S t e f a n a s  Z w e i g a s  (1881–1942) – vienas ryškiausių pirmosios XX a. pusės vokiečių rašytojų, vadinamas „žodžio alchemiku“, lietuvių skaitytojams gerai pažįstamas kaip novelių ir istorinių romanų autorius. Kur kas mažiau žinomi jo eseistiniai kūriniai, skirti Europos kultūros istorijai, kuriuos pats S. Zweigas laikė svarbiausia savo kūrybos dalimi.
          S. Zweigo trilogiją „Pasaulio statytojai. Dvasios tipologijos bandymas“, skirtą Europos literatūrai, sudaro trys tomai: „Trys meistrai“ (1920), „Grumtynės su demonu“ (1925) ir „Trys savojo gyvenimo dainiai“ (1928). Trečio tomo pratarmėje autorius apibūdina visas trilogijos dalis: „Tomas „Grumtynės su demonu“, skirtas Nietzsche'i, Kleistui ir Hölderlinui, parodė trejopai įsikūnijusią tragišką prigimtį, genamą demoniškos galios, kuri veržiasi begalybėn neatsižvelgdama į save ir į realų pasaulį. Tomas „Trys meistrai“ pristato Balzacą, Dickensą ir Dostojevskį kaip epinius pasaulio kūrėjų tipus, greta gyvenimo tikrovės kuriančius savo romanų kosmosą. Trečio tomo veikėjai (Casanova, Stendhalis, Tolstojus – A. M.) nei veržiasi begalybėn kaip pirmieji, nei gręžiasi į realų pasaulį kaip antrieji, – jų kelias juos atveda atgal į save. Vaizduoti ne makrokosmosą, ne būties pilnatvę, o išskleisti savojo Aš mikrokosmosą kaip ištisą pasaulį – toks jų nesąmoningai nujaučiamas meno uždavinys; jiems nėra tikrovės, svarbesnės už jų pačių egzistencijos tikrovę“. Pastaruosius tris autorius S. Zweigas pristato kaip autobiografijos, ar tiksliau – trijų autobiografijos pakopų, meistrus: Casanovą – kaip naivųjį autobiografą, Stendhalį – kaip psichologą, L. Tolstojų – kaip moralistą.
          Spausdiname ištrauką iš trečio tomo dalies „Casanova“.

                                                                                  VERTĖJA       

       STEFAN ZWEIG

       Casanova

       Iš vokiečių k. vertė AUSTĖJA MERKEVIČIŪTĖ

 
       H o m o  e r o t i c u s

       Jis – šioks toks, dažniausiai prastas, visų menų diletantas, skrebena raišuojančius eilėraščius ir migdančias filosofemas, pakenčiamai čirpina smuiku ir kalba daugių daugiausia kaip enciklopedininkas. Kur kas puikiau išmano velnio žaidimus: taro kortas, biribi, kauliukus, domino, sukčiavimą, alchemiją ir diplomatiją. Tačiau kaip tikras magas ir meistras Casanova triumfuoja tik meilės žaidime. Čia kūrybiškas chemijos procesas sulydo šimtus jo išdarkytų ir išbarstytų talentų į gryną tobulos erotikos stichiją, čia, tik čia šis apsišaukėlis diletantas tampa nepaneigiamu genijumi. Jau pats jo kūnas, regis, sukurtas tarnauti Kiterietei1. Šiaip gana taupi gamta šįsyk švaistūniškai, pilnomis rieškutėmis pasėmė iš savo tiglio gyvybės syvų, geidulių, jėgos ir grožio, kad darsyk moterų džiaugsmui sukurtų tikrą vyrą, mâle2, Mannskerl arba patiną, – verskite, kaip norite, – stiprų, bet lankstų, kietą, bet ugningą šios veislės egzempliorių. Mat klysta visi, kurie įsivaizduoja nukariautoją Casanovą liekną ir grakštų, pagal mūsų laikais madingą grožio tipą; šis bel uomo3 – anaiptol ne efebas, o tikras eržilas: Farnezės Herkulio pečiai, romėnų imtynininko raumenys, tamsaus čigonų jaunuolio grožis, kondotjero atkaklumas ir įžūlumas, susitaršiusio fauno aistra. Jo kūnas – plienas, trykštantis jėgos pertekliumi: jo potencijos ir vyriškos galios nė kiek nenusilpnina keturis kartus pasigautas sifilis, du pasikėsinimai nunuodyti, dešimtys špagos dūrių, baisūs metai po „Švino stogais“4 ir dvokiančiuose ispanų kalėjimuose, netikėtos kelionės iš Sicilijos kaitros į Maskvos speigus. Bet kur, bet kada pakanka žvilgsnio kibirkšties, fizinio kontakto per atstumą, tiesiog moters buvimo, – ir plykstelėjęs įsijungia šis nenugalimas seksualumas. Ištisą ketvirtį amžiaus Casanova lieka legendiniu Messer sempre pronto, italų anekdotų „visada pasiruošusiu ponu“, nenuilsdamas moko moteris aukštesnės matematikos nei šauniausi jų meilužiai ir iki keturiasdešimties metų iš gandų ir nuogirdų težino apie apmaudų fiasko lovoje (kurį Stendhalis laiko tokiu svarbiu, kad traktate „De l'Amour“ skiria jam ištisą skyrių). Kūnas, niekada nenusilpstantis, jei jį šaukia geiduliai, savo ruožtu niekada nenuilstantys geiduliai, budriais nervais tykantys moters, pasiutusiai švaistoma, tačiau nenuslūgstanti aistra, potraukis lošti, nevengiant bet kokio statymo, – išties retai gamta patiki meistrui visą gyvenimą groti tokiu sustyguotu kūno instrumentu, tokiu viola d'amore5.
       Tačiau tobula meistrystė bet kurioje srityje reikalauja ypatingo laido: visiško atsidavimo, beatodairiškos koncentracijos. Tik ištikimas potraukio monogamijai patiria aistros maksimumą, tik visiškai susitelkęs viena kryptimi pasiekia tobulą rezultatą; kaip muzika muzikui, kūryba poetui, pinigai gobšuoliui, rekordas sportininkui, taip tikram erotikos meistrui svarbiausia, ne – vienintele pasaulio vertybe turi tapti moteris, jos garbinimas, geismas ir laimėjimas. Kiekviena aistra amžinai pavydi visoms kitoms, todėl jis turi atsiduoti vienai vienužei aistrai, joje, vien joje atrasti pasaulio prasmę ir begalybę. Casanova, amžinas neištikimasis, visada lieka ištikimas savo aistrai moterims. Pasiūlykite jam Venecijos dožo žiedą, Fuggerių6 turtus, bajoro dokumentus, namus ir tarnybą, karvedžio ar poeto šlovę, – lengva ranka jis iškeis šiuos blizgučius, šiuos beverčius niekniekius į naujo kūno kvapą, į nepakartojamai saldų nuolaidaus atsidavimo reginį ir akimirksnį. Visas pasaulio pagundas – garbę, tarnybą, titulą, laiką – jis nupučia šalin tarsi pypkės dūmus dėl nuotykio, kur ten – tiesiog dėl nuotykio galimybės. Mat šiam erotiniam žaidėjui anaiptol nebūtina įsimylėti, kad pradėtų geisti: jo vaizduotę kaitina nuojauta, šiurenanti, dar neapčiuopiama nuotykio artuma. Štai vienas pavyzdys iš šimtų, antro tomo pradžios epizodas, kai Casanova su skubiu paštu vyksta į Neapolį itin svarbiu reikalu. Pakelės viešbutyje, gretimame kambaryje, vengrų kapitono lovoje jis pastebi gražią moterį, – ne, dar paikiau, jis net nežino, ar ji graži, nes apskritai nemato jos, užsiklojusios antklode. Jis tik išgirdo skambų juoką, moters juoką, ir šnervės jau virpa. Jis nežino, patraukli ji ar ne, graži ar bjauri, jauna ar sena, sukalbama ar nenuolaidi, laisva ar jau susisaisčiusi, tačiau nieko nelaukęs šveičia po stalu kuprinę, o su ja – ir visus planus, liepia iškinkyti jau paruoštus arklius ir pasilieka Parmoje tik todėl, kad net tokia menka, visiškai negarantuota nuotykio galimybė nuolat azarto geidžiančiam žaidėjui atima protą. Visada ir visur Casanova elgiasi taip, atrodytų, beprasmiškai ir kartu taip, jo požiūriu, natūraliai išmintingai. Už valandą su nepažįstama moterimi jis pasiruošęs bet kokiai kvailystei naktį ir dieną, rytą ir vakarą. Jo, geidžiančio, neišgąsdins bet kokia kaina, siekiančio nukariauti – bet kokia kliūtis. Kelne jis eina į svetimą draugiją įžūliai iškėlęs galvą, nekviestas ir nepageidaujamas, kenčia sukandęs dantis šeimininko plūdimą ir svečių patyčias, kad vėl pamatytų moterį, kažkokio vokiečių burmistro žmoną, ne itin jam svarbią, net nežinodamas, ar ji galės jį pamaloninti; tačiau ar jaučia čaižantį rimbą įsiaudrinęs eržilas? Casanova mielai praleis naktį rūsyje tarp žiurkių ir blakių, alkanas ir sušalęs, jei priešaušriu jo laukia kad ir nelabai patogi meilės valandėlė; dešimtis kartų jis rizikuoja susilaukti špagos dūrio, pistoleto kulkos, plūdimo, šantažo, ligos, pažeminimo, – ir anaiptol ne dėl Anadiomenės7, vienintelės, tikros mylimosios, kas, šiaip ar taip, būtų suprantamiau, o dėl bet kurios, bet kokios kaip tik dabar prieinamos moters tik todėl, kad ji – moteris, kitos, tokios geidžiamos, lyties egzempliorius. Bet kuris sąvadautojas lengvų lengviausiai apiplėš pasaulinio garso suvedžiotoją, bet kuris sukalbamesnis sutuoktinis ar paslaugus brolis įtrauks į nešvariausius reikalus, jei tik nubus Casanovos juslingumas, – tačiau ar šis apskritai kada nors užsnūsta, ar toks erotinis alkis išvis kada nors numalšinamas? Semper novarum rerum cupidus, visada trokštantys naujo grobio, Casanovos geiduliai nuolat veržiasi į nežinomybę. Kaip deguonies, kaip miego ir judėjimo šiam vyriškam kūnui reikia nuolatinio švelniai aistringo nakties peno, šiam neramiam jausmui – dilgsinčios nuotykio įtampos. Niekur ir niekada – nei mėnesio, nei savaitės, nei dienos – jis neištvers be moters. Nuosaikumas Casanovos žodyne reiškia tiesiog bukaprotiškumą ir nuobodulį.
       Nenuostabu, kad esant tokiam besaikiam apetitui, taip beatodairiškai geidžiant moterų, jų kokybė nebūtinai bus perdėm aukšta. Su tokiu kupranugarišku skrandžiu netapsi smaguriu, gurmanu, tik paprastu besočiu, tikru ėdrūnu. Todėl būti Casanovos mylimąja savaime nėra ypatinga garbė: kad garbusis ponas teiktųsi maloningai pažvelgti, neprivalai būti nei Elena, nei skaisti mergelė, nei itin protinga, išauklėta ar patraukli; jam, lengvai susigundančiam, dažniausiai pakanka fakto, kad esi moteris, vagina, priešingos lyties būtybė, gamtos sukurta jo juslingumui tenkinti. Todėl geriausia išsyk atsisakyti bet kokių romantinių ir estetinių vaizdinių apie plačius jo medžioklės plotus: Casanovos, kaip išties profesionalaus, taigi ir neišrankaus, erotomano, kolekcija perdėm nelygiavertė ir dievaž toli gražu nėra grožio galerija. Kai kuriuos jos egzempliorius – švelnius, mielus paauglių mergaičių veidus – norėtųsi pamatyti nupieštus jo kraštiečių dailininkų Guido Reni8 ar Raffaelio, keletą kitų – nutapytus Rubenso ar apmestus minkšta raudona kreidele ant šilkinių vėduoklių Boucher9 ranka; tačiau kokie personažai šalia jų: anglų prostitutės, kurių įžūlius snukius įstengtų užfiksuoti nebent nuožmus Hogarth'o10 pieštukas, palaidos senos raganos, galinčios patraukti nirtulingojo Goya dėmesį, Toulouse-Lautreco stiliaus užsikrėtusių kekšių veidai, valstietės ir tarnaitės, – laukinis grožio ir purvo, proto ir vulgarumo margumynas. Mat aistroje šio erotomano skonis grubus, jo geismo spindulys siekia ir pavojingas keistenybių, iškrypimų tolumas. Casanovos nuotykių spektras apima ir tokio amžiaus mergaites, dėl kurių mūsų reglamentuotais laikais jis neišvengiamai atsidurtų pas prokurorą, ir kraupų skeletą, septyniasdešimtmetę griuveną, hercogienę de Urfé, – klaikiausia meilės valandėlė, kurią vyriškis kada nors paliko užrašytą palikuonims. Per visas šalis, per visus luomus praūžia ši anaiptol ne klasikinė Valpurgijos naktis; švelniausios, tyriausios, pirmojo gėdos raudonio nutviekstos būtybės, nėriniuotos, brangakmeniais švytinčios aristokratės damos sukdamos ratelį paskubom tiesia ranką viešnamių padugnėms, uostamiesčių smuklių baidyklėms; ciniška kuprė, klastinga šlubė, ištvirkusios mergiotės, geidulingos senės raganų šokio sūkuryje lipa viena kitai ant kulnų. Teta kloja dar šiltą lovą dukterėčiai, motina – dukrai, sąvadautojai bruka amžinai geidulingam savo dukras, paslaugūs sutuoktiniai – žmonas, kareivių kekšės dalijasi skubotu tos pačios nakties malonumu su kilmingomis damomis, – ne, laikas atprasti iliustruoti Casanovos meilės žygius galantiškų aštuoniolikto amžiaus graviūrų stiliumi, patraukliais erotiniais gardėsiais, – ne, dešimt kartų ne, drįskime pagaliau į šią neišrankią erotiką pažvelgti kaip į vyriško juslingumo pragarą. Toks beatodairiškas ir neišrankus libido krypsta kur pakliuvo, ir pirmiausia nieko neapeina; keistybė jį vilioja ne mažiau nei įprastybė, nebėra anomalijos, kuri jo neįkaitintų, nebėra absurdo, kuris jį prablaivytų. Utėlėtos lovos, purvini baltiniai, įtartini kvapai, sutenerių paslaugos, slapti ar pakviesti žiūrovai, grubus šantažas ir įprastinės ligos, – visa tai tėra dėmesio neverti mažmožiai šiam dieviškam jaučiui, kuris tarsi antrasis Jupiteris veržiasi apkabinti Europą, visą moterų pasaulį, kiekvieną jo formą ir atmainą, kiekvieną stotą ir skeletą: jo geismas, vertas Pano, bemaž virtęs manija, beribiai smalsus tiek fantastiškam, tiek natūraliam. Vis dėlto viena ypatybė neatsiejama nuo šios erotikos vyriškumo: kad ir kaip nepaliaujamai ir audringai plūstų kraujo vilnys, jos niekada nepaplauna natūralaus potraukio. Casanovos instinktas griežtai laikosi lyčių ribų. Pasibjaurėjimas nupurto jį prisilietus prie kastrato, lazda jis gena šalin patvirkusius berniūkščius; visi jo iškrypimai liudija keistą ištikimybę moterų pasauliui, vienintelei, nepamainomai sričiai. Tačiau čia jo įnirtis nežino ribų, kliūčių nei pertrūkių, be atrankos, be saiko, be perstojo trykšta šis geismas, kiekvieną moterį užliedamas amžinai apsvaigusia, kaskart naujai svaiginama graikų Pano vyriška galia.
       Tačiau kaip tik toks Pano vertas svaigulys ir natūralumas suteikia Casanovai neregėtos, bemaž neatremiamos galios moterims. Ūmai nubundančiu kraujo instinktu jos junta vyrą-žvėrį, degantį, liepsnojantį, lekiantį jų pasitikti, ir paklūsta jam, nes jis visiškai jų apsėstas, atsiduoda jam, nes jis visiškai atsidavęs joms, būtent joms, ne jai, pavienei, o daugiskaitai, priešybei, kitam poliui. Lyties intuicija kužda joms, kad tai tas, kuriam nieko nėra svarbesnio už mus, kuris nepanašus į kitus, reikalų ir pareigų išvargintus, surūgusius, vedusius, pamerginančius protarpiais ir tarp kitko; šis visa siautulinga esybe veržiasi mūsų link, jis netaupo, bet švaisto, nedvejoja ir nesirenka. Iš tiesų jis moka visiškai atsiduoti, visada pasiruošęs nedelsdamas kiekvienai paaukoti paskutinį malonumo lašą iš savo kūno, paskutinį dukatą iš kišenės tik todėl, kad ji – moteris ir šią akimirką malšina jo troškulį. Mat didžiausias malonumas Casanovai – matyti moterį laimingą, maloniai apstulbusią, pakerėtą, besijuokiančią ir susižavėjusią. Kol jis turi pinigų, tol kiekvieną užverčia meiliai parinktomis dovanomis, pataikauja jos garbėtroškai prabanga ir lengvabūdiškumu, prašmatniai papuošia, apsiaučia nėriniais prieš apnuogindamas, apstulbina neregėtomis brangenybėmis, švaistūniškumo audra ir kaitria aistros liepsna, – tikras dievas, dovanojantis Jupiteris, kartu su kraujo ugnimi apipilantis mylimąją aukso lietumi. Ir nors netrukus jis kaip Jupiteris išnyksta debesyse – „beprotiškai mylėjau moteris, tačiau visada pirmenybę teikiau laisvei“, – jo aureolė neblykšta, žėruoja dar ryškiau, nes kaip tik taip audringai pasirodydamas ir išnykdamas jis palieka moterims prisiminimą apie šį vienintelį, išskirtinį, nepakartojamai puikų nuotykį, netampantį kaip kiti blaiviu įpročiu, banaliu sugyvenimu. Kiekviena moteris instinktyviai jaučia, kad toks vyras negali būti sutuoktinis: jos kraujas išsaugos jo, kaip meilužio, kaip vienos nakties dievo, prisiminimą. Nors jis palieka kiekvieną, nė viena nenori, kad būtų kitoks, nei buvo, todėl pakanka, kad Casanova būtų kaip tik toks, koks yra, taigi sąžiningas savo aistros neištikimybe, ir jis užkariaus kiekvieną.
       Ką tik pasakiau „sąžiningas“; nepaprastas žodis, kalbant apie Casanovą. Nieko nepaveiksi, tenka pripažinti: šis nepataisomas sukčius lošėjas, šis gudrus apgavikas savotiškai sąžiningas kaip tik meilės žaidime. Casanovos santykis su moterimis išties sąžiningas, nes tėra kūniškas, juslinis. Gėda pripažinti, tačiau melas meilėje visada prasideda įsimaišius aukštesniems jausmams. Pats kūnas, bejausmis šaunuolis, niekada nemeluoja, niekada neperdeda savo įtampos nei geismo ir nesiveržia peržengti natūraliai pasiekiamo ribas. Tik tada, kai įsikiša protas ir jausmai, begalybės trokštantys skrajūnai, tik tada aistra tampa perdėta, įpina į mūsų žemiškuosius santykius įsivaizduojamą amžinybę. Todėl Casanovai, niekada neperžengiančiam fizinio kūno ribų, lengva tesėti, ką pažadėjo, iš prašmatnaus juslingumo podėlio jis traukia malonumą mainais už malonumą, siūlo kūną mainais už kūną; jo siela niekada nelieka skolinga. Todėl post festum11 ir moterys nesijaučia apgautos neišsipildžius jų platoniškiems lūkesčiams, šis lengvabūdis apsaugo jas nuo išblaivėjimo kaip tik todėl, kad reikalauja tik lytinių spazmų, nepastūmėja moterų į jausmų begalybę. Kiekvienam leistina tokią erotiką vadinti žemąja meile – vien lytine, kūniška, bejausme ar gyvūniška, – tačiau negalima abejoti jos garbingumu. Juk ar šis atviro, tiesmuko geismo genamas nutrūktgalvis nesielgia su moterimis teisingiau, labdaringiau už romantikus svajoklius? Goethe ir Byronas palieka gyvenimo kelyje galybę palūžusių moterų, sudaužytų, žlugusių gyvenimų kaip tik todėl, kad šios aukštesnės kosminės prigimtys per meilę, norom nenorom, taip išplečia moters sielą, jog, praradusi šį ugningą dvelksmą, ji nebeįstengia atrasti žemiškojo pavidalo, o Casanovos karštis bemaž nenutvilko sielos. Jis nepastūmėja į žūtį ar į neviltį, daugybė moterų su juo buvo laimingos, nė viena netapo isterike, kiekviena nesužalota grįžo į kasdienybę, pas sutuoktinį ar mylimąjį, patyrusi grynai juslinį nuotykį. Casanova praūžia pro moteris kaip tropikų vėjas, ir jos pražysta karštesniu juslingumu. Jis sušildo, bet nenudegina, jis užkariauja nesunaikindamas, suvilioja nepražudydamas, ir kaip tik todėl, kad ši erotika palyti tik epidermio sluoksnį, atsparesnį už lengviau pažeidžiamą sielos audinį, jo nukariavimai nesukelia katastrofų.
       Casanovos aistrai, kaip perdėm erotinei, nepasiekiama kraštutinė vienintelės aistros ekstazė. Todėl neverta jaudintis, kai jį, paliktą Henrietės ar gražiosios portugalės, apima siaubinga neviltis, – jis tikrai nesigriebs pistoleto; ir išties po dviejų dienų matome jį pas kitą moterį arba viešnamyje. Jei į kazino negali ateiti vienuolė C. C. iš Murano ir pasirodo vienuolyno sesuo M. M., paguoda stulbinamai pavyksta, kiekviena kita moteris pakeičia ankstesnę; todėl nesunku suvokti, kad jis, kaip tikras erotomanas, niekada nebuvo visiškai įsimylėjęs nė vienos iš daugybės moterų, jis myli amžiną jų daugiskaitą, nuolatinę kaitą, nuotykių gausą. Kartą jam pačiam išsprūsta pavojingi žodžiai: „Jau anuomet neaiškiai nujaučiau, kad meilė tėra daugiau ar mažiau gyvas smalsumas“; reikia nepamiršti šio apibrėžimo, norint suprasti Casanovą, reikia įsigilinti į žodžio „smalsumas“ prasmę: tai nuolatinis naujovių, vis kitos patirties su vis kitomis moterimis troškimas. Niekada jo nevilioja individas, jį tedomina variantas, nuolat nauja kombinacija ant eroso šachmatų lentos. Nukariauti ir palikti jam savaime suprantama ir natūralu, kaip įkvėpti ir iškvėpti; kaip tik toks grynai funkcinis mėgavimasis trukdo Casanovai, kaip menininkui, pateikti išties plastišką bent vienos iš tūkstančių moterų sielos paveikslą: tiesą pasakius, skaitant jo moterų aprašymus kyla įtarimas, kad jis niekada atidžiai nepažvelgė į veidą nė vienai iš mylimųjų, kad stebėjo jas in certo puncto12, iš tam tikros, itin įprastos perspektyvos. Jį žavi, jį „uždega“, kaip būdinga tikram pietiečiui, vis tie patys dalykai, grubiai jusliniai, kiekvieno valstiečio pastebimi, apčiuopiami, kiekvienam į akis krentantys moters lyties akcentai, kaskart (iki koktumo) tie patys: „alebastro krūtinė“, „dieviški pusrutuliai“, „Junonos stotas“, vis naujo atsitiktinumo apnuoginamos „slapčiausios grožybės“, taigi tai, kuo gašlaus gimnazisto vyzdžius kutena kambarinė. Taip nesuskaičiuojamos henrietos, irenos, babetės, maručijos, ermelinos, markolinos, ignacijos, lucijos, esteros, saros ir klaros (iš tikrųjų reikėtų nurašyti visą kalendorių) išlieka tik kaip šiltų, aistringų moterų kūnų drebutiena, bakchantiška skaičių ir kainų, pergalių ir susižavėjimų maišatis, – panašiai pasakoja rytą sunkia galva nubudęs girtuoklis, nebežinąs, ką, kur, su kuo pernakt gėrė. Jis mėgavosi tik jų kūnais, visas jautė tik epidermiu, pažino tik jų kūną. Šitaip tikslus meno mastelis geriau nei pats gyvenimas parodo, koks milžiniškas skirtumas tarp gryno erotomano ir tikro mylinčiojo, tarp to, kuris viską laimi ir nieko neišsaugoja, ir to, kuris mažai pasiekia, tačiau sielos galia suteikia skubriam akimirksniui ilgaamžiškumą. Stendhalis, gan apgailėtinas meilės riteris, taip pakyli savo vienintelį išgyvenimą, kad šis išskiria daugiau sielos substancijos už tris tūkstančius Casanovos naktų, iš Goethe's ketureilio labiau nujaučiame, į kokias ekstaziškas dvasios sritis gali nuskraidinti erosas, nei iš visų šešiolikos Casanovos tomų. Tad Casanovos memuarai apskritai yra veikiau statistinis referatas nei romanas, karo žygio dienoraštis nei poezija, tai kelionių po kūną Odisėja, Iliada, apdainuojanti amžiną amžinosios Elenos geismą. Jų vertę sudaro kiekybė, ne kokybė, jie vertingi ne kaip individualūs atvejai, o kaip variantai, dėl formų įvairovės, ne emocinės svarbos.
       Vis dėlto kaip tik tokia išgyvenimų gausa mūsų pasaulį, linkusį registruoti rekordus ir retai vertinantį sielos galią, paskatino paskelbti Giacomo Casanovą falinio triumfatoriaus simboliu, uždėti jam brangiausią šlovės vainiką, jo vardą padaryti priežodžiu. Šiandien „Casanova“ vokiečių kalba ir visomis kitomis Europos kalbomis reiškia: neatremiamas riteris, moterų ėdrūnas, viliojimo meistras; jo vaidmuo tarp mitologinių vyrų prilygsta Elenos, Frynės13, Ninon de Lenclos14 vaidmeniui tarp moterų. Kad iš milijonų vienadienių lervų susikurtų nemirtingą tipą, žmonija visada turi apgenėti bendrą atvejį, suteikdama jam atskiro asmens veidą; taip šis Venecijos aktoriaus sūnus sulaukia netikėtos garbės amžiams tapti meilės riterio įsikūnijimu. Tiesa, šį pavydėtiną postamentą jam tenka dalytis su kitu bendražygiu, ir dar legendiniu: greta jo stovi kilmingesnio kraujo, niūresnio būdo, demoniškesnės išvaizdos ispaniškasis varžovas Don Žuanas. Dažnai kalbama apie slaptą šių dviejų viliojimo meistrų kontrastą, tačiau kaip niekada neįmanoma iki galo apibrėžti dvasinės Leonardo ir Michelangelo, Tolstojaus ir Dostojevskio, Platono ir Aristotelio antitezės, kurią tipologiškai kartoja kiekviena nauja karta, taip amžinai lanksti išlieka ir ši pirmapradžių erotikos formų priešprieša. Nors abu viliotojai veržiasi ta pačia linkme, abu kaip vanagai puola moteris, kaskart iš naujo įsisukdami į jų baikščiai ar palaimingai išsigandusį būrį, vis dėlto pagal psichikos sąrangą jie priklauso visiškai skirtingoms rasėms. Don Žuanas – hidalgas, aristokratas, ispanas; net maištaudamas siela jis tebėra katalikas. Jo, pur sangre15 ispano, mintys ir jausmai prikaustyti prie garbės sąvokos, kaip viduramžių katalikas jis nesąmoningai priima bažnytinį kūniškumo kaip „nuodėmės“ vertinimą. Iš šios transcendentinės krikščionybės perspektyvos nesantuokinė (tad juolab viliojanti) meilė yra velniškas, bedieviškas, uždraustas vaisius, o moteris – nuodėmės instrumentas. Jos esybė, net pats buvimas savaime kelia pagundą ir grėsmę, todėl net tariamai tobuliausia moters dorybė tėra regimybė, apgaulė, gyvatės kaukė. Don Žuanas netiki, kad bent viena iš šios velnio giminės gali būti skaisti ir nekalta, jis žino kiekvieną esant nuogą po drabužiais, prieinamą pagundai; demaskuoti šią moterų silpnybę mille e tre16 pavyzdžiais, įrodyti sau, pasauliui ir Dievui, kad kiekvieną iš tų nepasiekiamų donjų, tariamai ištikimų sutuoktinių, kiekvieną iš tų svajingų paauglių, Dievui pasišventusių Kristaus sužadėtinių gali nusitempti į lovą, kad visos jos tėra anges ą l'église ir singes au lit, angelai bažnyčioje, visos be išimties beždžioniškai juslingos lovoje, – ši, tik ši mintis nuolat gena moterų apsėstąjį aistringai kartoti vis naują suviliojimo aktą.
       Tad nėra nieko kvailesnio, kaip vaizduoti Don Žuaną, negailestingą moteriškosios lyties priešą, kaip amoroso17, moterų draugą, meilužį, nes kaskart ne tikra meilė ar simpatija traukia jį prie kiekvienos iš jų, o demoniškai gena pirmapradė neapykanta moteriai. Užvaldydamas moterį jis nenori turėti, jį gena noras atimti, išplėšti iš jos, kas brangiausia: garbę. Ne lytinės liaukos kaip Casanovą, o smegenys verčia jį geisti, kaskart viliodamas moterį šis emocinis sadistas stengiasi pažeminti, sugėdinti ir įskaudinti visą moterų pasaulį; malonumą jis patiria aplinkkeliais, nuostabiai nujausdamas neviltį kiekvienos pažemintosios moters, kuriai nuplėšia garbę. Tad juo sunkiau sumedžiojamas grobis, juo didesnis Don Žuano azartas (Casanovai, priešingai, maloniausia ta, kuri greičiausiai nusimeta drabužius); kuo neprieinamesnė moteris, tuo vertingesnė hidalgui galutinė pergalė ir tuo labiau ji patvirtina jo tezę. Jis nebejaučia jokių paskatų, jei pasipriešinimo nėra: neįmanoma jo kaip Casanovos įsivaizduoti viešnamyje, mat jam terūpi velniškai pažeminti, pastūmėti į nuodėmę, suvilioti vienintelį kartą sulaužyti santuoką ar vienuolės įžadus. Jei moteris atsidavė, eksperimentas pavyko, suviliotoji tapo numeriu ir skaičiumi sąraše, kuriam tvarkyti jis pasisamdo savąjį Leporello, savotišką buhalterį. Niekada Don Žuanas švelniai nepažvelgs į paskutinės, į vienintelės nakties mylimąją: kaip medžiotojas nestabtels prie nušauto žvėries, taip šis profesionalus suvedžiotojas nepasiliks prie aukos užbaigęs eksperimentą, jam reikia lėkti tolyn, medžioti vis kitas, sumedžioti kuo daugiau; pagrindinis instinktas, paverčiantis liuciferišką Don Žuano asmenybę demoniška, gena jį neįvykdomos misijos ir aistros keliu, verčia įrodinėti visuotinį moters nepatikimumą su kiekviena moterimi, taigi be perstojo. Don Žuano erotika neieško ramybės nei malonumo ir neranda jų; kaip vyras, jis paskelbė savotišką kraujo kerštą amžiname kare su moterimi, o velnias įteikė jam puikiausius ginklus, apdovanojęs turtu, jaunyste, kilme, fiziniu patrauklumu ir, svarbiausia, visišku, lediniu bejausmiškumu.
       Ir išties visos moterys, pasidavusios jo šaltai technikai, prisimena jį kaip šėtoną, visu vakarykštės meilės įkarščiu nekenčia apgaulingo priešo, jau kitą rytą apipilančio jų aistrą negailestingų patyčių juoku (jį įamžino Mozartas). Jos gėdijasi savo silpnybės, niršta, dūksta, šėlsta, bejėgiškai pykdamos ant jas apgavusio ir apiplėšusio sukčiaus, per jį nekenčia visos vyrų giminės. Kiekviena moteris, donja Ana, donja Elvira – visos tos tūkstantis ir trys, pasidavusios jo apdairiam spaudimui, lieka amžinai apnuodyta siela. Moterys, atsidavusios Casanovai, priešingai, dėkingos jam kaip dievui, nes jis ne tik neįžeidė jų jausmų, neįskaudino moteriškumo, bet suteikė joms naujo pasitikėjimo savo būtimi. Tai, ką ispanų satanistas verčia jas niekinti kaip velnišką akimirką, kaip tik tai – liepsningą kūnų susiliejimą, ugningą atsidavimą, – Casanova, švelnusis artium eroticarum18 magistras, moko jas pažinti kaip tikrą moteriškosios prigimties prasmę, kaip džiugią pareigą. Lengva ir mylinčia ranka kartu su drabužiais jis nubraukia nuo šių pusiau moterų drovumą ir baimę, – jos tampa tikros moterys, tik atsidavusios jam, – patirdamas laimę jis suteikia ją ir joms, savo dosnia ekstaze pateisina jų malonumą. Juk mėgavimasis Casanovai tampa tobulas tik tada, kai jis žino, kad partnerė dalijasi juo ir junta jį visa esybe, – „keturis penktadalius malonumo man visada sudarydavo moters laimė“, – jam reikia malonumo mainais už malonumą kaip kitiems meilės mainais už meilę, savo herakliškais užmojais jis siekia švelniai nualsinti ir patenkinti ne tiek savo, kiek glamonėjamą moters kūną. Jis niekada netrokšta, kaip ispaniškasis varžovas, grubiai ir sportiškai užvaldyti moterį, jam rūpi duoti. Todėl kiekviena jam atsidavusi moteris tampa moteriškesnė, išmoningesnė, aistringesnė, beatodairiškesnė, kiekviena tuoj pat atranda naujų šio palaimingo kulto tikinčiųjų: sesuo palydi švelniai aukai prie altoriaus jaunesnę seserį, motina atveda meiliam mokytojui dukterį, kiekviena mylimoji siūlo kitai įsijungti į dosnaus dievo ritualą ir ratelį. Tas pats neklystantis seseriškumo instinktas, kuris kiekvieną Don Žuano suvedžiotąją ragina ginti naują auką nuo šio moterų priešo (visada veltui!), tas pats instinktas kiekvieną Casanovos mylimąją skatina nepavyduliaujant siūlyti jį kitai kaip tikrą jų lyties dievintoją; kaip jis, mylėdamas atskirą moterį, myli moteriškumą apskritai, taip joms jis tampa aistringo vyro ir meilės meistro simboliu.

       Versta iš:
       Zweig S. DREI DICHTER IHRES LEBENS. S. Fischer Verlag, 1982

 
       1 Senovės graikų meilės ir grožio deivės Afroditės epitetas (Kiteros sala buvo deivės kulto vieta).
       2 Patinas (pranc.).
       3 Gražuolis (it.).
       4 „Švino stogai“ (it. piombo) – kalėjimas valstybiniams nusikaltėliams Venecijoje. Jis buvo įrengtas Dožų rūmų palėpėse ir dengtas plačiomis švino juostomis.
       5 Meilės smuikas (it.), senovinis dabartinio smuiko prototipas.
       6 Fugerriai – švabų giminė iš Augsburgo, XIV–XVI a. susikrovusi milžiniškus turtus iš audimo verslo, prekybos, kalnakasybos, bankininkystės, vaidinusi svarbų vaidmenį Europos ekonominiam ir politiniam gyvenimui. Savo turtais ir galia prilygo 100 didžiausių šiandienos koncernų (finansavo imperatorių Maksimiljaną I, Karolio V rinkimus, popiežiaus šveicarų gvardiečius ir t. t.).
       7 Išnyranti iš jūros (gr.), – vienas iš Afroditės epitetų.
       8 Guido Reni (1575–1642) – italų dailininkas, tapęs religinius paveikslus ir freskas, mitologines scenas. Vienas elegantiškiausių dailininkų meno istorijoje.
       9 François Boucher (1703–1770) – prancūzų rokoko dailininkas, graveris, dekoratorius, markizės Pompadour favoritas, išgarsėjęs savo frivoliškais paveikslais.
       10 Williamas Hogarth'as (1697–1764) – anglų dailininkas ir grafikas, karikatūros pradininkas. Savo paveiksluose ir graviūrose negailestingai kritikavo epochos papročius ir ydas.
       11 Šventei pasibaigus (lot.).
       12 Iš tam tikro taško (lot.).
       13 Frynė – graikų hetera Mnesaretė iš Tespijos (390–330), Praksitelio skulptūros „Knido Afroditė“ ir Apellio paveikslo „Afroditė, išnyranti iš jūros“ modelis. Per afrodizijas Eginoje nuoga įbrido į jūrą, buvo apkaltinta nepagarba dievams ir teisiama areopage.
       14 Anne „Ninon“ de l'Enclos (1620?–1705) – prancūzų rašytoja ir menų mecenatė, garsaus salono šeimininkė.
       15 Grynakraujis (isp.).
       16 Tūkstantis trys (isp.).
       17 Švelnus įsimylėjėlis (it.).
       18 Meilės meno (lot.).

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albert Camus 4 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Dovilė Švilpienė 4 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 57 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 38 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 39 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 27 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonardas Gutauskas 35 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Marta Wyka 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 114 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1