Estetikos ir literatūrologijos idėjų bei metodologinių principų raidos aspektu itin svarbus poststruktūralistinis etapas, kuris siejosi su radikaliomis tyrinėjimų objektų pervartomis ir naujų konceptų, idėjų, sąvokų, tyrinėjimo laukų skverbimusi į estetiką, literatūros teoriją ir kritiką. Šeštąjį dešimtmetį Prancūzijoje estetinės ir literatūrologinės minties raida, palyginti su anglosaksų šalimis, išsiskyrė daugeliu savitų bruožų, kuriuos pirmiausia lėmė šios šalies kultūrinio centro Paryžiaus intelektinio elito gyvenimo ypatumai. Tuomet Paryžiaus intelektiniuose sluoksniuose estetikos ir literatūrologijos raida itin glaudžiai susipina su literatūros teoretikų, kritikų ir filosofų veikla. Estetikai reiškiasi kaip rašytojai, kritikai, o rašytojai ir poetai – kaip filosofijos ir estetikos specialistai. Šiuose sluoksniuose, stiprėjant masinės kultūros ir meno poveikiui, vis dažniau nagrinėjamos intelektualams prieinamiausios literatūrinės raiškos formos, nes su „knyginės kultūros“ pasauliu žmogus gali tiesiogiai bendrauti, neišeidamas iš savo namų, ir šio bendravimo paveikumas pirmiausia priklausė nuo namų bibliotekos dydžio ir individualių intelektinių pastangų bei motyvacijos.

       Įtakingi postmodernistinės estetikos kūrėjai (vėlyvasis R. Barthes'as, M. Foucault, J. Derrida, G. Deleuze'as, J.-F. Lyotard'as) iš principo atmetė požiūrį į filosofines disciplinas (taip pat ir estetiką) kaip į reprezentatyvias nusistovėjusių kanoniškų požiūrių sistemas. Jų kriticizmas yra nukreiptas prieš dogmiškus požiūrius, ypač eurocentrizmo, totalitarizmo apraiškas, monopolizuojančias kūrybos, estetinio pasaulio suvokimo, meno tendencijas. Akivaizdu, kad postmodernizmo estetikos šalininkai keitė intelektinės veiklos stilių, pačią intelektinio diskurso praktiką, jo sąvokų pasaulį, diskursui teikė daug neklasikinių bruožų, žaidybinių nuostatų, sukūrė naujas konceptualaus diskurso erdves ir atvėrė naujas estetikos teritorijas.

       Kai kritiškai vertinamos iš konteksto išplėštos paskirų postmodernistinės estetikos ir meno filosofijos kūrėjų idėjos, iš akiračio išslysta kiti neabejotinai svarbūs šios krypties šalininkų nuopelnai. Akivaizdu, kad kaip tik postmodernizmo estetika ir meno filosofija sudavė stiprų smūgį eurocentrizmo ideologijai, nuvainikuota daugybė dogmiškų klasikinės metafizinės estetikos nuostatų, įsigalėjo idėjų ir metodologinių nuostatų pliuralizmas, išryškėjo daugybė naujų estetinio pažinimo sričių, originalių tyrinėjimo strategijų, naujų problemų formulavimų, kokių arba nebuvo nei klasikinėje, nei neklasikinėje Vakarų estetikos tradicijoje, arba ženkliai skyrėsi požiūris į anksčiau gvildentas problemas, pamatines postmodernistinio teorinio diskurso sąvokas. Tai R. Barthes'o Teksto, „tekstinės erdvės“, kompaktiškumo intuicijos, konotacijos, politinės semiologijos, nulinio laipsnio, autoriaus mirties ir jos interpretacijos teorijos, M. Foucault istorinės pasąmonės, genealogijos, epistemos, diskurso, diskurso tvarkos, žinojimo archeologijos, įvykių singuliariškumo, galios diskurso, diskursyvinių praktikų sąveikos, seksualumo, geidžiančios visuomenės, disciplininės visuomenės ir kiti tyrinėjimai, G. Deleuze'o ir F. Guattari nomadologijos, rizomos, pli (klostės, sulenkimo), šizoanalizės, kūno be organų, singuliariškumo, koncepto studijos, J. Derrida gramatologijos, dekonstruktyvizmo, logocentrizmo, preformizmo, onto- teo- teleo- falo- fono- logocentrizmo kritikos teorija, J. F. Lyotard'o postmodernios būties, postmodernistinio jausmingumo, metanaracijų saulėlydžio, naratologijos, paralogijos, agonistikos, tapybos analitikos, J. Baudrillard'o simuliakro, simuliacijos, referento miražo, kodo monopolijos, postistorinio hiperrealizmo ir suprekintos kultūros tyrinėjimai bei daugybė kitų konceptų, idėjų, sąvokų. Daugybė pradžioje šokiravusių poststruktūralizmo ir postmodernizmo šalininkų nukaltų estetikos konceptų, idėjų, sąvokų tvirtai įaugo į dabartinės filosofijos ir estetikos žodyną. Į jų srautą reikėtų įtraukti postmetafizinio mąstymo, after-postmodernism, marginalumo, intelekto estetikos, virtualios tikrovės, naracijos, acentrizmo, metanaracijų saulėlydžio, labirinto, logotomijos, logomachijos, logofobijos, déjà vu, binarizmo, tuščio ženklo, chaosmos, labirinto, kalbinių žaidimų, struktūros žaismo, teksto erotikos, intertekstualumo, geismų mašinos, išskaidymo, pėdsako, nelinijinės dinamikos koncepcijas ir daugybę kitų.

       Postmodernistinės sąvokos akivaizdžiai pakeitė šimtmečiais nusistovėjusių pamatinių klasikinės filosofijos, estetikos ir literatūrologijos kategorijų hierarchiją. Šiandien tenka pripažinti, kad mąstome ir kuriame veikiami jau labai stiprios naujos postmodernios estetikos šalininkų sukurtos kategorijų sistemos.

       Išskiriant svarbiausius postmodernistinės estetikos privalumus, pirmiausia tikriausiai reikėtų paminėti jos kriticizmą ir atsisakymą klasikinei Vakarų estetikai būdingų eurocentrinių ir universalių nuostatų, perdėm sureikšmintų racionalaus mąstymo principų. Klasikinėje estetikoje įsivyravusioms universalijoms čia priešinamos unikalios kultūros, estetinės, meno idiomos, marginalumas, tradicijų skirtumai, protrūkiai, nelinijinė kultūros procesų raida, krizės; pasaulinės kultūros vienybės idėjai priešinama lokalinės patirties svarba ir unikalumas. Tai skatina principinį postmodernistinės estetikos šalininkų pliuralizmą, kuris suvokiamas kaip neginčytina estetinė vertybė, todėl atsiranda postmodernistinės estetikos daugiastiliškumas, išskirtinis dėmesys „neklasikiniams“ kitų neeuropinių civilizacijų ir kultūrų susiformavusiems mąstymo, estetikos, meninės kūrybos principams, nuolatinis naujų marginalijose buvusių pažinimo sričių ir kūrybos formų ištraukimas į dienos šviesą.

       Neabejotinai viena reikšmingiausių to meto struktūralistinės bei suartėjančios poststruktūralistinės ir postmodernistinės estetikos figūrų buvo R. Barthes'as (1915–1980). Jo ir kitų struktūralistinės estetikos šalininkų kūrybines potencijas, mąstymo lygį rodo unikalus idėjų istorijoje faktas, kad jie ne tik perdėm nesureikšmino akivaizdžių savo metodologinių ieškojimų laimėjimų, bet ir, suvokdami jų pritaikymo ribotumus, nevengė viešai apie juos kalbėti. Todėl, pajutę išsekimo pavojų, savo skelbtų idėjų išsižadėjo ir evoliucionavo nauja poststruktūralistinės estetikos kryptimi. Šie bruožai ryškiausiai atsiskleidė R. Barthes'o estetikoje, kuri tapo svarbiausia jungiamąja grandimi tarp struktūralistinių ir poststruktūralistinių estetinių teorijų. Neatsitiktinai J. Derrida kalba apie išskirtinį R. Barthes'o vaidmenį silpninant klasikinės metafizinės estetikos logocentrines nuostatas.
Jis teigė, kad logocentrinė metafizika „buvo pajungta vadinamajai „rašto civilizacijai“, kurioje mes gyvename, vadinamajai fonetinio rašto civilizacijai, tai yra logos civilizacijai, kurioje būties prasmė, jos tikslas apibūdinamas kaip buvimas (parousia). R. Barthes'o įgyvendintas perversmas vaisingas ir būtinas aprašymui paties įženklinimo faktui ir jo misijai tos epochos ir tos civilizacijos, kuri plinta visame globalizuotame pasaulyje bei kartu įžengia į kelią, kuris ves ją į neišvengiamą pražūtį“1.

       R. Barthes'as buvo plačių humanitarinių pažiūrų mąstytojas, „sugėręs“ J.-P. Sartre'o, marksizmo, struktūralistinės, semiotinės ir daugybės kitų to meto estetinių teorijų elementus bei suformavęs daugybę originalių estetinių ir literatūrologinių konceptų. Jo moksliniai interesai apėmė estetikos, teatro ir literatūros kritikos bei kultūros ir meno semiotinės analizės problemas. Apie paskutiniais gyvenimo metais įgytą tarptautinį R. Barthes'o autoritetą liudija 1977 m. prestižiniame Collège de France jam specialiai skirtos literatūrinės semiologijos katedros įsteigimas. Savo inauguracinėje paskaitoje R. Barthes'as nubrėžė naujo, į Teksto (šį žodį rašė iš didžiosios raidės) analizę nukreipto mokslo, perspektyvas ir pabrėžė būtinybę kiekvienam autentiškam kūrėjui kurti savitą kalbą. Ši su neklasikinės estetikos tradicija susijusi naujų kalbinės saviraiškos formų paieška turėjo didžiulį poveikį vėlesnės postmodernistinės estetikos raidai.

       R. Barthes'o estetinės pažiūros patyrė esminę evoliuciją, kurioje išskirtini trys pagrindiniai etapai: pirmajam, pokario metų, būdingas susižavėjimas J.-P. Sartre'o ir marksistinės estetikos idėjomis, antrajam – struktūralistinės ir semiotinės, o paskutiniam – poststruktūralistinių estetikos idėjų įsigalėjimas. Pokario metais jis vaisingai užsiėmė „ikistruktūralistiniais“ tyrinėjimais. Tuomet pasirodė jo ankstyvajai estetinei koncepcijai svarbūs veikalai: „Nulinis rašymo laipsnis“ („Le Degré zéro de l'écriture“, 1953), „Mitologijos“ („Mythologies“, 1957), „Apie Rasiną“ („Sur Racine“, 1963), „Kritinės esė“ („Essais critiques“, 1964). Vėliau, perėjęs į struktūralizmo pozicijas, R. Barthes'as jungė atskirus struktūralistinės, semiotinės ir egzistencinės estetikos elementus, o aštuntame dešimtmetyje nuosekliai evoliucionavo į poststruktūralistinės ir postmodernistinės estetikos pozicijas.
Ankstyvajai jo estetikai stiprų poveikį turėjo įvairios F. de Saussure'o, C. Lévi-Strausso ir rusų formalistų teorijos, jų veikiamas kultūros, estetikos, meno reiškinius traktavo kaip kalbos ir rašto universumą, kurio visiems sudedamiesiems dėmenims – estetiniams ženklams, simboliams, formoms, struktūroms, ženklų sistemoms – prasmę teikia jų pamatą sudaranti kalba2.

       Nuo jaunystės R. Barthes'as aktyviai dalyvavo įvairiuose kairuoliškuose sąjūdžiuose, o studijuodamas Sorbonoje (1935–1939) įkūrė mėgėjišką théatre antique (antikinį teatrą), vėliau artimai bendravo su J. Vilaru, Ch. Dullinu, L. Juvet, A. Artoud ir kitais prancūzų teatro korifėjais, propagavo B. Brechto estetines idėjas, domėjosi literatūra, muzika, vaizduojamąja daile, mada. Dėstydamas Aleksandrijos universitete Egipte (1949–1950), suartėjo su A. J. Greimu, tuomet pradėjo domėtis lingvistikos ir struktūralistinėmis idėjomis. Ankstyvojo periodo darbai jam suteikė platų pripažinimą: 1960 m. jis pakviečiamas vadovauti VI skyriui prestižinės L'école pratique des Hautes Etudes, o nuo 1962 m. pradeda eiti šios institucijos direktoriaus pareigas. R. Barthes'ą, kaip ir daugelį to meto prancūzų intelektualų, stipriai paveikė postmodernistinio orientalizmo idėjos, augantis intelektinio elito susidomėjimas Tolimųjų Rytų kultūromis. R. Barthes'as keliavo po Japoniją ir Kiniją, o vėliau išleido japonų kultūrai skirtą knygą „Ženklų imperija“ („L'empire des signes“, 1970) ir brošiūrą „O dabar Kinija?“ („Alors à la Chine?“, 1975). Ilgainiui struktūralizmo šalininkai užėmė tvirtas akademines pozicijas prestižiniame Collège de France, iš kur šios estetikos krypties idėjos sparčiai sklido įvairiomis kryptimis. J. Lévi-Straussas „atrado“ F. de Saussure'o tekstų reikšmingumą, išplėtojo jo kalbos teoriją, suteikė daug naujų konotacijų „struktūros“ kategorijai, o R. Barthes'as perkėlė šias idėjas į estetikos, literatūrologijos bei kritikos plotmę ir pagrindine savo estetikos sąvoka paskelbė išplėstinę sąvokos „tekstas“ interpretaciją.

       R. Barthes'o, kaip ir kitų struktūralistinės estetikos šalininkų, veikalams būdingos formalistinės, lingvistinės ir literatūrocentrinės nuostatos.
Veikiamas formalistinės ir lingvistinės estetikos, R. Barthes'as iškelia fonetinio rašto formų analizės reikšmingumą. Estetiką jis apibūdina „kaip meną regėti formas, sugebėjimą atskirti priežastis ir tikslus, sukurti vertybių sistemą, kuri labiausiai priešinga politinėms“3. Menas ir literatūra jam pirmiausia yra rašto formų kalba, todėl estetinių reiškinių esmės pažinimas neatsiejamas nuo formų istorijos ir kaitos pažinimo. Literatūra čia iškyla pirmiausia kaip kalbos ir rašto pasaulis. Tačiau jis neapsiriboja literatūra, o plėtoja įvairių estetinės veiklos, vadinasi, ir rašto tipų teoriją, siekia surasti universalų įvairių kalbos formų komunikacijos lygmenį, sudarantį prielaidas plastiškam perėjimui iš vienos kūrybinės veiklos srities į kitą. Ši kūrybinio universalumo, sąsajų tarp įvairių kūrybinės veiklos formų ir įvairių humanistikos sričių idėja vėliau taps pamatiniu postmodernistinės estetikos bei meninės kūrybos principu.

       Ankstyvajame J.-P. Sartre'o ir marksizmo estetikos paveiktame etape R. Barthes'as daugiausia dėmesio skyrė meno kūrinių tyrinėjimo metodologijai, įvairiems ideologiniams estetikos ir meno idėjų skverbimosi į kultūros pasaulį aspektams; plėtojo didžiulį poveikį vėlesnės poststruktūralistinės ir postmodernistinės estetikos raidai turėjusias „rašto“ (écriture) bei teatrinio vyksmo koncepcijas. Labiausiai jis vertino J. Vilaro ir ypač B. Brechto skelbiamas socialiai aktyvias teatrinės estetikos idėjas, kuriose įžvelgė semiotinių kodų analizės pradmenis. B. Brechtą jis vadino „vieninteliu didžiu vardu“ tuometinio teatrinio meno dykvietėje.

       Stipresnį poveikį nei teatrinės estetikos idėjos R. Barthes'o minties raidai turėjo jo pirmojoje knygoje „Nulinis rašymo laipsnis“ („Le Degré zéro de l'écriture“, 1953) išplėtota rašto koncepcija, kurioje daug dėmesio skiriama formaliems kalbinės teksto struktūros požymiams aprašinėti, ypač jų funkcijų autoriaus kuriamam pasauliui apibrėžti. Čia R. Barthes'as sukuria pamatinį ankstyvosios savo estetikos teiginį, jog raštas yra „trečiasis formos matmuo“. Raštą traktuoja kaip svarbiausią kalbą ir stilių jungiančią grandį, kalbą vadindamas „ikiliteratūriniu“, o stilių – „viršliteratūriniu“ reiškiniu. Raštas šioje trinarėje struktūroje – svarbiausia sistemiškai organizuojanti substancija, kuri literatūrą paverčia menu, įgaunančiu svarbių socialinių ir kultūrinių funkcijų. Taigi raštą R. Barthes'as aiškina kaip gelminį literatūros lygmenį, daugybe gijų susijusį su visuomenės ir istorijos procesais, arba kaip literatūrinę kalbą, įaustą į konkretų socialinį ir istorinį kontekstą. Rašto esmės apibrėžimas čia siejamas su formaliomis struktūromis, nes R. Barthes'as, kaip ir A. Malraux, meną pirmiausia suvokia kaip „formų kalbą“. Tokia nuostata paaiškina labai pagrįstą išskirtinį R. Barthes'o dėmesį įvairiems menininko kūrybos procesams, pavyzdžiui, technikai, manierai, tonui, ritmui, muzikalumui, nuostatai, atmosferai ir kitiems sunkiai aprašomiems dėmenims, kuriais išreiškiamas subjektyvus rašytojo santykis su tuo, apie ką jis rašo.

       Antrame evoliucijos etape R. Barthes'as pagrindinį dėmesį sutelkia į struktūralistinės ir semiotinės metodologijos galimybes, analizuojant įvairius kultūros, estetikos ir meno reiškinius. Savo viltis įveikti senosios klasikinės metafizinės estetikos nuostatas jis sieja su lingvistikoje ir semiologijoje išplėtotomis tyrinėjimo strategijomis ir metodais. Atsiribodamas nuo ankstyviesiems darbams būdingų marksistinių ideologinių priemaišų, jis dar nuosekliau teigia, kad menas yra formali sistema, kurioje pagrindinis vaidmuo tenka ne pasakojamiems turiningiems siužetiniams aspektams ar išorinėms funkcijoms, bet grynai formaliems struktūriniams meno kūrinio aspektams. Vadinasi, meno tyrėjo dėmesys turi būti perkeltas nuo klasikinę estetiką, literatūros ir meno teoriją, kritiką dominusių siužetinių ir prasminių aspektų aptarimo į formaliųjų meno kūrinio struktūrų pasaulio pažinimą, jo struktūrinės organizacijos principus, įvairias vadinamąsias „antrinių prasmių konotacijas“, tai yra linijų, spalvų, ritmų ir kitų struktūrinių santykių pažinimą, kurie turi išskirtinę svarbą kūrinio estetinei vertei pažinti. Šios struktūralistinės nuostatos stipriai paveikia ir R. Barthes'o požiūrį į raštą, kurį interpretuojant ideologiniai ir socialiniai aspektai daromi antraeiliais, o svarbiausiomis tampa natūralios kalbos ribotumo įveikimo bei „viršprasminių“ žodžių konotacijų atskleidimo problemos.

       Kaip pamatinis ir visuminis kultūros pasaulį jungiantis veiksnys, čia iškyla kalba, nes ji aprėpia visus mus supančius daiktus ir reiškinius. Atseit dabartinė visuomenė ir jos iš civilizacijos istorijos paveldėtas kultūrinis meninis fondas pirmiausia remiasi kalba ir raštu: „pasaulis atsiveria mums jau parašytas“, nes raštas ir kalba suteikia mus supančio pasaulio daiktams ir reiškiniams simbolines prasmes, sukuria simbolines sistemas. Tačiau simbolis išsiskiria vaizdine kilme, ir ši aplinkybė apsunkina tyrinėtojo darbą, todėl R. Barthes'ui svarbiausia ženklas ir jo sąsajos su kitomis ženklinių struktūrų kombinacijomis.

       R. Barthes'o posūkį nuo struktūralistinės prie poststruktūralistinės problematikos skatino jaunesnieji kolegos J. Lacanas, M. Foucault, J. Derrida ir apie žurnalą „Tel Quel“ susispietusi jaunoji karta, jo žodžiais tariant, originalūs, kupini intelektinės energijos, rašto genijai („Roland Barthes par Roland Barthes“, 1975, p. 177), tarp kurių buvo ir talentinga jo mokinė J. Kristeva. Apeliuodamas į esminius lingvistikos, antropologijos, psichoanalizės, filosofijos, semiotikos, etnologijos, estetikos ir kitų humanistikos sričių pokyčius, paskutinio tarpsnio veikaluose R. Barthes'as jau teoriškai grindė perėjimą nuo struktūralistinės prie plačios poststruktūralistinės kultūrologinės problematikos.
„Kultūra, – teigė jis dar 1966 m. skaitytame pranešime konferencijoje Johno Hopkinso universitete, – vis labiau ir labiau mums atsiveria kaip universali simbolių sistema, reguliuojama vienomis ir tomis pačiomis operacijomis; šis simbolinis laukas pasižymi vienybe, ir kultūra visais savo aspektais yra kalba. Todėl dabar galima numatyti vieno mokslo apie kultūrą atsiradimą, kuris, aišku, remsis skirtingomis disciplinomis, tačiau visos jos skirtingais aprašymo lygmenimis sieks tyrinėti kultūrą kaip kalbą. Semiokritika tikriausiai bus sudedamoji šio mokslo dalis, tačiau bet kuriuo atveju liks ypatinga diskurso apie kultūrą dalimi“4.

       Šį perėjimą prie platesnės kultūrologinės problematikos R. Barthes'as siejo su būtinybe išplėsti estetinių, semiotinių, struktūralistinių bei literatūrologinių tyrinėjimų sritį. Neatsitiktinai poststruktūralizmą jis aiškino kaip tarpdisciplininių studijų sritį, o literatūros kūrinį traktavo kaip „metodologinį lauką“, kuris, susiliedamas su jo kritika, sukuria universalesnę įvairias kultūros sritis aprėpiančią substanciją – Tekstą.

       R. Barthes'as atmetė klasikinėje estetikoje nusistovėjusias kūrinio analizės schemas ir savo poststruktūralistinėje estetikoje iškėlė sureikšmintų ženklų sistemų, Teksto, tekstinės erdvės, kompaktiškumo intuicijos, citavimo, stereotipo, intertekstualumo, ženklų sistemų paslankumo, jų konotacinių prasmių tekamumo, migracijos įvairiomis kryptimis svarbą. Kartu jo estetikoje ryškėjo nuolatinis judėjimas ir naujų probleminių sričių bei su jomis susijusių sąvokų aparato plėtimasis, kuris, pavyzdžiui, akivaizdus ryškėjant perėjimui nuo senosios semiologijos į naująją. Todėl anksčiau viešpatavusias ženklo, reikšmės, konotacijos kategorijas jo veikaluose ėmė stumti naujos kompaktiškumo intuicijos, intertekstualumo ir pan. sąvokos. R. Barthes'o estetika išsaugo daugeliui to meto estetinių teorijų būdingą literatūrocentrinę pakraipą, o kai kuriomis pamatinėmis savo nuostatomis artima literatūrinės kritikos teorijai, nors daugelio teiginių universalumas lengvai pritaikomas ir platesnėms estetikos bei kultūrologijos sritims. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad, nepaisant išskirtinio R. Barthes'o ir jo bendražygių dėmesio literatūros ir meno kritikos problematikai, kritikos jis nelaikė visaverčiu mokslu, nes prasmes ji tik apčiuopia, išryškina, kuria, tačiau nuosekliai jų netyrinėja; tai daro į mokslinio pažinimo statusą pretenduojantis estetikos mokslas.

       Kritiką R. Barthes'as aiškino ne kaip pasaulio supratimą ir aiškinimą, o kaip išsakymą – diskursą apie kažką kita, ir jį apibūdino kaip „diskursą apie diskursą“, kaip „antrinę kalbą“, arba „metakalbą“, tyrinėjančią literatūros ar kitos meno rūšies kalbą. Kritiko uždavinys – analizuojamą kūrinį suprasti kaip savitą semantinę sistemą, kurios tikslas – įnešti į pasaulį prasmę, tačiau ne „vienintelę prasmę“. Jis išskyrė dvi esmiškai skirtingas kritikos formas: universitetinę ir interpretacinę (ideologinę). Pirmoji remiasi pozityvistiniu metodu ir skirta įvairių šaltinių ir meno kūrinių sukūrimo aplinkybėms, autoriaus intelektinės biografijos faktams atskleisti; antroji aiškina ne literatūrinius faktus, o konkrečių kūrinių semantiką ir vertę, teikia jiems reikšmes, atitinkančias atvirai skelbiamas ideologines sistemas. Pirmosios kritikos formos klaidų ir nesėkmių priežastis ta, kad, sutelkdama dėmesį į smulkiausias detales, ji nepajėgia suvokti tikrosios nagrinėjamų reiškinių prasmės. Tikrasis kritikos objektas yra ne pasaulis, tačiau žodis, kritika yra žodis apie žodį, arba, kitaip tariant, antrinė kalba, kuri konkrečiame tekste klojama ant pirminės kalbos sluoksnio.

       Šiuolaikinei humanistikai pavyzdiniu mokslo modeliu R. Barthes'as laikė lingvistiką. Jos tyrinėjimo strategijas bei metodus nuosekliai taikydavo savo literatūrologinėms ir estetinėms studijoms, remdamasis aristoteliškos poetikos bei retorikos principais. Atsiribodamas nuo antikos estetikos teorijoms būdingo mimezės principo iškėlimo ir normatyvizmo, siekė pažinti visus pagrindinius tekstą kuriančius vadinamuosius „formų gramatikos“ mechanizmus. Šių formų metamorfozių konkretus autorius gali nesuvokti, tačiau kaip tik jos yra istoriškai kintančių prasmių pagrindas, kuris ir lemia konkrečių tekstų savitumą, taigi turi tapti įdėmaus estetinio tyrinėjimo objektu.

       Naujos mus labiausiai dominančios trečiojo dvasinės evoliucijos etapo poststruktūralistinės R. Barthes'o estetikos principai galutinai išryškėjo programiniame straipsnyje „Autoriaus mirtis“ (1968) ir klasika tapusioje knygoje „S/Z“ (1970), kuriuose analizuojamas H. de Balzaco apsakymas „Saracinas“. Minėtuose tyrinėjimuose jis prabilo apie daugybę skirtingų galimų estetinių prasmių, kurias interpretatoriai gali įžvelgti tame pačiame tekste, esant skirtingoms pradinėms pozicijoms. Analizuodamas vaizdingą H. de Balzaco apsakyme pateikto moterimi persirengusio kastrato moteriškumo įsikūnijimo aprašymą, jis klausia: kas pateikia šį aprašymą? Novelės herojus? O gal Balzacas individas, samprotaujantis apie moterį, remdamasis asmenine patirtimi, ar Balzacas rašytojas? Ar tai byloja bendražmogiškoji išmintis, ar romantinės psichologijos apraiška? Ir prieina išvados, kad į šį klausimą iš tikrųjų niekada negausime aiškaus atsakymo.
„Raštas, – teigia R. Barthes'as, – yra ta neapibrėžtumo, nevienalytiškumo ir išsisukinėjimų sritis, kurioje išnyksta mūsų subjektyvumo pėdsakai, nes tai yra juodai baltas labirintas, kuriame išnyksta saviidentifikacija, ir pirmiausia kūniškas rašančiojo tapatumas“5.

       R. Barthes'as atkreipia dėmesį, kad kai ką nors senovėje pasakodavo, norėdami tik pasakoti, o ne siekdami poveikio tikrovei, autorystės problema apskritai neiškildavo, nes pasakojantysis buvo traktuojamas ne kaip paprastas žmogus, o mediatorius, šamanas, perteikiantis būties tiesas. Autorius atsirado naujaisiais amžiais, kai, veikiant angliškojo empirizmo, prancūziškojo racionalizmo ir Reformacijos idėjoms, buvo suvokta „žmogaus asmenybės“ vertė. Šiuo požiūriu klasikinės Vakarų literatūros ir meno viešpatavimo epocha buvo Autoriaus iškilimo metas. Tai liudija akivaizdūs tokio požiūrio pėdsakai literatūros istorijos vadovėliuose, rašytojų biografijose, žurnaluose spausdinamuose interviu ir pačių rašytojų, siekiančių kūryboje sujungti savo asmenybę ir intymaus dienoraščio formą.

      
Pradedant S. Mallarmé, savo kūriniuose siekusio vietoj kūrėjo asmenybės iškelti muzikalios kalbos problemas, o vėliau, darant įtaką P. Valéri ir M. Prousto kūrybai, besąlygiškas Autoriaus asmenybės figūros kultas Vakarų literatūros tradicijoje įtaką pamažu praranda. Pasirinkęs pasakotoju ne tą, kuris kažką regėjo ir išgyveno, netgi ne tą, kas rašo, o tą, kuris ruošiasi rašyti, M. Proustas „sukūrė šiuolaikinio rašto epopėją“6. Klasikinėje literatūroje Autorius savo dvasios gelmėse išnešioja kuriamą knygą, nes mąsto, kenčia, gyvena dėl jos. Taigi chronologiškai jis yra kažkas aukščiau nei jo dvasios gelmėse atsirandantis kūrinys. Čia regima priežasties ir pasekmės, versmės ir iš jos trykštančio vandens srauto priklausomybė. Gvildendamas šiuolaikinę literatūrą, R. Barthes'as atskleidžia esmiškai kitą padėtį, nes „šiuolaikinis rašytojas gimsta kartu su tekstu, jis neturi jokios kitos būties iki ir po rašto“7.

      
Tačiau vėliau į šį vyksmą įsitraukia dar vienas teksto epopėjos herojus – skaitytojas, kuris R. Barthes'o estetikoje atskleidžia naujas estetinio pažinimo erdves. Tai – „tokia erdvė, kurioje fiksuojamos visos iki paskutinės citatos, iš kurių susideda raštas; tekstas įgauna vienovę ne savo kilme, o paskirtimi, tik ši paskirtis – ne asmeninis adresas; skaitytojas – tai žmogus be istorijos, be biografijos, be psichologijos, jis yra tik kažkas, kas suvienija visus tuos štrichus, kurie sudaro rašytinį tekstą. <...> skaitytojo gimimą tenka mokėti Autoriaus mirtimi“8.

       R. Barthes'as atmeta norus fiziškai atriboti kūrinius ir tekstus, siekimus kūrinį tiesmukai sieti su klasikinės estetikos nuostatomis, o tekstą – su avangardinėmis. Daugeliu linijų jis brėžia esminę takoskyrą tarp kūrinio ir teksto. „Kūrinys gali tilpti rankoje, tekstas skleidžiasi kalba, gyvuoja tik diskurse (tiksliau – tekstas jis yra tik todėl, kad jis tai suvokia). Tekstas – ne kūrinio irimo produktas, priešingai, kūrinys yra vaizduotės šleifas, kuris tęsiasi už teksto. Arba, kitais žodžiais tariant, tekstas jaučiamas tik darbo, jo kūrimo eigoje. Tekstas negali nejudriai sustingti (tarkime, knygos lentynoje), jis jau dėl savo kilmės yra judrus ir turi judėti – pavyzdžiui, per konkretų kūrinį ar per kelis kūrinius.

      
Pasitelkęs G. Bataille'o pavyzdį, R. Barthes'as klausia, kokiam žanrui jis tiktų. Kas yra šis rašytojas – romanistas, poetas, eseistas, ekonomistas, filosofas ar mistikas? Į šį klausimą iš tiesų sunku atsakyti, todėl rašantieji apie G. Bataille šį klausimą nutyli. Tačiau akivaizdu, kad jis „visą gyvenimą rašė tekstus, arba, tiksliau, tikriausiai vieną ir tą patį tekstą. Todėl tekstas klasifikaciją paverčia problematiška“10.

       Taigi metaforiškai traktuojamas tekstas virsta pamatine ir universalia R. Barthes'o, o vėliau ir daugybės jo sekėjų estetikos kategorija, poststruktūralistų adoracijos ir analizės objektu. Kai ši R. Barthes'o estetikos sąvoka vartojama plačiąja prasme, žodis Tekstas rašomas iš didžiosios raidės. Poststruktūralizmo estetikoje Tekstas išplečiamas vos ne iki begalybės; peržengia visų civilizacinių, kultūrinių tradicijų ribotumus, netelpa į jokius žanrinius apribojimus, griauna įprastus gramatinius santykius, griežtai determinuotas klasikinės estetikos schemas ir vienu svarbiausių Teksto bruožų tampa jo daugiamatiškumas.
Tai reiškia, kad „jame ne paprastai skleidžiasi keletas prasmių, bet jame įgyvendinamas daugiamatiškumas – daugiamatiškumas čia yra neišvengiamas, o ne galimas. Tekste nėra taikaus prasmių sugyvenimo – tekstas perskrodžia jas, juda per jas; todėl jis nepaklūsta net pliuralistinei interpretacijai, jame vyksta sprogimas, prasmės išskaidymas. Iš tikrųjų teksto daugiamatiškumą lemia ne jo turinio elementų dviprasmiškumas, o, jei galima taip sakyti, erdvinis reikšmių daugialinijiškumas, iš kurių jis nuaustas (etimologiškai „tekstas“ reiškia „audinį“)10.

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albert Camus 4 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Dovilė Švilpienė 4 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 57 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 38 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 39 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 27 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonardas Gutauskas 35 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Marta Wyka 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 114 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1