Turėjo greitai aušti. Sniegas dar tebedribo kąsniais, tačiau auštant liovėsi ir pradėjo spausti šaltis. Jis ėjo tolyn... Jam reikėjo prieiti stotelę, kur galėtų sėdėti priglaudęs nugarą prie radiatoriaus kiek tik jis nori, kur galėtų užmigti ir net susapnuoti. Jam reikėjo sutikti žmonių, kurie nieko nežino apie karinį parengimą nei apie miliciją, nei apie kitokią represinę ar jėgos struktūrą. Reikėjo prieiti kokią nors biblioteką, kur galėtų įsitaisyti tarp knygų lentynų ir imti vieną po kitos knygas, jas vartyti ir nerti iš vienos realybės į kitą. Jis žinojo, kad eidamas palei geležinkelį to neprieis ir apskritai neaišku, ar tai egzistuoja, bet ėjimas geležinkeliu jį vis tiek kur nors nuves. Jis tikrai gali prieiti kažkokią niekam nežinomą vietelę, kur niekas nieko nebus girdėjęs nei apie jį, nei apie jo gyvenimą.
Atėjo vakaras, naktis, išaušo rytas – jis ėjo nesustodamas. Žinojo – jeigu sustos, gyvenimas baigsis. Jau dabar sniegas atrodė minkštas ir šiltas kaip patalas. Tačiau viduje nebebuvo tokio didelio nerimo – jis jau buvo pakankamai toli nuo universiteto, nuo majoro raudonu veidu, nuo pabaisiškų rašytinių pasiaiškinimų, nuo rusiškų grasinimų, kad jis bus išmestas iš studijų „kak ščenok“…
Jis priėjo dar vieną stotelę ir šį kartą mandagiai paklausė budėtojo, ar gali prisiglaudęs prie radiatoriaus numigti.
Radiatoriaus čia nebuvo – tik malkomis kūrenama ruda koklinė krosnis. Jam leido prisiglausti, tik paliepė nesudegti, nes pečius labai karštas. Jam tokio ir reikėjo.
Kiek miegojo, jis nesuprato. Jį pakėlė baisi pavojaus nuojauta, kuri vėl tapatinosi su karine katedra… Bet su ja buvo susiję dar kažkas, ko jis nežinojo. Jį perliejo siaubas.
Budėtojas telefonu kalbėjo:
– Nepabunda antra para, paso nepaklausiau…
Jis patyliukais išėjo į lauką ir pasileido bėgti tolyn. Mėnulis buvo didelis ir aiškus. Šalo.
Kiek pabėgęs nustebo ir labai nusigando – jam buvo sunku kvėpuoti. Bėgti nebegalėjo.
Jis pajuto perdžiūvusią burną, sustojo ir ėmė ryti sniegą. „Nei šaukia, nei laukia manęs karveeelis…“ – mintyse kažkas dainavo už jį. Jis nepajuto klaidos – tėvelis iš tikrųjų jau seniai galėjo būti virtęs karveliu… Jis niekada nebepasikalbės su tėvu – per kažkokią likimo klaidą jų kalbos dabar buvo skirtingos, o turėjo būti kitaip… Jis dar kartą pasėmė saują sniego ir kramtė jį. Sniegas gurgždėjo, tirpo, bet krūtinėje nė kiek nepalengvėjo. Niekai… Tas geležinkelis jį kur nors nuves. Jis turi nugalėti save ir eiti. Jo viduje pradėjo ulbėti nedidelis paukštis rausvai melsvu sidabru spindinčiomis plunksnelėmis. Paukštis apie jį žinojo viską ir savo ulbėjimu jį guodė bei ramino. Jis pamiršo, kad jo vieta šiame pasaulyje priklauso nuo pasiruošimo kovai už taiką.
Geležinkeliu lėtai, svyrinėdamas, kartkartėmis sustodamas ėjo žmogus. Apsirengęs kailinukais, apšiurusia zuikio kepure, apšepęs… Akimis jis laikėsi įsikibęs savo „branavykų“ galų. Kai tik pamatydavo, kad jie nebešmėsčioja, suvokdavo, kad jis jau sustojo ir vėl priversdavo save judėti į priekį. Žvilgsniu kaip vadžiomis laikėsi už savo „branavykų“. Kartais pasilenkdavo, pasigriebdavo sniego ir pakeldavo prie sukepusių lūpų. Akys degė. Jis eidamas kažką kalbėjo. Ne kažką – jis aiškino majorui, kad literatūra nieko bendro neturi su kariniu parengimu. Kad humanitariniuose universitetuose negali būti net užuominos apie mokymąsi šaudyti į žmones, kad ir kas jie būtų. „Kak eto – kto by oni ne byli? Oni ni kem i nemogut byt', tol'ko liud'mi...“ – aiškino jis majorui. Jis rėmėsi grynojo proto kritika ir bandė įkrėsti dvasios visai karinei katedrai. Jis jiems įrodė! Jis nebebuvo Bronius, bėgantis nuo savo svajonės vien dėl to, kad ji peraugusi, apraizgyta, susitapatinusi su prievarta, mirtimi, daugybe rafinuoto melo formų. Jis buvo tvirtas, nors niekas to iš šono nebūtų galėjęs pasakyti. Ir jis buvo svyruojantis, pervargęs, iškankintas ir sergantis rašytojas, majoras jam trukdė būti tuo, kuo buvo jau nuo gimimo – tvirtas ir laisvas. Jis turėjo eiti, negalėjo sustoti – čia buvo pagrindinė problema, bet kad kelias einantįjį visada kur nors nuveda, jis neabejojo. Kelias, kuris veda pirmyn, gali vesti ir atgal, prisiminė jis, svarbu nesumaišyti krypties... Jo kryptis buvo teisinga – kuo toliau nuo majoro, tuo jis darėsi laisvesnis.
Už posūkio pasirodė žibintai prie telegrafo stulpų. Švietė du maži medinės stotelės langai. Pro duris išėjo iešmininkas, tarsi jo laukdamas. Kažką kalbėjo. Jis matė žiopčiojančią burną, raukšles apie nepažįstamo žmogaus akis, tačiau nesuprato, kas sakoma. Kalbėjo ir jis pats, bet aiškiai ne tai, ko žmogus klausė.
Paskui jis atsidūrė viduje... Žmogus pripylė stiklinę arbatos ir iš laikraščio išvyniojo naminės duonos, perteptos spirgais. To buvo per daug, jis tik dviem pirštais atsilaužė mažą trupinėlį ir ilgai kramtė. Nurijo kelis gurkšnius arbatos, bet duonos nuryti nepajėgė, – gerklė kažkodėl atsisakė ryti maistą. Su nenurytu kąsneliu burnoje jis pargriuvo aukštielninkas ant suolo. Ir jam buvo labai gera.
Jis neužmigo. Tiksliau – jis ir miegojo, ir nemiegojo. Jis matė, kaip žmogus kažkam skambino telefonu.
– Tikriausiai tas pats... Labai išvargęs, apšalęs, apledėjęs ir, atrodo, kad ligonis, – kažkam sakė žmogus. – Ne ne, jokios agresijos nėra... Gal nuo mokslo pasimaišė...
Jis tyliai šypsojosi iš žmogaus naivumo. Jis mylėjo tą žmogų. Ir jam buvo ramu – suprato, kad tas žmogus nieko nežino apie karinį parengimą, negirdėjo apie majorą ir nori jam tik gero...
– Gali būti, kad jau atėjau, – kažkas mąstė už Bronių, kai jį vežė greitosios pagalbos sanitarai tiesiai į beprotnamį Vasaros gatvėje...
Kad kažkoks geležinkelininkas sutiko Bronių vos bepaeinantį bėgiais pirmyn (o tai vadinosi – kur akys veda), greitai žinojo visas fakultetas. Draugai suprato, kad akys jį vedė iš miesto, tolyn nuo prievartos, nuo socialistinio realizmo, nuo idėjiškumo, partiškumo ir pilietiškumo, nuo pasirengimo ginti savo tarybinę tėvynę nuo imperialistų… Bet visi buvo užaugę kiekvieną dieną gąsdinami imperialistais ir visi buvo pripratę, kad tarybinė tėvynė, kuri yra nuo Baltijos jūros iki Ramiojo vandenyno, kovoja už taiką visame pasaulyje ir kad jos nenugalės Amerikos imperialistai, kurie laikraščiuose buvo piešiami su dideliais juodais cilindrais ir dryžuotomis kelnėmis. Tos dryžuotos kelnės kiekvienoje karikatūroje aptempdavo didelius imperialistų pilvus ir plonytes kojas. Visi taip pat žinojo, kad imperialistų baubas yra pretekstas šauniajai tarybinei armijai ginkluotis, todėl jis turi būti didinamas. Tačiau tai neturėjo jokio ryšio su visų mūsų vaikyste, pirmąja meile, su naktimis skaitomomis knygomis apie tolimus kraštus, Žaną Valžaną ir Kozetę, apie Grafą Montekristą, neįmanomai pakvaišusį pastorių Gestą Berlingą ar nelaimingąjį Deividą Koperfildą. Koperfildas buvo mūsų dvasios stiprybė. Nors niekas mūsų nemušė ir nedaužė, nors mes turėjome tėvus ir motinas, tačiau jautėme virš mūsų, virš tėvų ir motinų kabant visa aprėpiančią grėsmę – ją buvome įtraukę su motinos pienu pokario siaubo pilnomis naktimis, todėl Koperfildas buvo jėga.
Jei išgyveno jis – kaip nors iš visokio blogio išsisuksime ir mes. Imperialistai ir būsima visą pasaulį išgelbėsianti kova su jais kaip sunkių debesų tumulai plaukė kažkur virš mūsų galvų ir juos kas naktį išsklaidydavo sapnų vėjas, o mes augome, žiūrėjome vienas kitam į akis, paslapčiukais įsmukdavome į bažnyčią išpažinties ir išeidavome ramūs, iškratę iš savęs baisiąsias nuodėmes apie netyras knygas, kurios rašė apie komjaunuolę Zoją Kosmodemjanskają ir Aleksandrą Matrosovą, arba prisipažinę, kiek kartų negražiai pavadinome nenuoramą veršiuką arba vos cypsintį žąsiukėlį. Mūsų nuodėmklausiai turėjo stebėtis, iš kur mes ištraukiame tiek daug tos „netyros“ literatūros, kodėl tarp vaikų taip paplitęs ištvirkimas, ta trauka prie ištvirkimo šaltinių. Tačiau mes kažkaip savaime žinojome, kad knygos apie komjaunimą yra netyros, o apie suaugusiems pažįstamą netyrumą nenutuokėme. Po išpažinties išeidavome tyri ir išdidūs savo tyrumu. Daug kas iš mūsų buvo taip prisitaikęs, kad svetimos, nemūsiškos, šiurkščios geležinės tvarkos debesų klodas nuo Baltijos iki Vladivostoko mūsų nebejaudino. Ten švietė kitokia – pirmiausia Stalino, o vėliau – komunizmo saulė, o čia po ja švytėjo mūsiškė. „Saulele motule, patekėk patekėk, mes mažyčiai piemenukai, mūsų trumpi kailinukai, mums labai šaaalta…“ – mokė seneliai piemenėlių dainų. Kad darniai ir gražiai gyventume, turėjome negalvoti, nelyginti, viską apie aną saulę leisti pro ausis ir pro pirštus. Taip ir gyvenome. Mūsų trobų stogai, nedideli langai, medinės ganyklų tvoros, liepteliai per pakluonių upeliukus, mediniai stalai su pusryčiais ir vakarienėmis, Kalėdų kepsniai, pyragai ir Velykų margučiai, mažus žalus veršiukus atvedančios karvės, margos vištos ir didelės, krypuojančios, kimiai gagenančios žąsys, daržų vagos, bulvienojų deginimas rudenį laukuose, rogių pavažų vėžės, paliekančios už mūsų nugarų, ir sniego girgždėjimas lekiant per apsnigtus laukus suvyniotiems į senoviškus raštuotus audeklus apsaugojo mūsų gyvenimo vienovę ir darną taip, kad į ją atsitrenkdavo ir suduždavo laikraščių antraštės, karikatūros, darbo žmonių – stachanoviečių – portretai bei šūkiai, kviečiantys pavyti ir pralenkti Ameriką, penkmečio planus įvykdyti per ketverius ar net trejus su puse metų, gyventi pagal komunizmo statytojo kodeksą. Mes užaugome jau prisitaikę ir mokėdami apsaugoti savo smegenis nuo dirbtinio, atnešto ir primesto, gyvenimo sporų. Tačiau Bronius…
Jis negalėjo suprasti, kodėl turi prisitaikyti. Dubultas gyvenimas jam buvo kaip dubulti langai – vieną stiklą nuo kito skyrė apdulkėjusi vata su išblukusių spalvų karpytais popierėliais, su įstrigusiu voreliu ar nebegyva nuo vasaros pasilikusia sudžiūvusia muse. Jis norėjo į gyvenimą žvelgti be jokių stiklų ir be jokių karpinių. Jis norėjo pasaulio vientiso, o iš savo proto reikalavo, kad šis jam viską paaiškintų. Jokio prisitaikymo prie absurdo jam Dievas nebuvo davęs.
Ir štai liko du keliai – arba išmetimas iš universiteto, arba ta vieta, kur jį atvežė, – beprotnamis.
Be abejonės, tarybinis studentas, kuris atsisako mokytis kovoti su tarybinės tėvynės priešais, gali būti tik pamišęs… Jį uždarė, bet pirmiausia gydė nuo plaučių uždegimo, o paskui nuo psichikos išsekimo. Kai išėjo iš ten, dekanas jį priėmė atgal į universitetą, tačiau nuo karinio parengimo užsiėmimų jis jau buvo atleistas: argi toks gali rankose laikyti ginklą?.. Beje, jis liko anoje „įskaitoje“. Bet koks poelgis, nesuderinamas su tarybinio studento ar su tarybinio rašytojo pasaulėžiūra, galėjo būti traktuojamas kaip pamišimo recidyvas. O pamišėlių knygos, kaip žinoma, neleidžiamos.
Tokia buvo Broniaus gyvenimo istorijos dalis.
(Bus daugiau)