VALENTINAS SVENTICKAS

       1. Dirbu Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje. Taigi pirmiausia, anksčiau nei daugelis kitų, atsiverčiau didžiosios dalies pernai išėjusių (na taip, ir neišėjusių) poezijos knygų rankraščius. Prozos – irgi žiupsnelį.
       Paprastai apvilia eiliavimai, kuriuose poetas multiplikuoja ankstesnį save ir „bendrą pakankamą lygį“. Kaip banalybė atrodo dirbtiniai „atsinaujinimai“, pasilankstymai atseit naujam standartui. Inercija ir banalybė – tai raganėlės, sakančios, kad talentas nėra tikras arba laikinai pasiligojo.
       Kalbos meilė yra nykstanti. Daugiau nesakysiu – reikėtų vardyti nesmagias konkretybes, paprasčiausias klaidas.
       Skaitytojus labai trikdo didelis prastų knygų srautas. Kalbu čia ne apie klasikinę grafomaniją, kalbu apie su literatūra nesusijusių žmonių parašytą lektūrą, išleistą jų pačių arba geradarių lėšomis. Atrodo tos knygos įvairiai – yra mėgėjiškai išleistų, yra ir gražiai išspausdintų. Jų kūrėjai dažnai rimti, nelengvo gyvenimo žmonės, tą gyvenimą užsibrėžę įprasminti ar įamžinti literatūros žodžiu. Bet literatūra čia šmėsteli labai retai. Tokių raštų autoriai kritiško vertinimo paprastai negirdi arba nepriima. Ekonomikos profesorius, kurio rankraščiai poezija nė nekvepia, oriai sako: betgi aš kalbu apie Tėvynės meilę, kalbu ne „bile kitoniškai“, pasisakau prieš jaunimo bėgimą iš Lietuvos, raginu mokytis, dirbti, dorai gyventi; skaitė draugai, giminaičiai, deklamavau vestuvėse – visi giria ir ploja.
       Tai – socialinis reiškinys. Nulemtas okupacijos, tremčių, cenzūros, aplinkybių sustabdytos saviugdos, paveiktas laisvėj atsivėrusių galimybių. „Dabar ir aš, dabar jau pasakysiu!“ Norėčiau suprasti tuos žmones, sakyti, kad jie beveik nekalti. Beveik, nes mūsų literatūros visumos vaizdą abėcėlinis mėgėjiškumas vis dėlto aptaško. Sujaukia paprastų skaitytojų sąmonę ir vertybių pajautimą. Sudrumsčia net ir profesionalo savivoką: aš bent rašyti išmokęs, tai jau tikrai išleis… Vienas šio sąmyšio ženklų būtų prozininkai, panūdę prabilti eilėmis. Įmanoma, kodėl gi ne, jei savy nuslopini nepatogią abejonę „ar turiu poeto talentą“.
       Nežinau, ką daryti su naiviu, bet piktu ir kartais gniuždančiu klausimu: per amžius tiek yra parašyta geros literatūros – skaitom, domimės, analizuojam, apibrėžiame vertybes; regis, nejau sunku būtų palyginti savo žodžių taką su jau nueitais gražiais keliais ir takeliais. Kas užgožia šitą palyginimą? Turbūt „Aš“.
       Užtrukau nusivylimų nuošalėj. Taigi tik paminėsiu knygas, kurias skaičiau kaip literatūrą, plukdžiusią mintis į bendresnius apmąstymus ir žadinusią asmeniškus potyrius. Tai K. Vasiliausko laiškai knygoje „Iki švytėjimo“ (stulbinantis motyvas laiškuose iš lagerio: čia yra visos sąlygos žmogiškumui atsiskleisti), išraiškinga mentaliteto ir kalbos orkestruotė M. Ivaškevičiaus pjesėje „Madagaskaras“ (kartu su R. Tuminu jis gal nuskaidrins niaurų mūsų žiūrėjimą į praeitį), socialines permainas lydinčio netikrumo atvaizdas M. Martinaičio knygoje „K. B. įtariamas“ (rimtos intencijos čia supintos su nuotaikinga „kriminaline poezija“), meno ir menininkų poetinė reabilitacija L. Gutausko knygoje „In fine“ (ji parodo, kaip svarbu šiam rašytojui mintyse nuolat bendrauti su kūrybos žmonėmis, kaip tai dosnu ir tikra), šviesos grąžinimas S. Nėries literatūrinio palikimo refleksijai (V. Daujotytės monografija).
       Redaktoriaus darbo pobūdis, dalyvavimas literatūros vakaruose, pokalbiuose gausina „privalomai“ perskaitytų knygų kiekį ir atima laiką norimoms knygoms skaityti. Žiūrėdamas į išleistų knygų sąrašą, graužiuosi, kad nedaug esu paskaitęs „neprivalomai“.
       2. Neketinu vaidinti, kad daug išmanau apie prozos žanrus. Prisipažinta kompetencijos stoka savaip išlaisvina. Klasikinis žanrų (taigi ir romano) supratimas man ne tik mielas, bet ir teoriškai atrodo svarbus, taikytinas. Stalas: aha, tai keturios kojos, ant jų tvirta lenta. Ant stalo romanas: aha, jame bus kas nors papasakota nuo a iki z. „Kas nors“ gali būti žmogaus likimas, idėjos ar gyvenimo linija, reiškinio (situacijos) plėtotė, kartais tam pakanka vienos dienos nuo ryto iki vakaro.
       Žanras apriboja. Apsiribojimas yra akumuliuojantis.
       S. Parulskio „Trys sekundės dangaus“ yra romanas. Jo „Doriforė“ (A. Bučys pakėlė mestą ietį, taigi priėmė iššūkį) – kitokio žanro tekstų prifarširuotas romanas. Teiginius apie žanrą reikia sakyti ramiai. Jie nėra svarbiausias vertinimas. „Doriforėje“ esama intensyvios kalbos, įspūdingų gaivalo ir išminties lydinių, puikių epizodų, sąlygiškumo skrydžių. Tačiau šis kūrinys nėra taip suveržtas kaip S. Parulskio eilėraščiai. „Skeveldrinis“ pobūdis, konjunktūros kvepalai (šiuo atveju nesitikėti) romano nepagerina. Jį recenzavusi E. Bukelienė, lipindama intelektualiausio romano ženklą, galėjo prisiminti bent V. Mykolaitį-Putiną. Paikindami dar galinčius augti geresnės literatūros neparūpinsime.
       Kiti rimtos kalbos verti romanai (iš skaitytų) – J. Kunčino „Pjūti fjūūt! arba Netiesų dvaras“, P. Dirgėlos „Alibi knygos“, R. Šerelytės „Vardas tamsoje“. Labai gaila J. Kunčino, – paskutiniame romane jis ėjo nauju keliu ir su didele kūrybine įtampa. Kol kas negaila P. Dirgėlos – viliuosi, jog kada nors bus pamatyta, kad „Karalystė“ Europos kontekste yra unikali. Apmaudu, kad prozos vertintojai nepastebi V. Janavičiaus knygos (Lietuvoje jo kūryba – naujiena).
       3. Pritariu tezinei klausimo daliai. Kur pasislepia lyrika? Ten, už klausime paminėtos kalbėsenos. Ir (bent kol kas) dėl to neverta nerimauti. Skaitant G. Grajausko „Naujausių laikų istoriją“ derėtų net pasidžiaugti. Žemiškumų ir konkretybių pertekliaus lietuvių lyrikos lobyne nėra. Kodėl slepiasi? Gal tai natūralaus atsinaujinimo proceso empirinis tarpsnis. Ir dar. Grynosios lyrikos kalba, išvydusi save kompiuterio ekrane (sakau tiesiogiai ir metaforiškai), susidrovi. Nieko, praeis. Be to, parašys ką nors nauja, pavyzdžiui, J. Strielkūnas, D. Kajokas, A. Bernotas, Just. Marcinkevičius...
       Kas atsinaujino? M. Martinaitis. Kitimų matyti D. Čepauskaitės, G. Bleizgio rinkiniuose. Man pernykštis atradimas yra E. Karnauskaitė („Iš smilčių“). Stiprias knygas išleido K. Platelis, H. A. Čigriejus, A. Balbierius. Geras ir D. Petrošiaus debiutas.
       4. Eseistiką perskaitau spaudoje. Ten jos vieta, dažniausiai pakankama. Malonu skaityti.
       Bet darosi šiek tiek nemalonu, kad mūsų dabartinė eseistika, gražiai ūgtelėjusi, pradėjo gėrėtis savimi, sustojo. Kritika šitam pasigėrėjimui patarnauja.
       Bėdos bent dvi. Ėjimas pažeme. Ir nereikšmingos gražbylystės.
       Aukščiau kartais „patraukia“ S. Parulskis ir S. Geda – perskaitęs visą puslapį jo kasdieninių dienoraščių „Šiaurės Atėnuose“, vis randi kokį vieną kitą žybtelėjimą. Konceptualios visuomeninės įžvalgos šukę.
       Plėtotės kryptis? Nuodugniai kalbėti apie šiandieninio gyvenimo svarbiausius reiškinius (kaip įspūdingą pavyzdį nurodyčiau M. Martinaičio tekstą „Elitas ir uniforminė kultūra“, išspausdintą pernykščio „Nemuno“ paskutiniame numeryje ir prasmegusį švenčių klegesy). Empirikos paveikslėliai gali likti toms ir tiems, kurie nepajėgia nardyti esmių upėje.
       Reikėtų gal išskirti eseistiką, kalbančią apie kultūrą, meno reiškinius. Šiame „vidaus kambarėlyje“ literatūros žmogui yra jauku. Eseistika su intelektu, subtilumais, išmintingom graudokom šypsenom – tarsi gera kava su cukrum.
       5. Autentika brangsta ir vis dar yra trokštama. Duok tikra, užuot paistęs!
       Biografinis ir autobiografinis tikrumas (jis, beje, atsiveria visuose žanruose) vertintinas kaip laisvės dovana: anais laikais jis būdavo dozuotas, pridengtas, imituotas (padangstymų, tiesą sakant, tebėra ir bus, bet jau ne dėl kontrolės). Autentiški paliudijimai (ką tu vienas žinai) turi išliekamosios vertės, atsivėrimų žavesio, intymumo (gyvenime tai deficitas). Tai – paironizuokime – kapitalistinės literatūros realija: autentika juk nuosavybė.
       Labai patiko R. Šavelio knyga apie P. Širvį („Geriu žalią tylą“). R. Šavelis idealiai apsiriboja – remiasi tik savuoju bendravimu su poetu. Ir to pakanka, kad P. Širvio asmenybė iškiltų. Pasakoja natūralia, tekančia, gražia kalba. Nesmagias tiesas pasako korektiškai. Kyla įspūdis, kad šitą knygą jam būtinai reikėjo parašyti. P. Širvys R. Šavelio vestuvėse – šie puslapiai vieni gražiausių pernykštėje literatūroje.
       Liko atminty R. Vanago pasakojimai apie anykštėnus ir V. Landsbergio Kačerginės paveikslėliai.
       Turiu šiek tiek vilties, kad biografiniai pasakojimai apie patogias ir nepatogias asmenybes subalansuos požiūrį į pasibaigusį XX amžių ir jame gyvenusius žmones. Nauji politikai, vertindami praeitį, kartais šneka tokius niekus, kad klausimas „tai kaip ta tauta staiga prisikėlė?“ juos turėtų pribaigti. Betgi nepribaigs.


 

 

       AUDINGA PELURITYTĖ

       1, 6. Jeigu visos pernai išėjusios knygos būtų pasirodžiusios vienu metu, būtų nelengva išsirinkti, tačiau jos visos juda nenumatytomis laiko trajektorijomis, todėl renkuosi, ką leidžia rinktis knygynas. Vis dėlto visko perskaityti nesitikiu, tik mėginu susiorientuoti. Nors knygų – jūros, pasirinkimo galimybės, deja, yra ribotos; atrodo, kad, ko gero, mes skaitome vien vilnietišką produkciją. Kauno knygos, vadinasi, ir Klaipėdos, ir Šiaulių, mus pasiekia atsitiktinai, dovanėlių arba dalykinių siuntinukų pavidalu. Galbūt ir Vilniaus knygos tik labai ribotai pasiekia kitus miestus bei Lietuvos provinciją. Ir tikriausiai tai – tik didelės problemos viršūnė. Literatūrai būtinas natūralios komunikacijos laukas. Kas tik gyvas, ir jau kiek prakutęs, stengiasi savo knygeles publikuoti sostinėje, tačiau kitų regionų kultūros gyvybė dėl to tik silpnėja. Užuot kartais kaltinę literatūros spaudą bei kritikus, turėtume susirūpinti jos vadyba bei leidyklų rinkodara. Aukos ir pasiaukojimo sindromas, kuris kankina literatūrologus jau antrą dešimtmetį, kiek sumažėtų tinkamai sutvarkius kai kuriuos ekonominius spaudos platinimo mechanizmus.
       Vis dėlto 2004-aisiais literatūrai būta palankių gerų naujienų. Debiutavo keletas įdomių poetų ir prozininkų: D. Petrošius, E. Striogaitė, S. Kondratavičius, A. Fomina. Prozininkė J. Ivanauskaitė išleido poezijos knygą, regis, ir B. Jonuškaitė (neteko vartyti). R. Šerelytė, vis atkakliau skaitanti eilėraščius Rašytojų sąjungos klube, taip pat leidžia tikėtis eilėraščių rinkinio. Beje, J. Ivanauskaitės eilėraščių knyga visais atžvilgiais buvo netikėta. Net tik minimalistine, meditacine eilėraščių struktūra, bet ir žodžio koncentracija. B. Jonuškaitė ir R. Šerelytė, rašančios iš esmės poetinę prozą, žanrų ribas peržengia labiau prognozuojamais žingsniais, tačiau J. Ivanauskaitės eilėraščiuose taupus žodis bei vaizdo plastika ypač paveikūs. Trikdė nebent keisti rytietiški terminai, kurie ausyse ūžė lyg paslaptingi mantrų garsai. Bet kadangi mano tikrovėje nefunkcionuoja kai kurie šių terminų, kodėl turėčiau tikėti magiška jų galia? Patiko eilėraštis „Viskas jau išbandyta...“: „Viskas jau išbandyta / daugiau nebeturiu / ką patirti / šešių pasaulių valdove / Laiko viešpatie / leisk man išnykti“. Patiko įtaigumu, kurį sukūrė religinė nuotaika, ir tuo, kad padaryta beveik viskas, kad patikėčiau jo turiniu, nors ir nepatikėjau. Religinės patirties tapimas estetiniu potyriu lieka netikėtas.
       Nustebino, nors ir nebe pirmą kartą, M. Ivaškevičiaus „Madagaskaras“. Nepamenu, kada skaitydama dramos veikalą būčiau pamiršusi „žalią“, į vaidmenis dar neįkūnytą jos formą, ir taip lengvai įsivaizduočiau veiksmą. Mielai skaityčiau ir dar.
       Naujų įspūdžių sukėlė L. Gutausko „In fine“, M. Martinaičio „K. B. įtariamas“, D. Čepauskaitės „Nereikia tikriausiai būtina“, V. V. Landsbergio „Lunatikų dainos“. Tai, ko tikėjausi ar galėjau numanyti, radau K. Platelio „Palimpsestuose“ ir D. Zelčiūtės „Atgal į vandenį“. D. Zelčiūtės „Lapkričio pratimėliai“ (2003) buvo kur kas netikėtesni, nors gal netikėtumas ir neturi būti svarbiausias kūrybos tikslas.
       Džiaugiuosi Lietuvos rašytojų sąjungos išleista S. T. Kondroto apsakymų knyga „Meilė pagal Juozapą“, kuri vėl leido pajusti geros prozos skonį.
       2. Geros kūrybos vertę tikrina laikas, tačiau mūsų pastangos ką nors vertinti nėra visai beprasmiškos, jeigu leidžia pasitikrinti orientyrus ir nuostatas. Polemika lietuvių literatūrinėje spaudoje būtų labai reikalinga, bet A. Bučio, A. Jurgutienės, J. Baranovos bei V. Kukulo apsikeitimas skirtingomis nuomonėmis iš tiesų nėra tikra polemika, nes jie visi vadovaujasi skirtingais kriterijais. Azarto kupinas A. Bučio atsiliepimas manęs, deja, „nepagauna“ dėl vienos svarbios priežasties – jis pernelyg ištęstas ir stokoja pagrįstų argumentų. Nuomonę „patinka-nepatinka“ išsakyti galima buvo ir trumpiau, visa kita reikalauja motyvacijos. Tačiau apmąstymai apie lietuvių romano vertę apskritai varo neviltį, nes nuolat verčia pageidauti to, ko mūsų literatūrai iš esmės trūksta. O gal pageidaujame to, kas jai niekad nepriklausė? Tikriausiai šią stoką galima pavadinti pažadėto, bet taip ir nepradėto pasakojimo bei gražios lietuvių kalbos kompleksais. Įtariu, kad paprasčiausiai gerai papasakoti kokią nors istoriją lietuvių rašytojui neatrodo jo vertas uždavinys. Lietuvių autoriai verčiau griebiasi kokių nors gudrybių: veda patiklų skaitytoją asociacijų takais ir takeliais, dažnai pamesdami bendrą pasakojimo kryptį, arba pradeda taip mėgautis neišmatuojamomis lietuvių kalbos galimybėmis, kad lingvistinis eksperimentas tampa pagrindinis ir vienintelis kūrybinės ekstazės tikslas. Bet juk siužetas yra vienas įdomiausių pasaulio pažinimo būdų, tad kodėl ši pažinimo galimybė lietuvių literatūroje dažniausiai paliekama mėgėjams?
       Prieš porą metų su V. Gasiliūnu esame nutarę, kad tam, jog lietuvių proza atgytų, tereikėtų, remiantis klasikine romano struktūra, pasakoti modernias šiuolaikinio žmogaus istorijas (profesinė ir visokia kitokia konkurencija, skyrybos, antros ir trečios santuokos, planuoti ir neplanuoti vaikai ir pan.). Vis dar galėčiau pasirašyti po šia nuomone. Šiuolaikinis lietuvių romanas turėtų bent kažką byloti apie mano patirtį. Tačiau beveik nebyloja, todėl turiu skaityti prisiversdama. Iki šiol pasakojamos kaimiškos, bernelių nuo žagrės ir panašios istorijos arba pinamos neįtikimos pseudointelektualinės mistifikacijos. Lietuvių proza vis dar neišėjo iš kaimo, kurio jaunesnioji, juo labiau dabartinių vaikų karta nebepažįsta, o miesto žiburių horizonte vis dar nesimato. O gal į jį net nemėginama patekti? Atrodo, kad kaimą lietuvių prozinėje savimonėje laiko apsupęs kažkoks užkeiktas miškas, painios džiunglės, amžinoji pokario praeitis. Kartą iškėlęs koją iš trobelės, lietuvių prozos herojus visiems laikams atsiduria tarpinėje zonoje ir, užuot laimingai nugalėjęs slibiną ir laimėjęs pusę karalystės, tetrokšta susitikti su savo praeities vaiduokliais (vyresnioji karta), o traumuotą dabartį vis drąsiau kompensuoja erotinėmis fantazijomis apie pusę karalaitės (jaunesnioji karta).
       2004 m. romano žanro požiūriu neatsirado nieko naujo, kartojosi tos pačios problemos. Literatūros naujienas seka vienišiai ir akademiniai atsiskyrėliai, o savo atsiliepimus skelbia mažai kieno skaitomoje spaudoje, tad jei prie jų prisegtume grafą „visiškai slaptai“, tai būtų teisybė. Regis, literatūros pasaulis tampa vis labiau paralelus realiam, tad net ir geriausių norų turėdami literatai nepajėgia šių dviejų nesusisiekiančių realybių suartinti. Išimtys labai retos. Vienintelis lietuvių romanui derantis kriterijus, vis dar žymintis teksto kokybę, yra lietuviams būdinga poetinė proza, kurios gražių apraiškų dar galime rasti. Grįždama prie S. T. Kondroto, galėčiau pasakyti, kad „Žalčio žvilgsnis“ estetiniu požiūriu yra bene geriausiai pavykusio lietuvių romano išsilaisvinimo iš poetinės prozos pavyzdys. Arba nedėsningas nuokrypis. Čia jau iš kurios pusės pažiūrėsi. R. Šerelytės praėjusiais metais išleistas detektyvas „Vardas tamsoje“ vis dar yra labai poetiškas. Gerų prozos pamokų mums yra davę rašytojai I. Meras bei G. Kanovičius, bet ar mes laikome juos lietuvių literatūros kūrėjais ne tik retoriškai? Būtų geriau, jei laikytume. Iš 2004 m. romanų negalėčiau išskirti lyderio, gal netikėtesnis pasirodė tik H. Kunčiaus „Gaidžių milžinkapis“.
       3. Būtent poezijos daiktiškėjimas ir buitiškėjimas šiuolaikinėje lietuvių literatūroje man labai patinka. Pradedant M. Martinaičiu, L. Gutausku, N. Miliauskaite, o baigiant... Ir tai nesibaigia. Regis, iš romantinio patoso akligatvio lietuvių poezija rado išeitį. Prasiplėtė pasaulio suvokimas, paįvairėjo poetikos registras. Jaunųjų knygose daugybė perspektyvų – vienoks R. Kmita, kitoks R. Stankevičius, bet jie įdomūs būdami skirtingi. Pernykštėse poetų knygose ši tendencija dominuoja – ypač D. Zelčiūtės ir K. Platelio rinkiniuose, bet tai netrikdo, atvirkščiai, leidžia pasitikėti. Egzaltuota jausmų kalba yra nuvarginusi lietuvių poeziją. Niekaip nesutikčiau, kad lyrika slepiasi. Lyrika pradeda eksploatuoti prozos žanrą, įvaldo pasakojimą ir kalba mums apie tai, ko lietuvių proza, net ir labai lyriška, vis dar neįstengia pasakyti.
       4. Esė – labai perspektyvus lietuvių literatūros žanras, nes mūsų rašytojas visada yra pasirengęs padaryti bet ką, padainuoti, pafilosofuoti, pasvajoti, kad tik nereikėtų ko nors pasakoti. Kita vertus, intelektualus santykis su pasauliu, virtęs estetiškai motyvuota vaizdų kalba A. Andriuškevičiaus rinktinėje „Rašymas dūmais“ gali būti vertintinas kaip tam tikras įveiktas etapas. Tačiau kadangi žanro požiūriu esė nėra labai apibrėžtas, todėl kokybiškai keistis turi neaprėpiamą daugybę galimybių. Vis dėlto iš visų šiam žanrui atstovaujančių knygų mieliausia pasirodė G. Radvilavičiūtės „Suplanuotos akimirkos“. Ir greičiausiai dėl kur kas mažiau afišuojamo subjektyvumo, kuriuo A. Andriuškevičius net mėgaujasi. G. Radvilavičiūtės „aš“ nusėda į pamatines teksto struktūras, tampa principu, bet ne objektu. Galbūt todėl jos tekstai atrodo švariau sužaisti pagal modernaus esė žanro taisykles.
       5. Šiuo metu memuarinė literatūra, ypač pokarį bei sovietmetį aprašantys tekstai, dažniausiai kliaunasi vien faktų istorija, kuri, perfiltruota per individo pasaulėjautą, patiria įvairiausių iškraipymų. Jei kas ir turi vilties, kad šios istorijos bus klasifikuojamos ir kaupiamos, nenoriu jos atimti, bet nėra joks nuopelnas rašyti literatūrą dūlantiems archyvams. Kas juos iškels į dienos šviesą? Juk visi turi savo gyvenimus, kurie laikui bėgant taip pat virsta istorijomis. Visų žmogiškųjų dramų nei išvardysi, nei suskaičiuosi, nebent kas nors sugebėtų šitoms istorijoms suteikti universalų lygmenį bei estetinę motyvaciją. Ypač ši motyvacija aktuali, kai kalbama apie meno žmones. Knyga apie S. Krasauską atitinka tokius pageidavimus.


 

 

       SIGITAS GEDA

       „Metų“ klausimai užklupo mane jau po knygų mugės, vasario viduryje. Laiko pamąstymams malonus klausėjas irgi skyrė ganėtinai – iki kovo vidurio, pats mėnraštis su vienokiais ar kitokiais atsakymais pasirodys gražų pavasarį… Rašau tuos žodžius su visais apgailestavimais, pirmiausia, žinoma, tuos gailesčius taikau, kreipiu į save patį – 2005-ųjų leidiniai (dėl minėtosios mugės) spėjo užgriūti mane, nustumdami pernykštę „produkciją“, užguldami ją, slėgdami nauju svoriu. Pavyzdžiui, beveik nieko negaliu pasakyti apie J. Apučio (bibliografijoje pagal abėcėlę jo pavardė pačioje pradžioje) „Noveles“. Iš paties autoriaus teko išgirsti, jog tai knyga, sudaryta iš jo ankstesnių kūrinių, skirta mokykloms. Ją užstojo mugės dienomis gauta dovanų storulė rinktinė „Vieškelyje džipai“ (512 puslapių). Juozas ir savo prierašuose, ir kalbomis skatina skaityti ją „visą“, t. y. ir senas, ir naujas noveles, nes senose, t. y. anksčiau rašytose, esama įvairių intarpų bei papildų. Kai kurias – ne tik skaityti, bet ir lyginti anuosius tekstus su dabartiniais. Beveik laikiausi „instrukcijos“, tai atėmė daug laiko, bet patyriau ir gražaus ar smagaus džiaugsmo. Literatūroje kaip ir gyvenime: jeigu ilgai nesirodai, tai ilgainiui, o gal ir labai greitai esi žmogus „nurašomas“, t. y. priskiriamas kažin kokiems mistiniams laikams. Ir dar bent jau trys knygos užmetė savo „tinklą“ ant 2004-ųjų rašmenų. Tai (pagal tą pačią abėcėlę) R. Granausko „Kenotafas“, A. Marčėno „Pasauliai“, S. Parulskio „Doriforė“.
       Mano atmintyje dar knibždėjo kitų S. Parulskio knygų kipšiukai: ir bibliografijoje minima poezijos rinktinė „Marmurinis šuo“, išėjusi 2004-aisiais, ir bene 2002 m. išleistas esė rinkinys „Nuogi drabužiai“. Pridurčiau dar A. Andriuškevičiaus esė rinktinę „Rašymas dūmais“ ir G. Radvilavičiūtės „Suplanuotas akimirkas“…
       Didžiąją eseistikos dalį skaičiau savaitraščiuos, tebesižaviu ir – neturiu jokių priekaištų. Tarp jos įterpčiau ir L. Tapino prisiminimų knygą „Prarasto laiko nebūna“, sulaukusią papildomos laidos. Kaltas esmi: tikriausiai dėl to, kad joje rašoma apie žmones, su kuriais teko beveik sykiu ar vienais kitais metais prasilenkiant susitikti tame pačiame universitete. Mūsų jaunystės beveik anekdotinis pasakojimas apie vieną „klasiką“, neva tas, vos nusipirkęs laikraštį, ieško savo pavardės, pasirodo ne toks juokingas. Man buvo įdomu, kaip „anuos laikus“ matė ir mato kitas žmogus. Dėl tos, o ir dar daugelio priežasčių itin gerai vertinčiau beveik visas prisiminimų knygas (net ir tas, kurių neturiu…). Andai esu išgyręs P. Palilionio knygą „Svajojęs gražų gyvenimą“ (apmatai Juozo Grušo portretui), mat radau čia labai daug žinių apie laikmetį (kai kas peikia tą žodį), paskambinau ir pasakiau, jog „privertei mane pergalvoti daugybę detalių, įvykių, situacijų, sugrįžti atgal kokia 40 metų…“
       Laiškai, dienoraščiai, prisiminimai, – jeigu ir ne visa tiesa, tai bent jos dalis didžiulei laiko mozaikai. Paliudijimai, medžiaga gilesniam istorijos supratimui. Žodžiu, vanduo iš atminties šulinio.
       Čia gal ir būtų proga apibendrinti: kūriniai, kur tikrovė konstruojama, gal jau kiek pabodę, gal jų pernelyg daug išversta iš kitų kalbų. Žmonės norėtų savos realybės atspindžio. Kitaip sakant, kas gi čia dėjosi per paskutinius penkiasdešimt metų. F. Dostojevskio žodžiais, „perprasti gyvenimo mįslę“ (iš knygos „Užrašai iš mirusiųjų namų“).
       Turiu prisipažinti, kad beveik neįstengiu skaityti komercinės ar su komerciniu prieskoniu – tegu ir neblogos – literatūros, nors suprantu (o ir pats kartais norėčiau parašyti knygą, kuri „duotų pelno“) „Erškėčių paukščių“ autorę. Ji pati, šmėstelėjusi vilniškėje knygų mugėje, sakėsi nei šio romano, nei serialo pagal romaną nevertinanti, parašiusi daug geresnių…
       Smagiai perskaičiau T. Četrausko romaną „Tarsi gyventa“ ir jau amžinatilsį J. Kunčino „Pjūti fjūūt! arba Netiesų dvaras“. Ko bijau? Tikriausiai mano padidintas dėmesys ar domesys šiems autoriams turi tą pačią priežastį: žmogus pasiduodi smalsumui, autoriai savi, nugyventi metai – tie patys… Maždaug:
       – Na, na pažiūrėsim, ką tu čia pamelavai…
       Ir skaitytojo, ir rašytojo akiratis, mano galva, ribotas. Dažnai mums arčiau tai, kas sukurta mūsų pačių generacijos, prieš tai ėjusios vienos kitos kartos, na dar poros po to… Dar viena bėda. Regis, M. Martinaitis pirmas prabilo, kad rašytojai knygas skaito savaip, t. y. tiria, šniukštinėja, ieško, prie ko prikibti. Mūsų patiriamas skaitymo džiaugsmas ar malonumas yra kitoks. Ranką prie širdies pridėjęs rašytojas dar turėtų prisipažinti, jog labai gerą kūrinį, naują, atradimų pilną eilėraštį ar eilėraščių rinkinį skaitant nesvetimas ir pobjauris pavydo jausmas. Nesu visiškai laisvas nuo šio jausmo. Paguoda ta, kad ir ne vienas mano kolega prisipažino išgyvenęs kažką panašaus.
       Manau, jog tokio jausmo neturi tikrieji literatūros tyrinėtojai, dėstytojai ar profesoriai, perpratę naujausius metodus. Geresnis ar blogesnis metodas – vis vien įduoda žmogui į rankas šiokį tokį „matą“. Kolegų rašymas yra spontaniškas, nenuoseklus, to rašymo privalumai – tikra ar tariama „tiesa“. Galbūt ji turi vertės tada, jeigu sutampa su kitų pastebėjimais, rimtomis įžvalgomis. Vėlgi: kiti bodisi ir tais metodais, ir visomis universitetinėmis įžvalgomis, o mažiausiai reikėtų tikėti komplimentais ar kai kurių leidėjų vertinimais. Bėda, kad nuo savo laiko ydų, mugių, leidėjų, vertėjų reklamos etc. retam pavyksta pasprukti.
       Studijuodamas viena akimi prozos, dramaturgijos (vos vienas M. Ivaškevičiaus „Madagaskaras“!), poezijos sąrašą, bijau nieko naujo nepasakysiąs apie autorius, kurie yra sulaukę rimtų studijų, įvairiapusio įvertinimo (P. Dirgėla, J. Ivanauskaitė, J. Mikelinskas, L. Gutauskas, S. Jonauskas, A. Puišytė). Džiaugiuosi, kad kažin kokiu būdu prie lietuvių literatūros medžio vis labiau prilimpa svetur gyvenantys G. Kanovičius ir I. Meras (kaip kad neseniai visai iš naujo atradome S. T. Kondrotą).
       Ranka nekyla, kaip sakoma, girti ar peikti tų, kurių neperskaičiau, kaži koks nelabai doras nutylėjimas būtų, jeigu neprisipažinčiau, jog man įstrigo ir D. Petrošiaus „iš tvermės D“ (pirmoji eilių knyga), ir D. Zelčiūtės „Atgal į vandenį“, ir J. Jackevičiaus „Ugnies šešėliai“ (vasario mugėje jau pristatinėjome jo rinktinę lietuvių ir anglų kalba „Geltonas vabzdys“).
       P. S. Galop prisiminiau, jog iš pat pradžių buvo klausiama apie naujojo lietuvių romano vertę, apie patį romaną kaip žanrą, apie „žemėjančią poezijos kalbėseną“. Man atrodo, kad talentingiausieji tik jiems žinomu būdu, kiekvienas savaip „išsisuka“ šiose situacijose. Svarbiausia, kad laimi beveik nepagaunama savastis, lakioji kūrybos substancija, sučiuptos ir užfiksuotos akimirkos, tiesa kaip liūdnas ir trapus žmogaus gyvenimas.


 

 

       LORETA JAKONYTĖ

       „Metų“ redakcijos pasiūlyti 2004-ųjų knygų aptarimo orientyrai liudija, kad pernykštis literatūros procesas buvo itin daugiabalsis: polemiką įskėlę romanai, gana gausi poezija, kelios esė rinktinės, sutirštėjusi memuaristika, stiprus dramos kūrinys. Kadangi literatūra radikaliai nesikeičia kalendorinių metų ritmu, o veikiau lėtai tempia bent kelerių metų tendencijų šleifą, „laiko riboženklių“ atpažinimas iš vienerių metų produkcijos yra labai reliatyvus (kaip ir iliuziška viltis kasmet sulaukti itin literatūriškai brandžių kūrinių). Vertinimo akcentus dažniausiai lemia subjektyvus skaitymo malonumas.
       1. Kelių šimtų pernykščių knygų sraute lengva pasiduoti jau pažįstamų, ankstesniais kūriniais sudominusių autorių pavardžių įtaigai – jų knygos pirmiausia ir atsiverčiamos. Antai intrigavo po didelės pertraukos pluoštą naujų tekstų publikavę S. T. Kondrotas (novelių rinkinys „Meilė pagal Juozapą“) ir I. Meras (apsakymų knyga „Stotelė vidukelėj“), tačiau jiedu, tegu ir meistriškai teberašydami įprasta savo stilistika, didesnės skaitymo nuostabos nesukėlė. Kur kas daugiau mėgavimosi kūrybiškais naujų literatūros plotų, kalbėsenos intonacijų ieškojimais suteikia M. Ivaškevičiaus pjesė „Madagaskaras“. Ši knyga 2004-aisiais buvo viena įdomiausių, galbūt jau laikytina jei ne lietuvių dramos riboženkliu, tai bent posūkio signalu. M. Ivaškevičius nebijo pasirinkti problemiškų mūsų kultūros istorijos tarpsnių, tautos ir valstybės gyvenimo epizodų ir pajėgia gana originaliai juos perinterpretuoti literatūriniu tekstu, „užkabinti“ gilesnių dalykų ir tuo pat metu nenugrimzti į sunkiasvorę retoriką. Panašiai pastangomis įveikti savo paties kūrybinio braižo inerciją intriguoja naujausias M. Martinaičio eilėraščių rinkinys „K. B. įtariamas“. Kitų autorių sužadinti stiprios literatūros lūkesčiai lieka apvilti. Skaitant ima atrodyti, jog naujausiuose grožiniuose tekstuose susidomėta temomis ir idėjomis, jau iškalbėtomis (netgi tų pačių autorių) kitais diskursais – teoriniu, eseistiniu ar publicistiniu. Pavyzdžiui, itin padažnėjo rašytojo profesijos, rašymo, leidybos peripetijų motyvų. Ar daug smalsumo gali sužadinti įrašas poezijos knygoje, kad „istorijos nėra. Yra tik istorijos“ (G. Grajausko „Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems“)? Tai nekeltų nuobodulio, jei greta išrašytų dalykų atsirastų papildančių ar priešingų teiginių.
       2. Ir literatūrinė vertė, ir žanro kriterijai – kintantys dydžiai. Ypač žanro samprata yra antrinė klasifikacinė kategorija, kuri lemia auditorijos lūkesčius, tačiau nėra griežta ir privaloma rašytojams. Tekstų, pateikiamų su romano etikete, neatitikimas tam tikru laikotarpiu nusistovėjusiems kriterijams neatrodo išskirtinė literatūros bėda (juolab kad žanrų apibrėžtys yra nuolatinių diskusijų objektas). Kai kurie romanai, kone „tobulai“ atitinkantys žanro kanoną, turi nemažiau literatūrinių seklumų (pradedant schemiškais sentimentaliais ar nuotykiniais popliteratūros romanais, baigiant įprastais realistiniais psichologiniais pasakojimais, – o tokių pakanka tarp kelių dešimčių pernykščių knygų, pavyzdžiui, lėkštai iliustratyvus V. Bubnio „Tas ryto laukimas“, tradicinis E. Liegutės „Baltoji moteris“, J. Šikšnelio duobėtas, nors vietomis įtaigus, „apribų romanas“ „Apšlakstytas isopu“). Didesnė bėda yra literatūrinio žodžio kokybės, motyvuotos struktūros, originalesnio ir nuoseklesnio pasaulėvaizdžio, kūrybingesnio santykio su kalba stygius. Antai skaitant labiausiai kritikos linksniuotus romanus (S. Parulskio „Doriforę“, R. Šerelytės „Vardą tamsoje“) neapleidžia pastarųjų „darymo“, skubos pojūtis, autoriaus koncepcijos (net jei tai būtų visiška žanrinio kanono priešybė) trūkumas. Dangstymasis neapibrėžtumą įteisinančiomis postmodernistinio romano teorijomis ar anotacijomis apie euroromaną menkai gelbsti siekiant išlaikyti skaitytojo dėmesį. Dalis šių knygų įdomios kaip naratyvo eksperimentai, netikėtos intertekstinių sąsajų sampynos, žaisminga kultūros figūrų dėlionė, kaip humanistinės pasaulėžiūros ir „politinio korektiškumo“ nuostatų provokacijos (pvz., H. Kunčiaus „Gaidžių milžinkapis“), vitališkas vaizduotės demonstravimas (J. Skablauskaitės „Septyniadangė erdvė“), tačiau puikūs atskiri fragmentai taip ir lieka pabiri, nesuauga į kūrinį (o kur dar nereikalingų žodžių svoris…).
       3. Praėjusių metų poezijoje galima išgirsti „gaivesnių“ eilučių, aptikti netikėtų metaforos blyksnių, tačiau sunku įvardyti eilėraščių knygą, išsiskiriančią ryškiu nauju balsu. Greičiau priešingai, pernykštė poezija atrodo stipriausia kaip tik tradicinėmis intonacijomis, įprastomis autoriams temomis ir poetika – tai K. Platelio „Palimpsestai“, po dešimtmečio pertraukos eilėraščius išleidusio H. A. Čigriejaus „Vieversiui ir kraujažolei“, iš dalies A. Balbieriaus „Strazdo anatomija“; įdomus L. Gutausko sumanymas išleisti epitafijos žanro sutelktinę „In fine“. Vyraujanti kasdienės konkretikos, buitinės ironijos kalbėsena nekliudo geriausių eilėraščių išgaubti iki universalesnių matmenų (pvz., D. Čepauskaitės rinkinyje „Nereikia tikriausiai būtina“). Kita vertus, tokio tipo poezija taip pat jau turi tam tikrą suformavusi branduolį ir ima kartotis. Antai literatūriškai „tvarkingas“, parašytas gerai išmanant amatą, bet tą patį varijuojantis G. Grajausko rinkinys nedaro tokio stipraus įspūdžio kaip jo ankstesnės knygos.
       4. Esė branda ir reikšmė literatūriniame procese buvo akivaizdžios jau kelerius pastaruosius metus, kai periodikoje pasirodė didžiuma 2004 m. atskiromis knygomis išleistų tekstų. Rinktinės tik dar kartą sutelkčiau paliudijo žanro plėtotę, palyginti įvairią retoriką: G. Radvilavičiūtės „Suplanuotų akimirkų“ (savi)ironiškos moterys, A. Andriuškevičiaus estetizuotos patirtys ir įsižiūrėjimai į kultūrą knygoje „Rašymas dūmais“, G. Adomaitytės „lyriškai išpažintinis“ „Šokis ant stalo“. Viena iš tolesnio esė gyvybingumo gijų galėtų būti intensyvesnės pastangos įveikti egocentrizmo trauką, analitiškesni, intelektualesni nūdienos žmogaus egzistencijos apmąstymai, jaučiant ne tik savo , bet ir daugiau bei įvairesnių kitų. Šitai ypač pageidautina turint galvoje pernai spaudoje publikuotus tekstus: vien individualia patirtimi grįsta ir tik ją reflektuojanti eseistika jau ima kartotis, kasdienybę filtruojančios įžvalgos ima panašėti, niveliuojasi individualių eseistų požiūriai, temos, stilistika.
       5. Tarp 2004 m. išleistų knygų šviežiai atrodo memuaristika (prie klausime minėtųjų pridėčiau L. Tapino „Prarasto laiko nebūna“). Šio pobūdžio leidiniai intriguoja ne tik nauja faktografija, reikšmingų asmenybių biografijos ir veikimo kultūroje liudijimais, bet ir jų autorių laikysena, santykiu su pasakojama medžiaga, savo amžininkų, kartos ir gyvento laiko literatūrinio įvaizdžio kūrimu. Kadangi nemaža atsiminimų dalis susijusi su antrąja XX a. puse, išleistos knygos tampa dokumentine medžiaga analizuojant tai, kaip posovietinis žmogus peržiūri savo sovietinę patirtį (kartais nesusilaikydamas nuo mitologizuojančio žvilgsnio). Be to, pernykščiai leidiniai įdomūs ir specifiškesniu literatūriniu aspektu – kaip memuarinio pasakojimo strategijų, knygos sudarymo variacijos (individualūs ir kolektyviniai, tariamai objektyvūs ir atvirai subjektyvūs, monologiniai ir dialoginiai, beletrizuoti memuarai).
       6. Lietuvos literatūrinė spauda nėra tokia atidi, o kritikų ratas toks gausus, kad aprėptų visas išeinančias knygas – gal tik diferencijuotos skaitytojų grupės pajėgios pastebėti mėgstamų autorių ar žanrų literatūrines naujienas. Vis dėlto norėtųsi atkreipti dėmesį, jog pašnekesiuose apie naujausias knygas dažnai apeinama ne tik dalis regioninių leidinių, bet ir kitas svarbus literatūros sluoksnis – knygos, adresuotos jaunesnei auditorijai. O lietuvių vaikų literatūra pastaraisiais metais atrodo gerokai pagyvėjusi, pasižyminti temų, erdvėlaikio, veikėjų, stilistikos įvairove. 2004 m. gerus kūrinius vaikams išleido net keli populiarūs „suaugusiųjų“ literatūros autoriai: S. Geda, A. Marčėnas, B. Vilimaitė, J. Ivanauskaitė, V. V. Landsbergis.


 

 

       MARIJUS ŠIDLAUSKAS

       1. Kiekviena iš naujai pasirodančių knygų atsineša senąją, skaitytojui iš anksčiau žinomą autoriaus aurą. Apie debiutuojančius taip pat būname šį tą girdėję, skaitę (turiu galvoje literatūra besidominčius skaitytojus). Taigi kiekvienas turime ar bent nujaučiame tam tikras vertinimo koordinates, savitą „lūkesčių horizontą“, kaip pasakytų H. R. Jaussas. Kuo daugiau perskaitytų knygų sutampa su šio išankstinio horizonto linija, tuo daraisi išrankesnis, laukdamas „anomalijų“. Negalėčiau pasakyti, kad mano praėjusių metų skaitymo akiratį raižė kometos ir meteoritai, ir gal ne vien todėl, kad didžiuma bibliografiniame sąraše nurodytų knygų liko neperskaitytos. Skaitymo malonumai – saikingi, maždaug pasitvirtino nuojauta: to ir reikėjo laukti. Gal dėl to, kad skaitymo malonumus programiškai vėsino žiūrėjimo ir girdėjimo nemalonumai.
       Kelios tendencijos matosi plika akimi. Leidybos rinka vis labiau pakerta literatūros tapatybę, iškeldama vidutinių gabumų autorius. Vis dažniau ima nesutapti literatūrinis talentas ir įgyjamas kultūrinis autoritetas. Nacionalinė premija pamažėle virsta socialinio stimuliavimo-kompensavimo priemone, o ne tautą telkiančiu kultūriniu aktu. Nacionalinė žiniasklaida ir toliau apie kultūrą raportuoja valdiška greitakalbe, nors esama ir priešingų pastangų – visų pirma Lietuvos radijo „Klasikos“ programa. Pagirtino žiniasklaidos dalyvavimo literatūros procese pavyzdys – V. Gasiliūno radijo laida „Literatūros akiračiai“. Profesionali, išradinga ir sykiu nestandartinė, asmeniškai kuriama. Jos vedėjas – smalsus ir ištvermingas, moka prakalbinti nenuslopindamas pašnekovo, vienodai dėmesingas garbiam klasikui ir besiplunksnuojančiam maištininkui, spėja perskaityti „karščiausius“ tekstus, aplankyti knygų pristatymus, muges, konferencijas ir šitaip reflektuoti mūsų literatūros raidą ne prasčiau nei kolektyviniuose aptarimuose.
       2. Romano, kaip ir bet kurio žanro, kriterijai ką nors reiškia tik sutapę su talento ir asmenybės turiniu. Struktūrinis romano laisvumas nebūtų bėda, jeigu jis neišvirstų į būtiškąjį atsipalaidavimą, kai žaidimas virsta atsainiu žnaibymusi, o humoras – nelabai juokingas (H. Kunčius). Modernaus romano galimybės dėl sovietmečio traumų liko neišnaudotos, ir tegu jas bala, nes jų vaikydamiesi imame kompleksuoti. Postmodernios galimybės, kai jas ilgokai demonstruoji, taip pat gali pavirsti profesiniu kompleksu. Romanas, šiaip ar taip, socialiausias žanras, tačiau mūsiškiams romanistikos pirmeiviams, regis, rūpi ne rimta socialinė kritika, o pamesto savęs ieškojimas ar gaudynės. Talentingas poetas ir eseistas S. Parulskis „Doriforėje“ nori pergudrauti save kaip socialinę būtybę, ir tas ištęstas žaidimas baigiasi nerezultatyviomis lygiosiomis, nepaisant kelių literatūrinių lavonų. Potekstėse trokštama patirti gyvenimą kaip svarbų ir reikšmingą, o tekstas visomis keturiomis tam priešinasi, net pakoketuodamas (šiaip jau kritikai, jeigu jie ne S. Parulskio mylimo Literatūros instituto bendradarbiai, pradeda nuo teksto). Arba: tekste metafizinis nesusitaikymas su būtimi, potekstėje – fizinis nesusitvarkymas su buitimi, nors tu ką. Gyvenimas kaip organinių trąšų paieškos? Kodėl ne, entuziastų netrūko visais laikais. Bet kai tokia šūdranka tampa madinga literatūrine ideologija, besigiminiuojančia su viešojo gyvenimo kvapais bei vaizdais, norisi išeiti grynan oran ir skaityti ne naująjį lietuvių romaną, o tarkim, Sigito P. išverstą M. Gasparovo knygą apie antikos kultūrą.
       3. Iš poezijos knygų netikėta laikytina (įtariu, ir pačiam autoriui) M. Martinaičio „K. B. įtariamas“. Savita, asmeniška intencija išsiskiria L. Gutausko paskyrimai „In fine“ – gal bus tvirtesni už varį... Reikšminga S. Jonausko rinktinė „Žolės balsas“, pačiu pavadinimu permušanti ne vieną eiliuojantį triukšmadarį. Diogeniškai skvarbus, tuščiai nelojantis ir saikingai besikandžiojantis S. Parulskio „Marmurinis šuo“. Ramia branda gyvai alsuoja K. Platelio „Palimpsestai“. Dar vieną stiprią poezijos knygą (šalia vidutinio stiprumo romano) išleido G. Grajauskas. Joje nemaža šiurkštoko, „nukultūrinto“ savo tapatybės čiuopimo, naujojo socialumo įžvalgų ir, kaip visada, sveiko paironizavimo: „Jei jau kartą nesi geras žmogus, / tai gali būt mandagus kiek tik lenda“. Poetas moka tiesiog „nukosėti“ vaizdus iš natūros, ir še tau eilėraštis (pvz., „Bukinistas“), kurį gali skaityti ir kaip egzistencinę studiją, ir kaip socialinę kroniką – pagal savo susidėvėjimo laipsnį. Kaip save atrandanti autorė trečiąja knyga įsitvirtina D. Čepauskaitė, kritikų ne itin pastebima poetė iš Dievo dovanos. Eilėraščiai jai tiesiog atsitinka, tačiau ne liejasi, bet veržiasi, įveikdami juose pačiuose glūdintį pasipriešinimą ir, tarsi gėdydamiesi savo literatūriškumo, čaižo save žemojo stiliaus kirčiais, lipa ant nuospaudų šiurkščiu puantu. Sprangi patirties duonelė suraikoma tiksliomis metrinėmis porcijomis, ritmo ir rimo pojūtis „užvedantis“, stichiškas ir gilus. Girdisi geros eiliavimo mokyklos (nuo M. Cvetajevos iki A. A. Jonyno) aidai. Neigimo retorika – poetiškai vaisinga, kylanti ne iš pozos, bet iš lytimo gyvenimo nervo. Esama moteriško (bet ne feministinio) mazochizmo, bet jis kontroliuojamas ir gal vyriškesnis už intelekto ištiktų vyrų pozas.
       Kur ir kodėl ima slėptis lyrika? Nebedainingas, suplokštėjęs pasaulis (ir vidinis), plėšri naudos (o ne prasmės) civilizacija. Dėl to bandžiau moralizuoti 2004-ųjų „Poezijos pavasario“ almanache. Ačiū Dievui, dar ne visa muzikuojanti lyrika pasislėpė – skaitykite D. Čepauskaitę. D. Petrošius dar nemuzikuoja, bet pamuzikuos.
       4. Esė bumą, kaip teisingai L. Donskio laidoje sakė neįvertintas šio žanro kelių skynėjas R. Rastauskas, pirmiausia reikėtų sieti su atsivėrusiomis laisvosios spaudos galimybėmis, o ne su asmeniniu genialumu. Dėl agresyvokos ekspansijos pats žanras nekaltas, mes patys, nekritiškai aikčiodami, nesąmoningai (arba net labai sąmoningai) lengvinome laisvąsias raiškas ir diskursus. Išmokėme daug narcizų reikštis, bet ne reikšti. Sugurinome recenziją, aplamdėme šonus apsakymui, išstūmėme polemiką. O ir gyvieji klasikai, regis, dažniau šmaikštauja negu (esmingai) maištauja.
       5. Biografinės, memuarinės literatūros baruose išlieka pagunda balzamuotis, beatifikuotis. Žmogus, kuris asmeninius laiškus rašo per kalkę, truputį įtartinas. Šito, regis, nesuspėjo daryti L. Tapino „Prarasto laiko nebūna“ herojai A. Masionis, V. Marcinkevičius, B. Radzevičius, V. Kuzmickas, L. Jacinevičius, J. Kazlauskas. Gyva medžiaga parašysimai tragiškajai literatūros ir kultūros istorijai.
       6. Nepastebėtų knygų pastebimai daugėja. Jei gera, anksčiau ar vėliau vis tiek išnirs. Blogiau, kai pastebim, išgiriam, premijuojam, o nustebti nėra kam.

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 56 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 37 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 39 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 26 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 113 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1