1 9 9 3  m e t ų  r u g s ė j o  2 0  d i e n a

       Vakar iškraustytos raišiukės kampe apgyvendino dar neseną moterį, Paulauskienė, pajutus, kad iš jos bus galima išpešti naudos, išsyk ėmė jai pataikauti, du sūnūs, jau vyrai, nešė ir nešė didžiulius plastmasinius maišus su drabužiais, ponia stovėjo vidury kambario ir nurodinėjo, kur kokį statyti, raišiukė buvo vienuolė, tad ir drabužių bemaž neturėjo, tik visokių abrozdėlių, kryželių, kelias knygeles, matyt, maldaknyges, o gal Evangelijas, aš jų iš arti nemačiau, nemėgstu kišti nosies prie svetimo daikto, mudvi su Paulauskiene savo drabužėlius laisvai, negrūsdamos sieninėj spintoj buvom išsidėliojusios, ant pakabų sukabinusios, ir štai atsiranda ponia, kuri įsako du skyrius palaisvinti, nes jos drabužiai negalintys maišuose trūnyti, teko mums susispausti, vyrukus devintas prakaitas išpylė, kol į trečią aukštą ponios turtą sunešė, „šubą įdėkit į patalynės spintelę“, įsakė sūnums, supratom, kad ponia atvyko ilgam, baigėsi mūsų ramybė, aš iš karto suvokiau, kad Paulauskienė nuo manęs nusišalins ir prilips kaip šlapias klevo lapas prie naujokės sėdynės, tokia jau ji yra, ir man atvykus jau kitą dieną sėdėjo ant mano lovos ir malė liežuviu, kokia ji esanti gera, kilniaširdė, jai kad tik pagelbėti senesniam žmogui, o raišiukę tylomis šmeižė, kad ji šiokia ir tokia, labai nešvari ir taip toliau, o aš įsitikinau, kad raišė kaip tik labai švari, pati Paulauskienė rytais tik nosies galą sušlapina ir jau nusiprausus, o davatkėlė kiekvieną skuduriuką iki baltumo išskalbdavo ir balkone žemai, kad iš kiemo nesimatytų, padžiaudavo, Paulauskienei nieko nereiškė apatinius ant aukščiausios virvės pakabinti, sakau: ponia Paulauskiene, negražu, sanitarai iš kiemo jūsų apatinius mato, o ji atšauna: na ir kas, tegu pasižiūri, aš neturiu ko slėpti, jau esu rašius, kad ji prieš tokį našlį uodegą kraipo, plaukus ant popieriaus ritinėlių kas vakarą susuka, rožine pudra skruostus dažo, viena dėmė aukščiau, kita žemiau, ką padarysi, jei bobai į pauodegę koks šišas sminga, tai tu jai neišaiškinsi, kad jos metuose ne apie diedus galvoti ir svajoti reikia, o apie gyvenimo apyskaitą, nes artėja valanda, kai teks peržengt nebūties slenkstį ir galbūt pasiaiškinti, kodėl taip, o ne kitaip gyventa, žodžiu, supratau, kad naujoji ponia, jos vardas Kristina, atvyko visam laikui, atsivežė visus turtus, ėmiau mąstyti, kaip reikės su tokia iškalbinga poniute sutarti, nes ir aš visą gyvenimą įsakinėjau, aš buvau šeimos galva, ne tėvas, tad gali kilti kivirčų, tačiau įsitikinau, jog su išvadomis niekada nereikia skubėti, atvykėlė pasirodė esanti labai maloni, dosni Kauno ponia, dėl nežinomų priežasčių atsikėlus į senių namus, o kad atvyko ilgam, supratau iš jos atsivežtų daiktų: televizorius, kavinukas, arbatinukas, servizas, lėkštės, lėkštelės, šaukšteliai, šakutės, peiliai, puodeliai, net „fužerai“ vynui ir kelios mažos stiklinaitės krupnikui, be to, pusė kosmetikos prekių parduotuvės – vos ne vos sutalpino šukas, pudros dėžikes, kremo indelius ir kitokį jaunoms moterims būdingą šlamštą, aš pati, niekada gyvenime lūpų nenusidažius, negalėjau atsistebėti, kaip antros jaunystės moteris sugeba savimi pasirūpinti, supratau, kad manajai Paulauskienei teks pasitraukti į šalį, nes naujokė suims į saują visus bent kiek dar ropojančius senius, tad kikenau tyliai ir džiaugiaus, kad nedavė man Dievas to bobiško pasiutimo, kuris neleidžia moterims ramiai senti, neleidžia susitaikyti su laiko dėsniais, verčia jas vaidinti nežinia ką, dėkojau Dievui už tai, kad davė man protą, o ne tik, atsiprašant, pati žinai, ką turiu galvoje. Kai visi daiktai buvo sunešti, ji sūnums įsakė važiuoti namo, šie pakluso ir dingo, keisti motinos ir sūnų santykiai, svarsčiau, kas gi privertė tokią išdidžią, dar nesukriošusią ponią apsigyventi senių namuose, nes iš visko matėsi, jog pinigų ji tikrai nestokoja, gal jos apsisprendimą nulėmė marčios, jeigu sūnūs jau vedę, o gal tiesiog atėjo laikas išnykti iš žmonių akiračio, gal poniutė pagarsėjo kokiais romanais ir priėjo liepto galą, panašiai kaip mano pamotė, penkiasdešimties sulaukus nosies iš Panemunės neiškišdavo, net iš namo retai į sodą išeidavo, sakiau, kad senstant jos charakteris pasikeitė į gerą, o juk garsėjo palaidumu, žodžiu, dar niekas neaišku, tikėkimės, kad ponia pati kokį vakarą papasakos savo gyvenimo istoriją, nes senių namai yra tokia vieta, į kurią patekę žmonės būtinai nori išsipasakot, dažnai pagražindami skurdoką gyvenimą, ateis diena, kai visi senių namai žinos, kodėl ponia Kristina apsigyveno tarp koridoriais rėplinėjančių žmogystų, tik įdomu, kaip tokia sveikatinga moteriškė į šiuos namus pateko, tiesa, jeigu gavo ne valstybės išlaikymą, o pati kas mėnesį mokės po tūkstantį litų, tai nieko čia ypatingo, juk ir tu, Augustėle, pirmą pusmetį kas mėnesį po 1 000 litų paklodavai, žinojau, kaip tau sunku juos surinkti, bet tokia buvo kaina už laisvę – nenorėjai ar negalėjai manęs slaugyti – žinau, kokia tavo sveikata – teko litukus, galima sakyti, už lovą mažame kambaryje mokėti, žinau, kiek privargai, kiek valdiškų koridorių išvaikščiojai, kiek raštų turėjai parašyti įrodinėdama teisybę: savo bute niekaip negali motinos laikyti, nes pati sergi keliomis ligomis, pati po dviejų operacijų, be to, vyras dirba protinį darbą namuose, jam būtinas atskiras kambarys ir ramybė, nežinau, ar rašei, kad jis kone išprotėjęs, be tablečių nuo nervų negyvena, gal nuslėpei šį faktą, kad ir kaip ten būtų buvę, pasiekei tikslą, dabar užtenka mano pensijos, nors žinau, kad kiekvieną kartą lankydama slaugutėms pakiši po kelis litus, žinau, kad prašai neapleisti manęs, ačiū, dukrele, ačiū ir už tai, nors kadaise ne apie tokią senatvę svajojau, tačiau gyvenimas nepaiso žmogaus svajonių, esu rašius, kad suprantu tavo padėtį – arba aš, arba tavo filosofas, ir tu pasirinkai jį, nes jis tavo vyras, dėl jo paaukojai viską, o man juk tiek nedaug reikia, kad tik būtų šiokia tokia priežiūra, ypač po to, kai atsisakė kojos ir net su lazdele vos ne vos iki tualeto nutipenu, prisimeni, kaip mėgdavau turkštis tavo vonioje, kaip prašydavau tris kartus nušveisti nugarą ir pečius, nes Kaune manoji vonia jau nebeveikė, viskas tuose namuose buvo pasenę, atgyvenę, ačiū už tai, kad nors nuo krosnių kūrenimo išgelbėjai, juk žinai, kiek man nervų kainavo kaimynų draudimas per jų teritoriją vieną kartą atsivežti anglių, ačiū už įvestą dujinį šildymą, suprantu, Augustėle, kad stengeis iš paskutiniųjų išvengti senių namų, bet po to, kai svetimi žmonės aptiko mane sniege vidury nakties, pasiryžai, ir aš sutikau, nesipriešinau, nes puikiai žinojau, kaip gali pasibaigti mano vienatvė – pajus kaimynai negerą kvapą, iškvies policiją ar greitąją ir… nenoriu rašyti tų pasmerkimo žodžių, tad patikėk, esu tikrai dėkinga už šį kampą, už slaugučių priežiūrą, jau apsipratau, pro langą regiu gimtuosius pušynus, gal ir gražu, kad žmogus, nugyvenęs ilgą gyvenimą, visur pabuvojęs, apsukęs ratą, sugrįžta į gimtąsias vietas, kur pirmą kartą išvydo saulę, dangumi plaukiančius debesis, išgirdo paukščių čiulbesį, o kiek lietuvių, pasak tavo tėvo, nežinia už ką pradingo Sibiro ledynuose, lapės ir vilkai išnešiojo jų kaulelius, kartą skaičiau žurnale, kad nuvykę ieškoti tėvų ir senelių kapų mūsų žmonės vidury taigos aptiko bemaž išnykusias, žole ir krūmais apaugusias kapinaites ir tik iš baigiančių pūti mūsiškų kryžių suprato, jog šioje vietoje buvo užkasami tremtiniai, skaičiau, kad ekspedicija parsivežė kelias skardines plokšteles, kuriose dar galima įžiūrėti palaidotų žmonių pavardes, gimimo ir mirties ar žūties metus, štai tokia pabaiga svetimoje žemėje ir yra pati baisiausia, o kad žmogus turi jaukų kampelį, lovą, staliuką, geraširdes slaugutes, maisto, kurio net neįstengia suvalgyti, – tiek jo daug ir įvairaus, ir kambario bičiulės pakenčiamos, tik nereikia klausytis, ką jos liežuviu mala, geriausiai apsimesti, kad klausai, kaip ten joms jaunystėj su vyrais sekėsi – panašios kalbos čia dažniausios, – o pačiai leisti mintims klajoti, kur tik joms patinka, tegu neša atgal, į vaikystę ar į Smetonos laikus, kai atrodė, viskas ranka pasiekiama, tereikia pasistengti, neišlaidauti, pasitenkinti mažu ir puoselėti didžias svajones, įdomu, ar naujoji ponia Kristina plepi, ar mažakalbė, per pusdienį sunku žmogų perprasti, tikėkimės, kad gyvens savą gyvenimą ir per daug nesikiš į manąjį, tegu negalvoja, kad leisiu jai šiame mažame kambaryje karaliauti, jeigu geruoju – tai sugyvensim, o jeigu ne, tai nesileisiu valdoma, visą gyvenimą aš valdžiau, be to, turiu tavo atvežtą lazdelę, dėl visa ko pasidėsiu matomiausioj vietoj, kad poniutė ją pastebėtų, būtų neblogai, kad Kristina susidraugautų su Paulauskiene, tuomet abi paliktų mane ramybėje, nes dabar, kai ėmiaus Dienoraščio, ramybė man svarbiausia, neįsivaizduoju, kaip galėčiau rašyti joms plepant, turiu vilties, jog Paulauskienė norės naujokę supažindinti su savuoju ūsoriumi ir kitais vyrais, nes iš visko matyti, kad Kristinai tie reikalai dar rūpi, kitaip nebūtų tiek daug puošybai skirtų dėžikių ir buteliukų atsivežus. Matai, Auguste, kiek sugaišau, kol trumpai apibūdinau naują mūsų kambario gyventoją, o juk privalėjau tęsti pasakojimą apie mūsų žaliąjį namą, į kurį atsivežiau tave vos pusantrų metukų, juk šiame name tu užaugai, pradėjai mokytis muzikos, iš šio seno namo tėvą išvežė į Sibirą, paskui dar kartą išvežė, Sibire ir numirė, su tuo namu surišta daugybė prisiminimų, žinau, kad jis ir šiandien tebestovi kaip koks senų laikų paminklas, pasak žinovų, tai – vienas seniausių namų visame Žaliakalnyje, ir nieko čia nuostabaus, juk stovi pačioje svarbiausioje kryžkelėje – pro Muravą tiesus kelias į Rusiją, priešinga kryptimi nusileidus Savanorių prospektu, pervažiavus Vilijampolės tiltą, jau tiesiausias kelias į Vokietiją į Klaipėdą, vokiškai Memelį, to krašto žmonės buvo memelenderiais vadinami, žodžiu sakant, namas – istorijos paminklas, o kiek jame šeimų glaudėsi, dabar net sunku visas prisiminti, bet grįžkime į tą dieną, kai išgirdau rusų tankus ir per kelias minutes mane užpuolė utėlės, o tėvas ramino ir vis šukavo, o tie plokšti parazitai krito ir krito į sijono sterblę, sėdėjau delnais užsidengus akis ir raudojau, nes akimirksniu atminty pralėkė visas gyvenimas, našlaitės lemtis, mąsčiau apie tai, jog visos mano pastangos išsikapstyti iš skurdo tą akimirką byra į dulkes, suvokiau, kad gražiausios dienos jau praėjo ir niekada niekada nesugrįš, net jeigu Lietuva kada nors ir atkurs nepriklausomybę, vis tiek antrą kartą pakilti jau nebeužteks jėgų, nes metai negrįžta, jie skuba į priekį, palikdami po savęs tik karčias praradimų nuosėdas, ir žmogus pasijunta toks menkas, tarsi muselė nematomo voro tinkle, taigi sėdėjau jau aprimus, jau susitaikius su lemtimi, nes ir tėvas atrodė visiškai ramus, tik labai liūdnas, tarsi už lango matytų ne žalsvus tankus ir šalia jų slenkančius rusų kareivius su purvinais autais apmūturiuotom kojom, o kažkokią mirusiųjų eiseną, blyškius ne šio pasaulio šešėlius, nuo kurių saulėta diena apsiniaukė, kambary tapo tamsu, o tankų vikšrai drebino bufete stovinčius indus, ant sienos pakrypo Paskutinės Vakarienės paveikslas, laikrodžio rodyklės ėmė trukčioti, virpėti, kol pagaliau sustojo, tik švytuoklės bronzinis diskas vis dar suposi į šonus, bet ir jo judesiai lėtėjo lėtėjo ir sustingo. Taip mums sustingo laikas, ausis užgulė nepaaiškinamas spaudimas, tarsi galvą gniaužtų geležiniai delnai, trūko oro, o už lango slinko ir šliaužė svetimos kariuomenės voros… Atsibudau savo lovoje, kojūgalyje sėdėjo tėvas ir laikė vienoje rankoje stiklinę su vandeniu, o kitoje – šaukštelį su širdies lašais, pamatęs, kad atsimerkiau, tyliai ištarė: pasistenk išgerti, Lidočka, leisk, pakelsiu galvelę, pakėlė, prinešė prie lūpų šaukštelį su paslaptingai kvepiančiais vaistais ir pajutau, kaip pro sukepusias lūpas į burną nuteka Raudonojo kryžiaus ligoninės palatų kvapas, ir šmėstelėjo prisiminimas, išgirdau daktaro Levino žodžius: aš tau buvau uždraudęs gimdyti, tad važiuok kur nori, aš negaliu imtis tokios atsakomybės, akimirkai išvydau Raudonojo kryžiaus koridorius, chloroformo kvapas plūstelėjo į šnerves ir, matyt, vėl praradau sąmonę, nes nubudau jau degant žibalinei lempai, tu miegojai ant tėvo kelių, berniukų nebuvo, spengė tyla, kokia įsiviešpatauja praūžus audrai su stipriais vėjo gūsiais, su kruša, įsiklausiau, stengiaus išgirsti sieninio laikrodžio tiksėjimą, bet neišgirdau.

       Po valandėlės jau sėdėjau už stalo ir gurkšnojau žolių arbatą, tu miegojai, berniukai dar nebuvo grįžę, nors liepdavau vos sutemus parbėgti į namus, tėvas kalbėjo: Lidija, nepraraskim vilties, nors ir žinau, kad šitie rusai nepanašūs į mūsiškius prieškario rusus, šiose gaujose daugiau siauraakių mongolų nei tikrų rusų, aš pritariau tėvui, nes negalėjau įsivaizduoti, kokį ryšį būtų galėję turėti su šiais valkatom mano jaunystėje taip pamėgti Tolstojus, Čechovas, Čaikovskis, Vertinskis, kuriuos mirtis spėjo pasiimti iki revoliucijos, juk Čaikovskio operų ar baletų ateidavo pasiklausyti pats caras Nikolajus, naujieji rusai carą sušaudė, sunaikino visą šeimą, mergaites, net tarnus, kai dabar išgirstu per radijo tašką Čaikovskio kūrinį, tai išsyk prisimenu, kaip greitai bolševikai pasisavino didžiuosius rusų tautos kūrėjus, pačius didžiausius, o kiek sunaikino, kiek cerkvių sudegino, išplėšė, sugriovė, iš ikonų sukraudavo laužus ir aplink juos šokdavo šėtoniškus šokius, supratom su tėvu, kad tikram laisvam gyvenimui atėjo galas, pati esu pusiau rusė, pusiau vokietė, bet jautė širdis, kad bolševikiniai rusai paveldėjo ne stačiatikių tikėjimą, ne idealizmą, o senųjų laikų galvažudžių įpročius ir gyvenimo būdą – užmušk ir pasisavink tai, kas tau niekada nepriklausė, žodžiu, sustojo visi darbai – o jau buvom susivežę nemažai medžiagos naujam namui, teko viską pusvelčiui parduoti, nežinia iš kur atsirado žmonės, kurie tiesiog reikalavo įleisti juos į laisvus kambarius, ne visi mokėjo nuomą, buvo ir tokių, kurie grasindavo išvarysią buržujus į Sibirą, tegu džiaugiasi, išnaudotojų išperos, kad leidžiama jiems čia gyventi, buvo ir sąžiningų žmonių, gal prisimenančių mano krautuvėlę, tad jų mokami nuompinigiai mums labai pravertė, anuomet ir įsigijau siuvamąją „Dürkopf“, ieškojau „Zingerio“, bet negavau, ir ėmiaus siuvėjos amato, jaunystėj pas Olgos tėvus buvau pramokus rankine mašinėle šį bei tą pasisiūti, o pas Liubą net anuomet madingas suknutes sukirpdavau, nes ji gaudavo madų žurnalų iš Paryžiaus, Berlyno, žydų juk tokios plačios pažintys, giminystės ryšiai, Liubai atsiųsdavo medžiagų net iš Amerikos, ji sakydavo: „Lida, čto vyučiš' – na spine taskat' nepridiotsa“, ak, kokia ji buvo protinga, tiesa, po kelių mėnesių didžiausiame kambaryje įkūriau alaus barą, tu jį turėtum gerai prisiminti, buvai jau trejų metų, o gal jau penktus ėjai, prisimeni, tėvas duodavo tau alaus putos palaižyti, sakydavo, kad sveika, bet iš baro buvo daugiau rūpesčių nei naudos, tik siuvamoji tarnavo ištikimai, viliuos, kad dabar ji stovi tavo bute, juk negalėjai išmesti ar kam atiduoti – su šios siuvamosios garsais susieta visa tavo vaikystė ir jaunystė, vėliau, kai išvažiavai į Vilnių, sakydavai, kad siuvamosios klepetavimas labai muzikalus ir nė kiek netrukdąs skambinti gamas, dabar pats laikas vieną paslaptį atskleisti: Smetonos laikais pirkdavau auksines rusiškas monetas, vadinamąsias „nikolaškas“, dešimties rublių vertės, pirkdavau, tarsi nujausdama, kad ateis juodos nevilties dienos, o auksas nesensta, laikui bėgant jo vertė tik auga, tad ir verčiaus siūdama, alaus bare prekiaudama ir vieną kitą pinigėlį parduodama – tuo metu Kaune buvo nemažai dantistų, kurie slapta vertėsi protezavimu, karūnėlių ir tiltų gamyba, tad dažniausiai jiems ir parduodavau, žinojau, kad, patys slapstydami savo verslą, neišduos ir manęs. Aplinkiniai žmonės netruko sužinoti, kad ant kampo – taip vadindavo mūsų namą – ponia Lidija labai gražiai siuva, iš bet kokio seno medžiagos gabalo gali pasiūti puikią suknutę ar sijoną, žodžiu, klientų netrūko, ir jeigu ne tie inspektoriai, kurie tik ir taikėsi pričiupti nelegaliai dirbančią siuvėją, tai būtumėm gana neprastai vertęsi, tiesa, vyrams nesiuvau, matyt, iš įgimto drovumo, man tavo tėvas buvo pirmas ir vienintelis vyras, galiu prisiekti kaip prieš Viešpaties altorių, tad neįsivaizdavau, kaip galėčiau svetimų vyrų kinkas ir kitas vietas išmatuoti, o n e n u ė m u s , kaip tuomet sakydavo, tikros m i e r o s , gero daikto nepasiūsi. Tuo metu atėjūnai siautėjo kaip netekę proto ir nežinia, kiek lietuvių būtų Lietuvoj likę, jeigu bolševikams nebūtų tekę trauktis, vokiečiai plūdo kaip lavina, šlavė viską, kas bandė jiems kelią pastoti, ne vienas džiaugėsi, kad atėjo išvaduotojas, bet tėvas tik ranka numodavo ir tyliai kalbėdavo: neužmiršk, Lidija, kad vokiečiai – tai tie patys kryžiuočiai, jiems Lietuva tik užkandis prieš puotą Rusijoj, mūsų žmonėms kad tik svetimam ponui kuo greičiau į šikną, taip ir pasakė, į šikną sulįsti, buvom atgavę dvasią savanorių laikais, bet toji dvasia pamažu nususo, ir tėvas vėl buvo teisus. Kai tik vokiečių valdžia įsikūrė, tuojau atsirado žmogiūkščių, kurie pradėjo medžioti neva priešus, pasipylė kraujas, o kur liejasi kraujas, ten teisybės nėra, bolševikai žmonių kraują kaip degtinę lakė, ištisas šeimas sunaikino, vokietis, tik apsimetęs, kad okupuotiems kraštams laisvę neša, tą patį darė, nekaltus žmones žudė, o juk žudikas visada žudikas, nes prieš Dievą visi žmonės lygūs, tėvas kartodavo: dvi šėtono pabaisos stengiasi viena kitą praryti, abi krauju nasrus susitepusios, bet vokietis tuo baisesnis, kad mūsų miestelių žydelius naikina, visus, be jokios atrankos, nežiūrėdamas, ar kaltas žmogus, ar ne, bolševikai nors išsigalvotus klasinius priešus galabijo, nebūtinai tik lietuvius, kišo po velėna ir baltuosius rusus, ir savus šventikus, o vokiečiams vokietis tarsi pusdievis, kurio net pirštu paliesti nevalia, nes jis yra žmonijos pažiba, visos kitos tautos – tik trąša būsimiems kolonistams, tik vergai, žemės kurmiai sliekai ir kitokios kirmėlės, kas jiems suteikė teisę naikinti tautą, kurios senovė tūkstančius kartų garbingesnė už germanų, Palestinoj stovėjo karalių rūmai, o vokiečiai tada giriose giles rinko, šernų kalba kalbėjosi, pamatysi, Lidija, Dievas, kurį tu taip šventai tiki, neleis vokiečiui žydų iki paskutinio sunaikinti, nubaus vokietį už tokią neteisybę, už kitų žeminimą, sulauksim tokio meto, tik gaila, kad sykiu sulauksim ir grįžtančių sovietų, ir vėl tėvas buvo teisus, vokietis numarmėjo atbulas į savo urvą, o jo vietą užėmė tie patys mongoliškų akių žudikai, sėmė žmones kaip kokias šiukšles ir grūdo į gyvulinius vagonus, ir mūsiškiai, vos prieš kelerius metus tarnavę vokiečiui, dabar puolė tarnauti bolševikams, dažnas tik kailį persidažęs, nors mūsų šeima niekada į jokias politikas nesikišo, atrodė, niekam neturėjom užkliūti, bet tėvą vis tiek išvežė, be jokio teismo, be bylos, ir tokių išvežtųjų buvo tūkstančiai. Pasibaigus karui mudu su tėvu dažnai pasvarstydavom, kodėl mūsų žydai nebėgo į sovietų Rusiją, juk turėjo bent nujausti, kokį pragarišką planą Hitleris sukūrė ir stengsis jį įgyvendinti, juk dar buvo laiko, juk iš pradžių vokietis prarijo Lenkiją, o ten žydų tikrai buvo dešimtis kartų daugiau nei Lietuvoj, nejaugi mūsiškiai negaudavo žinių, o gal jas gavę tiesiog negalėjo patikėti, kad kultūringas vokietis pavirto į devyngalvį žvėrį, žydai labai tikintys, pasikliaujantys savuoju Dievu, gal jie vylėsi, kad vokiečiai, kaip senovėje asirai, juos ištrems, o sumaiščiai praėjus leis sugrįžti į gimtuosius miestelius, bet nejaugi jie nematė, kaip įnirtingai vokietis degina jų maldos namus, Šventuosius jų Raštus, naikina viską, kas tik primena žydiškumą, netgi vyrus, vedusius žydes, bruko į konclagerius, kur tuo metu buvo jų Išminčiai, kodėl jie taip nuolankiai pakluso žvėries riaumojimui, lyg būtų užburti, pakerėti, kur buvo prapuolęs jų protas, kuriuo jie taip pelnytai didžiavosi, nes visose srityse jie buvo tarp pirmųjų, be jų tiesiog neįmanoma įsivaizduoti muzikos raidos, bankininkystės, prekybos ir daugelio kitų labai svarbių visai žmonijai dalykų, kas galėjo juos užburti, atimti jų geležinę valią – Šėtonas, kito atsakymo mudu su tėvu nerasdavom, tik Šėtonas, taip, bolševikai buvo Šėtono vaikai, o naciai – pats Šėtonas, tamsos kunigaikštis, dar sykį pamėginęs įveikti Dievą…

       Matai, Auguste, kur mintys mane nuvedė, o juk žadėjau papasakoti tik savo gyvenimą, tik mūsų šeimos likimą, bet mintims neįsakysi, jos laisvos pasirinkti žodžius, juk rašoma žodis po žodžio, neįmanoma išsyk užrašyti viso sakinio, tik žodį po žodžio, o vieną žodį berašant atmintis pakiša kitą žodį, apie kurį tu net nebuvai pagalvojus, taip ir nukrypsta pasakojimas į šalį, užkabindamas įvykius, apie kuriuos tu bemaž nieko nežinai ir nesupranti, tiesiog tu gyvenai, o aplink tave sukosi įvykių sūkuriai, kartais krašteliu tave užkabindami – tėvas Sibire, – bet dažniausiai tik sukeldami baisų spengimą ausyse, baisų sopulį širdies plote, skausmą, nuo kurio pritrūkdavo oro ir tu jauteis kaip ant kranto išmesta žuvis, juk man tikrai svarbesnė už pasaulio įvykius buvo siuvamosios paliekama tiesi siūlė, kad nebūtų sarmata prieš užsakovę, juk buvau savamokslė, jokių sukirpimo tiesų nesimokiau, viską dariau iš nuojautos ir mąstydama, ar aš tokį drabužį užsivilkčiau, siuvau kaip sau, vadinasi, ne vien dėl pinigų, nes darbas dėl pelno širdies šilumos nereikalauja, o aš, pati prisimeni, siūdavau visą širdį įdėdama, gal dėl to taip ilgai prie vieno siuvinio krapštydavaus, man neužteko dviejų primatavimų, vadinamųjų „primierkų“, man reikėjo trijų keturių, bet moterys nepykdavo, suprasdavo, kad noriu atlikti užsakymą taip, kad nebūtų prie ko prikibti, o pokario ponios ir draugės – čia turiu galvoje raudonųjų ponų žmonas – buvo priekabios, dažnai atnešdavo sovietinių žurnalų ir tiesiog įsakydavo pasiūti suknutę tiksliai tokią pačią, kokią dėvėjo viena ar kita sovietų kino žvaigždė, aš paklusdavau, nors naktį atsigulus keikdavau save už tokį nuolankumą, juk niekada gyvenime niekam nesilenkdavau, net vaikas būdama pamotės diktatui pasipriešinau, o čia nuleisdavau negirdomis naujųjų laikų ponių priekaištus mintyse kartodama seną kaip pasaulis posakį: šuva loja, o karavanas eina, vadinasi, kalės amsi, o mano šeimos laivas plaukia, neskęsta, turiu papasakoti ir apie vieną siuvėją vyrą, žydų tautybės, jis nuomojo antrą mūsų namo galą, neilgai, tik pusantrų metų iki karo pradžios, bet iš jo daug siuvimo paslapčių išmokau, tiesa, jis siūdavo tik vyrams, bet man, savamokslei, išaiškino, jog svarbiausia yra siuvinį gerai pabaigti. Tik iš apsiūlėjimo, iš pamušalo kraštelių siūlės, iš kilpų sagoms apmėtymo, iš daugelio kitų smulkmenų galima suprasti, ar siuvėjas tikras meistras, ar, kaip jis sakydavo, tik „partačina“ medžiagą. Žodžiu, žydo siuvėjo šeimai pavyko laiku pasitraukti, jo žmona Rachelė užėjo vieną vakarą ir atsisėdus paaiškino, kad jiems būtina bėgti, nes naciai žudo žmones Lenkijoj, žudo vaikus, senius, moteris, skurdžius ir bankininkus, visus, kurie jiems po ranka pakliūva, tad pasitraukdama norėtų man palikti raktą nuo savo buto – baldų jie jau nespėsią pasiimti, – tegu aš būsiu maloni ir pasaugosiu jų senovinius, kažkada iš tos pačios Vokietijos atsigabentus fotelius, bufetą, gražiais raižiniais papuoštą drabužių spintą, na ir smulkesnius baldelius, jie pasiimą tik dalį drabužių ir vyro maldos knygas, jeigu Aukščiausiasis leisiąs, tai galbūt ir sugrįšią, atsisveikindama priėjo, apkabino ir padėkojo už ramų gyvenimą ir už žmonišką nuomą, aš raktą paslėpiau po grindimis, prisipažįstu, toje pačioje slėptuvėje, kurioje slėpiau ir auksinius caro pinigėlius. Ir štai baigėsi karas, ant gatvės stulpų pakabinti garsiakalbiai transliavo sovietų karo metų dainas, kurios – tai reikia pripažinti – buvo ir gražios, ir liūdnos, ir labai melodingos, jų klausydamasi aš pajusdavau, kad manyje srovena dalelė rusiško kraujo, nes tos dainos kažkokiu nepaaiškinamu būdu sukeldavo prisiminimų bangas, tad ne viena ašara išriedėjo jų besiklausant, be abejo, specialiai aš tų dainų nesiklausydavau, tačiau ant gatvių stulpų pakabinti garsiakalbiai būdavo girdimi ir pro uždengtus langus, melodijų garsai įsmukdavo net į virtuvę, kur aš, tarkim, minkau tešlą koldūnams, tėvas, jau grįžęs iš Sibiro, ten išbuvo pusantrų metų, guli miegamajame su knyga ant krūtinės gal nė puslapio neperskaitęs ir miega, darbe labai greitai nuvargdavo, nuolatos kosėdavo, retkarčiais iš burnos jau pasirodydavo kraujas, ir tie vos vos įžiūrimi keli kraujo lašai mane tiesiog varė iš proto, nes jutau savo bejėgiškumą, visos medicinos bejėgiškumą, žmogus geso mano akyse, o aš tegalėjau stebėti ir užjausti laikydama jo didelį delną. Žodžiu, vieną pavakarę beldžia į duris, tyliai, mandagiai, ne taip, kaip mokesčių inspektoriai kokio skundiko kaimyno užsiundyti, nueinu prie durų, atidarau ir negaliu savomis akimis patikėti: Rachelė, sušukau, ar tai jūs? Įėjus vidun ir atsisėdus buvusi nuomininkė trumpai papasakojo savo karo metų istoriją. Vyras žuvęs jau pirmomis karo dienomis, sūnus esąs mokslininkas, o ji dabar dirbanti Puškino bibliotekoje, darbas ramus, žodžiu, gyvenimas susitvarkė, tik nežinanti, kur yra vyro kapas, rusiškai pasakė: „Spit v kakoj nibud' bratskoj mogile“, ir lyg nejučia paklausė, ar aš išsaugojau raktą nuo jų buto, paprašiau palaukti, nuėjau į palėpę po koridoriaus laiptais, atkėliau lentos stačiakampį, paėmiau raktus ir atnešiau jai, pasakiau, kad nei aš, nei vyras, nei juo labiau vaikai nebuvome į jos butą užėję, kaip užrakino, taip užrakintas ir tebėra, kalbu, o pati virpu nežinia kodėl, juk tikrai žinojau, kad iš mūsiškių niekas į svetimą butą nebuvo kojos įkėlęs, tačiau vagysčių juk pasitaikydavo, net ir iš gretimo namo buvo išnešti visi baldai, drabužiai, tiesa, to buto šeimininkai buvo pasitraukę su vokiečiais, bet vis tiek širdy neramu. Paėmus raktą ir padėkojus Rachelė išėjo, girdėjau, kaip atrakino duris, paskui – tyla, ilga tylos valanda, po valandos Rachelė pasibeldus vėl įeina ir dabar matau, kaip jos akys bėgioja po kambarį tarsi ko ieškodamos, paskui lėtai nueina į kitą kambarį, vėl dairosi, ieško ir pagaliau – plati maloni šypsena lūpose, vienas vienintelis žodis: „Spasibo, Lidija“. Tik jai išėjus suvokiau, kad ji dairėsi savo baldų, nes, kaip vėliau paaiškėjo, vagystė įvyko, kai mūsų šeima savaitei buvo išvykusi pas mano tėvą – tebebuvo gyvas, tebegyveno ir pamotė, susitraukus, išblyškus senutė, seniai buvau jai už visas vaikystėj patirtas kančias atleidus, aplankius net pabučiuodavau į veidą, juk, kad ir ką sakytum, mano tėvo žmona, daug metų kartu su girtuoklėliu kortuotoju pragyvenus, jo nepalikus – taigi mes Panemunėj, o vagys, išėmę plačiausio lango rėmą su stiklais, per naktį išneša ir išsiveža beveik visus senoviškus brangius baldus. Supratau, kad Rachelė nepasitikėjo net mūsų šeima – per daug žiaurių įvykių karo metais Lietuvoje nutiko, o kur dar sovietų propaganda, kad visi lietuviai – nacių pakalikai, buržuaziniai nacionalistai, tad nėra ko stebėtis, jog ji taip nepatikliai žvelgė ir į mane, ir tik viską išsiaiškinus, kai kuriuos baldus suradus kažkokio batsiuvio namuose, Rachelė užėjo ir pasakė žodžius, kurių ligi šiol negaliu užmiršti: „Prostite, Lida, ja poteriala Jakova, ostalas' odna, syn gde to v zakrytom gorodke u samoj nemeckoj granicy, vernulas', sobirajas' zdes' ostatsa, no kak uvidela, čto s moimi vospominanijami nedobryje liudi sdelali, zlost' vo mne zakipela, glaza zatumanila, prostite menia, vidno, plocho eščio ja liudej ponimaju, esli mogla na mgnovenije vašu semju zapodozrit', prostite, dorogaja Lidočka“. Matai, Auguste, kokių žmonių kiekvienoje tautoje pasitaiko, ašaros rieda, o ji mūsų šeimos atsiprašinėja, ir vis dėlto Rachelė Lietuvoj nepasiliko, atgautą turtą išsivežė į Maskvą, atrodo, į Maskvą, o gal ir į tuometinį Leningradą, mano jaunystės dienomis skaitytose knygose Dostojevskis rašė apie Sankt Peterburgą net nenujausdamas, kad mažiau nei po šimto metų jo mylimas miestas bus pavadintas vieno didžiausių, pasak tėvo, istorijoje galvažudžio vardu, tėvas tvirtindavo, kad Leninas pirmas išrado konclagerius ir juose supūdė Rusijos dvasią, vienuolius ir inteligentijos žiedą, nežinau, kaip su tuo žiedu, bet Sankt Peterburgas skamba kažkaip iškilmingai, tauriai, o Leningradas – tarsi žvirgždas tarp dantų grgrgrgr…

       Baigiu, dukrele, nes girdžiu pareinančias kambario draugeles, Paulauskienė vedžiojo naujokę, rašiau, kad jos vardas Kristina, vedžiojo po visus senių namus, gal su kokiu plikiu supažindino, Paulauskienė moka įtikti, kad tik gautų naudos, o naudos iš Kristinos ji tikrai turės, nenoriu, kad pamatytų mane rašančią, bijau, kad nepagalvotų, jog senė išprotėjo… Be to, pavargo nugara, rašymas ant kelių pasidėjus knygą labai nepatogus, o normalaus stalo mūsų kambaryje nėra, tik žemas stiklu dengtas stalelis, ant kurio pasidėjus Dienoraštį turėčiau taip kūprintis, kad dar labiau įskaustų nugara, pasitaikius progai vėl rašysiu, nes dar ne viską išsakiau, o jaučiu, kad privalau atlikti išpažintį, nors suprantu, kad visos šios istorijos gali ir nesujaudinti tavo, Auguste, širdies, kartais pagalvoju, kažin, ar būtum manęs klausiusis, jeigu kokį vakarą, kai buvai dar vaikas ir vėliau, kai grįždavai atostogų iš Vilniaus, būčiau pradėjus pasakoti savo gyvenimo istorijas, kažin, gal tik apsimestum, kad klausais, o mintys klajotų kitur, juk niekada nebuvom artimos, ir kalta tik aš, prisimenu, ankstyvoje vaikystėje taip norėdavai priglusti, pasiguosti, parodyti sužeistą klupstį, bet aš niekada neturėjau laiko, pakšteldavau lūpomis į baltą veidelį ir liepdavau susirasti užsiėmimą, aišku, tu susirasdavai, nes buvai labai išradinga, pro langą siūdama matydavau, kaip apsigobus sena paklode vaidindavai kunigą, kiti vaikai suklaupę iš tavo rankų imdavo komuniją – žalius alyvų lapelius; kitą kartą suruošdavai vaišes, ant žievės gabaliukų užtepdavai su vandeniu sumaišyto smėlio, apibarstydavai smilgų sėklomis ir iškeldavai puotą, neprisimenu, kad būčiau mačius kitą vaikų pulko vadovę – tik tu kieme būdavai svarbiausias veikėjas, per daug nesistebėdavau, nes ir aš pati laikiau šeimos vairą savo rankose, tėvas buvo tik padėjėjas, kaip pasakydavau – taip ir turėdavo būti, nepripažinau jokių prieštaravimų, neklausydavau gal kartais ir gerų pasiūlymų, patarimų, man atrodė, kad pati viską išmanau, šitaip elgdamasi, kai dabar pamąstau, negalėjau užsitarnauti tavo meilės, jutau, kad manęs paprasčiausiai bijai, o ne vieną kartą esu mačiusi pykčio kibirkštis mėlynose tavo akyse, kai pastatydavau tave į kampą už kokią menką pražangą, – neturėjau nei laiko, nei kantrybės pasisodinti tave ant kelių ir paaiškinti, kad šitaip ar anaip elgtis negražu ar nepadoru, o tu gyvenai savą gyvenimą, tave sekiodavo pulkas gatvės šunų, vienos kalės vardą ir dabar prisimenu – Mirta, jai atiduodavai didesnę sumuštinio dalį, jai leisdavai laižyti veidą, lūpas, o juk ji buvo nešvari, gal kokiam šiukšlyne nakvojus, argi galėjo manęs neimti siutas, kai iš vakaro suadyta suknutė iki kitos dienos pavakarių vėl būdavo Mirtos nagų suraižyta, tuomet griebdavaus rykščių, nes pati buvau pamotės rykštėm plakama, jeigu galėčiau viską pradėti iš naujo, patikėk, dukrele, elgčiaus kitaip, visada atrasčiau tau laiko, išklausyčiau tavų vaikiškų istorijų, kurių, neabejoju, per dienas prisikauptų ne viena ir ne dvi, gal ir knygeles kartu pavartytume, šiandien, tikėk, jei sugrįžtų seni pokario laikai, kai mokeis skambinti pianinu, pamačius, jog pavargai, piršteliai jau nebeklauso, galvelė svyra, prieičiau, apkabinčiau, paglostyčiau tuos geltonus garbanotus plaukus, paliesčiau šaltas kaip ledas rankeles ir nuvesčiau į lovelę, tikrai taip pasielgčiau, jeigu staiga sugrįžtų anie laikai, patikėk, nevarginčiau tavęs vien dėl to, kad į savo makaulę buvau įsikalus mintį, jog privalai tapti garsia pianiste, nes širdies slaptoje buvau tuščiagarbė, kaip mano tėvas, žūtbūt norėjau sulaukti dienos, kai visi kaimynai ir gal net pamotė išgirs apie Lidijos dukterį, nes ji bus garsi, plačiai žinoma, ir visi užmirš, kad ją pagimdė smulki prekeivė, našlaitė nuo dvylikos metų, kitą kartą pamąstau, jog ta manoji užslėpta garbėtroška galbūt atėjus iš mamos jaunystės, kai ji Varšuvoje, savo tėvų name, miesto aukštuomenei vakarais skambindavo Šopeno mazurkas, galėtum paklausti, iš kur aš galėjau žinoti, kas ten Varšuvoje vykdavo, juk tebuvau pusantrų metukų, kai mama mirė, niekaip negalėjau jos žodžių prisiminti, atsakau: tėvas retkarčiais, ypač tuomet, kai pamotė jį prieš visus žmones įskaudindavo išduodama, ypač tokiais vakarais jis prisimindavo mano mamą ir savais žodžiais pasakodavo jos laimingos vaikystės ir jaunystės istorijas, gal netgi pats netikėdamas, kad jam, Panemunės rusui, ūkvedžiui ir eiguliui, kažkada taip pasisekė, sakydavo: „Vypal sčastlivyj žrebij“, laimingas burtas, tokiais vakarais mudu buvome draugai, tik gaila, kad tokių džiaugsmingų dienų pasitaikydavo kartą ar du per metus, nesuvokiu, kaip aš, iš savos patirties žinodama, ką reiškia būti atstumtai, vis dėlto atstumdavau tave gal ir tokią akimirką, kai tau manęs labiausiai reikėdavo, nemoku tokio savo elgesio paaiškint, bet dabar man atrodo, jog širdy jutau kažkokio nepaaiškinamo keršto gyvenimui troškimą – jeigu aš taip kankinaus, vargau našlaite tapusi, tai tegu ir mano duktė bent šiek tiek pajunta, kad ne viskas už dyką gaunama, kad mažiausią smulkmeną reikia pačiai savais nagais iš gyvenimo plėšte išplėšti, gal šitaip tariaus mokanti tave ištvermės, gebėjimo pakovoti už save, tačiau jeigu tai ir buvo tiesa, visgi motiną su dukra turėjo jungti paslaptingi gamtos nupinti ryšiai, kuriuos nutraukti – vadinasi, nusikalsti ir prieš motinos prigimtį, ir prieš Dievą. Viliuos, kad skaitydama šiuos žodžius sugebėsi atrasti savo širdy nors krislą užuojautos savo motinai, tai despotei, kuri, ruošdamasi egzekucijai, pamerkdavo kibire beržines rykštes, nes panašias pamerkdavo ir šios diktatorės pamotė…