Kovo mėnuo
Žvaigždės kaip nebylės dukros
Lyžteli nuo
Rankos parudusį cukrų

Užgeri ir
Vandeniu stiklą skalauji
Na pasigirk
Kaip čia laiminga kaip nauja

Žydų kapai
Vėjuos įstrigus sekundė
Tuo ir tapai
Kuo ir skandino ir skundė

Šiaip tik rytais
Pastebi rankos nutirpo
Pirmąkart kai
Posparnius žiemai apkirpo

Mirę namai
Blunkanti spalio eilutė
Bet gyvenai
Taip kaip gyvenama būti

Dėsniais dievų
Grįžti į gimtąjį krantą
Pilku laivu
Paliktu andai olandų

Vėjuotą dieną viskas paprastyn
Žiūrėk ruduo tačiau kiek daug gyvybės
Šuva ir šunys šitie ir kiti
Gimtoji žemė kiaulės ir kiaulidės

Iš metų laiko liks gelsva kreida
Moliusko kiautas vazonėlis žemei
Supilti ne nuo dievo juk skriauda
Kad šulinį o išvietėje semia

Pavasaris purvu ir jaunatim
Seniai nelijo dar seniau nepustė
Tik zodiakas slinkosi artyn
Tik žuvys kaip kasmet pradėjo dusti

Tik išgenėjo smilkstančias šakas
Žmogus iš seno gudobelės krūmo
Ir trūko mano kauluose kažkas
Iš seno fotografijų gelsvumo

Kiek ištarsi tiek tavo – matuokis žemes nebyly
Nes Žvėrynas ištrūkęs iš luoto jau lipa į kalvą
Jau šypsaus ir seilėjuos per miegą senam avily
Nusispyręs batus su Stankevičiaus „randu“ po galva

Tai senų fotografijų pilkas geltonis kurį
Netikėtai išvysdavai veidrodžiuos moly paminkluos
Ar sugrįžtančių paukščių voroj kurią andai neri
Kaip meistrai be vinies kad sunerdavo trobas ar inkilus

Kiek ištarsi tiek tavo – tiek mano? – tiek mūsų visų
Ir pelėsiais apėjusi duona pakvimpa minkštėja
Nesukramtęs skubėdamas springdamas rėkčiau: esu
Nes žinau kad esu ir kad žemėj dangaus padaugėjo

Kiek ištarsi tiek tavo o tu jau sakei per vėlai
Bet šventieji sukluso kaltai susižvalgė nuščiuvo
Kai sužiuro į žmogų spalvoti vitražų stiklai
Kai su šimtas pirmuoju eilėraščiu pienas nudžiūvo

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Ir driežai prijaukinti metus man naujai atkukuoja
Sugrįžtu kur kadaise sustingau per Šventąją Oną
Kur poruojasi žuvys žiūrėk: penkios aukšlės ir kuoja
Tamsios nugaros – šviesūs pilvai tamsiai mėlyna –
šviesiai geltona

maudžia strėnas ir paširdžius – tvenkias audra?
ir pasaulis grėsmingai pajuosta bet
įsikiša balsas ir taria – yra –
ir sustabdo magnetinę juostą

ir išpurtusi moteris amžiams liks
gremžti ledo mazgotis rankų
ją apsems vanduo o paskui užsnigs
o paskui ir paims į dangų

su vilnone skara su piktu šunim
apelsinų spalvos liemenėj
su visais tą rytą rastais akmenim
su visais pamestais gyvenimais

su apgraužta kaip stuburas atmintim
aklinai užkalta rugpjūtį
su vienintele geriant svarbia mintim
ar nelemta ir jai supūti

žemės plote sutilpusiam po liežuviu
velnio kilpoj palei žirgyną
kol telieka „deja“ iš saldaus „déj? vu“
kol kraujagysles atrakina

o tada jau išlaisvint paleist priglaust
atmiegot už praėjusį laiką
ir akių vinimis kuo ramiau paklaust
kur palaidojot mano vaiką?

Aštuntoji diena. Į pavasarį.
Atitirpę veidai ir bruožai.
Ir siužetas – liūdnas, bet nieko –
Štai tėvai išjoja ant ožio,
Ir vaikams vakarienei lieka
Dvi supuvę svogūnų kasos.

Aštuntoji. Vėlu nutylėti,
Ką ne taip per anas septynias –
Apskaičiuot skriestuvu atstumą
Nuo vienatvės nevienetinės,
Nuo liepsnojančio iki krūmo,
Kad užaktų delnai skylėti.

Katalikiškas atleidimas
Tyliai plūsta į sielas mūsų,
Ir žirte pažyra abstrakcijos,
Kad rašytum kada pabusi:
Pulsas kritęs, jokios reakcijos,
Ir su permušimais plakimas

Tartum belstų į kaktą kuoka,
O kadaise gydė aliejumi
Nuo piktybinio dvasios augalo,
O dabar tik ramybę saugot, nes
Mano kaukolėliukės celėje
Linksmas girtas vienuolis šoka.

Tai jam gera, tai jam negera,
Tai jam dievas per šonus lenda,
Tai priglunda kaip vaikas švelniai.
Iš užakusio mano delno
Šaltą vandenį godžiai geria.
Apelsinų skiltelėm užkanda.

peizažą suardančios tuopų viršūnės netaisyklingas ruduo
taisyklėms paklūstančios šaknys aukščiau ventiliacijos angos
dūstančios švokščiančios smarvę lekuojančios
linijos trūkčioja rangos
spąstai pelėkautai knatas gyvybei padegti tik dieve neduok

rankos nei šiaudo užmūryk šventorių šventovių duris aklinai
judesiu vienu apvožk tegu geibėjas patys lai gieda
meldžiasi springsta prisimena tėvus vaikystę ir pirmąją gėdą
kraunasi mantą degtukai druska dokumentai išgert būtinai

ir iškeliaujančius lydi berniukas ant pagalio raitas
dar vienas blyksnis akimirka nejudam atminčiai foto
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
nėr dujų kameros karo nei maro anei ešefoto
bet pažiūrėk kaip jie rėkia kaip dūsta išpampsta rujoja
ir raitosi

Dabar jau ramu įvardint kur mūsų mintys klydo
Niekas nepavaldu dėsniams Merfio nei Froido
No rankos judesiui sapnui Strindbergo erdvei Euklido
Atsiminimų albumui blizgesiui polaroido

Sniegą delnai atšildys uogas paukščiai sules
Vienas dangus tačiau tik iki sankryžos sninga
Ir tik sekmadienio vakarą benešant lauk šiukšles
Viskas nusidažys saldžiu rausvumu flamingo

Raudonu su trupučiu balto kūdikio rausvumu
Saldainiais tokiais atsimeni vasarom iš anapus
Veidrodžio būtojo laiko šunkelio iš namų
Iš nevilties iš proto vilkint senais chalatais

Nes kartais gerai gailėtis lyg teatre paverkt
Sako kartais gerai kraujagyslės išsivalo
Grįžus iš parduotuvės išplauti grindis užmerkt
Skalbinius pabarstyt smėlio prie durų šąla

Vakaras vertas novelės dviese kai tylima kai
Šaltas ir tuščias ir gruodinas į Vilnių pro Širvintas kelias
Kai vėl priartėja kadaise nutolę liūdni laiškai
Botanikos vadovėlis „Živago“ plonais viršeliais

Eina žmogus ir kalba pats su savim tegu
Tegu vidur miesto atsiveria ir apsisninga laukas
Kai penktą ryto nuo lovos pakyla spiečius žiogų
Apsvyla saulėj sparnus ir sukrenta tau į plaukus

neprisimeni net nepaklaustas?
banalu o – kitaip ir nebūna
vienas kalba apie dievo ir artimo meilę religijų skirtumus
imperatyvus
kitas sako: man skauda
ir kaip tyčia tą pačią akimirką atsiriša plaustas
lempų gelsvumas šešėliai operacinių šviesoj
išilgai gatvės išilgai visos
kur kažkada tavo rankoj –
dar atsimeni? –
dar atsimenu –
prakiuro saldainių pakelis dražė riedėjo žemyn
grindimis iš namų grindiniu
teberieda ir šiandien
šiandien tokių negamina
byra į šulinius
tarp šiukšlių aprūdijusių raktų prapuvusių lapų
gyvenom tada
– tai aš gyvenau –
ant kalno
kaip iš nuotraukų ryškiai prisimenu:
dega šviesos jie rieda skauda
aš sakau
tu prisimeni
skauda
aš žinau tu irgi žinai – kitaip juk nebūna:
vienas myli kitas leidžiasi mylimas
kuris? kuris labiau? kuris dar labiau? dar žemiau?
abiems skauda abu leidžiamės:
leidžiasi vyro delnai
slysta žemyn violončelei per strėnas vilkei
maitinančiai savo vaikus
seilės lašas nuo snukio ir pieno nuo spenio
tas – tai su trupučiu kraujo
leidžiasi krinta –
leidomės kritome
sienom lipome – šiandien tylėdami nulipam
inkrustuoti pelėsių drėgmės karūnėlėm
žemyn ir gilyn
link žolės link vandens ir giliau –
bet dabar jau atsargiai:
nepakelti smėlio nuo dugno nesudrumsti vandens
nesudrumsti skenduolių ir snaudžiančių aukšlių sapnų
leidžiamės: du žmonės – vorai dvi tuščiavidurės patelės
po bevaisės nakties
vienkartiniame vortinklio guolyje viena kitą suryjančios
leidžiamės mylimi
leidžiamės –
rankos nusvyra pakyla ir –
vaikui smūgis delnu į skruostą į kitą į trečiąją akį
dvi
ašaros leidžiasi:
mes
tu atsimeni
vėlyvas pavasaris tarp žolių užsimerkus aukštielninka
nužydėjusios pienės galva nuo tavo pečių
krinta žiedlapiai pienių pūkai tau į burną dar leidžiasi
limpa ir veliasi – springsti spjaudai
juokiesi ir springsti ir spjaudai –
kol išspjaudai visus iki vieno
kitaip ir nebūna
– – – – – – – – –
kurio ir kodėl gi iškart neišspjovei –
sudygo
– – – – – – – – –
man– – – – – – – – –
per skruostą aronijų sultys

Beskonis beprasmis
Springstantis savimi pajūrio kurortas
Bet žiemą atgyja tampa vertas įsimylėti
Truputį nuvargęs
Nusivalęs makiažą miestas – moteris
Miestas – pauzė
Tarsi filmavimo aikštelėje
Ar karo išvakarėse
Ramybė
Nepainioti su snauduliu
Ramybė
Sustumti kavinės staliukai
Prie jų du vyrai ir moteris
Pagyvenusi gražus balsas
Rūšiuoja gintarus
Didesni vidutiniai mažesni
Už degtuko galvutę
Nupenėtas basetas vardu Keksas
Šleivoja nuo stalo prie stalo
Visur ko nors išprašo
Visi ką nors duoda ir juokiasi
Šuns šeimininkas irgi juokiasi –
Klausia kaip tau negėda
Tai tas tingiai atsigula lekuoja šalia vaikų
Žaidžiančių ant kilimo
Kur pažerta lygiai begalybė lego kaladėlių
Užeigos šeimininkas ir tas užsispoksojęs pro langą
Kažkas sako – nekalbinkit
Nes ir vėl pradės nepabaigiamai
Apie deividą būvį dovlatovą keruaką senas valtis
Stovintis laikas – žalios plikytos arbatos skonio
Jūros vandens spalvos
Jūros pakrante – padrika vora moterys –
Senyvos lėtai
Sutiktos klausia – ar išmetė
Kaip žvejų visi klausia ar kimba
Malonu būt palaikytam savu –
Gintarautoju
Juo labiau kad kelis iš tikrųjų radau
Kaip degtuko galvutė ir vieną didelį
Kaip pusė degtukų dėžutės
Išmetė – sakau žinovo balsu –
Bet nedaug truputį išmetė
Mane kaip musę iš barščių
Į pajūryje stingstančio laiko sakus
Įklampino

Kiek besimuistyčiau besispardyčiau musės kojytėm

Ištrūkti neduota
Skanus buvo laikas žalios arbatos skonio
Sugrįžti irgi neduota –
Eiti pakrante kažką surasti
Klausti ar išmetė
Sužinoti ar basetas Keksas dar gyvas –
Neduota
Išmetė

Aš tik apsimetu, aš viską vaidinu
Nuo pirmos akimirkos
Kai bėgau užmušęs žmogų
Aš nekaltas, aš gyniaus, giniau save
Įuostą, į laivą, į atvirą jūrą neatsigręždamas
Kai kirtom ekvatorių ir jie visi iki vieno
Nuo denio per bortą šlapinosi į vandenyną –
Šventos jūreivių apeigos – aš vienintelis vėmiau
Apsimečiau, kad užsupo, supa iki šiol
Laivo gydytojui nesugebu paaiškinti, kas
Gal tai tik prisiminimai, gal
Kartu su sparnuota žuvim išnyra mirusio siela
Naktį banginio akim žvelgia arti arti
Net ir per miegą matau, raminu save
Tai – tik sapnas, o sapnuoju dažnai
Sapnuoju retai savo šunį
Tada miegas šiltas, gilus, su seile ant pagalvio
Tada paryčiais
Springdamas neištariamais žodžiais rėkiu
Šunį atriškit, pašerkit, palakinkit
Nepalikit jo vieno
Neišduokit, kad aš palieku namus
Tada jau ir pats per miegus urzgiu
Šiepiu nasrus atsibusdamas grįždamas į realybe
O čia – man į smilkinius sninga
Karštis o sninga
Saulė tvoskia o sninga
Tirpsta snaigės ant mano veido
Tykšta seilės
Virš manęs palinkusio tatuiruoto bocmano
Košiančio pro dantis:
Ir vėl bliovei per miegą

Tikrų namų niekada neturėjau
Bet apskritai namų – tai tikrai nemažai
Vienadienių priebėgų nakčiai
Bendrabučių spyruoklinėm lovom
Nuomojamų butų
Metams dešimčiai metų
Su gėlėm balkonuose
Be gėlių
Nukrautų tuščiais buteliais
Tarakonais atgyjančiais naktį
Su užsikertančiom spynom
Kad įeitum reikia kilstelėti duris
Šiek tiek
Lengvai
Turėjau kur grįžti iš kur išeiti
Daugybę namų
Dabar į senatvę atsimenu save vienuose
Buvo gera
Atminties neturiu – kuriuose
Neatsimenu
Tik pamenu –
Žvaigždės pro langą
Lyg paryškintos lyg iš arčiau
Gal tikrai iš arčiau – gal
Buvo koks penktas ar net septintas aukštas
Vaikštau dabar per pasaulį šlaistaus
Braunuos pas žmones žiūrėt pro jų langus į dangų
Žmonės gerieji
Priima kaičia arbatą
Klausia ko noriu: maisto pinigų ar nakvynės
O aš senio akimis žiūriu pro langą
Kitą trečią
Kartoju

Ne tai
Ne tai
Ne tai

Neva labai nemėgo lenkų –
O ir ne tik jis.
Daug kas aplink ne tiek nemėgo, kiek maivėsi,
Laisvai kalbėjo lenkiškai, bet vis tiek
Sakydavo šūdlenkis.
Tai va – numirė,
O kai numirė, susapnavau –
Ateina, toks susinepatoginęs, susibiednijęs,
– O man baisu – žinau, kad jis miręs – ir šitaip.
Klausiu – kas blogai,
Gal mišias užpirkt, ar šiaip kas nutiko?
Niekuo, sako, tu man nepadėsi, –
Bet prie mano kapo yra kitas toks senas kapas.
Žinau – sakau, neprižiūrimas šimtą metų,
Su kažkokiu baisiu krūmu prie antkapio, –
Kai lapai pradeda byrėt, tai neduok tu Dieve,
Ir, kas baisiausia, prieš Visus šventus,
O jis ir sako: baisiausia –
Būt pašarvotam ant kietos pagalvės.
O tą kapą tai tu aptvarkyk,
Ten dvi seserys, lenkės,
Nuo kažko jos ten bėgo į Vilnių, į Lietuvą,
Bajoraitės, bet iš nusigyvenusių,
Bet geros širdies – atvažiavusios
Pirmiausiai visų kažkodėl atsiprašė
Lyg žinodamos ateitį.
Pasakoja, o man jau nervai nelaiko –
Na ir kas, kas toliau?
O toliau – paprasta istorija:
Apsitvarkė namus, įsikūrė, pirko turguje dvi pagalves.
Miegojo giliai – jaunos buvo,
O pagalves abi taigi buvo
Apkrėstos džiova –
Tai jos greitai ir mirė.
Kai istoriją jų sužinojau,
Buvo taip gėda, kad lenkų nemėgau –
Kiti kaip kiti, o šitų tai man gaila.
Būk geras – dar kartą kartoja –
Kapą tu jų aptvarkyk,
Tą, kur medis su lapais
Ir nuotraukos, jau be veidų.
Žinau gi, žinau aš tą antkapį atmintinai.
Ir tas nuotraukas puikiai žinau –
Ne tokias, kaip šiandien – kai matės veidai.
Net ir vardą vienos prisimenu –
Stefanija, kaip mano močiutė.
Kitos – neatsimenu.

Žiūrint iš toli – neproporcingai didelė galva
Lyg bandančio eit embriono
Iš arčiau – irgi
Kažkokiu straubliu prijungta
Prie kairiojo peties pakreipta
Dieve ir tokių būna?
Vargšas vaikas kas jam?

Čia laikinai čia po operacijos

Kad viskas teisingai suaugtų
Treji metai – ligoninių valkatos
Štampuotos patalynės ir chlorkalkių įkaitai
Iš palatos palaton su motina
Paskutinė – Misionierių
Ant kalno
Pakalnėj pieva
Pievoj – neįtikėtina daugybė drugių
Lyg būtų ne miestas
„Ap“
Vaikas beveik nekalba
Ko norėt – mažas be to operuotas
„Ap“ – reiškia „eime gaudyti drugių“
Eina vaikas ir motina
Vos pasirodžius drugiai skrenda artyn
Spiečiais tupia ant pižamos
Binto gipso geltonai išblyškusio veido
„Ap“ „Ap“ „Ap“
Baisu staigesnio judesio
Gaila kad tetrunka sekundę
Skaudžiai ramu
Ramu kad išminčius sakytų „om“
Bet vaikas pasakė
„Ap“

Lapai

Niekada nemaniau kad su rudenio lapais tiek vargo
Lyg iš knygų rudens kvintesencija – degančios spalvos
Kai kurie – dar ir kvepia
Bet vos tiktai pradedi grėbti
Ypač jeigu diena apsiniaukus žvarbi ir vėjuota
Neduok Dieve: vos šuoras ir viską darysi iš naujo
Buvo tokia krūva sugrėbta – nors filmuok nors padek tą
vangogišką grožį
Išpustyta per vieną akimirką – lapdėmės vienos
Iki patvorio dega nuo patvorio – dėmės ir nervas
Vienas nervas
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
O daktaras sakė – padės, nuramins, užsimiršiu
Sakė, pervargau, sakė, geriausia terapija sielai –
Išvažiuot, atsiskirti, padeginti širdgėlos lapų
Sakė, senio Sizifo kompleksas man sielą pagraužė –
Mat nemoku pabaigti darbų – niekada nemokėjau
Vos tik įsivažiuoju, išsigąstu kažko ir paleidžiu
Tarsi akmenį ristis nuo kalno gyvenimą savo
Jis teisus – praeity jau ne kartą paleidau
Daugybę darbų, tėvą motiną, santuoką moterį vaiką
Gražų prasmingą gyvenimą, taurią kūrybą
Šitiek kartų į kalną ritau ir paleidau nuo kalno
Ir dabar man atrodo – dar žingsnis ar du, ir užlipsiu
Ir bus galima sieloj iškelt pabaigtuvių vainiką
Betgi akys aptemsta, ir prakaitas, rankos nusvyra
Ir abudu dardėdami ritamės rudenio žemėn
Bet akmuo tai – tiek vienas – atspėkit, kuris pagal šaltį
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
O paskui – vėlei Dievui lendu į akis kaip koks durnas
Šimtas pirmąjį kartą iš naujo prisiekdamas kryžium
Kad dabar – tai tikrai padarysiu tikrai ligi galo
Tik manim patikėk tiktai akmenį duok man dar vieną
O jisai: kur tau akmenį – nei tu pakelsi grįžk grėbt savo lapų
– Tai kad pusto labai šitaip pusto vis pusto ir pusto
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Dar prisiminiau rusą kaimyną – paklaustas kaip gyvas
Jis sakydavo „pusto v mojej grudnoj kletke tak pusto...“
Man taip pat – viskas taip ir be jokio vertimo:
Pusto mano krūtinės narve – pusto pusto ir pusto

Ališauskas, Arnas. Rentgeno nuotraukų albumas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla 2007.



Infekcinė