1. Globalizacija, migracija, buvimas pasaulio piliečiais, laisvoji rinka – tokios ir panašios sąvokos tapo įprastos mūsų tikrovei ir kasdienybei. Kaip Jūs matote, vertinate Lietuvą, lietuvius šiandienos pasaulio erdvėje? Kokias regite Lietuvos ateities perspektyvas, o gal – pavojus?
2. Kūryba ir konkurencija. Atrodo, nesugretinami ar net negretintini dalykai. Gal vis dėlto? Ar galima teigti, kad visos knygos dabar gali būti prilygintinos prekėms, o visi kūrėjai – jų gamintojams?
3. Asketiškas atsiskyrėlis ar bohemiškas linksmuolis, nevaržomas genijus ar mąslus filosofas... – šie ir kiti stereotipai skirtingais laikais būdavo pasitelkiami poezijos kūrėjams apibūdinti. Ar tokios etiketės dar turi galios? Ar jaučiate apie Jus suformuoto „poeto“ įvaizdžio spaudimą?
Jei reiktų pristatyti šiuolaikinį poetą, kokiais žodžiais pats tai padarytumėte? Ar užtektų tradicinių stereotipų? O gal poeto ir poezijos samprata yra įgavusi naujų prasmių?
RIMVYDAS STANKEVIČIUS
1. Kas yra pasaulio pilietis? Tas, kuris kas savaitę keičia gyvenamąją vietą, turi namą Ispanijoje ir verslą Brazilijoje? Ar slapstosi nuo Lietuvos teisingumo Airijoje? Manau, kad ne. Ir manau, kad pasaulio piliečių šiais laikais ne gausėja, kaip galima būtų spėti pagal šio termino vartojimo kalboje dažnumą, o atvirkščiai – mažėja. Pasaulio pilietis buvo mano senelis, nė karto gyvenime nebuvęs Vilniuje, bet turėjęs savo nuojautą apie tai, ko Dievas tikisi iš mūsų – kas išties svarbiausia einant šiuo gyvenimu, kokio maisto ir kokio mokslo mums reikia paduoti savo sielai, klausęsis vėjų ir medžių, uostęs žemę, virstančią iš po arklo, mokėjęs nuspėti orus geriau negu sinoptikas, žinojęs, „prie kokio mėnulio“ geriausia sėti kviečius, sodinti obelis... Pasaulio pilietė tebėra mano mama, iš moteriškų nuojautų, sapnų, gamtos ir žmonių judesių gebanti išsunkti daugiau tiesos nei iš laikraščių, televizijos ar mokslinių knygų. Pasaulio piliečiais vadinu tuos, kurie rūpinasi ne santykiais tarp valstybių, ne kariniais ar šaltaisiais konfliktais, ne Lietuvos aklimatizacija Europos Sąjungoje, svarstymais, ar gerai, ar prastai šalį vairuoja politikai, bet žmonėmis – apskritai žmonija, su gebėjimu klausytis ir girdėti, jausti ir pasakoti, mokėjimu būti ar nebūti laimingais ir vis dar žaliuojantį norą egzistuoti, pratęsti save, dar turėti vaikų...
Koks gi požiūris dar gali būti globalesnis? Tą šiandienį globalizacijos procesą, dėmesio sutelkimą tik ties žmonių sugalvotais sutartiniais ženklais, kaip „valstybės“, „jų įtakos sferos“, „tarptautiniai susitarimai“, „ekonominis bendradarbiavimas“, „karai ir paliaubos“, aš vadinu siauru, trumparegišku – aprėpiančiu tik patį primityviausią pasaulio būties sluoksnį. Taip, tas žvilgsnis aprėpia tik mainus – turgų, kuriame pilna godulio, baimių, malonumų, o ir barnių bei muštynių jame visuomet pasitaiko. Čia turiu omeny taip pat ir visus karus bei politines krizes.
Taigi, visą gyvenimą žvelgiame tik į turgų, nepakeldami akių į dangų, į gražią moterį, į save.
Tas mažesnysis pasaulis – laisvosios rinkos pasaulis – taip pat nėra blogas. Jei žmogaus poreikiai ir siekiai šiame gyvenime (kuris galbūt kiekvienam – vienintelis) nėra dideli, mažajame pasaulyje pragyventi jį yra tikrai patogu ir malonu. O malonumus mėgsta visi žmonės. Aš – taip pat. Todėl dvasinį gyvenimą gyvenu tik pripuolamai, kai imu savimi šlykštėtis nuo visiško savo atbukimo. Ir išneriu trumpam į didįjį pasaulį. Tuomet užplūsta džiaugsmas ir ramybė, kad viskas yra daug sudėtingiau, nei dažnai atrodo, o mumis galbūt rūpinasi to sudėtingo mechanizmo kūrėjas. Ir, palyginęs jį su mažuoju pasauliu, suprantu, ko šiame trūksta. Romantikos, tos, kur iš stebuklinių pasakų. Žinojimo, kad šis pasaulis nepažinus, kad vykstantys dalykai turi begales prasmių.
Šiaip globalizacijos ir laisvosios rinkos pasaulyje nematau nieko, kas gąsdintų. Bijoti reikia savęs. Bijoti, kad vieną dieną patikėsime, jog mažasis (mainų) pasaulis yra vienintelis, ir pamiršim tikrojo pasaulio didybę. Pamiršim, kad šioje laisvojoje rinkoje brangiausiai apmokama prekė – mūsų laikas. Jį perka iš mūsų, o mes parduodam. Kad būtumėm sotesni, švaresni, linksmesni. Juk lietuviui taip reikia to laiko paspoksoti į tekančią upę, į degančią ugnį, į garuojančią dirvą... Kitaip jis gali nustoti būti savimi.
2. Prekėmis pavadinti galima viską, ką galima pirkti arba parduoti. Preke galima pavadinti netgi mišias, jei kunigas jas aukoja dėl to, kad kažkas paprašė ir sumokėjo už tai. Bet dėl to per mišias kalbamos maldos netampa mažiau nuoširdžios ar mažiau šventos. Taigi – knygos yra prekės. Tačiau visa tai, kas jose parašyta – nebūtinai rašyta pardavimui. Norisi tikėti – dažniausiai rašyta ne pardavimui. Norint suvokti skirtumą tarp rašymo sau ir rašymo pardavimui, geriausiai įsivaizduoti pyragą, iškeptą parduoti ir iškeptą sau bei mylimiems žmonėms. Skirtumas akivaizdus.
Taigi tokie rašytojai, kurie rašo knygas pardavimui – konkuruoja tarpusavyje pagal visus rinkos dėsnius. Kaip tik tokius rašytojus galima prilyginti prekių gamintojams. Jų kūrinius įkvepia į paklausą nukreipti receptoriai – ko šiandien labiausiai nori vartotojas, kas geriausiai „turguje eina“. Bet į tokius rašytojus – verslininkus – aš nežiūriu smerkiamai. Gal tik šiek tiek iš aukšto. Mat jie tenkina masių poreikius, stengiasi, kad žmonėms būtų gerai, vadinasi, kaunasi gėrio pusėje.
Galiu tik pasakyti, kad tokio tipo lietuvių rašytojams sekasi labai prastai. Nė vieno lietuvio rašytojo „prekė“ dar neišplaukė į galingąją pasaulinę rinką, nė viena nepripažinta bestseleriu, nė viena neekranizuota Holivude.
Tikrojoje, aukščiausios prabos literatūroje yra ir neparduodamų dalykų. Ir nenuperkamų. Galima nusipirkti paukštį, tačiau gebėjimo mėgautis jo giesmėmis juk nenusipirksi. Tad ir dailiuose prekių įpakavimuose tūnantys kūriniai neperkami ir neparduodami, jie yra (bent jau turėtų būti) išminties ir jausmo grynuoliai, kvapų ir patirčių ekstraktai, gebantys užburti, dovanoti katarsį, jei tik sugebėsi savyje pažadinti receptorius.
Šio fronto rašytojai taip pat tarpusavyje konkuruoja. Bet toli gražu ne pagal rinkos kriterijus. Ta konkurencija galbūt panėšėtų į dviejų jaunuolių galynėjimąsi dėl panelės meilės. Turi begalinę veiksmų laisvę, savo talentus, moralę ir domesius, bet nežinai tikrųjų vertinimo kriterijų. Juk panelės širdis renkasi ne pagal rinkos vertybių skalę. Bent jau norėtųsi tuo tikėti.
Taigi. Nors patys kūrėjai labai nenoriai pripažįsta, kad konkurencija tarp plunksnos brolių egzistuoja, bet ji egzistuoja. Kaip ir pavydas, iššūkis pranokti kitus, parašyti taip, kad kiti mintyse sau ištartų: „Kodėl, po velnių, ne aš tai parašiau?“ Man gražus tas galynėjimasis. Gal išminčiams ir juokingas, bet varantis į priekį, neleidžiantis apkiausti, tingėti. Tokia konkurencija man primena Patroklo ir Hektoro dvikovą, kurioje jie grūmėsi ne dėl pinigų, ne dėl moterų, ne dėl tėvynės ir ne keršto skatinami. Jie tiesiog mūšio lauke ieškojo vienas kito, nes norėjo įrodyti, jog vienas už kitą geresnis. Mat jautėsi esą verti vienas kito.
Man patinka konkuruoti. Patinka rikiuoti ir kitus rašytojus, poetus. Turiu susidaręs sau geriausiųjų poetų dešimtuką. Ir kas kelerius metus jie persiskirsto vietom. Kai kurie užleidžia pozicijas atėjusiems jaunesniems, įtaigesniems poezijos burtininkams. Man patinka rodyti pagarbą didesniems, galingesniems poetams, augti, kaupti jėgas ir slapčia žadėti: „Kada nors suremsime kardus.“
3. Jeigu mano mama mane vadina poetu, suprantu, kad pasakiau ką nors labai kvailo. Žodis „poetas“ mano žmonos lūpose reiškia, kad esu nepraktiškas, nesavarankiškas ir lengvai pamišęs. Visuomenėje žodis „poetas“ vis dar reiškia, kad kalbama apie knygomis apsivertusį, neturtingą žmogų, kupiną keistybių, romantišką, iškalbingą ir nuolat girtą.
Juokingiausia, kad nė apie vieną šių apibūdinimų negalėčiau pasakyti: „Šmeižtas.“ Kaip ir apie klausime išvardytas etiketes: „bohemiškas linksmuolis“, „nevaržomas genijus“ etc. Šitaip galima pavadinti kiekvieną poetą. Įdomiau, kai imamos kurti asmeninės etiketės: „Navakas – gražuolė su ūsais“, „Parulskis – ciniškas mizantropas“, „Marčėnas – didybės manijos Napoleonas“...
Mane įprasta laikyti arogantišku. Tokia tradicija. Jeigu pasakau: „Laba diena“, žmonės toje frazėje užčiuopia arogancijos užtaisą, jei nesakau: „Laba diena“ – arogancija man neleidžia šnekėti.
Kartais linksmina, kartais erzina tokios etiketės, bet labiausiai kelia nerimą nežinojimas, kiek toje etiketėje esama tiesos. Juk sau visuomet atrodai visai ne toks, nei tave mato kiti. Tačiau iš tiesų daugumai rašytojų, poetų yra visiškai vis vien, ką apie juos kalba. Mes juk ne manekenės ir ne politikai, kad mums rūpėtų mūsų įvaizdis. Tiksliau – iš tokio narciziško pomėgio labai greitai išaugama. Atsimenu, kuomet aš studijų metais nešiojau ilgą megztinį su aukšta atraitoma apykakle ir beretę, kad būčiau panašesnis į poetą, tačiau atsižaidžiau įvaizdžiais tais pačiais studijų metais. Geriausiai kūrėjo santykį su savo kūriniais ir, nepabijokim to žodžio, savo paties talentu, apibūdina W. A. Mozarto frazė, pasakyta imperatoriui: „Aš esu vulgarus žmogus. Bet mano muzika ne tokia. Užtikrinu jus.“
Bet dėl visa pikta įsidėmėjau sau skirtą priekaištą dėl tariamos arogancijos. Auklėju save. Mokausi būti nuolankesnis. Draugai sako, kad kolei kas ne itin sekasi.
Jei pačiam reikėtų šabloniškai apibūdinti šiuolaikinio poeto paveikslą, pasakyčiau, kad tai jautrūs žmonės, intensyviai besikapstantys po savo vidų, žmonės labiau ieškantys Dievo nei kiti. Galbūt dėl to kartais ir mažiau nei kiti to Dievo turintys. Jie drauge ir labai skirtingi, ir kažkuo panašūs. Tai savi, mano parapijos žmonės, kurių ne iš mandagumo teiraujuosi, kaip sveikata, kaip nuotaikos, ties kuo zuja mintys, kokios gražuolės kūną šiuo metu laižo jų aistrų liepsnos? Dažniausiai jie neatsako – poetai balsu drovisi, dažnai ir nemoka kalbėti. Bet aš žinau – jie parašys apie tai. Dar ir kaip parašys.
DAIVA ČEPAUSKAITĖ
1. Visavertį lietuvį pasaulio erdvėje, manau, bus galima pamatyti dar ne greit. Šiandien jis dar tik kapstosi vystykluose ir tenkina gyvybiškai svarbius savo poreikius, t. y. bando užsidirbti maistui, būstui bei būtiniausioms reikmėms. Man jis panašus į kompleksuotą nepilnametį, kuris daug nori, bet nedaug gali. Kai didžiųjų valstybių piliečiai daug gali, bet jau nebenori. Lietuva niekada nebus didelė pasauly. Turbūt ji niekada nebus ir labai turtinga materialiniu aspektu. Bet ji gali būti įdomi. Kuo? Daug kuo – baltiška kilme, istorine atmintim, seniausia gyva indoeuropiečių kalba, kultūra, talentais, asmenybėmis ir t. t. Tai ir yra mūsų turtas. Bet lietuvis, be viso to, dar nori ir valgyti bei pamaitinti savo vaikus. Tai, be abejo, nėra joks išskirtinis tautos bruožas. Tačiau, tarkim, jei britui tai jokia problema, nes jis gali užsidirbti pragyvenimui savo šalyje, tai lietuviui tėvynėje sunkiai sekasi. Kai jis Lietuvoje galės ne tik dirbti, bet ir uždirbti, nustosime sukti galvą apie emigracijos problemas. Kai visos šalies institucijos suvoks, kad brangiausias Lietuvos turtas – žmogus, kai jis globalizacijos, migracijos ir laisvosios rinkos katile galės aukščiau pakelti galvą, nes, nepaisant visų MGL, pirmiausia jis – žmogus. Pasikeis ir lietuvio laikysena. Jis galės gerbti pats save, paskui reikalauti pagarbos iš kitų ir galų gale didžiuotis savo šalimi. Kai jam nebereikės valgyti „Šprotų“ ant suoliuko kokiame nors Paryžiuje, priešais restoraną, kur pietauja normalus europietis, kai jis keliaus po pasaulį ne dirbdamas juodžiausius darbus bei rinkdamas atliekas (naudotus automobilius, dėvėtus drabužius ir t. t.), bet vedinas nuotykių azarto, noro pažinti ar genamas kitokių kūrybinių idėjų, kai namuose gydytojai ir mokytojai bus ne mažiau vertingi už realybės šou personažus, tada galėsime kalbėti apie tikrą lietuvį ir jo įvaizdį pasaulyje. Be abejo, yra tautiečių, kurių dėka ir šiandien smagu būti lietuviu. Tačiau tai statistiniai vienetai. Didžioji masė yra pasaulio juodadarbiai. Žinoma, galima pasidžiaugti, kad lietuvis važiuoja dirbti, ne vogti (tie, kurie plėšikauja, tėra nusikaltėliai be tautybės). Nors bet koks darbas vis dėlto yra garbinga veikla. Klasikinis milijonierius kažkada irgi pradėjo nuo keleto centų ir juodo darbo. Galbūt po daugelio metų lietuvis bus turtingas ir galės daugiau. Tik ar benorės daugiau? Pvz., prisiminti, kokia kalba šnekėjo vaikystėje...
2. Apie knygą galima kalbėti ir kaip apie prekę. Ji yra parduodama ir perkama. Ji turi prekinę išvaizdą, kainą ir paklausą. Bet visi šie kriterijai tinka, jei kalbam apie knygą kaip daiktą, t. y. tam tikro svorio popierinį dirbinį. Tokiu atveju knygos kūrėjai yra leidėjai, popieriaus gamintojai, medienos perdirbėjai ir medkirčiai. Rašytojas knygos negamina. Jis kuria jos turinį, t. y. idėją. Jei tai sudarytų knygos, kaip prekės, vertę, jos įkainoti būtų neįmanoma. Kiek kainuoja talentas, meistriškumas, stilius, fantazija? Net jei simboliškai pamėgintume tai išreikšti piniginiais vienetais, tuomet W. Shakespeare'o tomelis turėtų kainuoti milijoną, o kokio nors pradedančio rašytojo – vos keletą centų. Grafomanas pats dar turėtų primokėti, kad jo knygą kas nors skaitytų. Be to, tikrasis kūrėjas negamina knygos dar ir todėl, kad niekada rašydamas negalvoja, nei koks bus jos tiražas, nei kiek ji kainuos, nei kokį pelną atneš. Jeigu ir yra tokių, kurie rašo, įvertindami visus šiuos ekonominius terminus, tai tada nekalbėkime apie kūrybą, t. y. literatūrą, ir priskirkime tokį kūrinį kokiems nors lengvosios pramonės gaminiams, vadinkime tai ne knyga, bet, pvz., kokiu nors skaitomojo popieriaus rinkiniu.
Bet grįžkim prie knygų. Prie tų, kurios turi išliekamąją vertę, net susidėvėjus jų prekinei išvaizdai. Ačiū Dievui, jos perkamos. Net sudarinėjami jų populiarumo reitingai. Taigi knygos konkuruoja, jeigu konkurenciją vertinsim kaip varžymąsi, siekiant to paties tikslo – būti parduotai. Knygos, kurių parduota daugiausiai, lyg nugalėtojos skelbiamos įvairiuose dešimtukuose, apie jas kalbama, rašoma, kuriami skandalai, reklama. Bet ar ta knyga, kuri kaip kokia mis pripažinta laimėjusi, yra geriausia? Nebūtinai. Daugybė gerų ir protingų knygų niekada nebus masiškai populiarios. Nes tada geriausia knyga yra laikraštis. Kodėl gera knyga nebūtinai sulauks masės skaitytojų? Todėl, kad ji turi savitą skonį ir yra skirta gurmanams. Vieniems ji patiks, kitiems ne, bet dėl skonio, kaip žinoma, nesiginčijama.
3. Manau, kad jokios etiketės galios nebeturi. Gyvename destruktyviame postmodernistiniame amžiuje, kuris griauna mitus ir stereotipus. Griauna autoritetus ir įprastas sampratas, ardo tradicijas, kvestionuoja nusistovėjusias vertybes, nukelia nuo pjedestalų ir dažnai apverčia aukštyn kojomis. Beveik nebeliko romantikos, todėl tokios sąvokos, kaip „asketiškas atsiskyrėlis“ ar „bohemiškas linksmuolis“, retai bevartojamos. Nevaržomų genijų apstu, mąslių filosofų – gal vienas kitas, bet jie vargu ar kam nors įdomūs. Įdomus tiesiog talentas be jokių stereotipų. Pristatyti šiuolaikinį poetą – sudėtingas uždavinys. Turbūt reikėtų sukurti naują stereotipą, bet stereotipo taikymas labai susiaurina bet kurio reiškinio suvokimą, uždaro vienos sąvokos narve. Poetai skirtingi ir visokie. Jei mėginčiau įsprausti juos į vieną klišę ir nupiešti „vidutinio“ poeto tipą, tai būtų lyg matematiškai surastas vidurkis, dirbtinis, negyvas ir su realybe neturėtų nieko bendra. Šiuolaikinis poetas seniai nebėra nei šauklys, nei tribūna, nei moralės sergėtojas, nei idėjinis ruporas. Ne romantiškas riteris, ne išsiblaškęs svaičiotojas, ne egzistencinis kankinys, ne žmonijos sąžinė ir protas. Tai veikiau savo srities profesionalas, kuriam galbūt šiek tiek daugiau skauda. O apie naujas poezijos sampratos prasmes kalbėti dar sudėtingiau. Esu praktikė, ne teoretikė. Be to, tam reikalinga laiko distancija. Galbūt po daugelio metų šiandienos tendencijos susikristalizuos į vieną stereotipą, kurį ateinančios kartos tyrinės kaip kokią mumiją ir aiškiai pasakys visas sudedamąsias dalis, cheminę sandarą bei molekulių išsidėstymą šiuolaikinėje poezijoje.
2. Kūryba ir konkurencija. Atrodo, nesugretinami ar net negretintini dalykai. Gal vis dėlto? Ar galima teigti, kad visos knygos dabar gali būti prilygintinos prekėms, o visi kūrėjai – jų gamintojams?
3. Asketiškas atsiskyrėlis ar bohemiškas linksmuolis, nevaržomas genijus ar mąslus filosofas... – šie ir kiti stereotipai skirtingais laikais būdavo pasitelkiami poezijos kūrėjams apibūdinti. Ar tokios etiketės dar turi galios? Ar jaučiate apie Jus suformuoto „poeto“ įvaizdžio spaudimą?
Jei reiktų pristatyti šiuolaikinį poetą, kokiais žodžiais pats tai padarytumėte? Ar užtektų tradicinių stereotipų? O gal poeto ir poezijos samprata yra įgavusi naujų prasmių?
RIMVYDAS STANKEVIČIUS
1. Kas yra pasaulio pilietis? Tas, kuris kas savaitę keičia gyvenamąją vietą, turi namą Ispanijoje ir verslą Brazilijoje? Ar slapstosi nuo Lietuvos teisingumo Airijoje? Manau, kad ne. Ir manau, kad pasaulio piliečių šiais laikais ne gausėja, kaip galima būtų spėti pagal šio termino vartojimo kalboje dažnumą, o atvirkščiai – mažėja. Pasaulio pilietis buvo mano senelis, nė karto gyvenime nebuvęs Vilniuje, bet turėjęs savo nuojautą apie tai, ko Dievas tikisi iš mūsų – kas išties svarbiausia einant šiuo gyvenimu, kokio maisto ir kokio mokslo mums reikia paduoti savo sielai, klausęsis vėjų ir medžių, uostęs žemę, virstančią iš po arklo, mokėjęs nuspėti orus geriau negu sinoptikas, žinojęs, „prie kokio mėnulio“ geriausia sėti kviečius, sodinti obelis... Pasaulio pilietė tebėra mano mama, iš moteriškų nuojautų, sapnų, gamtos ir žmonių judesių gebanti išsunkti daugiau tiesos nei iš laikraščių, televizijos ar mokslinių knygų. Pasaulio piliečiais vadinu tuos, kurie rūpinasi ne santykiais tarp valstybių, ne kariniais ar šaltaisiais konfliktais, ne Lietuvos aklimatizacija Europos Sąjungoje, svarstymais, ar gerai, ar prastai šalį vairuoja politikai, bet žmonėmis – apskritai žmonija, su gebėjimu klausytis ir girdėti, jausti ir pasakoti, mokėjimu būti ar nebūti laimingais ir vis dar žaliuojantį norą egzistuoti, pratęsti save, dar turėti vaikų...
Koks gi požiūris dar gali būti globalesnis? Tą šiandienį globalizacijos procesą, dėmesio sutelkimą tik ties žmonių sugalvotais sutartiniais ženklais, kaip „valstybės“, „jų įtakos sferos“, „tarptautiniai susitarimai“, „ekonominis bendradarbiavimas“, „karai ir paliaubos“, aš vadinu siauru, trumparegišku – aprėpiančiu tik patį primityviausią pasaulio būties sluoksnį. Taip, tas žvilgsnis aprėpia tik mainus – turgų, kuriame pilna godulio, baimių, malonumų, o ir barnių bei muštynių jame visuomet pasitaiko. Čia turiu omeny taip pat ir visus karus bei politines krizes.
Taigi, visą gyvenimą žvelgiame tik į turgų, nepakeldami akių į dangų, į gražią moterį, į save.
Tas mažesnysis pasaulis – laisvosios rinkos pasaulis – taip pat nėra blogas. Jei žmogaus poreikiai ir siekiai šiame gyvenime (kuris galbūt kiekvienam – vienintelis) nėra dideli, mažajame pasaulyje pragyventi jį yra tikrai patogu ir malonu. O malonumus mėgsta visi žmonės. Aš – taip pat. Todėl dvasinį gyvenimą gyvenu tik pripuolamai, kai imu savimi šlykštėtis nuo visiško savo atbukimo. Ir išneriu trumpam į didįjį pasaulį. Tuomet užplūsta džiaugsmas ir ramybė, kad viskas yra daug sudėtingiau, nei dažnai atrodo, o mumis galbūt rūpinasi to sudėtingo mechanizmo kūrėjas. Ir, palyginęs jį su mažuoju pasauliu, suprantu, ko šiame trūksta. Romantikos, tos, kur iš stebuklinių pasakų. Žinojimo, kad šis pasaulis nepažinus, kad vykstantys dalykai turi begales prasmių.
Šiaip globalizacijos ir laisvosios rinkos pasaulyje nematau nieko, kas gąsdintų. Bijoti reikia savęs. Bijoti, kad vieną dieną patikėsime, jog mažasis (mainų) pasaulis yra vienintelis, ir pamiršim tikrojo pasaulio didybę. Pamiršim, kad šioje laisvojoje rinkoje brangiausiai apmokama prekė – mūsų laikas. Jį perka iš mūsų, o mes parduodam. Kad būtumėm sotesni, švaresni, linksmesni. Juk lietuviui taip reikia to laiko paspoksoti į tekančią upę, į degančią ugnį, į garuojančią dirvą... Kitaip jis gali nustoti būti savimi.
2. Prekėmis pavadinti galima viską, ką galima pirkti arba parduoti. Preke galima pavadinti netgi mišias, jei kunigas jas aukoja dėl to, kad kažkas paprašė ir sumokėjo už tai. Bet dėl to per mišias kalbamos maldos netampa mažiau nuoširdžios ar mažiau šventos. Taigi – knygos yra prekės. Tačiau visa tai, kas jose parašyta – nebūtinai rašyta pardavimui. Norisi tikėti – dažniausiai rašyta ne pardavimui. Norint suvokti skirtumą tarp rašymo sau ir rašymo pardavimui, geriausiai įsivaizduoti pyragą, iškeptą parduoti ir iškeptą sau bei mylimiems žmonėms. Skirtumas akivaizdus.
Taigi tokie rašytojai, kurie rašo knygas pardavimui – konkuruoja tarpusavyje pagal visus rinkos dėsnius. Kaip tik tokius rašytojus galima prilyginti prekių gamintojams. Jų kūrinius įkvepia į paklausą nukreipti receptoriai – ko šiandien labiausiai nori vartotojas, kas geriausiai „turguje eina“. Bet į tokius rašytojus – verslininkus – aš nežiūriu smerkiamai. Gal tik šiek tiek iš aukšto. Mat jie tenkina masių poreikius, stengiasi, kad žmonėms būtų gerai, vadinasi, kaunasi gėrio pusėje.
Galiu tik pasakyti, kad tokio tipo lietuvių rašytojams sekasi labai prastai. Nė vieno lietuvio rašytojo „prekė“ dar neišplaukė į galingąją pasaulinę rinką, nė viena nepripažinta bestseleriu, nė viena neekranizuota Holivude.
Tikrojoje, aukščiausios prabos literatūroje yra ir neparduodamų dalykų. Ir nenuperkamų. Galima nusipirkti paukštį, tačiau gebėjimo mėgautis jo giesmėmis juk nenusipirksi. Tad ir dailiuose prekių įpakavimuose tūnantys kūriniai neperkami ir neparduodami, jie yra (bent jau turėtų būti) išminties ir jausmo grynuoliai, kvapų ir patirčių ekstraktai, gebantys užburti, dovanoti katarsį, jei tik sugebėsi savyje pažadinti receptorius.
Šio fronto rašytojai taip pat tarpusavyje konkuruoja. Bet toli gražu ne pagal rinkos kriterijus. Ta konkurencija galbūt panėšėtų į dviejų jaunuolių galynėjimąsi dėl panelės meilės. Turi begalinę veiksmų laisvę, savo talentus, moralę ir domesius, bet nežinai tikrųjų vertinimo kriterijų. Juk panelės širdis renkasi ne pagal rinkos vertybių skalę. Bent jau norėtųsi tuo tikėti.
Taigi. Nors patys kūrėjai labai nenoriai pripažįsta, kad konkurencija tarp plunksnos brolių egzistuoja, bet ji egzistuoja. Kaip ir pavydas, iššūkis pranokti kitus, parašyti taip, kad kiti mintyse sau ištartų: „Kodėl, po velnių, ne aš tai parašiau?“ Man gražus tas galynėjimasis. Gal išminčiams ir juokingas, bet varantis į priekį, neleidžiantis apkiausti, tingėti. Tokia konkurencija man primena Patroklo ir Hektoro dvikovą, kurioje jie grūmėsi ne dėl pinigų, ne dėl moterų, ne dėl tėvynės ir ne keršto skatinami. Jie tiesiog mūšio lauke ieškojo vienas kito, nes norėjo įrodyti, jog vienas už kitą geresnis. Mat jautėsi esą verti vienas kito.
Man patinka konkuruoti. Patinka rikiuoti ir kitus rašytojus, poetus. Turiu susidaręs sau geriausiųjų poetų dešimtuką. Ir kas kelerius metus jie persiskirsto vietom. Kai kurie užleidžia pozicijas atėjusiems jaunesniems, įtaigesniems poezijos burtininkams. Man patinka rodyti pagarbą didesniems, galingesniems poetams, augti, kaupti jėgas ir slapčia žadėti: „Kada nors suremsime kardus.“
3. Jeigu mano mama mane vadina poetu, suprantu, kad pasakiau ką nors labai kvailo. Žodis „poetas“ mano žmonos lūpose reiškia, kad esu nepraktiškas, nesavarankiškas ir lengvai pamišęs. Visuomenėje žodis „poetas“ vis dar reiškia, kad kalbama apie knygomis apsivertusį, neturtingą žmogų, kupiną keistybių, romantišką, iškalbingą ir nuolat girtą.
Juokingiausia, kad nė apie vieną šių apibūdinimų negalėčiau pasakyti: „Šmeižtas.“ Kaip ir apie klausime išvardytas etiketes: „bohemiškas linksmuolis“, „nevaržomas genijus“ etc. Šitaip galima pavadinti kiekvieną poetą. Įdomiau, kai imamos kurti asmeninės etiketės: „Navakas – gražuolė su ūsais“, „Parulskis – ciniškas mizantropas“, „Marčėnas – didybės manijos Napoleonas“...
Mane įprasta laikyti arogantišku. Tokia tradicija. Jeigu pasakau: „Laba diena“, žmonės toje frazėje užčiuopia arogancijos užtaisą, jei nesakau: „Laba diena“ – arogancija man neleidžia šnekėti.
Kartais linksmina, kartais erzina tokios etiketės, bet labiausiai kelia nerimą nežinojimas, kiek toje etiketėje esama tiesos. Juk sau visuomet atrodai visai ne toks, nei tave mato kiti. Tačiau iš tiesų daugumai rašytojų, poetų yra visiškai vis vien, ką apie juos kalba. Mes juk ne manekenės ir ne politikai, kad mums rūpėtų mūsų įvaizdis. Tiksliau – iš tokio narciziško pomėgio labai greitai išaugama. Atsimenu, kuomet aš studijų metais nešiojau ilgą megztinį su aukšta atraitoma apykakle ir beretę, kad būčiau panašesnis į poetą, tačiau atsižaidžiau įvaizdžiais tais pačiais studijų metais. Geriausiai kūrėjo santykį su savo kūriniais ir, nepabijokim to žodžio, savo paties talentu, apibūdina W. A. Mozarto frazė, pasakyta imperatoriui: „Aš esu vulgarus žmogus. Bet mano muzika ne tokia. Užtikrinu jus.“
Bet dėl visa pikta įsidėmėjau sau skirtą priekaištą dėl tariamos arogancijos. Auklėju save. Mokausi būti nuolankesnis. Draugai sako, kad kolei kas ne itin sekasi.
Jei pačiam reikėtų šabloniškai apibūdinti šiuolaikinio poeto paveikslą, pasakyčiau, kad tai jautrūs žmonės, intensyviai besikapstantys po savo vidų, žmonės labiau ieškantys Dievo nei kiti. Galbūt dėl to kartais ir mažiau nei kiti to Dievo turintys. Jie drauge ir labai skirtingi, ir kažkuo panašūs. Tai savi, mano parapijos žmonės, kurių ne iš mandagumo teiraujuosi, kaip sveikata, kaip nuotaikos, ties kuo zuja mintys, kokios gražuolės kūną šiuo metu laižo jų aistrų liepsnos? Dažniausiai jie neatsako – poetai balsu drovisi, dažnai ir nemoka kalbėti. Bet aš žinau – jie parašys apie tai. Dar ir kaip parašys.
DAIVA ČEPAUSKAITĖ
1. Visavertį lietuvį pasaulio erdvėje, manau, bus galima pamatyti dar ne greit. Šiandien jis dar tik kapstosi vystykluose ir tenkina gyvybiškai svarbius savo poreikius, t. y. bando užsidirbti maistui, būstui bei būtiniausioms reikmėms. Man jis panašus į kompleksuotą nepilnametį, kuris daug nori, bet nedaug gali. Kai didžiųjų valstybių piliečiai daug gali, bet jau nebenori. Lietuva niekada nebus didelė pasauly. Turbūt ji niekada nebus ir labai turtinga materialiniu aspektu. Bet ji gali būti įdomi. Kuo? Daug kuo – baltiška kilme, istorine atmintim, seniausia gyva indoeuropiečių kalba, kultūra, talentais, asmenybėmis ir t. t. Tai ir yra mūsų turtas. Bet lietuvis, be viso to, dar nori ir valgyti bei pamaitinti savo vaikus. Tai, be abejo, nėra joks išskirtinis tautos bruožas. Tačiau, tarkim, jei britui tai jokia problema, nes jis gali užsidirbti pragyvenimui savo šalyje, tai lietuviui tėvynėje sunkiai sekasi. Kai jis Lietuvoje galės ne tik dirbti, bet ir uždirbti, nustosime sukti galvą apie emigracijos problemas. Kai visos šalies institucijos suvoks, kad brangiausias Lietuvos turtas – žmogus, kai jis globalizacijos, migracijos ir laisvosios rinkos katile galės aukščiau pakelti galvą, nes, nepaisant visų MGL, pirmiausia jis – žmogus. Pasikeis ir lietuvio laikysena. Jis galės gerbti pats save, paskui reikalauti pagarbos iš kitų ir galų gale didžiuotis savo šalimi. Kai jam nebereikės valgyti „Šprotų“ ant suoliuko kokiame nors Paryžiuje, priešais restoraną, kur pietauja normalus europietis, kai jis keliaus po pasaulį ne dirbdamas juodžiausius darbus bei rinkdamas atliekas (naudotus automobilius, dėvėtus drabužius ir t. t.), bet vedinas nuotykių azarto, noro pažinti ar genamas kitokių kūrybinių idėjų, kai namuose gydytojai ir mokytojai bus ne mažiau vertingi už realybės šou personažus, tada galėsime kalbėti apie tikrą lietuvį ir jo įvaizdį pasaulyje. Be abejo, yra tautiečių, kurių dėka ir šiandien smagu būti lietuviu. Tačiau tai statistiniai vienetai. Didžioji masė yra pasaulio juodadarbiai. Žinoma, galima pasidžiaugti, kad lietuvis važiuoja dirbti, ne vogti (tie, kurie plėšikauja, tėra nusikaltėliai be tautybės). Nors bet koks darbas vis dėlto yra garbinga veikla. Klasikinis milijonierius kažkada irgi pradėjo nuo keleto centų ir juodo darbo. Galbūt po daugelio metų lietuvis bus turtingas ir galės daugiau. Tik ar benorės daugiau? Pvz., prisiminti, kokia kalba šnekėjo vaikystėje...
2. Apie knygą galima kalbėti ir kaip apie prekę. Ji yra parduodama ir perkama. Ji turi prekinę išvaizdą, kainą ir paklausą. Bet visi šie kriterijai tinka, jei kalbam apie knygą kaip daiktą, t. y. tam tikro svorio popierinį dirbinį. Tokiu atveju knygos kūrėjai yra leidėjai, popieriaus gamintojai, medienos perdirbėjai ir medkirčiai. Rašytojas knygos negamina. Jis kuria jos turinį, t. y. idėją. Jei tai sudarytų knygos, kaip prekės, vertę, jos įkainoti būtų neįmanoma. Kiek kainuoja talentas, meistriškumas, stilius, fantazija? Net jei simboliškai pamėgintume tai išreikšti piniginiais vienetais, tuomet W. Shakespeare'o tomelis turėtų kainuoti milijoną, o kokio nors pradedančio rašytojo – vos keletą centų. Grafomanas pats dar turėtų primokėti, kad jo knygą kas nors skaitytų. Be to, tikrasis kūrėjas negamina knygos dar ir todėl, kad niekada rašydamas negalvoja, nei koks bus jos tiražas, nei kiek ji kainuos, nei kokį pelną atneš. Jeigu ir yra tokių, kurie rašo, įvertindami visus šiuos ekonominius terminus, tai tada nekalbėkime apie kūrybą, t. y. literatūrą, ir priskirkime tokį kūrinį kokiems nors lengvosios pramonės gaminiams, vadinkime tai ne knyga, bet, pvz., kokiu nors skaitomojo popieriaus rinkiniu.
Bet grįžkim prie knygų. Prie tų, kurios turi išliekamąją vertę, net susidėvėjus jų prekinei išvaizdai. Ačiū Dievui, jos perkamos. Net sudarinėjami jų populiarumo reitingai. Taigi knygos konkuruoja, jeigu konkurenciją vertinsim kaip varžymąsi, siekiant to paties tikslo – būti parduotai. Knygos, kurių parduota daugiausiai, lyg nugalėtojos skelbiamos įvairiuose dešimtukuose, apie jas kalbama, rašoma, kuriami skandalai, reklama. Bet ar ta knyga, kuri kaip kokia mis pripažinta laimėjusi, yra geriausia? Nebūtinai. Daugybė gerų ir protingų knygų niekada nebus masiškai populiarios. Nes tada geriausia knyga yra laikraštis. Kodėl gera knyga nebūtinai sulauks masės skaitytojų? Todėl, kad ji turi savitą skonį ir yra skirta gurmanams. Vieniems ji patiks, kitiems ne, bet dėl skonio, kaip žinoma, nesiginčijama.
3. Manau, kad jokios etiketės galios nebeturi. Gyvename destruktyviame postmodernistiniame amžiuje, kuris griauna mitus ir stereotipus. Griauna autoritetus ir įprastas sampratas, ardo tradicijas, kvestionuoja nusistovėjusias vertybes, nukelia nuo pjedestalų ir dažnai apverčia aukštyn kojomis. Beveik nebeliko romantikos, todėl tokios sąvokos, kaip „asketiškas atsiskyrėlis“ ar „bohemiškas linksmuolis“, retai bevartojamos. Nevaržomų genijų apstu, mąslių filosofų – gal vienas kitas, bet jie vargu ar kam nors įdomūs. Įdomus tiesiog talentas be jokių stereotipų. Pristatyti šiuolaikinį poetą – sudėtingas uždavinys. Turbūt reikėtų sukurti naują stereotipą, bet stereotipo taikymas labai susiaurina bet kurio reiškinio suvokimą, uždaro vienos sąvokos narve. Poetai skirtingi ir visokie. Jei mėginčiau įsprausti juos į vieną klišę ir nupiešti „vidutinio“ poeto tipą, tai būtų lyg matematiškai surastas vidurkis, dirbtinis, negyvas ir su realybe neturėtų nieko bendra. Šiuolaikinis poetas seniai nebėra nei šauklys, nei tribūna, nei moralės sergėtojas, nei idėjinis ruporas. Ne romantiškas riteris, ne išsiblaškęs svaičiotojas, ne egzistencinis kankinys, ne žmonijos sąžinė ir protas. Tai veikiau savo srities profesionalas, kuriam galbūt šiek tiek daugiau skauda. O apie naujas poezijos sampratos prasmes kalbėti dar sudėtingiau. Esu praktikė, ne teoretikė. Be to, tam reikalinga laiko distancija. Galbūt po daugelio metų šiandienos tendencijos susikristalizuos į vieną stereotipą, kurį ateinančios kartos tyrinės kaip kokią mumiją ir aiškiai pasakys visas sudedamąsias dalis, cheminę sandarą bei molekulių išsidėstymą šiuolaikinėje poezijoje.