Iš rengiamos atsiminimų knygos „Tai aš, Paulius“.
       Gaila, kad atsiminimus apie Paulių Širvį tenka rašyti po to, kai jau seniai perskaityta Rimanto Šavelio knyga „Geriu žalią tylą“, – ši knyga mane tiesiog nuginkluoja, atrodo, kad nelabai ką daugiau ir beturėčiau pridurti, čia viskas sava, labai tikra ir pažįstama, Paulių ir aš beveik tokį pat mačiau, naujų spalvų ir potėpių jo portretui kažin ar pavyks surasti. O jeigu atsiminimų rašymas yra spoksojimas pro žiūronėlį aprasojusiais stiklais, tai ir šiuo atveju man koją kaišios Rimantas: kai nepavyks ko kaip reikiant įžiūrėti pačiam, persekios pagunda pasitikėti jo akimis, jo pastebėjimais, nuojautom. Bet šiai pagundai mėginsiu atsispirti, nes vis dėlto su Širvio mane suvedė ir toliau dešimtmečiais vedė visai kiti keliai ir klystkeliai. Sako, jog yra meilė iš pirmo žvilgsnio, Rimantą ji, meilė Širviui, staiga ir netikėtai sugriebė ir ilgiems metams pavergė. Mane Širvys pasigavo lyg muselę, apraizgęs plačiai sklindančios legendos gijom.
       Buvo tokia turbūt ne vieno iš kaimo Vilniun mokytis atvažiavusio literato svajonė, buvo toks beveik nenumaldomas troškimas, na – kaip čia tiksliau pasakius? – buvo toksai lyg ir prestižo reikalas – visai Lietuvos sostinei matant su Paulium Širviu praeiti prospektu arba kokiame nors gausiau literatūros žmonių lankomame kabake (sakysim, Totorynėje) su juo bent kartą pasėdėti prie vieno staliuko. Gali būti neišspausdinęs nė eilutės, gali būti niekam nežinomas studentėlis fuksas, bet jeigu viešumoje pasirodysi su Paulium, būtinai visų akys nukryps į tave ir visų lūpos klausdamos sušnibždės: kas jis toks? Tokiu būdu iš nežinomo staiga pasidarai daugiau ar mažiau žinomas, kitiems – kas ten žino kaip kitiems, bet tau pačiam jau būtinai atrodo, kad per pasisėdėjimą ar pasivaikščiojimą su Paulium žengei pirmą svaiginantį žingsnį į visomis vaivorykštės spalvomis viliojamai žėrintį literatūros pasaulį. Nors tave priimtų į jaunųjų rašytojų sekciją, net jeigu kartais pakliūtum ir į tos sekcijos valdybą, vis tiek, neatlikęs ką tik čia minėto ritualo, tarp daug žadančių plunksnos bičiulių liksi pilka nelabai ką žadanti pelė. O kritikai, – jų negailestingo kirvio paniškai bijodavom, – šio ritualo reikšmės, žinoma, nepaisė nė per nago juodymą: praėjai prospektu su Paulium ar ne – jiems nė motais, kirsdavo nesidairydami, geldavo su pasimėgavimu išbandydami plonos jauno literatėlio odos minkštybę. Nepaisant to, mums, naiviems geltonsnapiams, Širvys vis tiek buvo lyg koks žynys ar popiežius: be jo palaiminimo, atrodė, nė iš vietos. Buvo tokia susidariusi opinija, toks Pauliaus autoritetas.
       Tiems, kurie Paulių pažįsta vien iš anekdotinių, jau trafaretu tapusių nuogirdų, gali pasirodyti, kad šį „palaiminimą“ gauti buvo vieni juokai. Parodei iš paskvernės butelio kakliuką kaip žuviai masinančiai žvilgančią blizgę – ir še tau, toji tavo išsvajota kelionė prospektu ir pasisėdėjimas knaipėje garantuoti! Jeigu kas iš mūsų, jaunųjų, iš pradžių taip ir galvojo, deja, labai greitai teko tuo skaudžiai nusivilti. Paulius butelio kakliuko parodymu buvo toli gražu ne visada suviliojamas ir gyvenimo prospektais vedžiojamas. Taip, ne paslaptis, Širvys mėgo išgerti, bet visų pirma jam rūpėjo ne ką ir kur gerti, o – su kuo. Būtent: su kuo!
       Neduok Dieve pakliūti į vieną kompaniją su Paulium, jeigu jis tavęs nepažįsta arba menkai pažįsta, arba tu jam pasirodei kuo nors antipatiškas, neduok Dieve, esu tai patyręs savo kailiu ir to nenorėčiau patirti dar sykį. R. Šavelis rašo, kaip „Palangos“ restorane Širvys gana grubokai nuo staliuko pavijo Saulių Šaltenį (dėl ilgų plaukų). Ilgaplaukis tada nebuvau, bet Paulius kad pasižiūrės staiga išdidėjusiom žydrom akim, kad pasižiūrės ir žaibiškai nukreips žvilgsnį šalin, o per sučiauptas lūpas ir randuotą skruostą perbėgs nejaukus nervingai banguojantis, įstrižai per veidą lig paakio timpčiojantis virpulys – nuo to ir tave patį baugiai sukratančio virpulio, nuo tų išgaląsto dalgio ašmenų spalvos išdidėjusių akių, rodos, skradžiai žemę prasmegtum, rodos, bėgtum neatsigręždamas kaip nuo baisiausiai žudančio cunamio…
       Ritualinę kelionę ar pasisėdėjimą drauge su Širviu šisai žiaurus cunamis nusviedė į nepasiekiamas tolumas, išplovė, sumaišė su šiurkščiu nusivylimo smėliu, kuris, kai niekas nematydavo, grauždavo akis vos ne iki ašarų. Ne man visa tai, – pasakiau sau ir ėmiau Pauliaus vengti, bijodavau net atsitiktinai jį pamatyti einantį kita gatvės puse… Tačiau cunamis, matyt, tam ir yra cunamis, kad, nepaisant jokios tavo baimės ar drąsos, pasigautų ir neštų ten, kur jam vienam reikia, prieš visus tavo norus ir nusistatymus.
       Pauliaus vengi visomis savo žmogiškomis išgalėmis, bet štai užeini į kokią redakciją, o ten, už tave anksčiau užėjęs, jau jis sėdi, susitinki draugą, o su draugu ir Paulius beeinąs, susapnuoji sapną, ir sapne – Paulius ir tos jo nejaukiai didelės akys. Visur Paulius. Visur. Kaip koks prakeikimas. Tai ką man daryti?
       – Užeik vakare į bendrabutį, – gatvėje mudviem susidūrus, sako Adolfas Vainilaitis, būsimasis dailininkas, tada gal antro kurso studentas, poeto Martyno Vainilaičio brolis. – Užeik. Šimtas metų kaip nesimatę.
       – Šimtas vieni! – bandau pajuokauti. – Užeisiu. Būtinai.
       Su Vainilaičiais esame baigę tą pačią vidurinę Griškabūdyje, jiedu – metais už mane anksčiau, Adolfas dabar dailės institute, Martynas konservatorijoje, o aš pedagoginiame, fuksauju (o gal jau ir ne? – nesu tikras). Taigi vakare temstant pasidairydamas pėdinu Petro Cvirkos gatve, be vargo surandu dailės instituto studentų bendrabutį, o bendrabutyje kambarį, kuriame glaudžiasi ir šįvakar manęs laukia Adolfas.
       Praveriu duris ir apstulbęs tūpteliu, ko ko, o šito tai jau tikrai nesitikėjau, sapne nesapnavau: tarp studentiškų geležinių lovų ir spintelių tirštame tabako dūmų debesy lyg koksai biblinis pranašas kažkaip nerealiai pakilęs į orą (gal pasilypėjęs ant taburetės?) virš susirinkusiųjų galvų skėtriojasi ir kažką garsiai šaukia Paulius Širvys… Kad tu sudegtum, vėl Širvys!.. Ir dar taip grėsmingai mojuojantis rankomis… Kol ne vėlu, sumetu mintyse, kol nieks nepastebėjo, reikia sprukti, deja, šaukštai popiet – Adolfas, mane sugavęs už alkūnės, jau tempiasi vidun. O čia – erzelis didžiausias, kažkoks ginčas pačiame įkarštyje. Kambarėlyje pilna jaunimo, matyt, studentija, maža ką tepažįstu, tad įsitaisau nuošaliai ant laisvo lovos krašto ir klausausi, žiūriu, kas čia bus toliau. O dėl ko tada būsimieji dailininkai ir jaunieji literatai buvo taip karštai susirėmę, kapojosi kaip gaidžiai, užmušk – neprisimenu. Tikriausiai buvo užkabinti kokie nors visiems šiame kambarėlyje susibūrusiems opūs meno, literatūros, poezijos dalykai. Tikrai ne sportas, ne politika. Paulius Širvys, net nusimetęs švarką, vis pašokdamas, kirtosi su jaunimu, už vienus mūru stojo, kitus nuožmiai spaudė į kampą. Žinoma, aš tylus tupėjau už kitų užsiglaudęs ir nedrįsau nė prasižioti, kur jau čia man į tokį mūšį, bet kai galop pakvipo muštynėmis, toliau lindėti kampe ir tylėti jau nebuvo kaip, todėl kyštelėjau ir savo dvylekį: žiūrėkite, sakau, draugai, žiūrėkite, štai geležinės lovos galas, kokia spalva jis nudažytas? Mėlynai. Taip, mėlynai, – visi sutinka. Bet galėtų būti, sakau, ir žaliai nudažytas, ar ne? Taip, galėtų, – vėl man visi pritaria, ir tie, ir anie – iš abiejų barikados pusių. O Paulius nė žodžio netaria, tyli ir žiūri, aiškiai nekantraudamas, kada aš baigsiu savo gražbylystes ir jis vėl galės pulti į nebaigtą mūšį. Tai kuri spalva gražesnė, – sakau negaišdamas nė sekundės, nes iš naujo pratrūkęs ginčo lalesys kas mirksnį gali beviltiškai užgožti mano žodžius, – kuri spalva gražesnė, sakau, – mėlyna ar žalia, žalia ar mėlyna? Visiems tylint, Paulius pradėjo juoktis, kaip stovėjo pašokęs, taip ir iškėlė abi rankas į viršų, paskui jau visai linksmai kvatodamas jas lėtai nuleido man ant abiejų pečių: „Vo, vo, Albynas! Tylėjo, tylėjo, o vo ir išsprendė visą ginčą“.
       Nuo to vakaro studentų bendrabutyje tarp mudviejų su Paulium neliko jokių skiriamųjų sienų, dar daugiau – lyg tų sienų niekada nebūtų ir buvę, atrodytų, lyg mudu bičiuliautumėmės nuo neatmenamų laikų kaip lygus su lygiu, nepaisant nemažo amžiaus, gyvenimiškos ir kūrybinės patirties skirtumo. Matydavomės vos ne kasdien, nes Paulius nebuvo namisėda, vis sutikdavau jį klydinėjantį miesto gatvėmis, o paskui, man baigus mokslus ir jau dirbant spaudoje, jis būdavo dažnas svečias redakcijose, paprastai užeidavo be jokio tikslo, gal per žiemos speigus sužvarbęs apšilti, per vasaros karščius sukaitęs atvėsti, o dažniausiai gal visai šiaip sau, paplepėti, papypkiuoti. Rūkydavo „Primą“, R. Šavelis jį mato vis „su smilkstančia saujoje cigarete“. Patvirtindamas pridursiu, kad prie lūpų cigaretę keldavo tikrai labai stropiai delne apgniaužtą ir greitai, tarsi vogčiom, kartais net susigūždamas užsitraukdavo ir vėl greitai nuleisdavo, kišdavo pastalėn, tarsi slėptų. Pauliau, sakau, čia rūkyti niekas nedraudžia. Frontas taip išmokė, aiškina Paulius, naktį apkasuos tik pamėgink poniškai tarp pirštų suktinės žarijėlę įsispraudęs pamosikuot, būsi geras taikinys, tuoj gausi ne tik per nagus, bet ir į kaktą!.. Frontas visam gyvenimui įpratino daug ką kitaip daryti. Ir iš tikrųjų Paulius darė ir sakė daug ką kiek kitaip negu kiti, o ką sakė ir darė, dabar čia užrašyti būtų sunku, atmintyje belikęs tik to kitoniškumo neapibrėžtas įspūdis, grimztantis užmaršties prietemon, kurios nepajėgia aiškiau nušviesti nė maža cigaretės žarijėlė, stropiai apgniaužta kareiviškos rankos saujoje. R. Šavelis apgailestauja, kad su Širviu vaikštinėdamas nesinešiojo bloknotėlio. Kažin ar čia bloknotėlis būtų ką padėjęs. Štai Paulius kažką murma šykščiais vienaskiemeniais žodžiais arba išvis tyli, tylėdamas atmeta į šoną ranką, atverčia ją delnu į viršų ir išskečia konvulsingai išsiklaipančius pirštus, taip išskečia, kad, atrodo, tuoj plyš tarpupirščių oda ir ims lašėti ant žemės kraujas, – ką tokiu atveju įrašytum į tą bloknotėlį? O Pauliaus veido kalba? Kartais jo veido raumenys taip atšiauriai daužydavosi vienas į kitą, kad, rodos, tuoj pat išgirsi kažką panašaus į aštriabriaunių akmenukų kaukšėjimą, – kaip tą nejaukų kaukšėjimą užrašysi į bloknotėlį? Akmuo – į akmenį: žiežirba, kurios nesugausi, niekur neužrašysi. Užrašyti buvo galima nebent vieną kartą – Žvėryne, Moniuškos gatvėje, seno medinio namo dviejų pereinamų kambarėlių butelyje, kuriame yra gyvenę Jonas Graičiūnas, Jurgis Kunčinas, o tuomet ten glaudėsi mūsų šeima: žmona, uošvė, ką tik gimęs (o gal dar ir negimęs?) sūnus.
       Kaip jau sakiau, Širvys mėgdavo vaikštinėti po redakcijas, ką gi, redakcija – vieša įstaiga, visiems durys atviros, bet per pažįstamų ir draugų butus – negaliu galvos guldyti, visur juk nesekiojau paskui Paulių – bet per butus, man atrodo, jis neturėjo įpročio neprašytas baladotis kaip kai kurie kiti jo kolegos. Taigi ir į Žvėryną tą vieną vienintelį kartą Paulius, matyt, pas mus atėjo ne pats, o kaip ir iš kur, kokia proga tada mudu abu parsiradom, neprisimenu. Tiek prisimenu, kad uošvė ir žmona jį sutiko labai pagarbiai. Perėjus virtuvę, pirmame kambaryje stovėjo didžiulė senoviška gerokai išgverusi sofa, ant kurios tuoj pat ir buvo pasodintas Paulius. Kai jis sėdosi, tai taip ir įsmuko tarp visokiausiais balsais cirpiančių ir skimbčiojančių atsilaisvinusių spyruoklių, pats būdamas nelabai didelio ūgio, įgrimzdo į sofos minkštumus vos ne iki pažastų. Virš sofos kabojo pusę sienos užimantis senas paveikslas su mėnulio pilnatim, kuri paslaptinga balta šviesa apšvietė žydrus vandenis, pakrantės medžius ir palaidaplaukes mergeles (gal undines?) su žolynų vainikais ant galvų. Kai Paulius pasikreipęs ir aukštyn pakėlęs akis mėgino apžvelgti už jo nugaros kabantį paveikslą, uošvė juokavo, esą tos palaidaplaukės gražuolės šneka vokiškai, vokiškai ir iškaršėlės sofos geležys karkia!.. Mat ir sofa, ir paveikslas, Katyčiuose paliktas per karą besitraukiančių vietinių vokiečių, mano žmonos šeimai bėgant nuo grėsmės pakliūti į Sibirą ir todėl paskubom kraustantis gyventi į Vilnių atkeliavo iš Mažosios Lietuvos. Šios užuominos Pauliui ir tereikėjo, kad ir jis pradėtų kalbėti apie vokiečius, kurių sodyboje gyveno pakliuvęs į nelaisvę. Jausdamas moterų dėmesį ir girdėdamas jų aikčiojimus, raginančius pasakoti, Paulius šnekėjo kaip užsuktas. Tokį jo atsivėrimą aš tada girdėjau pirmą ir paskutinį kartą, daugiau nieko panašaus iš Pauliaus niekada man neteko patirti, tai buvo tikra karo metų išpažintis, kitaip to nepavadinsi. Tarpais atgalia ranka nusibraukdavo ašarą ir uošvę vis vadino močiute, o išsprūdus kokiam nors „pyzdū granatu“ ar kitokiam jo kūrybos keiksmažodžiui, tuoj šokdavo bučiuoti ranką atsiprašinėdamas. Ši nepakartojama ir dabar lyg pro miglas prisiminus detaliau aprašyti nesiduodanti Širvio viešnagė pas mus Žvėryne truko iki vėlios nakties, o gal ir iki ryto. Bloknotėlis, ką tas bloknotėlis, net garso įrašas kasetėje būtų bejėgis viską perteikti, nupiešti anos nakties Širvio paveikslą.
       „Baisiausias karas yra ne tas, kai visi, savi ir svetimi, sulindę glaudžiasi žeminėje, net bando juokauti, – prisimindamas tos nakties Širvį, rašiau „Pigmaliono sindrome“, – baisiausias karas tas, kuris užklumpa žmogų vienui vieną… Paulius Širvys pusę nakties verkdamas pasakojo apie durtuvų kautynes. Sako, visi aplinkui dainuoja, plepa niekus, giriasi savo laimėjimais, karas seniai užmirštas, o man ausyse klaikiai skamba ir skamba tasai durtuvu perverto kareivio klyksmas, aš neturiu ramybės dieną naktį. Fronte buvo šimtąkart lengviau, ten savo petim jautei žygio draugo petį, visi ėjom, gulėmės, kilom drauge, to paties likimo broliai, o čia vienui vienas turi klausytis to priešmirtinio gargaliavimo, nesvarbu, kieno jis būtų – saviškio ar priešo. Durtuvu pervertas kareivis turbūt iki paskutinės valandos persekiojo Paulių Širvį, ir niekas jam negalėjo padėti – nei draugyste, nei jautriu paguodos žodžiu.“
       Gal ir smarkiai klystu, bet vis tiek, prisimindamas tą naktį Žvėryne, drįstu teigti, kad mes visi, ir ištikimiausi Pauliaus sugėrovai, ir tie, kurie tvirtinam buvę jo geriausi draugai, ir tie, kuriems atsitiktinai teko regėti ir girdėti jo retus atsivėrimus, prilygstančius skaudžiausiai gyvenimo išpažinčiai, – mes visi, turėję laimės Paulių Širvį daugiau ar mažiau pažinti ir gyvenime su juo susitikti, – absoliučiai visi mes su juo žiauriai prasilenkėm. Susitikom, bet prasilenkėm. Kitaip gal ir nebuvo įmanoma. Ant Pauliaus ir ant mūsų rankų tiksėję laikrodžiai rodė visai skirtingą laiką. Ir Pauliui, ir Rimantui vis būdavo liūdna, ir jie eidavo to liūdesio nuplauti. Bet ar tą patį liūdesį jie plaudavo („Paulius tylėjo… sėdim… ir vėl tylim“), ar tą patį? Feliksas Mačianskas („Metai“, 2005, Nr. 5–6, p. 184), iš tų judviejų liūdesių kiek pasišaipęs, rimtai suabejoja: „Neaišku, ar Paulius būdavo „žvėriškai liūdnas“, ar tik susimąstęs“. Negalėčiau ir aš čia nieko aiškesnio pasakyti, tiek pridursiu, kad su Paulium būti drauge būdavo jauku, ir jo tylėjimas nebūdavo slegiantis: tyli tu, tyliu aš, abu tylim savo tylą. Ne vienas pažinojusių Širvį įvardija kaip tik šitokią bendrystę su juo tylint.
       Tylintis Širvys galbūt ir buvo tasai tikrasis Širvys, nes prabilęs dažnai švaistydavosi lėkštokais juokeliais, nešvankybėmis. Bet tai buvo, man atrodo, tik kaukė, ir ją užsidėdavo minioje, kai būdavom dviese, niekada nesu girdėjęs tų jo pliauškalų, kurių klausytis kartais būdavo net koktu. Vienu metu buvo įkyriai įsikandęs kažkokius dzinguliukus apie žirnį ir pupą, nežinau, ar jo paties, ar kieno kito sueiliuotus. Būdavo, tik pravers redakcijos duris, ir jau beria:    Susitiko žirnis pupą –
– – – – – – – – – – – – – –
– – – – – – – pupa stena,
Žirnis pupą jau lukštena!


       Ir juokiasi patenkintas. Kitą dieną – ir vėl, lyg būtų vakarykštį deklamavimą pamiršęs: „Ar girdėjot? Susitiko žirnis pupą…“ O kai būdavo ne visai blaivus, išėjęs į koridorių kad užbaubs: „Ū, piemenų komitetas, pyzdū granatu!“ Piemenų komitetu jis vadino komjaunimo CK, kurio pirmame aukšte buvo įsikūrusios „Moksleivio“, „Genio“, „Jaunimo gretų“ redakcijos, iš ten Pauliaus baubimas turėdavo pasiekti antrą aukštą, kur sėdėjo komjaunimo vadai. Bet niekada nesu girdėjęs, kad dėl šių blevyzgų kas nors kam nors būtų priekaištavęs. Kitam pamėginus panašiai užbaubti, oho, koks kiltų triukšmas, kokie baisūs kaltinimai pakibtų ne tik virš baubusiojo galvos!.. O Pauliui – nieko, kaip vandens lašai nuo žąsies. Arba koks susirinkimas Rašytojų sąjungoje, Paulius klauso klauso ir kad pašoks, kad drėbs ką nevyniojęs į vatą, tiesmukai ir nelabai gražiai, visa salė tik ho ho, ha ha, taip ir nugagena Pauliaus repliką, o, susirinkimui pasibaigus, atsikvošėjęs ne vienas pusbalsiu ar vienas sau susigriebia: taigi jis tėškė į akis šventą teisybę, bet iš tos teisybės ir aš linksmai gagenau, nors pats galvojau lygiai tą patį, ką ir Paulius. Į Paulių buvo įprasta žiūrėti kaip į nekaltai išdykaujantį vaiką, net jo rimti pasakymai iš įpratimo vis būdavo paverčiami juokais. Gal todėl, kad tie jo pasakymai neatitiko kažkokio anuomet vyravusio bendravimo standarto, kurio privalu buvo laikytis nebūtinai pakilus į tribūną, bet ir šiaip ką nors svarstant ar dalykiškiau kalbantis tarpusavyje. Vyravo išankstinis nusistatymas į Pauliaus žodžius nekreipti ypatingo dėmesio, jų neišgirsti, praleisti pro ausis, nujuokti, matyti jį kaip naivoką bernelį iš žaliojo kaimo, iš fronto grįžusį ir jokio laipsnio neužsitarnavusį pilką kareivėlį, tik poezijoje, tik ten Paulius buvo tikras karalius, tikras kovas laimėjęs didvyris, kurį širdyse ir mintyse ant rankų nešiojo visi, netgi tie, kurie kasdienybėje iš jo šaipėsi ar net smerkė jo žemiškąsias nuodėmes.
       Neprisimenu Širvio su kepure, šiaudų spalvos plaukai per žiemos speigus nušarmodavo, iš tolo šviesdavo kaip sidabro karūna. Dėvėdamas karališką karūną, kaipgi užsidėsi kepurę? Kas kita jūreiviškos uniformos antpečiai, arba – kariškų apdovanojimų žvaigždė, kurią Širvys gegužės 9-ąją visada prisisegdavo ir išpūtęs krūtinę lėtu žingsniu praeidavo prospektu, iš pat labo ryto, dar nė gramo neragavęs, ir degdavo jo akyse kažkokia ugnelė, kurią net neišmanau kaip pavadinti. Sakyčiau – pasididžiavimas, bet žinau, Paulius į tai atšautų: durniau negalėjai pasakyti? Kuo aš turėčiau didžiuotis? Kad karas baigėsi? Man jis nesibaigė, Albynai…
       Spaudos komiteto pirmininkas Feliksas Bieliauskas skambina ir sako: važiuojam pasižiūrėt, kaip mūsų zanavykai gyvena, mašinoje viena vieta laisva, pasiimk ką iš poetų, teks zanavykams eilių paskaityt. Net nesitikėjau, kad Paulius mudviejų su Bieliausku pasiūlymą sutiks taip džiaugsmingai: Albynai, su tavim visada! Kelionės metu užsukom ir į mano tėviškę, į Urvinius, šiaip taip nusikasėm per vasario pūgų suverstus pusnynus. Buvo to mėnesio 23 diena. Tai su tavo švente, Pauliau! Šalia sėdėjęs Paulius nustebęs pasikreipė, įdėmiai pasižiūrėjo ir išlenkė taurelę. Kiek patylėjęs, negarsiai tarstelėjo virpančiu balsu: Albynai, nesitikėjau… Deja, švęsti ilgai neteko, spyrė kelionės programa, nors ir skubėjom išvažiuoti, bet, matyt, laiko šiek tiek turėjom ir pokalbiui, kitaip „Pigmaliono sindrome“ nebūtų atsiradęs toks įrašas: „…užpustytuose Urviniuose… prie mano tėvų stalo… jis man vėl pasiguos – esą kad ir ausis užsikimštum, vis tiek girdėtum tą mirtį pranašaujantį, iš proto varantį metalo skimbčiojimą“. Be abejo, Urviniuose Pauliaus vėl kalbėta apie frontą, apie kautynių paliktus kraujuojančius pėdsakus sąmonėje. Bet toli gražu šis jo pasiguodimas neprilygo anai nakčiai Žvėryne, anam atmintinam jo atsivėrimui – trūkstant laiko, užstalės atmosfera buvo ne ta, sėdėjom kaip ant adatų, vis raginami paskubėti…
       Kai atmintyje išplaukia Paulius su žvaigžde prie krūtinės arba apsidžiaugiantis netikėtu pasveikinimu karinės šventės proga, susimąstau: jei būtų sulaukęs, kur jis būtų buvęs Atgimimo mitingų laikais ir vėliau, jau Nepriklausomybės metais? Nežinau, nelengva pasakyti, gal klystu, bet nuojauta padeda nesunkiai įsivaizduoti Širvį kaip aktyvų Sąjūdžio mitingų dalyvį, nepabūgstantį tankų, gal net tūžmingai nakties tamsoj šūkaliojantį „pyzdū granatu“ prie Televizijos bokšto ar Seimo, bet šiandien to paties Seimo jis tikriausiai neiškęstų neapšaukęs kaip nors ne visai gražiai, kaip kad anais laikais komjaunimo vadavietę – „piemenų komitetu“. Nepriklausomybė jam būtų suteikusi daug džiaugsmo ir bėdos, tik nežinia, ko daugiau. Šitaip ar kiek kitaip ten būtų atsitikę, bet dėl vieno esu tikras: jis niekam šiandien neleistų spjaudyti ant tų dalykų, kurie tapo jo paties viso gyvenimo negyjančiu skauduliu. Ar į Paulių kaip raupsuotąjį atsirastų kas šiandien meta akmenį ir nelyg Biblijoje išvaro jį už miesto ribų? Be abejo, atsirastų, tik neaišku (o gal per daug aišku?), kaip į tai reaguotų Paulius, valdomas ne tiek proto, kiek audringai sukylančių jausmų.
       Įsiutusį Širvį mačiau ne kartą, o ypač kai jam pavyko įsidarbinti „Nemuno“ žurnale. Parlėkė iš Kauno kumščiais mojuodamas, švancas tas Drilinga, šūdžius, Pauliaus lūpa virpt virpt, randuotojo skruosto raumenėlis spurdėte spurda. Dirbt tai priėmė, o į redakciją iš tolo neįsileidžia, varo šalin, tas Drilinga toks ir anoks, didelį redaktorių vaidina, reikalauja į darbą ateit pasišlipsavus, kostiumuotam ir kad batai – kaip veidrodis! Vo kaip, Albynai… Taip, žinoma, iš kur Pauliui veidrodiniai batai ir visa kita? Vietoj kaklaraiščio už prasegtos apykaklės ne pirmo švarumo jūreiviškų marškinėlių dryžiai. Ką daryti? O ką daugiau darysi, viską metęs, beldžiuosi pas Mieželaitį, juoba kad ir pats turiu reikalų, apie kuriuos lig tol garsiai prabilti vis delsiau, drovėjausi. Tad atėjęs dėl Širvio, tuo pačiu durų pravėrimu ryžtuosi ir savo reikalus pajudinti. Pirmininke, sakau, Rašytojų sąjungoje užimu konsultanto etatą, o konsultantai kas savaitę gauna vieną laisvą dieną kūrybai. Bet tu pas mus esi ne konsultantas, o sekretorius organizaciniam darbui, – turbūt nujausdamas mano užmačias, man už akių skuba užbėgti Mieželaitis. Jau aš gailiuosi, kad ne laiku prasižiojau, nes aiškiai matau, kad šiandien Mieželaičiui kažkas yra nuotaiką labai smarkiai sudrumstęs. Nors ir nujausdamas, kad pralaimėsiu, vis dar nenoriu pasiduoti ir sakau: sekretoriai dirba keisdamiesi, jie ne dieną, o visą mėnesį gauna kūrybai! Taip, sekretoriai gauna, sutinka Mieželaitis, bet, matai, pagal etatus, oficialiai, tu gi esi konsultantas, ne sekretorius, todėl laisvo mėnesio gauti negali, o į laisvą savaitinę kūrybinę dieną tau kelią užkerta sekretoriaus darbas. Taip, sakau, viskas aišku, bet kelias užkirstas ne tik man, bet ir Pauliui Širviui! Kaip, kur?! – pastato akis Mieželaitis. Kur kitur, atšaunu, į „Nemuno“ redakciją! Išgirdęs apie Drilingos ir Širvio konfliktą, Mieželaitis pralinksmėja. Nusikvatoja: keistuolis tas Drilinga, visai sukaunėjo, bet teisus, aprengsim Pauliuką, apausim, seniai reikėjo. Eik, pasigauk tu jį ir padėk parašyti pareiškimą.
       Rašytojų sąjunga nutaria Širviui išskirti solidžią sumą. Albinas Žukauskas, tuometinis litfondo direktorius, vartalioja, šnarina ant stalo pasitiesęs šių nutarimų popierius ir be jokio vargo kaip koks aiškiaregis tiksliai numato tolesnę įvykių eigą: įsivaizduokit, išmokam Pauliui tuos kelis šimtus, tai pusė Vilniaus valkatų kokias tris dienas ūžia iki žemės graibymo, o Paulius vėl vaikštinėja kiauru užpakaliu ir basas!.. Juokų darbas, iš to nieko doro neišeis. Reikia ką nors sugalvoti. Netrukus ir buvo sugalvota labai paprastas dalykas: Širviui pinigų neduoti, o už tuos pinigus jam nupirkti tai, ko reikalauja Drilinga. Genialus planas! – palengvėjusia širdimi kvatoja Žukauskas, bet netrukus jo veidas surimtėja, net apsiniaukia: pasirodo, Širvys jau stovi prie buhalterijos durų ir nekantriai laukia, kada iš banko bus parnešti jam priklausantys, jo žodžiais tariant, rubliašūdžiai, o priešais Rašytojų sąjungos paradines duris šaligatviu šen ir ten šmirinėja pažįstami ir nepažįstami piliečiai, žvilgčioja į langus, nesuprasdami, kur tas Paulius taip ilgai užtruko… Neliko nieko kito, tik Pauliui atvirai iškloti mūsų sugalvotą gudrybę, kuri jo, žinoma, nė kiek nenudžiugino, anaiptol – nesileido įtikinėjamas, kietai laikėsi savo, reikalavo jam priklausančių rubliašūdžių. Tačiau Žukauskas nė nemanė nusileisti, užsidarė dviese su Širviu savo kabinete, nežinau, ką ir kaip juodu ten kalbėjo, bet po gero pusvalandžio kabineto tarpduryje abu pasirodė vienas kitam draugiškai šypsodamiesi. „Tai, Pauliau, kaip sutarėm, – paduoda Širviui ranką Žukauskas, – poryt ateini pas mane, padarom ne mažiau kaip po šimtgramį ir drąsūs kaip ereliai kylam į žygį po Gedimino miesto parduotuves.“
       Širviui nubildėjus laiptais žemyn, aš suabejojau: „Poryt mes jį matysim kaip savo ausis, ar ne geriau būtų buvę šiandien pat?“ – „Kitas Albinai (taip mane vadindavo Albinas Žukauskas, nes andai, atsiliepdamas į jo skambutį, tariau: „Kitas Albinas klauso!“ – tas Žukauskui taip patiko, kad jo lūpose visiems laikams likau Kitas Albinas, beje, ir save jis kartais taip pavadindavo man paskambinus telefonu), – mane suramino dar Kitas Albinas, – juk mes poetai, po velniais, ar ne, mes gaudom vėjus laukuos ir sugaunam kartais, tai poryt gal ir Širvį sugausim! Klausi, kodėl poryt, o ne šiandien. Kitas Albinai, suprask, ne Niujorkas čia ir ne Paryžius, tarybinis Vilnius čia. Veidrodinių batų pirkti lietuviai važiuoja į Lenkiją, o kas įstengia – net į Čekoslovakiją. Pasiutusiai ilga kelionė, mėginsim ją sutrumpinti, o sutrumpinimui žinai, ko reikia? Reikia gero blato. Kad Širvį apautum ir aprengtum, gero blato per pusdienį nepadarysi. Todėl ne šiandien ir ne rytoj, todėl poryt.“
       Dideliam mano nustebimui, po poros dienų Paulius Rašytojų sąjungoje pasirodė labai punktualiai. Žukauskui skubinant tuoj pat eiti į parduotuves, jis pareiškė nepasitenkinimą, girdi, ar užmiršai savo pažadą, juk ketinai prieš kelionę paimti visiems po šimtgramį!.. „Pauliau! – griežtai mostelėjo Žukauskas, – paimsim ne šimtgramį, paimsim Juliją Saladžiuvienę, mūsų buhalterę!“ – „O kam? – raukosi Paulius. – Ar ne geriau būtų grynai vyriška kompanija?..“ – Suprask, pas Juliją pinigai, be to, žinai, moteriška akis, kai matuosiesi kelnes, ji geriau įžiūrės, ar ne per trumpos, ar ne per siauros, moteriška akis, žinai, Pauliau, tai ne vyriška, be jos prapultume tose parduotuvėse!“
       Per tas dvi dienas Albino Žukausko, o gal jo pavaldinių buvo padirbėta kaip reikiant, Širvio apipirkimas vyko sklandžiai, tik stebėkis, lyg ne tarybų šalyje gyventum, parduotuvėse, į kurias tik užeidavome Albino Žukausko vedini, radom viską, ko tik reikėjo, – prekės iš anksto buvo paruoštos, o mums pasirodžius, ištrauktos iš po prekystalių. Paskutinėje parduotuvėje, esančioje, atrodo, ar tik ne Basanavičiaus gatvėje, Žukausko prašymu, visa mūsų supirkta Pauliui apranga buvo gražiai supakuota į vieną patogų rankoje laikyti ryšulį.
       – Va, Pauliau, imk, neškis namo, parėjęs lįsk į vonią, rytoj rytą kaip tikras Kauno frantas galėsi prisistatyti Drilingai!
       – Drilingai… Drilingai… – labai tyliu, labai plonu ir labai gailiu balseliu, rankoje laikydamas Žukausko ką tik įduotą didžiulį ryšulį, Paulius kartojo savo šefo pavardę, – Drilingai… Čia Drilingai. O man ką? Ką man?
       – O tau… – Albinas Žukauskas, matyt, norėjo pasakyti: „O tau – visa tai, ką dabar ir laikai savo rankoje“, – bet nepasakė, teištarė: – O tau… – ir nutilo.
       Situacija, ką ir besakyti, buvo komiška, bet kažkodėl juokas neėmė, gailus Pauliaus balselis pasėjo kažkokį graudulį, Žukauskas dar kiečiau susičiaupė, dar labiau atkišo apatinę lūpą, lyg gailėdamasis ką tik išsprūdusių tų dviejų trumpų žodžių, Julija Saladžiuvienė žengė pusę žingsnio į šoną ir suakmenėjo. Ką tik linksmai klegėję apipirkinėdami Paulių pasijutome nejaukiai, lyg ir kuo prasikaltę…
       – Atiduok jam, kas liko, – sausai tarė Žukauskas Saladžiuvienei, ir dar pridūrė: – Jei turi savo, pridėk ir tuos, paskui atsiskaičiuosim, – ir mes, nežiūrėdami vienas kitam į akis, paskubom išsiskirstėme kas sau.
       Baigdamas pasakoti šią istoriją, dar pridursiu, kad Širvio su mūsų tąkart supirktais drabužiais ir apavu man neteko matyti nėkart. Ir „Nemuno“ redakcijoje jis, atrodo, ilgiau neužsibuvo (kruopščiai netikrinau, bet kad jis ten dirbo, neradau nė vienam po ranka pasipainiojusiame žinyne ar enciklopedijoje).
       Negaliu galvos guldyti, bet man atrodo, kad stalą, ant kurio rašau šiuos žodžius, yra trynusios ir Pauliaus Širvio alkūnės. Tasai stalas, nušiuręs ir aplūžęs, aptrupėjusiais ir atšerpetojusiais kraštais, išlupinėtais užraktais, kurį laiką riogsojo antrame Rašytojų sąjungos aukšte, koridoriaus kampe, prie bibliotekos durų. Kaip nurašytą baldą, ūkvedžiui leidus, jį parsivežiau į savo sodybą ir iki šiol prie jo dirbu. Kai kas iš rašytojų teigia, kad tai stalas, prie kurio yra sėdėjęs net Petras Cvirka, Baltušis. Šito savo akimis nesu matęs, bet kad prie jo (atrodo, kad prie to paties?) sėdėjo Širvys, mačiau ne kartą. Sykį atsitiktinai priėjęs radau šiek tiek atitrauktą stalo stalčių, pro plyšį matėsi gerokai aptrintas, užsiraičiusiais kampais mokyklinis sąsiuvinis blyškiai žaliais viršeliais, nors ir labai magėjo, bet nedrįsau jo judinti, juoba – atsiversti ir skaitinėti, – tai buvo šventa Pauliaus nuosavybė, čia jis ateidavo ir užsikvempęs rašydavo, dažniausiai vakarais, kartais – ir dienos metu, kai aplinkui nieko nebūdavo. Panašų sąsiuvinį (o gal tą patį?), išilgai perlenktą, kartais jis nešiodavosi vidinėje švarko kišenėje.
       Man Rašytojų sąjungoje darbo pakako, tekdavo ir ilgiau pasėdėti. Sekretorių kabinete dvivėrės durys į koridorių visada būdavo užrakintos, užstatytos žalia sofa, anapus sofos, už tų durų ir stovėjo Pauliaus stalas, taigi užsibuvęs darbe girdėdavau, kada Paulius ateina, kada išeina, pro durų plyšius dvelkteldavo jo rūkomos „Primos“ dūmas. Įdomu tai, kad jis niekad pas mane neužeidavo, neidavau ir aš pas jį – galiojo nerašyta nuostata vienas kitam netrukdyti. R. Šavelis tvirtina, kad Širvys girtas nerašydavo, matyt, tai tiesa, nes išgėręs Paulius koridoriuje vienas, manau, ilgiau neišsėdėtų.
       Sykį darganotą rudens vakarą mudu su Vytautu Blože, kaip „Poezijos pavasario“ redkolegijos nariai, iki išnaktų skaitėm rengiamo almanacho medžiagą: vienas garsiai skaitom, kitas klausom, kai skaitantysis užkimsta, keičiamės, ir vėl skaitom, perskaitę abu bendrom jėgom nusprendžiam, kam tas perskaitytas dalykas tinka. Kai abiejų gerklės ėmė gergžti kaip netepti ratai, padarėm pertrauką ir tylėdami sėdėjom ant žalios sofos. Tuo tarpu už sienos bilstelėjo pristumiama kėdė ir pasigirdo laiptais žemyn tolstantys žingsniai – lėti, slopūs, tilstantys, kol galop sausai pokštelėjo laukujės durys, ir didelių rūmų erdvėje įsivyravo nejauki tyla, tik už lango ūžavo rudens vėjas ir į stiklą lyg įmirkusiu nešvariu skuduru taškėsi šlapdriba.
       – Tų žingsnių gūdumas… – neprisimenu, kuris iš mudviejų pratarėm, o pašokęs Vytautas neiškentė: – Žinai kad ir mudviem šį vakarą užteks! Einam namo.
       Ne kartą esu Pauliaus prašęs ką nors duoti „Poezijos pavasariui“, nors vieną eilėraštį, atsakymas kiekvieną kartą būdavo vis toks pats: „Albynai, tau tai visada!“ Kai baigdavosi paskutiniai terminai, Paulius visą kaltę suversdavo laiko trūkumui. Visi juokdavosi – Paulius neturi laiko, kas gi tuo patikės?! Jam laiko buvo marios, jam laiko tikrai netrūko, trūko kažko kito. O ko būtent, darosi šiek tiek aiškiau nuo anų laikų prabėgus daugybei metų, kai ir man pačiam vis dažniau kyla pagunda įvairius gyvenimo įsiskolinimus prieš patį save dangstyti anais Pauliaus išsisukinėjimais, kurie išsisukinėjančiajam, be abejo, atrodo labai rimti ir realūs, nors kitam kam neretai gal ir kelia juoką…
       Prisiminimų rašymas – tai spoksojimas atgal pro žiūronėlį aprasojusiais stiklais, kai viskas priartėja, bet kontūrų tikslumu sunku pasitikėti, jie išskydę, užmaršties išblukinti, aštresni kampai nusitrynę, suapvalėję… Atmintis dažniausiai atgamina tik bendrą įspūdį, toliau tenka eiti apgraibom lyg per tirštą vasaros pievų miglą, tikintis toje migloje išvysti Širvį, tikrą, tokį, kokį jį kažkada regėjai pats, ne kiti (pvz., R. Šavelis), ne banalų, be dalgio ant peties, o jei su dalgiu, tai tas dalgio plienas būtinai turi būti iš gerai nugaląstų eilėraščio posmų, nes tikrovėje šienaujantį pievas Širvį išvis kažin ar kas yra matęs. Nesu Širvio matęs su dalgiu ant peties, su kepure ant galvos, neprisimenu jo su šaukštu ar šakute rankoje, net keista, negalėčiau aprašyti, kaip jis valgydavo, nė mažiausios detalytės neužsiliko atmintyje. Išskyrus vieną vienintelį kartą. Tada užėjau į Rašytojų sąjungos kavinukę, Paulius sėdėjo netoli durų, prie pirmo staliuko nuo bufeto, sėdėjo pabrėžtinai nusigręžęs į sieną, tylus, visiems praeinantiems atsukęs nugarą, sėdėjo vienas, neįprastai persimainiusiu veidu, patamsėjusiu, įdubusiais skruostais, sėdėjo ir kažką lėtai, sunkiai nesidairydamas kramtė. Su lėkštute rankoje prie jo skubėjo rašytojų klubo direktorė Janina Rutkauskienė, mums prasilenkiant, ji tarė: „Reikia pamaitinti Paulių“. Su Paulium aš nedrįsau net pasisveikinti, nes visa jo povyza kalbėte kalbėjo: nenoriu, kad jūs tokį mane matytumėt, lįstumėt man į akis… Sėdėjo taip pabrėžtinai nusigręžęs į sieną, atrodė, buvo gatavas pats dingti toje sienoje… Ir dingo. Nes tai buvo bene paskutinis kartas, kai mačiau Paulių Širvį.

       Argirdiškė,
       2005 m. gegužė–birželis

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 56 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 37 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 39 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 26 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 113 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1