Daugelis rašytojų, leidėjų mėgino įminti bestselerio mįslę, kuri iš tiesų nėra lengvai įmenama, bet šį fenomeną vis dėlto galima paaiškinti, taip mano švedų literatūros tyrinėtojas Johanas Svedjedalis. Anksčiau Švedijoje bestseleriai – perkamiausios knygos – buvo suprantamos vien kaip knygų realizacija. Kasmet pagal seną knygynų sistemą iki balandžio 1 d. būdavo patikrinami sandėliai ir atsiskaitoma su leidėjais. Metų pradžioje tuštinant knygynų sandėlius, jų savininkams labiau apsimokėdavo pigiau išparduoti užsilikusias knygas nei jas grąžinti leidėjui, skaitytojams tai būdavo puiki galimybė nebrangiai įsigyti vertingą ar net retą leidinį.

       Vėliau ir knygų leidėjai, ir prekybininkai tokį knygų išpardavimą pavertė šventiniu renginiu, prasidedančiu prieš Kalėdas ir pasibaigiančiu iki vasaros atostogų. Šitaip atsirado knygų mugės, garsioji Augusto premija, dar vėliau – knygų reklama per rytinę TV laidą, specialūs leidimai, knygų paketai, ypatingi išpardavimai ir t. t. Idealus bestseleris – tokia knyga, kuri geriausiai perkama ištisus metus. Tokia knyga visais laikais buvo ir yra Biblija. Dabar bestseleris – ne tik perkamiausia, bet ir labiausiai aptarinėjama knyga, apie ją kalba visi. Atrodytų, jog tai – visuotinio pirkimo rezultatas. J. Svedjedalis to neneigia, tačiau priduria, jog bestseleris – sąmoningas produkcijos realizavimo būdas, kuriuo naudojasi leidykla ir knygynas. Šis knygų rinkos metodas susiformavo JAV praėjusio amžiaus pradžioje, kai knygas reklamuojanti spauda pradėjo skelbti bestselerių sąrašus. Patyrę rinkotyros specialistai pažymėjo, kad knygų pirkėjai, kaip ir kiti vartotojai, mieliau renkasi tai, kas turi paklausą. Knyga, kurią daugelis skaito, žadina smalsumą, kylančia spirale privilioja vis kitus skaitytojus. „Pirk ir skaityk tokią knygą, apie kurią visi kalba!“ – skelbia reklamos.

       Į Švediją ši idėja atkeliavo tarpukariu. Trečiame praėjusio amžiaus dešimtmetyje leidyklos ėmė vis agresyviau piršti didelio tiražo knygas. Prabėgus dešimtmečiui atsirado ir perkamiausių knygų sąrašai: Sigridos Boos „Mes einame per virtuvę“ (1930), Margaretos Mitchell „Vėjo nublokšti“ (1937), Esteros Lindin „Įsivaizduok, aš išteku už pastoriaus“ (1940) ir kt.

       Šiandien švedų knygų prekyba tuos sąrašus sudarinėja pagal ypatybes: grožinė ir specialioji literatūra, vaikų ir jaunimo, kišeninio formato ir t. t. Tarp grožinės literatūros populiariausi detektyvai ir trileriai, chick lit, Augusto premija apdovanotų autorių kūriniai, romanai, kurių viršelį puošia tokių autorių kaip Danas Brownas pavardės. Iš specialiosios literatūros perkamiausios knygos apie tai, kaip išsiugdyti savigarbą, kaip tapti gražia, kaip priaugti svorio (kepinių receptai) arba kaip jį sumažinti, ypač leidiniai apie įvairias dietas, GI metodą, sudoku (japonų skaičių kryžiažodžiai), knygos apie vyro ir moters santykius, sveikatą, politiką.

       Literatūros kritikai bjaurisi bestseleriais, jie dažniausiai neatitinka jų keliamų nuostatų ir skonio. Būna ir taip, kad leidyklų numatyti bestseleriai nepateisina lūkesčių, premijuotų autorių niekas neperka, nepadeda net jų knygų ekranizavimas.

       Kad ir kaip būtų, bestselerizmas jau – globalus reiškinys. Ar bestseleriai neužgožia kitų knygų? Taip, dažnai užgožia. Ar perkamiausios knygos yra prastos? Nebūtinai. Daugelis gerų rašytojų knygų sulaukė didžiulių tiražų. J. Svedjedalis linkęs įžvelgti poliarizaciją tarp labiausiai parduodamų ir kitų knygų, o ne tarp geros ir prastos literatūros.

       Iš užsienio autorių vadinamojo chick lit žanro knygų Švedijoje dabar populiariausi Helenos Fielding, Lisos Jewell ir Marianos Keyes romanai, vaizduojantys šeimyninį gyvenimą, karjerą, meilę. Kitaip tariant, moterų literatūra, ją kuria moterys apie moteris ir moterims, nors skaito ir vyrai.

       Švedijoje šiuo metu populiariausia tokio pobūdžio literatūros kūrėja – Kajsa Ingemarsson. Trys jos romanai – „Mažų citrinų geltonis“, „Tai nutiks ketvirtąkart“, „Kas dar gali būti paprasčiau“ – modernus papročių vaizdavimas, paįvairintas žaisminga ironija. Čia vyrauja tipinė švedų nūdiena, daugelis gali atpažinti save, tai savotiškai romantizuotas vidurinės klasės realizmas, perteikiantis moterų žurnalų įteigtą moters gyvenimo dienotvarkę, kartais nuklystantis į XIX a. ar mėginantis įžvelgti ateitį.

       Paula Vilhelmson, romano „Tai nutiks ketvirtąkart“ herojė, niekaip nepasiryžta gyventi suaugusiųjų gyvenimo. Kurį laiką praleidusi JAV, ji grįžta į Stokholmą. Paulai – trisdešimt vieni, ji niekada neturėjusi savo buto, ją traukia kelionės, visas jos turtas telpa dviejuose krepšiuose. Pastovus darbas, pastovus draugas, vaikai – ne jos būdui. Ji puoselėja savotišką romantinį egoizmą, dažniausiai būdingą daugeliui knygų veikėjų vyrų. Paula – tipiškas puer aeternus pavyzdys, kurį yra aprašęs C. G. Jungas. Amžinai jaunas arba nesubrendęs žmogus, – taip socialinis psichologas Johanas Asplundas apibūdina modernios visuomenės žmogų. Anot šio psichologo, toks žmogus nesugeba pats susikurti savo gyvenimo, jis tiesiog laukia progos, atsitiktinumo. K. Ingemarsson pakiša Paulai ne vieną tokią atsitiktinę progą. Paula tampa tarsi kitų šios autorės romanų reinkarnacija – tai moteris individualistė, nesidominti turtais, prasta šeimininkė, nemėgstanti namų ruošos, ne itin paisanti savo išvaizdos, tokią moterį dažniau sutiksi kavinėj ar bare, o ne gimnastikos salėj.

       Kas nutinka, kai tokia moteris tampa motina? Šią temą K. Ingemarsson gvildena romane „Kas dar gali būti paprasčiau“. Tomas ir Anika vedę, turi du mokyklinio amžiaus vaikus. Anika – desperatiškai įnikusi į savo darbą. Jaunų tėvų džiaugsmas dingęs, meilė išblėsusi, vaikų ligos, pykčio proveržiai, gyvenimas netekęs spalvų, slegiantis tarytum kokia bausmė. Ir štai į Anikos darbovietę priimamas Richardas – žavus, mokantis bendrauti, turintis savo nuomonę, skoningai apsirengęs ir išsikvėpinęs vyriškis. Namuose laukiantis Tomas atrodo pilkas ir nuobodus, tad Anikos jausmai ir dėmesys, suprantama, krypsta į Richardą. Romano veiksmas sukasi apie modernią klišę – „mano vyras manęs nesupranta“. Nors romano pabaiga laiminga, Anika nepalieka Tomo, bet tai vargiai gali ką nors paguosti. Tai veikiau romanas mažus vaikus auginantiems tėvams su užuomina į psichoterapiją.

       K. Ingemarsson romanuose lengva atpažinti save – tiksliai parinktos kasdienybės smulkmenos, veikėjos dažniausiai dirba žiniasklaidoj, paslaugų ar maitinimo sferoj. Jų mokslas nebaigtas, jos ką nors pavaduoja, darbo laikas nepatogus, nelegalus uždarbis. Šie personažai gyvena vakarietiško kapitalizmo paribyje, jų darbas sunkus, bet įdomus. Žmogus, bent kelerius metus užsibuvęs tam pačiam darbe, laikomas pražuvėliu, tai maždaug tas pats, kaip nuo vaikystės gyventi tame pačiame mieste. Šių romanų herojai nieko patys nesukuria ir nieko nepaliks po savęs, jie gyvena čia ir dabar: darbas, vaikai, aš pats (pati), draugai, giminaičiai, vyrai. Apie save ir kitus sprendžiama pagal išvaizdą, o ne išsilavinimą. Drabužiais išreiškiama asmenybės esmė. Seksas be apribojimų, ypač įsimylėjus, šiaip jau – pačios moters pasirinkta pareiga.

       Prieš kelerius metus viena švedų sociologė internete patyrinėjo literatūrinį įvairaus amžiaus skaitančių moterų skonį. Tyrimai parodė, kad gera knyga laikoma tokia, kuri yra įdomi, nuotaikinga, veikėjai atpažįstami, su jais gali susitapatinti, saikingai pažerta sekso.

       K. Ingemarsson romanai puikiai atitinka šiuos skaitytojų lūkesčius. Čia nerasi daugiaprasmiškumo, fragmentinės formos ar sutirštintų spalvų. Ši jauna rašytoja – puiki pasakotoja, nevengianti ironijos, jos knygos skirtos prijaukintam skaitytojui, jos primena daugiaserijinį filmą. J. Svedjedalis nelaiko šių knygų prasta literatūra, tai veikiau šių laikų sakmės apie keistus žmones, kurie gyvena nūdienos Švedijoje.