Man kartą teko skaityti japonų trečiokų rašinius standartine tema „Kuo norėčiau būti“. Jei neatsižvelgsime į nacionalinį koloritą (vienas berniukas norėjo pasiekti laimėjimų sumo sporte, o viena mergaitė lyg ketino mokytis geišos meno), vaikai svajojo maždaug apie tai, apie ką ir dera svajoti devynmečiams. Išskyrus viena – visi trisdešimt rašinių baigėsi vienodai: savo mirties aprašymu. Vienas norėjo romantiškai mirti jaunas, kitas planavo gyventi iki šimto metų, tačiau nė vienas moksleivis nepaliko atviros pabaigos. Mirtis kaip gyvenimo kelio galas – tai natūralu. Kaipgi kitaip?

       Mirtis yra japono akiratyje nuo pat vaikystės; ji visada – alternatyva. Kas čia keista, jei paauglys, išbandęs įvairius žaidimus, mėgina sužaisti ir šitą? Neretai pasitaiko, kad japonų vaikai gauna galą iš smalsumo. Pavyzdžiui, taip pasielgė jauniausias mūsų knygos herojus, poetas Oka Shinji (1962–1975), kurio talentingai parašyti eilėraščiai buvo išspausdinti pomirtiniame rinkinyje „Man 12 metų“. Shinji nušoko nuo stogo ir užsimušė. Jis norėjo sužinoti, kas ten – po mirties. Dabar žino.

       Visą Japoniją sukrėtė šešiolikmečio moksleivio savižudybė. 1966 m. lapkričio 20 d. jis „suvaidino Mishimą“. Gatvėje, tiesiog praeivių akyse, berniukas persismeigė gerklę šeimos kardu, saugotu tėvų namuose. Paaiškėjo, kad prieš tai per televiziją rodė filmą „Kardas“, susuktą Mishimos kūrinio motyvais.

       Nors japoniškų savižudybių vaizdas yra savitas, tačiau savižudybių lygiu Japonija toli gražu nepirmauja pasaulyje. Galiausiai įprotis visur laikytis etiketo ir apibrėžtų elgesio taisyklių žmogaus gyvenimui suteikia daugiau saugumo ir jaukumo, o savo tamsiąja puse – depresija ir suicidiniu proveržiu – atsisuka tik ekstremaliais atvejais, kurių sąrašas taip pat reglamentuotas. Vargu ar Japonijoje galima rasti aštuonis šimtus savižudybių priežasčių, kurias nustatė Pasaulinės sveikatos organizacijos (PVO) tyrėjai. Japonai tikrai neišnaudoja ir visų aštuoniasdešimt trijų PVO užregistruotų savanoriškos mirties būdų. Tvirtos gyvenimo taisyklės numato ir mirties taisyklių laikymąsi. Neseniai vienas Osakos tarnautojas užlipo ant biuro pastato stogo ir nušoko žemyn. Policija įtarė žmogžudystę, nors pagal visus požymius mirtis atrodė (taip ir buvo) kaip savižudybė. Įtarimą sukėlė „neteisingas“ savižudžio, naujosios kartos žmogaus, elgesys: pirma, jis neparašė priešmirtinio raštelio, antra, ant stogo krašto nepaliko batų. Į mirtį, kaip į naują būstą, reikia eiti kaip į namus – nusiavus.

       Jei apskritai pereisime nuo tiesiog japonų prie japonų, rašančių knygas, mes būtinai įsidėmėsime vieną šios šalies rašytojų ypatybę: kitaip nei kosmopolitiški Vakarų kolegos, jie pirmiausia yra savo tautos vaikai, o tik paskui – rašytojai. Tai paaiškina tautinės kultūros autonomiškumas ir originalumas, taip pat „saloms“ būdingas monolitinis japonų mentalitetas. Visai dar neseniai japonų literatūra buvo skirta ne visai žmonijai (kaip kitos didžiosios literatūros), o japonams. Manyta, kad užsieniečiai nesugebės kaip dera išversti jos į savo kalbas, gal ir nepanorės įvertinti pagal nuopelnus.

       Jei „Literatūricido enciklopedijoje“ japonų visgi nėra tiek daug, tai galima paaiškinti tuo, kad ten įtraukti tik paskutinio šimtmečio duomenys, kai, Vakarų supratimu, Japonijoje susiformavo literatų luomas. Kitaip tektų prisiminti begalę feodalizmo laikotarpio karių ir valdininkų, kūrusių eiles ir baigusius gyvenimą perskrostais pilvais. Kadangi eilėraščių rašymas sudarė privalomą samurajaus auklėjimo programą, sąrašas nusitęstų iki begalybės. Tektų pradėti nuo vieno iš samurajaus luomo protėvių, narsiojo Minamoto Yorimasos (1104–1180), kuris buvo ne tik karvedys, bet ir talentingas poetas. Jo plunksnai (tiksliau – teptukui) priklauso garsus penkiaeilis, parašytas minutė prieš charakirį:

O ko galų gale
Liūdėti
Sudžiūvusiam kelmui,
Ant kurio niekada
Neišaugs jokia gėlė?

       Šiuolaikinis japonų rašytojas savižudybės atžvilgiu laikosi nacionalinės tradicijos, tik reikia patikslinti, kad verstis jo pavojingu amatu šiomis sąlygomis yra ypač rizikinga. Visuomenėje, kurioje viskas daroma drauge, kolektyviai, užsiimti pačia individualiausia iš visų profesijų, – tai tiesus kelias į savižudybę. Rašytojas – tai ta pati styranti vinis, kuri, pasak japonų patarlės, pirmoji gauna plaktuku per galvutę. Iš penkių pasaulinį pripažinimą pelniusių XX a. japonų klasikų keturi (Akutagawa Ryonosuke, Dazai Osamu, Mishima Yukio ir Kawabata Yasunari) nusižudė ir tik penktasis Tanizaki Junichiro laimingai mirė savo mirtimi.

       Pagrindinę rašytojų savižudybių priežastį Japonijoje galima nuspėti: aplinkinei gynybai, kurios griebėsi grupėmis susiskirstę tėvynainiai, vienišius literatas gali priešpriešinti tik savo kūrybinę energiją. Kai rašytojui atrodo, kad išsisėmė, kad magiškasis šaltinis išseko, jį apninka depresija ir panika, o išeitį iš šios padėties pasufleruoja tautinės pasaulėžiūros logika. Kita vertus, rašytojo savižudybė, kaip tikros ar menamos kūrybinės krizės išdava, yra tarptautinis reiškinys, o japonų literatūros istorijoje esama ir tragiškų atomazgų su nepakartojamu „vietiniu koloritu“.

       Kolektyvizmo dvasia pasireiškia ne tik gyvenimo, bet kartais ir mirties sanklodoje. Japonijos istorijoje apstu „kolektyvinės“ savižudybės pavyzdžių. Feodalinių vidaus karų laikais vieno iš priešiškų klanų pralaimėjimas tapdavo masinio pralaimėjusiųjų charakirio priežastimi. Klasikinis savižudybių orgijos pavyzdys – Hojyo giminės žūtis (XIV a.). Pralaimėjęs karą, siuzerenas savo vasalams surengė atsisveikinimo puotą, per kurią 870 pakviestųjų atėmė sau gyvybę. Iš viso tą dieną nusižudė 6000 abiejų lyčių samurajų. 1944 m. taip pasielgė ir Saipano salos gynėjai. Jie kovėsi su amerikiečiais iki paskutiniosios, o paskui nusižudė (iš 23 000 žmonių gyvi liko tik maždaug tūkstantis civilių).

       Nors kolektyvinės altruistinės savižudybės tradicija yra sena ir plačiai paplitusi, japonų rašytojams toks finalas nebūdingas. Akivaizdi „nekolektyvinės“ profesijos įtaka. Tačiau jei kitų šalių literatūros istorijoje mes nežinome tokių atvejų, kai rašytojas nusižudo „dėl kompanijos“, dėl tam tikros masinės idėjos, tai Japonijoje toks pavyzdys yra. Talentingasis Hasuda Zemmei (1904–1945), „japonų romantikų mokyklos“ dainius, iki armijos buvo kuklus mokyklos mokytojas, tačiau kare pasireiškė kaip didesnis samurajus nei kiti kadriniai karininkai. Kai pulko vadas karininkams ėmė skaityti imperatoriaus kapituliacijos aktą, leitenantas Hasuda nušovė „išdaviką“ ir nusišovė pats, taip prisijungė prie valdžiai ištikimų patriotų, kurie nepanorėjo susitaikyti su pralaimėjimu. Kitaip nei europiečiai rašytojai-kolaborantai, kurie žudėsi, kad išsisuktų nuo neišvengiamo teismo, Hasuda politiniu atžvilgiu buvo nežymi figūra ir galėjo nesibaiminti represijų. Čia viskas įvyko pagal Durkheimo altruistinės savižudybės apibrėžimą: poetas nusprendė „išsilaisvinti nuo savo asmenybės tam, kad pasinertų į kažką kitą, ką laikė savo tikrąja esme“.

       Nemažiau japoniška buvo ir garsiausia visų laikų ir tautų rašytojų savižudybė – Yukio Mishimos (1925–1970) charakiris.
Dabar nenorėčiau smulkiau nagrinėti šios efektingos istorijos4. Tik pabrėšiu, kad nepaisant viso patriotiškai altruistiško spektaklio, kurį surengė rašytojas, fono, tikrieji jo poelgio motyvai buvo grynai asmeniniai, o ne politiniai, kaip įsivaizduoja japonų nacionalistai.

       Kaip samurajus sąskaitas su gyvenimu suvedė ir Murakami Ichiro (1920–1975), rašytojas, beveik nežinomas už Japonijos ribų. Šis literatas nugyveno audringą ir padriką gyvenimą: iš pradžių buvo laivyno karininkas, paskui komunistas ir socialistinio realizmo šalininkas, o galiausiai virto ultradešiniuoju. Murakami norėjo žūti kartu su Mishima, tačiau jam nepavyko pro policijos užkardą pasiekti savo vienminčių-maištininkų. Po penkerių metų jis kardu persismeigė gerklę.

       Visgi patį egzotiškiausią savižudybės motyvą pasirinko poetas romantikas Kitamura Tokoku (1868–1894). Aistringas Vakarų literatūros gerbėjas, Kitamura pasikorė todėl, kad japonų literatūra toli gražu neprilygo europietiškajai. „Niekada japonas nesukurs tokių kūrinių kaip „Prarastasis rojus“, „Vargdieniai“ ar Dante's „Pragaras“, – rašė jis. Savižudybių dėl kultūrinio nepilnavertiškumo komplekso pasitaiko ir kitose šalyse (pavyzdžiui, advokatas Krameris, Krafto iš romano „Jaunuolis“ prototipas, arba žymus žydas antisemitas Otto Weiningeris), tačiau, ko gero, tik japonas galėjo nusižudyti dėl užgauto literatūrinio patriotizmo ir kultūrinio nepilnavertiškumo komplekso.

       Vargšelis Kitamura klydo. Netrukus japonų literatūrą imta laikyti ne tik visaverte, bet ir nepaprastai ryškia bei savita. Japonų kultūra – tiek tradicinė, tiek ir šiuolaikinė – Vakarams tapo vienu iš pagrindinių estetinių ir dvasinių atradimų XX amžiuje. Bet man atrodo, kad žmonija ne iki galo supranta proceso, pastaruosius dešimtmečius audringai besivystančio Tolimųjų Rytų salyne, svarbą.
Mano giliu įsitikinimu, Japonija šiandien yra pati įdomiausia planetos vieta. Ten vyksta neregėtas eksperimentas kuriant naująjį Žemės gyventoją, kuris galbūt pirmąkart per visą žmonijos istoriją sugebės įveikti amžinąjį pasaulio dvipoliškumą ir organiškai sulydys savyje Vakarų ir Rytų kultūros pasiekimus: racionalumą ir intuiciją, griežtumą ir lankstumą, erdvės ir laiko pajautą, gyvenimo ir mirties suvokimą, know-how5 ir know-why6. Mūsų akyse gimsta dvikultūris androginas, būtybė su dviguba civilizacijų pilietybe. Kada nors, galbūt po šimto metų, japonų nutiestu keliu pasuks ir Kinija, ir tuomet trečiojo tūkstantmečio homo sapiens įgaus galutinį pavidalą.

       Visų mūsų bendras palikuonis veikiausiai bus juodaplaukis, rudų ir kiek įkypų akių. Jis išsiskirs puikiu išsilavinimu, subtiliai jaus grožį, vienodai lengvai cituos Shakespeare'ą ir Konfucijų. Jis išmoks pagydyti vėžį, AIDS ir net Alzheimerio ligą, lengvai keis susinešiojusius žmogaus kūno organus ir gyvens labai ilgai. Jei norės.

       Todėl kad šauniajame naujame pasaulyje, kur nebus kruvinų konfliktų ir nepagydomų ligų, pirmoji mirčių statistikos vieta priklausys savižudybei.

 
       GRAŽI MIRTIS

       Charakirio teorijos ir praktikos įvadas

Kodėl apnuogintų žmogaus vidurių vaizdas laikomas tokiu baisiu?.. Kuo gi jau taip šlykšti mūsų vidaus sandara? Argi jos ir žvilgančios jaunos odos prigimtis nėra tokia pat?.. Ar būtų nežmogiška mūsų kūną lyginti su rože, kuri nuostabi tiek savo išore, tiek vidumi? Įsivaizduokite, kas būtų, jei žmonės galėtų išversti savo kūnus ir sielas – grakščiai, it apversdami kokį rožės žiedlapį, – ir atsukti juos įsauliui bei gegužės vėjelio dvelksmui.

Mishima Yukio. „Auksinė šventykla“
      

       P a s i r u o š i m a s .  Atsikelti anksti ryte, kai tekanti skaisti saulė, savo spinduliais tą dieną dar nelytėjusi žemės, tik tik pažvelgs iš už milžiniško vandenyno krašto.

       Švarutėliai nusiprausti, kruopščiai sušukuoti ir tiesiai per skusto viršugalvio vidurį paguldyti samurajišką kaselę.

       Nieko nevalgyti ir negerti, nes su žemiškaisiais reikalais baigta, o išangę užkimšti vatos gniužulėliu, kad paskutinę akimirką, kai valia jau nevaldo kūno, gėdingas atsitiktinumas nesudrumstų vyksmo tobulybės.

       Apsivilkti šventišką kimono be herbų. Spalva – balta, kraštutiniu atveju – gelsva ar žydra.

       Atsisėsti prie lakuoto staliuko ir parašyti atsisveikinimo trieilį. Galima ir rašalu, bet geriau savo krauju – užtenka lengvai brūkštelėti durklu per riešą. Raudona ant balto – štai šiandienos, iškilmingiausios viso gyvenimo dienos, spalvos. Eilėraštis neturi būti poetinis šedevras, tuštybei šiandien – ne vieta. Kas nors paprasta, ramu ir vyriška, be afektacijos:

Gyvenimas –
Tik sapnas
Regėtas sapne.

       Dabar viskas, laikas eiti.

       V i e t a .  Ne ta, kur gyvenama, valgoma ir miegama. Geriausia – budistų šventyklos kiemas. Gerai ir sodas. Ant žemės – šiaudiniai dembliai, padengti balta medžiaga. Iš viršaus skaisčiai raudonas paklotas, kad plūstantis kraujas nemargintų jo ryškiais atsitiktiniais raštais, neatitrauktų stebėtojų dėmesio nuo didžios paslapties reginio. Virš galvos tegu kabo balto audinio atraiža. Balta – tai Mirtis.

       S t e b ė t o j a i .  Jokių giminaičių – jie liko už Ribos. Jokių pašalinių, nes puikuotis narsa prieš vėplas – niekinga. Tik oficialūs liudytojai, ceremonialo žinovai. Tik Valdžios atstovas. Ir dar kaishakunin, sekundantas, artimas draugas, gerai valdantis jausmus ir kardą.

       G i n k l a s .  Samurajus turi du kardus – ilgą ir trumpą. Ilgojo šiandien neprireiks. Trumpasis, wakizashi, aštresnis už Toledo ir Damasko plieną. Ryžių popierius, krentantis ant ašmens, perpjaunamas pusiau. Ilga rankena, nedidelis apvalus ar stačiakampis efesas, geležtės ilgis – vienas shaku (30 centimetrų). Ant veidrodinio geležtės paviršiaus vingiuoja grūdinant atsiradęs raštas.

       V e i k s m a s .  Jei norisi, galima tarti atsisveikinimo žodžius. Galima ir nutylėti. Liudytojas paduoda padėklą, ant kurio guli wakizashi ašmenimis į priekį. Paimti abiem rankomis, atsargiai pakelti iki kaktos ir nusilenkti. Už rankenos neimti, plieną apjuosti baltu audiniu ar standžiu popieriumi, tik patį galiuką palikti neuždengtą. Kimono nusmaukti žemiau juosmens, o rankoves parišti po keliais. Tai svarbu, nes kristi aukštielninkam nepadoru, kūnas turi pasvirti į priekį, kniūpsčiom. Kiek žemiau nuleisti klubjuostę, atpalaiduoti įsitempusius pilvo raumenis. Lig šiol vyravo kanonas, tačiau dabar galima rinktis, nes aprobuotų būdų – marios. Klasikinis: durklą įsmeigti į kairiąją apatinę pilvo pusę, pjūvį varyti tik iki dešinės, tada durklą ašmenimis pasukti į viršų ir, truputį rėžtelėjus šonkaulių link, ištraukti. Galima kryžmai. Tačiau nedraudžiama parodyti ir vaizduotės – pavyzdžiui, paimti ir pilvo viduryje išraižyti hinomaru, nacionalinę vėliavą. Tik reikia tiksliai apskaičiuoti, kad užtektų jėgų rankoms su ištrauktu durklu ištiesti ir palinkti į priekį. Daugiau nereikia nieko, viskas atlikta nepriekaištingai. Sekundantas, stovintis kiek užpakaly su parengtu ilguoju kardu, vienu gražiu kirčiu nukirs galvą. Gerai būtų, jei galva nenusiristų ant žemės, o pakibtų ant odos skiautelės, tačiau tam reikia ypatingo meistriškumo.

       Moteriai, žinoma, paprasčiau. Atsisėsti, smeigti durklą į gerklę ir grakščiai nuvytusia gėlele susmukti ant šono.

       Mishima Yukio, didis charakirio teoretikas ir praktikas, rašė, kad ne japonui suvokti šito ritualo prasmę ir grožį – neįmanoma.

       Dėl prasmės – tiek to, bet apie kokį grožį čia galima kalbėti?

       Kai leitenantas ašmenis nuvarė iki pilvo dešinės, geležtė jau buvo visai negiliai, o nuo kraujo ir riebalų slidūs ašmenys beveik išslydo iš žaizdos. Gerklę ėmė smaugti šleikštulys, ir leitenantas kimiai sugargaliavo. Nuo traukulių skausmas dar sustiprėjo, pjūvio kraštai prasiskyrė, iš ten ėmė virsti viduriai, tarsi pilvą irgi pykintų. Žarnoms nerūpėjo šeimininko kančios. Sveikos, blizgančios, jos džiaugsmingai išsiveržė į laisvę. Leitenanto galva nukaro, pečiai sunkiai kilnojosi, akys susiaurėjo iki plyšelių, iš burnos nutįso seilės gija. Auksu plykstelėjo munduro antpečiai. (Mishima Yukio. Apsakymas „Patriotizmas“)

       Apie antpečius – gražu, bet apie žarnas…

       „Čia griebiamasi keisčiausio keršto būdo, – prieš keturis šimtus metų Vakarų pasauliui referavo jėzuitas Valery traktate „Apie blogus įpročius ir kitokias keistenybes“: „Japoną įžeidus, nuskriaustasis prisistato prie skriaudiko namų ir persipjauna pilvą, po to skriaudikui nelieka nieko kito, kaip pasidaryti tą patį“. Apie tą patį Dostojevskio „Idiote“ pasakoja Ivanas Petrovičius Pticynas, aiškindamas Nastasjos Filipovnos elgesį: „Žinote, Afanasijau Ivanovičiau, šitaip, sako, japonai kartais padaro. Įžeistasis ten esą einąs pas įžeidėją ir sakąs jam: „Tu mane įžeidei, todėl aš ir atėjau persiskrosti pilvo tavo akyse“. Sulig tais žodžiais iš tikrųjų persiskrodžiąs pilvą įžeidėjo akyse ir jaučia turbūt nepaprastą pasitenkinimą, tarytum ir iš tikrųjų būtų atkeršijęs. Keistų pasitaiko charakterių pasaulyje, Afanasijau Ivanovičiau!“

       Europiečių požiūriu šis barbariškas paprotys – absurdiškas, atgrasus ir tiesiog juokingas.

       Absurdiškas, nes nėra nieko brangiau už gyvybę, o jei gyvybė tau nebemiela, esama greitų, veiksmingų ir neskausmingų jos nutraukimo būdų.

       Atgrasus, nes pilvas, viduriai ir žarnos – šlykštu.

       Ir juokingas, nes baisus.

       1868 m. japonų Sakajo uoste vietiniams policininkams susirėmus su lėbaujančiais prancūzų jūrininkais, žuvo keturiolika jūreivių (visai kaip dainelėje „deniu nužygiavo, trapu nusileido keturiolika prancūzų kareivių“). Konsulas Léonas Roches'as pareikalavo, kad kaltuosius griežtai nubaustų Japonijos vyriausybė, ir pastaroji ėmėsi priemonių: dvidešimčiai policininkų buvo liepta pasidaryti charakirį. Į ceremoniją pakvietė patį poną Roches'ą. Jis stebėjo, kaip nuteistieji vienas po kito, griežtai laikydamiesi ritualo, paleidžia sau žarnas. Konsulas pasirodė esąs kaip reta tvirtų nervų, jis išsėdėjo vienuolika raundų ir, tik pradėjus dvyliktąjį, jam pasidarė bloga. Egzekucija buvo nutraukta, kitų devynių policininkų buvo pasigailėta. Ši istorija daro įspūdį stulbinančiu nepalenkiamos eilinių japonų „snukiadaužų“ narsos ir europietiško baikštumo kontrastu.

       Tai, ko negali pats, protingiausia išjuokti.

       Bet kodėl gi negali?

       1913 m. rugpjūčio 14 d. laikraštis „Novoje vremia“ skyrelyje „Įvykiai“ glaustai ir nekomentuodamas praneša: „Zabalkanskij prospekto name Nr. 2 iš valstiečių kilęs darbininkas Ivanas Kučkinas, 19 metų, durklu persiskrodė pilvą ir mirė“. Akivaizdu, tai pavėluotas Mandžiūrijos karo aidas, pirmosios masiškos rusų pažinties su japonų kultūra padarinys. Bet pati idėja persiskrosti pilvą pirmiausia atsirado ne Japonijoje.

       Japonai dažnai kaltinami tuo, kad nemoka išrasti nieko savo, o tik mielai supirkinėja užsienietiškus patentus ir naudojasi kitų išradimais: ir Nobelio premijos laureatų jie turi mažai, ir jų išgirtasis menas – kinų kilmės, ir išgarsintas karatė-džiudžitsu taip pat iš ten.

       Aš kategoriškai nesutinku su šiuo teiginiu, tačiau turiu pripažinti, kad pirmasis charakiris išties užpatentuotas ne Japonijoje, o Senajame Testamente. Net jei karaliaus Sauliaus, kuris „pačiupo savo paties kalaviją ir krito ant jo“, savižudybės nelaikysime savižudybe, mat ji pernelyg mažai panaši į samurajų ritualą (be to, dar neaišku, kaip Saulius krito ant kalavijo – pilvu ar krūtine),
tai pašėlusio judėjų seniūno Razio7 mirties istorija jau tikrai verta Kabukio teatro scenos. Iš esmės jis pasidarė šlovingiausią charakirį dėl visiškai suprantamos priežasties – verčiau mirtis nei gėdinga nelaisvė. Po daugelio amžių Razio žygdarbį pakartojo pašėlęs samurajus Murakami Yoshiteru, savaime suprantama, niekada nelaikęs rankose Biblijos ir net nieko apie ją negirdėjęs. 1333 m., siaučiant vidaus karui, Yoshiteru, kad užlaikytų priešą ir duotų laiko savo siuzerenui išsigelbėti, surengė tikrą spektaklį: padegė namus, užlipo ant stogo, persipjovė pilvą, paėmė į saują savo vidurius, nukapojo juos ir metė į priešus, paskui, įsmeigęs sau durklą į gerklę, metėsi žemyn. Išties panašu, ar ne?

       Kitas Vakarų literatūroje šlove apgaubtas charakiris, tai jau minėta Katono Jaunesniojo savižudybė, kurią aprašė Plutarchas, o vėliau apdainuota literatūroje bei įamžinta dailėje. Jis nusižudė 46 m. prieš mūsų erą, o pirmasis japonų charakiris buvo užfiksuotas visu tūkstantmečiu vėliau – 988 metais. Garsus plėšikas Hakamadare Yasusuke, sargybinių apsuptas, atsišliejo į stulpą ir kalaviju persipjovė pilvą. Jis ilgai kankinosi, kol numirė. Iki ištobulinto ritualo dar buvo labai toli.

       Gražaus ir taisyklingo pilvo skrodimo taisyklės buvo parengtos gerokai vėliau, XVII a., Japonijai įžengus į stabilumo ir griežtai centralizuotos valdžios epochą. Visos gyvenimo sritys buvo kuo smulkiausiai reglamentuotos. Kiekvienas visuomenės narys privalėjo tvirtai žinoti savo teises ir pareigas, elgsenos kanonus, kaip dera gyventi ir mirti. Tuo metu charakiris iš tradicijos virsta įteisinta institucija, kurios ceremonialas buvo kuo detaliausiai išplėtotas. Leidžiamos pagalbinės priemonės su charakiriui skirtais patarimais ir rekomendacijomis, netgi katalogai su leidžiamų ir draudžiamų pilvo pjūvių iliustracijomis. Atsiranda dar vienas nacionalinio meno žanras. Ikebana – menas gražiai ir taisyklingai komponuoti puokštes. O charakiris – menas gražiai ir taisyklingai ant balto pilvo piešti raudonąją gėlelę.

       Kuo jau taip samurajams neįtiko vargšas pilvas, švelniausia, visiškai neapsaugota ir kartu absoliučiai neromantiška dūlaus žmogaus kūno dalis?

       Dalykas tas, kad įtiko. Kitaip nei Europoje, kur pilvas laikomas niekingu ir nešvariu dalyku, kūno apačios reikmeniu, vadinasi, pašaipų objektu, japonams pilvo ertmė kelia visai kitas asociacijas. Chara – tai pakylėta ir romantiška. Tai – kūno centras, gyvasties šerdis (
juk mūsų protėviams žodis „pilvas“8 kadaise taip pat turėjo kitokią prasmę). Japonų supratimu, chara – tai buveinė, kurioje gyvena žmogaus siela. Žinoma, ne siela, kaip ją supranta krikščionybė, o dvasia, valia, tikroji prigimtis.

       Senovės japonai manė, kad veidas skirtas mandagybei, lūpos gali meluoti, rankos nusidėti, ir tik pilvas neapgaus, nes ten slypi pagrindinė esmė, tiesa, giliausioji prasmė. Kiek žemiau bambos, kūno svorio centre, yra magiškas taškas tanden. Sėdimos meditacijos – ji vadinama zazen – metu reikia įsmeigti žvilgsnį į vieną tašką ir gal tuomet pasieksi nušvitimą. Praktikuojant kovinius menus sensėjus (mokytojas) liepia mokiniams koncentruoti tandene energiją ir dvasios jėgą. Ten slypi veiksmo šaltinis, tikrumo pamatas. Darant charakirį pjūvis būtinai turi kirsti tandeną – juk žmogus, persiskrosdamas pilvą, apnuogina savo tikrąją esmę, paleidžia savo sielą į laisvę.

       Skirtingus vakariečių ir japonų požiūrius į pilvą liudija ir idiomatika. Japonų kalboje posakis „didžpilvis“ reiškia „plačių pažiūrų žmogų“. Jei kas „neturi pilvo“, neskubėkite džiaugtis jo grakščia figūra, nes iš tiesų prieš jus – šiaudadvasis. „Pačiupinėti kam pilvą“ toli gražu ne familiarumas, o posakis, reiškiantis „išsiaiškinti tikrus santykius“. „Pralaužti pilvą“ reiškia „prisipažinti“ (tai kažkiek panašu į mūsišką „palūžti“). Jei japonas pasakė, kad Jūs „storapilvis“, jis pasakė komplimentą, vadinasi, Jūs – dosnus žmogus.

       Lygiai taip pat japonui juokinga ir absurdiška girdėti tokį rusų frazeologizmą kaip „iš juoko likti be pilvo“ (tai yra pražudyti savo charą?!) arba patarimą „klausyk ausimis, ne pilvu“ (kaip tik chara gerokai labiau tinka klausytis įsijautus).

       Charakiris (arba, laikantis kiniško tų pačių hieroglifų tarimo, sepuku) tiesiog reiškia „pjauti pilvą“.

       Niekas nežino, kiek samurajų per praėjusį tūkstantmetį pasitraukė iš gyvenimo pasirinkę šį sielvartingą (japoniškai tiesiogine šio žodžio prasme), patį gražiausią mirties būdą.

       Štai japonų logikos seka.

       Mirtis – gražiausias žmogaus gyvenimo dalykas.
       Gražiausias mirties būdas – savižudybė.
       Gražiausia savižudybė – charakiris.

       Japonų tradicija, kitaip negu krikščioniškoji, žmogaus kūno nelaiko gėdingu, todėl žiūri į jį pagarbiai. Savo kūno sandarą laikyti bjauria, japonų požiūriu, yra paprasčiausiai kvaila. Samurajui nėra ko gėdytis: darydamasis charakirį, jis atsiveria pasauliui iki galo – ir širdimi, ir viduriais, nedalomais kūnu ir dvasia, vienodai gražus tiek savo vidumi, tiek išore (žr. novelės epigrafą).

       Pergalė prieš baimę, skausmą ir laikinumą, ko gero, tai – išties gražu.

       Grožis – baisus ir šiurpulingas dalykas. Ar tu žinojai šitą paslaptį, ar ne?

       4 Žr. skyrių „Gyvenimas kaip romanas“ (autoriaus past.).
       5 Žinojimas kaip (angl.).

       6 Žinojimas kodėl (angl.).

       7 Žr. Makabiejų II 14, 41–46. „Kariai jau buvo beveik paėmę bokštą ir, verždamiesi pro išorines duris, šaukė atnešti ugnies durims uždegti. Būdamas apsuptas, Razis puolė ant kalavijo, pasirinkdamas verčiau mirti kilnia mirtimi, negu patekti į tų niekšų nagus ir kentėti jo kilmės nevertą smurtą. Tačiau grumtynių įkarštyje jis tiesiai nepataikė, o minia jau veržėsi į vidų pro duris. Drąsiai užbėgęs ant sienos, jis didvyriškai puolė žemyn ant minios. Bet, kariams greitai pasitraukus, atsirado tuščia vieta, ir jis nukrito į tuščiosios vietos vidurį. Vis dar gyvas ir degdamas pykčiu, jis atsikėlė ir, nors iš rimtų žaizdų sunkėsi kraujas, nubėgo per minią. Atsistojęs ant stačios uolos, kraujui visiškai išsekus, jis persiskrodė vidurius ir, abiem rankomis paėmęs juos, sviedė į minią, šaukdamasis gyvasties ir dvasios Viešpaties, kad jis vėl juos jam sugrąžintų. Tokia buvo jo mirtis.“

       8 Rusų kalboje pilvas (живот) ir gyvastis (жизнь) yra tos pačios kilmės žodžiai

       Versta iš:
       Чхартишвили Г. ПИСАТЕЛЬ И САМОУБИЙСТВО.
       Изд. 3-е. Москва: Новое литературное обозрение , 2003

       Iš rusų k. vertė LINAS RYBELIS

Achille Campanile 4 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 8 Aivaras Veiknys 8 Albinas Žukauskas 3 Aldona Veščiūnaitė 13 Aldous Huxley 14 Aleksandra Fomina 22 Alfonsas Andriuškevičius 28 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 21 Algimantas Baltakis 22 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 21 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Pulkauninkas 2 Andrzej Bursa 4 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 14 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arūnas Spraunius 23 Asta Plechavičiūtė 11 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 38 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Bronius Radzevičius 8 Castor&Pollux 73 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 12 Dalia Bielskytė 6 Danguolė Sadūnaitė 8 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 8 Eduardas Mieželaitis 6 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 6 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 27 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pulokas 5 Georges Bataille 2 Giedrė Kazlauskaitė 44 Gintaras Beresnevičius 47 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 37 Gintaras Radvila 3 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gražina Cieškaitė 14 Gytis Norvilas 23 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrykas Sienkiewiczius 1 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Ieva Gudmonaitė 7 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Irena Bitinaitė 2 Italo Calvino 6 J. G. Ballard 3 Jan Brzechwa 2 Janusz Anderman 6 Jaunius Čemolonskas 4 Jehuda Amichaj 2 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 Jolanta Malerytė 3 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 22 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Zdanys 7 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Juan Bonilla 2 Judita Vaičiūnaitė 26 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 38 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 6 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 7 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 4 Jurgis Gimberis 12 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Justinas Bočiarovas 5 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kazimieras Barėnas 16 Kazys Almenas 4 Kazys Binkis 21 Kazys Boruta 23 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 21 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 26 Kostas Ostrauskas 25 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 47 Laurynas Katkus 6 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leonas Lėtas 2 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Lidija Šimkutė 24 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Kranauskas 5 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Liūnė Sutema 8 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 10 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Marcelijus Martinaitis 38 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 54 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Mark Boog 2 Martin Amis 2 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 14 Neringa Klišienė 1 Nicolas Born 2 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Paul Celan 4 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 5 Petras Cvirka 7 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 13 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 1 Pulgis Andriušis 9 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimas Burokas 12 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 1 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas, Algimantas Lyva 7 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sara Poisson 25 Saulius Kubilius 2 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 11 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 30 Sigitas Poškus 7 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 10 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Stan Barstow 2 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 1 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 7 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 6 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 107 Viktorija Skrupskelytė 1 Viktorija Vosyliūtė 4 Vilius Dinstmanas 3 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Ramonas 3 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Vitalija Bogutaitė 6 Vladas Braziūnas 33 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vytas Dekšnys 14 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Zigmas Gėlė 6 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 9 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1