F r i e d r i c h a s  N i e t z s c h e  – lietuvių skaitytojams gerai pažįstamas vokiečių mąstytojas: jau išversti septyni jo veikalai. „Iš menininkų ir rašytojų sielos“ yra dviejų tomų veikalo „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ (parašyto 1878–1886 m.) skyrius. Šiame veikale aforistiškai gvildenami moralės, meno ir religijos klausimai.

       Iš vokiečių k. vertė Alfonsas Tekorius


       Tobula tarsi savaime. Mes nepratę klausti, iš kur ir kaip atsirado tobulas kūrinys, mes tik džiaugiamės, kad jis yra, lyg burtininko lazdele mostelėjus būtų iš žemės išdygęs. Galimas daiktas, kad mus čia dar tebeveikia iš žilos senovės einanti mitologinė jausena. Mums bemaž atrodo (pavyzdžiui, kaip stovint kokioje nors graikų šventykloje, sakysim, Peste), tarsi koks nors dievas vieną gražų rytą žaisdamas iš tokių milžiniškų luitų pasistatė namus; kitą kartą susidaro įspūdis, lyg staiga į akmenį būtų stebuklingai įkvėpta siela ir dabar nori iš jo kalbėti. Menininkas žino, kad jo kūrinys tik tada bus kaip reikiant paveikus, jei žadins tikėjimą improvizacija, stebuklingu atsiradimo staigumu; todėl tą regimybę pakursto tuo, kad nuo pat kūrimo pradžios į meną įveda aistringo nerimo, aklai veikiančios netvarkos, suklusti verčiančio svajingumo, – kaip miražo priemones žiūrovo ar klausytojo sielai nuteikti taip, kad toji patikėtų, jog tobula atsirado staiga. Meno teorija, aišku, turi tai iliuzijai kategoriškai prieštarauti ir atskleisti intelekto neteisingus sprendimus ir paikystes, dėl kurių šis pakliūna menininkui į tinklą.

       Kaip menininkas suvokia tiesą. Menininko tiesos suvokimas nėra toks dorovingas kaip mąstytojo; menininkas nieku būdu nesutinka, kad kas nors iš jo paveržtų akinančius, giliaminčius gyvenimo interpretavimus, ir stoja piestu prieš blaivius, paprastus jo aiškinimo metodus bei rezultatus. Tariamai jis kovoja už žmogaus orumo ir reikšmės didinimą, o iš tikrųjų nenori atsisakyti kuo palankiausių prielaidų savo menui, t. y. atsižadėti to, kas fantastiška, mitiška, netikra, ekstravagantiška, netekti polinkio į simboliškumą, asmeniškumo pervertinimo, tikėjimo kažkokiu genijaus stebuklingumu, vadinasi, jam yra svarbiau išsaugoti savo kūrybos manierą nei pripažinti mokslo tiesą bet kokia, net pačia paprasčiausia, forma.

       Menas kaip negyvėlių užkeikėjas. Menas atlieka dar ir konservavimo funkciją, taip pat truputį paspalvina seniai išblėsusius, užgesusius vaizdinius; spręsdamas šį uždavinį, jis tarsi apjuosia įvairias epochas ir atgaivina jų dvasias. Tiesa, tai, kas čia atsiranda, tėra tik gyvenimo regimybė, lyg ėjimas per kapines arba mylimų mirusiųjų grįžimas sapne, tačiau bent kelioms akimirkoms atgyja senoji jausesna, ir širdis ima plakti pamirštu ritmu. Suprasdami šią bendrą meno naudą pačiam menininkui turėtume būti atlaidūs, jeigu jis nestovi pirmose švietimo ir vis didėjančio žmonijos brandinimo gretose: juk liko visam gyvenimui vaikas arba jaunuolis ir nebeapleido tos būsenos, kurioje jį užgriuvo menininko instinktai; o pirmųjų gyvenimo pakopų pojūčiai, kaip žinoma, yra artimesni ankstesniųjų laikų nei mūsų šimtmečio jausenai. Nevalingai jo uždaviniu tampa žmoniją vaikinti; tai – jo šlovė ir ribotumas.

       Poetai – gyvenimo lengvintojai. Poetai – jeigu jie linkę lengvinti žmonių gyvenimą – stengiasi arba nukreipti žvilgsnį nuo varganos dabarties, arba padėti dabarčiai įgyti naujų spalvų priversdami spinduliuoti šviesą iš praeities. Kad galėtų taip daryti, patys turi būti tarsi atgal atsigręžusios būtybės, tarsi tiltai, kuriais galima nuklysti į labai tolimus laikus ir vaizdinius, į mirštančias arba mirusias religijas ir kultūras. Išties jie visada ir būtinai yra epigonai. Apie jų priemones lengvinti žmonių gyvenimą vis dėlto reikia pasakyti ir kai ką nemalonaus: jos ramina ir lengvina tik laikinai, tik kelias akimirkas; jos iš tikrųjų net kliudo žmonėms gerinti gyvenimo sąlygas – naikina arba slopina aistrą nepatenkintųjų, kurie veržte veržiasi prie darbų.

       Lėta grožio strėlė. Tauriausias grožis yra tas, kuris ne iš karto pagauna, kuris nerengia audringų ir svaiginančių puolimų (toks grožis lengvai sukelia pasibjaurėjimą), o tas, kuris pamažu įsismelkia, kurį vos pastebėdamas nusineši, kuris paskui nejučia tave vėl aplanko sapne ir galiausiai, ilgai bei kukliai tūnojęs širdyje, visai apima esybę, akis pripildo ašarų, o sielą – ilgesio. Ko trokštame žvelgdami į grožį? Būti gražūs: mums atrodo, kad su grožiu susiję daug laimės. Tačiau tai yra netiesa.

       Sudvasintas menas. Šis ima kelti galvą, kai pradeda silpti religijos. Jis perima daugybę religijos pagimdytų jausmų ir nuotaikų, glaudžia juos prie širdies ir pats darosi gilesnis, dvasiškesnis, todėl geba suteikti pakilumą ir įkvėpimą – tai, ko anksčiau neįstengė. Religinio jausmo gausa virsta didžiule per kraštus plūstančia upe, kuri taikosi užtvindyti vis naujas sritis; tačiau plintantis švietimas sudrebino dogmų pamatus ir pasėjo esminį nepasitikėjimą religija, tad jausmas, švietimo išstumtas iš religijos sferos, persimetė į meną, o pavieniais atvejais – ir į politinį gyvenimą, net tiesiog į mokslą. Visur, kur žmonių siekiuose pastebimas pakilesnis ir niūresnis atspalvis, galima numanyti čia esant išlikusį dvasių baimės, smilkalų kvapo ir bažnyčios šešėlį.

       Kuo ritmas gražina kalbėjimą. Ritmas tikrovę padengia tarsi pūku; kalbėjimui jis suteikia tam tikrą dirbtinumą, o mintį sudrumsčia; ritmo metamas šešėlis mintį protarpiais užgožia, protarpiais paryškina. Panašiai kaip be šešėlių nepagražinsi, taip be „miglos“ neparyškinsi. Menas daro gyvenimo vaizdą pakenčiamą tuo, kad padengia jį drumsto mąstymo pūku.

       Šlykščios sielos menas. Kai menui imama teigti, kad jo kalba turinčios teisę kalbėti tik tvarkingos, dorovės pusiausvyros nepažeidžiančios sielos, tai jis tiesiog spraudžiamas į Prokrusto lovą. Kaip vaizduojamuosiuose menuose, taip ir muzikoje bei poezijoje esama ne tik gražios, bet ir šlykščios sielos meno; ir padaryti patį didžiausią poveikį – palaužti sielą, išjudinti akmenis, gyvulį paversti žmogumi – ko gero, dažniausiai yra pavykę tokios rūšies menui.

       Menas mąstytoją liūdina. Koks stiprus yra metafizikos poreikis ir kaip galiausiai prigimtis dar kliudo su juo atsisveikinti, matyti iš to, kad mąstytojui tapus laisvamaniu, atsisakius viso, kas metafiziška, tauriausi meno įspūdžiai lengvai suvirpina seniai nutilusią, net nutrūkusią metafizikos stygą, pavyzdžiui, klausydamasis Beethoveno Devintosios simfonijos jis staiga pasijunta tvyrantis viršum žemės žvaigždžių šventovėje – su nemirtingumo svaja širdyje: atrodo, kad visos žvaigždės aplinkui mirga, o žemė vis tolsta. Kai šią būseną suvokia, pajunta skaudų dūrį į širdį ir ilgesį žmogaus, kuris grąžintų prarastąją numylėtinę, nesvarbu, ar ji vadintųsi religija, ar metafizika. Tokiomis akimirkomis tikrinamas, ko vertas jo intelektas.

       Žaisti gyvenimu. Lengvos ir nerūpestingos fantazijos Homerui reikėjo tam, kad numaldytų, retsykiais net nuslopintų pernelyg aistringų graikų dvasią ir pernelyg įžvalgų protą. Kai imdavo kalbėti jų protas – koks šiurkštus ir žiaurus tada atrodydavo gyvenimas! Graikai neklydo, bet jie sąmoningai gyvenimą gražino melu. Simonidas savo tėvynainiams patarė į gyvenimą žiūrėti kaip į žaismą; rimtybė kaip skausmas jiems buvo kuo puikiausiai žinomas dalykas (juk žmonių vargai yra ta tema, kuria dievai taip mielai klausosi dainų); graikai žinojo, kad tik menas gali net vargus paversti malonumu. Už bausmę tai supratus, malonumas kurti juos taip kankino, kad ir kasdieniame gyvenime pasidarė sunku nesusidėti su melu ir apgaule: juk visa poetų padermė jaučia potraukį meluoti, o už tai – jokios kaltės. Kaimynines tautas tai neretai varė į neviltį.

       Tikėjimas įkvėpimu. Menininkai suinteresuoti, kad būtų tikima staigiais nušvitimais, vadinamaisiais įkvėpimais, – tarsi meno, poezijos kūrinio idėja, pagrindinė filosofinės sistemos mintis lyg malonės spindulys švysteli iš dangaus. Tiesa yra ta, kad gero menininko arba poeto fantazija nuolat kuria ir gera, ir vidutiniška, ir bloga, o jo nepaprastai stipri ir išlavinta sprendimo galia viena atmeta, kita išrenka, trečia susieja; iš Beethoveno užrašų dabar žinome, kad puikiausias melodijas jis pamažu sudėliojo, tarsi išrankiojo iš daugybės užuomazgų ir nuotrupų. Tas, kuris ne taip skrupulingai skiria ir linkęs pasiduoti imitaciniams prisiminimams, gali, susidėjus aplinkybėms, tapti puikiu improvizuotoju, tačiau meninė improvizacija anaiptol neprilygsta rimtai ir kruopščiai po kruopelytę sulasiotai meninei minčiai. Visi didieji žmonės buvo dideli darbininkai: jie ne tik be paliovos ką nors sumanydavo, bet atmetinėdavo, tikrindavo, perdirbinėdavo, tvarkydavo.

       Dar kartą apie įkvėpimą. Kai kūrimo jėga per tam tikrą laiką susikaupia ir išsilieti trukdo koks nors kliuvinys, tada galiausiai ateina staigaus proveržio akimirka – tarsi apima tiesioginis įkvėpimas, be išankstinio sielos darbo, neva įvyksta stebuklas. Tai sudaro žinomą regimybę, kurios gyvavimu, kaip sakyta, šiaip ar taip, suinteresuoti visi menininkai. Kapitalas tik susikaupė, o ne iškart nukrito iš dangaus. Beje, tokio tariamo įkvėpimo esama ir kitur, pavyzdžiui, gėrio, dorybės, ydos srityse.

       Genijaus kančios ir jų vertė. Meno genijus nori teikti džiaugsmą, bet kai jisai būna pasiekęs didelių aukštumų, neretai jam trūksta besidžiaugiančiųjų: jis siūlo maisto, tačiau jo niekas nenori. Todėl kai kada jį apima juokingas ir jaudinantis patosas, nes iš tiesų jis neturi teisės versti žmones patirti malonumą. Jo dūdelė griežia, bet niekas nepuola šokti: ar čia jau tokia tragedija? Ko gero. Galiausiai kaip atlygį už tą stoką jis patiria nepalyginamai didesnį malonumą nei kiti žmonės visose kitose veiklose kurdamas. Jo kančios yra perdėtos, nes jo rauda garsesnė, jo žodžiai – iškalbingesni; vis dėlto kai kada tos kančios iš tikrųjų esti labai didelės, bet tik todėl, kad toks didelis yra garbės troškimas, toks didelis pavydas. Žinojimo genijai, pavyzdžiui, Kepleris ar Spinoza, paprastai nėra tokie godūs ir nekelia triukšmo dėl išties didesnių kančių ir nepriteklių. Jie labiau gali tikėtis būsimų kartų supratimo ir nesisieloti dėl dabarties, o menininkas, kuris taip elgiasi, visada žaidžia nevilties žaidimą, kuris griebia už širdies. Ypač retais atvejais – kai vienoje asmenybėje susilieja kūrybos ir pažinimo genijus su moralės genijumi – prie minėtų išgyvenimų prisideda dar viena kančių rūšis, kurią reikia laikyti viena iš savotiškiausių pasaulyje išimčių: tai neasmeniški, asmenį pranokstantys, į tautą, žmoniją, visą kultūrą, visą kenčiančią būtį nukreipti jausmai, kurie vertę įgyja per ypatingai sunkų ir beveik nepasiekiamą pažinimą (atjauta pati savaime mažai ko verta). Tačiau kur tas kriterijus, kur tos aukso svarstyklės jo tikrumui nustatyti? Ar nederėtų tiesiog beatodairiškai nepasitikėti visais tais, kurie sakosi turį tokių jausmų?

       Žiauri didybės lemtis. Kiekvienam didžiam reiškiniui iš paskos eina išsigimimas, ypač mene. Didžiojo pavyzdys tuščiagarbius skatina mėgdžioti ar net pranokti; bet dideliems talentams būdinga žiauri lemtis – žlugdyti silpnesnes jėgas ir daigus, tarsi aplink save nusiaubti gamtą. Laimingiausias atvejis meno raidoje pasitaiko tada, kai keletas genijų vienas kitam neleidžia peržengti ribų: toje kovoje paprastai ir silpnesniems bei trapesniems padarams atitenka oro gurkšnis ir šviesos spindulėlis.

       Menas pavojingas menininkui. Jei individą stipriai pagauna menas, tada toks žmogus nukelia jį į praeitį, į laikus, kai menas labiausiai klestėjo; tokiu atveju menas veikia retrospektyviai. O menininkas vis labiau ima garbinti staigius jaudulius, tiki dievais ir demonais, įdvasina gamtą, neapkenčia mokslo, nuotaikos kaitaliojasi kaip senovės žmonių, ir nori, kad persimainytų menui nepalankios sąlygos – kuo greičiau ir nepaisant nieko, elgiasi kaip mažas vaikas. Tad savaime menininkas yra atsiliekanti būtybė, nes sustoja ties žaidimu, kuris priklauso jaunystei ir vaikystei; prisideda dar ir tai, kad jis pamažu regresuoja į ankstesnius laikus. Taip galiausiai tarp menininko ir tos pačios epochos kartos atsiranda ryškus antagonizmas, kurio pabaiga liūdna; panašiai kaip, anot senovės pasakojimų, Homeras ir Aischilas gyveno ir baigė dienas melancholijos apimti.

       Sukurtì žmonės. Kai sakoma, kad dramaturgas (ir apskritai menininkas) kuria charakterius, tai gražiai dumiamos akys ir perlenkiama lazda, nes pačiu tos nuomonės buvimu ir skleidimu menas švenčia vieną iš savo netyčia atsirandančių, tarsi papildomų didelių laimėjimų. Išties apie tikrą gyvą žmogų mes nutuokiame labai nedaug ir kai priskiriame jam vienokį ar kitokį charakterį, apibendriname gan paviršutiniškai; tad šį mūsų itin netobulą santykį su žmogumi perteikia poetai, kai jie tokius pat paviršutiniškus kaip ir mūsų žmonių pažinimas projektus paverčia žmonėmis (šiuo požiūriu „kuria“). Šituose menininko sukurtuose charakteriuose yra daug apgaulingos regimybės; tai anaiptol ne kūną ir kraują turintys gamtos padarai, o, panašiai kaip tie nupiešti žmonės, yra šiek tiek per ploni – jie nepakenčia, kai į juos žiūrima iš arti. Net jei ir teigiama, kad paprasto gyvo žmogaus charakteris esti dažnai prieštaringas, o dramaturgo sukurtasis – tai provaizdis, kuris kadais gamtai buvo iškilęs, ir tokia nuomonė yra visai klaidinga. Tikras žmogus primena absoliučią būtinybę (net su savo vadinamosiomis prieštaromis), tačiau tą būtinybę mes ne visada įžvelgiame. Sukurtasis žmogus, tas išmonės vaisius, pasišovęs vaizduoti, kad be jo neįmanoma išsiversti, – tačiau tik tokiems, kurie ir tikrą žmogų suvokia vien kaip netašytą, nenatūraliai paprastą būtybę: tad pora stipresnių, dažnai pasitaikančių bruožų, su labai daug juos išryškinančios šviesos ir tiek pat daug šešėlių bei pusšešėlių aplinkui, visiškai patenkina jų poreikius. Kitaip sakant, jie pasirengę išmonės rezultatą nesivargindami laikyti tikru žmogumi, nes regėdami realų žmogų yra pratę į fantazijos vaisių, šešėlinį siluetą, savavališką imitaciją žvelgti kaip į visumą. O tai, kad tapytojas ar skulptorius išreiškiąs „idėją“, yra grynas pramanas ir juslių apgaulė: kai sakomas toks dalykas, pasiduodama akies prievartavimui, nes ji mato tik žmogaus kūno paviršių, tik odą, o vidus lygiai tokiu pat mastu priklauso idėjai. Vaizduojamasis menas nori padaryti iš išorės matomus charakterius; kalbos menas tam pačiam tikslui pasitelkia žodį, jis charakterį vaizduoja garsais. Menas remiasi natūraliu žmogaus nežinojimu apie jo vidų (kas yra kūne ir charakteryje); menas – ne fizikams ir ne filosofams.

       Perdėtas mūsų tikėjimas menininkais ir filosofais. Mes visi manome, kad meno kūrinys, menininkas yra geras, kai kūrinys mus veikia, mus sukrečia. Tačiau pirma turėtų būti įrodyta, kad geras yra mūsų pačių sprendimas ir suvokimas, o iš tikrųjų taip nėra. Kas vaizduojamajame mene labiau jaudino ir žavėjo už Berninį, kas darė didesnį poveikį už po Demosteno gyvenusį retorių, įvedusį azijinį stilių, kuris paskui viešpatavo du šimtmečius?1 Šitas viešpatavimas per ištisus amžius nieko nesako apie stiliaus gerumą ir ilgaamžiškumą, todėl nedera būti pernelyg geros nuomonės ir apie kokį nors menininką: juk tai reiškia, kad tikime ne tik savo nuomonės teisingumu, bet ir savo sprendimo neklystamumu, o sprendimas arba suvokimas – arba ir viena, ir kita – patys gali būti pernelyg šiurkštūs arba pernelyg subtilūs, pernelyg pretenzingi arba nebrandūs. Taip pat ir kokios nors filosofijos ar religijos teikiama paguoda ir palaima iš tikrųjų neįrodo, kad jos teisingos – kaip ir toji laimė, kurią patiria pakvaišėlis iš savo idée fixe, neįrodo ją esant protingą.

       Genijaus kultas iš paikumo. Būdami geros nuomonės apie save, bet visai nesitikėdami, kad galėtume nutapyti Raffaelio paveikslą arba sukurti scenos veikalą kaip Shakespeare'o tragedija, įsikalame į galvą, jog gebėjimas tai daryti yra kažkas nepaprasta ir stebuklinga, itin retas atvejis, arba, jei dar jaučiamės religingi, – malonė iš aukštybių. Taip mūsų paikumas, mūsų savimeilė skatina genijaus kultą: tik jei genijus įsivaizduojamas kaip kažkas labai tolima, kaip miraculum2, mūsų nežeidžia (net Goethe, kuriam svetimas pavydo jausmas, Shakespeare'ą vadino savo tolimiausia žvaigžde; čia dera prisiminti jo žodžius „die Sterne, die begehrt man nicht“3). Tačiau jei nekreipsime dėmesio į tai, ką kužda mums paikumas, tai genijaus darbai visai neatrodys kuo nors iš esmės skirtingi nuo mechaniko, astronomo, istoriko ar karvedžio veiklos. Tie jų darbai pasidaro suprantami, kai imame įsivaizduoti žmones, kurių mąstymas darbuojasi viena kryptimi, kuriems viskas yra medžiaga, kurie be perstojo atidžiai stebi savo pačių ir kitų dvasinį gyvenimą, visur įžvelgia pavyzdžius, paskatas ir nepavargsta sudarinėdami savo priemonių kombinacijas. Genijus tą ir tedaro, kad iš pradžių mokosi akmenis krauti, o paskui – statyti; jis visą laiką ieško medžiagos ir nuolat ją vienaip ar kitaip formuoja. Kiekviena žmogaus veikla yra be galo sudėtinga, ne tik genijaus, bet nė viena nėra stebuklas. Tad iš kur įsitikinimas, kad vien menininkai, oratoriai ir filosofai genialūs, kad tik jie turi „intuiciją“? (Dėl to jiems priskiriami savotiški stebuklingi akiniai, kuriais žvelgia tiesiai į „esmę“.) Žmonės mielai kalba apie genialumą tik tada, kai didelio intelekto poveikis jiems yra itin malonus ir kai jie nelinkę pavydėti. O pavadinti ką nors esant „dieviška“ reiškia: „Čia mums nėra ko lenktyniauti“. Rezultatas toks: viskuo, kas gatava, kas tobula, stebimasi, o tai, kas tampa – nepakankamai vertinama. Mat žiūrėdamas į meno kūrinį niekas nemato, kaip jis pasidarė; tai yra pranašumas, nes tapsmo matymas visada šiek tiek atvėsina. Užbaigtas vaizduojamasis kūrinys atmeta bet kokią mintį apie tapimą; kūrinys tironizuoja esamu tobulumu. Todėl vaizduojamojo meno meistrai laikomi genialiais, o mokslo žmonės – ne. Iš tikrųjų ir anas pervertinimas, ir nepakankamas vertinimas yra ne kas kita kaip proto vėjavaikiškumas.

       Amato rimtumas. Tik nekalbėkite apie gabumus, įgimtus talentus! Galima išvardyti nemaža didelių žmonių, kurie nebuvo labai gabūs, bet pasidarė dideli, tapo „genijai“ (kaip mėgstama sakyti) dėl savybių, apie kurių neturėjimą nelinkę kalbėti tie, kurie jas suvokia: jiems visiems buvo būdingas darbštumas ir rimta pažiūra į amatą, kai pirma mokomasi tobulai gaminti dalis, kol pasiryžtama kurti stambią visumą; jie neskubėjo, nes jautė didesnį malonumą daryti gerai mažus, šalutinius dalykus nei siekti stulbinančios visumos efekto. Nesunku patarti, kaip tapti, pavyzdžiui, geru novelistu, tačiau patarimo vykdymas reikalauja savybių, kurios paprastai išleidžiamos iš akių, kai sakoma: „Man trūksta talento“. Padaryk šimtą ar daugiau novelių apmatų, neilgesnių kaip du puslapiai, bet tokių aiškių, kad nebūtų nė vieno nereikalingo žodžio; kasdien užrašinėk anekdotus, kol išmoksi surasti įspūdingiausią, paveikiausią formą; nuolat rink ir plėtok žmonių tipus ir charakterius; kiek įmanoma dažniau pasakok kitiems ir pats klausykis akylai stebėdamas, kokį poveikį tai daro klausytojams; keliauk kaip peizažistas ir drabužių piešėjas; iš atskirų mokslų išsirašinėk visa, kas gali gerai pateikus daryti meninį poveikį; galiausiai gilinkis į žmonių veiksmų motyvus neatmesdamas ničnieko, kas pamokoma, ir tokius dalykus lasiok dieną ir naktį. Šitaip pratinkis maždaug dešimt metų, ir kas tada dirbtuvėje bus sukurta, galėsi kelti į dienos šviesą, nešti į gatvę. O kaip daro daugelis? Jie pradeda ne nuo dalies, o nuo visumos. Kartais galbūt pasiseka neblogai užkabinti, patraukia į save dėmesį, ir nuo tada mostai vis prastėja – iš gerų, natūralių paskatų. Pasitaiko, kad stinga išminties ir charakterio savo, kaip menininko, gyvenimą tvarkyti pagal panašų planą, tada išminties ir būdo vietą užima likimas ir vargai ir būsimąjį meistrą ima žingsnis po žingsnio supažindinti su visomis amato sąlygomis.

       Genijaus kulto pavojus ir nauda. Tikėjimas dideliais, išskirtiniais, kūrybingais protais nebūtinai, bet vis dar dažnai siejamas su religiniu ar pusiau religiniu prietaru, kad tie protai esą neva antžmogiškos kilmės ir turį tam tikrų stebuklingų gebėjimų įgyti žinojimą visai skirtingai nei kiti žmonės. Manoma juos galint tiesiogiai žvelgti į pasaulio esmę tarsi pro skylę reiškinių apvalkale ir tikima, kad jie be vargo ir mokslo, žvelgdami šiomis savo stebuklingomis regėtojo akimis, įstengia pranešti ką nors galutinio ir lemiamo apie žmogų ir pasaulį. Kol tikėjimas stebuklu pažinimo dalykuose dar neišblėsęs, ko gero, galima sutikti, kad patiems tikintiesiems iš to esama tam tikros naudos, nes besąlygiškai atsiduodami dideliems protams jie geriausiai disciplinuoja savąjį ir sukuria jam puikiausią mokyklą brendimo tarpsniu. Tačiau bent jau abejotina, ar prietaras apie genijus, jų privilegijas ir ypatingus gebėjimus naudingas patiems genijams, jeigu jis įleis šaknis į jų mąstyseną. Šiaip ar taip, yra pavojingas požymis, kai žmogų nukrečia šiurpas prieš save patį, nesvarbu, ar tai būtų garsusis cezarių virpulys, ar čia aptariamasis genijaus tirtėjimas; kai aukojimo kvapai – o juk aukojama paprastai tik dievams – įsismelkia į genijaus smegenis, tada jis ima svirduliuoti ir save laikyti kažkuo panašiu į antžmogį. Pamažu pradeda rodytis padariniai: atsiranda neatsakingumo jausmas, pretendavimas į išimtines teises, įsitikinimas, kad jau pačiu bendravimu teikiama malonė, beprotiško pykčio protrūkiai, kai kas nors mėgina jį lyginti su kitais ar net vertinti menkiau už kitus ir jo kūrinių trūkumus kelti į dienos šviesą. Dėl to, kad liaunasi kritiškai žiūrėti į save, galiausiai pradeda iš sparnų pametinėti vieną po kitos gyvybiškai svarbias plunksnas; anas prietaras pakerta jėgas ir paverčia jį, kai šios išsenka, galbūt net veidmainiu. Tad didiesiems protams, matyt, būtų naudingiau, jeigu suvoktų savo galias ir jų kilmę, kitaip sakant, suprastų, kokios grynai žmogiškos savybės juose susitelkė, kokios susidėjo laimingos aplinkybės: neišsemiama energija, ryžtas siekti tam tikrų tikslų, didelė asmeniška drąsa, be to, sėkmė įgyjant išsimokslinimą, kai laiku pasitaikė geriausi mokytojai, patraukliausi pavyzdžiai, buvo panaudoti efektyviausi metodai. Tačiau jeigu genijaus tikslas yra daryti kuo didžiausią poveikį, tai neaiškumas dėl paties savęs ir anas pusiau beprotybės elementas čia bus tikrai gerokai prikišę nagus, nes visais laikais buvo stebimasi ir pavydima kaip tik tų juose slypinčių galių, kuriomis jie daro žmones bevaliais ir šiems įteigia beprotišką mintį, neva jų priekyje žingsniavę antgamtiški vadai. Taip, žmonėms suteikia pakilumą ir juos žavi tikėjimas, kad kas nors turi antgamtiškų galių; šia prasme beprotybė, kaip sako Platonas, atnešė žmonėms didžiausias gėrybes. Atskirais retais atvejais ta beprotybės dalis galėjo būti ir priemonė, kuri tokiai į visokius ekscesus linkusiai prigimčiai neleido išskysti: juk ir pavienių žmonių gyvenime beprotiškos idėjos dažnai būna vaistai, nors šiaip jie yra nuodai; tačiau kiekvieno „genijaus“, kuris įsitikinęs savo dieviškumu, to įsitikinimo nuodingumas pamažu išplaukia į paviršių tada, kai „genijus“ ima senti; tik prisiminkime, pavyzdžiui, Napoleoną, kurio esybė, ko gero, kaip tik dėl tikėjimo savimi ir savo žvaigžde ir dėl liete besiliejančios neapykantos žmonėms virto tokiu stipriu monolitu, kuris jį išskiria iš visų šiuolaikinių žmonių, kol galiausiai peraugo į kone beprotišką fatalizmą – atėmė iš jo greitą ir skvarbų žvilgsnį ir tapo žlugimo priežastimi.

       Genijus ir menkumas. Kaip tik originalūs, iš savęs semiantys menininkų protai gali tam tikromis aplinkybėmis sukurti visai tuščių, lėkštų kūrinių, o priklausantys tipai, vadinamieji talentai, kupini prisiminimų apie visokį įmanomą gėrį net silpnumo būsenoje pagamina šį tą pakenčiama. Tačiau jei originaliuosius protus apleidžia prigimtis, tada nepadės jokie prisiminimai: jie pasidarys tušti.

       Publika. Liaudis iš tragedijos reikalauja, aišku, tik tiek, kad šioji atsakančiai jaudintų ir būtų gera proga išsižliumbti, o aktorius, žiūrintis naujos tragedijos pastatymą, gėrisi išmoningais techniniais sprendimais ir raiškos būdais, medžiagos panaudojimu ir paskirstymu, naujomis senų motyvų, girdėtų minčių variacijomis. Jo požiūris – tai estetinis santykis su meno kūriniu, kūrėjo pozicija; anksčiau minėtasis santykis, kai atsižvelgiama vien į medžiagą, yra liaudies požiūris. Apie žmogų čia išvis neverta kalbėti: jis nėra nei liaudis, nei aktorius ir nežino, ko nori, tad ir jo malonumas neaiškus ir menkas.

       Aktorinis publikos auklėjimas. Jei to paties motyvo įvairūs meistrai nevaizduotų šimtus kartų, publika neišmoktų domėtis kuo nors kitu, išskyrus pačia tema; o kai ji žinos motyvą iš jo daugybės vaizdavimų ir nebejaus naujumo bei įtampos žavesio, tada galiausiai suvoks jo atspalvius, pateikimo subtilybes, naujumą ir tuo gėrėsis.

       Menininkas ir jo palyda turi žengti koja į koją. Pereiti iš vienos stiliaus pakopos į kitą reikia taip pamažu, kad ne tik menininkai, bet ir klausytojai bei žiūrovai neatsiliktų ir tiksliai žinotų, kas dedasi. Priešingu atveju tarp menininko, kuriančio savo darbus toli aukštybėse, ir publikos, nebeįstengiančios į tas aukštybes pakilti, staiga atsiveria didžiulė praraja, ir publika galiausiai, apimta apmaudo, pradeda kristi. Nes jei menininkas savo publikos nebekelia, ji sparčiai puola žemyn, ir krenta juo giliau ir pavojingiau, juo aukščiau genijus ją buvo iškėlęs, tarsi erelis, iš kurio nagų į debesis nuneštas vėžlys paleistas švilpia žemėn ir žūva.

       Komiškumo kilmė. Kai pagalvoji, kad žmogus ne vieną šimtą tūkstančių metų buvo nepaprastai baimingas gyvūnas ir kad visokios staigmenos, netikėtumai jį versdavo iškart pasirengti kovai, gal net mirčiai, ir dargi vėliau, socialinio gyvenimo sąlygomis, kai saugumas rėmėsi patirtimi, įprastiniu žinojimu ir veikla, netenka stebėtis, kad staigus, netikėtas žodis ar veiksmas, kurie niekam niekuo negrasina, žmogų pralinksmina, nuteikia priešingai negu baimė: iš nuogąsčio tirtanti, susigūžusi būtybė atsitiesia, plačiai atsilapoja – žmogus juokiasi. Šis perėjimas iš momentinės baimės į neilgai trunkantį linksmumą vadinamas komizmu. Ir priešingai: tragizmo atveju žmogus iš didelės, ilgai trunkančios linksmybės staiga pereina į baimės būseną; o kadangi tarp mirtingųjų didelė, ilgai trunkanti linksmybė pasitaiko kur kas rečiau nei pretekstas bijoti, tai pasaulyje esama nepalyginamai daugiau komizmo nei tragizmo; juokiamasi daug dažniau negu patiriami sukrėtimai.

(Bus daugiau)

 
      
       _______________

       1 Turimas galvoje Hegesijas Magnezijietis (III a. pr. Kr.). Azijinis stilius antikinėje retorikoje ir prozoje atsirado Mažosios Azijos graikų miestuose kaip priešprieša kitam stiliui. Azijiniam stiliui būdinga manieringa kalba, daug garso ir ritmo efektų.

       2 Stebuklas (lot.).

       3 Eilutė iš J. W. Goethe's eilėraščio „Paguoda ašarose“ („Trost in Tränen“): „Žvaigždžių – juk jų netrokštame“.

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 56 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 37 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 39 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 26 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 113 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1