Praėjusią vasarą lankydamasi Čikagoje, Pasaulio lietuvių bendruomenės namuose susitikau su poete LIŪNE SUTEMA. Ji niekada nebuvo iš tų žmonių, kurie mėgsta duoti interviu, bet vis dėlto man
      pasisekė ją prakalbinti.

 
       Birutė Jonuškaitė. Ar prisimenate savo atvykimą į JAV? Kokia Jums pasirodė ši šalis?
       Liūnė Sutema. Atplaukėm su tėvais į Niujorką. Pagrindinis įspūdis: daugybė šviesų. Jaučiausi nejaukiai. Ir žmonės pasirodė kitokie: gal ne tiek išvaizda, kiek judesiais, elgesiu… Man buvo dvidešimt metų. Visai nemokėjau anglų kalbos. Mes likom Niujorke, tėvai persikėlė į Meino valstiją. Visą laiką važinėjom pas juos ir atgal į Niujorką. Meinas man patiko – truputį priminė Lietuvą. Tai vienoj vietoj gyvenom, tai kitoj, o paskui – į Čikagą. Ten, kad nepultum į dvasinį nusiminimą, reikėjo labai kovot. Pradėjau dirbt biskvitų fabrike, o paskui? Paskui vyras nupirko žemės, pradėjo statyt namus, išėjo iš darbo, dirbau viena. Gimė sūnus. Tuo metu ėmiau daugiau domėtis amerikiečių literatūra. Važiuodavau į centrą, į biblioteką, imdavau knygas ir per literatūrą, ypač per Williamą Faulknerį, tarsi priartėjau prie šios šalies žmonių. Nes jo herojai labai keisti, įdomių charakterių…
       B. J. Nuo atvykimo į JAV dienos iki šiol Jūs nė karto nebuvote Lietuvoje. Kaip Jums atrodo, stebint dabar į Ameriką atvažiuojančius žmones, ar labai ji pasikeitė?
       L. S. Kas dėl dabar atvažiuojančių… Iš pradžių man buvo labai keista: kaip čia yra? Mes turėjom išvažiuot, kitaip būtume į Sibirą ištremti, o kodėl jie važiuoja? Ypač po nepriklausomybės atkūrimo. Jie sako: Lietuvoje gyvent labai sunku, norim užsidirbt Amerikoje. Negaliu to nei pateisinti, nei smerkti. Suprantu: jeigu nėra kaip pragyventi, jeigu labai reikia pinigų – važiuoja čia. Tačiau vis tiek man keista: aš niekad nebūčiau važiavus vien dėl pinigų. Net ir dabar, jeigu dar būčiau Lietuvoje gyva išlikus, nevažiuočiau iš jos. Aš suprantu: kai pamatė žmonės, koks čia gyvenimas, arba bent žurnaluose, ypač moterys, kai išvydo, kokie čia drabužiai, kokie patogumai – baisiai jų norisi… Bet kadangi manęs tokie dalykai nedomina, tai dėl jų niekada nevažiuočiau. Lygiai kaip aš dabar negalėčiau grįžt į Lietuvą: man ten viskas yra pasikeitę. Noriu išlaikyti Lietuvą tokią, kokią palikau. Tegul kitų akyse ji būna skurdi, bet man ji buvo mano.
       Keista, bet kažkodėl aš naujai atvažiavusius lietuvaičius iš karto atpažįstu. Na, nesakau, kad tik tuos, kurie atvyko prieš metus kitus. Kalbu apie maždaug dešimties metų laikotarpį. Galvojau: kodėl? Gal iš elgesio… Gal per daug nuoširdūs? Norint žmogui atsivert, jį reikia pažinti, o ne iš karto mažybiniu vardu vadinti. Nesu pratusi prie tokių dalykų. Porą kartų matė žmogų ir jau elgiasi lyg su senu pažįstamu. Man reikia porą metų ar net daugiau bendrauti su žmogum, kad galėčiau jį vadinti „tu“, o čia: „…tu man atnešk…“, „…o aš atsimenu, tu ten buvai…“ Gal per mažai susitinku su jais, gal per mažai juos pažįstu. Sakysim, žmogus, kuris ateina man padėt dirbt, kai kartais kas nors sugenda, nevadina manęs tu, nei aš jį vadinu taip. Jis šiek tiek man pasakojo, kaip žmonės gyveno sovietmečiu, bet jis nėra per daug atviras. Žinoma, negaliu spręsti pagal vieną ar kelis žmones, bet man pagrindinis klausimas išlieka tas pats: kodėl? Kodėl? Kodėl? Skaudžiausias atsakymas būtų, kad jie važiuoja vien dėl materialių dalykų. Po visos partizanų istorijos šitie žmonės neturi jokio patriotizmo. Skaičiau „Amerikos lietuvyje“ apie žmogų, kuris atvyko čia jau turėdamas gerą profesiją, neatsimenu, gal su kompiuteriais dirbo, įsitaisė pas amerikiečius. Ir vis tiek jis pasilieka, nors Lietuvoje tokie specialistai labai reikalingi. Jis nuvažiuoja aplankyti giminių ar tėvų, bet ten nelieka, vėl atvažiuoja čia. Ir galvoju: na ko tu, žmogeli, negrįžti į savo žemę, į savo kraštą ir nedirbi to paties? Aišku, ten jo uždarbis bus mažesnis. Man atrodo, kad dabartiniai atvykėliai neturi jokių patriotinių jausmų. Gal klystu, bet kai skaitau laikraščiuose jų istorijas, kai sužinau, kad baigę čia mokslus irgi negrįžta į Lietuvą, klausiu savęs: negi jau taip baisu yra tenai, kad reikia pasilikti čia?
       B. J. Ar turite namų pojūtį? Ar nuo jaunystės keliaudama iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, iš vieno miesto ar valstijos į kitą patyrėte kada tokį suvokimą: dabar aš jau esu namuose.
       L. S. Ne, niekados. Aš galvoju, kad iš viso niekada neturėjau namų. Iš Lietuvos išvažiavau 17 metų, o iki to laiko – okupacija viena, okupacija kita… Kadangi tėvas buvo geležinkelių tarnautojas, tai mus nuolat perkeldavo: gyvenom Naujojoje Vilnioje, paskui Mažeikiuose, kur aš gimiau, Radviliškyje, Kaune, Skuode, Šilutėje, Kėdainiuose, Naujojoje Vilniuje, o prasidėjus karui – vėl buvom iškelti į Kėdainius… Nuolatinis blaškymasis. Tačiau viską apėmus žinau, Lietuva – mano namai. Bet tos specifinės vietos lyg ir nėra, gal tik iš Kėdainių daugiausia prisiminimų liko. O čia namų neturiu. Žinoma, yra vyro pastatytas namas, yra tėvų namas, kuriame dabar gyvenu. Bet tai tik pastatai, ir nieko daugiau.
       Dar blogiau jautėsi Marius. Aš gal šiek tiek apsipratau, o jis net ir apsiprast negalėjo. Jis gyveno visą laiką Lietuva, tokia, kokią ją paliko, vietomis, kuriose buvo. Tokių žmonių, kuriems Amerika būtų suteikusi visas galimybes išsilavinti, prakusti, kurie čia suklestėjo, – nepažįstu. Gal kam čia ir buvo labai gerai, bet turbūt tokiems suskaičiuoti užtektų vienos rankos pirštų. Mane tik juokas ima, kai kas giriasi… Tai, kad čia žmogus laisvas, nieks jo nepersekioja, yra labai gerai. O valdžia… Kad ir kur ir kokia ji būtų, į ją visuomet sulenda sukčiai. Kad ir dabartinio Čikagos burmistro aferos… Man visai neįdomu, kas išrenkamas į valdžią, manęs tai neliečia, man jie visi yra JIE. Tas pats ir Lietuvoje. Skaitau, ir man baisu, ir gėda. Na, jau tam Seime kas dedasi… Dievulėliau… Iš kur tokie žmonės randasi?
       B. J. Apie įvykius Lietuvoje sužinote iš vietos lietuviškų laikraščių ar skaitote ir Lietuvoje leidžiamus? Bent jau kultūros leidinius?
       L. S. Kiek galiu, seku kultūrinį Lietuvos gyvenimą. Tačiau skaitau vienintelį leidinį, kurį gaunu – „Kultūros barus“. Kitų negaliu užsisakyti, nes man per brangu. Mano draugė prenumeruoja „Šiaurės Atėnus“ – mes pasikeičiam. Anksčiau prenumeruodavom „Metus“. Viena mano pažįstama užsisako „Lietuvos rytą“, kartais ir man duoda paskaityti: o, dangau! Kokį baisų Lietuvos vaizdą jis pateikia: atrodo, kad ten visi kariasi, pjaunasi, vagia. Ir, atrodo, žmonės tuo domisi, skaito šitas baisybes, nes jeigu neskaitytų, tai laikraščio neleistų. Iš ko gi jie laikosi? Gal sovietmetis kaltas? Gal dabar kitoks žmonių mentalitetas?
       Man artimesni viduriniosios kartos rašytojai, tokie kaip Marcelijus Martinaitis, Justinas Marcinkevičius… Su jaunaisiais man sunku – jie atšoka nuo manęs, nes man nėra poezija, kai eilėraštis yra tarsi mėšlavežis – tokie žodžiai, daiktai sudėti į jį… Nežinau, kaip tas žmogus jaučiasi rašydamas… Tų poetų negaliu skaityti. Kai kurie jauni man įdomūs. Įdomu, bet svetima. Nijolė Miliauskaitė, Judita Vaičiūnaitė – estetiškai priimtinos. Patinka Romualdas Granauskas, bet jo „Duburys“… Kitos, ankstesnės jo knygos man daug didesnį įspūdį padarė, šita – tarsi sulaužyta, ji manęs nepasiekė.
       Štai ant mano stalo atverstas F. Dostojevskis – „Nusikaltimas ir bausmė“. Kodėl vėl paėmiau tą romaną? Lygiai prieš dvidešimt metų skaičiau jį, noriu pasižiūrėti, koks jis man atrodys šiandien. Neseniai skaičiau F. Nietzsche's „Zaratustrą“ – man jis visai kitaip atrodo, nei anuomet, kai buvau dvidešimties metų… Taip pat atsitiko ir su „Altorių šešėliu“.
       B. J. Dabar Jūs turite daug laiko knygoms… Ką veikiate jas padėjus į šalį?
       L. S. Ką veikiu? Mano bičiulė dabar išvykus atostogų. Tai dabar laistau jos ir savo gėles, lesinu jos paukščius – Dievo paukščiukus, ne naminius, – šeriu jos meškėnus ir benamius katinus, ir prie savo namų katinus šeriu, meškėnų nenoriu šerti, bet jie pas mane vis tiek ateina. Tokie mano lauko darbai. Labai myliu gėles, turiu norvegišką, kaip ji ten vadinasi, eglutę, ji tokia didelė, kad aš ją įgrūdau į priebutį, į lauką, tai žiemą reikės atgal įsinešti. O šiaip visokių augalų turiu: viena orchidėja ant to paties seno stiebo jau keturis kartus pražydo… Kita užsispyrus, lapus leidžia, bet nežydi. Kaktusų daug turiu ir afrikietiškų žibuoklių – visa virtuvės palangė žydi mėlynai, rožiniai, baltai… Kitų gėlių net vardų nežinau… O namuose skaitau, kartais rašau, kartais perkeičiu paveikslus ant sienų ir pasikalbu su keliomis draugėmis, ką kuri skaitėm, kas spaudoje yra… Su Julija Švabaite, su Rita Kavoliene, su kuria tikros draugės esam. Ji man beveik kasdien paskambina. Matot, atrodo, kad aš niekam tikęs žmogus – nieko nedarau…
       B. J. O pati ar dar rašote? Gal rengiat spaudai savo naują knygą?
       L. S. Knygą? Gal dar vieną norėčiau išleisti. Ne tai, kad specialiai ją rengiu. Bet jeigu dar rašysiu, tai gal ir išeis. Aš pati savęs ieškau. Lig šiol. Nors jau senatvė. Ir tikriausiai neatrasiu. Literatūra, rašymas – tai atsikratymas to, kas yra viduje. Pasąmonėje. Kas neduoda ramybės. Parašai, paskaitai po kelių dienų ir jeigu vis tiek nebūna geriau, tai išmeti. Nes žinai, kad dar kas nors viduje pasiliko. Kartais taisau. Galvoju – gal pasistengus, kas nors ir išeis. Gal bus teisingai išsakyta tai, kas yra viduje. Bet dažnai suplėšau ir išmetu. O kartais atidedu ilgesniam laikui – tegul pabūna. Kai jau tikrai negerai jauties, pasąmonėje susikrauna tiek daug visokių dalykų, nežinai, nei kodėl, nei iš kur, tai ir vėl grįžti prie plunksnos… Rašau ranka. Kompiuteriu nesinaudoju ir nesinaudosiu. Aš gyvenu dvidešimto amžiaus viduryje. Nors mašiną vairuoju. Kaipgi kitaip? Iš pradžių vyras vairavo, bet jis sakydavo: tau reikia išmokt. Žinoma, reikia. Jis pradėjo mane mokyt: ką tu darai?! Kur tu suki! Į griovį įvažiuosi! Na dabar tai tikrai atsitrenksi į tą mašiną... Visą laiką šitaip. Tai kaip gali išmokt? Pasakiau: ačiū, ne. Aš surasiu kitą mokytoją. Paskui mane tokia ponia išmokė. Vyras susirgo, tai jeigu būčiau nemokėjus vairuoti, kaip būtų reikėję gyventi? Amerikiečai iš viso be automobilio niekur nepajuda. Jie anksčiau niekur pėsti neidavo. Iki pat parduotuvės durų privažiuoja, kad tik nereikėtų nė žingsnio žengti. Pašto dėžutė per penkis metrus nuo namo durų, tai jis sėda į mašiną ir važiuoja laiškų išsiimti. Tikrai, nejuokauju. Tik dabar jie pradeda po truputį vaikščioti ir šaligatviais, ir specialiais takais…
       B. J. Ir vis dėlto Jums pasisekė suderinti itin sudėtingas žmonos ir mamos pareigas su kūryba.
       L. S. Kai vyras sirgo, nieko negalėjau kurti. Nieks manyje nesikaupė. Buvau visa apimta vien baimės. Atvirai sakant, nežinau… Kartais kažką rašydavau… Sėdėdama pas jį ligoninėje paimdavau popieriaus lapą ir ką nors užsirašydavau. Apie vaikus… Mano sūnus buvo neįgalus ir visada buvo namuose. Mano vaikai kažkaip nė vienas man netrukdė: nei duktė, nei sūnus, nors šis buvo daug neramesnis… Dabar aš visai viena. Kartais mane nugąsdina tie visi dalykai, kurie slypi mano pasąmonėje. Bijau juos liesti. Bijau, nes manau, kad nuo to nepalengvės. O gal net bus blogiau.
       Aš esu tikintis žmogus. Kartais sukylu prieš Dievą. Bet šiuo metu, – ypač šiuo metu, netekusi vaikų, – jaučiu, kad galiu į Jį atsiremti. Nors, žinoma, aš Jam priekaištauju. Bet manau, kad Jis teisus. Kadangi žmogui duota laisva valia, tai gal mano vaiko likimas priklausė nuo daktarų? Gal ne Jis tvarko šiuos dalykus? Kai žmogus užsimuša mašina važiuodamas – tai negi Dievas nori, kad jis užsimuštų? Aš žinau, kad Jis yra, kad su Juo galima ginčytis, bet Jis visada teisus.
       Kodėl šitaip? Žinot, aš nustojau klausinėt. O dėl dukters, man atrodo, aš pati kalta. Reikėjo nueit, turėjau laiku susivokt, kas vyksta. Tai buvo migrenos priepuoliai, sakė: „Mama, man galvą labai skauda…“ Kadangi mūsų namai viens prie kito, nuėjau vieną kartą pažiūrėti, ji jau buvo užmigusi, nenorėjau jos žadinti, o paskui man iš ryto skambina – kažkas negerai, kalba keistai, aš nubėgau, o jau buvo insultas… Todėl sau sakau: tai kodėl tu negalėjai dar kartą, vėliau nueiti jos pažiūrėti? Kodėl nenuėjai?
       B. J. Ar vienatvė Jums didelė našta, o gal atvirkščiai – ji Jums netrukdo? Jaučiate ramybę? Gal joje irgi yra bent dalelė laimės?
       L. S. Marius buvo labai atviras. Jis bendravo su daugeliu žmonių. Daug buvo tų pažįstamų… Man pažįstami – tai pasisveikinai, ir viskas, o ne kalbėtis ir kalbėtis… Aš visada turėjau siaurą bičiulių ratą. Dabar iš viso likę vos keli žmonės. Nuo pat vaikystės turėjau vieną, daugiausia – dvi drauges. Ir Vokietijoje, ir čia buvo gal kokie penki šeši man artimi žmonės. Žmonės mane vargina. Ypač kai jų daug. Aš ne bohemos žmogus. Netgi toks dalykas: į bažnyčią einu devintą valandą ryto, kai joje mažiau žmonių. Vienuoliktą susirenka tokia masė, viens kitą apžiūrinėja (moterys, aišku), kalbasi, jie čia ne melstis vaikšto. Todėl einu iš ryto: susirenka visų pirma tokie senukai kaip aš ir tų pačių nedaug būna. Tada galima susikaupti.
       Mano abu broliai mirę. Henrikas gyveno Kanadoje, buvau kelis kartus pas jį, Monrealyje. Kartais matau Amerikos laikraščiuose nuotraukas iš šeimos suvažiavimo. Kiek ten vaikų, anūkų, proanūkių turi būti, kad susidarytų šitoks didelis žmonių būrys?! Mane siaubas ima į tą nuotrauką pasižiūrėjus. Galvoju – jeigu aš ir priklausyčiau tokiai šeimai, į tokį sambūrį nevažiuočiau. Mane ima baimė.
       Kas yra laimė? Laimė man, kai yra gera. Kai studijavau Vokietijoje, man buvo gera. Taip pat ir šeimoje. Kai yra ramybė, iš kurios paskui pradedi jausti visa kita, kas aplinkui darosi. Tu esi ramus, tu gali stebėti. Stebi žmones, stebi įvykius.

       2005-ieji, rugpjūtis