Laura Sintija Černiauskaitė. KVĖPAVIMAS Į MARMURĄ. – Vilnius: Alma littera, 2006. – 208 p.

       „Kvėpavimas į marmurą“ – perskaičius šią naują gilią Lauros Sintijos Černiauskaitės metaforą, bene pirma šmėstelėjo mintis: Pigmalijono mitas? Anot Ovidijaus, šis skulptorius pats įalsavo gyvybę savo statulai; Venera, ją atgaivinusi, tiktai suteikė leidimą tam, kas iš esmės jau buvo užgimę iš žmogaus kvėpavimo į tobulą šaltą paviršių: „Pats jis bučiuoja ir jaučias bučiuojamas, kalbina, glėbia / Ir jam atrodo, kad pirštai spaudžias į kūną, kai liečia“. Tačiau L. S. Černiauskaitės romano tekste iš pirmo žvilgsnio nėra jokių marmurinių antikos personų ar dievybių. Nebent vienintelė, dar spėjusi įsimaišyti į knygos veikėjų gyvenimą. Tai Dionisas Vietušis, t. y. senasis Dionisas („vetušas“ – senas), kuris, pasirodo, baigė savo gyvenimą visai neseniai, tik prieš keliolika metų, kaip armonika grojęs savamokslis kaimo muzikantas. Ne kur kitur pasimirė Dionisas, o kažkur Pietryčių Lietuvoj, Puškų vienkiemyje, nors „atrodė neįmanomas dalykas, kad Dionisas mirtų. Tokie žmonės nemiršta. Jo nerūpestingumo turėjo užtekti keliems šimtams metų“ (p. 46). Ir vis dėlto paskutinis senas dievažmogis užgeso, „taip ir nepalikęs po savęs nerūpestingumo įpėdinio“. Tada Dioniso sodybą pigiai įsigijo Izabelės – pagrindinės romano veikėjos – tėvas dailininkas, irgi staiga miręs kažkada ties „naujųjų laikų“ slenksčiu. Sodyboje įsikūrė Izabelė su vyru mokytoju ir silpnos sveikatos sūnumi Gailiumi. Nuo čia – chronologijos požiūriu – prasideda romano fabulos audinys.
       Kas yra Izabelė, koks jos charakteris, kokia vieta šiame gyvenime, kokia jos psichologinė, socialinė tapatybė? Iš pirmo žvilgsnio lyg ir būtų paprasta nupiešti jos portretą, ir gana konkretų – kaip galimo atpažinti dabartinės moters tipo. Jaunesnės kartos grafikė, baigusi Dailės akademiją, išteka už ambicingo, intelektualaus lituanisto Liudo, kuriam pavyksta „užsikabinti“ tik už mokytojo darbo. Abu – „nepopuliarių profesijų“, taigi nusprendžia įsikurti Puškų sodyboje lyg asmeninėje ir kūrybinėje užuoglaudoje, bet ne itin toli nuo didmiesčio (Vilniaus), kuris gangreit pasiekiamas jų padėvėtais automobiliais. Izabelė rašo kultūrines apžvalgas vienam savaitraščiui, lankosi redakcijoj. Ji – iškritusi iš kapitalistinio gyvenimo tempo ir nenorinti juo užsikrėsti jauna menininkė, kuri bando sukurti sau, savo vyrui ir sūnui asmeninę idilę, meilės, nuoširdumo, natūralumo, kūrybiškumo – ir nebūtinai turto – pilnus namus. Į tuos namus Izabelė nusprendžia priimti dar vieną žmogų – įsisūnyti pamestinuką Ilją iš netoliese esančio nykaus internato. Puškų sodybos atmosfera, laisvai ir jautriai bendraujantys žmonės turėtų tą paniekintą ir užguitą vaiką atšildyti, pasidaliję meile išgelbėti jo nuslopintą, sustingusią asmenybę („Ne, tai dar nebuvo žiedas – greičiau susiskliautęs pumpuras, kietai į mazgą suspausti asmenybės žiedlapiai, baugščios, bežadės linijos“, p. 37). Iškart norėtųsi pasakyti: iš pradžių skaitant Izabelė man pasirodė „sava“ veikėja, jos santykis su gyvenimo aplinka daugeliu atvejų labai įtikinamas, autentiškas, suprantamas, nors perteiktas keliasluoksnių poetinių metaforų kalba, vedančia į pasąmonės klodus. Mintyse – sunku atsiginti – išsyk sušmėžavo viena kita girdėta istorija, prototipinė situacija ar asmeniškai pažįstamas žmogus (pati autorė palydimajame žodyje teigia, kad jos romano „personažai lengvai atpažįstami“). L. S. Černiauskaitės romano veikėja kurta siekiant išsiaiškinti gyvenančio žmogaus situaciją, o ne pateikti sąlygišką literatūrinį simuliakrą ar kokį nors marginalinės, apverstos tapatybės modelį. Tokia rašymo nuostata lyg ir tolina autorę nuo postmodernizmo pasaulėvokos.
       Ir vis dėlto paaiškinti Izabelės mąstysenos ir jos lemtingų veiksmų gyvenimo psichologinio realumo, konkrečių dabarties situacijų, etinių sprendimų kodu nepakanka, nors šis kodas romane sukurtas, tad skaitytojo dėmesį jis „sugauna“, neblogai išlaiko, bet daug kur keistai sutrūkčioja. Kodėl Izabelė pasiima iš globos namų patį agresyviausią ir uždariausią berniuką, kurio „akys buvo tarsi iš plieno – jokio vaikui būdingo minkštumo“? Kas verčia Izabelę tyliai taikstytis su aiškėjančia Liudo neištikimybe, ir galų gale tik subtiliai – nors staiga – sušnabždėti: „Jeigu ruošiesi išeiti... išeik dabar“. Kodėl tada, kai įvyksta didžioji romano tragedija – įvaikis sodyboj peiliuku nužudo tikrą Izabelės sūnų – ši moteris savo augintam paaugliui žudikui leidžia pabėgti ir visiems neigia jį mačiusi? Kodėl ji atgauna dvasinę pusiausvyrą tik tada, kai visiškai viena, atstūmusi savo atgailaujantį, prikėlusį ją iš depresijos vyrą, vėl grįžta gyventi į tą pačią tuščią sodybą ir išdalija žuvusio sūnaus drabužius kaimo vaikams? Kokie tie tikrieji orientyrai ar postūmiai, kurie nukreipia ją keliauti savo keistu, ypatingu likimo keliu – iki pat jos tikrojo meninio talento nubudimo romano pabaigoje?
       Iš tiesų L. S. Černiauskaitės sukurta Izabelė yra dvilypė. Vienu atžvilgiu ji yra lyg ir atpažįstamas, įtikinantis psichologinis moters siluetas, kitu – pasiklydusi šiandieniniame pasaulyje neįprasto pavidalo būtybė, neįmintos prigimties substancija. Ypatingose situacijose ši Izabelės vardu gyvenanti būtybė tartum nusimeta pernelyg siaurus, jos neatitinkančius asmeninio tapatumo, elgsenos, psichologinio „aš“ rėmus, išsiveržia iš kūno kaip kitokios terpės ar formos ieškanti pirminė materija:

       Ir ištiško į drungną vasaros naktį – vėliau su nuostaba atsimins tą jausmą, turbūt vyras taip ištrykšta į moters įsčias, – o ji ištiško kaip palieta taurė, akimirksniu ir iki dugno, ir vos sunkesnė už orą pasklido po kiemą.
       Švintant aptiko save laukuose. Nuogą, su naktinių marškinių gniutulu prie krūtinės (p. 92).

       Tokį romano šifrą – tai, kad labai dažnai čia kalbama ne tiek apie konkrečią moterį ir jos likimą, o apie būtybę, kuri gyvena pagal kažkokią kitą logiką, pagal savo paieškų orientyrus, – turėtų atpažinti nuoseklesni L. S. Černiauskaitės kūrybos skaitytojai. Kad suvoktum tam tikrus Izabelės poelgius ar būsenas, turbūt reikia prisiminti Lidiją iš apysakos „Vidurdienį, Lidijos laiku“ (rinkinys „Artumo jausmas“, 2005), – moterį, kuri miesto kapinėse pirmą valandą nakties juokiasi, kalbėdamasi su mirusiu jaunuoliu, leidžiančiu iš savęs pianino melodiją. Būtybei, gyvenančiai banko operatorės Lidijos gyvenimą, tai nėra neįmanoma, nes jos substancija daug lengvesnė už materialiąją tikrovę, ji tarsi nusileidusi iš kitų būties lygmenų, kuriuose girdisi iš mirusiųjų kūnų skambanti muzika. Dar geriau būtų prisiminti pačias pirmąsias rašytojos noveles, anuomet, prieš dvylika metų, supeiktas kritikų už „nebrandų“ fantazavimą, – kad ir „Ramas ežero vidury“ (rinkinys „Trys paros prie mylimosios slenksčio“, 1994). Tos novelės veikėja – mergaitė, kartą pavadinta undine, staiga pajunta savy tikrai glūdint kitonišką prigimtį, žmogiškam personažui neįprastą tapatybę, tarsi ji būtų „kitos padermės“:

       <...> supratau, kaip ilgai to laukiau, nes staiga pasijutau tokia tikra, ilgesys išnyko, staiga pažinau vandenį, žuvis, vabzdžius ore, labai labai trumpam, bet tas naujas vardas pažadino manyje tikrumą, nutolo ta nesvarumo būsena, lydinti mane visą gyvenimą, ir aš daugiau nebuvau miražas... Supranti... Kažkas mane pažadino... (p. 14).

       „Kvėpavimo į marmurą“ tekstas ir jo siužetiniai vingiai esmingiau pradeda aiškėti tik tada, kai atsekame subtiliai uždangstytą intenciją, jog romane yra pasakojama kitos padermės būtybės istorija. Tik taip, mano manymu, galima paaiškinti neįprastą Izabelės trauką Iljai – berniukui „plieniniu žvilgsniu“, kuris kartais labiau primena oloje besislapstančią ir nuo visų besiginančią lapę, o ne žmogų. Izabelės gyvenimas yra lyg koks pirmykštės mitinės būtybės bandymas atlikti jai nuo amžių priskirtą veiksmą – prižadinti tai, kas sustingę, pabudinti gyvybę visiškai negyvoje materijoje, įkvėpuoti šilumą į šalto marmuro arba plieno paviršių. Tai lyg kokios senovinės gyvybės ir pavasario deivės priedermė. Ir Ilja šiai moteriai-būtybei staiga tampa reikalingas pavasarį, tyžtant sniegui, – pagal kažkokią nežmogišką logiką, kaip nejučia atpažintas mitinis konkurentas, su kuriuo neišvengiamai būtina susigrumti, nors galiausiai ir pralaimėti, paaukojant savo pačios sūnų. Situacija primena archetipinę Deivės Motinos tragediją. Po žiauraus nusikaltimo Izabelė leidžia pabėgti Iljai kaip pirminiam gaivalui, kaip nugalėjusiam tamsiajam pradui: šio vaiko įdavimas policijai atrodytų suprantamas pagal žmogiškosios tvarkos normas, bet visiškai groteskiškas – pagal tas pirmines, kitoniškas priedermes. Šių būtybių grumtis turi įvykti kitaip ir kitur, galbūt nepabaigiamai kartotis. Negyvus kūnus, bežadžius pumpurus kas pavasarį turinti prikelti bevardė Persefonė, nors jai ir lemta kaskart pralaimėti šaltiems mirties geluonims ir nusileisti į tamsybes. Maždaug šitoks yra pirmykštės moters, romane pavadintos Izabelės vardu, veiksmų kodas. Ji tikra to senojo sodybos savininko – archetipinio Dioniso – įpėdinė. Tačiau skirtumas tas, kad ji turi veikti jau mirus dievams su senaisiais vardais, tais laikais, kai mitiniai principai užmiršti (nors jie toliau anonimiškai veikia mūsų gyvenime).
       Ir vis dėlto, kaip jau pabrėžta, tai ir romanas apie atpažįstamą šių dienų moterį. Tačiau tai savita jos prigimties versija. Ši asmenybė dviguba: iš pažiūros ji gyvena šiuolaikinį gyvenimą, lyg nežinodama tikrojo savo vardo, tačiau keista likimo logika, instinktas, nuojautos ir sutapimai ją vis tiek atveda prie tos pirmapradės substancijos, gilumų animos, kuri anksčiau ar vėliau prasiverš ir sualsuos tikruoju kvapu – nors tas proveržis ir lemtų tragediją. Anoniminė deivė, iš lėto, labai sunkiai ir skaudžiai atpažįstanti save. Romano kulminacija – kai Izabelė, nutapiusi pirmąjį įspūdingą savo paveikslą, staiga tartum suvokia žvilgsnį, kuriuo į pasaulį žvelgia joje slypinti būtybė. Pagaliau tik per meną ji apčiuopia savo keistų ir lemtingų gyvenimo epizodų leitmotyvą – joje įsikūrusios pirmykštės vitalinės substancijos veržimąsi:

       Iš drobės liejosi stichiška kraujo ir deimantų mantija. Jos verpetuose šmėkščiojo vos užčiuopti žmogaus gemalai – o gal tik tirštėjančios, formos ieškančios dvasios, įskilusios lyg brangakmeniai, varstomos žaibų ir atskirtos viena nuo kitos keisčiausiomis augalų bei mitinių gyvūnų arabeskomis. Šit vienaragio akis – joje nežmonišku greičiu skrieja švytinčios planetos. Šit jo pamestas, erdvės bangavimą sukruvinęs ragas, kurį lyg karo trimitą pučia rudaakis, iš plaukuotos kipšiuko odos išsineriantis angelas.
       Izabelė atšlijo, jai užgniaužė kvapą, lyg būtų skaičiusi savo pačios slaptas kronikas (p. 187).

       Tokia meno svarba – galutinės tiesos atvėrimas – šiame romane vėl labiau primena brandžiojo modernizmo, o ne postmodernizmo stilių.
       Man regis, kad jokio kito epilogo romanui nebereikėtų. Autorės pastanga kaip nors užbaigti siužetą – leisti Izabelei išvykti „pigia paskutinės minutės kelione“ į kalnus – atrodo lyg bandymas nuraminti vidutinį romanų skaitytoją (o gal leidėją?) po visų veikėjos-būtybės proveržių: nieko tokio, tai tik šiaip dabartinė moteris. Atrodo nereikalingos, pernelyg schemiškos ir kai kurios romane užmegztos siužeto gijos (Izabelės ir Karolio meilės istorija) – jos kūrinio semantikos nepraturtina, tik ištęsia pasakojimą; kai kurios tų gijų paliktos ir visai nutrūkinėjusios (pvz., užuomina, kad Ilja – tai Liudo ir jo meilužės vaikas). Be abejo, L. S. Černiauskaitės prozos stiprybė – labai originalūs metaforiniai psichinių būsenų, veikėjų santykių ir reakcijų perteikimai, vidinės jų tikrovės pagavos poetine kalba (štai kad ir šis sakinys: „Jis viską supranta, už jo veido pilkame podėlyje švinta jaukūs, kiek nedrąsūs daiktai“, p. 78). Tomis giliosiomis metaforomis romanas labiausiai ir prikausto dėmesį, priverčia skaityti kūrinį dėl jų pačių, ne kartą sustoti, gal netgi pamirštant kai kur silpnoką fabulą, sprogdinamą savarankiškos poezijos. Iš L. S. Černiauskaitės metaforų justi, kad prasmės klodų ir rezervų jose susikaupę daug daugiau, nei yra pavykę išskleisti šio pirmojo romano siužetu. Atrodo, kad poetiniuose „Kvėpavimo į marmurą“ fragmentuose šmėkščioja kažkokios naujos „tirštėjančios, formos ieškančios dvasios“.