Robert Musil. ŽMOGUS BE SAVYBIŲ. – Vilnius: UAB Vada, 2004.
Robertas Musilis (1880–1942) – pirmos XX a. pusės austrų rašytojas, Europoje vis labiau skaitomas ir vertinamas, o vokiečių literatūroje laikomas modernizmo klasiku.
Į lietuvių kalbą išversta R. Musilio apysaka „Auklėtinio Terleso sumaištys“ (1998, vertė Rūta Jonynaitė); pasaulinės literatūros bibliotekos serijoje – novelės. Prieš kelerius metus pasirodė ir jo garsus romanas „Žmogus be savybių“ (vertė Teodras Četrauskas, redagavo Vytautas Venslovas), su kuriuo siejamos moderniosios Vakarų prozos tendencijos.
Pristatant romano vertimą praverstų prisiminti keletą R. Musilio biografijos faktų. Rašytojas gimė Austrijos-Vengrijos imperijoje Klagenfurte, valstybės tarnautojų šeimoje. Pagal tėvo valią privalėjo tapti karininku, tad nuo dvylikos metų gyveno internate, mokėsi karininkų mokykloje, karo akademijoje Vienoje, tapo leitenantu. Įstojo į technikos mokyklą, tačiau inžinerinis išsilavinimas neatitiko jo interesų. Persikėlė į Berlyną; čia studijavo filosofiją ir sociologiją, domėjosi gamtos mokslais ir literatūra, parašė disertaciją apie filosofą Ernstą Machą. R. Musiliui imponavo K. Hamsuno, G. Hauptmanno, F. Nietzsche's, M. Maeterlincko, R. W. Emersono idėjos apie asmenišką realybę, individualią tikrovę, sielos pabudimą; W. Dilthey'aus, G. Simmelio, E. Cassirerio, L. Klageso darbai apie gyvenimo filosofiją. Šie autoritetai suformavo kūrybinių idėjų branduolį: apie neužbaigtas būties formas, apie apibrėžtoje realybėje „kitos realybės“ galimybę, apie tai, kad niekas nėra tapatus pats sau1. Rašytoją domino paslėptas laiko dvasios gyvenimas, dvasios tipai, asmens savivertės problematika, sielos labilumas2.
Vokietijai užėmus Austriją, 1938-aisiais emigravo į Šveicariją. 1942 m. mirė Ženevoje.
Jaunystėje R. Musilis išgarsėjo knyga „Auklėtinio Terleso sumaištys“ (1906), kuri atskleidė tuomet itin madingą literatūroje paaugliško seksualumo problematiką. Vėliau rašė apsakymus („Trys moterys“, 1924; „Juodasis strazdas“, 1928), dramas („Svajotojas“, 1921 ir kt.), esė, teatro kritiką ir literatūros recenzijas. 1920 m. pradėjo rašyti romaną „Žmogus be savybių“. Rašė ilgai. Pirmąją ir antrąją knygas išleido 1930 ir 1931 metais. 1943 m. išleista III dalis atgarsio visuomenėje nesulaukė. Tik 1953 m. pakartotinai išleidus romaną, R. Musilis imamas minėti greta didžiųjų XX a. prozos meistrų: Jameso Joyce'o, Marcelio Prousto; įtraukiamas į žymiausių XX a. rašytojų gretas.
Šių trijų rašytojų svarbiausių romanų-gigantų bendrumą glaustai apibūdina Dietrichas Schwanitzas: „Į juos sudėtas visas kultūros kosmosas, veiksmas vyksta prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o patys romanai parašyti jau karo metu arba po jo. Per šį laiką žlugo ištisas pasaulis, todėl jau buvo galima prisiminus apžvelgti jį visą“3. Romanus sieja ir moderniajai prozai būdingos laikysenos: „Joyce'as, Proustas ir Musilis <...> pasirenka panašius sprendimus – išsivaduoti iš laiko koncepcijos per prisiminimus“, plačiai vaizduoti žmogaus sąmonę4 bei visuomeniškai nesvarbius žmogaus patirties momentus. Tokią prozą tuomet rašė ir T. Mannas, H. Hesse, F. Kafka. R. Musilio romanas yra tapęs moderniosios literatūros mitu, kurį privalo žinoti Vakarų kultūrai priklausantis išsilavinęs žmogus. Milanas Kundera R. Musilio romaną laiko savąja šimtmečio knyga5. Jo nuomone, romano istorijoje nėra kito tokio kūrinio, kur mąstymas užimtų tiek vietos. Skirtingai nuo neįdomių R. Musilio esė, romanas pavykęs atrodo dėl to, kad mąstymas čia neatskiriamas nuo vaizduojamų personažų ir situacijų6.
Lietuviškoji R. Musilio refleksija menkoka: rašytojas keletą kartų minėtas greta moderniosios prozos autorių, trumpai pristatytas prie vertimo ištraukų periodikoje ar pokalbiuose apie austrų literatūrą. Jo nėra 1995 m. aukštųjų mokyklų vadovėlyje „XX a. Vakarų literatūra, I dalis, 1900–1945“ (1995); tylomis sutiktos ir jo knygos. Ką tai reikštų? Lėtą recepcijos procesą? Gali būti. Šioje vietoje vertėtų pažymėti, kad R. Musilio recepcijos procesas lėtas ir Europos literatūroje. Į prancūzų kalbą vertimas pasirodo 1969-aisiais, t. y. „naujojo romano“ klestėjimo laiku. Mūsų „vidinio monologo“ proza R. Musilio tuomet neaktualizavo, – svarbesni pasirodė M. Prousto ir J. Joyce'o kūriniai. Šiuo metu Lietuvoje R. Musilio recepcija intensyvėja. T. Četrausko vertimas, reikia tikėtis, leis įtraukti į mūsų kultūrą vieną didžiųjų XX a. Vakarų Europos kūrinių.
Užsienio kritika romaną yra aptarusi įvairiais aspektais. Kalbėta apie pagrindinio veikėjo Ulricho modernų vienišumą ir asmenybės suskilimą, apie susikurtą dirbtinį rojų (antra knyga) ir sugrįžimą į gyvenimą. Aprašyta, kaip romanas šioms temoms naudoja literatūrinius, mitinius topus (J. W. Goethe's, T. Manno kūryba, Ulricho brandos aliuzija į Kristaus amžių, androgino mitas). Daug dėmesio skirta idėjoms aptarti.
Romano veiksmo laikas – 1914-ieji, vieta – Viena. Siužetas susideda iš kelių temų: pirmoje knygoje pagrindinę vietą užima paralelinės akcijos vaizdavimas ir nusikaltėlio Moosbrugerio istorija, antroje – utopinė brolio ir sesers meilė. Pagrindinis romano veikėjas Ulrichas, trisdešimt dvejų metų, praeityje garsus matematikas, po ilgų klajonių pakeitęs gyvenimo būdą, sugrįžta į Vieną tam, kad daug ką sau ir savyje išsiaiškintų. Netikėtai jis įtraukiamas į tautinę „paralelinę akciją“, kuri turėtų tapti atsvara būsimam Vokietijos kaizerio Vilhelmo II jubiliejui. Aukštuomenė užsidega idėja kokiu nors veiksmu pažymėti Austrijos dvasios savitumą. Deja, aukštuomenės ratelyje paskelbtieji „Austrijos metai“ taip ir neįgauna turinio – žmonės siūlo ir kilniausius, ir absurdiškiausius dalykus. „Tautos dvasios“ idėja pamažu tampa prieštaringa, veda į jos vykdytojų interesų susikirtimą, o idealistines svajones slapta uzurpuoja praktinis, ekonominis interesas.
Romane taip nieko ir neįvyksta. Akciją sudaro ne veiksmai, bet tik kalbos. Kalbėjimas, plepėjimas kūrinyje turi keletą prasmės sluoksnių. Veiksmo, akcijos pavertimas plepėjimu pristatomas kaip epochai būdingas reiškinys. Kalbos užtušuoja ir tikrąją įvykių tėkmės pajautą – grėsmingą artėjimą prie Pirmojo pasaulinio karo; kritika yra pabrėžusi, kad tai, „kas reiškiasi kalbomis, yra niekas, o tai, kas bręsta tyloje, turi sprogstamosios jėgos“7.
R. Musilis nevaizduoja XX a. pradžios Europos įvykių,kurie europiečiui gerai žinomi. Jis įdėmiai analizuoja to laiko visuomenę, bando suvokti Austrijos-Vengrijos (vadinamos Kakanija) žlugimo paskatas, atskleisti nacionalinės savimonės nebuvimą (austrų savijauta imperijoje) ir jos stiprėjimą (iki pat nacizmo apraiškų), parodyti dviprasmiškas „išvadavimų“, karo ir pacifizmo ideologijas. Linksmai šaržuojant ryškinamas vokiškasis ir austriškasis patriotizmas, elgesio ir veiklos maniera, kurias įkūnija Arnheimas ir Tucis („Jis buvo užkėlęs koją ant kojos ir sunėręs ant kelio liesas tamsias rankas; su savo ūsiukais ir pietietiškomis akimis greta nepriekaištingai minkštos medžiagos kostiumu vilkinčio ir tiesiai sėdinčio Arnheimo jis atrodė kaip Levanto kišenvagis šalia Bremeno prekybos firmos vadovo. Čia susidūrė du aristokratizmai, ir austriškasis, būdamas toks daugiasluoksnis ir subtilus, leido sau demonstruoti tam tikrą nerūpestingumą, tačiau jokiu būdu nelaikė savęs prastesniu“, 168).
Romanas tarsi veidrodis atspindi pirmos XX a. pusės Dunojaus monarchijos dvasinį ir fizinį pavidalą: įvairius visuomenės sluoksnius, bendravimo tradicijas, politiką, meno tendencijas, madas, smulkmeniškai vaizduojamos įvairios sociumo dalys (aristokratai ir buržua, prekybininkai, bankininkai, patarėjai, karininkai, jaunimas), plačiai analizuojamas procesas, kuriame formuojasi XX a. socialinio, tautinio, ekonominio gyvenimo kryptys, tačiau romanas vis dėlto nelaikomas istoriniu. XX a. pradžios Vienos didmiesčio panorama suvokiama kaip modernaus pasaulio modelis. Personažai – simbolinės figūros. Moosbrugerio figūra išreiškia idėją apie neišvengiamą nusikaltėlių tarpimą visuomenėje, Ulricho meilė seseriai dvynei Agatai yra poetinis simbolis, nurodantis siekį pereiti į naują pasaulio būklę.
Romanas turi pretenzijų į psichologijos, psichoanalizės, sociologijos, filosofijos, medicinos, antropologijos tyrinėjimus. Kalbama apie žmonijos raidos teorijas, moralės teorijas, perspektyvos perkėlimo principą, psichinės realybės sampratą. Į romaną nusėda XX a. pradžios atradimai, civilizacijos reiškiniai (fotografija, kinas, stambaus kapitalo formavimasis), idėjos (gyvybės formų meilė, pesimizmas, skepticizmas). Siekiama pasaulį paaiškinti iš gamtamokslinių pozicijų. Kultūra, socialinis gyvenimas interpretuojamas laikantis biologijos, gyvybės raidos sampratos paradigmų – XX a. pradžios mokslinio mąstymo modelio: didmiesčio judėjimas apibūdinamas kaip „amžinas visų ritmų disonansas“, kuris „panašus į puode verdantį skystį“ (6); gatvių eismas lyginamas su upės tėkme. Ironiškai pritaikomas visų elementų visatoje fizinio susietumo principas („O jeigu išsklaidytume mūsų kūną, tai gausime tiktai vandenį ir kelis tuzinus plaukiojančių jame medžiagos krūvelių“, 955) ir giluminio mistinio ryšio jausmas. Apskritai romanas galėtų būti skaitomas kaip monistinių idėjų, fenomenologijos, tarpsubjektyvumo teorijų įdėmus permąstymas, netgi jų parodija („mes plaukiojame vien tiktai santykiuose, reiškiniuose, procesų ir formulių pamazgose“, 56).
Romanas „Žmogus be savybių“ vadinamas antiromanu, romanuesė. Autorius atmeta XIX a. prozos pasakojimo konvencijas, linijinę istoriją, priežastinius ryšius, įvykių vaizdavimą. Pasakojimo nepriežastingumas deklaruojamas programiškai: pirmosios knygos pirma dalis (užimanti, beje, devyniolika skyrių) pavadinama „Lyg ir įžanga“, o šios dalies pirmas skyrius – „Iš to, kas pasakyta, kažkodėl niekas neseka“. Taip pažadamas ne nuoseklus pasakojimas, o laisvas svarstymas. Romano esmę sudaro ne veiksmas, bet mąstymas tam tikromis temomis, personažų diskusijos ir refleksijos. R. Musilio proza sulaukė įvairių apibūdinimų: psichoanalitinė, perspektyvinė, sąmonės srauto, menamųjų monologų ir t. t. Autorius jautriai perteikia įvairių socialinių sluoksnių mąstymo būdą, manieras. Romane pristatomi ir analizuojami asmens siekiai, poelgių paskatos, kurios slypi giliai pasąmonėje (žudiko Moosbrugerio), slaptuose ketinimuose (Arnheimo), kompensaciniuose sąmonės mechanizmuose (Klarisos, Diotimos). R. Musilio rašymo stilių, pasinaudojus jo paties vartotu žodžiu, galima apibūdinti kaip psichotechniką.
Romanas intriguoja tuo, kad gamtos, filosofijos ir tiksliųjų mokslų idėjas asmeniškai interpretuoja patys personažai. Pasakotojo – kaip meninio kontinuumo – nėra. Kiekvienam personažui leidžiama pagrįsti savo gyvenimo stilių, motyvuoti poelgius, jausmų raišką. Motyvacijos prilygsta paskiriems traktatams. Kiekvienas asmuo – būtų jis valstybės veikėjas ar niekam nežinomas nusikaltėlis – turi savo tiesą. Ji pristatoma kaip to personažo tiesa, bet kartu ir kaip filosofinė gyvenimo tema, kurią gvildena pats pasakotojas. Jis tarsi leidžia atsiskleisti personažams iš vidaus, – perteikia kiekvieno galvojimą, bet ir pats šalia mąsto kartu. Personažų situacijas, minčių logiką pasakotojas komentuoja ironiškai; kritikos nuomone, kaip tik ironiška pasakotojo laikysena sukuria romano tvarkos ir vientisumo principą.
Ulrichas vaizduojamas kaip pasyvus ir pašaipus gyvenimo stebėtojas. Žmogaus siekį racionaliai sutvarkyti ir paaiškinti pasaulį jis vertina skeptiškai, nuolat atvėrinėja „prieštaras tarp logikos ir jausmo, pasitikėjimo mokslu ir kultūrinio pesimizmo, priežasties ir analogijų“8. Kritikos pasakyta lakoniškai: „Romano objektas – žmogaus be savybių diskusija su tikrove“9.
Romano ašis – idėjos, minties tėkmė ir argumentai, personažų mąstymas šių idėjų lauke apie konkrečiai besireiškiančio gyvenimo realizavimą. Centrine laikytina žmogaus individualybės, tapatybės problematika, savęs kaip galimybės savivoka. Atidžiai stebima žmogaus tapimo, vidinės kaitos linija ir gyvenimo – kaip jaunystėje išsiskleidusios ir nepažinios, o brandžiame amžiuje kontūrus įgavusios „duotybės“ – linija. Skeptiškai apie tai mąsto Ulrichas: „Iš esmės mažai kas savo gyvenimo viduryje prisimena, kaip jie tapo savimi, kaip priėjo prie savo džiaugsmų, pasaulėjautos, žmonų, savo charakterio, profesijos ir laimėjimų, bet jie jaučia, kad dabar jau mažai kas keisis. <...> jaunystėje gyvenimas dar dryksojo prieš juos tarsi nesibaigiantis rytas, kur bepažvelgsi, kupinas įvairių galimybių ir nieko; jau vidudienį staiga atsirado tai, kas gali kėsintis nuo šiol būti jūsų gyvenimas, ir tai apskritai taip netikėta, kaip kad vieną dieną pas tave staiga ateitų žmogus, su kuriuo dvidešimt metų susirašinėjai jo nepažinodamas ir įsivaizdavai jį visai kitokį. Bet dar keisčiau, kad dauguma žmonių to net nepastebi <...>. Kažkas su jais pasielgia kaip musgaudis su muse; užkliudė savo plaukeliu, sulaikė judančius ir pamažu vyniojo, kol pagaliau buvo palaidoti po storu apvalkalu, kuris tik labai iš tolo atitinka jų pirmykštę formą“ (111); idealo siekia ir savo gyvenimą gelminiu požiūriu vertina ir Diotima: „Galima užkariauti ar prarasti ištisas karalystes, o siela nė nekrustelės, o galima nieko nedaryti, kad išsipildytų tavo likimas, – jis kartais auga iš tavo esybės vidaus, tyliai ir kasdien kaip sferų giesmė“ (379).
To laiko žmogus apibūdinamas kaip išsisklaidžiusi esybė, neturinti savybių („savybių turėjimas reikalauja tam tikro pasitenkinimo jų realumu, todėl gali būti, jog kažkas, kas realiai nesuvokia savęs, vieną dieną staiga pats sau pasirodys besąs žmogus be savybių“, 13). Rutuliojama paradoksali mintis, kad „žmogų be savybių sudaro savybės be žmogaus“; filosofiniu, psichologiniu, sociologiniu pagrindu aiškinamas žmogaus beasmeniškumas („išgyvenimai tiesiog tvyro ore <...>; kas šiandien dar gali pasakyti, kad jo pyktis iš tiesų yra jo, kai tiek daug žmonių jį jam perša ir geriau apie jį išmano negu jis? Atsiradęs savybių pasaulis be žmogaus, išgyvenimų – be to, kuris juos patiria, ir beveik atrodo, kad idealiu atveju žmogus išvis nieko neišgyvens asmeniškai, o malonus asmeninės atsakomybės sunkumas ištirps esminių reikšmių formulių sistemoje“, 128; „daugiau kaip pusę būties sudaro ne veiksmai, o gatavi samprotavimai, kurių prasmę priimi į save iš nuomonių ir priešingų nuomonių, ir iš sukaupto beasmeniškumo to, ką esi girdėjęs ir žinai“, 179). Beasmeniškumą Ulrichas sieja su mokslo raida, racionalumo įsigalėjimu, civilizacija („pasaulyje vis mažiau lieka to, kas asmeniška, kuo daugiau mes atskleidžiame tiesų“, 410). Scena policijoje – itin kafkiška: “Jis tarėsi pakliuvęs į mašiną, kuri jį dalijo į beasmenes, bendras sudėtines dalis dar iki to, kol prasidėjo kalba apie jo kaltumą ar nekaltumą. Jo vardas ir pavardė, tuodu savo turiniu patys skurdžiausi, tačiau jausmiškai patys turtingiausi žodžiai, čia nieko nesakė. Jo darbai, kurie jam buvo pelnę garbę mokslo pasaulyje, apskritai laikomame solidžiu, čionykščiame pasaulyje išvis neegzistavo; jis net nebuvo apie juos paklaustas. Jo veidas turėjo tiktai aprašomąją funkciją; jam atrodė, jog anksčiau niekad nepagalvojo, kad jo akys yra pilkos, viena iš keturių esamų, oficialiai pripažintų akių porų, kurių buvo milijonai“ (136).
Klarisa „žmogų be savybių“ aiškinasi kaip jausmų, neturinčių aistros, sankaupą („Žmogus be savybių nesako „ne“ gyvenimui, jis sako „dar ne!“ ir taupo save“, 394). Panašiai Ulrichas mato seserį Agatą: „Užteko vien išgirsti tas sesers karštai sakomas eiles, jog suprastų, kad ji niekados „nepasineria į nieką visa“, kad ji, kaip ir jis, yra „aistringai nevientisas“ žmogus“ (II, 46). Apskritai iš daugelio veikėjų pozicijų apmąstoma valia, atsakomybė, valdomi ir nevaldomi išgyvenimai, sąmoningas ir nesąmoningas žmogaus santykis su savimi, sugebėjimas ar nesugebėjimas save realizuoti, prasilenkimas su savo galimybėmis. Iracionalumo ir loginių motyvacijų kamuolys kiekvienu atveju susiejamas su politinio ir socialinio gyvenimo teorijomis.
Į apmąstymus įtraukiamos ir mintys apie meno epochų raidą, kūrybos ir kūrėjo problematiką. Romane plačiai pristatoma, iš kokio stilių pamėgdžiojimo, perviršio kilo naujojo meno idėja: „Iš slidžios tarsi aliejais išteptos paskutiniųjų devynioliktojo amžiaus dviejų dešimtmečių dvasios visoje Europoje staiga kilo tarsi kokia įkvepianti karštligė. Niekas gerai nežinojo, kas darosi; niekas negalėjo pasakyti, ko laukti – naujo meno, naujo žmogaus, naujos moralės ar galbūt visuomenės persigrupavimo“ (45). Jugendo (secesijos) epocha iškyla kaip Ulricho jaunystės laikas; F. Nietzsche, P. Altenbergas, F. Dostojevskis – kaip jaunosios kartos autoritetai. Valteris įkūnija kūrybos idėja apsvaigusio, „naujojo meno“ idėjose užstrigusio ir gyvenimo tėkmės bei asmenybės tapsmo savivoką praradusio XX a. pradžios žmogaus tipą. Jis – ir dailininkas, ir piešimo mokytojas, ir muzikantas, ir kapelmeisteris, ir literatūrinio žurnalo leidėjas. Diletantas? Genijus? Panašiai ir Klarisa – niekaip neišauganti iš paaugliško idealizmo, nyčeizmo. Valterį ir Klarisą pasakotojas pristato subtiliomis užuominomis į jų atkaklų susisaistymą su jugendo epocha: „Kai atėjo Ulrichas, Valteris ir Klarisa vėl taip audringai skambino pianinu, jog plonakojai fabrikinės gamybos meniški baldai šokinėjo ir ant sienų drebėjo Dantės Gabrielio Rosečio graviūros“ (121). Arnheimas atstovauja praktiško, rinkoje mokančio dalyvauti rašytojo tipui: „Jis sėdi visose komisijose, pasirašo visus kreipimusis, rašo visas įžangas, sako visas sveikinimo kalbas per gimtadienius, pasisako apie visus svarbiausius įvykius ir kviečiamas visur, kur reikia parodyti, kokių pasiekta laimėjimų“ (381). Racionaliame amžiuje talento didumas pakeičiamas poveikio dydžiu.
Šiuo požiūriu ir modernusis pasaulis, grįstas irracionalumu, ir civilizacija, grįsta racionalumu, vertinami skeptiškai. Ironiškai pristatoma viena iš dažniausiai, bet be konkretaus turinio XX a. pradžioje vartotų sąvokų – siela: „Šis žodis nesyk čia skambėjo, tačiau ne pačiomis aiškiausiomis prasmėmis. Pavyzdžiui, kaip tai, ko yra netekęs dabarties metas arba ko negalima susieti su civilizacija; kaip tai, kas kertasi su fizinėmis reikmėmis ir šeimyniniais įpročiais; kaip tai, kas sukėlė ne tik pasidygėjimą žudiku; kaip tai, ką turėjo išlaisvinti ir paralelinė akcija; kaip religinis samprotavimas ir grafo Leinsdorfo contemplatio in caligine divina ir kaip daugelio žmonių meilė simboliams, ir taip toliau“ (158). Skeptiškai vertinama ir madinga sielos išlaisvinimo iš civilizacijos gniaužtų pastanga, ir bandymas sielą apibrėžti. „Idealai ir moralė – tai geriausia priemonė užkimšti tą didžiulę skylę, kuri vadinama siela“, – taip kasdieniškai ir žaismingai persakoma XX a. pradžios mokslų ir etikos teorijų pastanga.
R. Musilio stilių kritika vadina itin asmenišku, neturinčiu į akis krintančių išorinių efektų. Aprašomi ne įvykiai, o gestai ir būsenos. Skvarbus, pašaipus pasakotojo žvilgsnis, ironiški vertinimai atsispindi replikose, posakiuose, palyginimuose. Ypač taiklūs personažų išorės, veiksmų apibūdinimai ir sąmonės tėkmės įvaizdinimai. Intelektualumu, svarstymo jėga tekstas artimas esė.
Kaip pavyko išversti kasdieniškąją sąmonę ir intelektualumą sintetinantį romaną? R. Musilio ironiją, šmaikščius posakius vertėjas išvertė žaismingai ir lengvai („Pianinas kalė į oro sieną natų vinis blizgančiomis galvutėmis“, 122). Lakiai išversti skyrių pavadinimai („Vienos ištekėjusios sielos kančios“, „Skyrius, kurį gali praleisti tas, kuris gan kreivai žiūri į mąstymą“, „Išvyka į logikos ir moralės šalį“, „Didžiai meilei nejuokai“). Teksto ir potekstės žaisme sužybsi dialogai. Ironiškoji pasaulio interpretacija pagauta išties niuansuotai; pavyzdžiui, frazė „Preusse Arnheim“ verčiama „prūsokas Arnheimas“; nors dėl vertimo laisvumo galima diskutuoti, žodis „prūsokas“ lietuvių kalbos vartojimo tradicijoje turi vertinamųjų aspektų ir vertime sustiprina ironiškąjį teksto sluoksnį. Pagauliai išverstas ir įvairias personažų intonacijas suėmęs menamosios kalbos stilius; sklandžiai teka veiksmo perpasakojimas. Sodrus, atidžiai parinktas žodynas.
Kiek sunkiau susidorota su intelektualumą ar pretenzijas į jį demonstruojančia mąstymo tėkme. R. Musilio stiliui būdinga banalios kalbos ir mokslo idėjų samplaika lietuviškai skamba gana nesklandžiai, pavyzdžiui: „Negalėjai paneigti, kad epochai būdinga padidėjusi minčių ir įspūdžių apyvarta, tai natūrali pasekmė to, kad buvo atsisakyta jų kruopštaus intelektualinio apdorojimo“ (362). O gal galėtume tai vertinti kaip pastangą parodyti ir tam tikrą pseudointelektualumo parodiją, kurios romane itin gausu?
Daugeliu atvejų grakščiai išversti R. Musiliui būdingi minties tėkmės įvaizdinimai – jo stiliaus branduolys. Vis dėlto, kai vertimas yra arti originalo, kartais lieka ne visai stilingų lietuviškų formuluočių. Atrodo, vertimas kiek skubotas, – kai kur kliūva nenugludintas sakinys, iššoka negyva konstrukcija, justi vokiškas teksto pamatas, pavyzdžiui: „Jo gyvenimo kelias buvo sukrečiančių įvykių grandinė, sukėlusi herojišką sielos kovą, sielos, kuri priešinosi bet kokiems pusiniams sprendimams ir nenutuokė, kad šitaip tarnauja savo pačio dvilypumui“ (42). Būtų buvę pravartu tekstą brandinti, skaidrinti. Reikšmingo romano vertimui labiausiai trūko redagavimo, – yra likusių tokių akivaizdžių kalbos klaidų (išsireikšti, tuo pačiu, vietoj to, savo pačio ir kt.), kurių tikrai neturėjo likti.
Koks R. Musilio romanas pasirodo lietuvių skaitytojui dabar, kai pirmos XX a. pusės modernizmas nebėra toks aktualus ir pati šiuolaikinė proza suka į visai kitokį pasakojimą – į lengvą, trumpą, pramoginį, detektyvinį? Romanas intriguoja tuo, kad taip plačiai įima tą sunkiai apibūdinamą moderniosios epochos „dvasią“ ir diskursyviai iš konkrečios personažo situacijos kylantį, mokslo ir filosofijos idėjas reprezentuojantį minčių lauką. Tai – sudėtingas, daugiasluoksnis kūrinys, rodąs laisvą galvojimo dvasią. Jis reikalauja intelektualaus, plataus akiračio ir minties mankštą mėgstančio skaitytojo.
1 B e r g h a h n W . Robert Musil. – Reinbeck bei Hamburg: Rohwolt Taschenbuch Verlag. – 18 Auflage, 1996. – S. 13–60.
2 Ten pat. – P. 13, 62.
3 S c h w a n i t z D . Viskas, ką turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus / Vertė V. Kvietkauskas, A. Gailius. – Vilnius: Tyto alba. – 2001. – P. 210.
4 Ten pat. – P. 211.
5 „Mein Jahrbuch ist...“ Milan Kunderas Buchempfehlung // Die Zeit. – 1999. – Nr. 4.
6 „Mein Jahrbuch ist...“ Milan Kunderas Buchempfehlung // Die Zeit. – 1999. – Nr. 4.
7 A r n t z e n H . Robert Musil. „Der Mensch ohne Eigenschaften“. Intepretationen. Romane des 20 Jahrhunderts. – Bd.1. – Stuttgart: Philipp Reclam jun., 1997. – S. 204.
8 Kindlers neues Literatur Lexicon. – Bd. 12 / Hrsg. Von Walter Jens. – München: Kindler, 1996. – S. 111.
9 B u c k T . , F r a n k e H . - P . Gescichte der Deutschen Literatur. Von der Weimarer Republik bis 1945. – Stuttgart: Ernst Klett Schulbuchverlag, 1997. – S. 60.