Chasidų sakmės

       (kartu su aiškinimo vadovu, sudarytu žymaus mokslininko)

       Vienas žmogus, norėdamas paklausti patarimo rabi Ben Kadišo, švenčiausio tarp IX amžiaus rabinų ir turbūt didžiausio viduramžių nooge1, atvažiavo į Chelmą.
       – Rabi, – paklausė žmogus, – kur aš galėčiau atrasti ramybę?
       Didysis chasidas apžiūrėjo jį iš visų pusių ir tarė:
       – Apsisuk ir žvilgtelk sau už nugaros.
       Žmogus apsisuko, o rabi Ben Kadišas kad tvos jam žvakide per galvą.
       – Na ką, ar užteks tau ramybės? – taisydamasis jarmulkę sukikeno rabi.

       Šioje sakmėje užduodamas kvailas klausimas. Tiesą sakant, kvailas ne tik klausimas, bet ir žmogus, keliavęs į Chelmą jo užduoti. Ir ne todėl, kad jis gyveno toli nuo Chelmo, atvirkščiai, jis gyveno netoliese, tačiau ko, paklauskime, jam trūko namie? Kodėl jis lindo į akis rabi Ben Kadišui, negi rabi savų rūpesčių maža? Tuo metu rabi iki ausų buvo paskendęs kortų skolose, o dar kažkokia ponia Hecht padavė jį į teismą, kad šis pripažintų rabi jos vaiko tėvu. Sakmės esmė ta, jog žmogus nerado sau geresnio užsiėmimo, kaip važinėti po šalį ir gadinti kitiems žmonėms kraują. Štai todėl rabi ir praskėlė jam galvą, tai, vadovaujantis Tora, yra vienas subtiliausių būdų parodyti susirūpinimą savo artimu. Kitoje sakmės versijoje padūkęs rabi dar užšoka ant gulinčio žmogaus ir aštria rašomąja lazdele išbraižo jam ant nosies Rutos istoriją.

       Rabi Radicas iš Lenkijos buvo mažaūgis rabinas didžiule barzda, buvo kalbama, kad jam būdingas humoro jausmas įkvėpė žmones sukelti daugelį pogromų. Vienas jo mokinių kartą paklausė:
       – Kas Dievui labiau patiko – Mozė ar Abraomas?
       – Abraomas, – atsakė cadikas.
       – Tačiau Mozė išvedė žydus į Pažadėtąją žemę, – tarė mokinys.
       – Gerai, Dievui labiau patiko Mozė, – pasakė cadikas.
       – Aš supratau, rabi. Tai buvo kvailas klausimas.
       – Ir tavo klausimas kvailas, ir pats tu kvailys, ir tavo žmona meeskeit2, o jei tučtuojau nenustosi mynęs man kojos, išmesiu tave iš bendruomenės.

       Šioje sakmėje rabi prašomas nuspręsti, kas vertesnis – Mozė ar Abraomas. Tai nelengvas klausimas, ypač žmogui, nė karto gyvenime neatsivertusiam Biblijos ir tik apsimetančiam jos žinovu. O kaip, leiskite paklausti, suprast beviltiškai santykinį apibūdinimą „labiau patiko“? Tai, kas „labiau patinka“ rabi, nebūtinai „labiau patinka“ jo mokiniui. Pavyzdžiui, rabi labiau mėgsta miegoti ant pilvo. Mokiniui labiau patinka miegoti ant rabi pilvo. Problema akivaizdi. Reiktų dar pasakyti: užminti ant rabi kojos (sakmėje mokinys užmina), – didžiulė nuodėmė, palyginama, pasak Toros, tik su macų glostymu begėdiškais sumetimais.

       Žmogus, kuriam niekaip nesisekė savo negražios dukters išleisti už vyro, apsilankė pas Krokuvos rabi Šimelį.
       – Mano širdį slegia liūdesys, – tarė jis mokytojui, – nes Dievas man davė negražią dukterį.
       – Ar labai negražią? – paklausė išminčius.
       – Jei ją paguldytum lėkštėje šalia silkės, neatskirtum kur silkė, kur ji.
       Krokuvos rabi ilgam susimąstė, o paskui paklausė:
       – Kokios rūšies silkė?
       Žmogus, užkluptas netikėto klausimo, pagalvojo ir tarė:
       – Eee… Baltijos.
       – Prasti reikalai, – tarė rabi. – Va, jei būtų Atlanto, ji dar turėtų šiokių tokių šansų.

       Ši sakmė parodo mums grožio, vienos iš laikinų savybių, tragediją. Ar mergina tikrai galėjo būti panaši į silkę? Kodėl gi ne? Pamatytumėte, kokios baidyklės vaikšto šiais laikais gatvėmis, ypač kurortuose. O jeigu ji išties panaši į silkę, tai argi Viešpaties akyse ne visa kūrinija yra nuostabi? Galbūt, tačiau jei prie merginos vyno padažas dera geriau nei vakarinė suknelė, jos reikalai prasti. Gana keista, kad paties rabi Šimelio žmona, pasak gandų, buvo panaši į kalmarą. Tiesa, tik veidu. Šį panašumą lydėjo žmonos įprotis gergždžiamai kosėti, – kaip tai derinosi, man sunku paaiškinti.

       Rabi Cvi Chaimas Isroelis, garbus Toros aiškintojas, žmogus, iškėlęs gailaus inzgimo meną į Vakaruose neregėtas aukštumas, buvo savo gentainių, sudariusių vieną šešioliktąją Europos gyventojų, vienbalsiai laikomas išmintingiausiu Renesanso žmogumi. Kartą jį, keliaujantį į sinagogą per žydų šventę, skirtą dienai, kai Dievas atsiėmė visus savo pažadus, atminti, sustabdė moteris ir uždavė tokį klausimą:
       – Rabi, kodėl mums neleidžiama valgyti kiaulienos?
       – Neleidžiama? – nustebo šis šventas žmogus. – Nieko sau!

       Tai viena iš retų chasidų sakmių, skirtų žydiškai teisei. Rabi žino, kad kiaulienos valgyti negalima, tačiau jam tai nerūpi, nes jis m ė g s t a  kiaulieną. Negana to, kad jis mėgsta kiaulieną, jis dar su malonumu ridena ir velykinius margučius. Trumpai tariant, į tradicinį tikėjimą jam nusispjaut, ir Dievo sutartį su Abraomu jis laiko tik „tuščiais paistalais“. Kodėl senovės žydų teisė draudė valgyti kiaulieną, iki šiol ne visai aišku, ir kai kurie mokslininkai teigia, kad Tora paprasčiausiai rekomenduoja kai kuriuose restoranuose nevalgyti kiaulienos.

       Rabi Baumelis, mokslininkas iš Vitebsko, protestuodamas prieš valdžios įsakymą, draudžiantį Rusijos žydams nešioti pusbačius už geto ribų, nusprendė paskelbti bado streiką. Šešiolika savaičių šventuolis gulėjo ant šiurkštaus čiužinio, spoksojo į lubas ir nevalgė jokio maisto. Jo mokiniai jau ėmė baimintis dėl mokytojo gyvybės, tačiau vieną dieną prie jo gulto priėjo moteris ir pasilenkusi mokytojo paklausė:
       – Rabi, kokios spalvos buvo Esteros plaukai?
       Išminčius sunkiai pasisuko ant šono ir pažvelgė į ją.
       – Jūs tik pagalvokite, rado, ko klausti! – sušuko jis. – Kad tu žinotum, kaip man skauda galvą šešiolika savaičių nieko burnoje neturėjus!
       Tai išgirdę rabi mokiniai nuvedė tą moterį į sukkah3, kur ji ėmė valgyti lyg iš gausybės rago ir valgė tol, kol jai neatnešė sąskaitos.

       Šioje sakmėje subtiliai traktuojama puikybės ir tuštybės problema, turbūt norima pasakyti, kad badavimas – didžiulė klaida. Ypač kai žarna žarną ryja. Žmogus nėra savo nelaimės kalvis, jo kančios – Dievo rankose, tik va, kodėl jos jam taip patinka, man visiškai nesuprantama. Kai kurios ortodoksų sektos tiki, kad kančia yra vienintelis būdas savo nuodėmėms išpirkti; mokslininkai aprašo vieną eseniečių sektą, kurios nariai, išėję pasivaikščioti, trankydavo galvas į sienas. Pasak paskutinių Mozės knygų, Dievas yra gailestingas, tačiau pasaulyje yra daug dalykų ir reiškinių, į kuriuos jis tiesiog nenori kišti nosies.

       Rabi Jekelis iš Zansko, galėjęs pasigirti geriausia pasaulyje dikcija tol, kol kažkoks krikščionis nudžiovė jo akustinius apatinius, tris naktis iš eilės regėjo sapną, kad jei nukeliaus į Vorkus, ras ten didžiulį lobį. Atsisveikinęs su žmona ir vaikais ir pažadėjęs grįžti po dešimties dienų, jis iškeliavo. Praėjus porai metų, jis buvo rastas klaidžiojantis po Uralą su panda, kuriai jis buvo aiškiai neabejingas. Alkaną ir sušalusį išminčių parvežė namo, kur jis, maitinamas karšta sriuba ir virta jautiena su krienais, buvo greit pastatytas ant kojų. Sočiai papietavęs rabi papasakojo savo klajonių istoriją. Trys dienos kelio nuo Zansko jį pagrobė laukiniai klajokliai. Sužinoję, kad jis žydas, barbarai privertė jį persiūti jų sportines striukes ir susiaurinti kelnes. Tačiau tokio pažeminimo laukiniams pasirodė per maža – jie pripylė į jo ausis grietinės ir užantspaudavo vašku. Galų gale rabi pavyko pabėgti ir jis, patraukęs artimiausio miesto link, atsidūrė Urale, nes gėdijosi pasiklausti kelio.
       Papasakojęs savo nuotykius, rabi pakilo nuo stalo ir nuėjo į miegamąjį ketindamas gerai nusnausti, ir štai – po jo pagalve begulįs lobis, kurio taip ilgai ieškojo. Pagautas ekstazės jis atsiklaupė ir karštai padėkojo Viešpačiui. Po trijų dienų jis vėl klaidžiojo po Uralą, tik šįkart persirengęs velykiniu kiškučiu.

       Šis mažytis šedevras puikiai atskleidžia visą misticizmo absurdiškumą. Rabi sapnavo tą patį sapną paeiliui tris naktis. Jei iš Dešimties Dievo įsakymų atimtume penkias Mozės knygas, liktų penki. Iš jų atimam brolius Izaoką ir Jokūbą, belieka trys. Štai tokie skaičiavimai ir paskatino rabi Ichaką Ben Levi, didįjį žydų mistiką, penkiasdešimt dvi dienas iš eilės kazino statyti už dvejukę ir laimėti, tačiau savo dienas jis vis tiek baigė gyvendamas iš bedarbio pašalpos.



       Šmido memuarai  

       Atrodo neišsenkantis literatūros apie Trečiąjį reichą srautas greitai pasipildys Frydricho Šmido memuarais. Šmidas, garsiausias karo meto Vokietijos kirpėjas, aptarnaudavo Hitlerį ir daugelį kitų aukštų valstybės bei armijos pareigūnų. Kaip buvo nustatyta Niurnbergo proceso metu, Šmidas ne tik visada atsidurdavo reikiamu laiku reikiamoje vietoje, bet ir turėjo, atrodo, „absoliučią atmintį“. Kaip tik dėl to Šmidas tapo žmogumi, galinčiu aprašyti slapčiausią nacistinės Vokietijos gyvenimą. Pateikiame kelias trumpas ištraukas iš jo atsiminimų.


       1940 metų pavasarį prie mano kirpyklos Kionigštrasėje 127 sustojo „Mercedesas“ ir į kirpyklą įėjo Hitleris. „Man tik truputį patrumpinkit, – tarė jis, – o viršugalvyj palikite ilgesnius.“ Aš paaiškinau, jog reikės truputį palaukti, nes Ribentropas atėjo pirmas. Hitleris pasakė, kad labai skuba, ir paprašė Ribentropo užleisti jam eilę, tačiau Ribentropas atsakė, neva jeigu jis ims nuolaidžiauti, Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerija nebežiūrės į jį rimtai. Hitleris skambtelėjo telefonu, ir Ribentropas tuojau pat buvo pervestas į Afrikos korpusą, o Hitleris ramiai be eilės nusikirpo. Tokia konkurencija nacių valdžios viršūnėlei buvo būdinga. Kartą Geringas gatvėje užsiundė policija Heidrichą tam, kad spėtų užsiimti kėdę prie lango. Geringas išvis buvo pasileidęs ir kerpamas dažnai norėdavo sėdėti ant medinio arkliuko. Aukščiausiajai nacių vadovybei tai kėlė daug keblumų, bet prieš Geringą ji buvo bejėgė. Vieną kartą Hesas nusprendė pasipriešinti Geringui tardamas:
       – Šiandien aš sėdėsiu ant arkliuko, pone feldmaršale.
       – Neįmanoma. Aš jį rezervavau, – atšovė Geringas.
       – Aš turiu paties fiurerio įsakymą. Jame parašyta, kad aš galiu kirptis sėdėdamas ant medinio arkliuko, – Hesas ištraukė iš kišenės ir parodė raštišką Hitlerio įsakymą.
       Geringas kone sprogo iš pykčio. Jis niekada nedovanojo Hesui už šį įžeidimą, dažnai sakydavo, kad pasirūpins, jog ateityje Hesą kirptų žmona, ir tik „bliūdžiuku“. Hitleris, tai išgirdęs, labai juokėsi, tačiau Geringas nejuokavo ir, be jokios abejonės, būtų pasiekęs tikslą, jei ginkluotės ministras nebūtų atmetęs jo reikalavimo papildyti žirklių atsargas.
       Manęs dažnai klausia, ar aš, dirbdamas savo darbą, pritariau nacių daromoms baisybėms. Kaip jau sakiau ir Niurnbergo proceso metu, aš nežinojau, jog Hitleris – nacis. Daugelį metų maniau, kad jis – telefonų kompanijos darbuotojas. Kai pagaliau sužinojau, koks jis pabaisa, jau buvo per vėlu ko nors imtis, nes ką tik buvau sumokėjęs pirmą įnašą už baldus. Tiesa, kartą karui baigiantis aš svarsčiau galimybę truputį palaisvinti Hitlerio kaklą juosiančią servetėlę, kad bent keli plaukeliai užkristų jam už apykaklės, tačiau abejonės akimirką pritrūkau drąsos.
       Kartą, jau Berchtesgadene, Hitleris atsisuko į mane ir paklausė:
       – Kaip jūs manote, ar man tiktų žandenos?
       Špėras, tai išgirdęs, ėmė juoktis, o Hitleris įsižeidė.
       – Aš kalbu rimtai, pone Špėrai, – tarė jis. – Manau, kad žandenos man tiktų.
       Geringas, tas padlaižiaujantis juokdarys, nedelsdamas įsiterpė į pokalbį tardamas:
       – Fiureris su žandenomis – kokia puiki mintis!
       Tačiau Špėras su juo nesutiko. Tiesą sakant, jam vieninteliam užteko sąžiningumo ir drąsos pasakyti fiureriui, kad šiam laikas kirptis.
       – Per daug neskoninga, – tąkart nusprendė jis. – Man atrodo, kad žandenos labiau tiktų Čerčiliui.
       Hitleris įsiuto. Jis norėjo žinoti, ar tikrai Čerčilis ruošiasi augintis žandenas, o jei taip, tai kiek žandenų ir kada? Nedelsdamas iškvietė Himlerį, kuris, visų manymu, buvo atsakingas už žvalgybą. Susierzinęs Geringas šnibžtelėjo principingajam Špėrui:
       – Nekelk bangų, ką? Jeigu jis nori žandenų, tegu sau jas augina.
       Paprastai itin taktiškas Špėras šįkart išvadino Geringą veidmainiu ir „sojos sūrio gabalu, aprengtu vokiška uniforma“. Geringas prisiekė šito nedovanosiąs ir vėliau sklandė gandai, kad jis liepė SS apsaugai pridergti Špėrui į lovą.
       Atėjo suplukęs Himleris. Kai Hitleris paskambino, jis kaip tik mokėsi čečiotkos. Himleris baiminosi, kad jo klausinės apie velniaižin kur dingusį keleto tūkstančių kūginių kepurių krovinį, pažadėtą Romelio žiemos kampanijai. (Himleris blogai matė, todėl jį retai kviesdavo pietauti į Berchtesgadeną. Hitleris, matydamas, kaip Himleris kelia šakutę su maistu prie burnos ir pataiko į skruostą, pasiusdavo.) Himleris iškart suprato, kad reikalai prasti, nes Hitleris pavadino jį „neūžauga“, pravarde, kuria jis kreipdavosi būdamas labai suirzęs. Hitleris užsipuolė jį šaukdamas:
       – Ar Čerčilis ruošiasi augintis žandenas?
       Himleris išraudo.
       – Laukiu atsakymo!
       Himleris pralemeno, kad sklinda tokios kalbos, bet informacijos šaltiniai – neoficialūs. Kalbant apie dydį ir kiekį, aiškino jis, žandenų bus greičiausiai dvi, vidutinio ilgio, tačiau šnekėti dar per anksti, nes nieko tikro nežinoma. Hitleris klykė ir tvatino kumščiu į stalą. (Tai buvo Geringo pergalė prieš Špėrą.) Ištiesęs ant stalo žemėlapį, Hitleris mums rodė, kaip jis organizuos blokadą, kuri paliks Angliją be pašildytų servetėlių. Denicas, uždaręs Dardanelus, gali sutrikdyti servetėlių gabenimą prie Anglijos krantų, o iš ten – nerimastingai servetėlių laukiantys – trys britų veidai jų nesulauks. Liko neišspręstas tik vienas esminis klausimas: ar sugebės Hitleris aplenkti Čerčilį pirmas užsiaugindamas žandenas? Himleris tikino, kad Čerčilis pradėjo auginti anksčiau ir jo pavyti turbūt nepavyks. Geringas, tas tuščiagarbis optimistas, teigė, jog fiureriui gali pavykti užsiauginti žandenas greičiau nei Čerčiliui, jei šiam uždaviniui bus sutelktos visos vokiečių nacijos jėgos. Fon Rundštedas generalinio štabo pasitarime pareiškė, kad bandymai užsiauginti žandenas iškart dviejuose frontuose būtų klaida, ir patarė sukoncentruoti visas jėgas vienai gerai žandenai užauginti. Tačiau Hitleris tvirtino galįs susidoroti su abiem žandenom. Romelis pritarė fon Rundštedui.
       – Žandenos niekada nebus lygios, mein Führer, – tarė jis. – Ypač jei jas skubinsite.
       Hitleris įtūžo ir tarė, kad sėkmė priklauso tik nuo jo ir kirpėjo. Špėras pažadėjo iki rudens patrigubinti skutimosi kremo gamybos apimtis. Hitleris, išgirdęs šį pažadą, puolė į euforiją. Tuo metu, 1942 žiemą, rusai perėjo į kontrpuolimą, ir Hitlerio žandenos nustojo augti. Hitleris vaikščiojo prislėgtas, bijodamas, kad Čerčilis tuoj ims atrodyti puikiai, o jis taip ir liks „eiliniu“. Tačiau greitai buvo gautas pranešimas, jog Čerčilis atsisakė auginti žandenas, nes jų priežiūra per brangiai kainuoja. Taip gyvenimas dar kartą patvirtino, kad fiureris buvo teisus.

       Sąjungininkams įsiveržus į Vokietiją, Hitlerio plaukai ėmė sausėti ir lūžinėti. Viena iš priežasčių buvo sąjungininkų invazija, kita – Gebelso patarimas kiekvieną dieną trinkti galvą. Generolas Guderianas, tai išgirdęs, tučtuojau paliko rusų frontą ir grįžo į Vokietiją fiureriui pasakyti, kad muilinti galvą derėtų ne dažniau dviejų trijų kartų per savaitę. Generalinis štabas tokios procedūros sėkmingai laikėsi per paskutinius du karus. Bet Hitleris eilinį kartą nepaklausė savo generolų ir trinko galvą kasdien. Bormanas padėdavo plaukus išskalauti ir, atrodė, visada buvo šalia pasiruošęs paduoti šukas. Ilgainiui Hitleris tapo nuo Bormano taip priklausomas, kad, prieš žvelgdamas į veidrodį, pirma į jį pažvelgti prašydavo Bormaną. Juo arčiau stūmėsi sąjungininkų kariuomenė, juo labiau prastėjo Hitlerio šukuosena. Dažnai kelias valandas susivėlęs, perdžiūvusiais plaukais jis siautėdavo šaukdamas, kaip gražiai nusikirps ir švariai nusiskus Vokietijai laimėjus karą, galbūt net batus nusivalys. Dabar aš suprantu, kad jis niekada neketino to daryti.

       Vienąkart Hesas nušvilpė iš Hitlerio flakoną „Vitalio“ ir pabėgo lėktuvu į Angliją. Tai išgirdusi aukščiausioji nacių vadovybė pašėlo iš pykčio. Vadovybė suprato, kad Hesas sąjungininkams atiduos plaukų losjoną mainais į jo amnestiją. Ypač įtūžo Hitleris, nes jis kaip tik išlindo iš dušo ir ketino susitvarkyti plaukus. (Vėliau, Niurnbergo proceso metu, Hesas paaiškino, kad jo planas buvo padėti Čerčiliui atsiauginti plaukus ir taip nulemti sąjungininkų pergalę. Kai suėmė Hesą, jis jau buvo spėjęs palenkti Čerčilio galvą po čiaupu.)
       1944 metų pabaigoje Geringas užsiaugino ūsus, ir ėmė sklisti gandai, kad jis greit pakeis Hitlerį. Hitleris įniršo ir apkaltino Geringą nelojalumu.
       – Reicho vadovybėje turi būti tik vieni ūsai ir jie yra mano! – išrėžė jis.
       Geringas gindamasis atsakė, kad pora ūsų gali suteikti vokiečių tautai dvigubos vilties ir tikėjimo pergale kare, kuris klostėsi nekaip, tačiau Hitleris jam nepritarė. Vėliau, 1945-ųjų sausį, buvo surengtas sąmokslas generolų, ketinusių nuskusti miegančiam Hitleriui ūsus ir paskelbti Denicą nauju nacijos vadu. Sąmokslas sužlugo, nes tamsiame miegamajame fon Štaufenbergas suklydo ir nuskuto Hitleriui ne ūsus, bet antakius. Šalyje buvo įvesta nepaprastoji padėtis, o netrukus mano kirpykloje pasirodė Gebelsas.
       – Buvo pasikėsinta į fiurerio ūsus, bandymas nepavyko, – tarė jis virpėdamas. Gebelsas liepė man kreiptis per radiją į vokiečių tautą, tai aš, beveik nežvilgčiodamas į popieriuką, ir padariau.
       – Fiureriui niekas negresia, – tariau aš tautai. – Jis vis dar turi savo ūsus. Kartoju. Fiureris vis dar turi savo ūsus. Sąmokslas, siekęs juos nuskusti, sužlugo.

       Pačioje karo pabaigoje mane iškvietė į Hitlerio bunkerį. Sąjungininkų armijos artėjo prie Berlyno, ir Hitleris juto: jei rusai ateis pirmi, jam reikės nusiskusti plikai, o jeigu pirmi ateis amerikiečiai, plaukus teks tik trupučiuką patrumpinti. Aplinkui visi barėsi ir ginčijosi. Pačiame barnio įkarštyje Bormanas staiga panoro nusiskusti, ir aš pažadėjau rasti jam laiko savo darbo grafike. Fiureris darėsi vis niūresnis ir uždaresnis. Kartais jis kalbėdavo apie tai, kad reiktų pasidaryti sklastymą nuo ausies iki ausies, kartais – apie tai, kad pagreitinęs elektrinio skustuvo kūrimą jis galėtų pakeisti karo eigą Vokietijos naudai.
       – Mes skutimuisi sugaištume tik kelias sekundes, ar ne, Šmidai? – murmėdavo.
       Jis kūrė ir kitus pamišėliškus planus, o kartą pareiškė, jog planuoja kada nors ne tik nusikirpti, bet ir pasidaryti gražią šukuoseną. Hitleris, apsėstas amžino monumentalumo troškimo, dievagojosi, kad anksčiau ar vėliau sukurs ant galvos tokią pompastišką šukuoseną, kuri „sudrebins pasaulio pamatus ir kuriai sušukuoti prireiks garbės sargybos“. Aš paskutinį kartą patrumpinau jam plaukus ir atsisveikindami mes paspaudėme viens kitam rankas. Fiureris davė man pfenigą arbatpinigių.
       – Mielai duočiau daugiau, – apgailestavo jis, – bet, sąjungininkams užėmus Europą, man ėmė trūkti lėšų.



       Kadišo nevertas Vainšteinas

       Vainšteinas gulėjo po antklode nugrimzdęs į gilų stingulį ir spoksojo į lubas. Už lango vėjas ginė drėgno ir troškaus oro bangas. Transporto triukšmas šią valandą buvo tiesiog kurtinantis, o paklodė graužė kūną. Tik pažvelkit į mane, galvojo Vainšteinas. Penkiasdešimt metų. Pusė amžiaus. Kitais metais man bus penkiasdešimt vieneri. Paskui penkiasdešimt dveji. Taip besvarstydamas jis pratęsė savo amžių iki penkiasdešimt penkerių. Kiek mažai man liko laiko, galvojo jis, ir kiek daug man reikia nuveikti. Pavyzdžiui, išmokti vairuoti automobilį. Adelmanas, bičiulis, su kuriuo jie žaisdavo kieme, išmoko vairuoti dar studijuodamas Sorbonoje. Jis puikiai valdė automobilį ir jau buvo apvažiavęs daug miestų. Vainšteinas keletą kartų bandė pavairuoti tėvo „ševį“, tačiau vis atsidurdavo ant šaligatvio.
       Jis buvo ne pagal metus subrendęs vaikas. Vunderkindas. Kartą kažkokie vandalai įsilaužė į biblioteką ir išvertė T. S. Elioto eiles į prancūzų kalbą, o jis, tuomet eidamas tik dvyliktus metus, išvertė jas atgal į anglų. Ir tarsi jo IQ dar būtų negana, jam teko kęsti neteisingus kaltinimus ir persekiojimus dėl religijos, ypač tėvų. Keista, patys būdami tikintys žydai, jie niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, kad jų sūnus – irgi žydas. „Kaip galėjo taip atsitikti?“ – klausdavo savęs suglumęs tėvas. „O mano veidas juk semitiškas“, – galvodavo Vainšteinas skusdamasis ir žiūrėdamas į veidrodį. Keletą kartų jis buvo palaikytas Robertu Redfordu, tiesa, tuoj paaiškėdavo, kad suklydęs žmogus buvo aklasis. O štai dar vienas mokyklos draugelis, Feinglasas, profsąjungų žiurkė. Įsitrynė į darbininkų judėjimą skųsti. Paskui atsivertė į marksizmą. Tapo komunistų agitatoriumi. Nusivylęs partija, išvyko į Holivudą, įgarsino įžymų animacinį peliuką. Likimo ironija.
       Vainšteinas taip pat šiek tiek pažaidė komunistą. Norėdamas padaryti įspūdį vienai merginai iš „Rutgers“ prekybos centro, išvyko į Maskvą ir įstojo į Raudonąją Armiją. O kai ryžosi pakviesti ją į antrąjį pasimatymą, išaiškėjo, kad ją jau nukabino kažkas kitas. Negana to, rusų kariuomenės seržanto laipsnis sutrukdė jam gauti lojalumo sertifikatą, suteikiantį teisę į nemokamą užkandą pietaujant Longčempo restorane. Dar besimokydamas jis organizavo laboratorinių žiurkių, kurios skundėsi prastomis darbo sąlygomis, streiką. Iš tiesų jį labiau viliojo ne politika, o poezija, slypinti marksizmo teorijoje. Jis tikėjo kolektyvizacija ir manė, jog masės, išmokusios „Odę grindų skudurui“, būtinai nugalės. Šūkis apie „valstybės panaikinimą“ įsikirto jam į galvą amžiams, kai jo tikram dėdei „Sakso“ parduotuvėje Penktojoje aveniu nukrito nosis. Mąstydamas apie tikrąją socialinės revoliucijos prasmę, Vainšteinas priėjo išvados, kad revoliucijos tikrai neimsi kelti prisivalgęs meksikietiško maisto.
       Kitas jo dėdė, Mejeris, nukentėjo Didžiosios depresijos metu, nes visas savo santaupas laikė po čiužiniu. Kai birža žlugo, vyriausybė, suprantama, apvertė visus čiužinius, ir Mejeris pernakt tapo elgeta. Jam beliko tiktai šokti pro langą, tačiau pritrūkęs drąsos jis prasėdėjo ant savo buto palangės nuo 1930-ųjų iki 1937-ųjų.
       „Ak, tas jaunimas, tik žolė ir seksas galvoj, – sakydavo dėdė Mejeris. – Argi jie žino, ką reiškia septynerius metus išsėdėti ant palangės? Štai tada pamatai tikrąjį gyvenimą. Žinoma, žmonės atrodo kaip skruzdėlės. Bet tu tik įsivaizduok, kasmet mano Tesė – ramybė jos sielai – suruošdavo velykinį sederą tiesiai ant atbrailos. Visa šeima susirinkdavo draugėn. Oi, sūnėne! Kur ritasi pasaulis, turintis bombą, kuri gali užmušti daugiau žmonių, nei žvilgsnis, mestas į Makso Rifkino dukterį?“
       Antiamerikietišką veiklą tirianti komisija apklausė visus neva Vainšteino draugus. Blotniką už rankos atvedė jo paties motina. Šarpšteiną įskundė jo autoatsakiklis. Vainšteinas atėjo pats, prisipažino, kad finansavo Rusijos pilietinį karą, ir pridūrė: „Ak, tiesa, aš asmeniškai padovanojau Stalinui pietų servizą“. Jis griežtai atsisakė įvardyti kovos draugus, tačiau įsipareigojo, komisijai prašant, pasakyti tikslų kiekvieno jų ūgį. Tai išsaugojo jam teisę kiekvieną sekmadienį pirkti Filadelfijoje alaus.

       Vainšteinas baigė skustis ir palindo po dušu. Išsimuilino, vanduo sroveno jo riebia nugara. Jis galvojo: štai aš viename erdvės ir laiko taške stoviu po dušu. Aš, Aizekas Vainšteinas. Vienas iš Viešpaties tvarinių. Lipdamas iš vonios užlipęs ant muilo paslydo ir galva žiebė į rankšluosčių kabyklą. Visiškai nevykusi savaitė. Kaip tik vakar jis buvo kirpykloje ir vis dar negalėjo atsikratyti susijaudinimo, susijusio su šiuo įvykiu. Kirpėjas rimtai padirbėjo, tačiau greitai Vainšteinas suprato, kad nuėjo per toli.
       – Atgal! Grąžinkite atgal! – šaukė jis.
       – Negaliu, – paprieštaravo kirpėjas. – Plaukų nepriklijuosi.
       – Na tai atiduok juos man, Dominikai. Noriu juos pasiimti.
       – Jeigu jie guli ant mano grindų, jie priklauso man, pone Vainšteinai.
       – Nė velnio! Atiduok mano plaukus!
       Vainšteinas plūdosi ir putojo, bet nieko nepešė. Goym, galvojo jis. Anksčiau ar vėliau jie tave pribaigs.
       Vainšteinas, baigęs tvarkytis, išėjo iš viešbučio ir patraukė Aštuntąja aveniu. Prie kampo du vyrukai apiplėšinėjo senutę. Dieve mano, pagalvojo Vainšteinas, buvo laikai, kai tokiam darbui užtekdavo ir vieno plėšiko. Prakeiktas miestas. Aplinkui chaosas. Teisus buvo Kantas: tik protas įveda tvarką būtyje. Ir pataria, kiek duoti arbatpinigių. Kaip gera būti protingu žmogumi! Įdomu, kaip jie Niu Džersyje be to verčiasi.
       Jis ėjo pas Harietę pasikalbėti dėl alimentų. Jis vis dar mylėjo Harietę, nepaisant to, kad kol jie buvo vedę, ji apgaudinėjo jį su visais „R“, įrašytais Manheteno telefonų knygoje. Jis jai atleido. Tačiau ką, sakykite, jis turėjo pagalvoti, kai Harietė ir jo geriausias draugas išsinuomojo namuką Meino valstijoje ir, nepasakę jam nė žodžio, dingo ištisiems trejiems metams? Tarsi jam būtų įdomu, ką jie ten veikė. Jo seksualinis gyvenimas su žmona baigėsi labai seniai. Pirmąkart jis permiegojo su ja vos susipažinęs, antrą – pirmą medaus mėnesio naktį, trečią – norėdamas pasitikrinti, ar po iššokusio slankstelio operacijos jo stuburas dar gerai lankstosi. „Kaip man su tavimi negera, Hariete, – skųsdavosi jis. – Tu tokia tyra ir skaisti. Kiekvienąkart, kai užsinoriu, man reikia sublimuotis įsivaizduojant, kad sodinu medį Izraelyje. Tu man primeni mano motiną. (Molė Vainštein, tesiilsi ji ramybėje, akių nuo jo nenuleisdavo ir pagal slaptą šeimos receptą gamindavo geriausią farširuotą žuvį visoje Čikagoje, kol paaiškėjo, kad ji dėdavo į faršą hašišo.)
       Meilės nuotykiams Vainšteinui reikėjo visai kitokios moters. Tokios, kaip Lu Enė, kuri seksą buvo pavertusi menu. Bėda tik ta, kad ji, nenusimovusi batų, negalėjo suskaičiuoti nė iki dvidešimties. Kartą jis bandė įpiršti jai knygą apie egzistencializmą, tačiau Enė ją suvalgė. Seksas Vainšteinui visada kėlė problemų. Visų pirma dėl ūgio. Jo ūgis su kojinėmis siekė tik penkias pėdas ir keturis colius (tiesa, kartą jis užsimovė svetimas kojines ir jam pasisekė paūgėti iki penkių pėdų ir šešių colių). Daktaras Kleinas, jo psichoanalitikas, tikino, kad nors iššokti iš važiuojančio traukinio daug pavojingiau gyvybei negu savižudiškos mintys, tačiau ir tai, ir tai vienodai kenkia kelnių kantui. Kleinas buvo jo trečias psichoanalitikas. Pirmas buvo Jungo pasekėjas, siūlęs Vainšteinui išbandyti spiritizmo stalelį. O dar anksčiau jis lankė vieną grupę, kurioje atėjus eilei pasakoti apie savo problemas jam apsvaigo galva ir jis tegalėjo išvardyti tik saulės sistemos planetas. Tačiau svarbiausia problema jam buvo moterys, ir jis tai žinojo. Jis tapdavo impotentu su bet kuria moterimi, baigusia koledžą geresniais nei vidutiniais pažymiais. Užtat jautėsi ereliu su baigusiomis mašininkių kursus, tiesa, jei jos spausdindavo greičiau nei šešiasdešimt žodžių per minutę, taip pat sutrikdavo.

       Vainšteinas paskambino į Harietės duris, ir ji staiga išdygo priešais. „Išpurtusi kaip dėmėtoji žirafa“, – įprastai pagalvojo Vainšteinas. Tai buvo jų asmeniškas juokelis, kurio prasmė abiem buvo miglota.
       – Sveika, Hariete, – tarė jis.
       – Ak, Aikai, – atsakė ji, – kaip velniškai tu įsitikinęs savo teisumu.
       Jos tiesa. Jai būtų buvę labai netaktiška pradėti pokalbį nuo pasisveikinimo. Jis nekentė savęs už neišsiauklėjimą.
       – Ar sveiki vaikai, Hariete?
       – Mes niekada neturėjome vaikų, Aikai.
       – Tai štai kodėl man visada atrodė, kad keturi šimtai dolerių vaikams išlaikyti – truputį per daug.
       Ji prikando lūpą. Jis prikando savąją. Paskui – jos.
       – Hariete, – tarė jis, – aš… aš likau be skatiko. Vištų kiaušinių verslas žlugo.
       – Matau. Kodėl tau nepasiskolinus iš savosios shiksa?
       – Tau visos moterys shiksa.
       – Gal baikim tas šnekas? – ji tiesiog duso nuo neišsakytų kaltinimų.
       Vainšteinas mirtinai užsinorėjo ją pabučiuoti, na jeigu ne ją, tai kurią nors kitą.
       – Hariete, kada mes suklydome?
       – Mes niekada nežvelgėme tikrovei į akis.
       – Tai ne mano kaltė. Tu visada sakei, kad reikia gultis galva į šiaurę.
       – Tikrovė ir yra šiaurė, Aikai.
       – Ne, Hariete. Tuščios svajonės – šiaurė. Realybė – tai vakarai. Netikros viltys – rytai, o pietuose, aš manau, yra Luiziana.
       Ji vis dar jį jaudino. Vainšteinas pasilenkė jos apkabinti, tačiau Harietė išsisuko ir jis įmurdė rankas į grietinę.
       – Tai štai kodėl tu permiegojai su savo psichoanalitiku! – išpyškino Vainšteinas. Jo veidas persikreipė iš pykčio. Jis vos neapalpo, tačiau niekaip neprisiminė, kaip reikia kristi, kad neužsigautum.
       – Tai įėjo į gydymo kursą, – šaltai atšovė ji. – Pasak Froido, seksas yra pasąmonės raktas.
       – Froidas sakė, kad sapnai yra pasąmonės raktas.
       – Seksas, sapnai... Ar tu čia atėjai kabinėtis prie smulkmenų?
       – Iki pasimatymo, Hariete.
       Su ja susišnekėti beviltiška. Rien a dire, rien a faire4. Vainšteinas patraukė Juniono skvero link. Staiga karčios ašaros suvilgė jam skruostus. Tarsi užtvanką pralaužė. Karštos, sūrios, daug metų tramdytos ašaros dabar liejosi čiurkšlėmis – tai liejosi jo skausmas. Ir pro ausis liejosi. Jūs tik pažiūrėkit, galvojo jis, aš net verkti žmoniškai nebemoku. Išsivalė ausis servetėle ir nužingsniavo namo.

       Versta iš:
       Allen W. COMPLETE PROSE. Picador, 1997

 
       1 Nuoboda, įkyruolis (jidiš).
       2 Baidyklė (jidiš).
       3 Padangtė (hebr.).
       4 Nieko nepasakysi, nieko nepadarysi (pranc.).

Achille Campanile 4 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 8 Aivaras Veiknys 8 Albinas Žukauskas 3 Aldona Veščiūnaitė 13 Aldous Huxley 14 Aleksandra Fomina 22 Alfonsas Andriuškevičius 28 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 21 Algimantas Baltakis 22 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 21 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Pulkauninkas 2 Andrzej Bursa 4 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 14 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arūnas Spraunius 23 Asta Plechavičiūtė 11 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 38 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Bronius Radzevičius 8 Castor&Pollux 73 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 12 Dalia Bielskytė 6 Danguolė Sadūnaitė 8 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 8 Eduardas Mieželaitis 6 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 6 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 27 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pulokas 5 Georges Bataille 2 Giedrė Kazlauskaitė 44 Gintaras Beresnevičius 47 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 37 Gintaras Radvila 3 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gražina Cieškaitė 14 Gytis Norvilas 23 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrykas Sienkiewiczius 1 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Ieva Gudmonaitė 7 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Irena Bitinaitė 2 Italo Calvino 6 J. G. Ballard 3 Jan Brzechwa 2 Janusz Anderman 6 Jaunius Čemolonskas 4 Jehuda Amichaj 2 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 Jolanta Malerytė 3 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 22 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Zdanys 7 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Juan Bonilla 2 Judita Vaičiūnaitė 26 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 38 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 6 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 7 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 4 Jurgis Gimberis 12 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Justinas Bočiarovas 5 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kazimieras Barėnas 16 Kazys Almenas 4 Kazys Binkis 21 Kazys Boruta 23 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 21 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 26 Kostas Ostrauskas 25 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 47 Laurynas Katkus 6 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leonas Lėtas 2 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Lidija Šimkutė 24 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Kranauskas 5 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Liūnė Sutema 8 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 10 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Marcelijus Martinaitis 38 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 54 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Mark Boog 2 Martin Amis 2 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 14 Neringa Klišienė 1 Nicolas Born 2 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Paul Celan 4 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 5 Petras Cvirka 7 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 13 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 1 Pulgis Andriušis 9 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimas Burokas 12 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 1 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas, Algimantas Lyva 7 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sara Poisson 25 Saulius Kubilius 2 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 11 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 30 Sigitas Poškus 7 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 10 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Stan Barstow 2 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 1 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 7 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 6 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 107 Viktorija Skrupskelytė 1 Viktorija Vosyliūtė 4 Vilius Dinstmanas 3 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Ramonas 3 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Vitalija Bogutaitė 6 Vladas Braziūnas 33 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vytas Dekšnys 14 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Zigmas Gėlė 6 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 9 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1