Ši knyga yra skirta Algimanto Mackaus 20 metų mirties sukaktuvėms pažymėti. Knyga susideda iš anksčiau išleistų poezijos rinkinių: JO YRA ŽEMĖ, NEORNAMENTUOTOS KALBOS GENERACIJA IR AUGINTINIAI, CHAPEL B. (Leidėjai)

Paskiras žodis, įvaizdis ar simbolis nebus tikrai laisvi, kol jie tarpusavy nesudarys prasminės poetinių vertybių struktūros, nuosekliai išvystytos visumos. Mackus to siekia per visus savo rinkinius, nežiūrint to, kad jie tematiškai ir stilistiškai vienas nuo kito iki tam tikro laipsnio skiriasi, o ir savo viduje atspindi fragmentuotą mūsų amžiaus sąmonę. Vienas iš jungiančių faktorių yra pasikartojančių įvaizdžių grandys, kartais išsitęsiančios per visas tris knygas ir įgyjančios naujas prasmes naujuose kontekstuose. (Rimvydas Šlbajoris)

I

Apvalėja mėnulis,
o saulė skęsta,
ir džiaugsmas palieka
pomirtiniams vėlių žaidimams.

Iš mirusios jūros dugno
aš vis dar iškeliu
ant deginto molio plytelių
užrašytus hieroglifus:

tavo kapo vieta
    vieniša -
be medžio,
   be paukščio,
     be vasaros.
Tik lino antklodėm išklotos lovos
kaip karstai
   ant tų marių mariųjų.

Išblankusioj molio plytelėj
iš siaubo sustingsta
žvilgsnis augintinio akių,
supratusių raštą
apvalėjančio mėnulio,
skęstančios saulės,
bedžiaugsmio vėlių žaidimo.

Ant tų marių mariųjų
supasi lovos,
laukiančios kūno.

Ir mirtis pagaliau
   baisi.

Mackus, Algimantas. Augintinių žemė. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1984.



II

Kaimo ir upės sankryžoj,
užpustytoj sniego bei saulės,
užpustytoj mėnulio šviesos,

patetiškai glaudžiatės
seno istorijos herbo.

Nespėję dedikuoti savo mirties
tobulai tragedijos atomazgai,
negyvenę didvyrių nei pamišėlių žemėse,

patetiškai glaudžiatės
seno istorijos herbo.

Lietę augalo bei gyvulio formas,
regėję rugio metamorfozę,
šnekėję su ajerais,

patetiškai glaudžiatės
seno istorijos herbo.

Kaimo ir upės sankryžoj,
įšalusio herbo šešėlyje
savo vietoj supasi nendrės.

Pusto sniegas, pusto saulė,
pusto mėnulio šviesa.

Mackus, Algimantas. Augintinių žemė. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1984.



III

Juodų mėnulių šviesoje
įnirtę blaškosi sidabro augalai,
savęs draskyt atsigula
sidabro žvėrys.

Įsižiūrėk į tąją valandą,
augintini sūnau:
į naują rasę teka
sidabrinis kraujas.

Kentėti nekaltybę pasmerktos,
iš medžio ir metalo liekanų
sudėstytos mergaitės
vidurnaktyje perskaptuoja
savo kūnų formas.

Sidabro bei mėnulio šviesoje
ar gera liesti medį ir metalą,
jei kūną mąstantieji kūnai guli
sudraskyti karo cirko laukuose,
jei įnertus ir piktas liūdesys
su neapykanta nesantykiauja?

Iš tuštumos laike,
iš tuštumos erdvėj
beprasmiškai sugrįžta
stūgaujantis balsas.

Augintini sūnau:
ir mano rasė nepatyrė džiaugsmo,
ir mano rasė santykiaudavo griuvėsiuose,
kai, šviečiant fosforinėm katinų akim,
mergaičių žuvusiųjų kūnuose
vėliausiai mirdavo aistra.

Įsižiūrėki į vidurnaktį,
augintini sūnau:
kas mirę šiandien - vakar buvo gyva
mėnulio baltojo šaly.

Neliki svetimas, augintini sūnau.
Neskirtas santykiauti su gyvaisiais,
apsižvalgyk vidurnaktinės gūdumos!
Sudėstytuos mergaičių kūnuose
vėliausiai sumedės aistra.

Juodų mėnulių šviesoje
savęs draskyt atsigula sidabro žvėrys.
Juodų mėnulių šviesoje
augintinių ateina rasė.

Į balsą vėl atsako mirę kūnai.
Įskaudinti taiklaus fatališkojo šūvio,
įniršta žvėrys
iki paties gyvenimo gelmių.

Juodų mėnulių šviesoje
lunatiko medžiotojo kakta
į piktą rasę sukrešėti grįžta
sidabrinis kraujas.

Skausmingai atsiremki savo rasės,
augintini sūnau!
Sidabro augalai ir žvėrys
šnekės gimtąja su tavim kalba:

"…girelėj augo
žalia liepelė.
Tai ten laivelis tavo,
tai ten irklelis klevo".

Ar bus kalta tavoji rasė,
kad sieloj skausmo liks
daugiau nei kūne?
Ar bus kalta,
kai, šviečiant tarp griuvėsių fosforinėm katinų akim,
vėliausiai mirs aistra
iš medžio ir metalo liekanų sudėstytuose

moterų kūnuose?

Mackus, Algimantas. Augintinių žemė. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1984.



VARIACIJOS IRONIŠKO SAPNO TEMA

Tavo sapnas bus apvalus ir minkštas:
iškels iš erdvės tavo kūną,
kad tobulai sapnuotum
apelsino skonį.

Saulės pluoštas apelsino žievėj!
Žemės syvai apelsino žievėj!

Visų šventųjų litanijos,
visi sakramentai,
užtarėjai medalionuose
būriuojasi pasižmonėti.

Uždengs tau akis nuo dangaus pastovumo,
kad sapnas būtų perfekcija.

Ar nebuvo graži Dievo ranka
kai ji glostė angelo plaukus
ar nebuvo gražus Dievo veidas
kai tau įbruko stiklo akis

Saulės pluoštas apelsino žievėj

Žmonėkitės visų šventųjų litanijos
žmonėkitės sakramentai

Žemės syvai apelsino žievėj

Minkštas ir apvalus primestos ironijos sapnas:
čiulpi apelsiną, išbrinkusį saulėj,
nes toks galėjo būt
ir tavo žemės skonis.

Angelo plaukus glosčius ranka
visais įsakymais ir sakramentais
atgal sugrąžina
tavo kliedintį kūną į erdvę,
kad tobulai iškentėtum, augintini,
apelsino ironiją.

Mackus, Algimantas. Augintinių žemė. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1984.



IV

Jūsų rankose aižomi apelsinai,
kontinentai, pusiasaliai, salos.
Paskutinę vakarienę augintiniai,
su tėvais atsisveikinę, dalos.
Šermeninė giesmė tik nuaidi -
ilgas mirštančios rasės žodynas,
akyse jums pasipila raidės
iš egzotiško gimto žemyno.

Mackus, Algimantas. Augintinių žemė. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1984.



V

Balandėliai balandžiai, į kur jūs?
Nepalikit žemelės vienos.
Akmenėlių auselės nekurčios
raudai našlelės senos.

Balandėliai balandžiai, į kur jūs?
Nepalikit žemelės vienos.
Akmenėliuose skundas ir skurdas,
sausiai ant liepos šakos.

Aš, išaugus iš kieto ir tvirto
meilės kupino balso - iš žemės,
aš žinau, kodėl liepos pravirksta
mano krašto kiekvieną birželį.

Mackus, Algimantas. Augintinių žemė. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1984.



VI

Auginu auginu auginu
plėšrią Afrikos žolę

auginu auginu auginu
anūką kalbančiam būgnui

kai išaugs kai išaugs kai išaugs
anūkas kalbančiam būgnui

kai išaugs kai išaugs kai išaugs
anūkas atogrąžų lietui

jo rankoj aštri mačetė
bus juodas Afrikos mėnuo.

Mackus, Algimantas. Augintinių žemė. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1984.



BALADĖ APIE GERĄJĮ JOHNĄ


1

Auksakalbė Johno burna,
auksaburnis Johno kalbėjimas,
žili Johno plaukai.

Bandas laukines
Pranciškaus šventumui
Johnas ganė mylėdamas.

Johnas buvo geras žmogus ir geras sakytojas.

Derliaus dvasių vardais
Johno protėvis krikštijo
baltųjų medžiotojų skalpas.

Baltųjų medžiotojų skalpos
aistringai šnekėjo Dievo baltumą.

Medžiotojų kaulai buvo balti,
bet vidurnaktis buvo juodas,

o Johnas buvo geras žmogus ir geras sakytojas.

Vidurnakčio valandą Johno kūnas virpėjo lietuj,
vidurnakčio valandą Johnas išrengė savo kūną Afrikos mėnesiui.

Vidurnakčio valandą Johnas šnekėjo Dievo viršspalviškumą.
Vidurnakčio valandą Johnas Dievui pasiūlė skalpą.

Tą vidurnakčio valandą Johnas tapo augintiniu.

2

Nyksta Afrikos okarinoj
gero sakytojo kūnas.
- Afrika, mano Afrika,
kodėl tu mane apleidai?

"Dvylika vartų į šiaurę,
dvylika vartų į pietus,
dvylika vartų į rytus,
dvylika vartų į vakarus!"

Aleliuja rytai, aleliuja šiaurė,
aleliuja Jeruzalė, aleliuja Johnas!

Bunda Afrikos saulėje
gero sakytojo kūnas.
- Duok dešinę, Lorde,
mes būsim draugai.

Skuba Afrikos džiunglėmis
Johno protėvio kojos,
traukia Afrikos būgnais
kariautojų giminė.

Kitą melodiją švilpk,
sakytojau, okarina!

- Lorde, o Lorde, tai Tu
išdavei Judą
ir bizūnais nuplakei
protėvio sielą.

Į duonmedžio šaknis,
į gilų mėnesio karstą
palydėjau protėvį.
Okarina švilpiniuodamas
atleidimo melodiją,
gyniausi dvasių.

- Lorde, o Lorde, kam Tu
atvėrei mano protėvio
neužgijusią žaizdą?

Virpa Afrikos saulėje
gero sakytojo kūnas.
- Protėvi, mano protėvi,
kodėl sugrįžti?

Ir plaka Afrikos saulėje
gero sakytojo kūnas
bizūnais protėvio sielą.
Traukiasi Afrikos džiunglėmis
išsigandę kariautojų dvasios.
Aleliuja rytai! Aleliuja Jeruzalė!

"Dvylika vartų į šiaurę,
dvylika vartų į pietus. . ."
- Imk dešinę, Johne,
mes būsim draugai.

Kitą melodiją švilpk,
sakytojau, okarina!

- Lorde, o Lorde, tai Tu
prisišaukei savo likimą:
sidabriniam danguj
jau šviečia Afrikos mėnuo.

Lyja atogrąžų lietūs,
krauju prakaituoja mačetė.
- Lorde, o Lorde, tai Tu
prisišaukei Judą.

". . .dvylika vartų į rytus,
dvylika vartų į vakarus!"
Lordas sveikąja ranka
pakelia okariną;
atleidimo melodiją švilpdamas,
meldžiasi protėvio sielai:

sidabriniam danguj
pranyksta Afrikos mėnuo.
Traukiasi Afrikos džiunglėmis
išsigandę kariautojų dvasios.
Aleliuja rytai! Aleliuja Jeruzalė!

Bunda atogrąžų saulėje
gero sakytojo kūnas,
diegia Lordo ranka,
išaugusi kaktusu.

Kitą melodiją švilpk,
sakytojau, okarina!

Nyksta žemyno žemėlapy
gero sakytojo kūnas:
- Afrika, mano Afrika,
kodėl tu mane apleidai?

3

Johne, sakytojau Johne,
kas užmerkė tavo akis
tokį virpantį vakarą,
kas pažeidė strėlėmis
tirštėjantį mėnulį
virš liūdną melodiją švilpiančios
Afrikos okarinos?

- Lorde, o Lorde, tai Tu
numetei mano bronzinį kūną.
- Lorde, o Lorde, tai Tu
pamaldumo ekstazėj pabūgai
Afrikos džiaugsmo.

- Pasiimk, sakytojau Johne,
anūko kalbantį būgną
apskaičiuoto džiaugsmo herezijon.

Afrikos prieblandoj snaudžia
tingūs smaugliai.

- Pasiimk, sakytojau Johne,
jų plėšrų, vulgarų lėtumą.

Dvylika vartų į rytus
rojaus miškams.
Dvylika vartų į šiaurę
rojaus giedantiems paukščiams.
Dvylika vartų į vakarus
rojaus mėnuliui.
Dvylika vartų į pietus
bronziniam Afrikos balsui.

- Johne, svetimšali Johne,
ko žvalgaisi kapo akmens,
ko žvalgaisi prisikėlimo?

- Lorde, o Lorde, tai Tu
pakėlei savo trišakį veidą.
- Lorde, o Lorde, tai Tu
šnekėjai narcizų kalba.

- Johne, svetimšali Johne,
tai tavo dvasėjantis kūnas
meta bronzos šešėlį
ant žvilgančio trišakio veido.

Pasiimk, svetimšali Johne,
juodaodį sapną,
nes naktimis tenai žydi alyvos.
Pasiimk, svetimšali Johne,
juodaodį sapną,
nes tenai - tik balta ir mėlyna.

- Johne, svetimšali Johne,
nėra kapo akmens - nėra prisikėlimo.

- Lorde, o Lorde, tai Tu tvirtai
užkalei karstą.
- Lorde, o Lorde, tai Tu
pabūgai kapo akmens.

Mackus, Algimantas. Augintinių žemė. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1984.



JUREKAS

1

Aš įkelčiau tavo kūną į žaliuojančio medžio viršūnę,
jei turėčiau medį
žaliuojantį.
Aš įkelčiau tavo kūną į drėgną drobę danguj,
jei turėčiau paukštį
skrajojantį.
Aš įkelčiau tavo kūną į žvaigždėjančią kalno viršūnę,
jei turėčiau vasaros saulės
neblunkančios.
Aš įkelčiau tavo kūną į pilką kūno šešėlį,
jei turėčiau vaismedžių sodą,
neišgertą, nenuraškytą.

2

Paklausė motina žaliuojančio medžio viršūnės,
ir medis atsakė: -Ne.
Paklausė motina drėgnos drobės danguj,
ir drobė atsakė: - Ne.
Paklausė motina Judo giminės pažymėtos,
ir dvylika tūkstančių atsakė jai: -Ne.
Paklausė motina Gado giminės pažymėtos,
ir dvylika tūkstančių atsakė jai: - Ne.

Fatališką sprendimą išnešiojo motina,
maldingai priklaupusi kūne.
Devynetą mėnesių gyvenai atskirtas neįvykusio laiko.
Devynetą mėnesių jūra tapo žeme,
devynetą mėnesių vakarojo saulė,
ir devynetą mėnesių žemė civilizavosi.

Paklausė motina geros maitintojos žemės,
ir žemė atsakė: - Taip.
Paklausė motina karstadirbio priemiesčio gatvėje,
ir karstadirbis ištarė: -Taip.
Paklausė motina auklės žodžių lopšinei sudėti,
ir auklė atsakė: - Ne.

Balti balsai palatoje jau kvietė
į žalią bei raudoną pasimatymą,
kai motina pagimdė rėkdama
auką istorijos išmaldai.

3

Raudoki Jureko likimą,
Vilniaus sinagogų kantoriau,
raudoki žalią Jureko karstą
kraujo iliuminacijoj,
moliuskų eisenoj
į žiaurios istorijos aplanką.

4

Žemė buvo išpurenta ir paruošta,
žemė rengėsi derliui.
Smiltynuose krito ir dužo
erdvėj prinokę rojaus gabalai.
Žaidė dangaus daiktais
prieš kraujo iliuminaciją Jurekas.

Daiktai taip pat bus pašaukti
į paskutinio teismo salę.
Daiktais nenusikalsta tiktai tie,
kurie daiktų neturi.

Prieš lemto skausmingumo išsipildymą
tegul skambina Dovydas arfa
beprasmiškam vandens atsimušimui
į liekanas iš vietos išmestų daiktų.

5

Parduokite duonos mažajam Jurekui, jis nori valgyti!
Grįžai su Dovydo namų žvaigžde, be duonos.
Duokite gabalą žemės palaidoti Jurekui!
Grįžai su Dovydo namų žvaigžde ir atsinešei karstą.

Kodėl tau pardavė karstą,
o man, Jurekai, pardavė duonos?

6

Į kiemą ateina vyrai pikti.
- Jurekai, jok! Jurekai, jok!

Žvengia medinis žirgas kieme,
kanopom kerta cementą.

- Kaipgi aš josiu, kaipgi aš josiu -
mano žirgas medinis!

- Ir medis gyveno, ir medis šaukė,
ir medis bėgo pagalbos!

Žvengia medinis žirgas kieme,
kanopomis kerta cementą.

- Kaipgi aš rėksiu, kaipgi aš šauksiu
mano kalbą iškirto kirviais.

Į kiemą suėjo vyrai pikti.
- Jurekai, bėk! Jurekai, bėk!

Krito medinis žirgas kieme,
pasviro į kraujo pusę.

7

Lėta, sunki moliuskų eisena.
Žalia žolė ir debesų pūkai,
latakas kaktoje
į šiltą raudonumą,
į minkštą saulės užtekėjimą
už slenkančios, už tylinčios
moliuskų eisenos.

Kantoriau Vilniaus sinagogoj,
motinos balsu raudoki
Jureko likimą:
lataką kaktoje.

8

- Nedrįsdama surizikuoti neapykanta,
klaikioj likimo atpažinimo sekundėj
aš uždengiau rudąsias Jureko akis
nuo saulės smūgio, saulės įniršimo.
Tegul palieka jo išsirpusiose akyse
falsifikuotas mūsų amžiaus vaizdas.

- Įkelsiu jo naivų kūną į sidabrinį lietų, į pušyno vėją:
tegul kartu su medžiais ir lietum,
kartu su sidabru ir žalia
ošia neapykantos neatpažinusi širdis.

- Ne šūviai aidi pamiškėj,
tai sidabrinis bičių spiečius
pakely į mūsų sodo avilį.

- Į sidabrinį lietų,
į pušyno vėją,
kad oštum, Jurekai,
metu aš tavo žalią karstą
ir kniumbu.

- Užkalkit jį tvirtai, kad niekas neatvožtų
ir nepatikrintų mirties!

Ne šūviai aidi pamiškėj,
tai senos Testamento giminės
man padeda sukalt vinis
į tavo žalią karstą.

Mackus, Algimantas. Augintinių žemė. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1984.



VII

Iš mirusios jūros dugno jau iškėliau hieroglifus,
o nežinau, kur tikroji mano kapo vieta.
Senos valstybės herbas išlaikė numatytą skaudų pasimatymą su savo karžygiais.
Atėjo emigrantas paryčiu, kai paprastai užteka saulė,
ir dairėsi kranto, žvalgėsi laivo į kaimo ir upės sankryžą.
Džiaugsmas buvo ir džiaugsmas mirė nepasikeitę vietomis.
Apsikabino žvėrys paskutiniam patepimui sidabrinių augalų aliejais.
Glamonėjamas juodo mėnulio, augintinis puolė į tinklą.
Karūnuotai galvai išrišimą suteikė hiena, ir vėliau hiena sugrįžo.

Mackus, Algimantas. Augintinių žemė. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1984.



VIII

Iš baimės prakaituotą delną
išdžiovins vanduo,
o vandenį palies žalia žolė
ir sidabrinis vėjas ir vėsi
vasario vakarinė saulė.

Į minkštą džiunglių kailį puola nekrikštas -
į minkštą džiunglių kailį puola
Dievo suvedžiotas džiaugsmas.

Nėra gimtosios žemės!
Nėra kad tykiai plauktų Nemunėlis
ir aviža prašytų būti dailiai pasėta

Yra kad Jurekui tebūtų žalia ir sidabras
yra kad Johnui būtų juodaodis sapnas
kad būtų ošianti ir plyštanti širdis
ant svetimos šalies ant žemės svetimos
prieš paskutinį patepimą
ne saulėgrąžų aliejais.

Mackus, Algimantas. Augintinių žemė. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1984.



PO AUGINTINIŲ

Šiaurės vandenio kryptim
ošia šermenų giesmė.
Ji laukia aido.
Bet jūra mirus.

Jei dar yra nepadalinto laiko -
nuo vakar likusios grąžos,
būsite sūnūs ir dukterys.

Mackus, Algimantas. Augintinių žemė. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1984.