Multithumb found errors on this page:

There was a problem loading image http://www.tekstai.lt/txt/images/stories/rimkevic%20nezinom.jpg
There was a problem loading image http://www.tekstai.lt/txt/images/stories/rimkevic%20nezinom.jpg


rimkevic nezinom.jpg       Vytautas Rimkevičius. NEŽINOMIEJI. GIMĖ RUDAS KŪDIKĖLIS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 266 p.

       Sukako penkiolika metų nuo rašytojo Vytauto Rimkevičiaus mirties (1930. XII. 26 – 1991. I. 20). Gyveno dar savaitę po Sausio 13-osios. Nors sunkiai sirgdamas, kasdien ėjo prie Seimo rūmų. Lietuva iki paskutinės akimirkos buvo didysis jo meilės ir traukos laukas. Tėvynės širdies plakimo klausėsi lyg savosios. „Dar dūmų kvapu ir pasipriešinimo dvasia buvo užlieta Nepriklausomybės aikštė, kurioje daugelis tomis dienomis matė rašytoją paskutinį kartą…“ (P. Bražėnas. „Post scriptum kūrybinei biografijai“).

       Rašytojo 75-ųjų gimimo ir 15-ųjų mirties metinių proga išleista jo paskutinių darbingų, nors jau trūkinėjančios sveikatos metų (1986–1988) knyga – apysakos „Nežinomieji“ ir „Gimė rudas kūdikėlis“. Šių kūrinių turbūt negalima vertinti kaip rašytojo tikrojo kūrybinio pajėgumo vaisių jau vien dėl to, kad jie paties autoriaus neparuošti leidimui. Jų stilistika – lyg žaibo blyksniai, skrodžiantys nakties tamsą. Jie dažni, intensyvūs, ryškiai apšviečiantys žmones ir daiktus, liudijantys rašytojo talentą, užmojus, atsinaujinimo siekius. Tačiau tai akimirkų blyksniai, jie trūkinėja, nesusilieja į vientisą šviesos šaltinį, kuris apšviestų ir susietų vidinės būtinybės ryšiais vaizduojamo pasaulio formas bei spalvas. Kita vertus, šiandien paskutinėje V. Rimkevičiaus knygoje svarbu ir stebina kiti dalykai. Prieš dvidešimt metų ore sklandė dar tik pirmosios „persitvarkymo“ kregždės, o prozininkas jau gyvena lyg kokiomis pasąmoninėmis nuojautomis apie artėjančius radikalius pokyčius lietuvių realistinėje prozoje ir savotiškai maištauja net pats prieš save, prieš savo ankstesnįjį rašymą. Jis tarsi užbaigia sovietinę epochą ir nebesilaiko jos įskiepytos drausmės. Jo tekstai tolsta ne tik nuo socialistinio realizmo, bet ir nuo „gryno“ realizmo. O apysakų struktūros nedarna, ko gero, yra ne tik kūrybinio netesėjimo žymė, bet ir į Lietuvą artėjančio postmoderno formų laisvės, metaliteratūrinių refleksinių intarpų, fragmentiškumo, neužbaigtumo pranašas.

       Minties ir struktūros vientisumo šiek tiek daugiau pirmojoje knygos apysakoje „Nežinomieji“. Joje randame kai kurių Rytų kultūros, induizmo mitologijos užuominų, nors gerokai paviršutiniškų, o kartais ir netikslių. Autoriaus norėta išreikšti idėja apie lietuvių kilmę iš Indijos. Galbūt tuo galima paaiškinti ir apysakos pavadinimo daugiskaitą – tarsi teigiama, jog visa tauta esame tokie, savo pradžios nežinantieji. Rašytojas pasakoja apie vieną lietuvį Nežinomąjį, kurio pavardė Indra – toks yra ir populiariausio vedų mitinio personažo, griaustinio ir žaibų dievo, dievų valdovo vardas. Tai autoriui svarbus lietuvių ir prūsų kilmės argumentas. Kitas dažnai pasikartojantis apysakoje simbolinis įvaizdis – Nandanos sodas, susijęs su dievo Indros buveine. Apysakoje Nandana – dvasinio tobulėjimo kelionės tikslas, siekiamybė. Kartais ta mistinė grynos dvasios erdvė autoriui asocijuojasi su rojaus sodais, kartais – su spindinčiomis ledu Himalajų kalnų viršūnėmis, į kurias kopia ietį rankoje laikydamas sužeista galva karys, apsirengęs kupranugario vilnos drabužiu, ant peties užsimetęs tigro kailį. Jo šalis nuolat kariauja, ir jis svarsto: „Gal į šiaurę patraukti paėmus savo šeimyną. Sako, mes iš tenai atėjome. Gal vėlei grįžti…“ Atrodo, rašytojui miela būtų ir atvirkštinė versija – indai, esą, atsidūrė pietuose, palikę šiaurės kraštus, o paskui dar kartą grįžo į šiaurę. Su pagrindiniu apysakos veikėju siejama joga (jo raumeningas kūnas), matyt, nelabai suvokus, kokia tai sudėtinga ne tik kūno, bet ir dvasios tobulinimo filosofinė induizmo sistema – kelias į vienybę su Dievu. Panašiai atsitinka ir su „trečiosios akies“ – praregėjimo, nušvitimo, išsiveržimo į šviesą simboliu, kuris čia virsta savo priešybe (juoda negyva žemė, juodas dangus, kuriame baugiai žiba žvaigždės).

       Apysakos herojus atsiduria ligoninėje komos būsenos. Jo siela atsiskiria nuo kūno, stebi jį iš šalies (apie tokias būsenas rašoma ezoterinėje literatūroje) ir laisvai keliauja be laiko ir erdvės apribojimų, grįždama į savo ir ne savo vaikystę (motina pagonė), įsikūnydama į Nandanon kopiantį kareivį, į Herkaus Manto sukilėlį, į Romoje mokslus ėjusį dailininką, į Donelaičio draugą, karaliaus Jogailos medinčių, 1863 m. sukilimo dalyvį, atsidūrusį Paryžiuje, pabuvoja ir 1944 m. šauktinio kailyje. Ir visi jie – Indros, dabartinio vilniečio protėviai. Tos kelionės per istoriją, tų būsenų pasąmonių gelmėj meninė motyvacija, matyt, „pasiskolinta“ iš C. G. Jungo siūlomos kolektyvinės pasąmonės teorijos ir paversta „praktika“: „Jokių norų neturėjo Nežinomasis ir nežinojo, kur pateks kitą akimirką. O patekdavo jis tenai, kur jo genų atminty protėviai paliko ryškiausią atminimą“.

       „Nežinomieji“, komponuojami kaip persikūnijimų virtinė (o juk tai parašyta sovietmečiu – prieš dvidešimt metų!), atrodo gerokai artimesni dabartinei literatūrai (pvz., P. Venclovo „Susapnuotiems gyvenimams“) negu aniems laikams. Tiesa, tokio lygio rytietiški motyvai, dažniau klaidinantys ir kompromituojantys negu praturtinantys tekstą, dabartinėje literatūroje, kai turime orientalistikos specialistų aukštai vertinamus turiningus Jurgos Ivanauskaitės, Elenos Kurklietytės, Donaldo Kajoko ir kitų autorių tekstus, nebebūtų įmanomi. Tačiau, kita vertus, anuometinės literatūros kontekste rašytojo blaškymasis, naujų kelių žvalgymas vertintinas kaip drąsus ir toliaregiškas ėjimas. Autorius, galbūt jausdamas savo galimybių ribas, o gal ir nesąmoningai, svetimos kultūros motyvų esmingai nesieja su vidine veikėjo charakterio sklaida. Jo Indra – gan aiškus lietuviškos dirvos augalas, vidutinio intelekto sovietmečio tarnautojas, gyvenęs trumparegišką, neatsakingą, egoistišką gyvenimą savo malonumui. Gimus kūdikiui, jis meta žmoną („nepernešu vystyklų kvapo“). Užaugęs sūnus nebepažįsta savo tėvo, kuris troško neįpareigojančio, patogaus gyvenimo. „Tu nieko nemyli. Tik save“, – sakė žmona. Šaltas kaip tas ledo luitas, nukritęs jam ant galvos. Nubaustas vienišumu. Protėvių likimai, kuriuos jis patiria pakliuvęs į kitą laiko ir erdvės dimensiją, tarsi turi grąžinti jį prie svarbiausių egzistencinių ir moralinių vertybių – meilės, gerumo, atsakomybės. Protėviai patiki, kad jo siela dar gyva, ir suteikia jam dar vieną šansą – gyventi.

       Apysaka „Gimė rudas kūdikėlis“ grąžina mus į rašytojui artimiausią erdvę – jo gimtuoju vadinamą Girėnų kaimą Suvalkijoje. Didesniąją savo kūrybos dalį skyręs to kaimo žmonių gyvenimams, vis dėlto rašytojas nesijautė atidavęs jam visą duoklę, išsakęs visą savo meilę, visus sentimentus. Daugiausia neišsakymo, matyt, buvo likę apie pokarį ir apie sovietinės tikrovės absurdą. Laisvėjant politinei situacijai, jautėsi jau galįs liestis prie skaudžių dalykų. Tačiau viena nelaisvės žymė tekste yra išlikusi, nors tai tikriausiai nuoširdus sovietinio rašytojo įsitikinimas, kad du istorinio vyksmo dalyviai, – vieni vadinami stribais, kartais liaudies gynėjais, kiti – „vyrais iš girios“, – laikytini lygiaverčiais. Atrodo net, jog tie iš girios, laukdami amerikonų pagalbos, nieko daugiau ir neveikė, tik žiauriausiu būdu žudė niekuo dėtus žmones. Taip, rašytojas nebeturėjo laiko suvokti kai kurių istorinės svarbos dalykų. (Šiurpi paralelė: kaimo žmonės, ypač atokesnėse sodybose, su keistu dėsningumu žudomi ir šiandien. Įtikinama atrodo mintis, kad tos pačios nelietuviškos jėgos vis dar siekia savų tikslų…)

       „Gimė rudas kūdikėlis“ – įdomus rašytojo sumanymas. Apysakoje išsiskiria keturi skirtingos prigimties tekstų klodai. Vienas apie rašytojo aistrą – plaukiojimą tanklaiviu po uraganų, ciklonų siaubiamus vandenynus prie Pietų Amerikos krantų, vėliau Šiaurės jūra, lankantis daugelyje Europos šalių. Tas buvimas grėsmingame didžiųjų pasaulio vandenų glėbyje, išgyventos egzistencinės įtampos mirtinų pavojų akistatoje ir tvirto pagrindo po kojomis, mažytės gimtosios žemės ilgesys, matyt, mobilizavo rašytojo vidines galias, sudarė apmąstymams ir rašymui palankią situaciją. Taigi antrasis, storiausias, pasakojimo klodas skirtas Girėnams – ir istorijos žingsniams per juos, ir savo asmeniniam santykiui, savo meilei jų gamtai ir žmonėms išreikšti. Bet to autoriui neužtenka. Rašytojo turėta ambicijų rasti apysakos struktūrai modernesnį, „lankstesnį“ stuburą. Juo tampa Rudo Kūdikėlio personažas. Perfrazavęs populiarią bravūrišką, su erotiniu prieskoniu dainušką, autorius perima iš jos pasakišką greito kūdikio augimo idėją ir sukuria simbolinę savo antrininko figūrą, kuri praturtina pasakojimą netikėtomis galimybėmis. 1945 metais vienai girėniškių šeimai gimsta vaikas, kuris per pirmąją dieną užauga į brandų vyrą, apdovanotą ne tik vyriškumo galia, bet ir blaiviu ūkininko protu, išmintimi, darbštumu, milžino jėga ir nemirtingumu (jo neima kulkos). Tačiau tas lietuvio gyvybingumo, stiprybės, nenugalimumo, skaidrios dvasinės jėgos simbolis netampa apysakos struktūros pagrindu. Autorius nesiekia visos medžiagos perleisti per šios sąlyginės figūros prizmę. Pats prisipažįsta – „pažiūrėjau į antrą perskyrimą – baisu! – daugiau autoriaus negu Rudo Kūdikėlio“. Ne visos struktūros sankabos tvirtos. Pirmiausia „kaltas“ pats rašytojas, kurio lyrinė prigimtis neleidžia kam nors kitam, kad ir sąlygiškai, atiduoti pasakotojo teisių. Įsipareigojęs tik nuoširdžiai saviraiškai, o ne meninei logikai ir teksto vientisumui, jis pratrūksta tokiais jaudinančiais poetiniais monologais, kurie skamba lyg testamentiniai atsisveikinimo žodžiai gimtinei. Skuba išsakyti viską, ko negalėjo ar nespėjo, tarsi jausdamas, kad laiko turi nedaug:

       Vakar visą naktį ėjo per mane Girėnų kaimas. Ne pro mane, o per mane. Su girios dvelksmu, su šiltomis pagirių oro bangomis, bijūnų kvapais ir labai įdėmiai žvelgė į mane kaimo žmonės. Žmonės ėjo (p. 142).

       Net keletą kartų pasakotojas pereina vaizduotėje savo kaimą sustodamas prie kiekvienos pirkios ir jos žmonių, prisimindamas juos, jų išdraskytas sodybas, apgailėdamas nelaiminguosius, pagerbdamas žuvusius, išvežtus Sibiran, mirusius.

       Rudasis Kūdikėlis lieka šiek tiek mistifikuotas, ir graudus, ir humoristinis personažas, bet ne visa susiejantis, o greičiau epizodinis veikėjas. Tačiau ta nuoširdaus, atviro kalbėjimo, atsivėrimo, išsisakymo, refleksijų laisvė, metateksto (ketvirto klodo) atsiradimas turi savotiško patrauklumo. Apie tokius kūrinius dabar sakoma, kad tai literatūra, reflektuojanti save, metatekstais peržengianti savo ribas. Tačiau literatūros refleksyvumas tampa vienu iš jos destrukcijos modusų. Dabar tai taip madinga…

       Taigi turbūt verta priimti V. Rimkevičiaus palikimą ne tiek akcentuojant jo trūkumus, kiek pasidžiaugiant tuo, kas yra. Įdomus rašymo situacijos apnuoginimas, nuolatinis ne tik jos, bet ir kai kurių ano meto lietuvių literatūros pokyčių reflektavimas. Į laivo gyvenimą autorius įveda Nematomąjį (piktosios dvasios analogą), kuris verčia dvejoti pervargusius jūrininkus, kelia negatyvias emocijas, kala į sąmonę nepasitikėjimo savimi žodžius:

       – Liaukis! Ko tau vargt! Viskas jau užrašyta, viskas jau išrašyta ir tu nieko naujo nepasakysi! Tai ar verta! Kam! Juk tu beviltiškai atsilikai nuo rašančios brolijos. Visi nuplaukė, pasąmonės srautų nešami, toli, o tu vis kapanojiesi savo Girėnuos. Kam jie reikalingi! Liaukis! (p. 116).

       Bet rašytojas, laikydamasis kietos jūreiviškos disciplinos, nepasiduoda:

       – Neliesk mano Girėnų! Šalin! Žinau – manęs vėl klausi, ką aš turiu omeny piešdamas Rudo Kūdikėlio personažą, kokias funkcijas jis atlieka. Jisai man – ne personažas. Jisai man gyvas žmogus. Seniai norėjau apie pokario metus parašyti linksmą knygą. Kur didelės tragedijos, tenai ir didelės komedijos. Tragedijos aprašomos, komedijos neliečiamos. O kokias funkcijas atlieka Rudas Kūdikėlis, tai kaip sakė Getė: „Jie štai ateina ir klausia, kokią idėją aš bandžiau įkūnyti savo „Fauste“. Lyg aš pats tai žinočiau ir galėčiau pasakyti“.
       (Vėliau aš peržvelgsiu savo rašymą ir suprasiu – liūdnas mano juokas, liūdnas. Tai todėl, kad ne kvatojimų metai buvo.) (p. 117).

       Gerai, kad išleista paskutinė gero prozininko V. Rimkevičiaus knyga. Ji – baigiamasis štrichas ne tik jo kūrybinei biografijai. Tai tarsi visos sovietinės literatūros užsklanda. Čia visas Vytautas Rimkevičius ir jo karta – su epiniais užmojais, intelektualinėm aspiracijom, šiltu lyriniu balsu ir sarkastiškom humoro intonacijom. Ir pasaulėžiūros prieštaringumais – kaip atgyvento laiko ir savo asmeninės dramos ženklu.