Tennessee'is Williamsas (1911–1983) – amerikiečių prozininkas ir vienas įžymiausių XX a. dramaturgų, dukart Pulitzerio premijos laureatas pokalbyje su savimi išdėsto esminius rašytojo nuostatus, požiūrį į visuomenę ir meninį klimatą.
Klausimas. Ar galime pasikalbėti atvirai?
Atsakymas. Kitaip ir negalėtume.
K. Tikriausiai žinai, jog po tavo pirmos sėkmingos pjesės „Stiklinis žvėrynas“, kuri buvo atgaivinta šio teatrinio sezono [1957 m. – vert. past.] pradžioje, dauguma kritikų suvokė, jog tai vis dar geriausia tavo pjesė, nors ir prieš dvylika metų parašyta.
A. Taip, aš skaitau visas apžvalgas ir recenzijas, skirtas mano pjesėms, netgi ir tas, kuriose teigiama, jog aš rašau dėl pinigų ir kad man svarbiausia brutalūs ir šlykštūs instinktai.
K. Kur daugiausia dūmų?..
A. Labiausiai rūksta užpylus vandens ant ugnies.
K. Tačiau, be abejonės, tu pripažinsi, kad naujausiose tavo pjesėse esama šiokių tokių, nerimą keliančių šiurkštumo, šalčio, smurto ir pykčio ženklų?
A. Manau, kad ir neplanuodamas to daryti, aš sekiau augančią įtampą, pyktį ir smurtą pasaulyje ir laike, kuriame aš gyvenu, jusdamas mano paties – rašytojo ir asmens – nuolat augančią įtampą.
K. Tad tu pripažįsti, kad „auganti įtampa“, kaip tai pavadinai, yra tavo paties būklės atspindys?
A. Taip.
K. Liguistos būklės?
A. Taip.
K. Besiribojančios su psichoze?
A. Manau, kad kūryba visada man buvo tam tikra psichoterapijos forma.
K. Tačiau kaip tu gali tikėtis, kad žiūrovai bus sužavėti pjesių ir kitų veikalų, kuriuos įtampai atpalaiduoti sukūrė potencialus beprotis ar jau šiek tiek pamišęs žmogus?
A. Tai atpalaiduoja jų pačių.
K. Ką – jų pačių?
A. Augančią įtampą, besiribojančią su psichoze.
K. Galvoji, kad pasaulis kraustosi iš proto?
A. Kraustosi? Sakyčiau, jau kone išsikraustė! Kaip sakė čigonė pjesėje „Realybės kelias“ [„Camino Real“, 1955 m. – vert. past.], pasaulis yra atbulai skaitomas juokų laikraštis. O taip skaitant labai juokinga nebūna.
K. Ir kaip manai, ar toli galėsi eiti pirmyn turėdamas tokį iškankintą pasaulėvaizdį?
A. Tikriausiai taip toli, kiek ir tasai iškankintasis pasaulis, bet ne toliau.
K. Tačiau tu nesitiki, kad žiūrovai ir kritikai eis kartu su tavim?
A. Ne.
K. Tad kodėl tu stumi ir trauki juos ten?
A. Aš tiesiog ten einu. Aš nieko nestumiu ir netraukiu eiti su manimi.
K. Tiesa, bet tu tikiesi, kad žmonės vis dar klausys tavęs, ar ne taip?
A. Žinoma, tikiuosi.
K. Netgi kai tu iš savo kūrinių jiems švysteli smurto ir siaubo?
A. Argi tu nepastebėjai, kad žmonės aplink mus krenta tarsi drugeliai vasaros pabaigoje ir tai yra šiuolaikinio smurto ir siaubo epidemijos padarinys šiame pasaulyje ir laike, kuriame mes gyvenam?
K. Tačiau tu esi pramogininkas, turintis meninių siekimų, ir žmonių jau nebesmagina nei katės ant įkaitusių skardinių stogų, nei lėlytės, nei keleiviai išprotėjusiuose tramvajuose!
A. Tuomet tegul jie eina į miuziklus ir komedijas. Savo krypties aš nekeisiu. Man pakankamai sunku rašyti tai, ką aš noriu rašyti, nebandant rašyti taip, kaip tu sakai, jie nori, kad rašyčiau; o taip rašyti aš visai nenoriu.
K. Ar manytum, kad tavo kūryboje yra kas nors pozityvaus?
A. Be abejonės, aš manau, kad yra.
K. Taigi kas?
A. Riksmas, beveik klyksmas, poreikis visuotinės giliai žmogiškos pastangos pažinti save ir kitus tiek, kad pripažintum, jog nė vienas žmogus nėra privilegijuotas daugiau nei kitas žinoti, kas yra teisinga ir kas – dora, kas yra veidmainystė ir kas yra blogis, ir taip toliau. Jeigu žmonės – rasės ir tautos – pripažintų šią tiesą, tikiu, pasauly sumažėtų išsigimimo, kurį aš nesąmoningai pasirinkau kaip esminę, alegorišką visų savo pjesių temą.
K. Atrodo, tu jautiesi esąs objektyvus ir gerokai aukščiau visuomenės nuosmukio.
A. Niekad nesu rašęs apie kokią nors ydą, kurios pats neturėčiau.
K. Tačiau tu kaltini visą visuomenę – nuo pasidavimo blogiui iki sąmoningos apgaulės, ir tuo atrodai kaip rašytojas, atsiskyręs nuo visuomenės.
A. Kaip rašytojas – taip, bet ne kaip asmuo.
K. Ar galvoji, jog tai yra išskirtinė tavo – rašytojo – dorybė?
A. Aš nejaučiu jokių sentimentų rašytojams. Tačiau esu linkęs manyti, kad dauguma rašytojų ir dauguma kitų menininkų, kurie iš tiesų yra pašaukti kūrybai, pirmiausia trokšta pažinti ir atskirti tiesą nuo melų ir išsisukinėjimų visumos, kurioje jie gyvena, ir aš galvoju, jog šis troškimas ir yra esminis faktorius, dėl ko jų kūryba priklauso ne profesinei, o pašaukimo, tikrojo pašaukimo sričiai.
K. Kodėl tu nerašai apie gerus žmones? Negi gyvenime niekada nesi jų sutikęs?
A. Mano teorija apie gerus žmones yra tokia paprasta, kad baugu ją ir išdėstyti.
K. Pamėgink!
A. Na, savo gyvenime aš nesu sutikęs nė vieno, kurio nebūčiau galėjęs pamilti, jeigu tik aš, žinoma, būčiau visiškai pažinęs ir supratęs tą žmogų, tad ir kūryboje bent jau stengiausi pasikliauti šiuo žinojimu ir supratimu.
Aš netikiu „prigimtine nuodėme“. Aš netikiu „kalte“. Aš netikiu piktadariais ir didvyriais, tačiau tikiu gerais ar blogais keliais, kuriuos individai pasirinko, ir ne savo valia, bet iš būtinybės arba iš neįsisąmonintų poveikių, aplinkybių ir savo pirmtakų.
Tai yra taip paprasta, kad man gėda apie tai kalbėti, bet aš įsitikinęs, jog tai – tiesa. Prisipažįstu, galvą guldyčiau už ją! Tai yra priežastis, dėl ko aš nesuprantu, kodėl mūsų propagandos pramonė visada moko, įtikinėja mus, kad nekęstume ir bijotume kitų žmonių tame pačiame mažame pasaulyje, kuriame visi gyvename.
Kodėl mes negalime susitikti tų žmonių ir pažinti jų, kaip aš susitinku ir susipažįstu su žmonėmis savo pjesėse? Žinau, tai skamba siaubingai tuščiagarbiškai ir egoistiškai.
Nenorėčiau tokia nata baigti pokalbio. Bet ką tuomet turėčiau pasakyti? Ar tai, kad aš esu nedidelis menininkas, kuriam pavyko parašyti vieną ar du reikšmingus kūrinius? Net negalėčiau pasakyti kuriuos. Ir nesvarbu. Pasakiau, ką norėjau. Galiu tai vėl pakartoti arba užsičiaupti. Tai nepriklauso nuo tavęs, tai absoliučiai priklauso nuo manęs ir nuo atsitiktinumo arba Apvaizdos judesio mano gyvenime.
Iš anglų k. vertė Julius Keleras