Pamenu, paauglystėje vykdavo gatvių ir rajonų karai, todėl grėsdavo pavojus nukentėti vien dėl gyvenamosios vietos, netgi nedalyvaujant pačiuose karuose. Tapatybės klausimas buvo neišvengiamas, ypač kumščio akivaizdoje. Tai, kas atrodė savaiminė duotybė, kritiniais atvejais tapdavo klausimu. Neretai atsakyti į jį tekdavo kojomis. Ne visada pavykdavo pabėgti, bet kaip tik tais nepavykusiais atvejais buvo ugdomas sąmoningumas. Savo vietos ir tapatybės suvokimas. Buvau „dzeržinskietis“, buvau „žaibietis“, universitete – jau ir visas vilnietis. Aišku, buvau ir lietuvis, tačiau ši priklausomybė kiemo gyvenime nebuvo svarbi, ji ryškėjo vėliau, rusų okupacijos kontekste. Ar, sakykim, tais atvejais, kai tarnaujant sovietų armijoje tiesioginis viršininkas vadindavo mane „miško broliu“. Sunkiausiai sekėsi būti graždaninom CCCP – tai buvo primesta tapatybė, tarsi žvangančios grandinės, velkamos iki pat Sausio 13-osios. Gal iki Kovo 11-osios. Gal iki Baltijos kelio. Dabar konkreti data nebesvarbi, nes daugelis tų įvykių yra suaugę į vieną. Nepriklausomybės atkūrimas iš tiesų privertė peržiūrėti tapatybių arsenalą. Kažkokia neapibrėžta europietiškumo nuojauta, slypėjusi latentiniu pavidalu, išsiveržė į paviršių, šluodama pakeliui visas kitas tapatybes. Išdidžiai tvirtinome, kad esame europiečiai, žiūrėkite, ir Europos centras čia, mes esame viena seniausių Europos tautų, trumpam istorinių kataklizmų atplėšta nuo kamieno, bet dar pajėgi prigyti. Tačiau slapčia mąstėm, kad nėra taip lengva tapti europiečiais, kad genetika nėra pakankamas argumentas. Norėdami sugrįžti į Europą, turėjome išlaikyti egzaminus, pirmiausia pademonstruoti sugebėjimą ūkininkauti rinkos sąlygomis. Daugiau kaip dešimt metų stengėmės. Referendume pasirodėme kaip penketukininkai (man prie širdies senoji balų sistema). Ir štai jau beveik dveji metai esame lygiateisiai Europos Sąjungos nariai. Europiečiai par excelance. Žvelgiant į netolimą praeitį, atrodo, kad nebuvo taip jau sunku jais tapti. Dabar kyla kitas klausimas – ar sunku jais būti?

       Lietuvių kraujuje per kelis šimtmečius susiformavo pasipriešinimo genas. Dėl to carinės priespaudos laikais ne tik buvo išsaugota lietuvių kalba, bet ir išauginta viltis anksčiau ar vėliau turėti savo valstybę. Tokia proga atsirado prieš 88 metus, ja buvo pasinaudota sėkmingiau, negu buvo galima tikėtis. Pasipriešinimo genas vėl buvo aktyvuotas sovietų okupacijos metais. Priešintasi ginklu – prisiminkime ilgiausią rezistencinę kovą Europoje. Tačiau priešintasi ir kitaip, netgi kolaboruojant ir susitaikant su status quo. Tai buvo ta geno atmaina, kuri įrašyta vienoje lietuvių liaudies dainoje: „Močiutės klausau, o savo darau“. Pamenu vieno filosofo žodžius, anuomet pasakytus apie disertacijos rašymą: vieną disertaciją rašau gynimui, o kitą tuo pačiu metu sau. Šita geno atmaina atvėrė kelią į Kovo 11-ąją. Tai – šviesioji šio geno pusė. Tačiau yra ir tamsioji, kurios ištakas taip pat galima aptikti archetipinėje tautos atmintyje, ar išmintyje – „ne mano kiaulė, ne mano pupos“. Ši laikysena neišnyko su valstybės atkūrimu. Abejingumas bet kokiai struktūrai, ar tai būtų valstybė, ar namo bendrija, viskam, kas primetama iš šalies, kas vyksta už tavo kiemo, netgi buto, ribų, šiandien nebeturi rezistencinio atspalvio, tačiau klesti. Renku valdžią, tačiau ja nepasitikiu. Piršto nepakrutinu, kad būtų sukurta namo bendrija, nors jo apleistis bado akis. Tačiau ištisas vasaras ir savaitgalius plušu sodyboje kaime – ten mano kiaulės, ten mano pupos. Kitaip sakant, mano tapatybė susitraukia iki manęs paties, iki individo. Tačiau anksčiau ar vėliau suvoki, kad būti savimi taip pat nelengva. Nes anksčiau ar vėliau tavęs paklausia: „Kas tu esi?“ Tuomet, nori nenori, prisimeni kitus, lygini, lyginiesi, tapatiniesi. Ir paaiškėja, kad būti savimi ne lengviau negu būti europiečiu.

       Būti europiečiu nepakanka gyventi Europoje. Ta priklausomybė pirmiausia reiškia tam tikros atsakomybės prisiėmimą. Atsakomybės už kitus, už Europos istoriją, politiką ir kultūrą. Pripažindamas save europiečiu, aš dalyvauju visos Europos gyvenime, atsakau už jos klaidas ir džiaugiuosi jos pasiekimais. Dalyvauju netgi nedalyvaudamas. Netgi ganydamas savo kiaules. Šiandien vis daugiau lietuvių sutinka, kad Europoje gyventi gera. Atsivėrė darbo rinka, išsiplėtė galimybės keliauti, Europos pinigus dalijasi žemdirbiai, verslininkai ir valdininkai, už juos kuriamos naujos infrastruktūros, tiesiami keliai. Europa duoda, lietuviai ima. Taigi vėl nejučia sugrįžta takoskyra tarp mes ir jie. Jie moka, jiems rūpi. O gal tie jie yra ne kas kita kaip Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio“ garsus anoniminis personažas?

       Danijos laikraštis „Jylland-Posten“ prieš keletą mėnesių išspausdino dvylika islamo pranašo Mahometo karikatūrų. Leidėjai net nepagalvojo, kokią reakciją sukels visame pasaulyje šie iš pirmo žvilgsnio nekalti juokai. Islamo šalyse prasidėjo protesto mitingai, išpuoliai prieš Europos ambasadas, deginamos vėliavos, skelbiamas daniškų produktų boikotas, už žurnalistų ir karikatūristų galvas žadamos premijos. Be jokios abejonės, jeigu Jurga Ivanauskaitė šiandien dar būtų rašiusi savo romaną „Miegančių drugelių tvirtovė“, šie įvykiai būtų inkrustavę romano audinį ir tapę dar vienu artėjančios apokalipsės liudijimu. Nesu apokaliptinio mąstymo šalininkas, nors, turiu prisipažinti, kartais dingteli mintis apie tokią išeitį. Regis, lietuviams nesvetimą. Karikatūrų atvejis Europai greičiau yra europocentrizmo apokalipsės ženklas. Tarp daugelio kitų.

       Vienas didžiųjų Europos laimėjimų – demokratija ir ją lydinti žodžio laisvė. Pastarąja europiečiai itin didžiuojasi. Per penkiasdešimt metų mes taip pat patyrėme, ką reiškia neturėti teisės ir galimybės laisvai reikšti mintis, ką reiškia gyventi cenzorių visuomenėje. Šiandien jau sunkiai įsivaizduojame, kaip tą laisvės džiną būtų galima uždaryti į kokio nors glavlito butelį. Tačiau nuo senų laikų filosofai, mėgindami suvokti tą saldų žodį – laisvė, prieidavo prie išvados, kad ir laisvė turi ribas. Šiandien šis ribos klausimas ir iškilo Europai, nors ir ne pirmą kartą, tačiau itin aštriai. Būti europiečiu reiškia spręsti ir šį klausimą.

       Karikatūrų istorijoje esama abipusės provokacijos. Sąmoningai provokavo patys danų žurnalistai, nors tokių padarinių ir nesitikėjo. Iš dalies šis konfliktas buvo eskaluotas ir pačių musulmonų – piešiniai buvo nugabenti į arabų kraštus ir demonstruojami siekiant tyčia sukelti tikinčiųjų pasipiktinimą. Tačiau šalia tų dvylikos spausdintų karikatūrų buvo rodomos ir dar trys, nežinia iš kur atsiradusios, kur kas labiau įžeidžiančios tikinčiųjų jausmus. Ar čia prisidėjo rusų saugumiečiai, kaip tvirtino vienas lietuvių politologas, ar situaciją pakaitino patys arabų ekstremistai, turbūt ne taip ir svarbu. Islamo šalyse tvyro antivakarietiška įtampa, ir ją detonuoti nėra labai sunku. Šiuo atveju svarbesnė pačios Europos reakcija ir laikysena.

       Labai greitai danų laikraščio publikacija tapo visos Europos rūpesčiu. Daugelio šalių, išskyrus Didžiąją Britaniją, laikraščiai perspausdino karikatūras. Aišku, dalis laikraščių darė tai dėl švento biznio. Vieni leidiniai sulaukė savo šalių vyriausybių kritikos, o prancūzų laikraščio redaktorius netgi neteko posto. Tačiau kai kurie leidiniai tvirtino reiškią solidarumą su danais ir taip giną žodžio ir spaudos laisvę, kitaip sakant, pamatines europines vertybes. Konfliktas įgijo civilizacinį atspalvį.

       Į diskusijas įsijungė intelektualai, rašytojai. Užsienio spauda mirgėte mirga straipsniais karikatūrų tema. Vieni beatodairiškai gina šventąją žodžio laisvės karvę, kiti smerkia karikatūras už nepagarbą kitoms religijoms. Didžiausiame Vokietijos dienraštyje Christianas Geyeris ragina Mahometo karikatūras spausdinti visuose įmanomuose Europos leidiniuose: „Tik europinio masto solidarumas gali parodyti: religiniai fundamentalistai, kurie negerbia skirtumo tarp satyros ir šventvagystės, turės reikalą ne tik su Danija, bet su visu Vakarų pasauliu“. Kas yra tie „riboto kontingento“ religiniai fundamentalistai, jeigu dėl karikatūrų reikalauja pasiteisinti didžiųjų islamo valstybių galvos? Argi „europinio masto solidarumas“ nėra kvietimas į šventąjį karą? Kaip tvirtina palestiniečių poetas Machmoudas Darwishas, „kultūrų karas“ jau prasidėjo, ir abiejų pusių oponentai yra fundamentalistai. Akivaizdu, kad karikatūros tapo tik pretekstu kur kas rimtesnėms diskusijoms, galbūt ir sprendimams.

       Šioje polemikoje dauguma oponentų pernelyg lengvai peršoka nuo pačių karikatūrų, jų pobūdžio, prie universalios žodžio laisvės gynybos. Taip, reikia ginti žodžio laisvę, nes ji yra viena iš svarbesnių europinių vertybių. Tačiau ką gina Europos spauda perspausdindama kitą kultūrą įžeidžiančius piešinius? O gal mes turime teisę ir galią įrodinėti musulmonams, kad jų įsižeidimai neturi pagrindo? Ar Europos pasitikėjimas savimi netampa pavojingas? Pagaliau žodžio laisvė seniai turi tam tikras ribas. Europos klausa itin jautri bet kokiems antisemitiniams garsams. O jeigu tas pats danų laikraštis būtų atspausdinęs keliolika panašių Jahvės karikatūrų – juk jis, kaip byloja Senasis Testamentas, tikrai buvo ne iš pačių taikiausių dievų? Neatsirastų tiek gynėjų ir nacistinei žodžio laisvei ar pornografijai. Vis dažniau mūsų kalbas tarsi nematomas cenzorius kontroliuoja mistiškasis „politinis korektiškumas“. Be abejo, fundamentalistinis agresyvumas neturėtų tapti pagrindiniu argumentu šioje byloje, tačiau Europa savo arsenale turi daugiau kontrargumentų negu archajinis „akis už akį“. Intelektualų ginčuose girdisi ir kritiškesnių balsų. Sakykim, Günteris Grassas yra vienas iš tų, kurie kaltina europiečius ir skatina paisyti religinės ir kultūrinės įvairovės. Jis siūlo atidžiau įsižiūrėti į šitas karikatūras, kurios jam primena nacių laikų laikraštį „Stürmer“, spausdinusį panašius antisemitinius piešinius.

       Polemika pasiekė ir Lietuvą. Tačiau neapleidžia įspūdis, kad Europą purtantys įvykiai priimami kaip vykstantys kažkur „ten“. „Respublika“ perspausdino karikatūras, tačiau liežuvis neapsiverčia to pavadinti politine ar etine pozicija. Leidinys, nuolat patenkantis į kryžminę ugnį už bulvarinių temų medžioklę, tik diskredituoja pačią problemą. „Bernardinų“ internetiniame puslapyje skelbiamas straipsnis, kur žurnalistė šią temą aptaria kaip Vakarų Europos ir islamo santykį. Charakteringa viena frazė: „Vakarų Europą valdo laisvos rinkos ekonomika, įvaizdis ir laisvas žodis“. Girdi, vakariečiai daro pinigus su niekuo nesiskaitydami. O mūsų nevaldo nei rinkos ekonomika, nei įvaizdis, nei žodžio laisvė? Lietuviai laisvi nuo visų šių laisvių, „mūsų tai neliečia, mums vienodai šviečia“?

       Beveik prieš metus Paryžiuje vyko konferencija, kurioje dalyvavo menininkai, intelektualai ir politikai iš visos Europos. Jos metu buvo svarstoma kultūros vieta ir ateitis Europoje. Įžanginėje kalboje Prancūzijos prezidentas pabrėžė, kad pirmą kartą Europos kūrimas kultūros pagrindu taps esminiu Europos Sąjungos siekiu. Turbūt nekyla abejonių, kad kultūra buvo, yra ir bus mūsų tapatybės pagrindas. Tačiau mūsų tapatybė nėra duotybė – tai kūrybinis procesas, reikalaujantis pastangų. Būti europiečiu nėra lengva, nes, perfrazuojant Sokratą, nežinau, ar žinau, ką iš tiesų reiškia būti europiečiu.

       Retsykiais tenka išgirsti klausimą, kokia kalba rašau. Sakau – esu europietis, todėl rašau lietuviškai.