Literatūrinių premijų Lietuvoje turime nemažai – ir poetams, ir prozininkams, ir mokslininkams, kritikams. Vieną jų (prozininkams) 1983 m. įsteigė Panevėžio rajono Smilgių kolūkis, kuriam vadovavo Vladas Navikas. Iniciatoriai šia premija siekė iš laiko užmaršties prikelti įžymią kraštietę Gabrielę Petkevičaitę-Bitę (1861–1943), gimusią netoliese esančiame Puziniškių dvare. Iš tėvo – gydytojo, šviesuolio – dukra perėmė altruistinę gyvenimo sampratą maksimaliai įsipareigoti savo tautai, nešti jos žmonėms demokratizmo, humanizmo idėjas. Kai Gabrielė gimė, dvaro gyvenamasis pastatas dar buvo medinis, šiaudiniu stogu. O dabartinis, į kurį premijos organizatoriai 1983 m. nuvežė ekskursijon pirmąjį laureatą – Valentiną Zaikauską – ir šiemetinį, jau aštuonioliktąjį – Vytautą Bubnį, atrodo visaip kitaip: raudonų plytų dviaukštis, su mansardomis šoniniuose fasaduose ir balkonu virš centrinio įėjimo. Toks jis pagal Gabrielės brolio projektą pastatytas XX a. pradžioje . Tai – namas-paminklas, menąs garbingą mūsų praeitį; čia rinkdavosi Povilas Višinskis, Jonas Basanavičius, Petras Avižonis, Jonas Jablonskis, Žemaitė ir kiti šviesuoliai. Naudodamiesi Naujųjų metų ar daktaro Jono Petkevičiaus vardinių proga, pažangūs inteligentai svarstydavo tautinio judėjimo, spaudos atgavimo, liaudies švietimo klausimus, dainuodavo lietuviškas dainas. Taigi Gabrielė turėjo kuo sekti, iš ko mokytis. Apie jos gyvenimo kelią, apie kūrybą pasakoja čia esančio muziejaus eksponatai. Jei tikėsime Panevėžio rajono centrinės bibliotekos direktorės Rūtos Bagdonienės žodžiais, gana greitai į Puziniškį atvykę ir senieji, ir naujieji šios premijos laureatai šalia klasikės išvys ir save – įrengtoje laureatų galerijoje.

       Iš Panevėžio rajono valdžios, iš bibliotekos, iš Smilgių seniūnijos, iš Smilgių žemės ūkio bendrovės ir iš jos Bitės bendruomenės atstovų veiksmų ir naujasis laureatas V. Bubnys, ir jį atlydėjusi Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotoja Birutė Jonuškaitė, ir laureato žmona, rašytoja Elena Kurklietytė, ir šių eilučių autorius susidarė labai palankią nuomonę apie šį kraštą, apie jo kultūrą. Malonu buvo bendrauti su rajono meru Povilu Žaguniu, jo pavaduotoju Vytautu Gritėnu, žinomu ramygaliečiu, trijų Lietuvos Seimo kadencijų nariu Virmantu Velikoniu, su Smilgių seniūne Zita Dabužinskiene, su bibliotekininku ir lituanistu Edvardu Vaičiumi, kurio pastangomis šešeriems metams „numirusi“ (nuo 1990-ųjų) Bitės premija 1996 m. vėl buvo atgaivinta. Klausantis jų samprotavimų apie gyvenimą, apie kultūrą, apimdavo tvirtumo jausmas. Smilgiečiai turi, sakyčiau, retą dabartinėje Lietuvoje stabilumo garantą – V. Naviką. Įsivaizduokite – jis, vadovaudamas Smilgių kolūkiui, prieš 22 metus spaudė ranką rašytojui V. Zaikauskui, o šių metų gegužės 12 dieną „čiupinėjo“ V. Bubnį. Tardamas žodį, jis darė užuominą rajono merui dėl kultūros namų statymo, kadangi, matote, seniūnijos salė per maža, žiūrovai nebetelpa. Dabar, vadovaudamas Smilgių žemės ūkio bendrovei, V. Navikas sėkmingai tęsia kartų ir permainų estafetę.

       G. Petkevičaitės-Bitės premija V. Bubniui paskirta už romaną „Tas ryto laukimas“ (pernai išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). E. Vaičius, „atsikirsdamas“ vienai Panevėžio žurnalistei, paaiškino, kodėl premija buvo skirta šitam rašytojui – komisija romane įžvelgusi aiškias sąsajas su G. Petkevičaitės-Bitės puoselėtomis tautinėmis idėjomis; autoriui pavyko meniškai įtaigiai parodyti lietuvių nacionalinio išsivadavimo istoriją nuo knygnešystės laikų, nuo kražiškių didvyriškumo ginant savo šventovę, savo tikėjimą, iki pat 1991 m. Sausio 13-osios tragiškų įvykių. Iš komisijos pirmininko kalbos, taip pat iš aktoriaus Algio Paulavičiaus ditirambų romanui „Tas ryto laukimas“ buvo galima suprasti, kad manieringi, bet menkaverčiai prozininkų kūriniai niekada netaps šios garbingos premijos vertinimo komisijos taikiniu. Tai – principinga nuostata, nes šiuolaikines vertybes būtina atsijoti: grūdus į vieną maišą, pelus į kitą. Priešingu atveju atsiras maišatis ne tik tarp maišų, bet kažkas pradės veltis ir burnoje, painiotis tarp dantų…