Gerbiamasis pone Soarešai!
       Atleiskite, kad Jus trukdau. Mes buvome susitikę kovo mėnesį, už priėmimą esu Jums nuoširdžiai dėkingas. Mane sudomino Jūsų asmenybė, Jūsų likimas. Aš laikausi pažado nepateikti publikai savo įspūdžių, patirtų Jūsų būste. Man regis, aš Jus supratau: Jūs bijote dėmesio. Dėmesys Jums kažkodėl atrodo be galo pavojingas: dėl to Jūs net nerodote visuomenei savo kūrinių. Manyčiau, kad galvojate, jog tik visiška nežinomybė Jums suteikia absoliučią laisvę kūryboje. Jūs turėjote pasirinkimą – arba gyventi visuomenėje ir neišvengiamai kovoti su jos primetamu Jums įvaizdžiu (kas atspės tos kovos baigtį?), arba visiškai apsidrausti paslaptimi save ir savo gyvenimą apgaubti. Jūs pasirinkote antrąjį kelią.
       Gerbiamasis pone Soarešai! Parašykite man, ar teisingai supratau Jus, Jūsų asmenybę. Patikėkite: mano troškimas Jus pažinti nesavanaudiškas, Jums nepavojingas. Galėčiau šitaip sakyti: Jūsų paslaptis – tai mano paties vidinė, neišspręsta problema. Man kažkodėl labai svarbu, atleiskite man už šiuos žodžius, „susigaudyti Jumyse“.
       Ir dar: bijau, kad Jūsų kūriniai, kurie, man regis, liudija, jog esate arba beprotis, arba genijus, – gali žūti. Ar nesutiktumėte imtis kokių nors veiksmų, kurie garantuotų jų išlikimą? Jeigu teisingai supratau, Jūsų kūriniai egzistuoja trimis egzemplioriais. Ar davėte juos dar kam nors perskaityti? Ar nesutiktumėt, kad bent vienas Jūsų raštų rinkinys būtų saugomas ne pas Jus?
       Šis klausimas mane kažkodėl irgi labai jaudina.
       Dar kartą atleiskite man už įžūlumą.
       Linkiu viso ko geriausio!
Artūras Steinbekas       


       Parašęs laišką, čia pat norėjau jį suplėšyti. Kas rašė? Nebeatpažinau savęs. Tarsi ne aš, o kažkas kitas, gilesnis už mane, rašė šią išpažintį. Kokio velnio man reikalingas tas Herbertas Ivanas, jo asmenybė? Taip mąsčiau eidamas pašto dėžutės link. Garbės žodis, nė mažiausio supratimo neturiu, kodėl išsiunčiau tą laišką, bet, tai padaręs, pajutau nesuprantamą lengvumą sieloje: vėl galėjau savimi būti. Tarsi būčiau įvykdęs nesuprantamą, man patikėtą pareigą. Be to, visą tą laiką manęs neapleido kažkokios velniavos pojūtis. Tarsi nesuprantamu būdu būčiau tapęs antruoju to bepročio „aš“, nematomu biolauku, susisiejusiu su pirmuoju. Ne, garbės žodis: čia kažkas slypėjo. Paskui vėl ir vėl analizavau savo vizitą: Soarešas taip greitai, be ypatingų kamantinėjimų, įsileido mane – ne į namus, į savo sielą, štai kas svarbu! – tarsi visą gyvenimą būtų laukęs mano apsilankymo. Ir ten, jo irštvoje, aš elgiausi pagal jo apysakos scenarijų… Man net atrodė, kad ir dabar elgiuosi pagal scenarijų – kokį nors tos apysakos tęsinį. Taip, neabejojau, kad ten, ant spintos lentynoje, jau yra tomelis, kuriame beveik pažodžiui jam pateiktas mano laiškas.
       Prisiglaudęs prie lango savo kabinete ir per žaliuzių plyšį žvelgdamas į naktinę gatvės reklamą, veltui tikinau save, kad visi tie mano jausmai, prielaidos – nesąmonių rinkinys. Velniavos pojūtis nedingo. Prieidavau prie šaldytuvo, nuspausdavau mygtuką ir pripildydavau stiklinę atšaldyto viskio: alkoholis manęs neveikė! Mano asmeninis gyvenimas, asmeninis „aš“, išstumtas kito gyvenimo, pasislėpdavo kažkur šešėlyje.
       Mano žmona, Sofi, užėjusi į kabinetą, plepėjo kažką apie biržos spekuliaciją, nuo kurių priklausė mūsų akcijos, o aš… Apie ką tada galvojau? Bent jau tikrai ne apie akcijas.
       Paskui tie velnio monai dingo, ir aš, pažįstamas sau, ramiai gyvenau kokias dvi savaitėles. Stengiausi negalvoti apie išsiųstą laišką, nes vos tik jį prisimindavau, mane apimdavo įsiūtis dėl bejėgiškumo – dėl jausmo, kurį patiria nugalėtasis. Bet kas mane nugalėjo? Kas privertė pamiršti save ir tarnauti svetimam?
       Bet negalėčiau pasakyti, kad šis jausmas nebūtų buvęs ir šiek tiek malonus: staiga pasijutau nepavaldus sau, vykdžiau kažkieno kito svarbią, man nesuprantamą užduotį. Persekiojo virš manęs pakibusio fatumo pojūtis, artimos atomazgos laukimas sekino kantrybę.

       Praėjo dvi savaitės, išoriškai gyvenau ramiai, tačiau iš tiesų visą laiką laukiau atsakymo. Atsakymas atėjo šeštadienio vakarą, mažas pailgas vokelis su priklijuotu pigiu ženklu. Pasakiau sau: a, čia tas keistuoliukas parašė. Atsainiai įmečiau vokelį į portfelį ir tyčia ėmiau lėtai lipti į viršų. Ką delsdamas norėjau apgauti? Savo kojas, kurios nekantravo kuo greičiau nunešti mane į kabinetą?       Gerbiamasis pone Steinbekai!
       Atidžiai perskaičiau jūsų laišką. Jis manęs nenustebino, aš jo laukiau (jis jo laukė!). Kartoju, pajutau ir jaučiu pasitikėjimą jumis – beje, man pačiam ne itin suprantamą. Jūsų versija, aiškinanti mano atsiskyrėlišką gyvenimą, įtikinama. Turbūt taip ir yra: nuėjau lengvesniu keliu. Visą gyvenimą rašiau tai, ką norėjau, nė kiek nepataikaudamas publikai – nei jos skoniui, nei jos moralei, nei jos mąstymo pobūdžiui ir lygiui. Labai myliu žmogų, bet žmogus – visuomet vienas, vienintelis egzempliorius: ir aš jį myliu, pone Steinbekai. Žmogų ar žmones – tai jau kitas klausimas. „Žmonės“ – kita sąvoka, ir čia aš galbūt esu linkęs į mizantropiją. Kiekvienas iš žmonių geba pakilti iki žmogaus. Aš rašau žmogui. O mano tragedija ta, kad leidybinė mašina, visa žodžio ir vaizdo propaganda dirba žmonėms – publikai, jei norite. O aš nepripažįstu publikos, nepripažįstu jos teismo.
       Pone Steinbekai! Supraskit: yra ryšys „tiražavimo priemonės – publika“. Tai nedalomas organizmas, vientisas kūnas. Aš tame kūne esu kenksmingas mikrobas, nuodas, sukeliantis vėmimą. Kol to nesupratau, siūliau savo kūrinius leidėjams: kol nesupratau, kad jie, leidėjai, tarnauja žmonėms, bet ne žmogui. Ir kaskart suglumdavau, kai organizmas mane išvemdavo. Be to, jeigu, tarkim, į kurį nors iš geresnių mano kūrinių būtų išleidę – aš vis tiek būčiau buvęs išvemtas. Tik kita forma. Mane paprasčiausiai būtų apspjaudę, o gal ir apskritai nebūtų pirkę ir skaitę.
       Mano tragedija, pone Steinbekai, ta, jog aš kreipiuosi į žmogų, o jis yra išstumtas už sistemos „tiražavimo priemonės – publika“ ribų. Todėl ir negaliu įeiti į tą sistemą. Paklausite: o kaipgi aš rengiuosi prisišaukti žmogų, jei nenoriu turėti reikalų su žmonėmis? Tai, manau, ne mano reikalas. Mano reikalas – absoliučiai laisva kūryba, tik ji. Šią laisvę prarandi, jei pradedi galvoti apie sistemą, apie kūną, kuriame galimybė tapti žmogumi tik bręsta. Aš neturiu galvoti apie tą kūną. Absoliučios laisvės sąlygomis parašyti žodžiai – magiški, jie daro stebuklus. Vėliau jie nesuprantamu būdu prasiskverbia į kūną. Kaip – ne mano reikalas. Supraskite: laisva kūryba susijusi su dievais, jie rūpinasi tolimesniu šokiruojančių minčių, įvaizdžių likimu. Jei kūrėjas pradės užsiiminėti ne savo reikalu, – jis pražus.
       Dabar dėl jūsų paskutinio klausimo. Mano rankraščių iš tiesų niekas nėra skaitęs. Jie yra knygos formos, to man pakanka, kad galėčiau į juos žvelgti kaip į užbaigtus darbus. Nejaučiu poreikio duoti jų kam nors skaityti, klausytis atsiliepimų: daugelį metų, dešimtmečių paaukojau kultūros studijoms ir galiu visiškai pasikliauti savo nuomone apie tai, ką sukūriau. Kūrėjo nusižeminimą laikau veidmainyste: tai, kas genialu yra genialu; jei sukūrei genialų kūrinį, ne nuodėmė sau pačiam tai pripažinti. Turiu kūrinių, kurie parašyti genialumo būsenoje. Puikiai žinau, kokia ši būsena. Net jei daugiatūkstantinė minia klyktų, kad aš neturiu jokio talento (nes nerašau to, kas jai patinka), – aš žinočiau, kas esu. Gavau iš publikos pinigų, kad galėčiau egzistuoti, sąžiningai jai pardaviau detektyviūkščius. Daugiau su ja reikalų neturėjau.
       Pone Steinbekai! Atsakydamas į jūsų klausimą, pranešu, jog nesirengiu imtis jokių priemonių, kad mano kūryba būtų išsaugota. Kūryba ateina iš aukščiau, ir nuodėmė abejoti, jog tas, kuris tau atsiuntė aiškiaregystę, nepasirūpins kūrinių likimu. Tiesa žmonių neieško – tie, kuriems ji reikalinga, patys tiesos ieško, ateina ten, kur ji sakoma.
       Likite sveikas!
Herbertas Soarešas       


       Pavarčiau laišką rankose nežinodamas, ką su juo daryti. Na ką gi, viskas labai paprasta: gyvena sau kažkur koks nors Levas Tolstojus, Šopenhaueris, o niekas apie jį nežino, pasaulis užsiėmęs savais reikalais. Tai ko jis gyvena? Savo proto dėžutėje galų nepajėgiau surišti. Kas gi tuomet yra pasaulinė kultūra? Nežinomi genijai kuria, paskui nežinomi tyliai ramiai miršta. O tuo metu koks nors dar vieno bestselerio autorius nuskamba per visą pasaulį. Velniai rautų, kokios čia žaidimo taisyklės?
       Iki šiol aš kitaip įsivaizdavau pasaulį: dabar mano makaulėje viskas apsivertė.

       Praėjo dar pusmetis. Filmavau televizijai siužetėlius, augo mano atžalos, laikraščiai rašė apie viršūnių susitikimus, gyvenimas tekėjo savo vaga. Bet retkarčiais nei iš šio, nei iš to vis prisimindavau Herbertą Soarešą. Ką jis dabar rašo? Keturiasdešimt šeštą tomą? Kartais jis man atrodydavo keistuolis, kartais – iš tiesų genijus. Jau rengiausi išmesti jį iš galvos, kai staiga jis atsiuntė banderolę. Žinote, tai visiškai skirtingi dalykai: pats parašai, lauki atsakymo, o čia jis į tave kreipiasi, rodo susidomėjimą tavimi – tai iškart mane paaukštino, o jį pažemino, garbės žodis.
       Banderole jis atsiuntė vieną tomelį. Jo šimtajame puslapyje radau žodis į žodį nurašytą laišką, kurį buvau iš jo gavęs prieš pusmetį. Tomelyje gan tiksliai buvo aprašytas pastarąjį pusmetį mane persekiojęs velniavos pojūtis, paskui – tai, kaip jam rašau laišką (mano laiškas ten irgi buvo pateiktas žodis į žodį), kaip gaunu po pusmečio jo banderolę… Na – gerai sugalvota! Panorau nuvažiuoti ir išdaužyti tam mistifikatoriui snukį. Soarešas, galima buvo numanyti, norėjo man trūks plyš sukurti iliuziją, kad egzistuoja kraujo ryšys tarp manęs ir jo. Aš pirmąkart rimtai išsigandau: žinote, šlykštus jausmas, kai tavęs nėra, esi tik herojus, kurį autorius nuolatos seka. Ir svarbiausia – protu aš suvokiau, kad jis ten veikiausiai kvailį volioja, susirado sau pramogą, bet vis tiek – kam malonu apie save skaityti. Kur buvęs, kur nebuvęs ir įsėlins jausmas, kad ir tavo ateitį kūrybinė valia išpranašaus. Nes tu tarsi susidvejinai – esi dar ir herojus. Ir viskas, kas atsitiko tau – nutiko ir tam herojui. O kai toliau skaitai apysaką, nebegali atsikratyti pojūčio, kad jau apie savo neišvengiamą ateitį skaitai. Atsikratyti to pojūčio – ne tavo jėgoms.
       Štai į kokius psichologinius spąstus aš patekau. Kai užverčiau atsiųstą tomelį, pasijutau esąs grobis, užkibęs ant kabliuko. Atsidūriau jo rankose: va kuo viskas baigėsi! Atrodytų – nekaltas apsilankymas pas juokingą nepripažintą literatą. Ir kaipgi jis išaugo mano akyse iki tokios pabaisos? Man staiga pasidarė baisu. Pajutau, kad manęs nėra, yra tik tas herojus, to nepripažinto genijaus apysakų personažas. Visas mano gyvenimas staiga pasirodė besąs sapnas.

       Baimės jausmas buvo toks stiprus, kad aš paskambinau į psichologinę pagalbą ir po pusvalandžio privažiavau prie grakštaus dviejų aukštų pastato. Besišypsanti, rūpestinga medicinos sesuo palydėjo mane į gydytojo kabinetą. Mano amžiaus gydytojas, dalykiškas, su akiniais, išklausęs manęs, nutęsdamas žodžius pasakė:
       – Jus kamuoja įtampa… Bet tai įprastas stresas, jokio susirgimo nėra… Jums nerimą keliantys jausmai gali sukelti neurozę, jei nenutrauksite vidinio ryšio su anuo žmogumi. Negaliu iš jūsų pasakojimo nustatyti, koks jis žmogus ir kokie jo tikslai, bet aišku, kad turite juo atsikratyti.
       – Nieko sau, – pasakiau aš, – tai ir pats suprantu. O kaip tai padaryti? Aš ir nesiruošiau su juo bendrauti. Aš jį jau buvau pamiršęs, kai staiga jis man atsiuntė tą tomelį.
       – Jis jus laiko pagavęs ant kabliuko, – pasakė daktaras. – Jei kaip nors reikšite savo emocijas, jis dar labiau užvaldys jūsų asmenybę.
       – Kaip jam tai pavyko? – nervingai vartydamas rankose skrybėlę paklausiau aš. – Niekas gyvenime man nedarė įtakos.
       – Čia sudėtingas klausimas, – daktaras atsirėmė į kėdės atkaltę, ištiesė kojas. – Toks gilus, kaip jūsų atveju, asmenybių kontaktas įvyksta pasąmonėj. Sakote, jis jus įsileido be didelių atsikalbinėjimų? Matyt, tarp jūsų iškart susikūrė kažkoks biolaukas. Yra asmenybių, susikoncentravusių savyje taip, kad joms nesunku išplėsti savo ribas kito žmogaus sąskaita. Jos tarsi praryja kitus žmones, įsikuria juose nepaliaujamai nerimą keliančiu jausmu.
       – Ir ką gi man daryti? Rytoj jis man atsiųs apysakos tęsinį, kur bus aprašytas mano apsilankymas pas jus…
       – Manote, jis toks įžvalgus?
       – Aš sakau – tai arba velnias, arba genijus. Nežinau, ar visus, bet mane jis mato kiaurai.
       – Nusiraminkite, – daktaras susimąstė. – Čia viskas ne taip paprasta. Manau, jis mato ne jus, o neurozės logiką, kurią jums stengiasi įdiegti.
       – Bet kam jam tai?! – sušukau aš.
       – Veikiausiai nė jis pats nežino. Kova su tokiais žmonėmis yra sudėtinga todėl, kad jie veikia nesąmoningai, patys gerai nesuprasdami, ką ir kodėl daro. Kai gavo jūsų laišką, jis veikiausiai ėmėsi plunksnos, nes ryškiai įsivaizdavo jus, jūsų dabartinę būseną. Nepamirškite – jam jau esate meninė realybė, jis jau yra parašęs apie jus knygą. Todėl jam įdomu sekti, kur krypsta jūsų siela, ko gyvenime griebiatės. Jis – menininkas.
       – Bet man menkas malonumas jaustis bandomuoju triušiu, – susierzindamas pasakiau. – Ar neturite ko nors atsigerti?
       – Kola tiks? – daktaras pakilo ir atidarė šaldytuvą. Man įpylė kolos, ir aš vienu mauku ištuštinau stiklinę.
       – Ačiū, – pasakiau. – Toks jausmas, tarsi būčiau patekęs į kažkokį košmarą.
       – Ar žinote, kas yra košmaras? – jis nusišypsojo. – Tai – silpni nervai ir liguista fantazija.
       – Anksčiau man taip nebūdavo, – pasakiau.
       – Nesu garantuotas, bet, atrodo, priežastis – ne tas rašytojas, o jūs.
       – Ką turite omenyje?
       – Žiūrėkite: jūs visada jutot nesąmoningą nepasitenkinimą likimu, ar ne?
       – Na tarkim.
       – Jūs save apgaudinėjote – ir būtumėt toliau apgaudinėjęs, jei likimas nebūtų suvedęs akis akį su tuo, kuris jums primena jaunystę. Pats sakėte – gyvenimas visuomenės užriby jus viliojo. Tikėtina, kad jūsų gyvenime buvo skausmingo pasirinkimo valandų arba dienų. Paskui, kai kelią pasirinkote, jūsų prieštaringi jausmai, patirti lūžio metu, jūsų apgailestavimai, kaltė, graužatis nuslūgo į pasąmonę. Ar sekate mano mintį?
       – Taip, – atsakiau aš. – Bet niekada nejaučiau jokių ypatingų kančių.
       – Tačiau jos, neįsisąmonintos, kankino, tik jūs to nesuvokdavote. Jei būtų buvę kitaip – tas rašytojas, jo likimas, jo nuostatos jūsų nebūtų taip sujaudinusios. Daug metų jumyse klostėsi nevisavertiškumo, neteisingai pasirinkto kelio kompleksas. Slapta kankinotės dėl savo gyvenimo tuštumo, silpnos asmenybės realizacijos.
       – Manau, kad perdedate.
       – Anaiptol. Galiu apsirikti detalėmis, tačiau bendras vaizdas – toks.
       – Jūs irgi aiškiaregis? – staiga nei iš šio, nei iš to pajutau, kad ir šis žmogus man pavojingas: štai knaisiojasi sieloje…
       – Aš – psichoanalitikas, – pasakė daktaras. – Sumokėjote už konsultaciją nemažus pinigus, mano uždavinys jus parodyti jūsų paties veidrodyje, kad galėtumėt sėkmingai nuraminti pakrikusius jausmus. Jūs daug ką ir pats supratote. Tačiau bendro vaizdo jūs dar nematote.
       – Parašysiu tam prietrankai laišką, – staiga pasakiau. – Uždrausiu siuntinėti savo kvailas knygas ir apskritai – trukdyti man.
       – Ir taip galutinai į spąstus įkliūsite. Suteiksite jam naujos medžiagos darbui. Emocijos, kurias dabar išreiškiate, – lobis menininkui. Jis atsiųs kitą knygą, joje bus pacituotas jūsų laiškas, aprašytas mudviejų pokalbis.
       – Tai velnias, – pasakiau aš.
       – Paimkite ir išgerkite šias tabletes, – gydytojas atidarė buteliuką ir iš jo iškratė dvi geltonas tabletes. – Užsigerkite. Vaistai jus truputį apramins. Supraskite: jokios velniavos nėra. Jei jūs, prašydamas arba reikalaudamas liautis šantažavus, parašysite jam pasipiktinimo kupiną laišką, jis tučtuojau atspės jūsų tikruosius jausmus. Jis, matyt, gerai pažįsta žmogų, apskritai žmogų: sprendžiu iš to, kaip vertinate jo kūrinius, na dar ir iš to, kaip jis meistriškai atspėja sielos judesių, jausmų logiką. Be to, jis gerai perprato jūsų kompleksą, jūsų charakterį. Tad jeigu jis vėl gautų jūsų laišką, jam nesunku būtų atspėti, kad kreipėtės į psichoterapeutą. Jis gerai žino, ką šiam galite kalbėti jūs ir ką jums atsakyti gali tipiškas psichoanalitikas.
       – Nejau tokia velniava įmanoma?
       – Tai tik protas, intuicija, na, jei norite, dar ir Dievo dovana. Akivaizdu, kad jis – neeilinis žmogus. Bet dėl to jums ne lengviau.
       – Ir jis rytoj man atsiųs tą mudviejų pokalbį? – apimtas siaubo paklausiau.
       – Galimas dalykas, jei jam atskleisite savo šiandienes emocijas. Jis viską suprojektuos taip kaip gyvenime. Jūsų uždavinys – neduoti jam medžiagos, supratote? O jei pamėginsite triukšmą kelti, policiją kviesti – nieko nepasieksite. Tik duosite turtingos medžiagos tolesnei kūrybai, ir jūsų priklausomybei nuo jo nebus galo.
       – Ko gero, esate teisus, – pasakiau pagalvojęs.
       – Tai dar ne viskas, – daktaras nusiėmė akinius ir pasitrynė pirštais tarpuakį. – Svarbiausia, kartoju, ne jis, o jūs pats. Manau, kad sielos gilumoje jį gerbiate, žavitės juo.
       – Iš kur ištraukėte? – irzliai paklausiau.
       – Vadinate jį „idiotu“, kad atsikratytumėte jo įtakos. O jei nebijotumėt, kad jūsų asmenybę praris svetima, ramiai žavėtumėtės tuo žmogumi ir apgailestautumėte, kad esate ne jo vietoje, o jis – ne jūsų.
       – Bet… – norėjau protestuoti, tačiau mane pertraukė.
       – Palaukite, prisiminkite savo teigiamus, geranoriškus jausmus jam. Tomis akimirkomis, kai jis jūsų ypatingai negąsdino, kai jautėte, kad jūs – tai jūs, o jis – tai jis. Ar suprantate tuos savo jausmus?
       – Taip, – atsakiau aš. – Mane šokiravo jo likimas, jo pažiūros.
       – Čia subtilus dalykas. Jūs netapote toks kaip jis, jūs neparašėte tų dešimčių tomų, nenutapėte dešimčių genialių paveikslų. Nerealizavote savęs. Ir tai nesąmoningai jus slėgė. Tačiau gyvenote tokioje aplinkoje, sukotės tarp tokių žmonių, kurie niekada jums nepriminė realios kitokio gyvenimo, kitokio kelio galimybės.
       – Kodėl? – nesutikau aš. – Kartais aš apie tai susimąstydavau.
       – Bet tai būdavo tik mintys… Jos tapo nerealybe, jūs savo kailiu realybės poveikio jėgos nepajutote. Ir štai staiga su ja susiduriate: jūsų slapti kompleksai, užuot prislėgę atgailos, kaltės, apmaudo jausmais, – virsta susižavėjimu, garbinimu asmens, kuris sugebėjo jūsų slaptus troškimus įgyvendinti.
       – Tai kiek schematiška.
       – Galbūt, – atsakė daktaras, – bet klausykitės toliau. Jūs turėjote sukurti daug didžių dalykų ir, kaip tas rašytojas, žavėtis savimi, suprantate? Tokia buvo pirminė jūsų sielos nuostata, kai baigęs universitetą pradėjote nelengvą dailininko gyvenimą. Jūs puoselėjote viltis, tikėjote savo talentu – prisiminkite: jums sakydavo, kad jūsų paveikslai pribloškia…
       – Kai kurie sakė, – pripažinau aš.
       – Tai va! Pagiriamieji žodžiai ir suvyravęs tikėjimas savo kūrybos žvaigžde negalėjo palikti pėdsakų. Vėl susitikote su praeitimi. Tačiau dabar jūs – jau save realizavęs, tapęs kažkuo.
       – Kaip tai suprasti?! – palinkau į jį. – Norite pasakyti…
       – Taip, žavitės ne tuo rašytoju, bet savimi, tapusiu nors ir nepripažintu, bet didžiu menininku. Tas rašytojas – tai jūs. Štai jums ir pirma jūsų bejėgiškumo prieš Soarešo asmenybę priežastis. Tai ir jūsų greito suartėjimo priežastis. Juk paprastai mokate išlaikyti distanciją tarp savęs ir žmonių, su kuriais bendraujate, ar ne? Ypač jei tie žmonės – jūsų filmavimo objektai. O čia – tokia išimtis, ar ne keista?
       – Ko gero, – sutikau.
       – Ir štai antra priežastis: anas rašytojas lygiai taip pat kaip ir jūs nerealizavo savęs, pamatęs jus – išvydo save.
       – Jūs manote…
       – Taip, jis žino visus jūsų kompleksus, nes jis pats kadaise, prieš išsukdamas iš jūsų tako, buvo jumis. Jį patraukė prie jūsų ne mažiau, negu jus prie jo. Jūs atsispindėjote vienas kitame savo slaptomis pusėmis. Jam įdomu aprašinėti save tokį, koks galėjo būti, koks jūs esate. Štai ryšys, už kurį stipresnio nesurasi. Bet jums jis gresia asmenybės liguistumu. Keisti save, kurti naują asmenybę jums vėloka. Grėstų susidvejinimas. Jūs vis dėlto buvote harmoningas žmogus, nors ir atsisakėte savo kūrybinės realizacijos. Jūs netapote genijumi, tačiau kartą ir visiems laikams pasirinkęs vieną kelią tapote harmoningas. Jūsų vidinei laimei tai labai svarbu. Man atrodo, dabar jūsų uždavinys – išsaugoti savyje harmoniją, liautis aitrinus sielą jaunystės idealais. Ne visiems lemta būti genijais. Jūsų kelias turi privalumų, jūsų gyvenimas – pliusų. Ir jūs tai turbūt ne kartą jautėte.
       – Taip, – pasakiau aš.
       – Mano patarimas: niekaip nereaguokite į jo galimą kreipimąsi į jus, išsaugokite paslapty mūsų šiandienį pokalbį, pripažinkite – to nuo savęs jokiu būdu nereikia slėpti, – kad kūrėju netapote, bet savo gyvenimą ir likimą laikote savitomis vertybėmis. Pasistenkite filosofiškai pažvelgti į visas jums iškilusias problemas.
       – Bet… – norėjau dar ką nors pasakyti. – Tas žmogus juk iš tikrųjų turbūt didis, išskirtinė asmenybė. Jo kūriniai reikšmingi, tačiau apie juos niekas nežino…
       – O čia jau, – pasitaisydamas akinius ramiai pasakė daktaras, – visai kita istorija. Tai ne jūsų istorija, suprantate? Tai jo asmeninių santykių su epocha, visuomene, ateitimi istorija. Jums joje nėra ką veikti. Jūsų rūpestis – tai jūsų asmeninė psichinė sveikata ir jūsų asmeninė harmonija. Jis gali būti didis, gali būti dabar ar kada nors pripažintas, gali būti pamirštas – leiskite Dievui tuo užsiimti.
       – Manau, jis ne specialiai įvaro man tuos kompleksus ir baimes, – staiga pasakiau. – Sunku įsivaizduoti, kad jis būtų sadistas.
       – Sielos keliai nežinomi, – atsistodamas pasakė daktaras: pajuto, kad aš vėl iš naujo pradedu šneką. – Jei dar prireiks pagalbos – džiaugsiuosi jus matydamas.
       – A, štai ką norėjau pasakyti, – atsisukau tarpduryje, – man atsiųstoje apysakoje jis aprašinėja gaisrą rašytojo namuose…
       – Tai panašu galbūt į neįsisąmonintą naujų jūsų stresų provokavimą. Ko gero, nesąmoningai jis nori, kad jūs vėl pas jį ateitumėt. Jei tikite ryšiu su realybe, paskaitęs apie gaisrą turite sunerimti, bėgti jo knygų gelbėti. Tai būtų savižudybė, jokiu būdu to nedarykite. Nevažiuokite į Santšpilį. Jis pats jūsų nekvies – jo uždavinys, matyt, jaudinti jūsų jausmus, siekti, kad pats pas jį ateitumėt. O tai jau būtų beveik garantija, kad ten galutinai į jo rankas pakliūtumėt.
       – Bet kam esu jam reikalingas? – negalėjau suprasti. – Jis nori mane suėsti, ar ką?
       – O štai to aš nežinau, – rimtai atsakė daktaras. – Mano pareiga jus perspėti: nerašykite, neskambinkite ir bent jau pas jį nesilankykite. Jo taikinys – jūsų susilpnėję nervai.
       – Iki pasimatymo.
       – Viso geriausio.
       Išėjau kaip statinė išpampusia galva. Tas daktariūkštis irgi geras paukštelis. Jis sąžiningai uždirbo nemenkus pinigėlius, bet kiek galima jo schemomis tikėti? Panašumas į tiesą dar ne tiesa, ne teisybė. Velnias jį žino, kaip yra iš tiesų.
       Ir aš nužingsniavau per skverą į troleibusų stotelę.

       Vis dėlto nuo tos dienos turėjau bent kažkokią veikimo strategiją ir, belaukdamas dar vieno tomelio, jaučiausi labai stiprus. Bet tomelis neatkeliavo.
       Veikiai nesijuokdamas negalėjau prisiminti savo baimių, apsilankymo pas psichiatrą. Visa tai man atrodė tolima, beprotiška. Gerai, kad niekam apie tai nepasakojau.
       Ir štai, kai buvau vėl įsisukęs į įprastos, bet man malonios miestietiškos sumaišties verpetą, nugrimzdęs į gyvenimo gilumą, kur jaučiausi kaip žuvis vandenyje, kartą pamačiau laikraštyje nedidelę žinutę. Kaip šiandien pamenu, buvo šiltas ruduo, sėdėjau ant suoliuko skvere netoli Laisvės aikštės, laukiau Roberto. Taip, to paties Roberto, nuo kurio ši istorija prasidėjo. Ir staiga atsitiktinai perskaičiau:

       Nutikimas Santšpilyje

       Kai atvykau į įvykio vietą, čia jau nebebuvo į ką žiūrėti. Be šaunančio į dangų apanglėjusio kamino ir krūvos pelenų, nieko nepamačiau. Šeimininkų lavonus buvo išvežę prieš dvi valandas. Pasak kaimynų, čia gyveno iš kitų neišsiskirianti dviejų žmonių šeima, kuri su niekuo nebendravo. Sako, šeimininkas buvo nepriklausomas žurnalistas, tačiau niekas negalėjo prisiminti, kur savo straipsnius spausdino. Žmona buvo namų šeimininkė. Manoma, gaisras kilo dėl priešgaisrinės apsaugos taisyklių nesilaikymo, vidurnaktį. Šeimininkai užduso dūmuose. Įtariama, kad jie buvo apiplėšti, nužudyti, paskui nusikaltėliai namą padegė. Pradėtas tyrimas.

Dž. Pikačius       

       Papurčiau galvą. Vadinasi… Juk negalėjo tas šizofrenikas pats savo namo padegti, jog įrodytų man, kad jis savo apysakoje nemeluoja, nuspėja ateitį. Rizikuoti gyvybe, kad išvarytum iš proto mažai pažįstamą televizijos reporterį? Ne, tokio idiotizmo negalėjau įsivaizduoti. Tačiau – kas namą padegė?
       Atsistojau ir ėmiau po skverą vaikščioti. Dabar, kaip ir patarė gydytojas, galvojau tik apie save, savo sveikatą. Na, tarkim, sudegė visi jo tie dekameronai – karaliai lyrai. Man tai kas? Buvau sunerimęs dėl to, kad pasaulis prieš mano akis vėl ėmė plaukti: tas maniakas vėl išpranašavo, kas įvyks! Galimi sutapimai, bet ar dabar jų – ne per daug? Kaip apskritai tai galėjo nutikti? To dabar niekas niekada nesužinos.
       Čia mane viena keista mintis pervėrė: o ar tik anas šizofrenikas ir toliau manęs nemistifikuoja? Jis žino, kokius laikraščius televizijos reporteriai paprastai skaito, jis pateikė jiems informaciją… Aš tuojau pat nuėjau ir paskambinau į redakciją, kur mane patikino, kad toks įvykis tikrai buvo, kad Pikačius – jų specialusis korespondentas, ir t. t.

       Jau išėjęs iš telefono būdelės akis į akį susidūriau su Roberto.
       – Dovanok, seni, pavėlavau.
       – Nieko, – atsakiau, – klausyk. Pameni Herbertą Soarešą? Na tu dar rekomendavai man tą tipą filmuoti.
       – Soarešas?.. – susimąstė Roberto. – A, tas literatas, rašytojėlis. O ką? Tu tada pas jį nuvažiavai?
       – Taip. O štai dabar… – parodžiau jam žinutę laikraštyje. – Jis sudegė savo name kartu su žmona.
       – Žiūrėk tu man, – pasakė Roberto.
       – Ar supranti? Jis buvo genijus.
       – Kas?
       – Soarešas. Skaičiau jo kūrinius. Keturiasdešimt ar penkiasdešimt tomų.
       – Nesuprantu. Tu – apie ką?
       – Jis mirė, supratai? Jo nebėra! Nieko daugiau nebėra!
       – Kas tau atsitiko, seni?
       Iki šiol nežinau, kas mane tada ištiko. Gal isterija. Dar prieš minutę aš jo nekenčiau – mirusio, sudegusio. O paskui… Įpuoliau kone į neviltį, tuo ne juokais nugąsdinau Roberto.
       – Eik ir pagulėk vonioje, šiltoje vonioje, ir išgerk stiklinę viskio, – patarė draugas. – Viskas praeis, pamatysi. Išmesk iš galvos. Aš tau rytoj paskambinsiu, gerai?
       Jis sustabdė taksi ir vairuotojui pasakė mano namų adresą.

       Keista liga sirgau savaitę. Negalėjau atsistoti, sukosi galva, pasaulis plaukė, plaukė… Savaitės pabaigoje atėjo banderolė, kurią atplėšiau drebančiomis rankomis. Neabejojau, kad joje – dar vienas pilkai įrištas tomelis. Taip! „Sidabrinė Gertrūda. Trečioji knyga“ – buvo parašyta pirmame puslapyje. Karštligiškai, praleisdamas mano pokalbio su psichiatru puslapius, mano jausmų, patirtų sužinojus apie gaisrą, aprašymus, verčiau knygos lapus… Man reikėjo perskaityti pabaigą, sužinoti, kas manęs laukia rytoj, po mėnesio, po metų, dešimties… Dabar neabejojau, kad egzistuoja kažin kokia išorinė jėga, kuri valdo ir mano, ir jo gyvenimą, kuriai reikalingi visi tie paslaptingi atsitiktinių žmonių ryšiai. Ir ką gi suradau! Tai protu nesuvokiama! Knyga baigėsi žodžiais:

       Jis, ištiesęs kojas, gulėjo karštligiškai vartydamas puslapius. Tai čia, tai ten jam krisdavo į akis iki skausmo pažįstamos mintys, jausmai, situacijos. Bet jis praleido ir pokalbį su psichiatru, ir savo prieštaringų jausmų, apėmusių jį, kai sužinojo apie gaisrą, apie to idioto mirtį, aprašymą. Jis norėjo žinoti ne praeitį, bet ateitį, tą ateitį, kurią jam iki šiol maniakas iš Santšpilio taip tiksliai išpranašaudavo. Bet ne! Tą akimirką, kai jis pagaliau patikėjo, kad jo gyvenime egzistuoja išorinė jėga, kai jo asmeninis gyvenimas jam pasirodė besąs susietas su kažkuo daugiau nei jis pats, balsas, pranašavęs ateitį, nutilo. Stojo tyla. Knygos pabaigoje buvo aprašyti protu nesuvokiami dalykai: „Jis, ištiesęs kojas, gulėjo karštligiškai vartydamas puslapius. Tai čia, tai ten jam krisdavo į akis iki skausmo pažįstamos mintys, jausmai, situacijos. Bet jis praleido ir pokalbį su psichiatru, ir savo prieštaringų jausmų, apėmusių jį, kai sužinojo apie gaisrą, apie to idioto mirtį, aprašymą. Jis norėjo žinoti ne praeitį, bet ateitį, tą ateitį, kurią jam iki šiol maniakas iš Santšpilio taip tiksliai išpranašaudavo. Bet ne! Tą akimirką, kai jis pagaliau patikėjo, kad jo gyvenime egzistuoja išorinė jėga, kai jo asmeninis gyvenimas jam pasirodė besąs susietas su kažkuo daugiau nei jis pats, balsas, pranašavęs ateitį, nutilo. Stojo tyla. Knygos pabaigoje buvo aprašyti protu nesuvokiami dalykai: „Jis, ištiesęs kojas, gulėjo karštligiškai vartydamas…

       Herojus atsikėlė, perėjo per kambarį. Pro atsivėrusį langą gyvenimas įsiveržė geltonais kažkieno šiltos sielos lapeliais, bobų vasaros voratinkliu. Herojus atsisėdo ir pravirko: vien tik manęs nebuvo; aš buvau ir aš, ir jis. Supratau, kad esu niekas, iš kurio atsirado ir Herbertas Soarešas, ir Artūras Steinbekas, ir milijonai kitų žmonių, žinomų ir nežinomų, atsispindinčių vienas kitame, lygių prieš amžinybės alsavimą.
       Tai kalbu aš, šių eilučių autorius, niekas, išsiliejęs į pasaulį daugeliu balsų, perpratęs tylėjimo gelmes, tapęs visais jumis.

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 56 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 37 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 39 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 26 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 113 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1