Iš lenkų k. vertė BRIGITA SPEIČYTĖ


       A n n a  N a s i ł o w s k a   – rašytoja, kritikė, dirba Lenkijos mokslų akademijos Literatūros tyrimų institute.

       ANNA NASIŁOWSKA

       Pamfletas apie mūsų laikus

       Ar iš tiesų dar turime literatūrą? O gal mums liko vien tikrovė ir kalba, lenkų kalba, su išugdyta, bet kaskart vis mažiau prisimenama tradicija?

       Toje tradicijoje neabejotinai būta kažko tikro: literatūra, arba pokalbis apie pasaulį, buvo plėtojamas taip, kad drauge įgytų ir meninę reikšmę. Galiojo dvigubas reikalavimas, dvigubas įsipareigojimas. Palikime nuošaly sunkumus, susijusius su sąvoka „tikrovė“, – ji taikoma ir tiems kūriniams, kurie pasakoja apie sapnus, apie mistines patirtis, ir tiems, kurie (prisiminkime klasikinį Balzaco sumanymą) kalba apie jaunuolio provincialo, nusprendusio padaryti karjerą sostinėje, nuotykius. Laikykimės prielaidos, kad kiekvienas kūrinys gali teikti nuorodas į tokį tikrovės lygmenį, koks yra jam tinkamiausias. Dar daugiau – gali jį sukurti, atskleisti nežinomus pasaulius. Tie tikrovės lygmenys neturi sutapti, juos gali sieti tik tai, kad visi jie priklauso žmogiškosios patirties sferai.
       Labai keista sąvoka – literatūra. Ar ne per daug lūkesčių? Meninė reikšmė – miglotas dalykas, kurio neįmanoma svarstyti neatsižvelgiant į tradicijos, kalbos praeities ir kartu – šiuolaikinės meninės praktikos procesus. Vadinasi, literatūros procesus. Tad pradėkime iš kitos pusės: nuo pokalbio. Pokalbis reikalauja dėmesio iš abiejų pusių, kurios išlaiko tarpusavio ryšį, yra atidžios viena kitai, viena iš antros kažko tikisi. Suprantama, taip vyksta įprastas pokalbis, tačiau pokalbis per literatūrą yra netiesioginis, turi visuomeninį lygmenį, reikalauja tarpininkaujančių institucijų, subtilių bendravimo būdų. O literatūros istorija nėra paprastas kūrinių ar netgi šedevrų rinkinys, tai pokalbio istorija, – pokalbio apie žmogiškosios patirties lygmenis, kuris buvo plėtojamas pasitelkiant meninę reikšmę turinčius tekstus.
       Ar iš tikrųjų šiandien viskas tebėra puiku, ir mes vis dar turime lenkų literatūrą? Kuriamą tokia kalba, kuri tik apytikriai likusi lenkų: ji pilna keisčiausių angliškų žodžių, vartojamų reikšmėmis, nutolusiomis nuo pateikiamų anglų kalbos žodyne. Tai ne angliški, tai „lengliški“ žodžiai, iškreipti ir išpūsti vietinio snobizmo. „Lengliška“ šneka, toks vietinis dialektas, kuris, keistas dalykas, renkasi skolinius, tačiau pasmerkia juos savotiškiems kankinimams, iškraipant galūnes linksniavimo ritualo metu. Tai tokia vietinė manija, ir atvykėliui iš kitos aplinkos sunku suprasti, kas čia dedasi. „Kam gi tai darote? – nustebęs klausia, kai jau daugmaž susivokia. – Ir ką tai jums duoda? Juk tai taip sudėtinga!“ – surinka, trindamas akis.
       Ogi nieko, tai tokia obsesija. Mums tiesiog patinka iškraipyti formas. Be šito kvailai jaučiamės. Kai kartais nebesinori, tada vartojame trumpinius. Daugelis tos kalbos registrų susideda, k..., iš instinktyvių gestų, o ne sakinių. Ir šia kalba turime literatūrą? Jau kuris laikas mane dėl to graužia abejonė. O paskui užplūsta neviltis. Turėjome, taip, kadaise turėjome visai rimtą literatūrą, ir turime – nes neįmanoma prarasti – turtingą tradiciją. Galima ją pamiršti, bet visiškai prarasti nepavyks. Vis dėlto dabar nebeturime literatūros, turime literatūrėlę.
       Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad dalis kaltės dėl to tenka pačiai literatūrai. Ir tai yra kartu felix culpa, akivaizdus istorinis nuopelnas. Tais laikais, kurie reikalavo kraštutinių poelgių, lenkų literatūra daugybę kartų atliko charakirį. Kuo efektingesniu būdu. Štai jums – ne kūrinys, štai kūrinio lavonas, niekingas, sumaitotas ir apgailėtinas – argi ne tokie šūksniai tebesklinda ties Andrzejewskio „Išspaudomis“? Tai ne meninė nesėkmė, tai efektinga romano savižudybė. Po tokio gesto sunku gerai gyvuoti ar netgi laukti tolesnės kūrybinės plėtotės ir nuostabių pasiekimų. Devintajame dešimtmetyje cenzūruojamos ir neoficialios literatūros atsiskyrimas, priimtas sutinkant abiem pusėms, rašytojams ir publikai, destruktyviai veikė patį pokalbį ir vertė nuolat dėl politinių klausimų mėšlungiškai sukąsti žandikaulius. Jei tekdavo išduoti meninių ieškojimų laisvę, tai atsitikdavo jaučiant akimirkos diktuojamą viršesnę būtinybę. Literatūra po šio proceso liko sumenkusi, tačiau su dideliais nuopelnais ir moraliniu kapitalu, kurį, keičiantis santvarkoms, tuoj pat surijo infliacija.
       Nenoriu to priminti, kadangi – nors sumokėta didelė kaina – tikriausiai kitos išeities nebuvo. Lenkijoje vienu metu sutapo keletas dalykų: laisvės šokas, pagreitinta ir paviršutiniška asimiliacija vakarietiškų, ypač amerikietiškų formų, kurios niekaip nedera su mūsų tradicija, totalinė visuomeninės komunikacijos, vertybių, institucijų, kartų kaita, kuri nebuvo natūrali ir nuosekli. Ir galiausiai – kvailybė, arogancija ir tamsuoliškumas.
       Ir to būta per daug. Neliko pokalbio, neliko literatūros. Pasitaiko kartais koks kūrinys. Būna net, kad kūrinys išgarsėja. Tačiau to negana. Juk nekalbame apie šlovę, pinigus, ar žiniasklaidos sukurtą sėkmės efektą kultūroje, kuri sukasi aplink įžymybes. Pokalbio nėra.
       XIX a. prancūzų literatūra kalbėjosi su vidurine visuomenės klase. Lenkų literatūra tuo metu vis dar ginčijosi su bajorija ir besiformuojančia inteligentija. Lenkų literatūra inteligentijai buvo adresuojama beveik iki XX a. pabaigos. Išskyrus paskutinę šimtmečio dekadą. Lenkijoje po visuomeninių pokyčių inteligentas susigėdo savo buvimo. Nes jei pasivadintų inteligentu, tai reikštų, jog tiki misija ir atsakomybe, o tai – praėjusios epochos vertybės. Jos dvelkė izoliacijai naudojamu putplasčiu (regis, visiškai bekvapis? Bet vis dėlto!). Naujoji epocha neva turėjusi remtis aiškiomis rinkos žaidimo taisyklėmis, tikėti sąskaitos turiniu ir profesionalumu. Vidurinei klasei nebereikėjo bibliotekų; ji klaikiai reiškėsi lėkštuose salonuose. Ir ne taip svarbu, ar ta naujoji vidurinė klasė iš tiesų susiformavo, ar ne. Jei jos nėra, tai tuo labiau nuostabu, kad ji sugebėjo tiek daug nuveikti. Surietė inteligentiją į ožio ragą, o gal suvijo po šluota – tiksliai nežinau, bet, atrodo, tai pavyko.
       Lenkų literatūra trečiajame dešimtmetyje, tik atkūrus nepriklausomybę, įrodė nepaprastą brandumą: ji pasiūlė naujai iškilusios valstybės tikrovės kritiką. „Ankstyvas pavasaris“, „Teresos Hennert romanas“, „Generolas Barczas“ – visi šie kūriniai yra meniškai brandūs ir drauge karštai politiškai angažuoti. Jų adresatas yra inteligentas, brandus asmuo, kuris supranta, kad pasigėrėjimas atkurtąja nepriklausomybe ir vienalaikė naujos valstybės kritika vienas kitam neprieštarauja ir nereiškia, kad pjaunama šaka, ant kurios jis pats sėdi. Dabartinėje Lenkijoje netgi menkas rimtesnės kapitalizmo kritikos šešėlis sukelia paniką. Tarsi kalbėtume ne suaugusiems žmonėms. Nes nekalbame. Inteligentijos nėra, intelektualai pasitraukė į nuošalę. Netgi rašytojų nebeliko (buvo, bet išmirė). Liko autoriai.
       Nėra literatūros kritikos. Visą XX amžių (išskyrus paskutinį dešimtmetį) įprasta kritikos terpė buvo savaitraščiai. O savaitraščių juk nebėra (be „Tygodnik Powszechny“). Yra spalvoti žurnalai. Yra žurnalistika. Ir kultūros rubrikų žurnalistai. Jie rezga savo politikėlę. Ne politiką, bet politikėlę: tam laurų vainikėlį, o tiems – nė žodelio, nes ne mūsiškiai. Tasai pats prieš save nuteikė, anas nereikalingai išsikalbėjo, todėl jų nepastebėsime. Tai pragaištinga politikėlė, nes jei kasdien gautume daugybę puikių naujų knygų, gal pavyktų ją plėtoti, ir nebūtų ji tokia destruktyvi. Bet teturime literatūrėlę.
       Kadangi nėra literatūros kritikos, žurnalistika ir reklaminė leidėjų veikla viena kitą įsuka. Turime žiniasklaidos simuliacijas, o ne diskusijas. Turime tik madas. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje buvo madinga manyti, kad kalbėjimas apie tikrovę yra senamadiškas ir išsekęs. Tačiau iš to negimė didžioji simuliacinė literatūra. Nes juk neturime literatūros, turime literatūrėlę. Ir autorius. Pavyzdžiui, dešimtojo dešimtmečio atradimu tapo visai įdomi autorė Olga Tokarczuk. Turtingos vaizduotės ir labai skurdaus, tiesiog netašyto stiliaus. Pats tas aniems laikams. Be to, anuomet plėtojome „tėviškės“ prozą be tėviškės, kurtą migracijos ir visuotinio šaknų praradimo epochoje. Ir dar – diskusiją apie postmodernizmą, būtinybę sukurti lenkišką postmodernizmą ir taip pat – neišvengiamai jį lydinčią kovos su postmodernizmu būtinybę. Be postmodernizmo, nes tai, ką meniniu požiūriu galima laikyti jo realizacija, priklauso septintajam aštuntajam (Kazimierzo Brandyso proza) ar devintajam dešimtmečiui (Mieczysławo Porębskio „Z“).
       Naujame amžiuje mados pasikeitė. Jei anksčiau kelti klausimą apie tikrovę buvo laikoma netaktu literatūrai, tariamai išlaisvintai nuo tokių paprastų ir banalių įsipareigojimų, taip dabar pasitelkus šį šūkį stengiamasi iš naujo atrasti jei ne Ameriką, tai provincialią Lenkiją. Prozos, kurią kaip tik pradėta pastebėti, akiračiai nesiekia toliau nei „mažasis“ septintojo dešimtmečio realizmas. Kadangi sėkmingai pavyko pamiršti pastarųjų penkiasdešimties metų istoriją, tai ir sugrįžtanti „mažojo“ realizmo šmėkla nebaido. Tiesiog tai tipiškas literatūrėlės reiškinys. Nes kokį gi realizmą ji gali pagimdyti? Tik mažutytį.
       Gyvename tokioje atmosferoje, kuri šiek tiek primena saksų epochą. Prie saksų karaliaus gerk, valgyk ir diržą atleisk, – sako patarlė. Atitinkamas šiandienos šūkis skamba taip – vartok kuo daugiau ir liesėk. Tik kad literatūra netinka vartojimui. Literatūrėlė – kaip tik tam ir skirta.


       S t a n i s ł a w a s  L e m a s  (1921–2006) – rašytojas, publicistas, poetas, žymiausias lenkų mokslinės fantastikos autorius, žinomas pasaulyje. Be kitų, Research Association ir Science Fiction Writers of America organizacijų narys, Krokuvos Jogailaičių universiteto garbės daktaras.

       STANISŁAW LEM

       Šachmatų lenta be šachmatų

       Tikėjausi, kad ponios Nasiłowskos teiginys jos pamflete apie „literatūrėlę“, esą Olga Tokarczuk rašė netašytu stiliumi, sulauks aštrių replikų, bet taip neatsitiko. Tam tikro lygmens polemikų kultūra nunyko. Galiausiai manau, kad Nasiłowska parašė ne pamfletą, o paskvilį. Tačiau literatūros situacija ir man kelia liūdesį.

       Mūsų kultūra pašėlusiai sulėkštėjo, o aukštoji kultūra atsidūrė nuošalėje. Kita siaubinga mūsų silpnybė yra visiška amnezija, pasireiškianti kaip tik tuo, kad trūksta pakartotinių geros literatūros leidimų. Andrzejus Rosneris išleido Szczepańskio ir Filipowicziaus apsakymų rinktines, tačiau tai pagirtina išimtis. Kai virš ko nors užtrenkiamas karsto dangtis, tai tas asmuo nustoja egzistuoti ir visuomenės sąmonėje. Tai tinka ir tokioms didelėms figūroms kaip Miłoszas. Manęs prašė teksto jo mirties metinių proga; parašiau, kad Miłoszas mūsų šaly plačiuoju mastu liovėsi egzistavęs, nustelbtas rėksmingo lenkų tautiškumo.
       Suprantu, kad Vokietija, nepaisant krizės, yra žymiai turtingesnė nei Lenkija, tačiau skirtumas tarp to, kaip abiejuose kraštuose vertinami rašytojai ir apskritai kultūra, yra dar didesnis – žinoma, Vokietijos naudai. Tapau pagerbtas Berlyno Akademie der Künste naryste ir dabar iš ten gaunu daugybę medžiagos. Be kvietimų skaityti kokį nors pranešimą ar dalyvauti simpoziumuose, siunčiama informacija apie įvairias stipendijas arba apie tai, kad Akademija kaip tik gavo naują būstinę. Tuo tarpu Lenkijoje literatūra buvo įvyta į kampą.
       Tai ypač matyti institucijų sferoje: rašytojų draugijos vos vegetuoja. Keturiasdešimties milijonų šalies literatūra turi turėti kažkokias organizacines formas, turi būti ir stipendijų sistema. Vokietijoje stipendijos ir apdovanojimai lyja gausiu lietumi; pas mus – vienintelė Nikės premija; to negana – jei kas parašytų įdomią studiją apie filatelistus, taip pat galėtų į ją pretenduoti, nes taip sudarytas premijos reglamentas. Keista realybės sumaištis.
       Nėra literatūros savaitraščių, literatūriniai laikraščių priedai iš esmės neegzistuoja. Paskutinis savaitraštis, tam tikru mastu aptarnaujantis literatūrą, – tai „Tygodnik Powszechny“. Literatūros periodika leidžiama, atrodo, labai mažais tiražais ir sunku ją gauti. Tas pats pasakytina ir apie daugelį knygų. Dunino-Wąsowicziaus „Lempoje“ – nežinau, koks to leidinio tiražas, tikriausiai nedidelis – randu nemaža rišlių ir tikriausiai gan taiklių recenzijų apie lenkų ir nelenkų literatūros naujienas, tačiau knygynuose jo beveik nematyti; galbūt jis sklinda kažkokiais kitais keliais. Galų gale leidybos technologija padarė tokią pažangą, kad kiekvienas, turintis kompiuterį ir spausdintuvą, gali šimtu egzempliorių išleisti, ką tik nori, ypač eilėraščius.
       Eilėraščių spausdinama baisiai daug, sprendžiant iš to, ką gaunu iš leidyklos „Zielona Sowa i Studium“. Atsirišo Lenkijoje didžiulis maišas su naujausia poezija, tik kad devyniasdešimt penki procentai tos poezijos neturi jokių nuorodų į praeitį, niekas neiškyla kaip tąsa ar net opozicija. Atrodytų, tarsi visiškai nebeegzistuoja tarpukario literatūra, paskui – komunistinio keturiasdešimtmečio kūryba, nekalbant apie ankstesnes epochas. Taip, Różyckis atsigręžė į „Poną Tadą“, tačiau viena kregždė – dar ne pavasaris. O kas suklestėjo? Hip-hopai, repai, dainos, netgi vargšą Broniewskį imta dainuoti.
       Neturime ruginės duonos ir esame tarsi Marijos Antuanetės pavaldiniai, kuriems sakoma: jei neturi duonos, tevalgo pyragaičius. Pyragaičių, tai yra poezijos, turime kaip šieno. Siaubą kelia abiejų lyčių jaunųjų poezijos adeptų skaičius, nors susidariau įspūdį, kad merginų yra daugiau, rašo Karoliui Maliszewskiui, kuris jiems atsakinėja „Odroje“. Pyragėliams priskiriu ir suvešėjusią fantasy bei mokslinę fantastiką. Tai nėra priekaištai konkretiems jaunuoliams; stengiuosi, remdamasis savo kukliomis žiniomis, kiek įmanoma žvelgti į visumą.
       Nelabai turiu ką skaityti; vertimų situacija irgi ne pati geriausia. Pasiėmiau skandalo atmosferos apgaubtą Houellebecq'ą – kas antrame puslapyje kieno nors lytinis aktas, ir visa tai neva kyla iš didelio nepasitenkinimo sekso ir kraujo kultūra. Užtat labai vertingas man pasirodė Viktoro Jerofejevo „Gerasis Stalinas“. Ieškau tokios literatūros – giliai įaugusios į tikrovę, istoriją, politiką.
       Kai pas mane ateidavo Jogailaičių universiteto literatūrinės kūrybos studijos aspirantai (juos globojo Jarzębskis), visiems patardavau bėgti į verslą ar informatiką. Šiandien nebūčiau tokios kraštutinės nuomonės. Trūksta mums mailiaus, kuris turėtų potencijos veržtis už krašto ribų. Lenkai neturi kalbėti tik lenkams, bet ir pasauliui. Jei pas mus apskritai pasirodo kokia nors šiuolaikinė tema – kaip Shuty romane „Cukraus norma“ (tai tik pavyzdys, jų galima atrasti ir daugiau) – ji ribojasi mūsų krašto įvykiais ir kapitalizmo bei vartotojiškumo kritika.
       Užtat politikai peržengia visas ribas – nesilaiko pažadų ir t. t., – o tauta visa tai srebia. Reiktų rašyti apie mūsų tikrovę, kad ir publicistiniu stiliumi, tačiau tai paliekama žiniasklaidos specams. Niekas nenori imtis sunkiausių temų. Gal rašytojai bijo tėvo Rydzyko? Naujosios valdžios nariai pasistriuoksėdami pasileido į Torūnę... Kita vertus, neaišku, apie kurią Lenkiją reikia rašyti – ar apie tą pašukinę iš rytinio pasienio, ar, pavyzdžiui, apie tą nuo Poznanės?
       Galima paprastai pasakyti: senas krienas kvailystes vapa, iš tiesų visa ne taip jau blogai. Žinoma, palengva ruošiuosi tyliai pasitraukti į kapus, vis dėlto man atrodo, kad jei kuris nors kolega, kaip mano bičiulis Szczepańskis, būtų sulaukęs šių dienų, jaustųsi lygiai taip pat sunerimęs.
       Turime du iškilius kritikus, kurie stengiasi suspėti su naująja literatūra: tai Czaplińskis ir Jarzębskis; visgi nėra platesnio judėjimo, nėra mokyklų, kaip kadaise buvo Wykos mokykla. Ant literatūros šachmatų lentos stovi atskiros figūros – rikiai, bokštai, kažkur iš šono karalienė arba karalius, keli pėstininkai, – tačiau neįmanoma jų įtraukti į kokią nors partiją; niekas su niekuo nebenori žaisti tais šachmatais!


       M a r t a  W y k a  – literatūros istorikė ir kritikė, Krokuvos Jogailaičių universiteto profesorė.

       MARTA WYKA

       Kritikas kaip konferansjė

       Nutariau parašyti, kadangi Annos Nasiłowskos straipsnis privertė – tai buvo asmeniškai naudinga – užduoti sau pačiai keletą klausimų. Galbūt jie sudomins ir skaitytoją.

       1. Kodėl skaitau tiek nedaug šiuolaikinės literatūros arba skaitau ją nekantriai ir nuobodžiaudama? Iš dalies tai lemia skaitymo įpročiai, ir tie, kurie kritikuoja jaunuosius rašytojus, kartu nesąmoningai apnuogina skirtingus savo įpratimus. Tačiau su įpratimu galima kovoti kaip ir su blogu įpročiu. Svarbiausia tai, kad šiuolaikinė literatūra man kelia nuobodulį. Ir pirmiausia savo stiliumi.
       To stiliaus pagrindas – totalinė naracijos destrukcija. Bet ar tikrai kitaip neįmanoma pasakoti, tik kalba tikrovės, nuo kurios rašytojas nori išsilaisvinti tokiu iškreiptu apsivalymu? Tapatybės įtvirtinimas kalba – tai literatūrai juk žinoma nuo seno.
       „Ekstatiško perdėjimo patentas... Arba „Sąvarta“ – deklaruoja „Sąvartos“ autorius Sławomiras Shuty. „Kultinė vartotojiškos visuomenės dezertyrų knyga“ – kolegai žada kitas kolega (Wojciechas Kuczokas) viršelio tekste. Bendraamžiai, arba beveik bendraamžiai, neabejoja: kiekviena knyga, atrodo, yra toji, laukiamoji.
       Kaip gyvai tai primena „Ferdydurkę“ – deja, tik primena. Dažnai kartojama, kad Shuty ir Kuczokas yra labai gabūs, labai novatoriški rašytojai. Dar daugiau: turi tokie būti, kadangi šiems laikams reikia autentiškų rašytojų. Be abejonės, bet kuriems laikams reikalingi autentiški rašytojai. Vis dėlto neketinu čia įrodinėti bendrųjų tiesų, remdamasi tomis konkrečiomis knygomis. Jų skaitymas neteikia man malonumo nei intelektualinio pasitenkinimo. Nepriklausau rašytojų bendruomenei. Netgi nežinau, kaip jie atrodo. Jie kelia man priešiškumą, kurį vargiai įmanoma racionaliai paaiškinti. Greičiausiai mano įsitikinimai jiems atrodo anachronistiniai. Žodžiu, turiu jų atžvilgiu kompleksą. Klausiu, kodėl?
       2. Mano pritarimo neskatina akivaizdžios sociotechninės ir reklaminės priemonės, būdingos naujausiai ir naujesnei literatūrai, manęs netraukia gebėjimas pajusti skaitymo rinkos – pirmiausia rinkos – nuotaikas. Netgi gabiausieji, turintys neabejotiną pasakojimo dovaną, šaltakraujiškai jos atsisako, kad pasirinktų vulgarų žodyną ir kalbą, atmeta naraciją, kad pagreitintu ritmu išsakytų savo istoriją, neleisdami skaitytojui nuobodžiauti. Taigi yra įvaldę visokeriopą techniką ir privalumus, būdingus „pirmarūšei antros rūšies literatūrai“, kuri galiausiai yra būtina bet kuriam literatūros pasauliui. Labai ilgai jos neturėjome, štai dabar turime, tačiau labai dažnai ji painiojama su literatūra, keliančia sau kitokius tikslus.
       Žinoma, negalima remtis senais ir nebeveiksmingais pavyzdžiais. Tokie atvejai kaip Kadeno, Żeromskio ir kitų didieji romanai esminėmis temomis šiandien nieko neišspręstų, nes laiko dvasia atrodo kitokia: dabar nelaukiama literatūrinių pranašų, literatūros laukas yra plokščias ir nėra čia šventųjų kalnų – iškilių literatų; per lygumą link savojo tikslo gužanti rašančiųjų minia gali kliautis pirmiausia savo miklumu.
       Kokį vaidmenį tame maratone turėtų vaidinti kritikas, kadaise tarpininkas, kartais įstatymdavys, dažnai – partneris, su kuriuo rašytojas norėdavęs kalbėtis? Nežinau, ar yra taip, kaip sako Nasiłowska – kad kritika neegzistuoja. Be abejo, ji yra, tik esmingai pakito kritiką ir rašytoją siejantis ryšys. Tas pasikeitimas yra gilus ir daugialypis, apimantis tokias skirtingas sritis kaip masinės informacijos priemonės, sociotechnika, operatyvumas, prestižiniai visuomeniniai ryšiai, galimybė tinkamoje vietoje skelbti savo požiūrius, enciklopedinis sugestyvumas, kai skrupulingai išskaičiuojant vienus ar kitus rašymo atvejus sudaroma nepaneigiama hierarchija – tokia, o ne kitokia; kritiko veiklos lauko kintamumas (akademikas ar žurnalistas?), galiausiai buvimas „savu biču“ (o kiekviena tokia grupė vartoja savą tarpusavyje suprantamą kalbą) – ir visas šis vaidmenų perviršis ypatingu būdu tarpusavyje niveliuojasi. Nes triukšmas yra toks didelis, kaip masinėse spektaklio scenose, ir joks ypatingo tembro balsas jo nepramuša.
       Ar kritika turėtų sugrįžti pirmiausia prie filosofinių pagrindų, o kritikas, perskaitęs Hegelį, patobulintų savo negrabius analizės bei vertinimo įrankius ir pagaliau perkeltų skaitymo–interpretacijos–vertinimo procesą į metafizikos lygmenį? Skaityti kritiką rašytojui nerūpi; tai rašytojams gali rūpėti su viena sąlyga – jei patys skaito (filosofiją). Gali tai būti visiškai skirtingi filosofai, tai liudija praeityje nedaugelį sudominusi diskusija tarp Karolio Irzykowskio ir Witkacy grynosios formos tema; tai klasikinis pavyzdys, kaip yra išsakomi priešingi požiūriai, argumentuoti aukštu filosofinio mąstymo lygmeniu. Bet tai tikrai nebegrįš.
       Kadaise Janas Błońskis rašė apie „padrikus seno kritiko skundus“. Skundai yra beprasmiški, kadangi užsisklendžia ties sava gedulinga poetika. Skundai prasmingi tada, kai kažką paaiškina mums apie tokius subtilius dalykus kaip literatūrinis pasaulėvaizdis, atsiskleidžiantis per skirtingų kartų patirtį. Manau, kad negalima jų išbraukti iš šiandieninės literatūros panoramos – tame plokščiame lauke mums išryškėtų bent šiokie tokie orientaciniai taškai. Ir jų ten yra.
       Vienas geriausių poetinių vadovų po tą spąstų pilną lauką gali būti Marcino Świetlickio eilėraštis „Pokalbis (baigiantis šimtmečiui)“, kuris prasideda eilute: „Tygodnik Powszechny“ redakcijoje suskambo telefonas“.
       „Pakėliau ragelį. Ragelyje atsiliepia Czesławas Miłoszas neabejotinai Czesławo Miłoszo balsu...“ Tas, kuris pakėlė ragelį, atsako – kaip ir reikia tikėtis – Marcino Świetlickio balsu. „Tai prašyčiau pakviesti ką nors kitą“ – nusprendžia Czesławo Miłoszo „balsas“.
       Nesu nė vieno tų balsų pusėje. Tačiau jie užkoduoti mano kritinėje sąmonėje ir joje nuolat ataidi.
       Bendravimo kodas tarp rašytojo ir rašytojo, paskui – tarp kritiko ir rašytojo tapo priklausomas nuo kartos. Bandymai išgalvoti naują kodą atrodo pasmerkti nesėkmei. Todėl kritikas bent kol kas liks konferansjė, giriantis savo spektaklį (geriausiai – kabareto stiliumi...).
       Pageidavimas „ko nors kito“ atrodo juokingas (nors gilumoje – ir skausmingas). Vienadienė literatūra laukia ir lauks nereflektuoto pritarimo – kritikai ir toliau lauks naujo, Mrožeko lygio spektaklio. Scenoje ir toliau viešpataus parodomieji mazochistai, dienos prekių gerbėjai, skirtingų orientacijų atstovai bei sadistai. Prašau tai suprasti metaforiškai.


       R a d o s ł a w a s  W i ś n i e w s k i s  (g. 1974) gyvena Brzege, vienas „Gyvųjų poetų draugijos“ įkūrėjų, dviejų poezijos rinkinių autorius, žurnalų „Odra“, „Studium“, interneto svetainių www.nieszuflada.pl, www.literackie.pl bendradarbis.

       RADOSŁAW WIŚNIEWSKI

       Laiškas iš periferijos

       Virš lenkų literatūros klajoja eilinių diskusijų šmėklos. Kad kažkas negerai, turbūt jaučia kiekvienas. Visgi nėra vieningos nuomonės dėl to, kokia literatūros ar literatūrėlės negalia.    ...juk tai miestas, kylantis iš slėnio
     Karolis Maliszewskis. „Pažadas“


       Negalime būti tikri, kad diagnozės ir receptai yra tikslūs, nes nežinia, ar skiriami tikrajam pacientui. Šią problemą taikliai aptarė Julianas Kornhauseris, rašęs apie kelias literatūrinės apytakos sferas. Rūpestį kelia ne tai, kad tos sferos yra, tačiau tai, kad tarp jų pernelyg maža perėjimų. Juk kalbame apie literatūrą, kuri suvoktina ne tik kaip tekstų rinkinys, bet ir žmonių, knygų, įvykių, objektų tarpusavio ryšių sistema.
       Turime nišų sankaupas; archipelagai plyti labai arti vienas kito, bet tvarkosi pagal savas taisykles. Nes vieni dėsniai valdo poezijos archipelagą, kiti – prozos salą. Pavyzdžiui, poezijos neveikia atsakomasis ryšys, susijęs su tiražo pardavimu. Galbūt dėl to, viena vertus, šiuolaikinės poezijos kalba linksta į stiliaus hermetizaciją, bet, kita vertus, palyginti didelė meninės saviraiškos laisvė skleidžiasi vienalytėje aplinkoje, kurioje koegzistuoja labai įvairaus amžiaus ir patirties autoriai. Laisvoji Poetų Respublika – ši metafora ne taip jau ir nutolusi nuo tikrovės. Prozai pastaraisiais metais teko kur kas nuožmesni rinkos išbandymai, ir tai lėmė, kad ji uzurpavo visuomenės sąmonę, tačiau toji uzurpacija vis dėlto neatnešė ypatingos kokybės.
       Visa tai verčia manyti, kad neįmanoma sukurti vieno rišlaus pasakojimo apie pastarųjų metų literatūrą ar literatūrėlę, ypač jei atsižvelgsime į faktą, kad atsirado visiškai nauja rašytinio žodžio sklaidos terpė – internetas. Terpė, kurios galimybės Lenkijoje atrodo ir toliau menkai panaudojamos – bet apie tai vėliau.

 
       B a n g a  i r  t e r p ė

       Kad banga galėtų plūsti, jai reikia terpės. Jei literatūros diskusijos panašios į šauksmą tyruose, taip yra ir dėl to, kad diskursui trūksta terpės. Dauguma yra įsitikinusi, jog tam, kad literatūra galėtų palyginti laisvai alsuoti, reikalingas viso krašto mastu leidžiamas laikraštis, geriausiai – savaitraštis, savotiškas literatūrinis centras. Atrodo, kad tokiam savaitraščiui galimybių veikiau nėra, ir nostalgiški atodūsiai nieko nepakeis. Intensyviausia spauda, vadinama literatūrine, – tai geriausiu atveju kas du mėnesius išeinantys žurnalai, dažniausiai – kas ketvirtį, gyvuojantys nuo dotacijos iki dotacijos, nuo redakcijos azarto iki visiško jos nuopuolio.
       Paskutinė galimybė sukurti periodinį leidinį, kuris sutelktų skirtingų literatūrinių bendruomenių balsus, buvo Poznanės „Nowy Nurt“ („Naujoji srovė“), uždarytas 1996 m. Šiandien literatūrinės spaudos teoriškai yra daug, bet dauguma jos miega žiemos miegu, t. y. paprastai publikuoja vieną numerį per metus arba merdi klinikine mirtimi – leidinys tariamai egzistuoja tik tam, kad redaktoriai galėtų pailginti savo biografijų aprašus kituose leidiniuose...
       1996–1997 m. lūžis atrodo reikšmingas ir todėl, kad 1997-aisiais buvo įteikta pirmoji Nikės premija („Politikos“ diplomai, vėliau tapę „nepriklausoma“ premija, pradėti teikti anksčiau, nuo 1993-iųjų). Šie du išoriškai nesusiję įvykiai („Nowy nurt“ žlugimas ir Nikės gimimas) atskleidžia, kad akivaizdžiai pasislinko svorio centras, pakito literatūros egzistencija viešojoje erdvėje. Formų tęstinumą pakeitė „eventizmas“, t. y. gyvenimas literatūra tik pasitaikius progai, priebėgomis, bendravimas su kultūra kaip Įvykiu ar Žaidimu. Literatūros susiliejimas su masinės informacijos priemonėmis šioje diskusijoje buvo išsamiai aptartas. Turbūt nieko bloga tai nereikštų, jei egzistuotų pusiausvyrą išlaikančios instancijos, kokie nors kontrolės ar savikontrolės mechanizmai. Tačiau vietoje jų leisgyvės terpės – laikraščiai, skyriai, bendrijos, draugijos – surengia... diskusijas, kurios, kaip buvo taikliai pažymėta, regis, užima pačios literatūros vietą, bet kadangi negali pakeisti situacijos, neatlieka pusiausvyros palaikytojų vaidmens.

 
       Ž l u g u s i ų  v i l č i ų  i n t e r n e t a s

       Daugelis balsų, tarp jų ir diskusiją pradėjęs Annos Nasiłowskos tekstas, reikalauja pripažinti literatūrą kaip dialogo, polilogo, komunikacijos formą. Drauge nė vienas diskutantas nesiėmė plačiau svarstyti interneto vaidmens. Tačiau daugelis tyrimų rodo, kad tie, kas naudojasi internetu kaip pagrindiniu informacijos šaltiniu, kartu perskaito daugiausia knygų ir „sugeria“ daugiausia spausdinto žodžio. Jei literatūra turi būti pokalbis apie pasaulį, o jos dalyvius kankina vis kurtesnės sienos, kurioms kalbama – kodėl niekas neprabyla apie bendro visos literatūros internetinio portalo, tinklo bendrijos, skirtos literatūrai, trūkumą? Kodėl niekas nė ašaros neišliejo prieš dvejus metus, žlugus vienam įdomiausių internetinių leidinių, literatūros savaitraščiui www.tin.pl?
       Prieš internetą, kaip literatūros sklaidos priemonę, noriai pasitelkiamas argumentas, kad čia skelbtis gali bet kas, o vienintelė kliūtis – tai tinklo prieinamumas. Todėl nenuostabu, kad vis daugėja beverčių autorinių svetainių ir svetainėlių, skirtų literatūrai, kūrybai ir savimeilei. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad ir internete ne kiekvienas gali skelbtis kur panorėjęs, kad yra tinklo vietų, kuriose autoriams iškeliama tam tikra kartelė, ir ne tik remiantis administracinių-redakcinių sprendimų galia bei skoniu, bet ir to serverio vartotojų opinijos jėga. Taip kadaise veikė serveris www.poezja-polska.art.pl, taip būta ir su www.tin.pl, taip tikriausiai tebėra svetainėje www.nieszuflada.pl, grupėje pl.hum.poezja. Su šiomis ir panašiomis svetainėmis bei iniciatyvomis užaugo karta, poetinė e-kohort@, kurios natūrali pirmosios bendruomeninės patirties terpė buvo tankus internetinių dienoraščių, autorinių svetainių, diskusijų forumų, atvirų, pusiau atvirų ir uždarų serverių voratinklis.
       Net jei užsispirtume, kad „linternetas“ tiekia menką ir silpną literatūrą, sunku būtų užginčyti tokį internetinės sklaidos privalumą kaip komunikatyvumas ir interaktyvumas. Šiuo požiūriu internetas ir toliau lieka visokeriopų vilčių dar teikianti priemonė. Galbūt veikti internete nėra taip patogu, kaip sėdėti visagalėje redakcinėje komisijoje ar saloniniame kūrybos vakare, kur bendravimas lengvai nuspėjamas. Internete nėra saugios hierarchijos, išblėsta bendravimo konvencijos, adresantas dažnai tampa adresatu, tarpininkas – adresantu, o adresatas – inkvizitoriumi; taip subliūkšta priklausomybių piramidė. Tie, kas skundžiasi vienakrypčiais ryšiais, kam trūksta intensyvaus atsako, neabejotinai tai atras interneto svetainėse.
       Dar viena maža pastaba – vienas pirmųjų tokių serverių, www.poezija-polska.art.pl, rodo 870 822 apsilankymus, kitas serveris, tapęs sėkmingos idėjos sinonimu, – www.nieszuflada.pl – sulaukdavo iki 1600 ir daugiau apsilankymų kasdien, tai sudaro apytikriai milijoną per mėnesį. Ir nors dažniausiai čia lankosi tie patys asmenys (dėl to vartotojų skaičių reiktų sumažinti iki kelių, daugiausia keliolikos tūkstančių), jų yra vis tiek gerokai daugiau, nei perkančių didžiausius literatūrinius ar visuomeninius-kultūrinius spaudos leidinius Lenkijoje.
       Perspektyviausias kelias atkurti terpę, kurioje sukiltų bangos, būtų sudaryti vientisą tinklo-spaudos struktūrą. Kol kas nieko panašaus padaryti nepavyko. Netgi Literatūriniam Arturo Bursztos biurui yra labai toli iki tokio projekto realizacijos, nes jis nespausdina reguliaraus periodinio literatūros leidinio, o apie interaktyvumą jo svetainėse sunku ir kalbėti. Vis dėlto neįmanoma užginčyti didelio Arturo Bursztos firmos ar, pavyzdžiui, korporacijos Ha!Art pasisekimo, kurį daugiau ar mažiau pavyksta suderinti su kokybe. Viena jų sėkmės paslapčių – ieškojimas, kaip sujungti elektroninius ir „popierinius“ literatūrinės sklaidos kelius.

 
       K r i t i k a  – p o v a n d e n i n ė   i s t o r i j a

       Pamokanti buvo serverio www.literatorium.pl, kuris turėjo perspektyvų sukurti lenkų kritikos „piliečių platformą“, iškilimo ir nuopuolio istorija. Keletą mėnesių serveris gyvavo ypač intensyviai, o kai kurių diskusijų impulsyvumas beveik prilygo gyvam pokalbiui. Vienu momentu, kaip tik diskutuojant apie lenkų poezijos, sukurtos po 1989 m., skaitymo metodus, komunikacija nutrūko – kaip internete būna – regis, atsitiktinėje ir netinkamoje vietoje.
       Esminis posūkis įvyko susidūrus dviem kritikų sparnams – „praktikams“ su „akademikais“ ar, jei norite, „analitikams“ su „empirikais“. Bendra erdvė suiro ne tiek dėl to, kad pritrūko tarpusavio supratimo tarp abiejų grupių, kiek dėl to, jog nebuvo atpažinti viena kitos metakomunikaciniai stiliai. Eksperimento (nes tai buvo savotiškas kritinis–literatūrinis–psichologinis eksperimentas) dalyviai, užuot pasinaudoję susidūrimu savo kritinėms nuostatoms išryškinti, perėjo į konfrontacijos kalbą. Dialogas virto pasigalynėjimu, ir kai paaiškėjo, kad kalbama apie skirtingas literatūras, skirtingas poezijas, – niekas nebesugebėjo to ramiai priimti. Atrodė, tarsi parašiutininkai mokytų narus plaukioti, o narai mokytų parašiutininkus, kaip tiksliai nusileisti ant žemės. „Tygodnik Powszechny“ puslapiuose vykstanti diskusija atskleidžia, kad visas „iš slėnio iškylantis miestas“ lieka nepastebėtas, tarsi kartotųsi serverio „literatorium“ istorija, tik šįkart ant popieriaus. Gali būti, kad tų miestų yra kur kas daugiau.

 
       M i e s t a s ,  i š k y l a n t i s  i š   s l ė n i o

       Kaip žiūrima, taip matoma. Rašau iš vietos, esančios kelioliktoje literatūrinės apytakos sferoje, iš periferijos, mažo miestelio, kuriame, jei ne internetas ir bedarbystė, verčianti važinėti į tolimesnį darbą, – neturėčiau ryšio su literatūrine spauda. Literatūrinės spaudos visoje šalyje galima gauti keliasdešimtyje pardavimo vietų, ir tai efektyviai susiaurina visas diskusijas bei nuslopina rezonansą iki kelių nuspėjamų pavardžių. Tačiau matau, kaip intelektinio gyvenimo pradmenis naikina savivaldybių tarnautojų sprendimai, matau merus ir patarėjus, lengva ranka pažeriančius penkiasdešimt tūkstančių zlotų koncertuojančioms pop-žvaigždutėms, kurios, kaip Bulgakovo eršketas, yra ne pirmo šviežumo. Tie patys valdininkai nenori gelbėti bibliotekos, sumažinti nuomos mokesčio vieninteliam miestelio knygynui („Aš ten knygų neperku ir kažkaip išgyvenu“, – kadaise pasakė vieno miesto kultūros komisijos pirmininkas). Išskaičiavimas paprastas – pramogų metu galima pasirodyti vadinamiesiems rinkėjams, atsistoti šalia scenos kaliausės, kuri nusišypsos, – ir nauja kadencija kišenėje.
       Literatūra yra tolima tokioms pramogoms, ir dar blogiau – potencialų rinkėją moko mąstyti, verčia būti kritišku, pilietį padaro sudėtingesniu valdžios partneriu. Po trumpo laiko tarpsnio, užspringus laisve nuo vienaip ar kitaip suvokiamo Centro diktato, nevalstybinės organizacijos, užsiimančios literatūra, atrofuojasi, o juk prieš kelerius metus jos buvo provincijos druska, veikė dažniausiai sutartinai su miesto bibliotekomis ir vietiniais kultūros centrais. Kada matau, kad bendrija, kurią su draugais ir draugėmis kūrėme 1990-aisiais, yra paskutinė tokio pobūdžio iniciatyva šimto kilometrų spinduliu išsilaikiusi nuo anų laikų, – mane apima keista nuojauta, kad iš esmės literatūros (ar literatūrėlės) lygis gali būti susiejamas su pilietinės visuomenės lygiu.
       Neatsitiktinai literatūra šiandien egzistuoja dažniausiai priklausoma nuo turtingųjų kaprizo (plg. „Nowy Nurt“, leidyklos „Zielona Sowa“, Nikės, „Politikos“ diplomų istoriją), veikdama inertiškai (išlikusios senųjų organizacijų ar profesinių rašytojų sąjungų formos) arba stumiama valstybės (plg. Kultūros ministerijos ar Knygos instituto veiklą); ir tai neišeina jai į sveikatą. Literatūrai būtinas glaudus atsakomasis ryšys, terpė, kurioje galėtų sklisti, podirvis, kuriame galėtų įaugti, taip pat – metakomunikacija tarp skirtingų jos apytakos sferų. Be viso to sunku tikėtis, kad išeisime už mūsų šiltą literatūrinį getą juosiančių užtvarų. O gete skųstis galima iki soties. Be rezultatų.

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albert Camus 4 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Dovilė Švilpienė 4 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 57 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 38 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 39 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 27 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonardas Gutauskas 35 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Marta Wyka 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 114 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1