Multithumb found errors on this page:

There was a problem loading image http://www.tekstai.lt/txt/images/stories/tautvyda.jpg
There was a problem loading image http://www.tekstai.lt/txt/images/stories/tautvyda.jpg


tautvyda.jpg


Vulkano išsiveržimas

Jei atvestum į šią ateljė tuos, kurie čia gyveno,
Nebetilptų, deja, nors suklotum tvarkingai kaip rąstus.
Čia jie kūrė, jei ne, gal net būtų sau pjovęsi veną,
Nors ilgai šito poelgio niekas netgi nesuprastų.

Nes kūryba tarytum ilgokai sau snaudęs vulkanas,
Teišvydęs peles ir jau tinklą nurezgusį vorą.
Nepriklauso nuo nieko, – nors piktintųs tuo Vatikanas, –
Nuo vedybų antrų ar nuo greit besikeičiančio oro.

Ir jis skuba atgaut apmaudžiai iššvaistytąjį laiką,
Metai slinko, o jis juos sugrūdo į buitį,
Štai net Kosmose buvo netinkamas niekam šuo Laika,
Tad kaip galima buvo vulkaną šitaip užguiti?

Taip užgrius jo emocijos prie jo prigludusį miestą,
Tartum siekiantį spenio mažylį, bet kam čia švepluoti.
Štai lava jūsų stalui, kad teptumėt ją tartum sviestą,
Kad surastų jus pozom tokiom, jei neradote luoto.

Kad jus rastų prie viešnamio taip, kaip surado Pompėjoj,
Nes heteros eiliavo ir pažibos buvo to meto,
O aš noriu, kad kuriančią rastų mane, jei suspėjo
Atsiritusi lava, o ne tą, kuri krioši ir kreta.

2005. III. 15
Krems


 

Atradimas

Pasirodė – tvarkaraščiai eismo staiga suklastoti,
Ir per ankšta man tapo erdvioj ateljė,
Kai širdis šokinėjo lyg vaisius ir veržės į stotį,
Nes į šventę kvietei pilyje Montpellier.

Sužėrėti jausmai ten turėjo tartum fejerverkai,
Man atrodė, jog laikas sustojo ir neis,
Nesimatė nė fachverkų, darančių tvarką,
Tartum biurgerių šonkaulių po lašiniais.

Kaip pasikeitė staigiai pasaulis negalint pakliūti
Ten, kur būti norėjau ir sveikint Tave,
Ir jaučiausi pakliuvus į pačią didžiausiąją liūtį,
Nors saulėta ėjau aš pėsčiųjų gatve.

Ką daryt, kad pasaulio lėktuvai taip pat sustreikavo?
Ką daryt, kad jau menėn svečius vadinai?
Ir atokaitoj gatvės kavinės ilgai gėriau kavą,
Nors aplink Montpellier sviro sniego kalnai.

Vieną mamą staiga pamačiau nuo Tavęs dar už mylių,
Ji naujagimį laikė, bešypsantį jai;
Supratau, kad labiausiai už viską mes kūdikius mylim
Ir pradėti norėtume juos vėl naujai.

2005. III. 18
Krems


 

Nakties televizorius

Mes abudu pabudome tuo pat metu.
Tik skirtingos valstybės tai buvo ir lovos.
Sapnavau, kad aš jau nuo senatvės kretu,
Bet mylėti manęs Tu vis vien nesiliovei.

Atsistojau prie lango, į upę žvelgiau,
Ji blizgėjo, ir šviesos anapus jos driekės.
Akys merkės ir jau kvėpavau tolygiau,
Šaldytuvan sprukai lyg Amerikon Dreikas.

Tučtuojau mus atskyrė bizonų mėsa,
Ne koks muitas už dovanas ar netgi karstas,
Ne naktis, ne dvi valandos, ne jų tąsa, –
Bet puodelis kavos Tavo rankoje karštas.

Su indėnais kovojai ne tam, kad žemes
Atiduotų jie Tau, bet kad neštų gėrybių
Tiek, kad, rodos, tuojau jie iš rankų išmes
Su kiaušiniais roplių ir pintinėmis grybų.

Ir jie ėjo, jie nešė Tau savo turtus,
Nerūpėjo jų auksas, užteko natūros,
Smaguriavimo vyko procesas spartus,
Ir stebėjai, ar jie dar daugiau ko neturi.

Oi, tu grizli, pilvuką beglostantis jau,
Oi, smalsioji ir baisiai simpatiška panda,
Niekur neišskridau, niekur neišėjau,
Kiek savybių Tavy mano akys atranda!

Iš Amerikos lovon Tu savo grįžai,
Svetimojoj valstybėj prie lango stovėjau,
Dar tave temačiau, bet vis, rodės, mažai.
Ak, parodyki dar mano mylimą, vėjau!

2005. III. 23
Krems


 

Namų garsai

Tokia tyla, tokia tyla, kad net girdi,
Kaip tolimoj šaly šeima tava iš miego kelias,
Kaip į puoduką beriama kava gardi,
Kaip imamas nuo pakabos mokyklinis švarkelis.

Kai nieko nebėra namie, tik šuo,
Girdi, kaip pilvą tartum dviračiu jis mintų, kasos,
O jei tau bus dar maža garso šio,
Išgirsi, kaip, namo sugrįžus dukrai, plaikstos kasos.

Be televizoriaus, kol dar girdžiu
Namų garsus, galėtumėt šį vakarą pabūti,
Kol mėnuo jaunas apsuptas žvaigždžių,
Kol girdit ir mane lyg telefoninį skambutį.

Prisimenat, kaip dingo elektra?
Kaip pasakas baisias vieni kitiems prie žvakės sekėm?
Ir įsijungė mūs širdžių kaitra
Kaip laivas kosminis už dešimt tūkstančių parsekų.

Dabar nedingo niekas, bet nuo čia, –
Nuo jūsų, aš esu už daugelio ilgiausių mylių,
Aš niekaip neįveikčiau jų pėsčia,
Tačiau, girdėdama namų garsus, nenusivyliau.

2005. III. 21
Krems


 

Prisipažinimas gimtadienio proga

         Norėčiau sulaukti senatvės, kaip sako prisipažindami
                                         mylį japonai, šalia Tavęs,
mano pirmasis ir paskutini.
                                                      Tai kas,
kad gyvenimas mus blaškė ir bloškė
po povandeninio laivo sraigtu, – ten, po kuriuo
mes bergždžiai stengiamės nesusižeisti saugodami
savo pačių gyvybes ir vienas kito
                                                      reputacijas.
         Matai, kaip apsivilkę gelbėjimo liemenėmis
laiveliu horizonto link
iriasi mūsų vaikai, kuriems niekas negresia,
išskyrus tai, jog, sukūrę savo šeimas ir išskridę iš lizdų,
jie bus priversti apsiprasti su mūsų egzistavimu.
Mūsų – nedalomos esybės.
Mūsų – kelto, besistengiančio
                                                      vienu reisu
sujungti svetimų valstybių krantus, in ir jan
                                                      energijas.
         Senatvė – tai Renesansas. – Rubensas su Saskija
ant kelių.
         Jis neišvengiamas po suveržiančio gotikinio
vaikų auginimo korsažo su begale tabu,
į kuriuos mes dabar įsprausti abu.
         Todėl tu priverstas gyventi po vandeniu,
                                                      mano Ichtiandrai,
ir lankai mane tik sapnuose, iš kurių paskutiniajame
aš klausiau Tavo adreso, iš to supratusi,
                                                      jog galų gale
privalau tau prisipažinti, kad tikiu
                                                      mūsų bendru gyvenimu,
nes myliu Tave taip, kaip nemylėjau
                                                      nieko kito.
– Jūra, – nusišypsojai Tu atsakydamas, – yra mano
                                                      adresas.
Šilta akvamarininė Pietų jūra, kuri savo gelmėje
išaugina perlą, bet retkarčiais ji į krantą pasiunčia
cunamį.

1999. IX. 1


 

Lazerio spindulys

         Meilė yra lazerio spindulys, prasiskverbiantis
pro dvigubas užrakinamas duris senelių prieglaudoje,
nakvynės namuose ar beprotnamyje, į kurį net
tikroji motina atsisako kelti koją.
         Tamsus ir painus yra gyvenimo labirintas,
kurio katakombose šalia ligi baltumo turistų
žvilgsnių nusvidintų savižudžių kaulų riogso
ir nužudytųjų kaukolės. Nė vienas iš smalsuolių
nėra tikras, kad kas nors panašaus nenutiks
ir jam, nors jis turi puikų sutuoktinį, porą žavių
vaikučių ir svarią sąskaitą banke.
         Kažkada nyrant į meilės sutemas pakakdavo
žvakės šviesos, ir dviejų žmonių likimas įgaudavo
prasmę.
         Mylėkite taip, kaip Tomas Sojeris ir Beki
Tečer, stovintys tamsoje, lyg Mozė užgesus žvakei,
ir siunčiantys lazerio spindulį pro nerandamas
duris, pro rankena atrakinamas duris, pro
užšalusią žemę.

2003. II. 17