Sekmadienį pas mane užėjo kaimynas. Rankoje laikė plokščią keturkampį daiktą, kryžmai perrištą špagatu.
       – Vaikščiojau po senamiestį, nusipirkau paveikslą.
       – Parodoj?
       – Ne, prie tos geležinės tvoros.
       – Prie cerkvės?
       – Nu.
       – Ten nebūna gerų paveikslų, vienos teplionės.
       – Bet šitame kažkas yra, tik nesuprantu kas. Gal tu suprasi?
       – Baisus iš manęs supratėjas…
       – Vis tiek pažvelk.
       Nebuvo tas paveikslas koks didelis, gal 40x60 centimetrų, nutapytas statmenai, panašus į natiurmortą. Ir kažkodėl dar be rėmų. Nežinojau, kur padėti, kad geriau kristų šviesa. Laikydamas rankose prisikišau jį vos ne prie nosies, bet niekur nebuvo dailininko parašo. Pastačiau ant kėdės, pasukiojau vienaip, kitaip, pats atsisėdau priešais, o kaimynas jau sėdėjo ant sofos. Iš ten jis nieko negalėjo matyti, bet jam ir nereikėjo, buvo prisižiūrėjęs prieš pirkdamas.
       Jutau, kad širdis pradeda plakti dažnyn. Juk aš jį jau kartą mačiau! Aš jį mačiau lygiai prieš trisdešimt trejis metus Kaune, kai jis dar nebuvo nutapytas!..
       Rodos, nieko tokio jame ir nebuvo: dalis rudos stalo plokštumos, ant kurios guli senas aprūdijęs skustuvas ir dailininko paletė, lango rėmas, o tuoj pat už stiklo – purvinas, apšiukšlintas skardis su besikalančios pirmos žolės žalumėle, dar negalinčia uždengti nei to skardžio purvo, nei šiukšlių, išlindusių iš po žiemos sniego. Ir ryški, rėkianti numestos apelsino žievės spalva. Pačiu pakraščiu ten, aukštai, matyt, eina koks takas ar šaligatvis, vaikšto žmonės, stovi namai, auga medžiai, matosi gyvenimas. Bet jis nebetilpo į paveikslą. O virš skardžio – nei dangaus, nei debesies, nei oro. Skardis taip arti ir toks status, kad, rodos, neatlaikys savo purvino negražumo, tuoj sugarmės į vidų kartu su lango stiklais, šiukšlėm ir žemėm.
       Vieną sekundę man pasirodė, kad matau po tuo paveikslu ant kėdės numestą balto popieriaus stačiakampį. Mašinėle didžiosiom raidėm išspausdinti du žodžiai: TAPYTOJO MIRTIS, nors puikiai žinojau, kad pats tapytojas tebėra gyvas. Ten tik jo paletė, kurią aš mačiau prieš trisdešimt trejis metus, ten tik tas pats skardis, tos pačios šiukšlės ir purvas, ir ta numesta apelsino žievė… Bet visa tai aš mačiau skirtingose vietose, kaip jie susirinko paveiksle? Kaip įgavo visai kitą prasmę, – tą, kuri buvo užrašyta man pasivaidenusio balto popieriaus stačiakampyje?
       Pasisukau į savo kaimyną:
       – Kaip atrodė tas žmogus, iš kurio pirkai šitą paveikslą?
       – Apie keturiasdešimt penkerių, paakiai paburkę, rankos dreba…
       – O kodėl tu nusipirkai kaip tik šitą?
       – Pats nežinau. Ilgiau įsižiūrėjęs gal suprasiu.
       Ne, tai ne R. tapyta. Jeigu jis pats būtų tapęs – matytųsi net apdulkėjęs iš lauko lango stiklas. O gal jis ir nutapė? Jokioj parodoj niekada nemačiau, bet galėjo pats kam parduoti, paskui kažkas nukopijavo, ir šitą nevykusią kopiją mano kaimynas nusipirko iš ano girtuoklėlio.
       – Čia ne originalas, – pasakiau. – Kopija. Kiek sumokėjai?
       – Kiek prašė – penkiasdešimt litų. O kas yra? Ko tu į jį taip keistai žiūri?
       – Matai… Toks paveikslas gal ir yra
       – Kaip nebus, jeigu sakai – kopija?
       – Bet gal ir nėra. Pats nieko nesuprantu. Jis galėjo būti, jis turėjo būti, bet… Bet gal niekada ir nebuvo. Tik pati jo dvasia kažkaip išliko, jeigu jis buvo sunaikintas…
       – Tai kaip galima nukopijuoti paveikslo dvasią?
       – Jame ir nėra jokios dvasios. Paveikslas yra, dvasios nėra… Keista… Ji kažkur sklando. Bet čia tikrai ne er ranka.
       – Kokio er?
       – Tokio dailininko iš Kauno. Tu jo negali pažinoti.
       – Tai kaip jo paveikslo dvasia iš Kauno persikėlė į Vilnių?
       – Ir jis pats jau seniai Vilniuje. O dvasia niekur nepersikėlė, ji liko paveiksle.
       – Juk gali paskambinti ir paklausti: tapė jis tokį ar ne?
       – Neskambinsiu. Telefonu nieko apie tai nepaklausi. Pamanys, kad girtas.
       – Ir aš pamanyčiau, jeigu manęs apie visokias dvasias klausinėtų, – šyptelėjo kaimynas. – E!.. – staiga numojo ranka. – Nedideli pinigai! Tegul kabo!
       Ir išėjo nešinas. Ir dar patenkintas. Nusipirko tikrai nebrangiai. O aš likau sėdėti. Žiūrėjau į anos kėdės atkaltę, pasuktą lango pusėn.
       Ruda stalo plokštuma, tą rudumą aš gerai atsimenu. Ant jos – paletė su maišytų dažų skrituliais. Šitokią paletę turėjo tiktai R., pats buvo pasidaręs gal iš plono lentgalio, gal iš faneros gabalo, aš per tuos dažus tada gerai neįžiūrėjau, tik mintyse nusistebėjau, kad net aštrių kampų nė kiek nesuapvalino.
       Skustuvas. Senas, atlenkiamas, pajuodęs. Gelsva kaulinė rankena. Vienoj pusėj tas kaulas įstrižai įskilęs. Ar gali būti pasauly du seni skustuvai, kurių rankenos lygiai taip pat įskilusios? Ir ant viršutinės kniedės žalia dažų dėmelė, likusi nuo nykščio?
       Skardis. Status skardis tuoj pat už murzino neaukšto lango. Purvinas, šiukšlinas, su pagalvės dydžio dar neištirpusio sniego lopinėliu, kurio vidury – ta klykianti, rėkianti oranžinė apelsino žievė?
       Pojūtis grėsmingos, suspaustos erdvės, iš kurios niekur ir niekada neišsiverši. Trūksta oro, pradedi dusti. Plačiai pražiotõs burnõs įspūdis. Toje žiojymėje jau melsvėja liežuvis.
       Ir tada šita purvina, šiukšlina žemė staiga atsistoja piestu prieš akis uždengdama visą dangų? Prieš pat užgęstant sąmonei? Ir kada tai galėjo būti? Tik prieš trisdešimt trejis metus. Kaune. Tuščiame apleistame Pažaislio vienuolyne. Ir prie pat Žaliakalnio skardžio. Tik paveiksle visa tai sutapyta į viena. Menas nekreipia dėmesio nei į vietą, nei į laiką. Taip jau yra: menui – galima, menininkui – ne. Jeigu būtų atvirkščiai… Bet atvirkščiai nebūna.
       Ką aš ten pasakojau tam kaimynui apie paveikslo dvasią? Kaži, suprato jis ką ar ne? O gal ji visai jam ir nerūpėjo. Ėjo pro tą cerkvės tvorą, vienas paveikslas kažkuo patraukė akį, tada paklausė, kiek prašo, prisiminęs, kad namuose ant sienų daug tuščios vietos… Ir aš pats apie „paveikslo dvasią“ pirmą kartą išgirdau Kaune iš R., kai jis mane nusitempė į kažkokią parodą. Ten daug buvo darbų, keliolikos autorių, visokio žanro, įvairiausiom temom. Prie vienų jis tik trumpam stabteldavo, mesdavo akį, susumuodavo: „Visai be dvasios…“ ir eidavo toliau. Ir prie trečio šitaip, ir prie dešimto. Aš tada dar tegalėjau tik pats savyje jausti, patinka man ar nepatinka. Kodėl patinka – niekaip nebūčiau galėjęs paaiškinti, kodėl ne – taip pat. Prie vieno, visai nedidelio, R. sustojo ir stovėjo kaip įkaltas. Stovėjau ir aš. Kažkokie rudens medžiai, nesuprasi – klevai ar kaštonai, po jais – kreiva šleiva žmogaus figūra, nei veido, nei rankų, nei kojų, ilgu apsiaustu, dar su kapišonu ant galvos, trimis teptuko brūkštelėjimais teptelta atmestinai, ne, vis dėlto ten sena moteris (bet iš kur aš tai suprantu?), apgriuvusio mūrinio namo kampas, virš to visko – brūkštelta žalia plati juosta, turinti reikšti dangų… Kai įsižiūrėjau – ir man tartum pradėjo patikti, bet prieš tai vienas toks didelis labiau patiko.
       – Rupūže!.. Kaip juda spalvos!.. – garsiai pasakė R.
       Man jos nejudėjo. Judėti man galėjo žodžiai eilėrašty ar geroj novelėj, – ne patys žodžiai, suprantama, o jų reikšmės, prasmės, kurios, susidurdamos viena su kita, sukurdavo dar kitas, ir dar, ir dar, ir tuose susidūrimuose, tuose persipynimuose, persimainymuose ir buvo visas gražumas. Matyt, jam šitaip buvo su spalvomis. Ir judina jas ta iš paveikslo sklindanti dvasia, kurios neįmanoma nusakyti žodžiais, nes tik pasąmonėj, o ne pačiam prote visuomet slypi supratimas. Paklausk žmogaus, kas yra gyvenimas, – akis pastatys: kaip – kas? Gyvenimas yra gyvenimas, kas daugiau jis gali būti? O dvasia… Menininko širdyje jos tikrai nėra. Juk kaip dažnai menininkas būna piktas, atšiaurus, net nuožmus su kitais žmonėmis, net pačiais artimiausiais. Savo meilę jiems gali išreikšti tik per kūrinį, per tą, kurio dabar dar nėra, bet kuris bus, kuriam jis ruošiasi, kurį puoselėja savy, apie kurį svajoja, ir labai dažnai būna, kad ir pats nustemba, kai eilėraštis tartum pasirašo pats, o teptukas nutapo paveikslą, tereikia jį tiktai laisvai laikyti rankoje. Kas tada vedžioja jo ranką? Dvasia ir vedžioja, o paskui abejingai palieka kūrėją, amžinai apsigyvendama tame, ką jis sukūrė.
       Bet kūrėjas kažkodėl nepasijunta dėl to nei apviltas, nei apgautas, nes juk ne iš pačios širdies ta dvasia išskrido. Savo širdies jis dažniausiai nė kiek nevertina, visaip tik alina, drasko, plėšo dėl niekų, dėl kasdienybės smulkmenų. Brangiausia jam yra visai kas kita, paslėpta³ krūtinėje greta širdies, tokia, anot vieno poeto, skrynelė dvasioms gaudyti. Skrynelėje jų daug, ne viena, jos ten gali tūnoti ilgai nekrusteldamos, ir kūrėjas niekuomet nežino, kuri iš jų, kaip koks drugelis, staiga išskris ir nusileis ant porėmio, ant popieriaus lapo ar atsitūps ant juodo pianino klavišo (kažkodėl ant juodųjų mėgsta tūptis dažniau). Ir taip yra todėl, kad tos skrynelės antvožėlis visuomet šiek tiek pravertas: vienoms – išskristi, kitoms – įskristi. Tad ir negaila, kad viena dabar tave amžiams paliko, – ta pati atgal juk niekados nebesugrįžta, gali tik kita, visuomet tik kita. Būna, kad kūrinys ir kūrėjas po daugelio metų kur nors kaip nors netyčia vėl susitinka, ir kūrėjas dažniausiai atpažįsta išskridėlę, o ji jo – niekada. Nebent tik dėl šito neatpažinimo užeina ant širdies lengvas mėlynas liūdesys, savotiškai malonus, galėtų ir ilgiau pabūti, bet ilgiau jis neužsilaiko. Gal kad per lengvas, kad per mėlynas, gal dėl to, jog pačiam norėtųsi ilgiau paliūdėti.
       Nuo pat to laiko, kai išėjo kaimynas, nešinas man nematyto paveikslo kopija, kažkokia neaiški mintis ėmė suktis apie galvą kaip įkyri musė. Mintimi nepavadinsi, nes net tau pačiam ji nėra tokia aiški, jog galėtum išreikšti žodžiais, jausmu – irgi, tai lyg koks tarpinis dalykas tarp minties, jausmo ir nuojautos. Matyt, šitokių dalykų žmoguje visuomet būna, tik niekas nežino, kaip tai vadinasi. Kažkas atsiranda tavyje ir užima kažkokią vietą, – tartum prie viso to, ką savo galvoje iki tol turėjai, būtų prisidėjęs dar kas nors, toks lengvas, beveik nejaučiamas, tačiau pajustas, – pajustas vien iš to, kad kažką dar pajutai.
       Sekmadienį pats nuvažiavau į Pilies gatvę prie tos cerkvės. Juoda geležinė tvora buvo visa nukabinėta paveikslais su rėmais ir be jų, antra tiek buvo pastatyta ant žemės, šitų beveik ir nesimatė pro parduodančiųjų ir perkančiųjų kojas. Prieš kelerius metus ir aš buvau priėjęs arčiau, probėgom pasižiūrėjau, bet nei ką nusipirkau, nei daugiau ten lankiausi.
       Tie, kurie stovėjo nugaromis į tvorą, aišku, parduoda, o lėtai vaikštantieji palei tvorą ir atsisukusieji į ją veidais – renkasi. Pati tvora iš tolo atrodė gražiai, lyg ant jos virbų būtų sutūpę daug įvairiaspalvių plaštakių keturkampiais sparnais. Tačiau šiandien man rūpėjo kas kita. Pradėjau kairėje nuo paties kraštinio paveikslo ir ėjau palei tvorą dešinėn, ieškodamas to vieno. Nuėjau iki galo, pastovėjau, parūkiau, nusprendžiau grįžti dabar jau žiūrėdamas į tuos paveikslus, kurie buvo pastatyti ant šaligatvio ir užstoti judančių kojų. Arba nejudančių. Stengiausi prasibrauti kuo arčiau ir nepraleisti nė vieno. Tik tada, kai pirmą kartą širdį žnybtelėjo nusivylimas, kaip tik tada pro kažkieno pražergtas kojas man į akis it kokiu prožektoriumi švystelėjo anoji rėkianti apelsino žievės spalva. Paveikslą buvo užstojęs maždaug keturiasdešimties metų pragerto veido žmogus, čiulpė jau visai lūpas deginantį nuorūkos galiuką.
       – Galiu pažiūrėti?..
       Numetė nuorūką, nusigręžė, pasilenkė ir atsisuko į mane laikydamas paveikslą už kraštų ir spausdamas prie krūtinės kaip kokią ikoną. Iš karto pamačiau – tokia pat kopija, potėpis į potėpį.
       – Jis dabar dar nėra toks gražus, kadangi be rėmų. Su rėmais aš nepardavinėju, nes vienam patinka paveikslas – nepatinka rėmai, kitam – rėmai labai gražūs, o paveikslas – nelabai…
       Paklausiau, nors iš anksto žinojau, koks bus atsakymas:
       – Jūs – dailininkas?
       – N-ne-e-e… Šiaip žmogus. Bedarbis.
       – O tai kas… jį… tapo?
       – Kodėl jį?.. Aš ir dar vieną pardavinėju!
       Jis pasitraukė kiek į šoną. Tikrai, ant šaligatvio stovėjo dar vienas. Atsitūpiau priešais ir ilgokai žiūrėjau vis labiau įsitikindamas, kad ir tas, antrasis, kažkada buvo tapytas R. ranka. Jame matėsi keistas kiemas ir…
       – Jums kažkas atveža juos iš Kauno?
       Jis sutriko, galvoj sumetė, gal aš iš kokios policijos, gal negalima čia, Vilniuj, pardavinėti paveikslų iš Kauno?..
       Pasistengiau jį nuraminti:
       – Matot, čia nutapyta Pažaislio vienuolyno varpinė, todėl ir pagalvojau, kad…
       – Nežinau. Pažaisly niekada nesu buvęs… A! Dabar supratau!.. Tas kaunietis, kuris juos tapo, sakė, jog kažkada pats dirbo Pažaisly. Tik jis nėra tikras dailininkas, o restauratorius. Dabar jau visai senas, reikia iš kažkur prisidurti prie pensijos… Bet jis tiktai du paveikslus ir temoka tapyti. Šitą, – jis kyštelėjo link manęs prie krūtinės prispaustą paveikslą, – ir aną, su varpine…
       – Ir perka?
       – Perka.
       – Ar daug esat pardavęs?
       – Gal po dvidešimt tų ir tų.
       – Tai kiek jums pačiam lieka?
       – Po penkis litus nuo kiekvieno.
       – Ir seniai pardavinėjat?
       – Nuo Naujųjų metų.
       – Štai kaip.
       Aš pradėjau raustis kišenėse. Žmogus nuleido paveikslą žemyn, dabar belaikė viena ranka:
       – Pirksit?
       – Ne, – ir atkišau jam penklitį.
       – Tai kam man duodat?
       – Manykit, jog nupirkau…
       Jis taip sutriko, jog nepasakė net ačiū. Aš nupėdinau šalin. Sereikiškių parke radau tuščią suoliuką ir atsisėdau.
       Taip, aš gerai prisimenu tą ankstyvą balandžio rytą Kaune prieš trisdešimt trejis metus. Sutapimas ar ne, bet prieš trisdešimt trejis metus ir man pačiam buvo trisdešimt treji. Prisimenu ir tą naktį, nes pusę jos praleidau geležinkelio stoty, bandydamas nusnausti nors kelias valandas ant fanerinio suolo, bet mane pakėlė milicija ir aš nuėjau į autobusų stotį. Kaip gerai, kad stotys visai netoli viena nuo kitos! Bet po geros valandos milicija išprašė ir iš ten. Jau aušo, jau net gerokai buvo praaušę, tad teko sėdėti lauke. Pasidarė šalta. Ką tik atidarė stoties bufetą, tad sukrapščiau paskutines kapeikas, išgėriau pienu pabalintos miežių kavos su pačia pigiausia bandele, nusipirkau pakelį „Primos“ – ir viskas. Liko viena gelsva monetėlė kišenėj. Darbą aš Kaune turėjau, o namų – ne. Baisus dalykas neturėti namų, kokio prasčiausio kampo, kur galėtum pareiti ir bent išsimiegoti, – nors ant pliko čiužinio, nors ant plikų grindų, nors tiek. O ar ilgai aš taip tempsiu, nežinojau.
       Dar prieš dvi savaites aš gyvenau kaip žmogus – ten, tolimame mažame Žemaitijos miestelyje. Tik ten buvo atvirkščiai: turėjau butą, bet nebeturėjau darbo. Valdiško, žinoma. Verčiausi apylinkėje grodamas vestuvėms, krikštynoms, miestelio kultūros namuose – šokiams; buvau subūręs lyg ir kokią, kaip dabar sakytų, kaimo kapelą. Ir dirbau, dirbau, dirbau, t. y. rašiau, rašiau, rašiau.
       Prieš trejis metus, kai abu su žmona dar dirbom to miestelio vidurinėj, išėjo pirmoji plona mano apsakymų knygelė. Man dėl to galva neapsisuko, bet aš gerai žinojau, kas joje dedasi, – ji net ūžė nuo dar neparašytų apsakymų. Ūžė ir dieną, ir naktį, ir net per pamokas, o mokiniai negalėjo suprasti, kodėl aš, nebejausdamas nei laiko, nei vietos, vis dažniau nutylu pusėj sakinio ir įsižiūriu pro langą kažkur į tolį, – virš miestelio stogų, pro bažnyčios bokštus, nieko ten, tolumoje, žinoma, nematydamas, net skrendančios nušiurusios varnos. Žinojau tik viena: aš galiu rašyti, aš privalau rašyti, už mane to nepadarys niekas, bet niekas man vėliau ir neatleis. O pats bijojau tik vieno: kas gali atsitikti, jeigu visko dabar neišrašysiu. Geriausiu atveju – mirtinai prasigersiu, o blogiausiu… Kaip šimtai tokių. Gerai žinojau, kokią kainą turiu už tai sumokėti. Per tą laiką kelis apsakymus išspausdino vienas žurnalas, o iš „Nemuno“ gavau net pirmąją premiją. Vis šis tas. Matyt, tai ir nulėmė, kad vėliau atsidūriau Kaune, apie kurį nei kada galvojau, nei svajojau. Po metų leidyklai įteikiau jau kitą apsakymų rinkinį, jau storą, solidų, tikrą, ir širdyje žinojau, kad jis – geras. O leidyklos vyriausiasis redaktorius sėdėjo priešais, vis čiaupstė lūpas, pastūmė per stalą lapelį, jame buvo surašyti mano apsakymų pavadinimai – gal dešimt, gal daugiau.
       – Šituos iš rinkinio turėsit išimti. Jei norit, kad išeitų antra jūsų knygelė.
       Dar sykį, dabar atidžiau, perskaičiau tą sąrašą ant lapelio.
       – Ne!.. – atkirtau. – Be šitų nebus rinkinio!
       – Bet nebus ir rašytojo… Rašytojų sąjungos nario… – kreivai šyptelėjo. – Su viena išleista knygele niekas jūsų nepriims.
       Pačiam sau netikėtai ištiesiau virš stalo abi rankas, tą storą savo aplankalą patraukiau jam iš po nosies, užverčiau ir pasikišau po pažasčia, tada atsistojau ir išėjau nepasakęs net viso gero. Grįžęs dvi dienas gėriau. Bet tik dvi. Paskui vėl sėdaus rašyti. Kažkuo tikėjau. Ne savim. Savim – aš tik neabejojau, o tikėjau kažkuo kitu, apie ką žodžiais nebūčiau galėjęs pasakyti. Gal tuo, kad menas – didesnis už visas santvarkas. Ar panašiai. Ir kad rašydamas neturi teisės net viena mintele apie jas pagalvoti. Maksimalistas buvau. (Įdomu, ar dabar toks besu?)
       Ir vėl beveik metus rašiau, rašiau, rašiau… Pajutau, kad baigiu išrašyti tai, ką privalėjau. Kas bus toliau? To nežinojau, stengiausi apie tai negalvoti, bet vieną dieną reikės, nes po kambarį tapena dvi mano mažos žvitrios mergytės.
       Ir tada atėjo išsigelbėjimas. (Man tikrai atrodė, kad – išsigelbėjimas. Kaip žalias ilgas vilties spindulys.) Laiško pavidalu. Rašė žemietis, su kuriuo kartu mokėmės vidurinėj. Jis dirbo „Nemune“, buvo prozos skyriaus redaktorius, nors pats labai sparčiai garsėjo kaip poetas. Maždaug taip: aš išeinu į kitą darbą, o apie tave kalbėjau su vyriausiuoju redaktorium, kelkis į Kauną, galėsi dirbti mano vietoj.
       Lengva pasakyti – kelkis į Kauną. Kur? Su šeima? Be jos? Kaip nors užsikabinti vienam? Apie tai ilgai kalbėjomės su žmona. Jos motina gyveno čia pat, miestelyje, laikė karvę, kiaulę, turėjo arus, abi mergytės lankė darželį, tereikėjo ryte nuvesti, vakare – parsivesti. Blogiausia, kad žmona dirbo ne tik dieninėj, bet ir vakarinėj mokykloj. Iš ten grįžta apie vienuoliktą vakaro. Kur jas, tokias mažas, palikti?.. Bet ji kažką sugalvojo. Taip aš atsidūriau Kaune. Atrodė, viskas paprasta: jos vyresnysis brolis turėjo trijų kambarių butą Kaune, Gedimino gatvėj, kaip tik priešais spaustuvę. Pernakvoti sulankstomojoj lovelėj visada priims. Viešpatie, ar geriau bereikia!.. Turi kur nakčiai galvą priglausti – ir gerai, po darbo gali sau sėdėti bibliotekoj ir skaityti, greitosiomis ką perkandęs, arbatos vakare duos ir svainė. Į Kauną atvažiavom abudu, aš nešiaus lagaminą, ji – dar vieną, tiktai mažesnį. Ir kas galėjo pagalvoti, kad po savaitės svainiai patys turės iš čia išsikraustyti į kažkokį rezervinį baraką Šančiuose, nes valdžia remontuos visą tą namą, kurio apačioje – parduotuvė, o viršuje – du nedideli butai: vienas žmonos brolio, kitas kažkokio pensininko. Iki rudens, jiems sakė. Jei ne ta parduotuvė apačioje – nebūt patikėję. Į tą Šančių baraką jie susivežė visus baldus, visus daiktus, ir pasirodė, kad ne tik man, bet ir tiems mano pusantro lagamino ten nėra vietos. Įgrūdo juos kažkur, pats girdėjau, kaip net traškėjo grūdami, o ką jau ten su manim? Mielai padėtų žmonės, bet kad niekaip negali. Visa viltis beliko redakcija. Bet ir ten – kita istorija, kurios pabaigoj ir vėl likau tos su manim niekaip nesusijusios istorijos auka.
       Dalykas tas, kad prieš mano žemietį poetą ten dirbo kitas jaunas rašantis vyrukas, kuris atvažiuodavo iš Vilniaus. Redaktoriui jis pasirodė rimtas žmogus, nes jau buvo partijos narys, todėl tvirtas morališkai, ir dėl to tvirtumo jam buvo duotas raktas nuo laukujų durų kaip ir visiems kitiems. (Gerai visos šitos istorijos nebepamenu, nes ji manęs tartum ir nelietė.) Po vieno gauto atlyginimo naujas darbuotojas vakare negrįžo traukiniu į Vilnių. Grįžti tai jis grįžo, tik ne į Vilnių ir ne traukiniu, o į redakciją prieš vidurnaktį pėsčias ir svirdinėjantis su grupe tokių pat draugų, nes redakcijos hole, kur dieną visi gerdavo sekretorės išvirtą kavą, stovėjo ir žemas staliukas, ir sofa, ir keli minkšti foteliai, o dar viena sofa – paties vyriausiojo redaktoriaus kabinete. Susidarius tokioms palankioms sąlygoms, viskas ligi paskutinio lašo buvo tam hole išgerta ir dar pritrūkta. Tada kažkas prisiminė nežinąs Lietuvoje tokio vyriausiojo redaktoriaus, kurio rašomajame stale, patraukęs apatinį stalčių, nerastum poros butelių konjako ir bent vieno butelio vyno. Nežinau, kokiu būdu, bet kabineto durų užraktas buvo atrakintas ar atkrapštytas. Grobis buvo pasidalytas ir jo užteko, kad vienas užmigtų ten pat, redaktoriaus kabinete ant sofos, kitas – jo minkštam krėsle už stalo, dar kiti – hole. Viskas baigėsi iš kabineto virstančiais dūmais ir puse rusenančio redaktoriaus kilimo. Į nelaimės vietą staigiai buvo mestos visos dar sugebančios pastovėti pajėgos, susirastas valytojos kibiras ir vandens čiaupas. Vandens negailėta, jo užteko ir gaisro židiniui likviduoti, ir tvanui padaryti apačioj esančios įstaigos kažkokiam kabinete, atrodo, irgi paties viršininko. Rytą išvados buvo paskelbtos griežtos ir neapskundžiamos: redakcijos raktus gali gauti tiktai tie darbuotojai, kurie gyvena Kaune, turi čia ir butus, ir žmonas. Partiškumo klausimas jau nebebuvo keliamas, bet aš ir be jo netilpau į šias kategorijas. Visiems buvo prisakyta nepatikėti man savojo rakto net dviem valandoms, kad nepasidaryčiau kopijos. Štai todėl tokį ankstų šeštadienio rytą aš ir pėdinau Laisvės alėja, kurioje, be kelių kiemsargių, kitų žmonių dar nesimatė.

Achille Campanile 4 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 8 Aivaras Veiknys 8 Albinas Žukauskas 3 Aldona Veščiūnaitė 13 Aldous Huxley 14 Aleksandra Fomina 22 Alfonsas Andriuškevičius 28 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 21 Algimantas Baltakis 22 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 21 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Pulkauninkas 2 Andrzej Bursa 4 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 14 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arūnas Spraunius 23 Asta Plechavičiūtė 11 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 38 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Bronius Radzevičius 8 Castor&Pollux 73 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 12 Dalia Bielskytė 6 Danguolė Sadūnaitė 8 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 8 Eduardas Mieželaitis 6 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 6 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 27 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pulokas 5 Georges Bataille 2 Giedrė Kazlauskaitė 44 Gintaras Beresnevičius 47 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 37 Gintaras Radvila 3 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gražina Cieškaitė 14 Gytis Norvilas 23 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrykas Sienkiewiczius 1 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Ieva Gudmonaitė 7 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Irena Bitinaitė 2 Italo Calvino 6 J. G. Ballard 3 Jan Brzechwa 2 Janusz Anderman 6 Jaunius Čemolonskas 4 Jehuda Amichaj 2 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 Jolanta Malerytė 3 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 22 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Zdanys 7 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Juan Bonilla 2 Judita Vaičiūnaitė 26 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 38 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 6 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 7 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 4 Jurgis Gimberis 12 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Justinas Bočiarovas 5 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kazimieras Barėnas 16 Kazys Almenas 4 Kazys Binkis 21 Kazys Boruta 23 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 21 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 26 Kostas Ostrauskas 25 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 47 Laurynas Katkus 6 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leonas Lėtas 2 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Lidija Šimkutė 24 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Kranauskas 5 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Liūnė Sutema 8 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 10 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Marcelijus Martinaitis 38 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 54 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Mark Boog 2 Martin Amis 2 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 14 Neringa Klišienė 1 Nicolas Born 2 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Paul Celan 4 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 5 Petras Cvirka 7 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 13 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 1 Pulgis Andriušis 9 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimas Burokas 12 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 1 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas, Algimantas Lyva 7 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sara Poisson 25 Saulius Kubilius 2 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 11 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 30 Sigitas Poškus 7 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 10 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Stan Barstow 2 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 1 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 7 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 6 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 107 Viktorija Skrupskelytė 1 Viktorija Vosyliūtė 4 Vilius Dinstmanas 3 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Ramonas 3 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Vitalija Bogutaitė 6 Vladas Braziūnas 33 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vytas Dekšnys 14 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Zigmas Gėlė 6 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 9 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1