– 2006 m. rudenį išleista Jūsų poezijos rinktinė „Verstas“. Skaitydama naujausią Jūsų knygą – nors kalbant apie rinktinę terminas „naujausia poezija“ gal ir nelabai tinka, – mąsčiau, kad turbūt jau galima atsigręžti į pradžią, klausti, iš kur kilo, radosi Jūsų poezija. Juolab kad jau užduotą šį klausimą atradau pirmojoje Jūsų knygoje: „Ir kur ta pradžia į kurią atsiremti galėtum / kai klausimai / kala prie ateities savęs atsisakantį kūną / kurgi tos šviesiabrydės upės / kurioms per mažai net pavasario / kur tie skausmagaisiai dangūs / kurie kaip stebuklas minčiai ir sakiniams?“ Taigi ar dabar jau esama atsakymo į šį – mano ir Jūsų paties – klausimą?
– Taip, dabar jau galėčiau atsakyti: iš kalbos. Iš pirminio susidūrimo su kalba, iš nuostabos patyrus pačios kalbos, įpasaulinančios žmogų ir sykiu išklausiančios žmogų iš pasaulio, jėgą, jos neįspėjamumą. Kai supratau, kad žodis nėra vien žodis. O supratau tai susidūręs su poezija, su tekstais, kurie prakalbo kita, man neįprasta, tačiau visą esybę suimančia kalba. Tai buvo lyg iššūkis ir kartu nušvitimas. Iššūkis – galynėtis, gundomam beprasmybės eiti prasmės briaunomis, patirti žodžio šviesos blyksnius. Tai ir kvietimas ar raginimas kurti pačiam.
Atsimenu, pristatant mano pirmąją knygą Rašytojų sąjungoje (anuo metu būta tokio papročio, beveik ritualo – žymus kritikas pakalbėdavo apie debiutą, aptardavo knygą, jauni aktoriai paskaitydavo eilių ir taip tarsi būdavai įrašomas į oficialių kūrėjų gretas) apie ją kalbėjo Viktorija Daujotytė. Tada man, dar jaunam poetui, ypač įsiminė viena jos išsakyta mintis, išlikusi atmintyje gyva iki šiol. V. Daujotytė pasakė, kad taip stebėtis kalba, kaip stebimasi mano eilėraščiuose, gali tik žmogus, neragavęs filologijos mokslų. Tuo metu man ši mintis pasirodė ištarta gal net kiek iš aukšto, ironiškai. Dabar, skaitydamas jos knygas, kartais pagalvoju, kad būtų įdomu su profesore prisiminti šį pirminį epizodą – ir galbūt iš naujo pakalbėti apie kalbos stebuklo atsivėrimą. Ypač mąstant apie tai, kokiais keliais ėjome ir prie ko prieita. Tuomet per pristatymą mane apėmė džiaugsmas. Galvojau: ačiū Dievui, kad nestudijavau filologijos ir tikrai niekada jos nestudijuosiu, jei filologams viskas, kas yra kalba, ir visa, kas vyksta kalboje, tampa aišku.
Tie pradiniai kalbinio vyksmo dalykai man iki šiol yra išlikę svarbiausi. Klausti, mąstyti, bandyti suvokti, ar esama kažkokios kalbos minties, ar iš tiesų jau pačioje žodžių sandaroje glūdi galia, gebanti įtraukti rašantįjį? Ar kalba atsiveria kažkas daugiau nei ji pati – ne tik dėl kuriančiojo pastangų, bet dėl savaiminio kalbos vyksmo, dėl jos pašaipos, skirtos mums, įsivaizduojantiems „kalbos priemones“?.. Man regis, tokia kalbos galia, jos pačios pastangos ypač juntamos poezijoje, prasimuša ir pro įvairius dirbtinius eilių kūrimo technikos, eiliavimo įgūdžių, žinių sluoksnius.
Dabar manau, kad, susidūrus su kalba, sakymu, žodžiu, patirta nuostaba galėjo kilti iš to, kad augau mieste ir neturėjau savos tarmės. Išgirdęs kalbant poeziją, supratau, kad tai visiškai kitoks, man neįprastas, tačiau pats tikriausias bylojimas.
– Kada įvyko šis susidūrimas: vaikystėje, mokyklos ar studijų metais?
– Galbūt dar mokykloje, tik poveikis tuo metu buvo, matyt, atvirkštinis, ne įtraukiantis, bet atstumiantis. Vyresnėse klasėse pradėjau sąmoningai skaityti lietuvių poezijos klasiką ir pajutau didžiulį jos pasipriešinimą. Nors buvau labai nuoseklus, perskaitydavau viską, ką būdavau numatęs, poezija kažkodėl man nepasidavė. Studijuodamas Vilniuje su poezija susidūriau per eiles rašančius bičiulius. Ir dabar kartais pajuntu eiles bubenančio kumpanosio Egidijaus Steponavičiaus šešėlį. O su Borisu Lazukinu jau plaukiojome rusų ir senosios kinų poezijos vandenyse, atsiduodami Gongoros užkalbėjimams. Poezija atsivėrė ėmus skaityti moderniosios Vakarų, senosios kinų ir japonų poezijos vertimus į rusų kalbą. O tada jau Sigito Gedos „Giesmės“, Marcelijaus Martinaičio iš tautosakos gijų supinti lietuviški koanai.
Jei turėjai uoslę literatūrai, spaudiniams, žinojai, kokių pavardžių ieškoti, į kokias leidyklas kreipti dėmesį, galėjai „prisigaudyti“ tikrai geros poezijos... O vėliau, aštunto dešimtmečio pabaigoje, įnikau į tarpbibliotekinį abonementą, taigi galėjau skaityti viską, ką didžiosios Maskvos ir kitų Rusijos miestų bibliotekos gaudavo iš Vakarų.
Šiuo metu į lietuvių kalbą verčiama nemažai gerų knygų, tik gaila, kad nebelieka laiko joms aprėpti. Būčiau labai džiaugęsis, jei toks pasirinkimas būtų buvęs prieš dvidešimt metų. Beje, ir skaitymo energija dabar jau kitokia – nebėra to žavesio, koks suimdavo anais laikais, kai perskaitydavai ir suprasdavai: taip, tai yra tai. Ta knyga. Knyga, kurioje imi gyventi nelyg savo istoriją rašantis herojus. Knyga, kurią skleidi savame mieste, regėdamas, kaip jis keičiasi, ir mylimiems žmonėms „primesdamas“ jiems nežinomą gyvenimą. Gal jau niekad skaitydamas nebepatirsiu Chulio Cortazaro „Žaidžiame „klases“ magijos ir džiaugsmo belaukiant jos lietuvių kalba. Taip pat ir klejonių po naktinį Vilnių su tos knygos vertėju Valdu Petrausku.
– Kokios buvo tos knygos?
– Suminėti reikėtų ne vieną dešimtį. Vis dėlto galėčiau išskirti du romanus, kurie nelyg sutraukia prie savęs ir kitas knygas. Vienas jų – Jameso Joyce'o „Ulisas“. O ypatingas ryšys užsimezgė su X–XI a. sandūros japonų kūrėjos Murasaki Sikibu romanu „Sakmė apie princą Gendži“. Apie šias knygas sluoksniuojasi mano suvokti Vakarų ir Rytų kultūrų dalykai. Savo gyvenimo negalėčiau įsivaizduoti ir be kelių Konstantino Kavafio bei Dylano Thomaso eilėraščių, Basio dienoraščių.
– Grįžtant prie Jūsų nuostabos kalba ir nefilologinio išsimokslinimo. Juk studijavote astrofiziką. Iš pirmo žvilgsnio literatūros ir astrofizikos pasauliai atrodo visiškai priešingi. Koks buvo Jūsų kelias iš vieno į kitą?
– Iš tiesų atrodo visiškai skirtingi. Nors vis dėlto... Kai tik pradėjau studijuoti, supratau, kad fizikas nebūsiu. Nors jei paklaustumėte, kodėl tada rinkausi šią specialybę, atsakyti irgi būtų gana sunku. Atsimenu, galvojau: filosofija. Bet tuo metu Vilniuje nebuvo filosofijos specialybės ir, norint studijuoti bent dalį man rūpėjusių dalykų, reikėjo stoti į psichologiją. Tad nutariau, kad geriau pradėsiu fizika, o vėliau gal atsiras galimybių pereiti į filosofiją. Taigi nesiruošiau būti fiziku ir juo netapau. Ir, ko gero, apskritai nesiruošiau niekuo būti. Gyvenau gyvenimą, kurį būtų galima nusakyti taip: kuo mažiau susisaistyti su socialine aplinka, kuo mažiau siekių, darbo, kvalifikacijos bei karjeros ambicijų. Norėjau tiesiog turėti savo užsiėmimą, savą sritį, kur galėčiau bandyti prisijaukinti (nors trumpam) kalbos galią, o socialinį gyvenimą palikti paraštėse. Apsiribojau bendravimu su keletu bičiulių, tad fizikai čia apskritai nebuvo vietos. Ir nors Fizikos fakultetą baigiau, vis labiau linkau prie filosofijos – per knygas, kurias skaičiau, per tekstus, kuriais domėjausi. Galutinai į mano būtį ji įėjo per tam tikrą santykį su kalba, per kalbos teorijas, supratimo filosofiją, kalbines socialinių santykių lytis. Dabar esu čia, kur esu.
Žvelgdamas atgal suprantu, kad dauguma mano pirminių nuojautų – kaip ir apie fizikos studijas – lyg ir išsipildė. Džiaugiesi, ką turi nesiekęs. Turbūt net galėčiau pasakyti, kad visą laiką buvau tarsi saugomas, lyg vedamas kažkokio likimo piršto. Kelyje, kurį nuėjau, pasitaikė ir nemažai kliūčių, ženklų, nutikimų, galėjusių nulemti liūdną baigtį, tačiau angelas sargas pravesdavo pro visus spąstus.
– Šiek tiek užsiminėte apie žmones, su kuriais bendravote jaunystėje. Kas buvo tie žmonės, sudarę Jūsų bičiulių ratelį?
– Abejoju, ar būta artimo rato. Greičiau tiesiog buvo keletas artimai bei gana intensyviai bendravusių žmonių. Rinkdavomės įprastose mums kavinėse – „Žuvėdroje“ „Vaivoje“, „Rūtoje“, kurią mėgo ir leidykloje „Vaga“ dirbantis jaunimas. Dabar galėčiau sakyti, jog mano pažįstami buvo nepaprastai intelektualūs, norėję aprėpti literatūrą, muziką ir dailę. Taip pat ir Rytų kultūras. Visi šie žmonės labai daug žinojo ir patys nemažai kūrė, todėl nuolat jautė gyvenimo ir kūrybos įtampą. O ji, deja, ne visiems buvo pakeliama, todėl daugelio iš mano bičiulių jau nebėra tarp mūsų. Iš tos „senosios gvardijos“ likome tik keli.
Visai kitaip bendravo tie, kurie į literatūrą ėjo iš Filologijos fakulteto. Manau, jie tarpusavy buvo artimesni. O mums atrodė esantys tarsi arčiau oficialaus kultūrinio gyvenimo. Susieidavome įvairiose kavinėse, o linksmiausia būdavo „Rotondoje“, kur yra įvykę smagių parytėlių-pavakarėlių su Juozu Erlicku, Antanu A. Jonynu. Tačiau, kaip minėjau, filologams aš vis dėlto buvau žmogus iš pašalės. Iš kitur atėjęs ir tarsi kitur einantis.
– Juk ir Jūsų poezija, man regis, tarsi atsiskyrusi ar atskirta nuo bendro srauto – jei poeziją apskritai galima įsivaizduoti kaip kokią nors vientisą tėkmę, – lyg pasiliekanti nuošalėje, kad ir skaitoma, aptariama, analizuojama. Ar toks ats(is)kyrimas nėra prigimtas, ne tik nulemtas socialinių aplinkybių?
– Matyt, esama ypatybių į gyvenimą, raišką, likimą atėjusių su prigimtimi, gal dar ir su vaikystės potyriais. Kita vertus, kalbant apie poetinį rašymą, skirtys pirmiausia kyla iš savito santykio su kalba, iš apie save kuriamų istorijų, kurias vienaip ar kitaip lemia mūsų nuojautos, įtampos, pajautos, suteikiančios energijos ir užrašytiems tekstams.
– Taip iki šiol ir netapęs filologu, ar galėtumėte priskirti save kuriai nors rašytojų, poetų kartai?
– Manau, kad pagal pasaulėjautą, santykį su pasauliu, požiūrį į visuomenę ir socialinius reiškinius mano gyvenimas tam tikru požiūriu yra susijęs su kai kuriais žmonėmis, kuriuos įvardyčiau kaip savo kartą. Tokį neafišuojamą, neišsakomą bendrumą, nulemtą tų pačių išgyventų aplinkybių, patirtų situacijų, perskaitytų knygų, pajustų poetinių vėjų, jaučiu Gintarui Patackui, Romui Daugirdui, dar keletui žmonių; taigi sutampa ir biologinės kartos.
Taip pat man savi rodosi Donaldo Kajoko rytietiški ieškojimai – pačiam yra tekę domėtis Rytais, galiu sakyti, jog patyriau gana didelį ir Rytų poezijos, ir apskritai Rytų kultūros poveikį. Turbūt abu gyvename jusdami tokią pačią neišvengiamo samurajaus kalavijo šviesą, nė akimirkai nenustojančią švytėti virš mūsų galvų.
– Kaip atsiranda Jūsų poetiniai tekstai? Kaip vyksta Jūsų minėtas galynėjimasis su kalba, bandymas sutramdyti žodžio ir nuojautų įtampas?
– Man svarbiausia pasijusti užtikrintam. Užtikrintam, kad tai – poezija – jau yra. Šį jausmą kartais patiriu net kaip fizinį pojūtį – įvardyčiau jį kaip viduje susitelkusią kažkokios keistos šviesos sankaupą. Tokiais atvejais pastangų nebereikia – lieka tik atsisėsti ir užrašyti. Atrodo, dingsti iš laiko ir erdvės, o kai vėl sugrįžti – tekstas jau būna. Apie tokius eilėraščius galiu pasakyti tik tiek: parašiau tai, ką galėjau, sugebėjau ir turėjau parašyti. Kita vertus, kuo daugiau rašai, tuo labiau lavėja įgūdis ir stiprėja įprotis rašyti. Supranti, kad galima išmokti parašyti, ir visai neprastai. Tačiau ar verta tada rašyti? Man atrodo, kad be to vidinio tikrumo, vidinio impulso gal ir nelabai...
Tokios užtikrintumo būsenos kaskart būna skirtingos, todėl vis turi susikurti kažkokią kitokią mąstymo, kalbėjimo, net gyvenimo tonaciją, kad pasikeistų ir tekstų rašymo stilistika, kitaip pradėtų girdėtis žodžių sąlyčiai, sąaidžiai, rastųsi kito ištarmė, savaip ištempianti veidą. Nors kalbos požiūriu daug kas, atrodo, ateina savaime, tačiau tam savaimingumo proveržiui būtina ilgokai ruoštis ir sugebėti jam atsiduoti.
– Ar ne iš tokios įtampos Jūsų eilėraščiuose man viena gražiausių ir įdomiausių erškėtos, erškėčiuotos kalbos metafora?
– Erškėta, erškėčiuojanti kalba. Ši metafora man iš tiesų labai svarbi. Žodis, kalba, mano akimis, yra kažkokiais savitais ryšiais susiję su tikėjimu, o erškėtis – su sakymu, juolab poetiniu. Nežinau, kieno rankos uždeda tą erškėtą vainiką ant galvos ar įbeda į kūną, bet jo keliamą skausmą visada jaučiu. Galbūt ne tiek skausmą, kiek gilų, nepergalimą liūdesį, kurį kiekvienas patiria savaip.
Apskritai manau, kad rašymas dažniausiai kyla iš liūdesio, iš skausmo ar nevilties, o ne iš laimingų akimirkų, tik šie išgyvenimai nebūtinai turi būti matomi, atveriami. Tačiau tik laimės akimirkos padeda įžvelgti nevilties prarają, tad kartu ir neapleidžiančią vilties žvaigždelę.
– Nušvitimo, suspindėjimo, ypatingos šviesos santalkos akimirka, apie kurią anksčiau užsiminėte, ir Jūsų eilėraščiuose ryškus buvimo čia ir dabar motyvas – tarsi užfiksuotas, suturėtas dabarties momentas, sekundės daliai sulaikantis ir praeitį, ir ateitį, ir taip pereinantis į amžinybės švytėjimą („ant staliuko / minties sraigė palieka pėdsaką: / šiame atviruke tu ir esi tikrasis – / jokios tamsiosios prasmės / jokio kelio į niekur / viskas čia pat ir dabar: / gurkšnis po gurkšnio / veidas po veido / raukšlė po raukšlės – / nublizgintas“ (eil. „Turisto pusryčiai“). Iš kur tai?
– Tokias būsenas esu jautęs, patyręs. Jos kyla iš ilgalaikio poetinio nusiteikimo, kai pajunti, kad esi pašauktas, kad tuoj būsi ištiktas metaforos raibulio. Ir tada pakanka menkiausio dalyko – kad ir sėdint kavinėje pro šalį skubančio veido švystelėjimo... Visos šios patirtys susijusios su šviesa, atspindžiu, keleto atspindžių užsiklojimu. Staiga supranti: tai, viskas. Tai visas pasaulis, tarsi sustingęs vienai akimirkai, perrėžtas nebūties rėžtuku, kad pamatytum ir kad jis toks išliktų. Iš šių būsenų iškyla tekstai. Kartais išsyk. Kartais bandant prisiminti ir įsiklausti į tą būseną ar į mylimą veidą, bandant atrasti, kokiais žodžiais būtų galima išrašyti tai, kas patirta ir kas galbūt apskritai neišrašoma. Pasaulio sutelktumo, skaidrumo įspūdis gali kilti ir skaitant. Visumą gali sutalpinti vienas eilėraštis – tada įeini į jį vienoks, o išeini kitoks.
Šis šviesos įspindžio, šviesos srauto motyvas man labai aiškiai susietas su žodžio, kalbos patyrimu. Sakyčiau, tai tas pats samurajaus kalavijo ašmens švytėjimas, mirties nuojauta. Būsena, nusakytina kaip nesatis (o gal – angeliškas amortality) tarp dviejų širdies dūžių – kai pajunti, kad vienas baigėsi, o kitas dar neprasidėjo. Manau, kiekvienas rašantysis savaip šitai jaučia. Gal jos, tos būsenos, prisišaukia mus, ir tampame ištikti poetinės eilutės ar vaizdinio. Galbūt net ne mumyse, o pačioje pasaulio sąrangoje glūdi kažkas, akimirkai įtraukiantis ir atskleidžiantis visumą – siaubingą ir kartu džiaugsmingą, ir tokią neįmanomą išsakyti.
– Pirmojo Jūsų poezijos rinkinio pavadinimas – „Nusigiedriję žodžiai“. Šeštojo – „Pilkosios eilės“. Tai kokios spalvos Jūsų eilėraščiai?
Pilkos. Purvino sidabro spalvos. Galėčiau apie ją daug pasakoti. Mėnesienos atspindžio vandeny spalva, šiek tiek raibuliuojanti, šiek tiek švytinti. Naktinės Vilnelės spalva. Ašmenų spalva. Aštri pilkuma. Neapibūdinama, kaip ir pati poezija.
Dar viena man svarbi spalva – iš pajūrio, ją parinkau „Versto“ viršeliui. Tai dangaus mėlynės pažadinta parudavusių smilgų spalva, trumpai regima tik dideliuose smilgynuose liepos pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje, – išblukintas saulės raudonis. Panašios spalvos yra pora Algimanto Švėgždos paveikslų su svogūnais.
– Jūs kilęs iš pajūrio, tačiau skaitydama Jūsų poeziją neaptikau labai daug jūros ženklų. O gal tik jų neatpažinau? Kad ir grįžimo į namus motyvas – man jis pasirodė labiau žemiškas ar tiksliau – žemaitiškas nei pajūrinis.
– Esu jūros žmogus, ir pajūris – mano mėgstamiausia erdvė. Mėgstu būti prie jūros. Klausytis jūros. Bet eilėraščiuose jos iš tiesų likę ne itin daug, tik tam tikros užuominos. Kad ir smėlis – visas mano poezijos smėlis yra iš pajūrio. Man nėra kitokio smėlio.
Atpažįstamesnio eilėraščiuose esama miesto, ypač – Vilniaus. Turbūt tekstuose pažymėti visi šio miesto taškai, kur gyventa, mylėta, patirta.
O grįžimas... Poezijoje grįžtu į amžiną atilsį senelių namus Žemaitijoje, prie Gegrėnų. Į tuos namus, kurių beveik neturėjau – tik vaikystėje. Kur kalvos, ežerai, trobos. Tų namų nebelikę nė ženklo. Mintis nelyg vidinės regos paukštis sukasi virš gimto krašto trobesių. Sangrįžos sukinys. Pralaimėta palaima.
Beje, kraštovaizdis man visada buvo labai svarbus – net suvokiant jį kaip savo paties susikuriamą vaizdą. Vienas didžiausią malonumą man teikiančių užsiėmimų – stebėti kraštovaizdį. Eiti, išeiti, kad pamatytum – ne tik gamtą, bet ir miestą. Beveik be žmonių. Stogus. Vandens lopinėlį. Medį. Man būtinas vaizdumas. Ir kuriant reikalingas, kad ir nelabai ryškus, bet vis dėlto apčiuopiamas vaizdinys. Jo energija turinti plūsti ir iš teksto.
– Norėčiau grįžti prie naujausios Jūsų eilėraščių rinktinės, arba parinktinės, kaip pristatoma pačioje knygoje „Verstas“. Kaip atsirado ši knyga?
– Idėja sudaryti poezijos rinktinę kilo ne man, o šios knygos leidėjui Tomui S. Butkui. Atsitiktinai, bet, matyt, neišvengiamai, prieš metus susitikome architektų konferencijoje, kur skaičiau pranešimą. Tomas priėjo prie manęs per kavos pertrauką ir pasiūlė leisti rinktinę. Kadangi ši mintis ir man pačiam jau tarsi buvo keliskart sukirbėjusi, tik apmąstyti jos geriau dar nebuvau prisiruošęs, daug nesvarstęs sutikau. Sutikimas yra įsipareigojimas, tad tenka imtis darbo.
Pati knyga klostėsi ir sluoksniavosi kaip visiškai nauja ir, net sakyčiau, nelabai man artima. Tekstus parinkau iš visų savo rinkinių – nuo pačių pirmųjų, tačiau dėl prabėgusio laiko žvelgiau į juos jau nebe parašiusio, o negailestingo skaitytojo, jau žinančio rašiusiojo silpnybes, akimis. Klausimas, kuris visą laiką nedavė ramybės, – kokiais tekstais gali pasitikėti ir kokie – pasitiki tavim.
Atrinkdamas neturėjau jokio išankstinio sumanymo, tačiau jis radosi savaime – pajutau tarsi rankose laikau naują knygą, tokią, kokios norėčiau šiuo metu. Tiesa, dalis man labai brangių eilėraščių liko senuose rinkiniuose. Nesvarbu, kada eilėraščiai buvo parašyti, skaičiau juos iš dabar ir galvojau, ką ir kaip jais sakau, ką norėčiau pasakyti. Bemąstant susiklostė tam tikra seka, dalys, bet jei tai daryčiau antrąkart, parinktinė, kartu ir poezijos reikšmės būtų jau visai kitokios.
– O pavadinimas?
– „Verstas“ – nuo žodžio „išverstas“, kuris man siejasi su daugeliu dalykų, ypač su kūno išvertimu. Išversti savo kūną tarsi nudiriant odą – tokia man yra poezija. Vėliau atsirado papildomos konotacijos – kad ir tekstų nepaliaujamo vertimo į gimtąją kalbą, taip pat kalbos ir gyvenimo prievartos.
– Kiek šioje knygoje yra naujų eilėraščių?
– Nedaug. Kai kurie tiesiog neskelbti. Šiuo metu eilių rašymas prislopęs – parašau keletą per metus.
Naujausias eilėraštis vadinasi „Filosofija“, jis skirtas Arvydui Šliogeriui ir įdėtas kaip atskiras, neįrištas, 715 skaitmeniu pažymėtas knygos puslapis (iš viso rinktinę sudaro 224 puslapiai – V. P. ). Su leidėju galvojome apie knygos užsklandą, apie kitas tekstų bei prasmių parinkimo galimybes ir tai įtvirtinome menamu knygos puslapiu.
– Šiuo metu daug rašote apie filosofiją, kultūrologiją. Ar šios neišsemia kūrybinės energijos?
Poetinis ir mokslinis ar politologinių komentarų rašymas nelygintini. Nepajėgiu suderinti ir kaitalioti, kaip galbūt norėčiau, mąstymo ir rašymo tonacijų. Poetinei kūrybai reikalingas ypatingas susikaupimas ir tam tikras gyvenimo būdas. Nuo mokslinio rašymo pereiti prie poetinio – reikia daug laiko ir pastangų, taip pat ir kalbos malonės. Šiuo metu taip gyventi neturiu galimybių, todėl ir eilių randasi mažai. Vengiu gyvenimiškos sumaišties, persimaišymo, sunaikinančių grynumo jauseną: jei esi poetas, turi gyventi eilėraščiui būtino poeto gyvenimą.
Be to, bėgant laikui, gyvenimas nuzulina, atšipina pojūčius bei „nervų galūnes“. Poezijai reikalingi įvairiausi skustuvėliai – regos, klausos ir lytėjimo. Pojūčiai nebėra tokie aštrūs. Ašmenys šimpa. Švytėjimas blėsta. Jį, matyt, galima sugrąžinti, ir kartkartėm pajuntu galintis tai padaryti. Tačiau tam reikia laiko, kurio nėra, įsisukus į kitų darbų rūpesčius. Ganėtinai kvaila, bet neretai atrodo, kad iš jų jau nebegali pabėgti. Iš pradžių manai, kad kada tik panorėjęs galėsi peržengti visas ribas ir bet kada pasitraukti, bet...
Mano poetinio reikšmingumo – kalbant ironiškai – viršūnė turbūt buvo 1991 m. pasirodžiusi Valentino Sventicko monografinė studija „Keturi portretai“, kur jis išskyrė mūsų kartą ir mane kaip vieną iš keturių ryškių jos atstovų. Nuo to laiko aš vis labiau traukiausi nuo poetinės kūrybos. Dabar man sunku save pristatyti kaip poetą, nes tikrai nedirbu tiek, kiek reikėtų, kad galėčiau žodį „poetas“ vartoti laisvai ir ramia sąžine. Nors gal tai tiesiog išsiugdytos nuostatos nesitapatinti su jokiais apibūdinimais pasekmė.
– Kaip dabar pats prisistatytumėte?
– Dirbantis humanitarinių mokslų daktaru.
– A. A. Jonynas knygoje „Verstas“ rašo apie Jūsų poeziją: „Savo estetika, santykiu su kalba Vytauto Rubavičiaus kūryba neabejotinai, nors gal ir nepastebimai nuolat veikė ir tebeveikia ne vien vėliau atėjusių poetinių kartų, bet turbūt ir visos dabartinės lietuvių poezijos tendencijas“. O Jūs pats jaučiate daręs (darantis) tokią įtaką lietuvių poezijai?
– Žinoma, ačiū už tokius gražius žodžius, bet veikiausiai jie per skambūs. Apskritai man sunku atsakyti į šį klausimą, nes pats niekada neskaičiau kitų poetų kūrybos, sąmoningai ieškodamas panašumų ar savo poveikio pėdsakų. Vis dėlto galbūt kažkokie dalykai – sąmoningai ar ne – pereina iš tekstų į tekstus kaip žodinės pajautų ar kalbinių nušvitimų formos, nugula įvairiais lygmenimis: nuo idėjų iki metaforų.
Kartais pajunti su skaitomų knygų autoriais turįs tam tikrų bendrumų, pajunti, kad esi artimas, kad yra sakinių, žodžių junginių, kurie galėtų būti ir tavo parašyti. Tokių dalykų esu patyręs, bet nedrįsčiau teigti, kad esu kaip nors paveikęs kitus poetus.
– Ar domitės šiuolaikine lietuvių literatūra? Kokius autorius, knygas išskirtumėte?
– Stengiuos, kiek užtenka laiko, kiek turiu galimybių. Mano akimis, kalbant apie lietuvių literatūrą ir su ja susijusius procesus, pirmiausia reikia atskirti poeziją ir prozą, nes poezijai ir kurti, ir skaityti reikia vienokio nusiteikimo, o prozai – kitokio. Jei klaustumėte apie pastarąją, atsakyčiau, kad pagal patirtą įspūdį nepralenktomis prozos knygomis liko Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ ir Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai“.
Šiuo metu, manau, stipresnė yra moterų, kad ir Vandos Juknaitės, Renatos Šerelytės, Jolitos Skablauskaitės, dar kelių kitų kūryba. Kartais pagalvoju, koks mūsų jaunesnės kartos romanistas įstengtų „susiimti“ su Jurgos Ivanauskaitės „Tibeto trilogija“, kodėl buvo nutylėtas išskirtiniu literatūros įvykiu turėjęs tapti įstabus Violetos Šoblinskaitės romanas „Vilkų marti“. Keista, bet vyrų rašymui būdingas šioks toks infantilizmo prieskonis: moku, galiu, padarysiu. Ir labai greitai. Moterys šio pavojaus lyg ir išvengia, jų tekstai sodresni, rimtesni, atsakingesni, jaučiamos kūrimo, o ne greito darymo pastangos. Kita vertus, išleista ir palyginti daug prasto moteriško rašymo, tokių tekstų be prozos: pasiimi, skaitai – tekstas yra, o prozos jame nėra, tik pribarstyta beskonio ekshibicionizmo, neįgyvendintų norų, troškimų, dar šiek tik ironijos, ir viskas.
Nors sakoma, kad mene neturi matytis darbo, bet pats meno kūrinys vis dėlto yra darbo įgyvendinant sumanymą rezultatas. Sumanymas, jo apimtis, užmojis – man labai svarbu. Ypač prozoje – sumanymas palaiko gerą prozos kūrinį. Romanas man visada siejasi su didžiu sumanymu, konstrukcija, kalbos tonacijų derme. Geriausių šiuolaikinių rašytojų (kuriems priskirčiau, pavyzdžiui, Harukį Murakamį, Thomasą Pynchoną, Mario Vargasą Llosą) knygos – stambios, gerai sumanytos, parašytos meistriškai suvaldytu žodžiu, įdomios skaityti ir pateikiančios nepaprastai daug ir įvairios informacijos. Jei romano herojus dirba konkretų darbą, tai geras prozininkas taip įsigyvena į profesijos subtilybes, kad skaitytojas manys jį ilgus metus taip pat pradirbus šį darbą. Rašytojas, pasakojantis apie tam tikrą istorinį laikotarpį, išstudijuos jį iki smulkiausių detalių – apie geopolitinę padėtį, kas valgyta, gerta, kokios cigaretės rūkytos ir pan. Kaip tik taip ir mėgo daryti amžinatilsį Jurgis Kunčinas – puikus lietuvių kūrėjas, žinojęs, kiek kuriais metais kainavo cigaretės ar kavos puodelis kavinėje. Tačiau išsamioms studijoms reikia pastangų ir laiko. O dauguma mūsų rašytojų tokioms studijoms šiuo metu nei laiko, nei turbūt noro neturi ir nueina lengviausiu keliu – tiesiog rašo pasitelkę fantaziją ir ja pasitikėdami.
Lietuvių literatūrai nemažą įtaką daro ir įsigalėjęs tarptautinis rašymo stilius, kurį pavadinčiau rašymu skiautiniais: vienas kitas puslapis, viena kita numanoma istorija, ir pakaks – toliau visą darbą atliks ir knygą daigstyti pabaigs pats skaitytojas. Svarbu pridėti ant viršelio žinomo autoriaus pavardę, pasirinkti garsią leidyklą ir parduoti produktą. Nors labai priekaištauti negalima, nes toks ir yra prozos gyvenimas – ją reikia parduoti. Nebent galima klausti, kiek autorius turi jėgos parašyti savo ir parduoti savo, o ne tik sudurstyti tekstą pagal užsakymą bei rinkos paklausą. Tačiau tai padaryti iš tiesų sunku, kai leidėjai gundo pinigais, šlove ir populiarumu. Kūrėjui, išgirdusiam pelningą pasiūlymą parašyti greitai, turbūt belieka atsidusti ir pamiršti apie penkerių metų darbo reikalaujantį romano sumanymą... Anksčiau norėjosi ar reikėjo atsispirti vieniems dalykams, dabar – kitiems. Knygos staiga pasidarė prekės ir mes mokomi su jomis elgtis kaip su prekėmis. Daug skaudžiau, kad ir pats žmogus tapo preke – nuo vardo iki gebėjimų ir fantazijos apraiškų.
– Prieš dešimt metų Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Jūsų recenzijų, straipsnių, esė, skirtų literatūrai, rinkinį „Neįvardijamos laisvės ženklas“. Ar galima tikėtis naujos Vytauto Rubavičiaus – literatūros kritikos, eseistikos – knygos?
– Per šį dešimtmetį esu prirašęs nemažai tekstų, iš kurių būtų galima sudaryti net kelias įvairaus pobūdžio knygas – eseistinę, kultūrologinę, literatūrologinę ar politologinę. Tačiau kol kas neprisiruošiu atsidėti sudarinėjimo darbui. Gali būti, jog širdies kertelėje viliuosi netikėtai prieisiant kokį žmogų, paskatinsiantį šitai padaryti.
– Taip, dabar jau galėčiau atsakyti: iš kalbos. Iš pirminio susidūrimo su kalba, iš nuostabos patyrus pačios kalbos, įpasaulinančios žmogų ir sykiu išklausiančios žmogų iš pasaulio, jėgą, jos neįspėjamumą. Kai supratau, kad žodis nėra vien žodis. O supratau tai susidūręs su poezija, su tekstais, kurie prakalbo kita, man neįprasta, tačiau visą esybę suimančia kalba. Tai buvo lyg iššūkis ir kartu nušvitimas. Iššūkis – galynėtis, gundomam beprasmybės eiti prasmės briaunomis, patirti žodžio šviesos blyksnius. Tai ir kvietimas ar raginimas kurti pačiam.
Atsimenu, pristatant mano pirmąją knygą Rašytojų sąjungoje (anuo metu būta tokio papročio, beveik ritualo – žymus kritikas pakalbėdavo apie debiutą, aptardavo knygą, jauni aktoriai paskaitydavo eilių ir taip tarsi būdavai įrašomas į oficialių kūrėjų gretas) apie ją kalbėjo Viktorija Daujotytė. Tada man, dar jaunam poetui, ypač įsiminė viena jos išsakyta mintis, išlikusi atmintyje gyva iki šiol. V. Daujotytė pasakė, kad taip stebėtis kalba, kaip stebimasi mano eilėraščiuose, gali tik žmogus, neragavęs filologijos mokslų. Tuo metu man ši mintis pasirodė ištarta gal net kiek iš aukšto, ironiškai. Dabar, skaitydamas jos knygas, kartais pagalvoju, kad būtų įdomu su profesore prisiminti šį pirminį epizodą – ir galbūt iš naujo pakalbėti apie kalbos stebuklo atsivėrimą. Ypač mąstant apie tai, kokiais keliais ėjome ir prie ko prieita. Tuomet per pristatymą mane apėmė džiaugsmas. Galvojau: ačiū Dievui, kad nestudijavau filologijos ir tikrai niekada jos nestudijuosiu, jei filologams viskas, kas yra kalba, ir visa, kas vyksta kalboje, tampa aišku.
Tie pradiniai kalbinio vyksmo dalykai man iki šiol yra išlikę svarbiausi. Klausti, mąstyti, bandyti suvokti, ar esama kažkokios kalbos minties, ar iš tiesų jau pačioje žodžių sandaroje glūdi galia, gebanti įtraukti rašantįjį? Ar kalba atsiveria kažkas daugiau nei ji pati – ne tik dėl kuriančiojo pastangų, bet dėl savaiminio kalbos vyksmo, dėl jos pašaipos, skirtos mums, įsivaizduojantiems „kalbos priemones“?.. Man regis, tokia kalbos galia, jos pačios pastangos ypač juntamos poezijoje, prasimuša ir pro įvairius dirbtinius eilių kūrimo technikos, eiliavimo įgūdžių, žinių sluoksnius.
Dabar manau, kad, susidūrus su kalba, sakymu, žodžiu, patirta nuostaba galėjo kilti iš to, kad augau mieste ir neturėjau savos tarmės. Išgirdęs kalbant poeziją, supratau, kad tai visiškai kitoks, man neįprastas, tačiau pats tikriausias bylojimas.
– Kada įvyko šis susidūrimas: vaikystėje, mokyklos ar studijų metais?
– Galbūt dar mokykloje, tik poveikis tuo metu buvo, matyt, atvirkštinis, ne įtraukiantis, bet atstumiantis. Vyresnėse klasėse pradėjau sąmoningai skaityti lietuvių poezijos klasiką ir pajutau didžiulį jos pasipriešinimą. Nors buvau labai nuoseklus, perskaitydavau viską, ką būdavau numatęs, poezija kažkodėl man nepasidavė. Studijuodamas Vilniuje su poezija susidūriau per eiles rašančius bičiulius. Ir dabar kartais pajuntu eiles bubenančio kumpanosio Egidijaus Steponavičiaus šešėlį. O su Borisu Lazukinu jau plaukiojome rusų ir senosios kinų poezijos vandenyse, atsiduodami Gongoros užkalbėjimams. Poezija atsivėrė ėmus skaityti moderniosios Vakarų, senosios kinų ir japonų poezijos vertimus į rusų kalbą. O tada jau Sigito Gedos „Giesmės“, Marcelijaus Martinaičio iš tautosakos gijų supinti lietuviški koanai.
Jei turėjai uoslę literatūrai, spaudiniams, žinojai, kokių pavardžių ieškoti, į kokias leidyklas kreipti dėmesį, galėjai „prisigaudyti“ tikrai geros poezijos... O vėliau, aštunto dešimtmečio pabaigoje, įnikau į tarpbibliotekinį abonementą, taigi galėjau skaityti viską, ką didžiosios Maskvos ir kitų Rusijos miestų bibliotekos gaudavo iš Vakarų.
Šiuo metu į lietuvių kalbą verčiama nemažai gerų knygų, tik gaila, kad nebelieka laiko joms aprėpti. Būčiau labai džiaugęsis, jei toks pasirinkimas būtų buvęs prieš dvidešimt metų. Beje, ir skaitymo energija dabar jau kitokia – nebėra to žavesio, koks suimdavo anais laikais, kai perskaitydavai ir suprasdavai: taip, tai yra tai. Ta knyga. Knyga, kurioje imi gyventi nelyg savo istoriją rašantis herojus. Knyga, kurią skleidi savame mieste, regėdamas, kaip jis keičiasi, ir mylimiems žmonėms „primesdamas“ jiems nežinomą gyvenimą. Gal jau niekad skaitydamas nebepatirsiu Chulio Cortazaro „Žaidžiame „klases“ magijos ir džiaugsmo belaukiant jos lietuvių kalba. Taip pat ir klejonių po naktinį Vilnių su tos knygos vertėju Valdu Petrausku.
– Kokios buvo tos knygos?
– Suminėti reikėtų ne vieną dešimtį. Vis dėlto galėčiau išskirti du romanus, kurie nelyg sutraukia prie savęs ir kitas knygas. Vienas jų – Jameso Joyce'o „Ulisas“. O ypatingas ryšys užsimezgė su X–XI a. sandūros japonų kūrėjos Murasaki Sikibu romanu „Sakmė apie princą Gendži“. Apie šias knygas sluoksniuojasi mano suvokti Vakarų ir Rytų kultūrų dalykai. Savo gyvenimo negalėčiau įsivaizduoti ir be kelių Konstantino Kavafio bei Dylano Thomaso eilėraščių, Basio dienoraščių.
– Grįžtant prie Jūsų nuostabos kalba ir nefilologinio išsimokslinimo. Juk studijavote astrofiziką. Iš pirmo žvilgsnio literatūros ir astrofizikos pasauliai atrodo visiškai priešingi. Koks buvo Jūsų kelias iš vieno į kitą?
– Iš tiesų atrodo visiškai skirtingi. Nors vis dėlto... Kai tik pradėjau studijuoti, supratau, kad fizikas nebūsiu. Nors jei paklaustumėte, kodėl tada rinkausi šią specialybę, atsakyti irgi būtų gana sunku. Atsimenu, galvojau: filosofija. Bet tuo metu Vilniuje nebuvo filosofijos specialybės ir, norint studijuoti bent dalį man rūpėjusių dalykų, reikėjo stoti į psichologiją. Tad nutariau, kad geriau pradėsiu fizika, o vėliau gal atsiras galimybių pereiti į filosofiją. Taigi nesiruošiau būti fiziku ir juo netapau. Ir, ko gero, apskritai nesiruošiau niekuo būti. Gyvenau gyvenimą, kurį būtų galima nusakyti taip: kuo mažiau susisaistyti su socialine aplinka, kuo mažiau siekių, darbo, kvalifikacijos bei karjeros ambicijų. Norėjau tiesiog turėti savo užsiėmimą, savą sritį, kur galėčiau bandyti prisijaukinti (nors trumpam) kalbos galią, o socialinį gyvenimą palikti paraštėse. Apsiribojau bendravimu su keletu bičiulių, tad fizikai čia apskritai nebuvo vietos. Ir nors Fizikos fakultetą baigiau, vis labiau linkau prie filosofijos – per knygas, kurias skaičiau, per tekstus, kuriais domėjausi. Galutinai į mano būtį ji įėjo per tam tikrą santykį su kalba, per kalbos teorijas, supratimo filosofiją, kalbines socialinių santykių lytis. Dabar esu čia, kur esu.
Žvelgdamas atgal suprantu, kad dauguma mano pirminių nuojautų – kaip ir apie fizikos studijas – lyg ir išsipildė. Džiaugiesi, ką turi nesiekęs. Turbūt net galėčiau pasakyti, kad visą laiką buvau tarsi saugomas, lyg vedamas kažkokio likimo piršto. Kelyje, kurį nuėjau, pasitaikė ir nemažai kliūčių, ženklų, nutikimų, galėjusių nulemti liūdną baigtį, tačiau angelas sargas pravesdavo pro visus spąstus.
– Šiek tiek užsiminėte apie žmones, su kuriais bendravote jaunystėje. Kas buvo tie žmonės, sudarę Jūsų bičiulių ratelį?
– Abejoju, ar būta artimo rato. Greičiau tiesiog buvo keletas artimai bei gana intensyviai bendravusių žmonių. Rinkdavomės įprastose mums kavinėse – „Žuvėdroje“ „Vaivoje“, „Rūtoje“, kurią mėgo ir leidykloje „Vaga“ dirbantis jaunimas. Dabar galėčiau sakyti, jog mano pažįstami buvo nepaprastai intelektualūs, norėję aprėpti literatūrą, muziką ir dailę. Taip pat ir Rytų kultūras. Visi šie žmonės labai daug žinojo ir patys nemažai kūrė, todėl nuolat jautė gyvenimo ir kūrybos įtampą. O ji, deja, ne visiems buvo pakeliama, todėl daugelio iš mano bičiulių jau nebėra tarp mūsų. Iš tos „senosios gvardijos“ likome tik keli.
Visai kitaip bendravo tie, kurie į literatūrą ėjo iš Filologijos fakulteto. Manau, jie tarpusavy buvo artimesni. O mums atrodė esantys tarsi arčiau oficialaus kultūrinio gyvenimo. Susieidavome įvairiose kavinėse, o linksmiausia būdavo „Rotondoje“, kur yra įvykę smagių parytėlių-pavakarėlių su Juozu Erlicku, Antanu A. Jonynu. Tačiau, kaip minėjau, filologams aš vis dėlto buvau žmogus iš pašalės. Iš kitur atėjęs ir tarsi kitur einantis.
– Juk ir Jūsų poezija, man regis, tarsi atsiskyrusi ar atskirta nuo bendro srauto – jei poeziją apskritai galima įsivaizduoti kaip kokią nors vientisą tėkmę, – lyg pasiliekanti nuošalėje, kad ir skaitoma, aptariama, analizuojama. Ar toks ats(is)kyrimas nėra prigimtas, ne tik nulemtas socialinių aplinkybių?
– Matyt, esama ypatybių į gyvenimą, raišką, likimą atėjusių su prigimtimi, gal dar ir su vaikystės potyriais. Kita vertus, kalbant apie poetinį rašymą, skirtys pirmiausia kyla iš savito santykio su kalba, iš apie save kuriamų istorijų, kurias vienaip ar kitaip lemia mūsų nuojautos, įtampos, pajautos, suteikiančios energijos ir užrašytiems tekstams.
– Taip iki šiol ir netapęs filologu, ar galėtumėte priskirti save kuriai nors rašytojų, poetų kartai?
– Manau, kad pagal pasaulėjautą, santykį su pasauliu, požiūrį į visuomenę ir socialinius reiškinius mano gyvenimas tam tikru požiūriu yra susijęs su kai kuriais žmonėmis, kuriuos įvardyčiau kaip savo kartą. Tokį neafišuojamą, neišsakomą bendrumą, nulemtą tų pačių išgyventų aplinkybių, patirtų situacijų, perskaitytų knygų, pajustų poetinių vėjų, jaučiu Gintarui Patackui, Romui Daugirdui, dar keletui žmonių; taigi sutampa ir biologinės kartos.
Taip pat man savi rodosi Donaldo Kajoko rytietiški ieškojimai – pačiam yra tekę domėtis Rytais, galiu sakyti, jog patyriau gana didelį ir Rytų poezijos, ir apskritai Rytų kultūros poveikį. Turbūt abu gyvename jusdami tokią pačią neišvengiamo samurajaus kalavijo šviesą, nė akimirkai nenustojančią švytėti virš mūsų galvų.
– Kaip atsiranda Jūsų poetiniai tekstai? Kaip vyksta Jūsų minėtas galynėjimasis su kalba, bandymas sutramdyti žodžio ir nuojautų įtampas?
– Man svarbiausia pasijusti užtikrintam. Užtikrintam, kad tai – poezija – jau yra. Šį jausmą kartais patiriu net kaip fizinį pojūtį – įvardyčiau jį kaip viduje susitelkusią kažkokios keistos šviesos sankaupą. Tokiais atvejais pastangų nebereikia – lieka tik atsisėsti ir užrašyti. Atrodo, dingsti iš laiko ir erdvės, o kai vėl sugrįžti – tekstas jau būna. Apie tokius eilėraščius galiu pasakyti tik tiek: parašiau tai, ką galėjau, sugebėjau ir turėjau parašyti. Kita vertus, kuo daugiau rašai, tuo labiau lavėja įgūdis ir stiprėja įprotis rašyti. Supranti, kad galima išmokti parašyti, ir visai neprastai. Tačiau ar verta tada rašyti? Man atrodo, kad be to vidinio tikrumo, vidinio impulso gal ir nelabai...
Tokios užtikrintumo būsenos kaskart būna skirtingos, todėl vis turi susikurti kažkokią kitokią mąstymo, kalbėjimo, net gyvenimo tonaciją, kad pasikeistų ir tekstų rašymo stilistika, kitaip pradėtų girdėtis žodžių sąlyčiai, sąaidžiai, rastųsi kito ištarmė, savaip ištempianti veidą. Nors kalbos požiūriu daug kas, atrodo, ateina savaime, tačiau tam savaimingumo proveržiui būtina ilgokai ruoštis ir sugebėti jam atsiduoti.
– Ar ne iš tokios įtampos Jūsų eilėraščiuose man viena gražiausių ir įdomiausių erškėtos, erškėčiuotos kalbos metafora?
– Erškėta, erškėčiuojanti kalba. Ši metafora man iš tiesų labai svarbi. Žodis, kalba, mano akimis, yra kažkokiais savitais ryšiais susiję su tikėjimu, o erškėtis – su sakymu, juolab poetiniu. Nežinau, kieno rankos uždeda tą erškėtą vainiką ant galvos ar įbeda į kūną, bet jo keliamą skausmą visada jaučiu. Galbūt ne tiek skausmą, kiek gilų, nepergalimą liūdesį, kurį kiekvienas patiria savaip.
Apskritai manau, kad rašymas dažniausiai kyla iš liūdesio, iš skausmo ar nevilties, o ne iš laimingų akimirkų, tik šie išgyvenimai nebūtinai turi būti matomi, atveriami. Tačiau tik laimės akimirkos padeda įžvelgti nevilties prarają, tad kartu ir neapleidžiančią vilties žvaigždelę.
– Nušvitimo, suspindėjimo, ypatingos šviesos santalkos akimirka, apie kurią anksčiau užsiminėte, ir Jūsų eilėraščiuose ryškus buvimo čia ir dabar motyvas – tarsi užfiksuotas, suturėtas dabarties momentas, sekundės daliai sulaikantis ir praeitį, ir ateitį, ir taip pereinantis į amžinybės švytėjimą („ant staliuko / minties sraigė palieka pėdsaką: / šiame atviruke tu ir esi tikrasis – / jokios tamsiosios prasmės / jokio kelio į niekur / viskas čia pat ir dabar: / gurkšnis po gurkšnio / veidas po veido / raukšlė po raukšlės – / nublizgintas“ (eil. „Turisto pusryčiai“). Iš kur tai?
– Tokias būsenas esu jautęs, patyręs. Jos kyla iš ilgalaikio poetinio nusiteikimo, kai pajunti, kad esi pašauktas, kad tuoj būsi ištiktas metaforos raibulio. Ir tada pakanka menkiausio dalyko – kad ir sėdint kavinėje pro šalį skubančio veido švystelėjimo... Visos šios patirtys susijusios su šviesa, atspindžiu, keleto atspindžių užsiklojimu. Staiga supranti: tai, viskas. Tai visas pasaulis, tarsi sustingęs vienai akimirkai, perrėžtas nebūties rėžtuku, kad pamatytum ir kad jis toks išliktų. Iš šių būsenų iškyla tekstai. Kartais išsyk. Kartais bandant prisiminti ir įsiklausti į tą būseną ar į mylimą veidą, bandant atrasti, kokiais žodžiais būtų galima išrašyti tai, kas patirta ir kas galbūt apskritai neišrašoma. Pasaulio sutelktumo, skaidrumo įspūdis gali kilti ir skaitant. Visumą gali sutalpinti vienas eilėraštis – tada įeini į jį vienoks, o išeini kitoks.
Šis šviesos įspindžio, šviesos srauto motyvas man labai aiškiai susietas su žodžio, kalbos patyrimu. Sakyčiau, tai tas pats samurajaus kalavijo ašmens švytėjimas, mirties nuojauta. Būsena, nusakytina kaip nesatis (o gal – angeliškas amortality) tarp dviejų širdies dūžių – kai pajunti, kad vienas baigėsi, o kitas dar neprasidėjo. Manau, kiekvienas rašantysis savaip šitai jaučia. Gal jos, tos būsenos, prisišaukia mus, ir tampame ištikti poetinės eilutės ar vaizdinio. Galbūt net ne mumyse, o pačioje pasaulio sąrangoje glūdi kažkas, akimirkai įtraukiantis ir atskleidžiantis visumą – siaubingą ir kartu džiaugsmingą, ir tokią neįmanomą išsakyti.
– Pirmojo Jūsų poezijos rinkinio pavadinimas – „Nusigiedriję žodžiai“. Šeštojo – „Pilkosios eilės“. Tai kokios spalvos Jūsų eilėraščiai?
Pilkos. Purvino sidabro spalvos. Galėčiau apie ją daug pasakoti. Mėnesienos atspindžio vandeny spalva, šiek tiek raibuliuojanti, šiek tiek švytinti. Naktinės Vilnelės spalva. Ašmenų spalva. Aštri pilkuma. Neapibūdinama, kaip ir pati poezija.
Dar viena man svarbi spalva – iš pajūrio, ją parinkau „Versto“ viršeliui. Tai dangaus mėlynės pažadinta parudavusių smilgų spalva, trumpai regima tik dideliuose smilgynuose liepos pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje, – išblukintas saulės raudonis. Panašios spalvos yra pora Algimanto Švėgždos paveikslų su svogūnais.
– Jūs kilęs iš pajūrio, tačiau skaitydama Jūsų poeziją neaptikau labai daug jūros ženklų. O gal tik jų neatpažinau? Kad ir grįžimo į namus motyvas – man jis pasirodė labiau žemiškas ar tiksliau – žemaitiškas nei pajūrinis.
– Esu jūros žmogus, ir pajūris – mano mėgstamiausia erdvė. Mėgstu būti prie jūros. Klausytis jūros. Bet eilėraščiuose jos iš tiesų likę ne itin daug, tik tam tikros užuominos. Kad ir smėlis – visas mano poezijos smėlis yra iš pajūrio. Man nėra kitokio smėlio.
Atpažįstamesnio eilėraščiuose esama miesto, ypač – Vilniaus. Turbūt tekstuose pažymėti visi šio miesto taškai, kur gyventa, mylėta, patirta.
O grįžimas... Poezijoje grįžtu į amžiną atilsį senelių namus Žemaitijoje, prie Gegrėnų. Į tuos namus, kurių beveik neturėjau – tik vaikystėje. Kur kalvos, ežerai, trobos. Tų namų nebelikę nė ženklo. Mintis nelyg vidinės regos paukštis sukasi virš gimto krašto trobesių. Sangrįžos sukinys. Pralaimėta palaima.
Beje, kraštovaizdis man visada buvo labai svarbus – net suvokiant jį kaip savo paties susikuriamą vaizdą. Vienas didžiausią malonumą man teikiančių užsiėmimų – stebėti kraštovaizdį. Eiti, išeiti, kad pamatytum – ne tik gamtą, bet ir miestą. Beveik be žmonių. Stogus. Vandens lopinėlį. Medį. Man būtinas vaizdumas. Ir kuriant reikalingas, kad ir nelabai ryškus, bet vis dėlto apčiuopiamas vaizdinys. Jo energija turinti plūsti ir iš teksto.
– Norėčiau grįžti prie naujausios Jūsų eilėraščių rinktinės, arba parinktinės, kaip pristatoma pačioje knygoje „Verstas“. Kaip atsirado ši knyga?
– Idėja sudaryti poezijos rinktinę kilo ne man, o šios knygos leidėjui Tomui S. Butkui. Atsitiktinai, bet, matyt, neišvengiamai, prieš metus susitikome architektų konferencijoje, kur skaičiau pranešimą. Tomas priėjo prie manęs per kavos pertrauką ir pasiūlė leisti rinktinę. Kadangi ši mintis ir man pačiam jau tarsi buvo keliskart sukirbėjusi, tik apmąstyti jos geriau dar nebuvau prisiruošęs, daug nesvarstęs sutikau. Sutikimas yra įsipareigojimas, tad tenka imtis darbo.
Pati knyga klostėsi ir sluoksniavosi kaip visiškai nauja ir, net sakyčiau, nelabai man artima. Tekstus parinkau iš visų savo rinkinių – nuo pačių pirmųjų, tačiau dėl prabėgusio laiko žvelgiau į juos jau nebe parašiusio, o negailestingo skaitytojo, jau žinančio rašiusiojo silpnybes, akimis. Klausimas, kuris visą laiką nedavė ramybės, – kokiais tekstais gali pasitikėti ir kokie – pasitiki tavim.
Atrinkdamas neturėjau jokio išankstinio sumanymo, tačiau jis radosi savaime – pajutau tarsi rankose laikau naują knygą, tokią, kokios norėčiau šiuo metu. Tiesa, dalis man labai brangių eilėraščių liko senuose rinkiniuose. Nesvarbu, kada eilėraščiai buvo parašyti, skaičiau juos iš dabar ir galvojau, ką ir kaip jais sakau, ką norėčiau pasakyti. Bemąstant susiklostė tam tikra seka, dalys, bet jei tai daryčiau antrąkart, parinktinė, kartu ir poezijos reikšmės būtų jau visai kitokios.
– O pavadinimas?
– „Verstas“ – nuo žodžio „išverstas“, kuris man siejasi su daugeliu dalykų, ypač su kūno išvertimu. Išversti savo kūną tarsi nudiriant odą – tokia man yra poezija. Vėliau atsirado papildomos konotacijos – kad ir tekstų nepaliaujamo vertimo į gimtąją kalbą, taip pat kalbos ir gyvenimo prievartos.
– Kiek šioje knygoje yra naujų eilėraščių?
– Nedaug. Kai kurie tiesiog neskelbti. Šiuo metu eilių rašymas prislopęs – parašau keletą per metus.
Naujausias eilėraštis vadinasi „Filosofija“, jis skirtas Arvydui Šliogeriui ir įdėtas kaip atskiras, neįrištas, 715 skaitmeniu pažymėtas knygos puslapis (iš viso rinktinę sudaro 224 puslapiai – V. P. ). Su leidėju galvojome apie knygos užsklandą, apie kitas tekstų bei prasmių parinkimo galimybes ir tai įtvirtinome menamu knygos puslapiu.
– Šiuo metu daug rašote apie filosofiją, kultūrologiją. Ar šios neišsemia kūrybinės energijos?
Poetinis ir mokslinis ar politologinių komentarų rašymas nelygintini. Nepajėgiu suderinti ir kaitalioti, kaip galbūt norėčiau, mąstymo ir rašymo tonacijų. Poetinei kūrybai reikalingas ypatingas susikaupimas ir tam tikras gyvenimo būdas. Nuo mokslinio rašymo pereiti prie poetinio – reikia daug laiko ir pastangų, taip pat ir kalbos malonės. Šiuo metu taip gyventi neturiu galimybių, todėl ir eilių randasi mažai. Vengiu gyvenimiškos sumaišties, persimaišymo, sunaikinančių grynumo jauseną: jei esi poetas, turi gyventi eilėraščiui būtino poeto gyvenimą.
Be to, bėgant laikui, gyvenimas nuzulina, atšipina pojūčius bei „nervų galūnes“. Poezijai reikalingi įvairiausi skustuvėliai – regos, klausos ir lytėjimo. Pojūčiai nebėra tokie aštrūs. Ašmenys šimpa. Švytėjimas blėsta. Jį, matyt, galima sugrąžinti, ir kartkartėm pajuntu galintis tai padaryti. Tačiau tam reikia laiko, kurio nėra, įsisukus į kitų darbų rūpesčius. Ganėtinai kvaila, bet neretai atrodo, kad iš jų jau nebegali pabėgti. Iš pradžių manai, kad kada tik panorėjęs galėsi peržengti visas ribas ir bet kada pasitraukti, bet...
Mano poetinio reikšmingumo – kalbant ironiškai – viršūnė turbūt buvo 1991 m. pasirodžiusi Valentino Sventicko monografinė studija „Keturi portretai“, kur jis išskyrė mūsų kartą ir mane kaip vieną iš keturių ryškių jos atstovų. Nuo to laiko aš vis labiau traukiausi nuo poetinės kūrybos. Dabar man sunku save pristatyti kaip poetą, nes tikrai nedirbu tiek, kiek reikėtų, kad galėčiau žodį „poetas“ vartoti laisvai ir ramia sąžine. Nors gal tai tiesiog išsiugdytos nuostatos nesitapatinti su jokiais apibūdinimais pasekmė.
– Kaip dabar pats prisistatytumėte?
– Dirbantis humanitarinių mokslų daktaru.
– A. A. Jonynas knygoje „Verstas“ rašo apie Jūsų poeziją: „Savo estetika, santykiu su kalba Vytauto Rubavičiaus kūryba neabejotinai, nors gal ir nepastebimai nuolat veikė ir tebeveikia ne vien vėliau atėjusių poetinių kartų, bet turbūt ir visos dabartinės lietuvių poezijos tendencijas“. O Jūs pats jaučiate daręs (darantis) tokią įtaką lietuvių poezijai?
– Žinoma, ačiū už tokius gražius žodžius, bet veikiausiai jie per skambūs. Apskritai man sunku atsakyti į šį klausimą, nes pats niekada neskaičiau kitų poetų kūrybos, sąmoningai ieškodamas panašumų ar savo poveikio pėdsakų. Vis dėlto galbūt kažkokie dalykai – sąmoningai ar ne – pereina iš tekstų į tekstus kaip žodinės pajautų ar kalbinių nušvitimų formos, nugula įvairiais lygmenimis: nuo idėjų iki metaforų.
Kartais pajunti su skaitomų knygų autoriais turįs tam tikrų bendrumų, pajunti, kad esi artimas, kad yra sakinių, žodžių junginių, kurie galėtų būti ir tavo parašyti. Tokių dalykų esu patyręs, bet nedrįsčiau teigti, kad esu kaip nors paveikęs kitus poetus.
– Ar domitės šiuolaikine lietuvių literatūra? Kokius autorius, knygas išskirtumėte?
– Stengiuos, kiek užtenka laiko, kiek turiu galimybių. Mano akimis, kalbant apie lietuvių literatūrą ir su ja susijusius procesus, pirmiausia reikia atskirti poeziją ir prozą, nes poezijai ir kurti, ir skaityti reikia vienokio nusiteikimo, o prozai – kitokio. Jei klaustumėte apie pastarąją, atsakyčiau, kad pagal patirtą įspūdį nepralenktomis prozos knygomis liko Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ ir Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai“.
Šiuo metu, manau, stipresnė yra moterų, kad ir Vandos Juknaitės, Renatos Šerelytės, Jolitos Skablauskaitės, dar kelių kitų kūryba. Kartais pagalvoju, koks mūsų jaunesnės kartos romanistas įstengtų „susiimti“ su Jurgos Ivanauskaitės „Tibeto trilogija“, kodėl buvo nutylėtas išskirtiniu literatūros įvykiu turėjęs tapti įstabus Violetos Šoblinskaitės romanas „Vilkų marti“. Keista, bet vyrų rašymui būdingas šioks toks infantilizmo prieskonis: moku, galiu, padarysiu. Ir labai greitai. Moterys šio pavojaus lyg ir išvengia, jų tekstai sodresni, rimtesni, atsakingesni, jaučiamos kūrimo, o ne greito darymo pastangos. Kita vertus, išleista ir palyginti daug prasto moteriško rašymo, tokių tekstų be prozos: pasiimi, skaitai – tekstas yra, o prozos jame nėra, tik pribarstyta beskonio ekshibicionizmo, neįgyvendintų norų, troškimų, dar šiek tik ironijos, ir viskas.
Nors sakoma, kad mene neturi matytis darbo, bet pats meno kūrinys vis dėlto yra darbo įgyvendinant sumanymą rezultatas. Sumanymas, jo apimtis, užmojis – man labai svarbu. Ypač prozoje – sumanymas palaiko gerą prozos kūrinį. Romanas man visada siejasi su didžiu sumanymu, konstrukcija, kalbos tonacijų derme. Geriausių šiuolaikinių rašytojų (kuriems priskirčiau, pavyzdžiui, Harukį Murakamį, Thomasą Pynchoną, Mario Vargasą Llosą) knygos – stambios, gerai sumanytos, parašytos meistriškai suvaldytu žodžiu, įdomios skaityti ir pateikiančios nepaprastai daug ir įvairios informacijos. Jei romano herojus dirba konkretų darbą, tai geras prozininkas taip įsigyvena į profesijos subtilybes, kad skaitytojas manys jį ilgus metus taip pat pradirbus šį darbą. Rašytojas, pasakojantis apie tam tikrą istorinį laikotarpį, išstudijuos jį iki smulkiausių detalių – apie geopolitinę padėtį, kas valgyta, gerta, kokios cigaretės rūkytos ir pan. Kaip tik taip ir mėgo daryti amžinatilsį Jurgis Kunčinas – puikus lietuvių kūrėjas, žinojęs, kiek kuriais metais kainavo cigaretės ar kavos puodelis kavinėje. Tačiau išsamioms studijoms reikia pastangų ir laiko. O dauguma mūsų rašytojų tokioms studijoms šiuo metu nei laiko, nei turbūt noro neturi ir nueina lengviausiu keliu – tiesiog rašo pasitelkę fantaziją ir ja pasitikėdami.
Lietuvių literatūrai nemažą įtaką daro ir įsigalėjęs tarptautinis rašymo stilius, kurį pavadinčiau rašymu skiautiniais: vienas kitas puslapis, viena kita numanoma istorija, ir pakaks – toliau visą darbą atliks ir knygą daigstyti pabaigs pats skaitytojas. Svarbu pridėti ant viršelio žinomo autoriaus pavardę, pasirinkti garsią leidyklą ir parduoti produktą. Nors labai priekaištauti negalima, nes toks ir yra prozos gyvenimas – ją reikia parduoti. Nebent galima klausti, kiek autorius turi jėgos parašyti savo ir parduoti savo, o ne tik sudurstyti tekstą pagal užsakymą bei rinkos paklausą. Tačiau tai padaryti iš tiesų sunku, kai leidėjai gundo pinigais, šlove ir populiarumu. Kūrėjui, išgirdusiam pelningą pasiūlymą parašyti greitai, turbūt belieka atsidusti ir pamiršti apie penkerių metų darbo reikalaujantį romano sumanymą... Anksčiau norėjosi ar reikėjo atsispirti vieniems dalykams, dabar – kitiems. Knygos staiga pasidarė prekės ir mes mokomi su jomis elgtis kaip su prekėmis. Daug skaudžiau, kad ir pats žmogus tapo preke – nuo vardo iki gebėjimų ir fantazijos apraiškų.
– Prieš dešimt metų Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Jūsų recenzijų, straipsnių, esė, skirtų literatūrai, rinkinį „Neįvardijamos laisvės ženklas“. Ar galima tikėtis naujos Vytauto Rubavičiaus – literatūros kritikos, eseistikos – knygos?
– Per šį dešimtmetį esu prirašęs nemažai tekstų, iš kurių būtų galima sudaryti net kelias įvairaus pobūdžio knygas – eseistinę, kultūrologinę, literatūrologinę ar politologinę. Tačiau kol kas neprisiruošiu atsidėti sudarinėjimo darbui. Gali būti, jog širdies kertelėje viliuosi netikėtai prieisiant kokį žmogų, paskatinsiantį šitai padaryti.