2

       Nuo to laiko, kai Liusė įvardijo skaičių, jau nebegalėjau jo užmiršti. Retkarčiais dabar imdavau galvoti apie devynerius metus. Nenorėjau tuo tikėti. Nejau devyneri metai? Kada jie praskriejo? Kaip tai galėjo atsitikti? Tai man buvo baisus skaičius. Nuo jo dvelkė siaubu. Kažkas grėsmingo dingojosi man. Liusei aš dar kartą viską paaiškinau, ir ji susitaikė, bet ankstesnė nedrumsčiama ramybė nebesugrįžo. Mes ir toliau gyvenome savo įprastą gyvenimą – perspektyvų turėjome. Jos buvo susijusios su mūsų sodo nameliu ir, žinoma, su vaikais. Rūpesčių pakako, ir mes, azartiškai atsikratę vienu, puldavome į glėbį kitam. Ir nors kartais būdavo sunku, daug kas pykino ir erzino, mes vis tiek puldavome į rūpesčių glėbį su nepaaiškinamu džiaugsmu. Taip, su džiaugsmu. Tarsi užsiversdami ant pečių dar vieną naštą, atsikratydavome kažko, dar labiau nepakeliamo: kažkokios tuštumos, būties vakuumo. Šiame apskritai beprasmiškame pasaulyje – žvaigždės, mėnulis, žemė ir vanduo – mes surasdavome kitą prasmę: smulkmenose, pavyzdžiui, ypač svarbiame žygyje į batų taisyklą (nuolat nulėkdavo užkulniai nuo Liusės ir Valios aulinukų). Taip, tai buvo masinantis dalykas: gyventi tūkstančiais smulkmeniškų reikalų, kurie mus nuolatos vaikėsi. Žinoma, pavargdavome: ir neretai norėdavosi pasiųsti tuos reikalus po velnių, ir širsdavome ant „sumaišties“. Bet ne taip, kad labai. Ne taip, kad visai jos nebūtų. Jau nežinau, kas būtų Liusei gyvenimas – be jos virtuvės, maisto gaminimo, skalbimo ir siuvimo mašinos. Kažkas siaubingo. Štai ir išeidavo, kad jos (na ir mano) nusiskundimai dėl „nuovargio“, „nuovargio nuo buities, sumaišties“ – tai viena, o slaptas noras ir toliau būti pasislėpus buityje (nuo žvaigždžių, mirtino šalčio) – visai kas kita.
       Kartoju, mes ir toliau gyvenome savo gyvenimą. Ir mėgavomės nugalėdami kasdienines mažesnes ar didesnes kliūtis. Per dieną mes daug ką pakeisdavome pasaulyje. Numinti užkulniai tapdavo naujintelaičiais, ir buvo galima vėl dėvėti aulinukus. Tuščias šaldytuvas prisipildydavo maisto atsargų. Atsirasdavo kažkokių daiktų. Būdavo uždirbami kažkokie pinigai: rytą jų nebuvo, o vakare – štai jie. Prie senų pažįstamų prisidėdavo nauji. Visa tai viliojo: būtent šitas žodis. Tai suteikdavo stabilumo jausmą: paskendimas „detalėse“. Nė nekalbu, kad mūsų Tolikas su Valečka ištįso į vaikiną ir kone į merginą, į kuriuos miela buvo pažiūrėti. Mums džiaugsminga buvo „kapanotis gyvenime“, kasdien siekti mažos, o kai kada – ir nemažos pergalės. Didžiulė pergalė buvo mūsų dviejų aukštų namas ir vaikai. Ir sustyguotas siuvimo verslas, buvęs gera parama mūsų namams, mūsų šeimai (iš atlyginimo namo nepasistatysi). Ir štai visa tai – visas tas apskritai ramus ir laimingas gyvenimas – tarsi susvyravo. Keisčiausia, kad nieko juk neįvyko. Tai buvo sunku suprasti. Tiesiog kažkaip staiga, po to mūsų pokalbio su Liuse apie devynerius metus, manyje apsigyveno maudžiantis, man nereikalingas, nepraeinantis neramumas. Negalėjau jo nusakyti, to keisto jausmo. Ar tai „baimė“, ar tai „įtampa“, ar tai „nerimas“. Stengiausi negalvoti, bet ūmai gatvės viduryje mane supurtydavo tarsi elektros srovė: devyneri metai! Kažkas neįtikėtino: štai kaip. Būtent „neįtikėtino“, nepaaiškinamo. Neįmanomo. Nors, kita vertus, viskas juk buvo paaiškinama labai lengvai.
       Aštuoni tėvo pažadėti mėnesiai ėjo į pabaigą, Liusė daugiau nebeprabildavo šia tema. Bet iš visko buvo matyti, kad ji turi ką pasakyti. Ir aš bijojau pokalbio. Mačiau, kad tėvo paaiškinimai, nepaisant jų logikos, liovėsi ją veikę. O mane? Kai eilinį kartą skambindavau tėvui, kalbėdavausi su juo – tikėdavau tais paaiškinimais. Viskas atrodydavo paprasta ir suprantama: ko čia nesuprasti. Žmogus fanatiškai atsidavęs profesijai, darbui, o be to, išskirtinės išorinės aplinkybės. Juk kiti apskritai meta šeimą dėl darbo! Bet vos tik padėdavau ragelį, vėl sugrįždavo kažkoks įtarumas dėl visa ko, kas vyksta. Taip man anksčiau nebūdavo. Kad viską suprasčiau ir tuo pat metu – nesuprasčiau, „nenorėčiau suprasti“. Manau, kažkas panašaus darėsi ir Liusei: gyvenome su ja (nors ir ne visiškai) paralelinį sielų gyvenimą.
       Kartą, kai nebedaug buvo likę iki „aštuonių mėnesių termino“ pabaigos, ji neištvėrė. Ar pavargusi buvo tą dieną, ar tiesiog buvo, kaip aš vadinau, „jos nervingos dienos“. Bet tik tą dieną ji „nebesusivaldė“.
       – O jei ir šįkart jis atidės susitikimą?
       Tai jau tapo jos įpročiu, pastaruoju metu: nei iš šio, nei iš to prašnekti apie tėvą. Štai taip – tyli tyli ir staiga – pritrenks. Aš tiesiog susitraukiau nujausdamas nemalonias emocijas.
       – Jis sakė, kad „tiksliai“.
       – Kiek kartų jis tarė šį žodį? – ji net liovėsi valgius.
       – Gal ramiai pavakarieniaukim, Liuse.
       – Pavakarieniaukim.
       Ji taip pasakė kiek patylėjus. Matyt, pajuto, kaip ir aš, kad tema jau liguista. Tačiau po penkių minučių ji, žiūrėdama į lėkštę, tiesa, labai ramiu, abejingu tonu tarė:
       – Galbūt tavo tėvo iš viso nėra.
       Iš jos tai girdėjau jau ne pirmą kartą ir nusprendžiau nereaguoti: moteris. Maža kas jai stuktelės į galvą. Neimsiu gi jai įrodinėti, kad tėvas yra.
       – Jis kažkoks nerealus, tavo tėvas.
       – Palauk, kitą mėnesį pasidarys realus.
       – O aš jau nebetikiu.
       Pažiūrėjau į ją ir palingavęs galvą tik atsidusau.
       – Tau tiesiog pairo nervai.
       – O tau?
       Mes nusprendėme atidėti šį pokalbį. Artėjo Kalėdos.

       Kalėdų švęsti, nors mes buvome ir labai nusiteikę, tėvas vėl neatvažiavo. Aiškino man ilgai ir nuobodžiai kodėl, bet aš jau nebesuvokiau. Negalėjau suvokti. Norint suprasti mūsų, mano ir Liusės, reakcijas, reikia suvokti, ką mums reiškė jo atvažiavimas per šias Kalėdas (kaip tik baigėsi „aštuonių mėnesių terminas“). Suprantu, kad tai kvaila, bet mus su Liuse jau purtė vien nuo minties, kad susitikimas vėl neįvyks. Likus mėnesiui iki Kalėdų, Liusė pasidarė kažkokia nervinga, viskas jai krito iš rankų. Daugiau tylėjo, negu kalbėjosi su manimi. Aš taip pat stingau nuo minties, kad tėvas vėl apeliuos į „aplinkybes“. Svarbiausia – neslėpsiu to – buvo suduotas stiprus smūgis mūsų laimei. Mes liovėmės taip svaiginančiai užsiėminėti gyvenimu, kaip juo užsiėminėjome iki šiol. Jėgas, energiją, o pastaruoju metu ir mintis susiurbdavo kažkokia juodoji skylė. Ir ta skylė vadinosi „mano tėvas“. Na taip, jis tampė mums nervus – galbūt pats to nenorėdamas. Na žinoma – nenorėdamas. Jis juk nepasikeitė, nepasakė nieko naujo, tik tai, ką kalbėjo jau devynerius metus. Kažkas mums pasidarė po ano pokalbio namo terasoje. Išseko kantrybė? Nežinau. Tai buvo iš tiesų baisu: tik dabar iki galo tai suvokiau. Nesusitikinėti su žmogumi devynerius metus. Tai, kartoju, buvo siaubinga, nepriimtina.
       – Taip ir žinojau! Taip ir žinojau! – pirmąkart mačiau tokią pakrikusią žmoną. – Jo nėra, sakau tau! Tai ne jis. Tai ne tavo tėvas!
       Man pasidarė taip negera nuo jos riksmo, nuo jos žodžių, dar nuo kažko, kad atsisėdau ant kėdės prie telefono: kad nenugriūčiau. Kokias nesąmones ji čia šneka?
       – Liaukis! – trenkiau kumščiu į kelį. – Tučtuojau liaukis!
       – Jis niekada pas tave neatvažiuos, niekada! Nejau tu to nesupratai? Per dešimt metų?
       Ji kaip pamišusi blaškėsi po virtuvę.
       – Nusiraminkim, Liuse, – pasakiau aš. – Ar suvoki, ką kalbi?
       – Kalbu tai, ką jaučiu!
       – Pati matai, kokie dabar tavo jausmai.
       – O tavo?
       – Kuo čia dėtas aš?
       – Tu – ką? Mane viskuo kaltini? Aš, tavo manymu, kvaiša, o tu protingas?
       Pasekti jos logiką buvo ne mano jėgoms. Ją tiesiog „nešė“.
       – Liuse, sustok, nelakstyk, – pasakiau. – Aš juk nelakstau. Sėsk ir tu, pasikalbėkim normaliai.
       – Aš stovėsiu.
       Ji stovėjo virtuvės tarpduryje – rankos ant krūtinės, pečiu atsirėmusi į staktą.
       – Suprantu, kad tai nebetelpa į jokius rėmus, – pasakiau. – Žadėti ir netesėti. Bet pas juos iš tiesų atvyko kontroliuojanti komisija iš Karo ministerijos. Ministro pavaduotojas, tas, na kaip ten jį, jo pavardė nuolat šmėkščioja...
       – Nieko nenoriu žinoti, – pasakė Liusė. – Arba kas nors kitas su tavimi kalba, arba tavo tėvui tiesiog nusispjaut į tave, į mane, į anūkus. Taip. Ką žinai apie jo gyvenimą? – ji atsikvėpė. – Jis, ko gero, seniausiai turi naują šeimą. Naujus vaikus.
       – Liuse, ar suvoki, ką kalbi?
       – Ne, išklausyk. Kas poligone žmogų laikys dešimt metų?
       – Jis gi ne visą laiką ten, – bandžiau kažkodėl ginti tėvą.
       – Na ką čia man kalbi – iš tavęs tik ir girdžiu: poligonas, poligonas. Joks poligonas nesulaikys žmogaus, kuris nori pamatyti savo sūnų. O kita šeima, kiti vaikai – sulaikys. Juolab, kad jis niekada tau neskyrė ypatingo dėmesio, pats sakei.
       Ji nuteikinėjo mane prieš tėvą, ji tai darė. Ji žadino mano nuoskaudos jausmą. Man staiga pasidarė baisu nuo minties, kad galbūt esu nereikalingas tėvui.
       – Liuse, kodėl tu taip kalbi?
       – Atleisk. Bet taip yra. Tu nori su juo susitikti, jau esi pasirengęs viską mesti, o jis nenori.
       – Taip nėra.
       – Iš kur tu žinai?
       – Ką tik jis mane tikino, kad...
       – Serioža, atsipeikėk, – ji priėjo prie manęs, pritūpė. – Apie žmogų sprendžiama iš jo poelgių, o ne iš žodžių.
       – Negaliu tuo patikėti. Jis ne toks žmogus.
       – Koks? – ji paėmė mane už rankos. – Ar tu įsitikinęs, kad su tavim kalba tavo tėvas?
       – Liuse, tu mane varai iš proto. Gal aš savo tėvo balso nepažįstu? Ką tu visąlaik čia paistai?
       – Nežinau... Tiesiog man kartais atrodo... Visa tai labai keista.
       – Liuse, ar tu nori mane nugąsdinti?
       – Ne. Tiesiog jis visada dirbo tame institute: ir atvažiuodavo. Tegul kartą per metus. Tu pas jį važinėdavai.
       – Na taip.
       – Tai kas gi nutiko? Tik nekalbėk man apie „ypatingą projektą“, jau girdėjau.
       – Gerai, nekalbėsiu. Einam valgyti.

       Liusė buvo manasis blogio genijus. Ji įmesdavo į išpurentą dirvą mintis, kurių aš nepriimdavau, tačiau jos paskui mano galvoje sudygdavo blogio daigais. Kaip čia dabar – netikėti tėvu, galvoti, kad jis turi kitą šeimą, kitus vaikus? Tokiu atveju, žinoma, daug kas pasidaro aišku. Galbūt jis bijo mano pasmerkimo? Jam gėda? Bet aš jį būčiau supratęs. Arba jis iš tiesų manęs nemyli, nereikalingas aš jam? Tai ko dar skambinti, atsakinėti tokiu šiltu tonu į mano skambučius? Siuntinėti dovanas anūkams? Paprastos mandagumo taisyklės? Regis, jis nebuvo pernelyg sudėtingas, pernelyg aukštuomenės žmogus. Aš ėmiau primiršti, koks jis buvo, bet, kiek pamenu, jis buvo paprastas. Taip, paprastas. O ką ji čia paistė apie jo „nebūtį“? Tai jau visai protu neaprėpiama. Kas gi dar galėtų kalbėtis su manimi vietoj jo? Kur tada jis pats? Netikėjau panašiomis nesąmonėmis. Netikėjau ir netikiu jokia mistika, jokiomis dvasiomis.
       Tačiau, kai žmona išėjo pas draugę (atsiimdavo iš jos sijonus, kuriuos žmona tik sukirpinėdavo ir susiūdavo pagrindines siūles), aš staiga siaubingai panorau paskambinti tėvui dar kartą. Aš tiesiog visai susipainiojau mintyse, spėjimuose ir kažkokiose kvailose baimėse. Na kaip – ne mano tėvo balsas?
       Jau po pirmo jo sakinio aš, kaip paprastai, atsipalaidavau: tėvo balsą būčiau atpažinęs iš milijono balsų. Joks kitas balsas neturėjo tokio aksominio tembro.
       – Tėte, atleisk, kad vėl trukdau.
       – Taip, Serioža, klausau, kalbėk.
       – Tiesiog pagalvojau... – aš atsikvėpiau. – Man nemalonu apie tai kalbėti...
       – Apie ką tu? Kalbėk.
       – Galbūt... galbūt, tu esi ne vienas. Gal tave ten sulaiko dar kažkas, ne vien darbas. Turiu omenyje tavo asmeninį gyvenimą. Nemanyk, aš nebūčiau prieš, jei tu vestum.
       – Na ne, Serioža, visa tai – nesąmonė.
       – Tiesiog pagalvojau, galbūt esama kitų priežasčių atidėlioti atvažiavimą. Jeigu nėra, aš atvažiuočiau pas tave – nors šią savaitę.
       – Tai kaipgi tu atvažiuosi, jei aš – poligone? Atleisk, niekaip negaliu per šias Kalėdas.
       – Tėte, – sukaupiau visą dvasios tvirtybę, – mes su tavimi nesimatėme dešimt metų.
       – Žinau, sūneli. Tai liūdna. Bet tu neliūdėk. Viskas bus gerai.
       Apskritai ši ryšio linija visada veikė nepriekaištingai, bet dabar pokalbis nutrūko. Tais keistais žodžiais. Man taip ir knietėjo paklausti: „Tai tu, tėte?“ Bet bijojau pasirodyti jo akyse beprotis. Taip, tai mano tėvas. Jis visada buvo ištikimas darbui, profesijai – ypač, kai liko vienas. Viešpatie, na kodėl viską reikia aiškinti, aiškinti, aiškinti... Galbūt ir ne viską galima paaiškinti. Galbūt ir ne viską reikia. Nejau man neužtenka to šilto pokalbio, to jo „sūneli“, tų jo gerų žodžių – „liūdna, bet tu neliūdėk, viskas bus gerai“. Anksčiau nepuoselėjau tokių jausmų tėvui.

 

       3

       Prisiverčiau daugiau „nebesitikėti“. Ne, aš nė pagalvot negalėjau, kad mes nesusitiksime (nors Liusė ir išmušdavo mane iš vėžių dygiais žodžiais „jei nesimatėte dešimt metų, tai lygiai taip pat galite nesimatyti ir dvidešimt, ir trisdešimt!“). Tikėjau, kad ateityje mūsų laukia susitikimas – galbūt jau artimiausiais mėnesiais. Na taip, visai galimas dalykas. Tiesiog nereikia taip stipriai trokšti susitikimo: antraip daug nervų išeikvosi. Kai tik jis galės – atvažiuos: arba praneš adresą, kur galiu atvažiuoti pas jį. Tėvas susijęs su paslaptimi, valstybine. Galbūt jis visai ir ne poligone: jam tiesiog negalima sakyti tiesos. Net man. Jis gali sumokėti už tai savo gyvybe. Taip, jis žvalgas – o kodėl ne? Tarp žvalgų būtinai yra radistų, žmonių, nusimanančių radijo technikoje. O jis – aukščiausios klasės specialistas. Jam jau, žinoma, nieko nereiškia priešiškos valstybės ministro mašinoje įtaisyti pasiklausymo aparatūrą. Atsimenu, kaip jis man padarė elektroninę papūgą: nupirko tikrą iškamšą ir prigrūdo į ją elektronikos. Papūga kalbėjo aštuoniomis kalbomis ir į klausimą atsakydavo klausimu: „Kaip tau sekasi, papūgėle?“ – „O tau kaip?“ Tai būdavo juoko. O jei kas nors kambaryje atsidusdavo, papūga prabusdavo ir sakydavo: „Nejau taip liūdna gyventi?“ Ir neįmanoma būdavo nesijuokti. Paskui ją nuo spintos numetė katė, o tėvas taip ir nesurado laiko pataisyti.
       Žinoma, man jau buvo truputį „kvankt“, jei jau ėmiau tėvą laikyti „šnipu“. Tačiau tai daug ką, jei ne viską, paaiškino. Visą jo pernelyg jau didelį „slaptumą“ ir „priklausomybę“. Kas čia keisto, kad žmogų, juolab dirbantį Karo ministerijoje, verbuoja? O gal jis kalėjime?! Na ne, ši versija neįtikima. Už kokius gi nuopelnus jam kameroje įrengė telefoną? Reikia gultis, nes šitaip gal? ir iš proto išsikraustyti.
       Nuėjau į vonią išsimaudyti. Maudytis mėgau, maudydamasis gelbėdavau save – „savo pasaulį“, savo ramybę, savo psichiką. Tikėti stebuklais, skraidančiomis lėkštėmis – nenorėjau ir negalėjau. O rimtai paaiškinti, kas iš tiesų vyksta, irgi negalėjau. Tai ar dėl to turėjau išsikraustyti iš proto? Sugriauti visą savo gyvenimo statinį, kurį kūriau šitiek metų? Galutinai prarasti save? Ir taip jau atmosfera šeimoje per pastaruosius mėnesius pasikeitė: tapo svetimesnė, niūri. Užgulė kažkoks sunkumas. Priežastis – keistas tėvo elgesys. Keistas tam, kas negali suvokti, jog žmogus ne viską nori ir gali papasakoti net savo tikram sūnui.
       Trumpai tariant, raminau save, kaip galėjau. Stengiausi atsijungti: laimei, gyvenimas visokeriopai man padėjo. Tik spėk spręsti problemas, byrančias ant tavęs lyg iš maišo. Sugalvojome name keisti pečius į centrinio šildymo sistemą – vildamiesi, kad prie mūsų prives dujotiekio, kurį tiesė už dviejų kilometrų, atšaką: tai būtų buvę nuostabu. Tolikas baigė mokyklą, reikėjo galvoti apie jo ateitį. Valečka įsimylėjo kažkokį bitniką, kuris kartkartėm mušė ją. Tai tokia, pasirodo, šiuolaikinio jaunimo meilė: tegul jis mane muša, vis tiek jį myliu. Ir kad mano dukrą muštų kažkoks pienburnis? Ačiū Dievui, ji čia susipažino su vienu vaikinu, atvažiavusiu atostogauti pas tetą. Iš sostinės. Toks išauklėtas. Su šiuo susipažino, o jausmai anam, kudlotajam, atšalo. Štai tau ir „gyventi negaliu“. Jau nė nekalbu apie savo inkstus, Liusės artritą, apie vagystę su įsilaužimu (į mano garažą – gerai, kad mašina buvo nuvežta remontuoti). Tai „atjungdavo“ mane. Ir aš buvau net patenkintas tais rūpesčiais – nes pasaulis vėl man tapo suprantamas, paaiškinamas. Ir aš džiaugiausi rytu, džiaugiausi saule, tuo, kad kvėpuoju. Jei tai yra egoizmas – nesuprantu, kam iš viso žmogui duotas gyvenimas. Kad eitų iš proto telefonu spręsdamas uždavinius, kuriuos jam užduoda keistuolis tėvas?
       Anksčiau nepatirtas jaukaus suartėjimo su tėvu jausmas – kad tik kiek ir virsdavo susierzinimu: tėvas buvo ir tuo, kas staiga man tapo pernelyg realu, – dabar jam eikvojau tiek daug laiko ir nervų! – ir tuo pat metu kažkokia pamėkliška priešiška jėga, grasinančia sugriauti pagrindą, ant kurio stovėjau.

       Metai prabėgo – nė nepastebėjau kaip. Po jų – dar vieni. Ir dar... kai pavargdavau nuo gyvenimo (ne „apskritai“, o „nuo gyvenimo“) – o su amžiumi vis labiau pavargdavau, – ūmai savo pyktį tėvui pakeisdavau į malonę. Seniau nežinojau, ką reiškia vienatvė. Bet dabar vis dažniau norėdavau pasijusti ne vienišas: ne, ne taip, kaip jaučiausi su Liuse, vaikais. Kitaip. Visai kitaip. Užsidaręs miegamajame, kalbėdavausi su tėvu.
       – Ar atvažiuosi? – klausdavau aš, jau beviltiškai.
       – Esu tau labai nusikaltęs, Serioža. Labai. Atleisk man.
       Keista, bet kai tik jis liovėsi kalbėjęs apie „poligoną“ (supratęs mano susierzinimą jau dėl paties šio žodžio), ėmiau labiau jį suprasti. Nesuprasdamas. To „Esu tau labai nusikaltęs. Labai. Atleisk man“ – man visiškai gana. Jis neatvažiuoja dėl kažkokių savo labai svarbių, nuo jo nepriklausomų priežasčių. Na ką gi. Bet jis jaučia visą savo kaltės gilumą.
       – Tėte, nurimk, – man pasirodė, kad jis net verkia.
       – Labai norėčiau būti su tavimi.
       – Tikiu.
       Ir aš iš tiesų tikėjau: jo balsas ragelyje vis dažniau drebėdavo.
       – Svarbiausia, kad tave turiu.
       – Aš visuomet būsiu su tavimi.
       Apskritai aš pamažu pripratau prie tokių pokalbių su juo. Liusė jų nesuprato, bet man netrukdė. Tik po kiekvieno mano skambinimo tėvui ilgai tylėdavo.
       Pagaliau supratau jos žodžius – aš „neturiu tėvo“. Tai iš tiesų taip atrodė: jis buvo ir jo nebuvo. Jis buvo, žinoma, bet buvo kažkaip ypatingai, keistai. Ir man buvo geriau, kad jis buvo bent taip, negu niekaip.
       – Tėte, tu niekada pas mane neatvažiuosi? – paklausiau kartą.
       – Ką tu, Serioža? – nustebo jis. – Kaip galėjai taip pagalvoti? Sutvarkysiu visus reikalus ir atvažiuosiu. Būtinai.
       – Tėte, jau praėjo ne dešimt, praėjo labai daug metų.
       – Žinau. Nereikėjo man susisieti su tuo kvailu darbu.
       – Tu sau nepriklausai?
       – Matai gi – taip išeina.
       – Tai labai slapta?
       – Tai be galo slapta. Apie tai žino tik septyni žmonės.
       – Tėte, bet juk tu ne kalėjime?
       – Ne, mesk tai iš galvos. Aš savotiškai laimingas.
       – Gerai.

       Aš norėjau juo tikėti, norėjau. Kiek metų praėjo? Tą rudenį man užplanavo komandiruotę į tėtės miestą. Aš taip išsigandau, kad iš pradžių net atsisakiau. Negaliu suprasti kodėl. Telefonas, pokalbiai su tėvu, jo retos dovanos anūkams – tai buvo ta realybė, su kuria pagaliau susitaikiau, susigyvenau, kurią priėmiau. Stengiausi negalvoti apie tėvo buvimo vietą: taip buvo lengviau. Pripratau prie tokios jo egzistavimo formos.
       Tėvo mieste ant šaligatvių gulėjo lapai. Buvo vėlyvas spalis.

 
       Suradau jo namą. Tyliai užlipau laiptais. Kažkodėl paskambinau. Kam? Juk tėvas buvo toli nuo čia. Duris atidarė kažkokia jauna moteris.
       – Jūs... – pasakiau.
       – Ko jums reikia?
       – Jūs... e... e... Pavelo... Leonidovičiaus... žmona?
       – Ne ne, – papurtė galvą moteris.
       – Jūs... Jūs... – nurijau seilę. – Jūs – duktė?
       – Nežinau, apie ką kalbate.
       – Bet čia Skvorcovo butas? – pagaliau paklausiau.
       – Ne, – atsakė moteris. – Čia Motrošilovų butas.
       – Atleiskite.
       Išėjau į gatvę. Galbūt aš kraustaus iš proto? Patikrinau gatvę, namo numerį.
       – Atleiskite, – pasakiau dar kartą paskambinęs į tėvo butą. – Čia... čia turi gyventi mano tėvas.
       – Mes čia gyvename jau penkiolika metų, – pasakė moteris. – Mama! Nagi eikš čionai! Kažkoks žmogus ieško savo tėvo.
       Duryse pasirodė sulinkusi senutė švarutėlaite prijuoste.
       – Jūs ko ieškot? – paklausė senutė.
       – Ieškau Pavelo Skvorcovo.
       – Pavelo Skvorcovo? – ji kažkaip įtartinai į mane pažiūrėjo. – Pavelas Leonidovičius mirė, prieš šešiolika metų.

       Paskui... Taip, paskui, regis, buvo kapinės. Tiesiog mano galvoje viskas susimaišė, blogai prisimenu savo veiksmų seką. Stovėjau kapinėse, prieš pajuodusį kryžių, ant kurio buvo užrašyta: „Skvorcovas Pavelas Leonidovičius“. Ir gimimo bei mirties datos. Krito lapai. Senutė apsiriko: praėjo ne šešiolika, o aštuoniolika metų.
       Lapai krito kaip sniegas: matyt, tą naktį pašalo. Apžėlęs kapas ir kryžius – viskas apkritę geltonais lapais.
       – Ne! Ne! To negali būti!
       Įbėgau į pirmą pasitaikiusią telefono būdelę, drebančia ranka surinkau numerį.
       – Tėte! Tėte, tu mane girdi?! Atsakyk?!
       – Kas atsitiko, Serioža? – išgirdau pažįstamą balsą.

 

       4

       Kai Liusė vežė mane į psichiatrinę ligoninę, man vis tebedrebėjo dešinė ranka. Girdėjau, kaip daktaras, sėdėdamas su žmona virtuvėje, klausinėjo:
       – O jūs pati nors kartą kalbėjotės su jo tėvu?
       – Regis, ne, – atsakė mano žmona.
       – Liuse, – negalėjau tylėti, – tu juk puikiai žinai, kad iš tiesų visus tuo metus kalbėjausi su tėvu.
       – Iš kur aš žinau, su kuo tu kalbėjaisi? – staiga pareiškė žmona.
       – Kaipgi su kuo?
       – O ką – gal girdėjau tavo tėvo balsą?
       Ji visa drebėjo, pagauta kažkokios baimės, mano Liusė.
       – Jūs! – žengiau daktaro link. – Ką jūs padarėte mano žmonai? Paleiskite mane! – ištraukiau ranką iš sanitaro pirštų. – Ko jūs mane bepročiu darote? Liuse, kaip tu gali? Kodėl netiki manimi?
       – Bijau, Serioža, – pravirko Liusė.
       – Ko tu bijai?
       – Dėl tavęs.
       – Man viskas gerai.
       – Tau dreba ranka.
       Mano ranka iš tiesų drebėjo.
       – Paklausykite, – pasakiau daktarui. – Sutikau su jumis važiuoti, nes noriu vėl pasijusti savimi. Man pairo nervai, taip. Bet nedarykite iš manęs bepročio. Liuse, aš dabar paskambinsiu. – Žengiau prie staliuko, ant kurio buvo padėtas telefono aparatas. – Norite pasikalbėti su mano tėvu? – pažiūrėjau į daktarą.
       Ragelį pakėlė iškart: kaip visada.
       – Tėte, – pasakiau. – Sveikas. Kaip gyveni?
       – Viskas gerai, sūneli. Turi nemalonumų?
       – Kaip sužinojai?
       – Iš balso.
       – Taip, žinai... Tėte, tu juk esi. Na pasakyk, tėte.
       – Kas per mintys, Serioža? O kas gi su tavimi kalba? Kas tau?
       – Štai, klausykite – kalbėkite su juo.
       Padaviau ragelį daktarui.
       – Alio, jūs mane girdite? Alio? – daktaras papūtė į ragelį. – Ten nieko nėra.
       Paėmiau ragelį.
       – Tėte, kodėl tu tyli?
       – Kas čia buvo?
       – Tai... tai vienas žmogus. Jis norėjo su tavimi pasikalbėti.
       – Apie ką?
       – Jis norėjo išgirsti tavo balsą.
       – Kam, Serioža? Negaliu su niekuo kalbėtis, tik su tavimi, tu juk žinai.
       – Tėte, nejau tai taip slapta?
       – Taip, Serioža.
       – Bet, tėte... – kramčiau lūpas (atrodė, kad kiek ir pratrūksiu verkti). – Jie netiki, kad esi gyvas. Jie visi įtikinėja mane, kad man stogas nuvažiavo.
       – Vargšas. Vargšas mano berniukas. Tikėk manim. Manimi vienu.
       Kažkas išplėšė iš mano rankų ragelį ir metė ant sverto. Pakėliau galvą. Tai buvo Liusė.
       – Serioža, liaukis, – pasakė ji. – Negaliu daugiau to girdėti.
       – Kaip aš kalbuosi su tėvu?
       – Kaip tu kalbiesi pats su savim!
       – T-tu... Vadinasi, tu galvoji, kad aš dvidešimt metų kalbėjausi su savimi?
       – Serioža, maldauju, važiuok į ligoninę, – ji tiesiog pratrūko raudoti.
       – Einam, Sergejau Pavlovičiau, – pasakė daktaras. – Reikia pagailėti žmonos. Jai būtina nusiraminti. Duokite jai tablečių, – kreipėsi į sanitarą.

       Kitą dieną Chmurovo – tokia buvo gydytojo pavardė – kabinete bandžiau papasakoti viską, kaip buvo.
       – Ir jūs tvirtinate, kad tėvas jums atsakė, kaip visada?
       – Na žinoma! – aš net pamiršau savo kvailą pižamą, kuri mane visą dieną trikdė. – Buvau kone benualpstąs, kai įlėkiau į būdelę. Tėvas...
       – Ką?
       Nurijau seilę.
       – Tėvas, kaip visada, išklausė mane. Ir viską paaiškino.
       – Ką – paaiškino?
       – Šiaip neturiu teisės to pasakoti...
       – Valstybinė paslaptis?
       – Gerai, pasakysiu. O tai dar nesuprasite. Jis pasakė... taip, jis pasakė, kad visa tai – fikcija.
       – Kas – fikcija?
       – Na viskas. Butas, kapas. Taip reikėjo.
       – Aha, – pasakė daktaras. – Toliau.
       – Toliau jūs žinote.
       – O kur nakvojote tą naktį?
       – Išėjęs iš kapinių? – patraukiau pečiais. – Viešbutyje, kurgi dar.
       – Ar jis nebuvo pas jus atėjęs į viešbutį?
       – Kaip? – aš pašokau. – Darote iš manęs psichą?
       – Jokiu būdu, Sergejau Pavlovičiau. Tiesiog, – daktaras vartė rankose savo akinius, – jis galėjo atsitiktinai atsidurti mieste, tą naktį.
       – Jūs turbūt juokaujate!
       – Nė kiek. Jei jis, kaip sakėte, yra užverbuotas žvalgybos, tai jį galėjo pasiųsti užduoties atlikti.
       – Į savo miestą? Kam?
       – Na... to negalima paaiškinti. Žvalgybininkai turi savo taktiką. Tai ar naktį užėjo pas jus tėvas į viešbutį, ar ne?
       Neatsakiau. Tik dabar supratau visą savo padėties siaubą. Esu beprotnamyje, uždarytas: ir tas daktariūkštis netiki nė vienu mano žodžiu. Kokio velnio pasidaviau įkalbinėjamas? Na ir įklimpau. Liusė irgi gera. Patikėjo, kad esu psichas.
       – Tai ko gi nutilote?
       – Aš viską pasakiau.
       – Gerai – norite užsirūkyti? – jis ištiesė man pakelį cigarečių. – Čia galima.
       – Ne.
       – Galbūt prisiminsite – su jumis niekada piktai nejuokavo?
       – Kaip?
       – Na, tarkim, nesiuntė jums telegramų, sakykim... apie jūsų tėvo mirtį?
       – Užduodate kažkokius keistus klausimus, – pasakiau aš.
       – Ne, taip būna, – daktaras užsitraukė dūmą. – Štai praėjusiais metais mano pažįstamam kažkas atsiuntė telegramą, kad jo vasarnamis sudegė.
       – Paklausykite, daktare, – pasilenkiau ir pažvelgiau jam į veidą. – Aš jūsų nesuprantu. Žaiskime atviromis kortomis. Jūs manote, kad aš kuoktelėjau?
       – Kas per žodis? Jūs patyrėte dideles psichines perkrovas.
       – Manote, kad nieko negirdžiu ragelyje?
       – Kodėl gi ne. Visai ne, – jis apie kažką galvojo. – Gerai, Sergejau Pavlovičiau. Matau, esate protingas žmogus, ne kvailesnis už mane. Aš kreipsiuosi į jūsų protą. Taip galbūt ir geriau. Vis dėlto užsirūkykite. Juk rūkote?
       Paėmiau iš jo cigaretę.
       – Žinoma, esate girdėjęs apie haliucinacijas, – tęsė daktaras. – Patikėti tuo, ką jūs sakote, – pripažinkite, labai sunku. Prieš valandėlę čia sėdėjo solidus vyriškis, instituto docentas. Jis tvirtino, visiškai rimtai, kad jo pilve yra siųstuvas, kuris jam perduoda komandas. Jis tas komandas visiškai aiškiai girdi: na kaip jūs mane. Įtikinti tą vyrą, kad siųstuvo nėra, – neįmanoma.
       – Norite pasakyti...
       – Aš tik noriu pasakyti, Sergejau Pavlovičiau, kad psichika – subtilus ir sudėtingiausias dalykas. Tą docentą mes gydome jau treti metai.
       – „Nuo balsų“?
       – Taip.
       Daktaras nutilo. Aš tarsi jį supratau. Bet nuo to man pasidarė dar blogiau. Atsidūriau tikriausiuose spąstuose. Supratau, kad atakuojama paskutinė tvirtovė – mano asmeninis tikėjimas savo proto blaivumu. Visiems jau aišku, kas man, – reikia dar palaužti mano tikėjimą, ir tada... Kas – tada? „Gydymas bus sėkmingesnis?“ Nuo ko mane čia gydys?
       – Kodėl tylite, Sergejau Pavlovičiau?
       – Ar galiu iš čia išeiti?
       – Tik po mėnesio ir tik pagal ypatingą jūsų žmonos pareikalavimą.
       – Ką jūs sakote?
       – Tokia tvarka.
       Prikandau apatinę lūpą.
       – Vadinasi, jūs galvojate, kad aš dvidešimt metų klausiausi haliucinacijų?
       – Na gerai. Pasakysiu, ką aš spėju. Esu turėjęs tokių atvejų. Matote, esu su jumis nuoširdus, ir be reikalo prieš mane nusiteikinėjate. Aš noriu tik padėti. Taigi klausykitės atidžiai, – jis nukratė pelenus nuo cigaretės į peleninę. – Viena mergina, mano pacientė, labai mylėjo vaikiną. Staiga tas vaikinas žuvo, ir jai apie tai pranešė. Paprastai žmonės labai išgyvena tokiais atvejais – ir išgyvena todėl, kad neabejoja įvykio realumu. O tosios merginos psichika buvo per silpna, kad į ją įeitų ir ten liktų štai tokia realybė. Tą dieną, kai sužinojo, ji ir pamiršo.
       – Pamiršo?
       – Taip, pamiršo, – linktelėjo daktaras. – Ir pati to nepastebėjo. Tai automatiniai procesai, supraskite. Mintis apie mylimojo mirtį jai buvo nepakeliama, štai ji ir pamiršo. O vietoj to susigalvojo visą istoriją. Norite, papasakosiu?
       Aš nieko neatsakiau.
       – Jos vaikinas tiesiog jai buvo neištikimas, pats inscenizavo žmogžudystę. Permiegojo su kita ir išvažiavo su ja. Kam inscenizavo? Na kad jos neįskaudintų. Dėl to ji ir išmetė iš galvos mintį apie mirtį – juk jis gyvas! Tik, kaip ji sakė, „toli toli“. Kad palaikytų savo tikėjimą išsigalvota istorija, ji važinėjo į įvairius miestus tarsi į susitikimus su juo: gavusi atitinkamas telegramas iš jo. Bet jis vis nepasirodydavo, dėl įvairių priežasčių.
       – Ji pati telegramas siuntinėjo?
       – Neaišku. Niekas jų nematė. Ji tik pranešdavo, kad atėjo telegrama, ir išvažiuodavo.
       Nežinojau, ką besakyti.
       – Bet... bet tai juk visai kas kita.
       – Psichiatrijoje apskritai nebūna dviejų vienodų atvejų.
       Nebenorėjau jo ilgiau klausytis. Jis veikė gudriai, daktaras, nespaudė: bandydamas palaužti mano tikėjimą. Koks pasibaisėtinas mokslas: tik kas – pagal išorinio panašumo principą – įtarinėti visus proto sutrikimu.
       – Daktare, – pasakiau. – Noriu surinkti tėvo numerį.
       – Prašau, – jis pastūmė man telefono aparatą.
       – Tėte, – pasakiau į ragelį išgirdęs jo balsą. – Atsidūriau kvailoje situacijoje.
       – Kas nutiko, Serioža?
       – Aš net negaliu normaliai paaiškinti. Tėte, tu esi, aš žinau.
       – Serioža, neabejok dėl to. Galbūt greitai pas tave atvažiuosiu. Mes pasimatysime.
       – Tikrai? – mano širdis džiaugsmingai suspurdėjo. – O tu iš tiesų užsienyje?
       – Kol kas – taip. O tu kur? Iš kur tu kalbi?
       – Iš vienos vietos, tėte.
       – Kad ir kas nutiktų, būk ramus, sūneli. Viskas bus gerai, pamatysi. Skambink man bet kada. Aš visada su tavimi.
       Padėjau ragelį ir paniekinamai pažvelgiau į daktarą.
       – Eisiu į savo palatą, – pasakiau atsistodamas. – Ir noriu pamatyti savo žmoną, šiandien pat.

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albert Camus 4 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Dovilė Švilpienė 4 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 57 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 38 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 39 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 27 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonardas Gutauskas 35 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Marta Wyka 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 114 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1