauka:Pasauly yra daug
Mano žodžių.
Yra daiktų. Juoko.
Gal ašara?
Bet pasaulyje nėra manęs.


       Galbūt iš tiesų svarbiau tai, kas yra ir lieka, tai, kas liudytų ir ką galima būtų paliudyti. Svarbiausiu liudininku, ko gero, galėtų būti eilėraštis. Ir ne būtinai tas, kuris tą eilėraštį sukurtų ar užrašytų, tegu ir kaip liudijimą.